Liuda Žemaitytė (1916–1946) gimė Odesoje. Jos tėvai – matematikos mokytojas Zigmas Žemaitis (1884–1969) ir Stasė Bizokaitė – prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui pasitraukė į Rusiją. Grįžusi į Lietuvą šeima gyveno Kaune. Zigmas Žemaitis su keliais bendraminčiais ėmėsi iniciatyvos steigti Lietuvos aukštąją mokyklą. 1920 m. Aukštieji kursai buvo atidaryti ir po poros metų peraugo į Kauno universitetą, kuriame  Z. Žemaitis buvo profesorius, dekanas. Liuda Žemaitytė mokėsi Aušros mergaičių gimnazijoje, vėliau studijavo Vytauto Didžiojo universitete biologiją, po to – perėjo į mediciną. 1939 m., baigusi mokslus, L. Žemaitytė pradėjo profesinę karjerą Akių ligų ligoninėje Vilniuje. Deja, anksti mirė. Palaidota Rasų kapinėse. 

Liuda 1929–1938 m. kruopščiai rašė dienoraštį. Jis yra didelės apimties, 20 sąsiuvinių, apie 4 tūkstančių puslapių. Kai kurias šio dienoraščio ištraukas yra spausdinusi Lietuvos periodika („Krantai“, „Šiaurės Atėnai“ ir kt.). Dienoraštyje atsispindi XX a. 4-ojo dešimtmečio Lietuvos gyvenimas. Liudos Žemaitytės sesuo Irena Žemaitytė-Geniušienė sudarė rinkinį „Iš Liudytės dienoraščių (1930–1938 m., Kaunas)“, kurio kompiuteriu išspausdintą 1 egzempliorių padovanojo Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešajai bibliotekai. Pateikiame dienoraščio ištrauką apie Vilnių. 

• 

• 

1931

Gedulas dėl Vilniaus

Penktadienis, spalių 9 d.

Kokia negraži, kokia lietinga diena… rodos, visa gamta liūdi kartu su žmonėmis. Pilka, niūru, pūtė šiaurus vėjas. Juodais gedulo kaspinais perrištos vėliavos didino liūdną nuotaiką. Kaip skaudu, kaip graudu, kad mūsų Motina Vilnija tapo lenko auka. Ji ir dabar dejuoja pančiuose. Ar kada baigs ji tą vergovę. Skaudu ir Lietuvai, matančiai tas brolių kančias.

Kiekvieno iš mūsų pareiga yra visomis jėgomis prisidėti prie sostinės atvadavimo. Kaip aš būčiau laiminga, jei galėčiau prisidėti prie šio kilnaus tikslo. …Juk jei būsiu pilotė, turėsiu teisę skristi į mūšį…

Tik darbas, rasi pasiryžimas ir vienybė padės atgauti Vilnių.

Po trijų pamokų ėjom į bažnyčią. Meldžiausi už žuvusius karžygius ir prašiau Dievo, kad ir man leistų kuo prisidėt prie Vilniaus atgavimo.

Prieš dvyliktą susirinkom gimnazijos salėje. P. Spūdas laikė paskaitą, kuri buvo nuobodi ir neįdomi. Aš mąsčiau apie Vilnijos likimą, tuo tarpu graudos sirenos balsas suvirpino orą. Tame sirenos balse girdėjau viską: ir pavergtų vilniečių skundus, našlaičių raudas… Per tą tylos minutę aš dar daugiau susikaupiau…

[Paskaita] Kam tie sausi istorijos faktai, įrodinėjimai, kam ta monotoniška kalba iš špargalkos? Gerai žinom istoriją, tvirtai tikim, kad Vilnius buvo ir bus mūsų, nes tai savaime aišku. Jis turėtų karštais žodžiais nupiešti Vilniaus svarbą, uždegti kovai už Vilnių, nurodyti, kuo šiaip gyvenime galėtume būti naudingos brolių laisvei. Kad būt p. Ambrazevičius buvęs, būt daug gražiau pakalbėjęs.

1932

Vilniaus diena

Sekmadienis, gegužės 14 d.

Bažnyčioj Vilniaus dienos pagerbimui giedojo Rakauskaitė, Kutkauskas ir Ant. Sodeika. Kutkausko „Sveika, Marija“ labai gražiai skambėjo.
Visą popietę girdėjosi orkestrai, eisenos ėjo per vėliavomis išpuoštas gatves priesaikos duoti. Aš gi turėjau sėdėti namie, dežuruoti…

1933

„Vilnijos“ korporacijos šventė Kernavėje

Sekmadienis, birželio 11 d.

Labai nudžiugau pamačiusi, kad diena labai graži, juk šiandien važiuojam Kernavėn.

Buvo dar ankstus rytas, kai Tetušėlis ir aš išėjom. Gatvės dar buvo tuščios, tik kur ne kur matėsi koks sargas, šluojantis šaligatvį. Ties universitetu jau stovėjo būreliai studentų ekskursijos dalyvių, jau laukė autobuso. Susipažinau su visais, be vilniečių, dar nemažai matėsi kitų korporacijų. Visi šnekėjo, juokėsi. Aš daugiausia laikiausi prie trijų studenčių.

Neužilgo išvažiavom. Tuoj pakilo dainos, klegesys. Pasidarė ir man linksma. Šalia manęs sėdėjo, kaip vėliau sužinojau, p-lė Biliūnaitė, labai linksma, įdomi studentė. Iš antros gi pusės vilnietis p. raginis, gan gyvas žmogus. Priekyje gi važiavo Tetušėlis, ekskursijos „ministeris“, korporacijos „Mažoji Lietuva“ atstovas p. Purvinas, korp. „Vilnija“ pirmininkas p. Sabalis. Nors ano tokia juokinga pavardė, turiu pasakyti, visai netiko, nes jis ne tik neatrodė purvinas, bet buvo iš visų tvarkingiausias ir švariausias. Jis man labai įstrigo į akį dėl savo panašumo į Gustavą Fröhlich ir dėl rimtumo, tylumo, tuo tarpu kai kiti šūkavo, dainavo, bet kartu ir kalbus, šnekus, pamaniau, kad gerai būtų jį kada nors į „tancufką“ pakviesti.

Nuo Pažaislio prasidėjo nebežinomos vietos. Visi dairėsi po apylinkes, aptilo ir dainos. Pirmas miestelis, kuriame sustojom, buvo Kruonis, mat reikėjo papildyti benzino atsargas ilgai kelionei. Pro Žiežmarius ir Rumšiškes pravažiavom nesustodami. Pagaliau pamatėm Kaišiadorius. Iš tarpo medinių pastatų gražiai skiriasi katedra ir seminarijos namai. Katedra dar nebuvo užbaigta. Gražiai išdabintas, nors dar nebaigtas, altorius, didžiajame altoriuje matosi graži Rafaelio paveikslo kopija, iš šonų statulos ir medžio drožinių padabinimai. Vienoj pusėj stovi didingas vyskupo sostas, gražesnis ir už arkivyskupo sostą Kauno katedroj, kanauninkų klaupkos irgi neatsilieka savo puošnumu. Šoninėj koplyčioj tuo laiku ėjo pamaldos. Kiek pabuvę, grįžom į autobusą. Vėl keliavom lygiomis vietovėmis, kol sustojome Žasliuose. Ant kalnelio, prie pat ežero, stovi raudona mūrinė bažnyčia, visai neharmonizuojanti su aplinkiniais menkais nameliukais. Teisingai sakoma, kad, nors suvalkiečiai vargingai gyvena, bažnyčiai aukoti nesigaili. Vidus dailiai, skoningai išpuoštas, moterėlės kalbėjo poterius, laukė mišių. Kai įėjom, visos sužiuro, suprato, kad iš svetur atvykę. Šventoriuj užtikom nemažai senų kapų ir rūsį, kur palaidoti kažkokie grafai. Pro kryžiaus pavidalo langelius matosi keletas karstų. Toliau prasidėjo blogas kelias, pavojingos pakalnės, teko ir pėstiems eiti, vėl lipti atgal į autobusą. Gale sėdinti „galiorka“, arba „Kamčiatka“, rėžė dainą po dainos. Priekinė dalis – „parteris“ – pelnė pašaipų už rimtumą. Atsitiko nelaimė. Turėjom važiuoti per tiltą. Vos spėjo pirmasis autobusas pravažiuoti, tiltas ir įlūžo, mes likom prieš sugriuvusį tiltą. Toliau važiuoti nebegalima. Studentai kažkur rado didelę kaladę, pakišę po tiltu, bandė taisyti, bet nieko neišėjo. Jau buvo pusė dvyliktos, aišku, kad į pamaldas nebesuspėsim. Ligi Kernavės dar apie septynis kilometrus. Nutarta eiti pėstiems. Taip ir iškeliavom. Buvo pats karštis, pats vidudienis, saulė kaitino. Pagaliau po pusantros valandos ėjimo buvom Kernavėje. Pirmučiausia pribėgom prie klebonijos ir puolėm gerti vandens. Šalto, tyro vandens dozė atgaivino, nuovargio nebeliko. Nuėjau prie panelių, kurios susėdo po medžiu ant suoliuko. Iš ten galėjau gerai apžvelgti vietą. Ant kalnelio stovi graži mūrinė bažnyčia, prieš ją gi – sena medinė, baigiama griauti. Klebonija pilka, medinė, visokiomis senienomis padabinta: ties laiptais iš abiejų pusių stovi po didelę medinę taurę, ant suolų pilna įvairių įdomių akmenų, kerpių, iškasenų, viršuje durų kabo senas, beveik be stipinų, ratas, kaip vėliau iš klebono sužinojau, „Kunigaikščio Mindaugo herbas“. Na, žinoma, jei toks – tai tikrai užsitarnavo tokios garbingos vietos… Tuo tarpu pasirodė ir pats klebonas, kun. Švogžlys. Aukšto ūgio, stambaus sudėjimo, tiesiog kariškos išvaizdos ir balso žmogus. Kariški drabužiai ir šautuvas jam geriau tiktų negu sutana. Visos panelės suėjom klebonijon apsitvarkyti. Erdvus salonas padabintas skoningais vilniečio Kosciuškos paveikslais, lentynos pilnos knygų įvairiomis kalbomis, už minkštos sofos, kampe, atremta violončelė rodo, kad klebonas mėgsta muziką.

