Dūzgiantį ir kvepiantį liepos mėnesį (perfrazuojant Vandą Juknaitę, parašiusią autobiografiją „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“) Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos kraštotyros grupė – Aušra Gudavičiūtė, Linas Janulevičius, Jurga Kauzonienė ir Jurgita Lazauskaitė – bei bibliotekos darbuotojas Algimantas Mozolis leidosi į įdomių pažinčių ir patirčių kupiną išvyką po Dzūkiją. Aplankę gamtininko ir rašytojo Henriko Gudavičiaus puoselėjamą Retųjų ir vaistinių augalų kolekciją Liškiavoje netoli Druskininkų, pakalbinę jos šeimininką (pasakojimą galite rasti čia), toliau buvome numatę susipažinti su Drevinės bitininkystės bitynu Musteikoje (Varėnos r.) bei šio bityno pradininku bei šeimininku, Dzūkijos nacionalinio parko ir valstybinio gamtinio rezervato direkcijos specialistu Romu Norkūnu.

Romas Norkūnas yra plačiai žinomas tarp bitininkystės profesionalų ir entuziastų, mat yra vienas iš vos keleto žmonių Lietuvoje, išmanantis, kaip bitininkauti senoviškai – prižiūrint, saugant ir patikrinant natūraliose arba iškirstose medžių drevėse įsikūrusias bičių šeimas bei kopinėjant jų suneštą medų. Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje, Gudų girioje netoli Musteikos kaimo yra įrengtas ir Drevinės bitininkystės pažintinis takas, kuriuo galima pasivaikščioti, norint daugiau sužinoti apie šio senovinio amato istoriją ir dabartį, pajausti natūralią šiame krašte kadaise paplitusio verslo aplinką. O apsilankius Drevinės bitininkystės bityne, mums daug ką papasakojo ir parodė pats Romas, šioje vietoje ne tik bitininkaujantis, bet ir puoselėjantis kitus amatus, rengiantis edukacijas, stovyklas. Romo kalbėjimas – giedras, ramus, kuklus, su dzūkų tarmės intarpais, bet ir atskleidžiantis šio amatų meistro bei bitininko atkaklumą, valią ir nusiteikimą gyventi bei dirbti čia, šioje dūzgiančioje Musteikos ramybėje, ir dalintis žiniomis bei patirtimi su atvykstančiais.

„Bitininkystės pradžia buvo laukinių bičių medaus kopinėjimas iš medžių uoksų (ąžuolų, pušų, liepų) bei pievų kimsų. Seniausias urvinis piešinys, vaizduojantis drevinį bitininkavimą, rastas Ispanijoje, Valensijos apylinkėse, prie Birkopo, urve. Jis mokslininkų priskiriamas vėlyvajam paleolitui (12 000–10 000 m. pr. m. e.).

Ilgainiui žmogus liovėsi plėšęs iš bičių medų ir pradėjo jas globoti, ypač įsikūrusias medžių drevėse. Šalia drevių pradėta miške statyti stuobrinius avilius. Tačiau tiksliai nustatyti, kada jie atsirado, sunku. Rašytiniai šaltiniai mini nuolatinę bitininkystę gana vėlai. Apie stuobrinius avilius VIII a. pr. m. e. pirmųjų žinių pateikė Heziodas. IV a. pr. m. e. apie juos rašė Pitijus iš Masilijos, I a. pr. m. e. – M. Terentijus.“

(Pranė Dundulienė Lietuvių etnografija, Vilnius, Mokslas, 1982, p. 65–66)

