Šis tekstas atsirado kaip Rūtos Verkauskaitės, aprašiusios gimtojo Pasadnykų kaimo praeitį ir savo tėvų darbus (žr. adresu), tęsinys. Skaitant „Bičių korį“ atėjo mintis surinkti savo gimtinės vietovardžius. Tam tikra paskata buvo ir Vietovardžių metų paskelbimas Lietuvoje 2019-aisiais.

Pasadnykų kaimas XX a. pradžioje buvo gatvinis. Prasidėjo nuo Gelvonų pusės ant kalvos, kur dabar Kudelių sodyba, baigėsi, kur dabar Šidlauskų ir Dapkevičių namai. Nuo sodybų ėjo siauri ir ilgi žemės rėžiai. Vėliau kaimas išėjo į vienkiemius. Likę gyventi senojoje vietoje buvo laikomi turtingais, nes jiems nereikėjo rūpintis statybomis, be to, įdirbta kaimo žemė buvo derlingesnė.

Lietuvos vietovardžių didžiuma užrašyta 1933–1940 m. ir saugoma Lietuvių kalbos institute. Tuo metu surinkta nemažai ir Gelvonų valsčiaus vietovardžių.
Gyvenamųjų vietovių pavadinimus nustato, keičia ir naikina Lietuvos Respublikos Seimas. Gyvenamųjų vietovių pavadinimai vartojami tokie, kokie užrašyti Registrų centro Adresų registre. Čia Pasadnykai tapo Pasodninkais.

1957–1959 m. Gelvonų apylinkių vietovardžius rinko kalbininkas, dialektologas Kazys Morkūnas (1929–2008). Knygoje ,,Gelvonai“ (Vilnius, 2009) paskelbtas jo straipsnis „Gelvonų krašto žemės kalba“, kuriame iš Pasadnykų nurodoma 14 vietovardžių (straipsnis prieinamas ir per internetą). Visi jie paminėti ir šiame darbe, kuriame yra 42 įrašai. Nurodomi naudoti šaltiniai.
Užrašyti ne tik žmonių dažniau lankytų ir minėtų vietų pavadinimai, bet paminėti ir senieji kaimo medžiai. Norime išsaugoti savo kartos žinias apie gyventas ir lankytas vietas.

Rūtos Verkauskaitės žodinę ir vaizdinę medžiagą (nuotraukos darytos 2015–2019 m.) papildė šio teksto iniciatorių, Pasodninkuose gimusių, gyvenusių ir dabar gyvenančių žmonių pateikta informacija. Tai lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos (dabar gyvena Varėnoje) Leokadijos Ražauskaitės-Balkuvienės, Motiejūnų (Širvintų r.) bibliotekininkės Valerijos Ražauskaitės-Maciulevičienės prisiminimai ir Juozo Paliušio, baigusio matematikos studijas Vilniaus universitete, dabar ūkininkaujančio gimtuosiuose Pasodninkuose, kaupiamo archyvo medžiaga. J. Paliušis domisi savo krašto istorija, daug žinių pasisemia iš Lietuvos archyvų, kuriuose dažnai lankosi, taip pat iš tėvų pasakojimų. Daug įdomios medžiagos randa suskaitmenintose Gelvonų bažnyčios knygose. Šiame darbe pateikiamas J. Paliušio tekstas apie buvusį Moliupio dvarą, pasakojimai apie Ąžuolyną, Baginsko buchtelę, Stipino lanką, Paversmę, Balius, Abisiniją, Aptakus ir juose esančius „Septynis brolius“ bei kt.

Dėkojame Vidai Berkelytei-Starkauskienei, Danutei Dapkevičiūtei-Strazdienei, jos dukrai Giedrei Sasnauskienei už papildymus.

Rūta Verkauskaitė
 2020 m. balandis 

Pasadnykų kaimo vietovardžiai

Abisinija – didelė kaimo dalis šiaurės rytuose, ten gyveno Gurskai,  Sargeliai, Valantavičiai, Valušytės,  Vitkūnai, Zmejauskai. Tokį pavadinimą, išsiskirsčius į vienkiemius, galėjo sugalvoti koks šmaikštuolis, nes tai tolimas, alksnynų ir krūmų nuo kaimo atskirtas plotas.