Kitas kambarys – tai miegamasis. Ten irgi daug knygų, jau naujesnių, dvasiško ir pasaulietiško turinio. Ten buvo bliūdas su vandeniu, tad galėjome nekliudomos nusiprausti, susišukuoti. Paskui mus išvedė parodyti sodo. Ėjom takeliu, apžėlusiu serbentų siena. Energingasis klebonas susikvietė visas paneles ir pradėjo aprodyti visus suolelius. Prie kiekvieno jis turėjo ką įdomaus papasakoti. Pirmasis suolelis prie pat vartų esąs susipažinimo suolelis, sekantis tarp dviejų medžių, guobos lyg skėčiu dengiamas, tai meilės jausmo, toliau – pirmojo prisipažinimo, toliau – pirmojo pasibučiavimo, toliau – sužadėtuvių, ir prie pačios bažnyčios – vestuvių. Paskutiniame jis dažnai poterius kalbąs. Apie šį suolelį, ar netyčia, ar irgi turi simbolinę reikšmę, žaliuoja dilgių kerai. Sodo viduryje kyšo maža šiaudų palėpė, anot Tetušėlio, „kur bakūžė samanota, kurioj Šimkus gimė“. Klebonas vaizdžiai pasakojo, kaip jis naktį sodą saugo, kaip pavasarį girdi, kaip žiedai skleidžiasi, kaip žolelė auga. Iš ten mus nuvedė ant aukšto pylimo, kur tarp serbentų krūmų ir dilgių stovi mažas „anytos suolelis“. Už sodo – aukšta vieta, pylimu apsupta, čia seniau buvusi tvirtovė, pilis. Pats pylimas sukastas esąs 1400 metais. Ant jo dar buvo medinė tvora aplink kiemą. Dabar iš to jau nieko nelikę. Po to apžiūrėjom naująją bažnyčią ir šalia jos senąją, baigiamą griauti. Tai antroji Kernavės bažnyčia. Pirmoji, Vytauto laikais statyta, medinė, sudegė. Šitoji statyta 1724 m. Šalia jos pilkuoja maža medinė trobelikė. Esąs padavimas, kad, apkrikštijus Lietuvą, paskutinis krivių krivaitis Lizdeika čia amžinąją ugnį slėpęs. Įdomu, kaip ši ugnis nesudegino pačios šventovės… Klebonas parodė kelis guburėlius žemėj. Tai grafų Römerių kapai, vos žymu, kur buvę palaidoti 1900 metais. Čia vėl įdomūs padavimai supa tas vietas. Suėjom į nedidelę balto mūro koplytėlę su dvigubu Puzinų ir Römerių herbu. Apleista koplytėlė, pažaliavusi nuo puvėsių, viduj grūdai supilti. Ant sienų prikaltos marmuro lentos, kuriose aukso raidėmis iškalta mirusiųjų vardai, titulai, datos, rūsyje įmūryti jų karstai. Vienas išplėštas, matyt, apvogtas, tai grafaitės Römeraitės kapas. Matosi kaulai, juodas velionas ir ilgos kasos. Mums bežiūrint, susirinko nemaža vietinių, bet visi jie kalbėjo lenkiškai. Tuo tarpu atėjo šeimininkė ir pranešė, kad bulvės jau gatavos. Suėjom vėl sodan. Ant žemės jau buvo sustatyta puodynių su rūgštu pienu, lėkštės bulvių ir daugybė medinių šaukštų. Susėdom aplink puodynes ir valgėm, valgėm, net ausys linko. Pietūs atrodė nepaprastai skanūs, ypač kai taip kaimiškai tiesiai iš puodynių, mediniais šaukštais. Po pietų visi išsisklaidė pasivaikštinėti. Man labai norėjosi pakalbėti su p. Purvinu, bet šis visą laiką su p. Sabaliu rūpinosi visokiais organizaciniais reikalais. Prie manęs priėjo ir pasisiūlė eiti kartu vienas studentas, lyg ir matytas vakarėlyje. Nors jis man nelabai patiko, bet neatsisakiau, užvedžiau tuoj linksmą kalbą. Tas studentas visą laiką dejavo, kad labai karšta. Tikrai, per jo veidą net prakaitas riedėjo. Vakar buvęs pliaže, nudegęs labai. Neužilgo išgirdom muziką. Mat klebonas atsikvietė ir muzikantus: vienas džiržgino smuiką, kitas rūpestingai tampė armoniką, o trečias rėžė būbną. Prasidėjo šokiai. Mano kavalierius tuoj pakvietė šokiui. Šokti aš mėgstu, bet čia buvo sunku su juo pataikyti. Kelis kartus buvom kitų šokėjų stumtelėti, kelis kartus koją numynė, prakaitavo lyg per rugiapjūtę. Per figūras, ratelius su kitais daug geriau buvo šokti. Šokom neilgai. Pasirodė klebonas, nešinas dviem didelėm senom knygom, ir pranešė, kad dabar prasidės oficialioji dalis. Parodė mums tas knygas, lotynų kalba parašytas, graviūromis iliustruotas. Knygomis jis rėmėsi pasakodamas apie Kernavės istoriją, pirmąsias žinias dar iš 1040 metų, pirmąjį kunigaikštį Kernių. Viena iš tų knygų – tai Vijūko Kojelavičiaus rašyta. Daug pasakojo apie Kernavę kaip pirmą Lietuvos sostinę, kur čia viską prisiminsi… Kernavė, Trakai ir Vilnius sudarą trikampį pačiam vidury Lietuvos, tiesiai imant tarp tų miestų atstumas esąs po 28 km… Kernavė buvusi puikus strateginis punktas. Prasidėjo ekskursija po piliakalnius. Už klebonijos pamatėm didžiausią pilies kalno pakalnę, smarkiai reikėjo laikytis, kad šiaip taip nuliptumėm. Atsidūrėm gražiame slėnyje, prieš mus kilo trys piliakalniai – Šventosios ugnies, Lizdeikos ir Mindaugo (pagal padavimą jis turėjęs čia pilį). Už jų tamsiomis eglėmis juoduoja Pajautos slėnis, kur gražioji Lizdeikos duktė su draugėmis vaikštinėjo. Dabar… deja, jis okupuotas. Gražiai ir vaizdingai klebonas pasakojo apie ceremonijas, kurių buvo laikomasi prie krivių krivaičio. Kaip prieš jį žmonės ant pilvų suguldavo. Pasakojimo pagyvinimui jis patarė visiems, išskyrus paneles, šią apeigą atnaujinti. Buvo įdomu ir įspūdinga. Pajutom tą senovės praeities dvasią… Jutau ir aš tylią pagarbą tiems milžinų šešėliams. Atrodė, kad mes – tai senovės lietuviai, o klebonas – mūsų vaidila. Ėmėm kopti viršun. Sunku buvo labai, be galo statu, bet vieni kitiems padėdami greit užkopėm. Čia galėjom pasigrožėt apylinkėmis, vėl paklausyt klebono pasakojimų, aiškinimų. Vėl reikėjo leistis. Bet čia buvo dar sunkiau, tad susikabinom po kelis, kad nenuriedėjus nuo to stataus, lyg siena, šlaito. Už vienos rankos mane laikė anas studentas, o už kitos – p. Purvinas. Kalbėjom mažai, nes reikėjo būti atsargiems, bet aš vis tiek džiaugiausi. Jau baigėm leistis į pakalnę, tik staiga mano užkulnėlis nulūžo, nuriedėjo į krūmus, momentaliai nutraukdamas mano dailiąsias mintis. Pasidarė labai nesmagu, nebesumaniau, kur dingti, ką veikti. Tuoj abu, sužinoję, kas atsitiko, šoko į krūmus ieškot. Nusiminusi ieškojau ir aš. Tik po kurio laiko pasirodė p. Purvinas šypsodamasis ir laikydamas rankoje užkulniuką. Pasidarė vėl gėda, nesmagu. Juntu, kad smarkiai užkaitau. Padėkojau ir kartu atsiprašiau. Gerai, kad ėjom paskutiniai, nieks nieko nepastebėjo. Vaišinau juos abu saldainiais, kalbinau, ypač p. Purviną. Jis toks simpatiškas, rimtas, malonus. Toliau stipenau nepatogiai. Pagaliau priėjom kaimą ir malūną. Malūne mano antrasis berniukas, tas studentas, turėjo nemaža darbo, kol pataisė batuką – vargšas šiaučiaus amate nelabai tenusimanė. Suprakaitavo, paraudonavo. Vos išėjom, žiūriu – kulniuko vėl nėr. Vargšelis vėl darbavosi, sulankstė visus vinis, kiek tik rado, kol galų gale šiaip ne taip pataisė. Labai jam padėkavojau už triūsą ir jau daug atsargiau ėjau. Tuo tarpu kiti jau buvo nuėję iki demarklinijos, kalbėjosi su lenkų sargybiniais, nusifotografavo su jais ir ėjo Pajautos slėnio link. Ten ir pasivijom juos. Manasis palydovas įsimaišė tarp kitų, aš irgi ėjau su studentėmis, kitais studentais. Pačiame gi priekyje ėjo mūsų nenuilstamas, milžinu vadinamas vadas klebonas. Kaip poetiškai jis pasakojo apie šį slėnį… Užsisvajojau ir aš. O, kad čia būtų katras iš dviejų sakalėlių aviatorių! Mintis klebonas greit nutraukė rodydamas paparčio krūmą, ragindamas, kad, pagal papročius, kiekvienas bernelis savo mergelei dovanotų po „palmę“. Tuoj dauguma sukruto skinti šakas ir dalyti. Gavau ir aš „palmę“, keli padovanojo gėlių iš okupuoto krašto, iš už anapus rubežiaus. Vėl ėjom, kol atsidūrėm prie didžiojo Vilniaus vieškelio. Net nustebau, kai pasakė, kad šis užžėlęs lygus plotas, giliu grioviu perkirstas, buvo vieškelis. Čia sustojom. Klebonas vėl pasakė gražią patriotinę kalbą, mes sugiedojom „Į kovą“, „Pirmyn“ ir Himną. Apsupė iškilminga nuotaika. Jutau, kaip skridau svajonių sparnais į mylimą sostinę, kuri taip netoli, o kartu tokios bedugnės skiriama. Atsisveikinom su pademarklinijos sargais lietuviais ir lenkais ir grįžom į Kernavę. Vėl leidomės žemyn, vėl kopėm į Mindaugo kalną, irgi labai statų. Ten buvo nemaža vietinių žmonių, orkestras, riogsojo krūva šakų laužui. Tuo tarpu ant Lizdeikos kalno pamatėm visą vyresnybę, kuri šaukė mus pas save, nes pagal tradicijas ceremonija turėsianti ten būti. Na tai mes vėl su pavojais nulipom, užsikraustėm ant Lizdeikos kalno. Vyresnybė pamąstė, pamąstė ir nutarė, kad reikia keltis ant Mindaugo piliakalnio. Ir vėl leistis stačiu šlaitu, vėl kopti į kitą… Dar kiek pašokom, pažaidėm kartu su vietiniais gyventojais. Porą sykių pasisukau su „savuoju“, tik jis toks rimtas, lėtas, užsimąstęs, bet toks jis man dar labiau patinka. Kai atsisėdau pailsėti ant skardžiaus, prisėdo šalia vienas klaipėdietis ir, mano džiaugsmui, p. Purvinas. Kadangi abu tylėjo, aš nugalėjau nedrąsą, užkalbinau klausinėdama apie Mažąją Lietuvą. Vakaras buvo toks tylus, ramus, saulutė jau leidosi, aplink vaizdai tamsėjo ir liejosi, darėsi neaiškūs. Paskutiniai spinduliai rausvai nudažė mano kaimyno baltą kepurę, rodėsi man, kad lyg pats princas sėdėtų prie manęs. Rodos, taip sėdėtum ir sėdėtum, klausytum įdomios, tylios šnekos. Užsimiršau apie viską, kas mane anksčiau liūdino. Išgirdom, kad reikia rinktis, nes posėdis prasidedąs. Žmonių daugybė supo stalelį su spalvomis ir kepurėmis. Ties staleliu plevėsavo vėliava. Korporacijos „Vilnija“ pirmininkas p. Sabalis atidarė posėdį, pranešdamas apie korporacijos veiklą per šiuos metus nuo įsteigimo. Į garbės prezidiumą buvo išrinkti Tetušėlis, klebonas, p. Purvinas, seniausias Kernavės pilietis, mokytoja, mokytojas, pasienio policininko žmona, savanoris ir dar keli žmonės. Man gaila buvo, kad Gustavas Fröhlich turėjo eiti į prezidiumą už stalelio. Dabar prasidėjo prakalbos. Nors šiaip nemėgstu prakalbų, bet šios man patiko savo nuoširdumu, poetiškumu. Kaip gaila, kad negalėjau stenografuoti. [Gimnazijoje buvo mokoma stenografijos. – I. Ž. G.] Išsirikiavusiems septyniems naujiems ir trims jau esantiems nariams buvo uždėtos spalvos [turbūt taip buvo vadinamos spalvotos juostelės. – I. Ž. G.] ir kepurės, atlikta priesaika. Ceremonijas atliko Tetušėlis, pirmininko pavestas. Po to kalbėjo keli iš garbės prezidiumo. Visus sujaudino senukas. Jis atsistojo ir pasakė lenkų kalba gražią prakalbą sveikindamas vilniečius, pasiryžusius narsiai ginti tėvynę ir atgauti sostinę… Kalbėjo apie krauju aplaistytą žemę, Lietuvos galybę nuo jūrų iki jūrų… Visi labai jam plojo. Šis senelis, pasirodo, susipratęs lietuvis, daug skaitęs, tik, gaila, nemokąs lietuvių kalbos, kaip ir dauguma to krašto žmonių. Sveikino kitų korporacijų atstovai. Buvo uždegtas laužas. „Mažosios Lietuvos“ vardu išėjo sveikinti p. Purvinas. Vos jis pradėjo kalbėti, plykstelėjo tik ką uždegto laužo šviesa jam į veidą, jis nutilo susijaudinęs. Aš gi vis rūpinausi, kad tik jam pasisektų. Kai žmonės aprimo, jis sklandžiai tęsė toliau. Posėdžiui pasibaigus kai kas ėmė šokti. Aš su viena studente ir p. Raginiu stovėjom prie laužo. Aš mąsčiau apie girdėtas gražias mintis, buvau jomis persiėmusi. Nors kalbėta ir lenkiškai, viską alei žodį supratau. Užsidegiau ir aš karšta tėvynės meile. Aš turėsiu būti „Vilnijos“ narys. Laužas baigė degti, ir mes turėjom atsisveikinti su svetingąja Kernave.

