„Kai nutolsta visi svarbūs keliai, gyvenvietės ir miestai, kai esi vienas prie upelio gana keistu vardu, gali pajausti pasaulio vienovę. Esi vienas, bet lyg ir ne vienas. Pabuvai su žmonėmis, bandei suprasti jų gyvenimus, tai pabūk ir su medžiais, su akmenimis, šaltiniais. Pabandyk suvokti, kas buvo prieš šimtą, prieš tūkstantį metų. Tu negali šito prisiminti, o šaltiniai ir akmenys gali, nes jie ilgiau gyvena…“

Šie Henriko Gudavičiaus žodžiai iš knygos „Klaidžioja kažkas prie Krūčiaus. Laiškai iš kaimo“ ypač tiksliai atspindi jo pasaulėjautą ir gyvenimo būdą. 1943 m. gimęs Žemaitijoje, nemažai metų praleidęs Vilniuje, kur dirbo žurnalistu įvairių leidinių redakcijose, nuo 1990-ųjų jis visam gyvenimui susiejo savo likimą su Dzūkija. Iš pradžių įsikūrė Darželių kaime netoli Marcinkonių, vėliau – vienkiemyje prie Krūčiaus upelio, netoli Liškiavos, Dzūkijos nacionaliniame parke. Būtent prie to paslaptingo Krūčiaus upelio, maždaug dviejų hektarų plote, jis įkūrė ir puoselėja retų ir vaistinių augalų ekspoziciją – savitą gyvąją kolekciją, kurioje susitinka gamtos pažinimas, atmintis ir žmogaus rūpestis žeme. Prieš keletą metų jis iš atokaus vienkiemio persikėlė į Liškiavos miestelį, kad kasdienybė būtų lengvesnė ir saugesnė, tačiau miškas ir ilgus metus jo puoselėtas sodas liko svarbia jo gyvenimo dalimi.

Kraštotyrininkas, gamtininkas, rašytojas ir publicistas dažnai vadinamas Dzūkijos miškų išminčiumi. Henrikas Gudavičius prisidėjo prie Dzūkijos nacionalinio parko kūrimo, daugelį metų parke dirbo ekologu, jo iniciatyva pradėtas leisti laikraštis „Šalcinis“ ir imta rengti knygų serija apie etnografinius Dzūkijos kaimus, jų žmones bei amatus. Jis yra ne vienos eseistikos, publicistikos ir kraštotyros knygos autorius. Rašytojo tekstuose gamtos pažinimas susipina su filosofiniais apmąstymais, pagarba praeičiai, nykstančiai kaimo kultūrai ir ypatingu jautrumu kalbai. Henrikas Gudavičius už nuopelnus Varėnos krašto kultūrai 1996 m. buvo apdovanotas „Sidabrinės bitės“ ženklu, 1998 m. Aplinkos ministerija H. Gudavičiui skyrė Česlovo Kudabos premiją, o 2018 m. jam ir fotomenininkui Algimantui Černiauskui už sukauptus lietuvių etninės kultūros šaltinius ir jų sklaidą, tradicinės gamtojautos raišką kūryboje, Dainavos krašto savimonės ugdymą paskirta Nacionalinė Jono Basanavičiaus premija.

Skaitytojų dėmesį patraukė tokios gamtininko knygos kaip „Gamtmeldžio sodas“ (2013), „Laiškai iš kaimo“ (2014), „Nerūpėjo niekur išvažiuoti“ (2015), „Tarp žemės ir dangaus“ (2016) ir „Klaidžioja kažkas prie Krūčiaus. Laiškai iš kaimo“ (2018). Vėlesnėse knygose, tarp jų 2022 m. išleistoje „Tylos ir senovės ieškojimai“, toliau plėtojamas žmogaus, gamtos, atminties ir praeities ryšys.

Į šią žaliąją Henriko Gudavičiaus šventovę Liškiavos miške atvyko Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos kraštotyrininkų grupė. Vaikščiodami po miško apsuptyje išsibarsčiusią retų augalų ekspoziciją ir klausydamiesi įvairių gamtos garsų, svečiai ėjo, kur juos vedė Henrikas Gudavičius, ir klausėsi jo pasakojimo apie augalus. Kiekviename sodo kampelyje ekspozicijos puoselėtojas rasdavo ką parodyti, paaiškinti ar papasakoti – ne tik apie augalų savybes, bet ir apie jų istoriją, kilmę, panaudojimą, liaudiškus tikėjimus bei savo paties patirtį.

Šis susitikimas pamažu virto ne tik pažintimi su retų ir vaistinių augalų ekspozicija. Henriko pasakojimai sujungė skirtingus laikus ir temas – nuo konkrečių augalų savybių bei jų augaviečių iki senųjų žmonių gyvenimo, Dzūkijos kraštovaizdžio ir gamtos paslapčių. Jo pasakojimuose augalai – ne vien botaniniai pavadinimai ar retos rūšys. Jie – gyvosios atminties dalis, leidžianti pažvelgti į vietą, kurioje susitinka žmogus, gamta ir laikas.