Taigi drevinė bitininkystė – vienas iš seniausių žmonijos amatų ir verslų. Iš Marcinkonių kaimo kilęs Romas bites atrado jaunystėje, kai po studijų Vilniaus pedagoginiame institute išvyko padirbėti į Jungtines Amerikos Valstijas. „Namelis, ženklinantis bityno įkūrimą, čia atsirado prieš 20 metų. O pats drevinės bitininkystės atgimimas ir puoselėjimas Musteikoje prasidėjo anksčiau: Musteikos girininkas Valdas Jezukevičius su bitininku Vytautu Tamulevičiumi pradėjo, padarė porą dravių (taip dzūkiškai vadinamas medžio uoksas, kuriame įsikūrusios bitės – aut.), dar kartu su eiguliu Vytautu Averka, trise dirbo. Aš Dzūkijos nacionaliniame parke dirbu nuo 1994 m., iš tuometės direkcijos Marcinkonyse atvažiuodavau čia su dviračiu jiems padėti, tai jau prieš 30 metų. Pradėjau čia viską, kai grįžau iš Amerikos, kur buvau nuvažiavęs bitininkauti pramoniniame bityne, nieko nemokėdamas. Ten viskas kitaip. Ten bitės naudojamos grynai apdulkinimui, jos neša pelną, nes apdulkina visokius kultūrinius augalus. Darbas buvo vežioti bites po milžiniškus plotus. Sakydavo, kad ten ekologinis ūkis, bet nieko ekologiško ten neradau. Grįžęs iš Amerikos pas tėvus į Marcinkonis, iš karto nusipirkau sodybą Musteikoje.“

Maždaug prieš dvidešimt metų, Lietuvoje (o gal ir ne tik) buvo likęs vienintelis tikras drevininkas – Juozas Miškinis iš Marcinkonių. Iš jo Romas bei kiti drevininkystės entuziastai ir mokėsi, kaip karstytis su geiniu po medžius. Geinys – tai tam tikras įrenginys, padarytas iš virvių ir medinių detalių, skirtas laipioti po medžius. Be Romo Norkūno Musteikoje, drevinės bitininkystės amatą šiuo metu puoselėja ir atvykėliams demonstruoja Algis Svirnelis Zervynose. Apie pastangas atgaivinti bei išsaugoti šią tradiciją Dzūkijoje galima pasiskaityti Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos išleistame leidinyje – Romo Norkūno ir Virginijos Pugačiauskienės knygoje „Drevinė bitininkystės iš kartos į kartą“ (2022), kurios elektroninę versiją galima rasti čia.

Nuo pirmųjų pastangų atgaivinti ir išsaugoti XX a. pabaigoje, nuo Varėnos krašto drevių inventorizavimo ir paskelbimo gamtos paveldo paminklais (apie tai rašo Lina Žukauskienė kartu su Virginija Pugačiauskiene ir Romu Norkūnu parengtame straipsnyje „Drevinė bitininkystė. Tradicijos raida ir pastangos ją išsaugoti“, publikuotame leidinyje „Gamtos vertybės saugomose teritorijose“, 2021), nuo bitininko namelio su bitininkavimo reikmenų ekspozicija įrengimo, nuo pirmųjų bityno drevių ir kelminių avilių – gerokai pasistūmėta. Dabar bityno lankytojas gali pasisvečiuoti ir naujame erdviame name su senovinių Dzūkijos amatų ekspozicija, čia vyksta įvairios edukacijos, dirbtuvės. O ir drevinės bitininkystės amatas smarkiai išpopuliarintas, parengta straipsnių, knygų, televizijos laidų, suburta bendruomenė. Turbūt pats Romas Norkūnas nebesuskaičiuotų, kiek kartų lipo į medį su geiniu, demonstruodamas, kaip prižiūrimos drevėje gyvenančios bitės ir kaip kopinėjamas medus, kiek kartų davė svečiams paskanauti šviežio korio. 2019 m. Drevinės bitininkystės Varėnos krašte tradicija įtraukta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.

„Mūsų protėviai nuo seno užsiiminėjo drevine bitininkyste. Pirmiausia jie bitininkavo natūraliose drevėse, ilgainiui pradėjo jas įrengti. Storuose, senuose, kartais esančiuose arčiau sodybų saulėtekio pusėje medžiuose ėmė kalti uoksus, nukirsti viršūnes, kad medžių neišverstų vėjas ir jie augtų į storį. Angą iškapodavo maždaug 8 m aukštyje nuo žemės, kad lokiai nepasiektų. Maždaug 30 cm ilgio ir 10 cm pločio drevėje įtaisydavo skersinukus koriams lipdyti. Viršutinėje drevės dalyje, beveik per vidurį, pritaisydavo karteles koriams apsaugoti nuo trūkinėjimo. Uokso anga buvo užsklendžiama skląsčiu su skyle bitėms landžioti. Kartais viename medyje įtaisydavo kelis uoksus.