Nejauku buvo patamsy lipti nuo stataus kalno, apžėlusio krūmais ir medžiais. Padedama studento, aukšto vyruko, laimingai nulipau. Tik dabar klebonas iš Tetušėlio sužinojo, kas aš tokia. Pakvietė vidun, paprašė, kad užvalgyčiau rūgyto pieno su duona. Nors nesinorėjo, bet atsisakyti nepatogu. Savuosius buterbrodus palikau studentams, su Tetušėliu nuėjau į klebono valgomąjį. Judrusis klebonas spėjo ir raginti, ir kalbėti, ir valgyti už du. Pastebėjau pakabintą Europos žemėlapį. Tas dar labiau kėlė klebono mokslingumą. Atvažiavo klebono parūpinti vežimai nuvežti prie kelto. Gan greit liko toli raudona Kernavės bažnyčia, gražūs mokyklos rūmai, kur ir muziejus įsteigtas. Sėdėjusieji vežime šnekėjo, o aš vėl ėmiau galvoti apie sakalėlį lakūną. Kur jis dabar, o aš nieko nieko apie jį nežinau. Privažiavom keltą. Klebonas atsisveikino su visais. Sujudo autobusas į kelionę. Visi pavargę, ėmė snūduriuoti. Galiorka dar mėgino patriukšmauti, bet greit nutilo, visų galvos nusviro. Tada susitarė p. Purvinas su kitu klaipėdiečiu ir padainavo kelias žvejų daineles. Jos man be galo patiko, tokios tylios, ramios, melodingos, lyg jūros bangų ošimas. Ypatingai „Oi išbėg išbėgo iš Rusnės kaimo du jaunu žvejytėliu“. Kad taip galėčiau ją išmokti. Neužilgo jau švito. Visus dar labiau apėmė miegas. Nutilo kalbos, juokai – mane irgi ėmė miegas, bet visgi užmigti negalėjau. Grožėjausi stebuklingu rytu. Autobusas, patekęs į gerą kelią, lėkė kaip viesulas. Apie ketvirtą jau buvome prie universiteto. Išlipėm sudulkėję, suglamžytais drabužiais, pašiurpę, bet linksmi, laimingi. Kelionė gerai pasibaigė.

• 

• 

1934

„Vilnijos“ pobūvis

Šeštadienis, sausio 27 d.

Į Vilniečių [„Vilnijos“ korporacijos] arbatėlę nuėjau gerokai pavėlavusi. Visi sėdėjo jau už stalų „Moterų seklyčioje“. Atsisėdau prie artimiausio. Ties juo dar sėdėjo dvi vilnietis, pora vilniečių ir keli kitų korporacijų atstovai.

Tuo laiku prasidėjo kalbos. Pradžioje įdomu buvo pasiklausyti p. Sabalio kalbos, d-ro Alseikos ir kitų vyresnių. Bet štai išėjo prof.
M. Biržiška. Kalbėjo jis, kalbėjo gerą valandą ir taip nuobodžiai, jog pamečiau kalbos turinį.

Pagaliau oficialioji dalis pasibaigė. Pasigirdo radio muzika, paskui viena panelė piano paskambino ir mes smagiai pašokom.

Dovanos iš Vilniaus

Sekmadienis, liepos 1 d.

Parvažiavo Tetušėlis iš Vilniaus. Daug įdomių dalykų papasakojo iš savo kelionės. Dar ilgai kalbėjo paskui su viešinčiu pas mus kun. Bieliniu apie tenykščius bendrus pažįstamus.

Iš Vilniaus gavau gražių dovanėlių: dailią medinę dėžutę nuo p. Žižmaro ir Vilniaus vaizdelių albumėlį nuo pusbrolių Stasio ir Alfonso Bielinių, pridėta ir jų fotografija. Gaila tik, kad lietus persisunkė per čemodaną ir daugelį atvirukų apgadino, reiks džiovinti.

Pupa gavo rausvą gražią suknytę, lietuvaičių vilniečių siūtą.

Konventas

Sekmadienis, spalių 14 d.

Nuo penkių – „Vilnijos“ konventas.

Erdvioje aeroklubo patalpoje susirinko daug studentų, atstovų [iš kitų korporacijų], svečių. Gražiai paminėta prezidento 60 m. sukaktis. Po to sekė spalvų įteikimas naujiems garbės filisteriams: ministeriui Šilingiui ir dr. Kairiūkščiui. Daug gražių, nuoširdžių ir įspūdingų kalbų pasakyta.

Šis konventas dar tuo man atmintinas, kad aš jame jau dalyvavau kaip vilnietė [= vilnijietė]. Esu jau priimta į korporaciją ir šiandien pirmą kartą užsidėjau kepurę.

Po koncerto buvo suruošta arbatėlė. Prasidėjo visas linksmumas, skambėjo dainos, romansai, juokai. Na, o paskui „šokalas“, kaip studentai vadina. Muziką sudarė gramofonas ir pakaitomis pianinas. Šokti buvo gan smagu.

Korporacijos valdyba

Sekmadienis, spalio 28 d.

Šįryt buvo mūsų korporacijos konventas. Dienotvarkėn įėjo sumanymai, nutarimai, protokolų skaitymai, valdybos rinkimai. Studentų ratelis išsirinko pirmininke Matjošaitytę, vice-pirmininke Šarkaitę ir sekretore Palevičiūtę. Bendroj valdyboj gi pirmininku – Alseiką, vice-pirmininku – Vengrį, sekretorium – Šablauską, iždininke – Palevičiūtę. Konventas praėjo labai gyvai, nenuobodžiai.

Ginčai

Antradienis, lapkričio 6 d.

Nemalonu, kad konventas išėjo nelabai geras. Pradžioje viskas buvo gerai: pareigų perdavimas, deklaracijos. Bet paskui naujosios valdybos nariai pradėjo atsisakinėti nuo pareigų, kelti ginčus. Ypač sunkus ginčas kilo dėl Aušros vartų Panelės Švenčiausiosios paveikslo išleidimo sąlygų. Buvo įsikarščiuota. Sabalis užpyko ir net išėjo iš konvento, padarydamas labai blogą įspūdį. Nuotaika sugedo. Daug sumanymų nesvarstyta, neprieita prie konkrečių nutarimų.

Šilingių šeimyna

Sekmadienis, lapkričio 28 d.

Buvau su Kubiliūte pas Šilingą, kalbinti, kad Laimutė stotų į korp! Ji tokia nedrąsi, užsidariusi, niekur neina, tad reikia būtinai prikalbinti. Greičiausiai visgi stos.

Pas Šilingius tai šeimynėlė: devynios dukterys! Viena jau universitetą greit baigs, o jauniausioji dar ant rankų. Kiek ten triukšmo, bėgiojimo, slapstymosi… O vardų – visa mitologija: Danutė, Laimutė, Danguolė, Rusnė, Gilija, Virgutė, Galinda ir dar kitos…

1935

Išvyka

Pirmadienis, balandžio 22 d.

Šiandien Gaižutis suorganizavo mūsų korporacijos iškylą. Susirinko virš dešimties žmonių mūsų korp! mergaičių. Be manęs, dar buvo Mačiokaitės ir Šikšnytė. Iš korporantų – Vengrys, Kanopka, dar keletas. Pradžioj mes ne visai smagiai jautėmės, kai prisidėjo nematyti tipai, bet tie paskui susiprato ir dingo.

Po ilgokų tarybų nusprendėm eiti į Fredą. Diena pasitaikė nepaprastai graži ir šilta. Bedainuodami, belenktyniaudami gelžkelio bėgiais, Žaliuoju tiltu, vėl bėgiais ir keliavom. Gaižutis, kaip visada, su armonikėle, tuoj užgriežė valsą, polką, net vargšelį Vengrį išprovokavom. Privertėm šokti. Taip laikas nejučiomis ir prabėgo. Grįždami prisirinkom žibučių, „katinėlių“.