Gyvasis augalų muziejus

Henriko Gudavičiaus įkurtame ir prižiūrimame sode auga ne viena reta, saugotina ir įdomi augalų rūšis. Viena iš jų – Silene lituanica, lietuvinė naktižiedė. Gamtininkas pabrėžė, kad tai vienintelė floros rūšis, kurios lotyniškame pavadinime yra žodis, žymintis Lietuvą – lituanica. Šis augalas ypatingas ne tik savo retumu, bet ir pačiu pavadinimu, tiesiogiai siejančiu jį su Lietuva. Iš pirmo žvilgsnio lietuvinė naktižiedė nelabai skiriasi nuo šilinio gvazdiko (Dianthus deltoides), tačiau įsižiūrėjus galima pastebėti skirtumų: kitokie lapeliai, šiek tiek kitoks žiedas ir jo raudonas atspalvis.

Netoliese yra ir lepeškų (taip dzūkiškai vadinamos voveraitės) buveinė. Apie tokias vietas dzūkai kalba atsargiai – kaip sakoma, „grybija mano, niekam nesakysiu“. Tai nedidelis plotelis, kuriam nemažai žalos padaro jerubės. Šios pilkos miško vištelės čia ateina ieškoti vikšrų ir kitų smulkių gyvių. Nors suaugusios jerubės daugiausia minta augaliniu maistu ir lesa sėklas, jaunikliams reikia minkšto gyvūninio maisto, todėl jų racione atsiranda vikšrų, sliekų ir kitų bestuburių.

Ekspozicijoje auga ir katuogės (Rubus subgen. Cylactis),atsivežtos iš Veisiejų krašto. Veisiejų ežerai garsėja ypatingu vandens skaidrumu. Henrikui teko matyti, kaip penkių metrų gylyje dar galima įžiūrėti baltą skritulį – vandens skaidrumui matuoti naudojamą Secchi diską. Lietuvos ežeruose tokio skaidrumo dažnai nebūna: kai kuriuose jų jau vieno metro gylyje beveik nieko neįmanoma įžiūrėti. Pasak gamtininko, Veisiejų krašto ežerų skaidrumą lemia kalkingi jų dugnai.

Iš šio krašto Henrikas atsivežė ir mėlynąjį gencijoną (Gentiana cruciata). Persodintas augalas kol kas sunkiai prigyja – vienas iš jų vos žaliuoja. Pasak jo, šie augalai, kaip ir orchidėjiniai, persodinimo nemėgsta. Po persodinimo jie gali dvejus ar trejus metus „streikuoti“, kol atsigauna ir vėl pradeda žydėti. Mėlynasis gencijonas auga tik Pietų Lietuvoje, yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą, o jo augaviečių nėra daug.

Puoselėjamame sode auga ir visiems gerai žinoma paprastoji perkūnropė (Sempervivum tectorum), taip pat stambioji perkūnropė (Jovibarba globifera), šiek tiek kitokia savo išvaizda. Seniau žmonės perkūnropę sodindavo ant stogų kraigų, nes tikėta, jog ji apsaugo namus nuo žaibo ir Perkūno. Šis augalas pasižymi itin dideliu atsparumu sausrai ir nereiklumu, todėl gali augti net atšiauriomis sąlygomis. Henrikas juokavo, kad perkūnropė, regis, „maitinasi iš oro“. Šiuo metu daugelyje vietų ji jau išnykusi. Gamtininkas ją rado išmestą už tvoros Žeimių kaime ir atsivežė į savo kolekciją.

Čia galima pamatyti ir šalavijų, gvazdikų, naktižiedžių bei smiltyninių šlamučių (Helichrysum arenarium). Augalams peržydėjus kartais atrodo, kad ekspozicija visiškai ištuštėja. Kad į ekskursiją atėję vaikai netyčia neišmindžiotų augalų, kai kurie jų aptverti nedidele iš virvutės padaryta tvorele.

Gudavičiaus sode auga šilinis gvazdikas (Dianthus deltoides). Tokius augalus auginti nėra lengva, ypač dvimečius ar pusantramečius. Pirmaisiais metais jų beveik nematyti – augalas gali netikėtai pranykti, o antraisiais metais tik pradeda žydėti. Todėl auginant pasitaiko įvairių netikėtumų: kartais ilgai stengiesi, prižiūri, lauki, o augalo vis nėra, ir tik vėliau jis netikėtai pasirodo.

Ekspozicijoje auga ir raudonėliai (Origanum). Šiemet jie atrodo neįprastai pabalę, nors tokiu metu jau turėtų būti pasiekę žydėjimo piką. Kai kurie augalai pradėjo džiūti. Henrikas svarstė, kad tam galėjo turėti įtakos pavasario orai. Anksčiau pavasaris dažnai būdavo vėlesnis: augalai pirmiausia išsiskleisdavo, o vėliau juos netikėtai pakąsdavo šalnos. Tokie gamtos netikėtumai ir nuolatinė kova už išlikimą, pasak jo, yra neatsiejama augalų gyvenimo dalis.

Žaliasis kabinetas

Svečiai toliau sekė, kur juos vedė ekspozicijos puoselėtojas. Jis parodė raudonųjų serbentų (Ribes rubrum) atmainą ir paaiškino, kad botaniškai baltieji serbentai laikomi raudonojo serbento varietetu arba tiesiog spalvine forma.