Nuo žilos senovės iki XV a. pagal tradicinį paprotį giriose bitininkauti niekas nedrausdavo. Bitininkai vaikščiodavo po girią, ieškodami drevių su bitėmis arba tinkamų drevėms medžių. Radę paženklindavo kiekvienas savu ženklu, įkirsdami kamieną. Uoksus paveldėję, gavę dovanų, kraičio ir pan., naujieji bitininkai pažymėdavo savais ženklais. Dar XVI–XVII a. ir vėliau bajorų dreves žymėdavo jų herbai.“

(Pranė Dundulienė Lietuvių etnografija, Vilnius, Mokslas, 1982, p. 65–66)

Amatų namo ekspozicijoje išvystame sugretintas Lietuvos tamsiąją bitę ir naminę bitę. Skirtumas išties matyti: tamsioji bitė pilkesnė, tamsesnė, o atvežtinė – labiau oranžinio atspalvio. „Gajus mitas, net ir tarp bitininkų, kad ta vietinė Lietuvos tamsioji bitė yra pikta. Tai šiandien ir patikrinsim piktumo laipsnį,“ – juokauja Romas, čia pat pridurdamas, kad išdrįsus bitę galima ir paglostyti.

„Sako, kad labai sveika, kai įgelia. Tik iškęst reikia,“ – sako Jurga, o Romas pritaria, kad tikrai, iškęsti reikia: „Pradžioje mane kai sugeldavo, tai ištinęs būdavau. Dabar jau nebetinstu. Bitininko drabužius velkuosi minimaliai.“

Musteikoje ir gyvenantis, ir dirbantis Romas iš kitų bitininkų išsiskiria tuo, kad šiuolaikine rėmine bitininkyste beveik visiškai neužsiima. „Tik vieną šeimą, prie namų atskrido, tai priėmiau. Ten stovėjo rėminis avilys… Ir dar viena mano prižiūrima bičių šeima rėminiame avilyje yra Liškiavoje, Henriko Gudavičiaus Sode prie Krūčiaus,“ – sako jis.

Įsileidžiame į pašnekesį apie Lietuvos tamsiąsias. Kaip įsitikinti, kuri bitė yra Lietuvos tamsioji, o kuri – naminė ar dar kokios kitos rūšies? Ir argi jos tarpusavyje nesimaišo? Romas prisimena, kaip jau pačioje darbo Parke pradžioje jam kirbėjo mintis, ar tik Musteikoje nebus įsikūrusios vietinės, Lietuvos tamsiosios bitės. „Laukinių bičių yra per 100 rūšių. Anuomet Čepkelių rezervate dirbo bičių tyrėjas Virgilijus Moncevičius, tai aš jam nuvežiau savo bičių, kad ištirtų. Tačiau tuomet galvota, kad tai mišrios bitės. Žinoma, visiškai grynų vietinių bičių nėra. Lietuvos tamsiosios bitės asociacijos vadovas įvardija ne „vietinė“, o „Lietuvos tamsioji“, nes kitaip kyla painiava. Sako, kad tos mišrios ir yra piktesnės… Tik 2019 m. Gamtos tyrimų centre atlikus genetinius tyrimus patvirtinta, kad mūsų drevėse yra tamsiųjų bičių genotipų. Šios bitės prisitaikiusios prie šalies klimato sąlygų, turi daugiau galimybių išgyventi be žmogaus kišimosi.“

Tai kaipgi išsaugoti tas Lietuvos tamsiąsias, kad jos visiškai nesusimaišytų su naminėmis bitėmis ir neišnyktų? O, pasirodo, bitės – kaip ir žmonės, jų bendravimo nelabai pareguliuosi. „Išlekia pirmas spiečius su senąja motinėle, lieka jaunoji. Ir prasideda žaidimai, su kuo jinai apsilakstys, apsiskraidys. Tie tranai gali būti visokie. Jų reikia dvidešimties, kad apvaisintų motinėlę. Tad šeimoje gali rasti ir margąją, ir tamsiąją bitę… Bityno teritorijoje mes siekiame gryninti, saugoti, kad nebūtų tų įvežtinių bičių. Netgi ir naikiname tuos svetimšalius tranus. Dabar atvežėm vieną spiečių tamsiųjų bičių, bet atskrenda kaimynų tranai, gali net iš Kabelių atskristi. O tranų būna visokių, taip ir susimaišo,“ – aiškina Romas.