„Virginiae Sudavia“, Vytauto kalnas

Sekmadienis, gegužės 19 d.

Su coll. Vengriu atstovavom mūsų „Vilnijai“ – „Virginiae Sudavia“ KORP! 4 metų paminėjimas buvo neilgas, bet nuoširdus.

Į senjores

Trečiadienis, gegužės 22 d.

Daug rūpesčio, nes ryt egzaminas kėlimui į senjores. Ligi vėlumos kalbinau Tetušėlį, jis man pasakojo apie Vilnių ir okupuotą kraštą.
Buvau nuėjusi į „Kapitolį“ „Aukštosios mokyklos“ žiūrėti. Ši filma labai patiko – rimta įspūdinga, gražiai pastatyta.

Šventė Kernavėje II

Antradienis, gegužės 30 d.

Lauktasis šeštadienis pagaliau atėjo – mūsų kelionė į Kernavę. Jau mes seniai rūpinomės, bijojom, kad tik būtų gražus oras, bet jau iš ryto pastebėjau, kad šis mano noras išsipildė. Saulė patekėjo giedrutėliame danguje.

Šešiomi jau buvau prie Didžiųjų rūmų. Mūsų ir kitų korporantų susirinko du pilnutėliai autobusai. Dairiausi Giros, žinoma, jo nebuvo, tas man gerokai numušė nuotaiką. Blogiausia, kad pasitaikė sėdėti su nekokia kompanija – laimė dar, kad čia pat buvo Genė, bet ji blogai jautėsi, mažai dalyvavo kalboj. Akiniuotasis „Ramovės“ korporantas, kuris amžinai mane sekiojo, mažiukas „Juventus“ atstovas, kažkoks šveplys be priekinio danties. Šalia manęs sėdėjo mažlietuvis Vilius, toks nedrąsus studentas, kuris tik „jaaa“ tepasako. Romuvietis vis nevykusiai bandė visokias „rimtas“ temas užvesti, bet matėsi, kad nedaug išmano. Iš pradžių laikiausi, bet paskui pradėjau prieštarauti. Buvo bandyta dainuoti, bet nesusidainavę.

Ir Vengrys pasakė po kalbą, ir vėl ėjom į bažnyčią, į gegužines pamaldas. Litaniją giedojo klebonas Baužys. Jis turi gražų balsą ir gan stiprų, bet pats toks jaunutis, tikras viščiukas, o jau Kernavės klebonas.

Po to mes galėjome išsiskirstyti. Dauguma nuėjom į klebonijos sodelį. Nebėr senienų. Bet sode viskas liko taip pat ir romantiškieji suoliukai. Juos aprodžiau Genei ir Valei.

Su Vale užlipėm ir ant pylimo, atsisėdom ant „aistros“ suoliuko. Valė ėmė ir pasišaukė mūsų juniorą Algirdą. Tas atsisėdo greta ant aplūžusios puodynės ir patenkintas dar palingavo. Tik pokšt ir lūžo puodynė, o jis pats klekt ant žemės. Tai mums buvo juoko.

Tuo laiku mus pašaukė pietų. Valgėm sode, prie ilgiausio stalo. Pietų metu nuotaika labai pagyvėjo, dainavom „Prulia“, kurį vedė nenuilstantysis kun. Nikodemas, jis ir daugiausia šposų krėtė, mus linksmino.

Vos spėjom pavalgyti, kaip jau buvo laikas eiki prie mokyklos, sutikti garbės filisterių. Visi stovėjom špaleriais. Drauge su ministru p. Šilingiu atvažiavo ir Tetušėlis su Mamyte.

Po prakalbų, apžiūrėję muziejų, įsimaišėm į tarpą kernaviečių, kalbinome juos ir kartu ėjom į pademarklinį. Žmonių minia išsitęsė gal per kilometrą. Be mūsų dar buvo atvažiavę jaunalietuviai iš Žiežmarių ir Vilniui vaduoti s-gos ekskursija. Išsikalbėjus su vietiniais paaiškėjo, kad tik jaunoji karta, kuri mokosi, kalba lietuviškai, vyresnieji gi kaime tik lenkiškai, kitaip ir nesupranta.

Kai tik prisiartinom prie demarklinijos, lenkai nusigandę ėmė šaudyti. Sušaukė visą rezervą, išstatė kulkosvaidį, tik mūsų policijos viršininkui nuraminus, pasitraukė.

Praėjom tą vieškelio dalį, kur sukastas griovys, už kurio kelias apžėlęs, niekeno nenaudojamas, miręs. Susirinkom ties tuo kryžium, kurį pernai vilniečiai atnešė ir įtaisė čionai. Ir prie šito tai kryžiaus, tiekos pavergtų vilniečių kančių liudytojo, milžinas kunigas šaukėsi dangaus pagelbos. Verkėm klausydami tų žodžių, visi degėm pasiryžimu atkovoti Vilnių. Prie to dar prisidėjo patriotiškos dainos… Jutau lyg atgimusi dvasia kilo aukštyn, rodos, paukščiu pavirtus skristum kuo greičiau į Vilnių.

Vingiavom iš pademarklinio Pajautos slėniu, matėm, kaip vienas lietuvis iš anos pusės, nors ir iš tolo mus pamatyti, įlipo į medį. Kelioms moteriškėms iš anos pusės visgi pavyko pasimatyti su mūsiškiais, sargyba leido. Sunku ir aprašyti graudingą pasimatymo vaizdą…

Pavakary susirinkom ant Mindaugo piliakalnio iškilmingam posėdžiui. Ten mes davėm priesaiką, filisteriai mums visiems penkiems uždėjo spalvas. Prie liepsnojančio laužo buvo pasakyta daug kalbų, sveikinimų.

Taip bebūnant ir sutemo. Ant piliakalnio prasidėjo šokiai. Paskui grįžom į kleboniją, pasivaišinom rūgytu pienu ir bulvėm, padainavom, pasivaikščiojom. Mes su Gene viena kitai šį tą iš humanitariškų temų ir net nepastebėjom, kaip patekom į didžiausią dilgyną. Paskui klebonijoj dar pasišokom.

Išsijudinom grįžti. Iki kelto ėjom pėsti. Aš, bėgdama nuo to įgrisusio akiniuočio, kuris sekiojo norėdamas perduoti neštus mano buterbrodus, ėjau su mažlietuviu Vilium, bet su juo nuobodoka. Pradėjau vaidinti: tai pasakoju ką linksmai, juokauju, tai lyg užsimąstau. Kelte ramiai atsirėmiau į atramą, žiūriu sau į vandenį. Tik prieina tas akiniuotis su mano skrynute. Net pyktelėjau, bet maloniai padėkojau: „Nu kam reikėjo nešioti? Bet jeigu jau atnešėt, tai gal ir ligi autobuso danešit…“ Autobuse nuėjau į galiorką, kur šposavo Valė, skambėjo juokas, važiuoti smagiau. Šalia manęs sėdėjo „Ramovės“ atstovas Petras Valančiauskas, gan gražus, bet liūdnokas berniukas. Su juo įsišnekėjom apie jojimą, meną ir pan.

Į kelionės pabaigą, auštant, visus apėmė nuovargis, visi snūduriavo viens į kito pečius atsirėmę. Grįžom namo apie trečią, kai jau buvo šviesu, šviesu, saulė patekėjus.

 

Pirmą kartą Vilniuje

Ketvirtadienis, rugpiūčio 29 d.

Pavėlavom į traukinį, jis mums prieš pat nosį prašvilpė. O skubėt reikia… Laukiam „Zawiasy“ pasienio policijos būdelėj, kol susitelefonuos su Vilnium, kad gavus taksi.

Perėjus liniją supratau, kad jau tikrai važiuojam. Kaip skaudu: štai ta pati žemė, tie patys laukai, samanotos bakūžės, miškai, tas pats užžėlęs vieškelis, o tačiau lenkiški užrašai, lenkų kalba, lenkų kariai, nors mandagūs, skiria mūsų kraštą nuo šio…

Po dviejų valandų laukimo atbildėjo du taksi, bet kokie taksi! Suklerę, ūžia kaip dešimt eskadrilių, kelia debesis dulkių, skylėti, virpa. Dalis valdymo prietaisų iš šono, tad norint valdyti reikia ranką į orą iškišti.

Tuos 28 km važiavom ištisą valandą.

Apylinkės juo arčiau Vilniaus, juo gražesnės. Graži saulėta diena leido grožėtis ir grožėtis… Pagaliau pasimatė ir Pohulianka. Pradžioj vis menki kaip Žaliakalny namukai, toliau didesni, didesni, kol jau nuo Napoleono vartų [„Baltųjų stulpų“? – I. Ž. G.]. Namai ir gatvė įgavo visai didmiesčio išvaizdą. Įsivaizdavau miestą tamsų, niūrų, o pamačiau gražius, šviesius, tiesa, apleistus, bet dideli, ornamentais, figūromis išdabinti. Krautuvių daug, nors mažomis vitrinomis. Gatvės gan siauros ir netiesios, bet namai, namai! Vienas iš gražiausių – Šv. Jurgio prospekte, Žoržo viešbutis, kur ir apsistojom.

Pamaldos buvo Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Mažytė ji, bet jauki, skoninga ir maloni, gal todėl, kad vienintelė lietuvių. Žmonių susirinko ga daug, viduj buvo katafalkas, apdėtas gyvų gėlių vainikais. (Pastebėjau Vilniuj labai daug gėlių krautuvių, net gatvėse ištisi kioskai.)

Kun. Čibiras pasakė ilgą, gražų pamokslą nušviesdamas velionies gyvenimą ir nuopelnus lietuvybei.

Eisena ilgai vingiavo gatvėmis. Aušros vartuose trumpam momentui buvo atidengtas paveikslas…

Kalnelyje pasirodė Rasų kapinės. Jas vaizdavausi niūrias, tamsias, drėgname slėnyje, o čia – dailios, medžiais apaugę, daug gražių marmurinių paminklų. Bet nejauku – akmuo ir akmuo, niekur žalios vejelės kaip pas mus. Graži Vileišių šeimos koplytėlė, tačiau velionė norėjo atgulti paprastesniame kape, šalia savo brolio. Kuklios buvo laidotuvės, be kalbų, lenkai neleidžia. Tik kun. Viskanta pasakė gražų pamokslą. Jau pilant kapą visa susirinkusi minia kaip vienas sugiedojo Tautos Giesmę. Tada tik pilnai įvertinome Himną, kai išgirdome jį aidint pavergtoje šalyje.