Liepa (Tilia), pasak Henriko, yra pats plastiškiausias medis. Iš jos galima daryti beveik ką tik nori – net išskaptuoti ar išpjauti dramblius. Prie senos, didžiulės liepos jis pasiūlė tiesiog pastovėti. Bitės ūžė žieduose, o pats medis tapo savotiška meditacijos vieta. „Tai čia yra puikiausia meditacija. Jokių kitokių nereikia“, – sakė jis.

Vieną savo sodo erdvę jis yra pavadinęs lotynišku žodžiu viridarium. Žaliasis sodas turi ir istorinę prasmę. Viduramžių vienuolynuose, pasak Henriko, žmonės, ilgai dirbdami skriptoriumuose, galėdavo išeiti į šalia esantį viridarijų ir atsikvėpti. Rusai šią sąvoką išvertė kaip „zelionyj kabinet“ – žaliasis kabinetas. Čia esą irgi kabinetas, tik kitoks.

Šią erdvę rašytojas sukūrė ir dėl savęs – kad galėtų pasislėpti nuo lankytojų, kai jų prisirenka per daug. Kai kurie lankytojai be leidimo renka augalus: pjauna, rauna meškinius česnakus, anksti ryte ateina vien dėl rūgštynių ar kitų augalų. Nors tai valstybės žemė ir, rodos, nieko netrūksta, vis dėlto, jei yra rodyklės ir stendas, žmogus galėtų bent pasidomėti, kas čia auga.

Augalai, žmonės ir Dzūkijos atmintis

Toliau kelias vedė į Murzos griovą. Jos pavadinimą Henrikas sieja su vietos istorija. Kaimynas čia ganydavo karvę ir paleidęs ją varydavo į griovą atsigerti. Karvės vardas buvo Murza, o jos šeimininkas – Kalpokas, kuris dar ir šiandien gyvena.

Tarp augalų Henrikas parodė kvapniąją garduoklę (Myrrhis odorata), kurios kvapas labai stiprus. Čia pat auga ir raudonėlis bei pipirmėtė.

Netrukus dėmesį patraukė miškinė trešnė (Prunus avium). Žaliamiškyje, maždaug už keturių penkių kilometrų, Henrikas buvo aptikęs didžiulį, masyvų, Dzūkijai nebūdingą lapuočių mišką. Ten yra kvartalas, vadinamas Čerešnynu – trešnės ten auga kartu su girios medžiais. Šių trešnių jis pats atsivežė iš Ricielių vienkiemio, iš tokio Kašalyno. Uogos juodos, nedidelės, bet labai saldžios ir skanios.

Sode gausu ir ruderalinių augalų (augančių žmogaus pažeistose, dirbamose ar kitaip pakeistose buveinėse). Henrikas parodė apynį, kuriam reikėjo suteikti vietą, kur galėtų vyniotis. Toliau jis rodė jau peržydėjusius sibirinius vilkadalgius(Iris sibirica), įrašytus į Raudonąją knygą. Čia auga ir poriniai česnakai, peletrūnai, katžolė.

Apie katžolę kraštotyrininkas pastebėjo, kad augalą galima laikyti savu, jeigu jis Lietuvoje auga jau kelis šimtus metų – kaip ir rūta, kuri Lietuvoje gyvuoja apie tris šimtus metų. Šiame miško sode gyvuoja ir iš Tian Šanio atkeliavę česnakai. Henrikas juos pavadino Tian Šanio endemų endemu ir pabrėžė, kad juos labai mėgsta bitės bei kamanės. Barkūną (Melilotus) taip pat labai mėgsta bitės. Jis kvepia medumi, todėl didelis barkūnų laukas gali būti ypač kvapnus. O juk Henriko sode kaip tik neseniai apsigyveno bičių šeima – jų spiečių čia pagavo Musteikos bitininkas, drevinės bitininkystės žinovas Romas Norkūnas.

Sode auga ir goštautinė gaisrena (Lychnis chalcedonica) – augalas, kurį, pasak Henriko, išgarsino ne valstiečiai, o dvarininkai. Jis jau buvo seniai peržydėjęs, tačiau šioje vietoje prasidėjo tarsi antrasis žydėjimas. Goštautinė gaisrena laikoma vienu seniausių Lietuvos darželio augalų. Laukuose auga laukinės gaisrenos, o ši – kultūrinė forma, į mūsų dvarus ir darželius atkeliavusi XIX amžiaus pradžioje.

Kitas įdomus augalas – balzaminis skaistenis arba balzaminė bitkrėslė (Tanacetum balsamita). Kol žmonės dar neturėjo pipirų, jis buvo dedamas į sriubą. Augalas pasižymi stipriu kvapu.

Iš dekoratyvinių augalų susipažinome su veigėle (Weigela). Ji gali žydėti tris ar keturis kartus per sezoną. Tai nėra vietinis Lietuvos augalas – dekoratyviniai krūmai buvo atvežti iš pietų nuo Viduržemio jūros pakrantės.

