Marija Ladigaitė-Vildžiūnienė (g. 1931 04 02) – lietuvių grafikė, knygų iliustratorė. Iliustravo virš dvidešimt Lietuvos autorių knygų, dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje. Dabar grafikei jau 93 metai, tačiau ji dar dirba – iliustruoja dar vieną vaikišką knygą – Luiso Kerolio „Alisa Stebuklų šalyje“.

Marija Ladigaitė-Vildžiūnienė šiuo metu gyvena Vilniaus Jeruzalės mikrorajone. Šalia jos namų yra įkurtas Skulptūrų sodas bei galerija, kuriuos įkūrė jos vyras Vladas Vildžiūnas.

Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos kraštotyrininkės apsilankė ponios Marijos namuose, kur buvo nufilmuotas Marijos Ladigaitės-Vildžiūnienės pasakojimas.

Grafikės Marijos ligšiolinis gyvenimas įvairialypis, gausus įvykių, skirtingų pažinčių. Vien apie gyvenimą Vilniaus Jeruzalės mikrorajone galima pasakoti daug istorijų. Vildžiūnų namuose tarybiniais laikais rinkdavosi „pogrindį“ atstovavę žmonės. Tačiau šį kartą Marija Ladigaitė-Vildžiūnienė pasakojo apie savo jaunystės metus, apie tai, kur ji skirtingais laikotarpiais gyveno. Ypatingai svarbus jos gyvenimo tarpsnis yra susijęs su dideliu butu Trakų gatvėje, kur buvo praleisti jos paauglystės metai.

Marijos Ladigaitės-Vildžiūnienės tėvai – tarpukario Lietuvos karininkas Kazys Ladiga ir visuomenės veikėja, pedagogė, publicistė Stefanija Ladigienė.

Marija Ladigaitė-Vildžiūnienė trumpai apibūdina savo vaikystę ir gyvenimą Gulbinėnų dvare. Po 1940 m., kai Stalino valdžia suėmė jos tėvą Kazį Ladigą, trys vaikai iš šešių dar kurį laiką gyveno Gulbinėnuose, o vėliau persikėlė į Vilnių (jų mama Vilniuje apsigyveno šiek tiek anksčiau). Pradžioje jie gyveno netoli buvusio Pergalės kino teatro (dabar „Pramogų bankas“). Vėliau persikėlė į Trakų g. 11 (dabar Trakų g. 10 – Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka), kur gyveno maždaug iki 1946-ųjų metų, kai buvo suimta jos mama.

1940 m. prasidėjo Lietuvos sovietinė okupacija ir aneksija, o 1941 m. Vokietijos ir jos sąjungininkių kariuomenė užėmė ir Lietuvą. Visų tų įvykių apsuptyje Vilniuje gyveno Ladigų šeima. Marija Ladigaitė-Vildžiūnienė per savo praeities vaikiškas akis prisimena gyvenimą dideliame buvusių Tiškevičių rūmų bute. Lygina šio buto erdves su senelių namais Vabalninkuose. Ladigų bute buvo dideli skirtingais tapetais išklijuoti kambariai, dvivėrės durys, vedančios į visus kambarius, virtuvė, vonios kambarys, palėpė, kurioje vaikai rasdavo įdomiausių daiktų, ir atsiveriantys vaizdai per langus.

Prisiminimai nuveda į Vilniaus gatves, vaikiškus žaidimus Pranciškonų vienuolyno kieme, pasivažinėjimą tuomet dar leidžiamomis karietomis.

Bute Trakų gatvėje viešėdavo Stefanijos Ladigienės bičiuliai, bendraminčiai, kurie ateidavo pasitarti ar aptarti įvarius slaptus reikalus, čia rasdavo prieglobstį besislepiantys nuo rusų valdžios ar užkariautojų vokiečių. Pora metų jame buvo slepiama iš Kauno geto pabėgusi Irena Veisaitė, vėliau žinoma kaip garsi lietuvių literatūrologė, teatrologė. Bute gyveno mokytoja, žinoma pasaulietė Adelė Dirsytė, mokytojas Česlovas Mačys. Tik grįžęs iš Štuthofo lagerio čia apsilankė Balys Sruoga. Taip pat lankydavosi poetai Bernardas Brazdžionis, Faustas Kirša, kunigas Alfonsas Lipniūnas, arkivyskupas Mečislovas Reinys, kompozitorius Konradas Kaveckas.

Dailininkė Marija prisimena tuo metu garsų įvykį-katastrofą – 1945 m. sausio 12 d. Vilniaus geležinkelio stotyje nuaidėjusį milžinišką sprogimą, sulyginusį su žeme ne vieną pastatą. Net iki Šnipiškių mikrorajono išbyrėjo namų langai. Ne išimtis buvo ir Trakų gatvės butas, kur tuo metu buvo pati Marija.

Prisiminimai nukelia į sudėtingas santykių bei ryšių su įvairiais žmonėmis peripetijas. Šmėkšteli LKP CK pirmojo sekretoriaus Antano Sniečkaus pavardė, galima įžvelgti norą padėti, bet ir negalėjimą to padaryti dėl prisiimtos valdančiojo pozicijos. Išgirstame teisininko Aleksandro Štromo pavardę, kuris dar tarybiniais laikais 1973 m. pasitraukė į Vakarus. Marija Ladigaitė-Vildžiūnienė pasakoja, kad jų „namuose kryžiavosi daug labai skirtingų dalykų“, ir kad jos mama Stefanija Ladigienė sakydavo, jog „negalima visko skirstyti tik į juoda ir balta“.

Iki smulkmenų papasakotas Stefanijos Ladigienės suėmimas 1946 m. kovo mėn., kuris įvyko Trakų gatvės bute. Vėliau visuomenininkė buvo kalinama Lukiškių kalėjime, o po kiek laiko ištremta dešimčiai metų į Pečioros lagerį, Taišetą. Ištremti buvo ir du Stefanijos sūnūs – Benas ir Algis. Pasakojama apie tolimesnį likusiųjų Lietuvoje gyvenimą. Vaikai dar kurį laiką liko tame pačiame bute. Vėliau persikėlė pas tetas į Vabalninkus, dar vėliau – į Kauną. Ireną Veisaitę globojo daktarai Braunai.

Pasakojimo pabaigoje prisimenama pažintis su Vladu Vildžiūnu, atsisveikinimas su mama, kuri dar dešimt metų po tremties gyveno Vildžiūnų namuose.

Informaciją parengė Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos bibliografės-kraštotyrininkės Jurga Kauzonienė bei Jurgita Lazauskaitė, vaizdo įrašą sumontavo multimedijų dizaineris Mindaugas Masaitis.