Alksnynas – nuo šiaurės vakarų iki šiaurės rytų kaimą supo raistas, alksnynas ir krūmynai. Melioratoriai buldozeriais sustumdė krūmus ir kelmus su šaknimis į ilgas eiles, tarp kurių plytėjo „nuskustos“ lygumos. Jose kolūkis sėjo javus. Toks buvo to laikmečio melioravimo „specialistų“ supratimas. Atrodė kaip barikados: sustumtuose kelmų voluose ėmė vešėti dilgėlės ir augti bei nokti avietės. Kaimiečiai (ir ne tik) eidavo rinkti uogų. Dalis Alksnyno vadinosi Pakalnio. Per Raistą iškasė atvirą melioracijos griovį, juo vanduo per visą kaimą tekėjo į Širvintą Pravarčiuose. Durpingas Raistas ne kartą degė.

Daug alksnių auga kaimo pakraščiuose ir Širvintos upės, jos slėnio pakrantėse. Žmonės žiemą kirsdavo ir ruošdavo malkas kūrenimui kitiems metams, alksnio išdžiūvusi mediena rusva, kieta, kaitri. Alksnynai greitai ataugdavo.

Aptakai – didelė pieva Moliupėje Širvintos slėnyje. Kolūkio laikais šienaudavo dalgiais, rankomis vartė ir išmušinėjo storus pradalgius. Išdžiūvusį šieną grėbdavo arklių traukiamomis ,,grėbialkomis“, šakėmis kraudavo į vežimus ir veždavo į statų šlaitą, paskui lyguma į kluonus. Reikėjo patirties vyrams paduoti glėbius į vežimą, moterims priimti, susluoksniuoti, primindyti. Buvo pagyrimas:  moka krauti vežimą. Virš arklio sukrautą šieną stipriai priverždavo kartimi. Išdžiūvusią žolę, ypač slidžias viksvas krauti buvo sunku. Sau stengdavomės vežti vakare, kai šienas ,,atsileisdavo“.  Iššienaudavo žolę po medžių laja iki pačių kamienų ir krūmų, upės krantus iki vandens. Ataugus atolui žmonės suvesdavo ganytis savo gyvulius. Rytinė Aptakų pievos dalis buvo ir dabar yra Lapšių dvaro nuosavybė.

Ąžuolynas – Moliupėje kairėje vieškelio pusėje. Čia augdavo daug baravykų. Medžius iškirto vokiečiai per karą. Likusius pavienius ąžuolus pasiėmė kolūkis.

Baginsko buchtelė – Verpetas. Minima monografijoje ,,Gelvonai“. Tai tiesiai nuo buvusios Baginsko sodybos gili vieta upės kilpoje. Baginskai gyveno pusiaukelėje link kapinių, aukščiausioje vietoje prie keliuko. Žemę buvo pirkę iš Moliupės dvaro. Po karo išvažiavo į Lenkiją, o jų sodyboje gyveno Juknevičių Jono, Elenos, Juozo, Henriko, Aldonos tėvai ir kitame namo gale Januškevičiai.

Baliai – pelkėta pieva nuo Jono Jurevičiaus (Jasiulio) sodybos į pietus už gero puskilometrio. Knygoje ,,Gelvonai“ pavadinta raistu.

Barsukynė – Širvintos šlaitas Moliupėje, status ir apaugęs medžiais. Pavadinimas kilo turbūt nuo to, kad čia dažnai matydavo bėgiojančius barsukus.

Batareika – piliakalnis, kaip sakydavo seni žmonės, pavadintas nuo žodžio baterija – karinio vieneto. Kažkada karių būrys kepurėmis supylęs kalną, primenantį pastatą su bokštu vakarinėje pusėje. Sklido legendos apie žemėmis užpiltą bažnyčią. Bandymai kasinėti baigdavosi nekaip: įsibauginę kasinėtojai pasitraukdavo ir daugiau čia niekada negrįždavo tęsti darbų…
Aikštelėje vakarų pusėje pirmosios Nepriklausomybės laikais vykdavo gegužinės. Dabar piliakalnis atvertas, daug medžių iškirsta.
Batareika minima daugelyje rašytinių, internetinių šaltinių ir knygoje ,,Gelvonai“.