Tačiau sode yra ir tikrai lietuviškų, retų augalų. Vienas iš jų – miškinė lelija (Lilium martagon), įrašyta į Raudonąją knygą. Šalia auga miškinis pelėžirnis (Lathyrus sylvestris), galintis užkopti net į keturių metrų aukštį.

Toliau Henrikas parodė šviesiai žaliais lapais išsiskiriančią bizonžolę (taip liaudiškai vadinamas geltonžiedis legėstas, Silphium perfoliatum). Šis augalas, kilęs iš Kanados, jo vertinimu, yra labai agresyvus. Netoliese auga guboja (Gypsophila), galinti priminti Kuršių neriją.

Augalų magija

Ypatingą vietą Henriko pasakojime užėmė kregždūnė (Vincetoxicum), jo pavadinta magišku ir labai įspūdingu augalu, susijusiu su panašumo magija. Seniau tikėta, kad jeigu mergaitė nori gražių plaukų, pirmąjį gegužės sekmadienį, kai visi išvažiuoja į bažnyčią, ji turi pasislėpusi plauti plaukus kregždūnės šaknų nuoviru. Šaknys ilgos ir primena plaukus, todėl čia veikia vadinamoji panašumo magija.

Kapiniškių kaime moterys šį paprotį prisimindavę paprastai: „Nu, ir mes prausėmės, gi norėjom būt gražios.“ Henriko nuomone, tokios istorijos ir yra tai, dėl ko žmonės magišku augalo poveikiu patikėdavo – juk visada atsirasdavo pasakojimų apie tariamai tikrus tokio poveikio atvejus.

Kitas tikėjimas siejamas ir su keturlape vilkauoge (Paris quadrifolia), kuri auga prie upelio. Tai nepaprastai įspūdingas augalas – keturi didžiuliai lapai ant aukšto koto ir viena juoda uoga. Pasak senųjų tikėjimų, ta viena juoda uoga turėjusi maginės galios ir galėjusi išgydyti arklį nuo paralyžiaus.

Tokie augalai, pasak Henriko, taip pat priklauso magijos sričiai. Su panašiais tikėjimais buvo susijusios ir kelionės į Dubičių kraštą. Žmonės iš Žiūrų važiuodavo pas burtininkus, kurie vakare, saulei nusileidus, užkalbėdavo žmogų, o ryte vėl pakartodavo tą patį užkalbėjimą. Žmogus grįždavo namo jau tarsi apysveikis. Taip, pasak rašytojo, nutinka ir su kai kuriais augalais – žmonių tikėjimas suteikia jiems ypatingą galią.

Vienu brangiausių savo augalų sodininkas laiko rausvąją radiolę (Rhodiola rosea), dar vadinamą auksine šaknimi. Ji, pasak Henriko, veikia panašiai kaip ženšenis ar eleuterokokas. Ypač vertinama būtent jos šaknis. Henrikas pasakojo pats iš jos gaminęs užpilą – šaknį užpildavo paprasčiausia degtine arba spiritu. Šis užpilas įgaudavo gelsvą spalvą. O tada, kaip jis juokavo, „jeigu miršti, tai išgėręs dar dvi dienas gyvensi“. Mat žmogui visada norisi gyventi ilgiau.

Ir tuomet jis dar prisiminė Nobelio literatūros premijos laureatą Günterį Grassą, kurio autobiografinė knyga vadinasi „Svogūno lupimas“. Henrikui įsisiminė Grasso pasakojimas apie tai, kad visą gyvenimą nerūkęs ir negėręs, o vėliau vis dėlto pradėjęs rūkyti. Paklaustas, kodėl dabar rūko, jis atsakė, kad reikia „už kažko kabintis“ – kai giltinė jau visai šalia, norisi dar ką nors padaryti, ko iki šiol nepadarei.

Miško bei sodo medžiai ir jų istorijos

Miško sode auga raudonasis serbentas, o šalia jo malonų pavėsį sukuria aktinidijos. Čia pat ir raudonasis ąžuolas, platanalapis klevas bei skroblas – trys, Henriko žodžiais, kiečiausi Lietuvos medžiai. Raudonasis ąžuolas auga nepaprastai greitai. Jo gimtinė Kanadoje yra panašioje geografinėje platumoje kaip ir mūsų ąžuolų augimo vietos, todėl Henrikas jo nelaiko dideliu svetimšaliu.

Platanalapis klevas taip pat jam įdomus. Nors Lietuvos dendrologai jo nepripažįsta kaip vietinio augalo, tačiau Vakarų Lietuvoje, Klaipėdos krašte, buvusioje Prūsijoje jis nuo seno buvo žinomas – ten esama ištisų platanalapių klevų miškų.

Skroblas išsiskiria nepaprastu medienos kietumu. Henrikas jį lygino su geležimi. Jo šerdis didesnė už balaną (tai – išorinis, jaunesnis ir šviesesnis medžio kamieno medienos sluoksnis, esantis po žieve ir gaubiantis tamsesnę šerdį arba branduolį), o pati mediena atrodo tarsi kaulas. Kirvis į ją sunkiai sminga, todėl norint skroblą kirsti reikia labai gerai išgaląsti kirvį.