Aplankėm dr. Basanavičiaus, M. K. Čiurlionies, Kondratavičiaus-Sirokomlės ir kelis kitų žymių žmonių kapus. Susitikom su tetulyte Petruse. Ji atpažino mane, aš ją irgi, nes pasirodė tokia, kaip matyta fotografijoje. Bet mane į savo globą pasiėmė p. Žižmaras ir „ciocia Kazė“. Su ja dar užsukom pas jos draugę Jadzę Tijūnelytę, paskui ilgai vaikščiojom. Bemiegė naktis, kaitra, plius – be pusryčių, labai nuvargau ir apsidžiaugiau, kai atsidūrėm „Bukieto“ restorane, kur skaniai pavalgėm ir pasilsėjom. Vėl grįžo energija, vėl daug vietų apėjom. [Toliau Liudytė aprašo įspūdžius, patirtus aplankius universitetą, matant remontuojamą katedrą, ulicę Mickiewycza ir ulicę Wielką… – I. Ž. G.]

Bernardinų sode susirinko dauguma iš tebesančių [per atostogas] Vilniuje studentų. Toškūnaitė, Kiselytė, du broliai Blažiai (trečias jau asistentas), pirmininkas Čėsnys, Urbanavičius, kiti. Būrys nemažas, visi kiek galėdami rūpinosi man viską aprodyti, aiškinti. Tuoj atsidūrėm Pilies kalne. [Aprašomi matyti vaizdai – I. Ž. G.] Grįždama pasiėmiau kelis akmenėlius nuo griuvėsių atminimui.

Pastebėjau, kad Vilniuj moterys žymiai elegantiškesnės, moderniau apsirėdę nekaip pas mus. Kariškių uniformos gan gražios, tik konfederatkos atrodo kaip sudaužyta galva.

Hotel Bristol svečiams iš Lietuvos buvo suruoštas priėmimas-vakaronė. Salė erdvi, graži, vaišės kuklios, bet skanios.

Be mūsų delegacijos ir a. a. Vileišienės giminių (p. J. Vileišis, p. p. Deveniai su Augučiu ir p. Tursienė) atsilankė kun. Viskanta, kun. Čibiras, kun. Bieliauskas, p. p. Biržiškos, dir. Šikšnys, p. Šlapelis [ne visos pavardė išskaitomos – I. Ž. G.], daugiau žymesnių veikėjų. Vakarienė praėjo puikioj nuotaikoj. Sėdėjau šalia p. Karazijos ir kun. Bieliausko. Daug šnekėjomės apie Vilniaus ir nepriklausomos Lietuvos gyvenimą. Vakaronė užsitęsė net ligi dvylikos. Mus palydėjo collega Čėsnys.

Penktadienis, rugpiūčio 30 d.

Pusė dienos paėjo vaivadijoj, reikėjo gauti „pšepustkas“.

Iš ten nuėjom lankyti lietuviškos gimnazijos p. Stašio namuose. Dideli gražūs rūmai su pagražinimais. Klasės erdvios, koridoriai padabinti įvairių meno garsenybių atvaizdais, mokslininkų fotografijomis. Gimnastikos salė moderniai įrengta, didžioji salė net primena prancūzų rūmų, pilių sales savo didumu, pagražinimais. Aplankėme Laikinąjį Lietuvos Komitetą, remontuojamas Studentų Sąjungos patalpas. Visi tie namai surišti su lietuvių tautiniu gyvenimu. Mačiau ir stalą, ant kurio buvo pasirašytas Nepriklausomybės paskelbimo aktas, ir tuos namus, kuriuose pasirašė. [Toliau – Bernardinų bažnyčia ir varpinyčia, Šv. Onos, tik Šv. Mykolo bažnyčia buvusi užrakinta… Papietavo „Zaciszy“ restorane, tada – autobusu į Verkius, Kalvarijas.]

Pavaikštinėjom gražiais slėniais, kalnais. Grįžom garlaiviu jau temstant. Liūdnai, graudžiai skambėjo tuose slėniuose mūsų dainos, kur dabar savoj žemėj nedrįstama garsiai lietuvišką žodį ištarti. Dainavom net „Į Vilnių“, klausės net lenkai ir stebėjos dainų gražumu.
P. Zaunienės balsas skambėjo dar gražiau, kaip kuomet, nors gi jai pritarė stiprus, melodingas kun. Bieliausko balsas.

Paskui collega Blažys mus nulydėjo pas p. p. Šlapelius. Visi atvažiavusieji ir keletas vilniškių praleidom visą vakarą.

Šeštadienis, rugpiūčio 31 d.

Įkyrus lietutis netrukdė tetulytei Petrusei ir man tęsti Vilniaus apžiūrinėjimą. [Suminėtos ir pravoslaviškos cerkvės, ir katalikų bažnyčios – I. Ž. G.] Aušros vartuos… pažvelgiau į paveikslą. Bet veidas, veidas jos! Kol gyva būsiu neužmiršiu to begaliniai švelnaus, nusižeminusio ir liūdno, liūdno veido…

[Apie Aušros vartus parašyta nemažai, o ypač detaliai aprašyta Šv. Petro ir Povilo bažnyčia – I. Ž. G.]

Siaura Subačiaus gatve eidamos pamatėm didžiulius namus, kuriuos buvo iškovojusi iš rusų a. a. Vileišienė, kur buvo lietuvių bendrabutis, mokykla, kurį laiką gyveno dr. Basanavičius, įvyko pirmas lietuvių vakaras. Dabar ten kino „Revje“.

Nuskubėjom į Mokslo Draugiją p. p. Vileišių namuose. Kokie tai gražūs, tvarkingi namai! Visur ornamentai, statulos, pečiai, lubos – viskas su pagražinimais. Labiausiai man patiko biblioteka. Viską mums aprodė p. Macaitis ir dar vienas ponas, kurio pavardės nežinau. Kokie įdomūs rankraščiai! Kudirkos, Valančiaus ir Daukanto – labai panašūs, gražiausia Ivinskio rašysena. O tos senosios knygos! Daukšos „Postilė“, senos laidos Šv. Rašto, katekizmų iš XVI a. … Biblioteka didelė, o daugiausia – suaukotos knygos.

Vėliau su studentais norėjom nueiti į operetę, bet bilietų nebegavom, tada pasėdėjom Štralio sodnely. Man papasakojo apie Vilniaus krašto studentų kultūrinę ir ekonominę būklę, perspektyvas, apie santykius su vyresniaisiais, o vyresniųjų – savo tarpe. Liūdnas, labai liūdnas įspūdis. Sąlygos be galo sunkios, ateitis miglota, ir visa palaiko tik jų neužgęstąs idealizmas. Kam jau kam, o mūsiškiams surambėjusiems materialistams reikėtų pasimokyti iš šių pasišventusių pilkų pelyčių.

Tetulytė Petrusė [Petronėlė Bizokaitė, mūsų mamos sesuo, Vilniuje dirbusi prieglaudos, bendrabučio auklėtoja, vedėja – I. Ž. G.] daug pasakojo iš lietuvių tautinio gyvenimo pirmaisiais po karo metais. Visų tų įvykių ji buvo liudininkė. Patariau jai surašyti visus prisiminimus į dienoraštį.

Sekmadienis, rugsėjo 1 d.

Išklausėm mišių Šv. Mikalojaus bažnyčioj. Žmonių buvo nelabai daug, daugiausia darbininkai. O gaila. Lietuviams reikėtų kuo gausiausiai lankytis, kad ir tos vienintelės neatimtų.

[Likus porai valandų iki išvažiavimo, su 8 ar 7 studentų kompanija taksi pavažinėjom po mistą.] Bendrabutis ties Zakreto parku [?] dideliuose erdviuose namuose, čia ir amatų mokykla. Viena panelė aprodė visus kambarius. Atrodo labai gražiai, čia būna apie 50–60 mergaičių. Padarėm nuotraukų. Lietuvių krautuvę ir avalynės dirbtuvę jau vakar mačiau. Pasiyrėm laiveliu į Zakreto parką. Atrodo kaip paprastas miškas, apaugęs pušimis, po kojomis žalia vejelė. Perėjom jį ir skubėjom atgal…

Tetulytė ir visi studentai išlydėjo mane, įteikė gražų bukietą gėlių ir ilgai mosavo rankomis. Važiavau į stotį kone verkdama. Taksi, kad ir iškleręs, vežė greitai, prigąsdintas, kad skubėtų.
Senas traukinys tingiai vežė mus visus zaviasų link. Bet greit kalnai ir tunelis uždengė Vilniaus vaizdą.

Pirmadienis, rugsėjo 3 d.

Grįžus Kaunas pasirodė mažas, tikras provincijos miestukas, bet gyvas, judrus.

1936

Vilniaus Semestras

Sekmadienis, kovo 1 d.

Popiet – Vilniaus Semestro atidarymas. Kalbėjo D. Zaunius – „Mūsų kelias į Vilnių“. Jo paskaita be galo įdomi. Pusantros valandos klausėmės nepraleisdami nė žodžio, ir, rodos, dar ilgai būtumėm klausę. Turininga, apgalvota, išsami, praktiška. Be to, ir skaitė labai gražiai, rimtai.

Net Valstybės Taryboje

Trečiadienis, sausio 8 d.

Buvo didelis pasitarimas Valstybės Taryboje su ministeriu Šilingiu, Tetušėliu, p-le Kubiliūte, Rucevičium, Liudu Gira ir Žmuidzinavičium. Susirinko ir mūsų valdyba. Daug tartasi, kalbėta ir darosi įspūdis, kad [korp. „Vilnijos“ sumanytas] meno vakaras gali ir pavykti.

„Vilnijos“ meno vakaras

Sekmadienis, vasario 8 d.

Vakare turėjau ruoštis į mūsų korp! Meno vakarą… Nežinojau, nei kas veikti reiks, nei kokia mano rolė: nesvarbu buvo, ar pasiseks, ar ne, ar įdomu bus, ar ne.

Žmonių susirinko daug, pilna Ministerijos salė. Apsilankė Prezidentas, Teisingumo, Krašto apsaugos, Susisiekimo ministeriai, ponų ir ponių, studentijos, mūsų choras. Programa buvo ilga ir įdomi, ji aprašyta „Lietuvos Aide“, todėl čia tingiu aprašinėti. Po programos nuviliojom vyresnybę į arbatėlę (kokiose patalpose buvo nežinau, nesirodžiau ten, likau su jaunimu linksmintis).

Šventė Kernavėje. III

Ketvirtadienis, gegužės 21 d.

Mūsų korporacijos šventė ir šiais metais vykome į Kernavę, tik dabar traukiniu, o nuo stoties ligi kelto sunkvežimiais. Žmonių susirinko daug – apie 60, vis studentai iš draugiškų korporacijų, apsidžiaugiau damačius Gigą. Jis irgi važiavo. Linksma ir maloni buvo kelionė. Valė, Ida, Janė ir aš kalbinom Gigą, juokavom, šposus krėtėm. Jis mano kviestas, todėl ir rūpinausi juomi.