Batareikytė – griovos šlaitas priešais Batareiką iki sueinant Dobelkos upeliukui su keliuku link Brastos. Taip pas mus vadindavo. Tarp Jurgio Vitkausko sodybos ir Batareikos yra labai status nusileidimas į Dobelkos slėnį. Šitoje vietoje buvo „rimčiausia“ slidžių trasa, ji prasidėdavo nuo piliakalnio žemyn į Dobelką. Susirinkdavo Pasadnykų ir Maželių kaimų vaikai. Daug slidžių buvo sulaužyta, bet slidinėtojai nė karto nesusižalojo.

Brasta – negilios vietos Širvintos upėje.
1. Ties Ražauskų sodyba prie ievos. Širvinta ten pasuka stačiu kampu iš pietų į vakarus. Už upės Lapiškių pusėje status biraus smėlio šlaitas, per jį išmintas takas. Dažnai naudotasi kaimo žmonių, einančių į Lapiškius, Lapšius, į mišką mėlyniauti, brukniauti.
2. Prie Batareikos buvo brasta, pervažiuojama vežimais tvirtu žvyruotu dugnu, už upės kelias ėjo gilia medžiais apaugusia šaltinio rėva lyg tuneliu pro Lapiškių kapines. Kelias čia atvesdavo nuo Pasadnykų vieškelio per Grinių sodą žemyn link Batareikos papėdės. Dabar kelio vietoje likusi molinga griova.
Brastų, pravažiuojamų vežimais, buvo dar dvi, t.y:
a) kelias į brastą iš Prievarčių pievų į Lapšių pusę prasidėdavo nuo Pasadnykų vieškelio pasukus link kapinių į pietus, kur kelias atsišakojo į Vitkūnų sodybą. Šalia šios brastos vietos kiekvienais metais būdavo statomas lieptas, kuriuo vaikai iš Lapšių kaimo eidavo į Pasadnykų pradinę mokyklą.
b) kita brasta buvo iš Aptakų pievų, ties Lapšių dvaru. Minima, kad šioje vietoje būta tilto.
Pievos palei upę vadintos Pabrasčiu. Didelių polaidžių metu jos buvo užliejamos. Žiemą važiuodavo valstiečiai rogėmis upės ledu ir malkaudavo.

Dobelka (Dabelka).* Pelkė ir upeliukas per ją nuo vieškelio pakalnėje prie Verkauskų sklypo. Upeliukas pavasarį gerokai patvindavo nuo ant kalvų tirpstančio sniego. Pakalnėje prie Vitkauskų sodybos „prasimušė“ daugiau negu metro gylio krioklį, jo šniokštimas visus metus girdėjosi toli. Tekėjo gilia rėva tarp Batareikos piliakalnio ir Batareikytės, už jų per pievą pasiekdavo Širvintą. Vasaromis išdžiūdavo, vėliau vanduo laikydavosi visus metus.

* Dėl Dabelkos tarimo: Gelvoniškių tarmėje nekirčiuoti o ir uo, tarti a: jiejam makiklan, makinames; sadinam sodų; gierem undenį iš padelia (ėjom mokyklon, mokėmės; sodinom sodą; gėrėm vandenį iš puodelio). Markevičienė Žaneta, Markevičius Valdimantas, Markevičius Aurimas. Knyga ,,Širvintiškių tekstai“ ir CD iš serijos ,,Tarmių tekstynas“. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2009.

Gerto upelis – į jį dabar suteka centriniai melioracijos grioviai iš Pelakų ir buvusio Vitkūniokų raisto, į kurį dar tekėjo upelis iš Moliupės miške esančios raistingos Lydimų vietovės.
Toliau eina melioracijos griovys palei Moliupės mišką link Abisinijos.
Kitoje Gerto upelio pusėje ant kalniuko kairėje vieškelio pusėje stovėjusi karčiama.
Už tiltelio į Gertą įteka upelis, kuris atiteka iš Balių, toliau teka gilia griova (pas mus vadinama Kalminėm) ir įteka į Širvintos upę. Nuo čia prasideda Prievarčių pievos.

Išdagai – plotas šiaurinėje kaimo pusėje, kitaip dar vadinamas Pelakais, kažkada čia degęs miškas ar durpinga pelkė. Per jį iškastas atviras melioracijos griovys, tiltelis tik prie Vlado Sekmoko sodybos. Dar čia gyveno Ričardas ir Apolonija Sekmokai, Zmejauskai. Čia ganyti gyvulius ar šienauti galėjo mažiau žemės turintys kaimo žmonės. Po melioracijos išsikėlus žmonėms į kaimą, laukai tapo plynėmis, apaugo krūmynais. Šis senas pavadinimas yra ir leidinyje ,,Gelvonai“.