O netoliese augusias vyšnias buvo kažkas suėdęs. Henrikas jau buvo radęs ir įkalčių – išmatose buvo vyšnių kauliukų. Jis juokavo, kad meškos jis dar nebuvo pastebėjęs, nors Lietuvoje jau ir galima ją sutikti.

Raudonieji serbentai šiame miško sode auga ne vienoje vietoje. Vieną ypač gerą jų veislę Henrikas yra padauginęs atlankomis ir kvietė paragauti.

Tarp augalų matėme ir didžiažiedę baltašaknę (Polygonatum multiflorum), kurią žmonės dažnai atsineša iš miško į savo darželius. Šioje vietoje ji atsirado kartu su kultūriniu serbentu. Kadaise čia buvęs keliukas, o kažkas šalia jo iš savo kiemo išvertė nereikalingus augalus. Jie rado naują buveinę ir prigijo.

Vieną sodo dalį Henrikas pavadino „arboretumu“ (tai – speciali teritorija, kurioje auginama gausi įvairių rūšių medžių, krūmų ir lianų kolekcija). Čia auga retesni medžiai ir krūmai. Vienas iš jų – turkinis lazdynas (Corylus corulna). Mūsiškis lazdynas dažniausiai yra krūmas, o turkinis lazdynas – medis, galintis užaugti iki trisdešimties metrų aukščio. Jo riešutai valgomi.

Tačiau Henriko prižiūrimiems augalams neretai kenkia žvėrys – jie išmindžioja, nugraužia ar kitaip pažeidžia augalus.

Čia auga ir šeivamedis (Sambucus). Jis turi specifinį kvapą, kuris, pasak Henriko, šiek tiek atbaido muses. O jo uogos valgomos – iš jų verdama uogienė. Šeivamedis, kaip ir liepa bei avietė, liaudies medicinoje siejamas su prakaitavimu ir karščio mažinimu.

Toliau priėjome meškinio česnako (Allium ursinum) plotelį. Henrikas pabrėžė, kad tai būtent meškinis, o ne miškinis česnakas. Tuo metu jo lapai jau gelto ir buvo nulinkę, tačiau augalas dar galėjo būti valgomas. Meškinis česnakas Lietuvoje dabar auginamas sodeliuose kaip prieskonis, o natūralių meškinių česnakų radaviečių nėra daug.

Kitas įspūdingas augalas – paupinis jonpapartis (Matteuccia struthiopteris), artimas paparčiams, tačiau gerokai įspūdingesnis už daugelį jų. Būtent tokio paparčio „žiedo“ žmonės nuo seno ieško per Jonines. Tačiau biologija čia prasilenkia su tautosaka. Paparčiai dauginasi ne žiedais, o sporomis, kurios yra apatinėje lapų pusėje. Šis augalas išaugina specialius rudus sporinius lapus, kuriuose gausu sporų. Jie pasirodo tik rugpjūčio pabaigoje, o paparčio „žiedo“ žmonės ieško jau birželį, per Jonines. „Tai čia nesusiderina tautosaka ir biologija“, – pastebėjo Henrikas. Tačiau, jo manymu, nieko tokio. Juk Joninių naktis trumpiausia, todėl būtent tada ir nutinka visokių stebuklų.

Iš gudobelių Lietuvoje vietinė yra tik miškinė gudobelė (Crataegus rhipidophylla). Kitos rūšys yra atvežtinės. Raudonai žydinčios gudobelės dažniausiai auginamos kaip dekoratyviniai augalai, nors jos pasižymi dideliais dygliais.

Sode auga ir šiurpinis gvazdikas (Dianthus barbatus) – savotiška „kontrabanda“, nes jis iš darželių pabėgęs augalas. Čia pat gyvuoja sinavadas (Aquilegia), dėl kurio kilmės Henrikas nebuvo visiškai tikras. Tokie augalai gali būti ir vietiniai, ir atvežtiniai, o kartais nustatyti, „kas iš ko“, nėra taip paprasta.

Šventagaršvė (Angelica) išsiskyrė ypatingu kvapu. Henrikas pabrėžė, kad ji kvepia daug stipriau už paprastą garšvą. Tai valgomas augalas. Iš jaunų stiebų galima gaminti cukatus – juos reikia išvirti cukraus sirupe, ir tuomet jie tampa tikrais saldainiais. Senesni, sukietėję stiebai tam jau nebetinka.

Sode auga ir vaistinė taukė (Symphytum officinale), kuri nuo seno siejama su kaulų bei sumušimų gydymu. Greta šiurkščioji taukė (Symphytum asperum) – darželiuose auginamas augalas, dabar laikomas retesniu. Kai kurios sode augusios lelijos jau buvo peržydėjusios. Henrikas atkreipė svečių dėmesį į šių lelijų piramidišką žiedyną.