Dalis studentų važiavo pirmuoju sunkvežimiu, dalis pasiliko laukti antrojo, mes likom, todėl pavėlavom į pamaldas. Visi šūkavo, tik aš negalėjau dainuoti, nes užkimusi. Bažnyčion patekom po Evangelijos, į griausmingąjį kun. Milžino [N. Švogžlio] pamokslą. Žmonių buvo kaip per atlaidus, pilna bažnyčia. Po pamaldų susirinkome prie mokyklos. Ten mokiniai, mok. Čižiūno vadovaujami, vaidinime parodė, kaip persekiojami lietuviai Vilniaus krašte uždegtas aukuras, prof. Biržiška ir Tetušėlis pasakė kalbas. Po to – klebonijoje pietūs. Prisėjo truputį ir pašeimininkauti.

Apie penktą ėjom į pademarkliniją, žmonių buvo mažiau, kaip pernai, nebe tokia graudi.

Ties kryžiumi aplink iškirsti medžiai, tuščia, nyku. Bet vietos tos pačios… Tas žalias Pajautos slėnis, piliakalniai. Aš džiaugiausi, galėdama parodyti tas nuostabias vietas Gigai.

Vakare buvo uždegtas laužas ant piliakalnio, bet audra nuvijo salę. Susirinkom visi medinėj smilkstančios lempelės apšviestoje gryčioj. Ten buvo iškilmingas aktas, naujai pašventintos bažnyčioje vėliavos perdavimas korporacijai, priesaikai. Visa tai užsitęsė ligi sutemstant. Vakarienė buvo sode – rūgytas pienas arba saldus su bulvėmis. Bet Giga nevalgė, kadangi dar buvo laiko ligi dvyliktos, kuomet turėjom išvažiuoti. Išėjom pasivaikščioti. Pažįstu jį ir žinau, kad su juo galiu nesbijoti. Taip pavaikščiojome kokį pusvalandį gatve, einančia nuo bažnyčios. Gera buvo kalbėtis. Jis pasakojo, kaip praleidžia atostogas sodžiuj, kaip pasiilgo to paprastučio kaimo, kur nereikia vaikščioti nuolat nuolat su kauke, šypsotis, lenktis, vyresniųjų bijotis. Ten, laukuose, laisvė, ten džiaugsmas, sveikata. Taip sau kalbėjomės, aukštai mirgėjo žvaigždės, aplink šlamėjo rasoti medžiai, suokė, suokė lakštingalos. Bet susirūpinom, kur gi kiti. Žvilgt, ogi jau eina prie kelto. Pasirodo, Tetušėlis ieško manęs. Nusigandau, palikau Gigą šventoriuje, pati bėgu portfelio. Susitikau Tetušėlį, jis jau barė už pavėlavimą. Nubėgau, paėmiau portfelį, čia dar klebono motina ir sesuo sutrukdė, grįžtu – jau nieko nėr, tik Giga laukia. Kibau jam už rankos ir vejamės kitus, bijodami, kad neužėjus Tetušėlio. O jis, pasirodo, nuėjo ne tuo keliu, paklydo, ir tik po mūsų pasiekė keltą, kada aš jau ramiai stovėjau viename kelto gale, o Giga – kitame.

Ant kelto Tetušėlis mane išbarė, kad pasimečiau, nusigandau, turbūt pastebėjo, kas su Giga vaikščiojau ir blogai pagalvojo. Kas daryt? Vengiau Gigos, bet lipdama į sunkvežimį tamsoje nepastebėjau, pataikiau į tą, kur prie krašto sėdėjo Giga. Tuo tarpu šoferiai atsisakė vežti, kad per pilnos mašinos, dalis turi išlipti ir palaukti. Niekas nenori lipti. Pagaliau Tetušėlis ėmė traukti arčiau krašto sėdinčius. Giga slėpėsi, kad liktų, bet žiūriu, pačiupo ir jį, nebepaleidžia. „Nu“, manau, „Tetušėlis tyčia jį išmetė“. Kas man daryti? Mielai būčiau šokus paskui jį, bet kaip tai atrodytų?

Išvažiavom. Kelionė buvo smagi, triukšminga. Porą sykių vos nenuslydom nuo stačių kalnų, kelias palytas, slidus, o auto senas, aplūžęs, bet davežė iki stoties. Stoty tamsu, tylu, nė gyvos dvasios. Suradom ekskursinius vagonus. Birutė ir aš atsigulėm ant plikų suolų užmigau po kokios valandos didžiulis triukšmas pabudino mus. Pasirodo, tie, kurie buvo palikti, pyko, kad nuėjom, sako: „Neduosim jums miegoti“. Nu ir kad užbliaus „važiuojam, važiuojam namo“. Į mūsų kupė atėjo vienas skautas ir kad ims pasakoti visokius komiškus dalykus, visi miegai išsilakstė. Tuo tarpu išaušo. Taip ir grįžom 7 val.

1937

Kaulyti aukų

Antradienis, sausio 25 d.

Šiandien popiet turėjau labai nemalonią pareigą – pakvietimus nešioti. Oi, geriau sutikčiau apendicito operaciją iškęsti, ne kaip vaikščioti prašyti pinigų. Dar maža būdama niekada nedrįsdavau namiškių ko nors prašyti. O čia eiti pas svetimus žmones… ir dar blogiau pas pažįstamus.

Mano partneris Varnas dar tik prieš mėnesį iš Vilniaus. Aukštas, gražių veido bruožų, juodas, kalboje išmintingas. Tik šiaip truputį lėtas.

Vaikščiojom dvi valandas. Pradėjom nuo p. Kalnėno. Tačiau nurodytame antraše neradom, labai sugaišom beieškodami Parodos gatvėj. Žodžiu, pradžia bloga. Nužygiavom į Trakų g. pas p. Aleknavičių. Išeina jis susiraukęs: „Ko norit?“ Man net karšta pasidarė. Vos įstengiau išdėstyt dalyką. „Aš jau turiu“ sako… P. Šapoka jau išsikraustė į Laisvės Alėją… Inž. Acus-Acukas jau išėjęs… Einam toliau. Po ilgų vargų randam p. Šmito butą. Atidaro skautukas: „Tėvelio nėr“. Klausiam mamytės. Tuomet paprašo mus į valgomąjį, ten prie radio sėdi pagyvenusi moteriškė, apsisupusi skara galvą ir ranką. Ji po operacijos, ne visai sveika esanti. Gal jos vyras ir eis, bet ji dabar neturinti pinigų ir prašo kitą kartą ateiti. Išėjom jausdamiesi lyg kam nuospaudą būtumėm užmynę. Pono Vaidelo ir dr. Navako niekaip neradom ten, kur ieškojom, gi p. Mikalos nebuvo namie. Kas daryt? O laikas baigiasi, nuo 6 val. bakteriologija!

Karo ligoninėj budintį klausiam viršininko. Langelyje pasirodo stambus apsnūdęs veidas, kalbąs turbūt į valandą 30 žodžių. Turėjom kantrybės išbandymą, kol jis atsakė į visus mūsų klausimus.  vadina, jį galima rasti tik iki 2 val. Visai fiasko!

Iš eilės einam pas p. Jas… [sunkiai išskaitoma], dantų gydytoją. Net nebenorėjau ten eiti, ypač kai priėmimo valandos. Visgi nuėjom. Greit pasirodė maloni ponia, pakvietė į kabinetą, pasigailėjo, kad negalės būti baliuje, davė 6 lt., pasirašė ir skubiai vėl ėmėsi išsižiojusiam pacientui valyti dantį, net nepasirūpinusi nuplauti rankas.

Taip šią dieną daugiau negavom.

Valė šiandien irgi vaikščiojo. Pulk. Gurevičius pasakęs, kad nenori nieko žinoti apie jokius vilniečius ar jų balius. Tai žmogus… Jis mano, kad tai taip lengva … Galėtų gražiai padėkoti ir tiek, o ne bartis.

Vėl tas pat

Ketvirtadienis, sausio 27 d.

Ir vėl tas nelaimingas aukų rinkimas. Nuo 2 val. iki 7 val. Net kojos įskaudo. Nuėjom pas inž. Acų-Acuką, jo duktė davė pinigų už vieną bilietą, ir tiek. Ponas Mikaila, nors skųsdamasis, kad neturi, visgi surado bilietui. Toliau – p. Šmitas. Jis atsiprašinėjo, kad dabar neturi, žadėjo šeštadienį duoti. Pas p. Kalnėną ilgai užtrukom. Jis įsikalbėjo su Varnu apie Vilniaus krašto lietuvius, susirado giminystę, ėmė siūlyti mūsų korp! vardą pakeist į „Vilniaus“, mat tai nebūsiąs vertimas iš „Wilenščizna“, ir t. t., ir t. t.

Vos suradom Šapokos butą. Atidarė duris tarnaitė: „Ponas išėjęs“. Mes prašom ponios. „Pažiūrėsiu.“ Laukiam, laukiam… ateina tarnaitė, sako: „Ponia klausia, kokiu reikalu“. Pasakom, kad korporacijos. Tarnaitė vėl dingsta. Mes girdim: „Co? Kto tam?“ vėl laukiam, laukiam. Pasirodo tarnaitė: „Taigi kokios korporacijos?“ sakom „Vilnijos“. Ir vėl turim ilgai laukti, kol atėjusi tarnaitė pranešė: „Tai ponia serga, negali priimti“. Mes maždaug ir laukėm tokio finalo.

Vėl kelių asmenų neradę sustojam prie dr. Maciūno durų. Tarnaitė praneša, kad ponas miega. Tada prašom pakviesti jo brolį. (Praeitą kartą, kai tarnaitė paklausė „kurį“, supratom, kad yra du Maciūnai ir nutarėm pasinaudoti šia informacija.) Išeina toks mažas, išbalęs, smulkutis „Mano brolis jau turi“, sako. Tai aš tuoj: „O, kaip gerai. O gal ir tamsta neatsisakysite paimti?“ – „Kad dar nežinau, ar eisiu…“ Aš pagyvėjau: „Jei paimsite dabar, tai tikrai ateisite, o jei ne – taip ir abejosite“. – „Nu gerai“, atsinešė pinigų, plunksną [pasirašyti]. „O gal turite dar vieną?“ Mes džiaugdamiesi paduodam. „Tai kiek jums reikia duot?“ Mes, bijodami nuskriausti silpną žmogelį, pasakom tikrą kainą. Jis mums ir duoda. Būtumėm pasakę daugiau, būtų davęs daugiau!

Ieškojom pulk. Šarausko skautų štabe. Nėr. Mes – į butą, radom tik žmoną. Bet ji tokia gera, kad, neturėdama pinigų, pasiuntė tarnaitę pasiskolinti ir, be to, sakė nueiti į štabą ir įteikti jos vyrui. Ji už save sumokėjusi.

Apie 7 val. buvom notaro Žilinsko kabinete. Jis iš karto atspėjo mūsų apsilankymo tikslą ir griežtai pasakė kontoroje nepriimąs tais reikalais. Tada paprašėm antrašo, nuneštum į namus. Jis vėl mus gąsdint, peik Ramovės bufetą, tai jam su jaunimu ne pakeliui, tai su senais neįdomu. Galų gale jis ištraukė iš stalčiaus pakvietimą – „Vilnijos“! Jau kažkas prieš mus pasistengė. Dar kiek pajuokavom. Varnas papirosą su juo surūkė.