Kalminės – gili medžiais apaugusi griova, kurios dugnu Gerto upelis teka į Širvintą prie Pravarčių.

Kampai – iš leidinio ,,Gelvonai“. Taip buvo vadinama pieva už kaimo kapinių Širvintos vingyje ties Lapiškiais.

Kartuvės – iš leidinio ,,Gelvonai“. Reikšmė: bausmės vieta arba sunkus vargingas gyvenimas.

Kraštinis – yra knygoje ,,Gelvonai“.

Krutkevičių laukas – lyguma ir Širvintos link žemėjantis šlaitas į vakarus už keliuko į Stasio ir Marijonos Pūrų sodybą. Kažkada ten gyveno Krutkevičiai, paskui išsikėlė.

Lankelė (Lunkela) – užliejama pieva prie Širvintos. Iš monografijos ,,Gelvonai“.

Linamarka – žemuma vakarinėje kaimo pusėje į dešinę nuo Gelvonų vieškelio, prie Augusto Vitkūno sodybos. Čia mirkė linus, rinko rūgštynes, puplaiškius (babaunykus). Vėliau numelioruota.

Lydimai – raistinga vietovė Moliupės miške.

Lydimų sodžialka – vandens telkinys Lydimuose, ten plaukiojo karosai, žmonės girdydavo gyvulius.

Lišnas kavalkas – krantai prie Širvintos, minimi monografijoje ,,Gelvonai“. Reikšmė: atliekamas, perteklinis gabalas. Taip vadinosi užliejama lyguma tarp Batareikos ir Maudyklos, taip pat dirbamos  žemės intarpas nuo Batareikos iki Jurgio ir Zofijos Vitkauskų sodybos. Lišną kavalką kaip ir Išdagus skirdavo kažkuriam laikui mažiau žemės po reformos gavusiems žmonėms. Prie Maudyklos sodindavo bulves, Pasadnykuose vertinti smėlingi plotai bulvėms auginti – buvo skanesnės negu sunkiame molžemyje.

Lugelis – labai dažnai buvo minimas pievos pavadinimas. Priskirtas prie Lapiškių kaimo. Tai , matyt, bus  pieva slėnyje prie Lapiškių kapinių kitoje upės pusėje.

Majakas (Majokas) – sovietmečio karinis objektas: aukštas trikampis statinys su apžvalgos bokšteliu, kas dešimtmetį perstatomas (paskutinį kartą perstatytas apie 1980 metus), stovėjęs lygumoje tarp Jurgio Vitkausko ir Vitkūnų sodybų.

Maudykla – prie Batarėjos piliakalnio potvyniai Širvintoje suformavo baltą biraus smėlio paplūdimį, negilią ir gilesnę vietas maudytis, plaukioti. Šią vietą mėgo vietiniai gyventojai ir atvykusieji į svečius.  Negiliose upės vietose vasarą ir kolūkio laikais maudydavo arklius.

Mažiūniškiai – Buvo panašus vietovardis (Mažiniškių, Mažintiškių pieva). Šalia Išdagų pievos. Minimi knygoje ,,Gelvonai“.

Moliupė – knygoje ,,Gelvonai“ minima 6 kartus: 289 p. – vienkiemis, 370 p. – dvaras, 484 p. – kaimas. Išbraukta iš administracinių vietovių sąrašo. Yra Pasadnykų k. rytuose nuo Širvintos iki vieškelio ir dar kairiau. Kažkada būta ąžuolyno. Čia gyveno turtingesni žmonės, pokariu palikę namus. Visi tikrieji savinininkai buvo išvežti. Prie vieškelio pokariu Konstantino Vasiliausko namuose gyveno Juknevičiai: brolis Jonas ir sesuo Elena, vėliau Šidlauskienė, paskui į tuos namus atsikėlė Miliukai; Bartusevičiai, tuščia sodyba su vyšnių sodu. Toliausiai Moliupėje stovėjo Monikos Lunienės-Kavarskienės sodyba.