Sodo gilumoje, upelio pakrantėje, Henrikas parodė gebenę (Hedera helix). Lietuvoje miškuose ji auga vos keliose vietose – mūsų viešnagės metu žinomos tik aštuonios tokios vietos. Tačiau šylant klimatui jos paplitimo arealas gali plėstis. Lietuva yra šiaurinis gebenės arealo pakraštys. Vieną žiemą gebenė buvo beveik visiškai nušalusi – seni lapai nukrito. Tačiau kamienas išliko gyvas, todėl augalas vėl išleido naujus lapus. Gebenė yra vietinis Lietuvos augalas. Dar Tado Ivanausko laikais ji augo Kamšos draustinyje prie Nemuno, netoli Kauno, ir minėta kaip autochtoninė, čiabuviška rūšis.

Šalia gyvuoja apynys. Henrikas su humoru pastebėjo, kad apynys (Humulus) tarsi nusižiūrėjo į gebenę. Paprastai jis turi suktis pagal laikrodžio rodyklę, kad įsitvirtintų, tačiau šioje vietoje auga tiesiai, nors neturi čiuptukų, kuriais galėtų prisitvirtinti.

Gebenė, priešingai, pati savimi puikiai pasirūpina. Jos šaknys yra žemėje, fotosintezę ji vykdo pati, o kadangi yra liana, jai tereikia atramos, kuria galėtų kopti aukštyn. Šioje vietoje ji užkopusi daugiau kaip dvidešimt metrų. Ypač gražiai gebenė atrodo ankstyvą pavasarį, kai kiti medžiai dar neturi lapų, o ji jau būna žalia.

Miško sodas – gyva knyga

Šis „miško sodas“ Henrikui Gudavičiui yra ne tik augalų kolekcija. Tai gyva erdvė, kurioje susitinka botanika, krašto istorija, žmonių pasakojimai, tautosaka, magija ir kasdienis gyvenimas. Čia augalai nėra vien pavadinimai ar rūšys – kiekvienas jų turi savo istoriją, o kai kurie yra atkeliavę iš labai tolimų kraštų, kiti – iš kaimyninio kiemo ar miško.

Pats Henrikas sode dažniausiai pasirodo po pietų. Rytais jis rašo. Todėl ši vieta jam tampa ir savotišku darbo kabinetu, ir poilsio vieta, ir gyva knyga, kurią galima skaityti vaikštant tarp medžių, krūmų ir žolių.

Pradėjęs pasakoti apie vieną augalą, jis dažnai pereina prie kito, o kartu – prie žmogaus gyvenimo, prisiminimų, kelionių ir klausimo, kuris tarsi apibendrina visą šią iš Vilniaus atvykusių kraštotyrininkų ekspediciją: ar iš kiekvienos kelionės žmogus sugrįžta ne tik protingesnis, bet ir geresnis?

Vaikystė tarp miškų

Pasakojimas apie sodą natūraliai perėjo į Henriko Gudavičiaus gyvenimo istoriją. Klausiamas, iš kur kyla jo graži, vaizdinga kalba ir filosofinis požiūris į pasaulį, Henrikas nukeliavo į vaikystės prisiminimus. Jo šeima gyveno Kelmės rajono pakraštyje, ties Šiaulių rajono riba, pačiame kolūkio ir kaimo pakraštyje, įsispraudusiame tarp dviejų didelių miškų. Tas gyvenimas miškų apsuptyje suformavo ypatingą pasaulėjautą. Į mokyklą kasdien, tiek žiemą, tiek vasarą, tekdavo važiuoti dviračiu septynis kilometrus, ir tame kūno bei dvasios grūdinime nebuvo nieko blogo.

Humanitariniai mokslai Henriką traukė nuo mažumės, Šaukėnų vidurinėje mokykloje jis buvo literatų būrelio narys. Tačiau tuo metu daugelis humanitarų paprasčiausiai bijojo važiuoti studijuoti į Vilnių dėl mandatinės komisijos ir saugumo struktūrų persekiojimo. Saugumas žinojo viską. Henrikas prisiminė savo draugą Joną Švobą – puikų žurnalistą, nuo Atgimimo metų ,,Valstiečių laikraščio“ vyriausiąjį redaktorių. Jonas Švoba kartą nusipirko kelialapį į Bulgariją. Bet jo tėvas praeityje buvo teistas už pagalbą Lietuvos partizanams ir tik pritrūkus įrodymų rimtesnės bausmės išvengęs. Jonas nusprendė surizikuoti, ketino pakeliauti po Bulgariją. Tačiau likus vos vienai dienai iki išvykimo, jam buvo griežtai pasakyta – „ne“. Šiandien tuo sunku patikėti, bet tokia buvo sovietmečio realybė.