Bityno šeimininkas dalijasi naujiena: šiemet pasirodžiusia Aivo Ragausko ir Raimondos Ragauskienės knyga „Drevinė bitininkystė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“, išleistą labai nedideliu tiražu. Leidinyje kompleksiškai nagrinėjama viena archajiškiausių LDK miško kultūros, ūkio, teisės ir socialinių sistemų sričių, atskleidžiama, kaip unikali drevinė bitininkystė jungė dabartinės Lietuvos (ypač Dainavos krašto), Baltarusijos, Lenkijos ir Ukrainos miškų teritorijas. Pasak Romo, dabar drevinę bitininkystę dar puoselėja tik Lietuvoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, Baškirijoje, Ukrainoje, šiek tiek Vokietijoje… O prieš keletą metų pasirodžiusioje lenkų fotomenininko Krzysztofo Hejke‘ės knygoje „Ostatni bartnicy Europy, których spotkałem“ („Paskutiniai Europos drevininkai, kuriuos sutikau“), skyriuje „Paskutiniai Lietuvos drevininkai“ pateikiama medžiagos ir apie Musteikos bityną bei Romo Norkūno drevininkavimą.

Kaip pažymi bitininkas, šios tradicijos gaivinimo pradžioje didelio paskatinimo sulaukė iš Aukštaitijos nacionalinio parko Bitininkystės muziejaus įkūrėjo a. a. Broniaus Kazlo. O dabar jau ir šis Stripeikiuose (Ignalinos r.) įsikūręs muziejus semiasi žinių bei patirties iš Musteikos bityno.

Paklaustas apie amatų gaivinimą, Romas pasakoja apie įvairius amatininkystės bandymus: „Pagaminom keramikines dūmines, visiškas eksperimentas. Šitoj naujoj knygoj A. Ragauskas rašo, kad dūmas nebuvo naudojamas. Dabar naudojame šiuolaikines dūmines, kurios yra gana tobulai padarytas daiktas. Mūsų savom rankom pagamintos keramikinės – gana nepraktiškos, darom pagal išlikusius XII a. piešinius. Keramikas Artūras Matonis pagamino termosinę dūminę, su dvigubom sienelėm. Eksperimentuojam, žaidžiam…“

Be Romo sėkmingų „eksperimentų“ neapsieina jokia didesnė Dzūkijos nacionalinio parko šventė, mugė, su savo dirbiniais jis dalyvauja ir nacionaliniuose renginiuose, į kuriuos suvažiuoja amatininkai iš visos Lietuvos. „Firminis“ Romo atgaivintas ir puoselėjamas amatas – pynimas: „Daugiausia kašikai, vyžos, naginės… Vyžas pina Lietuvoj kokie du žmonės. Va, šią vasarą šienavimo čempionato dalyviams pyniau vyžas. O štai šitos vyžos paskolintos Henriko Gudavičiaus, jo parsivežtos iš Baškirijos. Norėjau išmokti, kaip pinti, tai išardžiau, o paskui vėl supyniau. Eksperimentuoju su beržo tošimi. Naginės nuo vyžų skiriasi dėl skirtingo pynimo būdo. Būna naginės ir iš odos.“ Kiti jo įvaldyti amatai – virvių vijimas, taip pat ir geiniams, žvakių liejimas, tačiau tai, sako Romas, labiau žiemos darbas. Iš kur atsirado polinkis domėtis savo krašto amatais? „Nežinau, matyt, prigimtis. Tėvas kažkiek meistraudavo, kiek spėdavo, šulinius kasdavo. Kaip sakoma, duok, Dzieve, viskų mokėc, bet ne viskų daryc“, – vėl pajuokauja Romas, ir vadina eiti pasižiūrėti bičių. Ar kuris nors išdrįsime paglostyti?..