Moliupės dvaras
Juozo Paliušio  pasakojimas (remiantis archyvine medžiaga)

Apie 1800 metus Vinkšnabrasčio, Pasadnykų (tuomet Posadniki) ir kiti kaimai Musninkų link  priklausė Musninkų dvaro savininkui Podbereskiui.
Paširvinčio dvaras – Plevakai, Mantenionių, Pasadnykų ir Vinkšnabrasčio kaimai tarp Musninkų Podbereskio valdomų kaimų buvo didžiausi. Abu kaimai turėjo karčiamas. Sprendžiant pagal mokamus mokesčius, karčiamos buvo priskiriamos prie didesniųjų.
Nežinau, kiek tiesos, bet užpernai Nacionalinio muziejaus A. Paslaičio dvarų piešinių parodoje šalia Musninkų dvaro liekanų piešinio buvo prierašas, kad Stanislovas Druckis-Podbereskis abu Musninkų dvarus pralošė.  Šiaip ar taip, vyko du teisminiai procesai 1780 ir 1830 metais Musninkų dvaro skolų išieškojimui. Taigi, po 1830 m. Vinkšnabrastis atiteko J. Lukoševičiui, o Moliupė su Pasadnykų kaimu – Ignatui Monkevičiui.
Nuo tada mano protėviai (tarp jų  Amuliai, Valantavičiai)  po valstiečių mainų atsirado Pasadnykų kaime.
Taip pat Ignatui Monkevičiui atiteko ir Stangviliškio dvaras (tuomet buvo vadinamas ,,Novyj Dvor“ arba Naudvariu).  Čia ir paaiškėjo, kodėl senoliai sakydavo, kad viena dalis Pasadnykų kaimo eina baudžiavą Moliupėn, o kita Stangviliškin.
Po 1866 m. reformos (turėtų būti 1861 m.) 17-ka Pasadnykų k. valstiečių gauna skirtinius Moliupės dvaro žemės sklypus išsipirkimui 49 metų laikotarpiui. Po kurio laiko Moliupės dvaras atitenka vienam sūnui Stanislovui Monkevičiui, o Stangviliškis kitam – Ferdinandui Monkevičiui. Dvarai nedideli, galima sakyti, dvareliai. Monkevičiai turėjo valdiškas tarnybas, rašėsi esą pareigūnai: kolegijos sekretoriai, registratoriai.
Vėliau šie dvarai atitenka Stanislovo Monkevičiaus vaikams: Steponui, Juozui ir Rozai.
Po baudžiavos panaikinimo Ignato Monkevičiaus palikuonys – naujieji savininkai – Steponas ir Juozas Monkevičiai apie 1875 metus parduoda Moliupę ir Novyj Dvor garsiai sentikių žemvaldžių (turėjo daug dvarų) Moisiejaus Pimonovo šeimai, kurie jau išpardavinėja žemes XX a. pradžioje vietiniams Pasadnykų kaimo valstiečiams ir kitiems naujiems savininkams.

Pimonovai, kilę nuo Orenburgo, apie 1885 m. valdė beveik 2700 dešimtinių (maždaug dešimtinė tai 1 ha). Tai buvo  ir Ostruvkos, Bobriškių palivarkai. Tai buvo garsi giminė, ir dabar VU istorikai domisi jais.
Taip jau XX a. pradžioje Moliupė ir Stangviliškis priklauso Moisiejaus Pimonovo dukroms Pelagėjai Golovlevai ir Jelenai Dorochovai. Prisimenu, kad mano senelė minėdavo, jog ,,dvarus valdė Pimonas“, o ,,Moliupėj sėdėjo Pėlagejka“.
Prieš prasidedant tarpukario žemės reformai Moliupės dvaras fiktyviai buvo padalintas tarp našlės Pelagėjos Golovlevos ir jos dviejų dukterų.
Tuo metu Pasadnykų valstiečiai rašo skundus vyriausybei su visų valstiečių parašais, kad Moliupės savininkai vaišina matininkus, kurie turėtų padalinti dvaro žemes dvarininkų naudai ir žemė nebūtų nusavinta, o Pasadnykų mažažemiai vėl liks be žemės. Pačių savininkų kaimiečiai kaip nėra ir matę, nes jie čia negyvena, būna kituose dvaruose, užsienyje, o valdo per statytinius.
Buvusio Moliupės dvaro geografinė vieta pagal carinius žemėlapius yra einant nuo vieškelio prie Moliupės miško į pietų pusę prieš Širvintos upės slėnį. Tame tolimajame lauko kampe prie bevardžio upelio yra didžiulė  griova, kurią vadino Zagatauskienės ravu. Dar ši griova garsi  tuo, kad pokario metais ten buvo nukritęs sovietinis karinis lėktuvas. Dabar toje dvaro vietoje dar auga šimtamečių ąžuolų grupė, stovi medžiotojų bokšteliai, dirvoje plytų liekanos, o į griovos pakraštį suversti pamatiniai akmenys.
Grįžtant prie tarpukario: buvusio dvaro žemėse įsikuria maždaug ten, kur buvo dvarvietė, Sagatauskai, toliau į vakarus broliai Stasys Vasiliauskas ir dar toliau prie Barsukynės kitas brolis – Bronius Vasiliauskas. Prie vieškelio šalia Moliupės miško Konstantinas Vasiliauskas (dar išlikę namo pamatai).