Iš Žemaitijos – į Noreikiškes

Gamtininko jaunystės dienomis daugelis žemaičių traukė studijuoti į Kauną. Agronomijos mokslus Lietuvos žemės ūkio akademijoje pasirinkti jį paskatino ir to meto aplinkybės. 1945 m. Henriko tėvo Jono brolis, Kėdainių apskrities vartotojų kooperatyvų sąjungos, veikusios 1944–1949 metais, valdytojas, pabėgo į Ameriką, o mamos Elzės brolis Kazys jau anksčiau buvo įsikūręs Kanadoje, kur valdė kalakutų fermą. Todėl stoti į Vilniaus universitetą Henrikas nė nemėgino – žinojo, kad dėl šių priežasčių jo tikriausiai nepriims. O ir tuometinė griežtoji Žemės ūkio akademijos mandatinė komisija tokias giminystės detales žinojo kuo puikiausiai. Dėl šių politiškai „netinkamų“ biografijos faktų akademijoje susirinko nedidelis maždaug septynių ar devynių bendraminčių būrelis. Jie kartu leisdavo laiką esperantininkų veikloje ar internacionaliniame klube (dažnai vadinti interklubais – tai buvo oficialios ir neoficialios jaunimo bei studentų organizacijos prie komjaunimo komitetų, veikusios aukštosiose mokyklose), puikiai suprasdami, kad tradiciniais agronomais kolūkiuose jie tikriausiai niekada nedirbs.

Baigę studijas, visi absolventai privalėjo trejus metus atidirbti pagal paskyrimą. Henrikas gavo siuntimą į Molėtų rajoną ir labai tuo džiaugėsi, nes tikėjosi pamatyti daug gražių ežerų. Tačiau išvažiuoti taip ir neteko – Marksizmo-leninizmo katedros vedėja ponia Gulbinskienė pasistengė, kad jaunasis specialistas liktų dirbti šioje katedroje – dėstyti filosofiją. Tuo metu akademijos miesteliui keliantis iš Kauno į Noreikiškes, senieji filosofijos dėstytojai nenorėjo kraustytis dėl menko uždarbio. Henrikas greitai suprato, kad dėstant dialektinį materializmą nebus jokios griežtos kontrolės, o pati filosofija juk visada sukasi arti gamtos – net Demokritas sakė, kad negali du kartus įbristi į tą pačią upę.

Būdamas tikras knygų graužikas, per paskaitas antro kurso studentėms ekonomistėms jis verčiau pasakodavo apie literatūrą. Pasiteiravus, ar kalbėti apie augalus, ar apie gyvenimą, merginos visuomet pasirinkdavo gyvenimą. Taip gimdavo tikrų kuriozų. Kartą jis entuziastingai pasakojo apie Ivano Turgenevo apysaką „Asia“ – kūrinį apie nelaimingą romantišką meilę, kuris tuo metu net nebuvo išverstas į lietuvių kalbą. Paskaitai pasibaigus, Henrikas atsisveikino ir išėjo, tačiau koridoriuje jį pasivijo išsigandusi grupės seniūnė. Ji maldavo dėstytojo sugrįžti ir pasakyti dar bent kelis žodžius, nes po tokio jautraus pasakojimo visos merginos auditorijoje tiesiog verkė. Po to įvykio Henrikas suprato, kad apie nelaimingą meilę su antrakursėmis kalbėti reikia atsargiai.

Jis niekuomet nesilaikė oficialių planų ar dienotvarkių, juo labiau, kad studentams reikėdavo gauti tik įskaitą, o ne laikyti egzaminą. Akademijoje būta ir daugiau kūrybingų dėstytojų – pavyzdžiui, zootechnikas praktikas Dominykas Kukenys (1913–1999), kuris į auditoriją ateidavo be jokių knygų ar užrašų ir tiesiog gyvai pasakodavo apie savo patirtį. Henrikui dabar atrodo, kad ten buvo ne sausos studijos, o tikros pasakos.

Kariuomenės metai

Šį kūrybišką etapą nutraukė šaukimas į sovietinę armiją – Henrikas privalėjo vykti tarnauti į Sovetską, Karaliaučiaus kraštą. Tarnyba truko beveik pusantrų metų – ilgiau nei priklausė aukštąjį išsilavinimą įgijusiems jaunuoliams. Kaip tik tais metais Žemės ūkio akademijoje buvo panaikinta Karinė katedra, jos paskutinis vedėjas buvo TSRS kariuomenės 16-osios lietuvių šaulių divizijos vadas pulkininkas Vladas Motieka, kurio sūnus advokatas Kazimieras Motieka vėliau aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje.

Henrikas iki šiol saugo nuotraukas iš tų laikų. Kariuomenėje mokytis per daug nereikėjo, svarbiausia buvo tiesiog būti vietoje. Kartais tekdavo patirti ir paprastų kareiviškų išbandymų – pavyzdžiui, vakare visus susodindavo į sunkvežimį ir išveždavo per naktį rankomis iškrauti anglių vagonų.

Erelio lizdas ir Šeškučių pelkė

Nepaisant visko, kūrybinė gija nenutrūko. Dar vidurinėje mokykloje Henrikas aktyviai dalyvavo literatų būrelyje, o jo literatūros mokytoja buvo Danutė Venclovaitė, vėliau dirbusi redaktore „Vagos“ leidykloje ir su meile suredagavusi pačią pirmąją Henriko knygą „Raistelio šviesa“, pasirodžiusią 1985 metais.