Taip mūsų kelionė ir baigėsi.

Valė buvusi pas Zubkų. Tas pasakęs oficialiai ir šaltai: „Į balių nevaikštau“. Taip griežtai, kad nebebuvę kas sakyti… Bet žinau, kad jis pas „Filias“ būna, reks nueit pažiūrėti.

Balinės suknios siuvimas

Šeštadienis, sausio 29 d.

Siuvėja grąžino medžiagą. Kas daryt? O panelė Polia nepasius tokio dailaus fasono. Su Mamyte griebėm medžiagą ir skubiai nuvažiavom į Šančius pas panelę Niną. Maniau, kad ir iš to niekas neišeis, kad jos nerasim. Laimei, ji buvo namuose, su širdim nesveikuoja. Bet ji jokiu būdu negalėsianti. Ilgai Mamytė ją įkalbinėjo, pagaliau pasiūlė nuvažiuoti kartu pas Liucią [mūsų artimą giminaitę] į Panemunę ir ten, panelei padedant, siūti.

Taip ir padarėm. Visos trys nuvažiavom pas Liucią ir tuoj – už darišo! Panelė Nina kirpo ir fastrigavo, Mamytė ir Liucia siūles dėjo, o aš prosavojau ir fastrigas ardžiau. Mieravom, vėl mieravom. Išbuvom visą dieną, bet suknelė gatava, tikrai graži. Reta arbatinės rožės spalva, fasonas įdomus, dar kaip, o kad Giga mane pamatytų su ši suknele…

[Praėjus maždaug dešimčiai metų, Mamytė šią suknelę persiuvo man, turėjau gražią išeiginę… I. Ž. G.]

Balius lyg sapnas

Sekmadienis, sausio 30 d.

Džiaugiuosi labai: ši diena man buvo tokia linksma, tokia berūpestinga, kaip niekad.

Iš ryto sužinojau, kas esame kviesti į arbatėlę aviacijon. Šešiomis jau važiavom Mamytė, Tetušėlis ir aš į Ramovę.

… Įėjau į šviesią, dailią salę. Pirmasis šokis buvo valsas, iškvietė mane maj. Rapšys. Per figūras netikėtai vis a vis atsidūrė A. Pakalbėjom, pajuokavom, man buvo lengva, džiaugiausi, kad A. visai  neberūpi. Man pradėjo asistuoti šokių šeimininkas kapitonas M. Brazauskas. Jis toks komikas, kalba, šneka vis juokingai, prie staliuko visi juokiasi, tik ir juokiasi.

Deja, aštuoniomis turėjau iškeliauti su Mamyte namo – persirengti ir – į mūsų korporacijos balių. Per skubėjimą nespėjau tą aviatorių pakviesti.

Nuėjau pavėlavusi. Programa labai ilga. Salė pilna žmonių – ir vyresnių, ir jaunesnių. Tuoj prisistatė Karka ir C^o, kiti pažįstami, net choristai, kurie į mane dėmesio nekreipdavo, stengėsi pakalbinti. O man gera, linksma, visiems turiu ką atsakyti. Jaučiausi pati sau patinkanti. Visą laiką šokau, kaskart vis su kitu, aplink nieko nematydama.

Daugelis panelių buvo tautiniuose kostiumuose. Valės mėlyna suknelė labai graži, puikiai pasiūta ir įdomu, kad nei kiek jos neaukština [Valė buvo aukšto ūgio ir vadinama vale Didžiąja – I. Ž. G.]. kitų suknelės buvo taip sau.

Baigiantis jau šokiams atrado mane Varnas. Jis toks išauklėtas, rimtas, gražiai apsieina, be to, šoka dailiai. Taip ir lingavom tango, sukome nežmonišku tempu valsuodami, viskas aplinkui sukosi. Kalbėjom mažai, bet retkarčiais pažvelgdavom viens į kitą.

… Salėje uždegė raudoną šviesą, pasigirdo „Arlekinados“ valsas. Ak, aš maniau, kas sutirpsiu!

Paskutinį šokį šokau su Kanopka. Jis ir palydėjo mane.

Tas balius buvo lyg sapnas gražus ir lyg sapnas staiga pradingo, niekuomet jo nepamiršiu.

Šventė Kernavėje. IV

Ketvirtadienis, gegužės 27 d.

Šiandien mūsų korporacijos šventė. Ilgai galvojau važiuot ar ne, bet kai Dulska ir kitos prigąsdino, kad bus maža korporantų, nusprendžiau važiuot. Diena pasitaikė labai graži, saulėta, šilta. žmonių labai daug. Iš Kauno važiavom apie 150, daugiausia studentai, ir tai iš įvairių korporacijų. Važiavo ir Tetušėlis.

Pradžioj buvo linksma ir gyva. Vievyje mūsų jau laukė sunkvežimiai. Jie negalėjo visų paimt, nors sėdėjom kokiais trim aukštais, susikimšimas buvo nesvietiškas, bet smagu, net nematėm, kokiom pavojingom, duobėtom vietom važiuojam.

Kernavėje buvom apie dvyliktą. Deja, Milžino nebuvo, jo parapijoje atlaidai. Visa mūsų šventė įgijo palaidą pobūdį, nebepasitiko jau mūsų trys kunigaikščiai, ties mokykla nebebuvo vaidinimo, gausių sveikinimų, bažnyčioj radom tik pamokslą. Sakė jį tas klebonėlis auksaburnis. Nelaukėm net galo, nes jis tik mokė, kaip procesijoj eiti, ką daryti. Nespėjusiems mums po kelionės atskvėpti, prisakė dalyvauti procesijoje į pademarklinijį. Mūsų pirmininko raginami, turėjom giedoti, kad lenkai nenustelbtų. Tuo tarpu savo nevykusiu giedojimu, ypač ateitininkai nemokėjo, kliudėm vietiniam chorui. Žodžiu, visa mūsų tradicinė eisena pasidarė maldininkų procesija, nors mūsų tarpe buvo daug ir nekatalikų.

Prie pademarklinio ant vilniečių kryžiaus pakabinta Censtachovos Dievo Motinos paveikslas. Nejau negalėjo Aušros vartų… Jei būt davę žinią, būtume iš Kauno atgabenę, būtų iškilmės, šventinimas. Taip ir matyt – lenkų darbas.

Čia pat tuoj vyko gegužinės pamaldos, po jų – pamokslas, toks silpnas. Paskui dalis žmonių pasuko atgal, studentija pasiliko, žiūrėjom, kaip vietiniai pasimato su anos pusės žmonėmis. Norėjom eiti pasieniu, – policija neleidžia. Grįžom dezorganizuoti ir dezorientuoti.

Klebonijoj dar buvo paruošta pietūs. Bet tuo metu ėjo krepšinio rungtynės „Neo Lithuania“ ir „Fraternitas Lithuanica“ … Pietūs – kibinai, skysti vandeningi balti barščiai ir be galo riebi mėsa. Viską išgelbėjo dvi bačkutės gero naminio alaus. Jis ir atgaivino, ir jėgas grąžino. Studentai, ypač neolithuanai, smarkiai palinksmėjo. Bet sustatytoji programa visai suardyta, nieks nežinojo, kur kada kas bus. Be to nemalonumą mums darė ir Pož-tės elgesys. Kuomet važiavom sunkvežimiu, ji formaliai gulėjo Arm-čiaus glėby, palei krūtis laikoma, neaprašomoj pozoj, ir su tokia mina, jog gėda buvo ir pažiūrėt. Žaidė su korporantiška kepure, dėliojo kitiems ant galvų, bet ji vėliau buvo nubausta. Visi bernai jai meilinęsi, paskui metė ją ir net į rungtynes nepakvietė.

Jau rengėmės iškilmingam posėdžiui, kai staiga iš Ukmergės buvo gauta žinia, kad bevykstant aviacijos šventei įvyko nelaimė – lėktuvas nukrito į kaimą, vieną mergaitę užmušė, keliolika žmonių sužeidė. Tetušėlis labai susirūpino ir tuoj išvažiavo.

Taip pasėdis ant piliakalnio prasidėjo be jo. Garbės prezidiume buvo krašto apsaugos ministeris, Kultūros departamento direktorius, mūsų valdyba. Be mūsų vėliavos dar buvo korp! „Lietalva“ vėliava. Pulk. Dirmantas pasiteiravo, kas čia per vėliava. Į tai p. Juška atsakė, kad tai valdemarininkai. Vėliavos asista be galo įsižeidė, tuoj prisistatė ministeriui, todėl pir. Juška atsiprašęs.

Posėdis buvo toks, kaip ir kiti būna un-to salėj. Kalbėjo aukštieji svečiai, kalbėjo mūsų pirmininkas, atlikta vėliavos pakėlimas, perskaityta sveikinimai, uždegta laužas, apdalinta vaikai saldainiais. Net ir senutis Virbelis negavo kvietimo, stovėjo netoliese ir laikė kepurę rankoj. Nebuvo pakviestas ir mokytojas, su vietiniais nesusiartinta, ir jie nė žodeliu, nebuvo muzikos ir dainų, o kaimiečių susirinko žymiai mažiau, kaip anais metais, tik patys kalbėjo lenkiškai tarp savęs, niekas į juos dėmesio nekreipė. Tik vaikai plojo ir šaukė kur jiems patiko, kartais – visai ne vietoje taip man atrodo, kad viską, ką sukūrė Milžinas savo energija, jaunyste, sugriovė „auksaburnis“, kurio burnoj be kelių auksinių dantų jokio auksiškumo nėra, net ir dailieji suoleliai klebonijos sode, kuriuos Milžinas taip romantiškai vadino, nebetaisomi nyksta, lūžta. Kernavė dabar visai kita. Tiesa, kaltas ir pirmininkas, nors tautininkas, kam reikėjo daryti šventę per Dievo Kūną, ar negalėjo kitą sekmadienį. Tautininkai nori „paimti“ mūsų korporaciją, toks susidarė įspūdis iš šventės.

Žiūrėjau nuo piliakalnio į gražias vietas tačiau graudžiai. Turbūt kitais metais čia nebūsiu. Nublanko gražieji tikslai. Atitolom nuo mūsų laukusių vietinių žmonių – paskendome siaurose nesusipratimuose… Todėl ir ši šventė taip nuvargino, kad skubėjau namo viena iš pirmųjų. Automatrica mus per valandą nuvežė į Kauną.

Penktadienis, gegužės 28 d.

Grįžęs Tetušėlis daug pasakojo apie vakarykštę nelaimę, apie užmuštą skurdžią vargingą mergaitę, apie sužeistuosius. Pasirodo, vairavęs Dženkaitis. Kaip visuomet, jis daręs pažemiui šposus, pateko į oro duobę, atsitrenkė į žemę važiuokle, o pats korpusas, perlėkęs griovį, įstrigo minion žmonių, stovėjusių aerodromo pakrašty. Maža skurdaus batsiuvio mergaitė užmušta vietoje, keliolika sužeistų, bet dauguma nesmarkiai, kai kurie jau išėjo iš ligoninės.