Belieka pridurti, kad senovėje per Pasadnykus ėjo pagrindinis kelias iš Gelvonų į Vilnių per Musninkus. Todėl entuziastingi senienų ieškotojai tikisi, kad po rudens arimo į paviršių iškils koks nors dėmesio vertas daiktas. Ir pasitaiko.

Ir dar. Kas gi yra sėsliausi Pasadnykų kaimo gyventojai? Pagal Metrikų knygas jau apie 1800 m. čia gyveno Vitkūnai, Kielai, Sekmokai, o jų palikuonys išliko po visų karų, nederlių, epidemijų, revoliucijų.

Pabrastys – taip vadintos pievos palei upę prie brastų. Minimas knygoje ,,Gelvonai“.

Padubnykas – žemuma ties Alksnynu prie vieškelio, važiuojant iš Gelvonų. Per melioracijos griovį buvo tiltas. Prieš melioraciją rudenį ir pavasarį reikėjo bristi purvyną.

Paversmė – šaltinis stačiame Širvintos upės kilpos krante. Ten stovėjo Valantavičių pirtis, augo didelė laukinė kriaušė. Žiemą atvarydavo girdyti arklius iš kolūkio fermos prie apledėjusio medinio lovio. Šaltinis vis plėtėsi, vasarą žydėdavo švyliai. Vanduo šlaitu tekėjo į upę. Paversmė tęsiasi nuo Valantavičių pirties iki Verpeto, po skardžiu, kur į upę atiteka Gerto upelis.

Pelakai – žr. Išdagai.

Pravarčiai (Prievartės) – užliejamos pievos prie Širvintos už Gerto upelio, šienaujami ir ariami plotai. Aukštumėlėje – kaimo kapinės. Atokiau Morkūnų, Sargelių ir Jackūno sodybos. Pas mus sakydavo ,,eisiu Pravartėsna“. XIX a. pabaigoje užrašytas vietovės pavadinimas rusiškai ,,Prievarcie“, vėliau rašoma Prievartos, Prievarčio vienkiemis. ,,Gelvonų“ knygoje 370 p. – Prievartė. Reikšmė – vieta tvoroje prie vartų, įėjimas. Gerto ir Širvintos santaka, skardžiai, Kalminių rėva, toliau lygi pieva sudaro įėjimo įspūdį.

Tarpukario žemės reformos metu Morkūnienės sodyba su sklypu laikyta Prievarties vienkiemiu , o visa kita – Pasadnykai. Išbraukta iš Lietuvos gyvenamųjų vietovių sąrašo.
Prievartėse buvo ir vienintelis kaimo žvyrynas. O tarp Paliušio ir Baginskų sodybų – kaimo molynas. Molio Pasadnykuose daug. Pavasarį sunkiai arkliniu plūgu išartoje žemėje daužydavome grumstus, kad galėtume pasodinti daigus, ,,rasodą“. Į Gelvonų pusę už kaimo buvo Cegelnios vienkiemis, ten gamino plytas.

Raistas – didelė pelkė prie Alksnyno. Einant melioracijai iškasė didelį griovį, nutraukė vandenį. Pasakota, kad ekskavatorius užkabinęs gyvatyną. Vėliau durpingas Raistas keletą metų degė, ruseno.

Sodas – dalis Prievarčių pievos, priklausiusios Lapšių dvarui rytinėje Širvintos kilpos pusėje. Buvo išlikusios pastatų ir sulaukėjusio sodo liekanos. Širvintos slėnio pietinėje pusėje žymios kelios terasos, dabar apaugusios mišku.