Knygos gimimą įkvėpė neįtikėtini gamtos atradimai. Miško tankmėje, pusiasalyje prie raisto pakraščio augančioje didžiulėje pušies viršūnėje Henrikas aptiko trečiąjį Lietuvoje erelio žuvininko lizdą. Apie šį radinį jis iškart parašė žinomam gamtininkui ornitologui Broniui Šablevičiui. Atvažiavusiam Šablevičiui tai buvo nepaprasta laimės viršūnė. Gamtoje viskas vyksta labai įdomiai: Henriko bičiulis Šablevičius sugebėdavo pasiaukojamai „pamaitinti uodus“ maskuojančioje palapinėje, kuri būdavo pastatyta už pusės kilometro nuo lizdo. Per žiūronus jis stebėdavo visą dienos ritmą ir po to visus stebėjimų džiaugsmus bei vargus aprašė apybraižoje, kurią pavadino „Erelio diena lizde „H“, o 1988 m. „Mokslo“ leidykla išleido Broniaus Šablevičiaus monografiją „Erelis žuvininkas“. Pasakojama, kad kai ereliui žvejyba būna nesėkminga ir jis grįžta tuščias, paukštis bent jau atneša pušies žievės gabalėlį ir demonstratyviai įmeta jį į lizdą – taip parodo savo partnerei, kad grįžo ne tuščiomis.

Gamtos takai Henriką suvedė ir su archeologu dr. Valdemaru Šimėnu. Valdemaras pats susirado Henriką, kai šis dirbo eiguliu Širvintų miškų ūkio Puorių girininkijoje ir parašė straipsnį apie Šeškučių pelkę, esančią netoli Kairėnų, tarp Karačiūnų ir Bezdonių. Perskaitęs šį tekstą, Valdemaras iškart pajuto didžiulį interesą ir netoliese nusipirko sodybą.

Apie amžių ir žmogaus gyvenimo ribas

Bandant skaičiuoti bėgančius metus, Henrikas filosofiškai pastebėjo, kad apie amžių dabar geriau išvis nekalbėti. Neseniai per radiją jis išgirdo, jog vidutinė vyrų gyvenimo trukmė Lietuvoje tėra 73 metai, o jam pačiam jau 83-eji. Vartydamas vietinį Varėnos rajono laikraštį „Merkio kraštas“, kuriame spausdinami pranešimai apie gimimus ir mirtis, jis pastebi, kad gausu pranešimų apie praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje gimusių vyrų mirtis. Vienas nuskendo Panaros tvenkinyje, kurį, atrodo, galima tiesiog perbristi, kitas rastas Liškiavos ežero nendrynuose – tokios nelaimės ir mažina bendrą statistiką.

O vyresnio amžiaus žmonėms dėl to tik sunkiau, nes visuomenė tikisi, kad visi senoliai bus ilgaamžiai, nenuilstamai darbštūs ir reikalauja iš aštuoniasdešimtmečių tiek pat, kiek iš šešiasdešimties metų sulaukusių žmonių. Tačiau, kaip pastebėjo besisvečiuojantys vilniečiai kraštotyrininkai, tai nėra teisinga – juk vieni ir būdami devyniasdešimties rašo puikiausias knygas, o kiti jau penkiasdešimties nieko naudingo nesugeba nuveikti. Pavyzdžiui, uteniškis mokytojas ir rašytojas Rapolas Šaltenis savo svarbiausias knygas parašė jau gilioje senatvėje.

Kaimų istorijos ir ateities darbai

Galiausiai pokalbis pakrypo prie Henriko parengtų ir Dzūkijos nacionalinio parko išleistų knygelių apie Dainavos krašto kaimus – Kapiniškes, Rudnią, Margionis, Mardasavą, Liškiavą. Šie leidiniai yra dar viena jo veiklos kryptis, kurioje gamtos pažinimas susijungia su žmonių atmintimi. Jam rūpi ne tik išlikę pastatai ar vietovardžiai, bet ir tai, kaip žmonės gyveno, ką dirbo, ką pasakojo, kuo tikėjo ir kaip patys suvokė savo kraštą.

Šis darbas natūraliai papildo tai, ką Henrikas Gudavičius daro savo miško sode. Augalas, medis, akmuo, upelis ar senas kaimas jam nėra tik objektas, kurį reikia aprašyti. Kiekvienas jų yra pasakojimo dalis. Todėl jo pasakojimuose botanika lengvai pereina į kraštotyrą, kraštotyra – į istoriją, o istorija – į filosofinį klausimą apie žmogaus santykį su pasauliu.

Pradėjęs pasakoti apie augalą, Henrikas dažnai prisimena žmogų. Pradėjęs kalbėti apie žmogų, prisimena vietą. O kalbėdamas apie vietą, grįžta prie gamtos. Galbūt todėl jo miško sodas ir yra daugiau nei retų bei vaistinių augalų ekspozicija. Tai vieta, kurioje galima pajusti tą pasaulio vienovę, apie kurią jis rašo savo knygose – kai šalia žmogaus lieka medžiai, akmenys, šaltiniai ir laikas.

Ir, ko gero, būtent čia geriausiai skamba jo iškeltas klausimas: ar iš kiekvienos kelionės sugrįžtame ne tik protingesni, bet ir geresni?

Užrašė Jurga Kauzonienė
Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos vyriausioji bibliografė

Redagavo Aušra Gudavičiūtė
Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos vyresnioji bibliografė-kraštotyrininkė