Keliaujame pro mažąjį bitininko namelį. Jurga pamato trikamienį beržą. Romas pasakoja apie dūminės raudonuodegės lizdą. Paukštukė čia išsivedė jauniklių vadą, prie bitininko ji pripratusi, bet dėl svečių kiek nerimauja. Kaip Romui užtenka energijos surengti dvi stovyklas per metus? „Daugiau energijos pareikalauja drevininkų stovykla. Joje šiemet buvo negausus dalyvių būrys ir penki lektoriai. Darbavomės intensyviai, kartu su Dalia Blažulionyte surengėme ekspediciją po Musteikos kaimą. Virginija Pugačiauskienė papasakojo apie kelminius avilius ir dreves, ir apie žvakių liejimą. Išbandėme naują žvakių liejimo indą. Algis Svirnelis pagelbėjo daryti kelminius avilius ir mokė kopinėti su geiniu. Arūnas Adžgauskas papasakojo apie rūpesčius su Lietuvos tamsiąja bite. Artūras Matonis toliau tobulino molinę dūminę, pirmoji „termosinė“, tai yra dvigubomis sienelėmis, dūminė iškeliavo į Stripeikių Bitininkystės muziejų.“ O tradicinė pynimo ir kitų amatų stovykla rugpjūtį, šiemet surengta jau 27 kartą, pasak Romo, vyksta tarsi „savaime“ – į ją susirenka apie 100 dalyvių, tad nuo to gausaus būrio kartais nemačiom pavyksta ir pabėgti…

Ant bitininko namelio slenksčio Romas pademonstruoja retą įgūdį: įskelia ugnį titnagu, pintį su kibirkštimi ir prakuromis įleidžia į dūminę, su kuria netrukus eisime prie bičių. Daugybę titnagų matėme ant žvyrkelio, vedančio iš Marcinkonių į Musteiką. Tad, galima sakyti, toks ugnies įskėlimas – taip pat tradicinis šio krašto amatas.

Gauname galvos apdangalus su tinkleliais. „Šitos, kadangi čia įleistas spiečius, tai visai nepiktos. Čia tos tamsiosios bitės,“ – aiškina Romas, atidengdamas kelminio avilio ertmę, ir netrukus nustemba. „Klausyk, matot, kas čia? Ženklinta motina. Niekada tokių dalykų mano gyvenime nėra pasitaikę. Matyt, šiandien jau bandė apsiskraidyt. Kai susėmėm spiečių, jos buvo visiškai išbadėjusios. Davėm cukraus sirupo ir jos labai greitai atsigavo. Va kiek tranų, čia gi vieni tranai.“ Romas paaiškina, kad tranai – tos didesnės bitės, ir jos neturi geluonies.

Einame prie kito avilio, kuriame įsikūrusios mišrūnės. „O čia pamatysim daugiau tų oranžinių, morkvinių. Bet šio avilio motinėlė yra Lietuvos tamsioji, kaip nustatyta tyrimu. Čia jau pagyvenusi bičių šeima. Tik dėl lietingos vasaros medaus nėra daug…“

Išties šios bitės atrodo energingesnės, dūzgia garsiau, tai gal jos ir piktesnės?.. „Jau gavau“, – sako Romas. Ne viena sukasi ir apie mus, svečius, stovinčius kiek atokiau, tačiau tikriausiai ant jų, darbininkių, tako. Ir tikrai ne vienam pavyksta bitę „paglostyti“ – tiksliau, jos pačios prisiglaudžia arba savo dūzgimu sukelia oro vibraciją, kuri glosto odą ir ramybės, ir veiksmo kupinu judėjimu. Oras tampa tirštas kaip medus.

Netrukus tampame ir kito R. Norkūno iš praeities ištraukto ir iš užmaršties išgelbėto įgūdžio – kopimo į medį geiniu – liudininkais. Iš pažiūros lengvais, bet neabejotinai didelio išmanymo, miklumo ir fizinio pasirengimo reikalaujančiais judesiais bitininkas kopia į medį, ties dreve atsisėda ant lentelės ir ramiai apžiūri bites.                      

Tądien Musteikos bityne paragaujame ne tik medaus, bet ir midaus, ir pilnomis bičių dūzgesio ausimis, nuo ekranų pailsėjusiomis akimis ir nuo ramybės apsalusiomis širdimis grįžtame į Vilnių.

Aušros Gudavičiūtės, Jurgos Kauzonienės ir Jurgitos Lazauskaitės nuotraukos.