Mitingas dėl Vilniaus

Antradienis, gruodžio 8 d.

Susitikau Antaną su vienu jo draugu. Pakalbino eiti į mitingą, ruošiamą protestą prieš lenkų žiaurumus Vilniaus krašte. Nuėjom. Daug buvo kalbėjusiųjų – tautininkų, ateitininkų, mažalietuvių, vilniečių, skautų, kitų neorganizuotų. Labai poetiškai, bet ramiai kalbėjo ateitininkų vardu, mūsų pirmininkas nieko sau, gana rimtai. Prezidiumo atidarytojas neolituanas, vos net prieš valdžią pakalbėjo ir gavo kitų neolituanų protestą. Buvo iškelta sumanymas reikalaut, kad paliuosuotų iš įstaigų lenkus, sumažinti sumas jų gimnazijai palaikyti delegaciją pas [neišskaitomas žodis], sekti jų ministerį [t. y. ambasadorių]. Kiti net įsikarščiavę siūlė eit langus daužyti. Posėdis buvo skubiai uždarytas, nes jau baigėsi ir laikas. Tai studentai susirinko į gatvę ir užtraukė „Į kovą“ ir ruošės eit nežinia kur. Aš parbėgau namo. Vėliau teko girdėti, kad policija išsklaidė, neprileido prie daužymo.

1938

Nesutarimai „Vilnijoje“

Ketvirtadienis, kovo 17 d.

Dulska ilgai man kalbėjo apie aferas, kurios dedasi mūsų korporacijoj; su didžiausiu įsikarščiavimu tvirtino, kad ten visiems prieš akis viską išdėstysianti, ir tik nori, kad ją paremčiau.

Dalykas toks, kad lig šiol dar nėr apyskaitos, tuo tarpu Algirdas ir C^o nuolat girtuokliaują, buvo surengę net didelį „ūžimą“ „Rambyne“. Ten dalyvavusi ir Dulska, ir būk jie išsitarę, kad korporacija fundija, va, bet kiti nieko apie tai nežinoję.

Matyt, yra teisybės, kad nerengiama apyskaita, bet kodėl tad pati Marytė buvo ir kodėl tik dabar apie tai man pranešė? Ar neįkišo ir ji ten pirštų? O kai susipyko – valiai žarijas svetimom rankom žarstyti…

Nežinau, kaip ten bus. Greit konventas, daug kas paaiškės.

Memorandumas

Penktadienis, kovo 18 d.

Lietuva gavo iš Lenkijos ultimatumą!.. Tas baisus žodi skamba visur – gatvėse, namuose, mirga laikraščiuose, visa atmosfera virpa juo, visas gyvenimas jo sukrėstas… Prieš akis stoja daug kartų matyti, pasakojimuose girdėti karo vaizdai, vaidenas okupacija… Taip staigiai, taip nelauktai. Dar vakar gyvenimas ramiai, lyg už tūkstančio mylių nuo Europos verdančių įvykių, o dabar ir mums pagrasė Austrijos likimas ir dar kokia žeminančia, skaudžia forma… nejau ryt poryt čia bus griuvėsiai, plevėsuos baltas aras, o mes pavergti, pažeminti? 48 valandos tik duota laiko ligi atsakymo… O jei Lietuva nesutinka su lenkais užmegzt santykių? Tada karas! Negaliu apie tai mąstyti. Tiek darbo, tiek kūrybos – ir viskas veltui. Dar šįryt su Vale ramiai stebėjom operaciją Miesto ligoninėje. Dabar visą laiką ausyse: „Karas, karas, karas!“ Per choro repeticiją aukavom Ginklų Fondui, paskui giedojom „Ei, pasauli!“ daugelio iš mūsų akyse ašaros žvilgėjo, juk ką gali mūsų saujelė silpnų nepasiruošusių, be to nesantaikoj gyvenančių, prieš milžinišką lenkų kariuomenę? O sykį jie puola, puls ir vokiečiai, ir latviai. Tetušėlis sako, kad greičiausiai ultimatumas nebus atmestas, nes rusai atsisako padėti, Prancūzijoj tvarkos nėr, Anglija dar nepasitiki savo jėgomis. Mes vieni negalėtumėm atlaikyti. Bet jeigu sutinkam, tada mus lenkai užsmaugs, tačiau mes laimim laiką, per kurį viskas gali pasikeisti.

Šeštadienis, kovo 19 d.

Ar minėt, kaip žmonės sujudę, sunerimę, kaip universitete jaunimas karščiuojasi, veržiasi „mušt lenkų ir garbingai žūt“. Kokia įtampa, nuotaika, visas oras tartum įelektrintas. Lenkų radio išjungtas jau kelias dienas, kad plūsta Lietuvą. Gi jau septintą valandą ryto skelbė visą Ministerių Kabineto posėdžio protokolą, kai „Lietuvos Aidas“ tyli, kaip vandens į burną prisiėmęs, nebeįdomu ir Štančiaus disertacija, ir paskaitos nustojo reikšmės, tik skaitoma valandos, tik sekama lėtai slenkanti laikrodžio rodyklė. Ką duos, kokį sprendimą išgirsim vakare?

Pagaliau sužinome. Ultimatumas priimtas, kokia gėda, koks pažeminimas. 18 metų neturėję santykių su lenkais, dabar jėgos priversti dabar turim išties ranką grobuoniškam priešui, kuris tikrai nepasitenkins tuo, anksčiau ar vėliau sieks mus užgniaužti. Bet vis dėlto ačiū Dievui, kad nebus tuo tarpu karo.

Antradienis, kovo 22 d.

Laikraščiai dar vis tyli, neišsiaiškina padėties, o visur gandai viens už kitą baisesni. Tad pasirodo įsakymas, draudžiąs demonstracijas prieš valdžią ir liepiama rakinti duris, nuo 9 val. vakaro turi būti tyla, visi turi būti ramūs. Tačiau kur būs ramūs, kai užsieny gandai, „žinios, o mūsiškiai tyli.

Trečiadienis, kovo 23 d.

Pagaliau „L. Aidas“ įdėjo straipsnį apie Ministerių Kabineto posėdį apie Seimo posėdį šeštadienį (truko tik kelias min., atstovai turėjo priimti tik aktą apie atsakymo išsiuntimą). Žinia gandų gandai apie vyriausybės atsistatydinimą, bet laikraščiai nė mur mur.

Ketvirtadienis, kovo 24 d.

„L. Aide“ vėl galvos į naujas Min. Kab. – nauji: gen. Raštikis, Masiliūnas, Leonas (Zu „Tatulikas“), kuris vedė tarnaitę ir kitą dieną persiskyrė, Indrašiūnas, kuris 17-kos metų kovojo Nepriklausomybės kovose ir už pasižymėjimus gavo Vyčio Kryžiaus I-o [ar II, nelabai aiškiai užrašyta – I. Ž. G.] ordiną. Svarbiausia, Ministeris Pirmininkas – Mironas (kaip Rumunijoj!). Tas patriarchas Mironas. Ši vyriausybė turės vadovauti Lietuvai sunkiausiame momente.

Antrą kartą Vilniuje

Antradienis, liepos 5 d.

Pusei vienuolikos, pasibaigus pamaldoms, pajudėjo visa procesija Vilniaus link. Vežė a. a. Vileišio palaikus.

Vilniuj turėjom būti apie pietus, o nuvažiavom tik pusei šeštos. Kelias nežmoniškai blogas, mat tiesiamas plentas, reikėjo važiuoti keliukais. O prilyta, klimpsta, kaskart išlipti ir stumti mašiną.

Vilniuje laukė mūsų jau nuo ryto, irgi nemažai išvargę. Greitai įnešė karstą į Vileišių koplytėlę, buvo atlaikytos pamaldos ir palaidota.

Važiavau į Vilnių jau ne su tokiu entuziazmu, kaip aną sykį [Vileišienės laidotuvės – I. Ž. G.]. miestas dabar tvarkomas, baltinamas, bet kas iš to. Tai tik paviršutinis išgražinimas. Lietuviai prislėgti, nusiminę, aplink vien šnipai…

Trečiadienis, liepos 6 d.

Iš ryto visi susirinkom Rasų kapinėse. Padėjom vainiką ant d-ro Basanavičiaus kapo, sugiedojom himną. Man atrodo, kad šį kartą skambėjo tyliau, nedrąsiau, visų veidai labiau prislėgti.

Aplankėm su mamyte ir Aušros vartus. Čia aš valandomis galiu žiūrėti į Dievo Motinos paveikslą, į Jos liūdną, švelnų veidą, toks malonus, toks šiltas…

Visi važiavom į Kalvarijas, į Trinitorių bažnyčią, daug kalbėjausi su p. Paukšte. Jis ir negražus, ir pagyvenęs, bet su juo įdomu, jis daug keliavęs, daug matęs. Be to ir nepolitikuoja, kas yra čia daug saugiau. Kiti iš jaunesnių arba vien bėdavoja, arba įsikarščiavę rėžia visas skriaudas (taip daro ir tetulytė Petrusė). Mes gi visą tai žinom, o ką pagelbsti tos kalbos? Tik patys sau užtrenkia duris nuvažiuot į Lietuvą. Tų karštuolių aš ir prisibijojau susitikti.

Tarėmės su tetulyte eit į „Liutnės“ operetę dėl to atsisakiau ir kviečiama į kavines. Bet operetė išvažiavusi. Taip ir likau be nieko, tad nuėjom į lietuvių kliniką aplankyti dr. Šlapelio. Klinika graži, švari, tvarkinga. Ligonis dabar jaučiasi geriau, prieš kelis mėnesius darė jo bute kratas, neteisingai apkaltino, kratos metu pakišo „Mūsų Vilnių“. Visa tai ir dar daug daug vilniečių nelaimių, skriaudų palaužė sveikatą ir jį ištiko nervų priepuolis, nuo kurio jis vos vos atsigavo. Seselė mums slapta pasakė, kad čia jau antras priepuolis, jei dar trečias, tai jau amen. Gal ir jis tą jaučia, kad dabar vis pasakoja ir pasakoja prisiminimus skubėdamas, lyg bijodamas, kad nesuspės… Kokių įdomių dalykų jis papasakojo, tik gaila, kad niekas neužstenografuoja.

Išėjusios dar ilgai vaikščiojom mieste. Užėjom į „Zielony štral“. Atsimenu, anuomet buvau. Dabar atremontuota, gražu. Buvo kelios elegantiškos damos, mačiau gana įdomų juodą aviatorių didelėm akim.

Vilnius dabar man atrodo nuskuręs, lietuviai nupuolę dvasioj, tarp savęs susipykę, viens kitą įtarinėja, norisi greičiau grįžti.