2024 m. gruodžio 20 d. Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos vyriausioji bibliografė Jurga Kauzonienė kalbėjosi su lietuvių grafike Irena Žemaityte-Geniušiene (g. 1932 06 09 Kaune) – lietuvių fiziko, matematiko, aviatoriaus, kultūros ir visuomenės veikėjo Zigmo Žemaičio dukra, dirigento, pianisto, pedagogo Rimo Geniušo žmona bei pianisto Petro Geniušo ir dirigento Juliaus Geniušo mama.

I. Žemaitytė-Geniušienė pasakojo savo prisiminimus, kurie driekėsi nuo pat ankstyvos vaikystės, kuomet ji su šeima gyveno Kaune. Prisiminimai iš šio gyvenimo periodo dar blankūs, migloti. Kauno laikai užfiksuoti nuotraukose.

Pati pirmoji I. Žemaitytės mokykla, įsikūrusi dviejuose kaimo gryčios kambariuose, buvo mamos tėviškėje netoli Dusetų, Šarkiškėse. Vėliau ji mokėsi Kauno Jono Jablonskio pradžios mokykloje, pro kurios langus stebėdavo vaikščiojančią ypatingą personą – išsipusčiusią Madam Kakariekū (Vilniaus Rožytės pirmtakę).

Po kurio laiko visa šeima persikraustė į Vilnių. Apsigyveno Čiurlionio gatvėje, Astronomų name (dabar – Vilniaus universiteto Observatorijos pastatų ansamblis). Ten buvo ir universiteto patalpos, nedidelės laboratorijos. Iš pastato galų buvo butai, kuriuose gyveno universiteto tarnautojai. Prisiminimai nukelia į Antrojo pasaulinio karo laikotarpį. Ypač baisu būdavo, kai slėpdavosi rūsyje per bombardavimus ir girdėdavo, kaip skrenda lėktuvai, švilpdavo ir sprogdavo bombos. Po to vykdavo gatvių mūšiai. Šeima kelis kartus persikėlinėjo iš vieno buto į kitą. Namai ne kartą nukentėjo nuo bombardavimų. Namuose dažnai gyvendavo ne tik Irenos šeima (tėvai, Irena, jos sesuo ir brolis), bet nuolat atvykdavo ir apsistodavo įvairūs draugai, pažįstami.

Po 1959 m. šeima persikėlė į Čiurlionio gatvės 15-ą namą, kuriame I. Žemaitytė-Geniušienė gyvena iki šiol.

Kai tik atsikėlė iš Kauno į Vilnių, Irena dar vienus metus mokėsi pradinėje mokykloje Algirdo gatvėje. Po to įstojo į Vilniaus Kunigaikštienės Birutės valstybinę mergaičių gimnaziją. Paskui ta gimnazija buvo pavadinta Vilniaus II vidurine mokykla, o dar vėliau – Vilniaus Salomėjos Nėries vidurine mokykla (2024 m. pervadinta į Vilniaus „Vyčio“ gimnaziją). Gimnazijoje susipažino su Marija Ladigaite (Vildžiūniene), Giedre Karužaite, su kuriomis bendrauja iki šiol.

I. Žemaitytė-Geniušienė prisiminimų atkarpomis nusikelia į Vilniaus gatves, į Stefanijos Ladigienės butą, kuriame dažnai lankydavosi, nes ten gyveno jos draugė Marytė ir šios sesuo Jonė, taip pat tuo metu S. Ladigienės priimta globoti Irena Veisaitė. Pašnekovė prisimena ir apsilankymą Vilniaus gete, kur buvo labai nejauku ir keista. [Pokalbis su Marija Ladigaite-Vildžiūniene].

1943 m. buvo uždarytas Vilniaus universitetas. Vokiečių kareiviai plėšė universiteto iškabas su aukso užrašais, jas mėtė ant žemės ir trypė su auliniais batais. Visa gatvė buvo pilna juodo stiklo šukių su auksinėmis raidėmis, o tarp tų šukių – įsimaišę petunijų žiedai. Vaikai labai norėjo prisirinkti tų šukių, tačiau kareiviai neleido to daryti.

Dar vienas prisiminimas, pavirtęs į gandą – kaip Farmacijos sode (galbūt turimas galvoje Liuteronų sodas ant Tauro kalno – aut past.) Vermachto kareiviai sušaudė per šimtą arklių ir paliko gulėti gal kokį mėnesį vasaros metu. Vėliau vokiečių belaisviai tuos arklius užkasė. Bet gandas pasklido toks, jog Zigmas Žemaitis ten užkasė nusižudžiusius vokiečių kareivius.

Pokalbyje sušmėžuoja detalės, dabar išlikusios tik kai kurių žmonių atmintyje – nukirsti M. K. Čiurlionio gatvės medžiai, nugriauti namai.

Pašnekovė papasakojo ir apie savo tėvus. Visų pirma – tėtušėlį, kurį vadindavo tik tokiu mažybiniu vardu. Ir nors jos tėvas savo pasiekimais garsėjo dar gyvendamas Kaune, tačiau save laikė tikru vilniečiu. Jis buvo ir ilgametis Lietuvos aeroklubo pirmininkas. Tėtušėlį namie matydavo mažai, nes jis buvo labai užsiėmęs. Irena jį lygina su pagrindiniu filmo „Puaro“ veikėju Erkiuliu Puaro. Pasirodo, Zigmas Žemaitis savo išvaizda, laikysena, mandagumu, manieromis buvo labai panašus į šį personažą.

Mama, pasak Irenos, buvo Kauno ponia, tačiau nevengė paprastų darbų – siūti drabužius ar juos persiūti, taip pat ir sunkiausius žemės darbus dirbti. Beje, kurį laiką (dar iki santuokos) jos mama buvo dailininko Justino Vienožinskio sužadėtinė.

Pokalbio metu Irena Žemaitytė-Geniušienė trumpai užsimena apie savo seserį, daug už ją vyresnę, kuri sunkiai sirgo ir mirė dar visai jauna būdama, neturėdama nė trisdešimties metų. [Sesers Liudmilos Žemaitytės dienoraščių fragmentas, pavadintas „Mes be Vilniaus nenurimsim 1931–1938“].

Anot pašnekovės, geriausiai prisiminimus padeda išsaugoti kadaise rašyti dienoraščiai – tada, laikui bėgant, faktai nėra iškraipomi.

Pokalbio pabaigoje Irena papasakoja apie pažintį su savo būsimu vyru Rimu Geniušu. Ši pažintis kupina peripetijų. Ji pasakoja, kad kai pirmą kartą teatre pamatė diriguojantį Rimą Geniušą, tai tik pamaniusi „Na, toks gražuoliukas, tai jau tikriausiai bėda kokiai nors įsimylėti, gerai, kad mano visai kitas skonis“. Tik po keleto metų jie abu buvo supažindinti ir pradėjo bendrauti. Irena sako, jog tai „tikrai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, bet meilė teatrui viską nugalėjo“. Po trejų pažinties metų jie susituokė. Kaip ji pati sako – „ne iš pirmo žvilgsnio, bet iki paskutinio atodūsio…“.

Informaciją parengė Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos bibliografė-kraštotyrininkė Jurga Kauzonienė, vaizdo įrašą sumontavo multimedijų dizaineris Mindaugas Masaitis.