Stipino lanka – tiesiai nuo Paliušių sodybos į pietus kalno šlaitas iki upės, kuris buvo šienaujamas. Kitoje pusėje Širvintos upės vingyje yra pieva vadinama Berindiškėmis, ji seniau priklausė Moliupės dvarui. Ir viskas priklausė Moliupės dvarui. Minima monografijoje ,,Gelvonai“.

Teliaupis – šaltinis kaimo vakaruose, kairėje vieškelio pusėje nuo Gelvonų. Tęsėsi nuo Augusto Vitkūno sodybos iki Širvintos upės. Už jo į vakarus gyveno Stravinskai,  toliau dvi pagyvenusios seserys Valantavičiūtės, Šimaitė Kastutė su mama. Kai eidavome paupiu į mokyklą Liukonyse, peršokdavome Teliaupį.

Verpetas – knygoje ,,Gelvonai“ vadinamas Baginsko buchtele. Širvintos upėje buvo vieta, kur upė pasukdavo savo tėkmę atgalios, Lapiškių link. Staigiame posūkyje vanduo ardė aukštą skardį, atodangoje matėsi viršuje molio, žemiau smėlio sluoksniai. Ten buvo gilu, nuolat sukosi srovė, upė verpetuodavo. Truputį aukščiau buvo irgi maudykla, ten maudydavo arklius.
Skardžio vidurinėje dalyje buvo bendra kaimo pirtis. Dabar ši vieta nuslinkusi žemyn. Gal prieš dešimtį metų upė išardė smėlėtą perskyrą, pakeitė vagą ir dalis pusiasalio liko Pasadnykų kaimo pusėje, o Verpeto vietoje dabar didelė bala.
Kairėje skardžio atodangos pusėje buvo arkliniais vežimais pravažiuojamas trumpesnis kelias į Prievarties pievas. Važiuodami nuo molingo kalno tarp rato stipinų įkišdavo pagalį, kad ratai nesisuktų ir nestumtų arklio. Gyvulys eidavo lėtai, čiuoždavo užpakalinėmis kojomis. Vargas būdavo ir užvežti šieno vežimą prieš kalną. 

Vidurinis – minimas knygoje ,,Gelvonai“.

Vitkūniokų raistas – už senojo kaimo, už Šidlauskų sodybos pakilus į kalnelį ir dabar į kairę suka keliukas. Ten buvo Vitkūnų sodyba, jų žemės ir raistas.

Zagatauskienės ravas – atrodo, taip vadinti Sagatauskai. Ravas  –  griovys pietinėje Moliupės pusėje.

Šaltiniai:

1. Morkūnas, Kazys. Gelvonų krašto žemės kalba. – Santr. angl. – Bibliogr. išnašose // Gelvonai. – Vilnius: Versmė, 2009. – P. 980-1016, 1332-1333. Prieiga internete:
<http://www.llt.lt/pdf/gelvonai/zemes_kalba.pdf>.
2. Morkūnas, Kazys. Širvintiškių tarmė. – Nuotr. // Širvintos. – Vilnius, 2000. – P. 593-598.
3. Morkūnas, Kazys. Širvintiškių tarmė // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2013. – T.  23, p.  Prieiga internete: <https://www.vle.lt/Straipsnis/sirvintiskiu-tarme-92479>.
4. Pasodninkai. maps.lt [interaktyvus] 2020 [žiūrėta 2020-04-14]. Prieiga internete:<http://www.maps.lt/katalogas/%C5%A0irvint%C5%B3-rajono-savivaldyb%C4%97/Gelvon%C5%B3-seni%C5%ABnija/Pasodninkai>.
Žemėlapyje pažymėti keli upeliukai, įtekantys į Širvintą.
5. Vietovardžiai – laiškai iš praeities…: [apie Širvintų rajono sav. Igno Šeiniaus vieš. bibliotekos veiklą minint Vietovardžių metus] // Širvis. – 2020, vas. 19, p. 2, 8; Prieiga internete: <http://sirvis.lt/vietovardziai-laiskai-is-praeities/>.
6. Vietovardžių žodynas [Elektroninis išteklius]: internetinis leidinys. – [Vilnius]: Lietuvių kalbos institutas, 2007.
Elektroninis išteklius saugomas Lietuvos elektroninių išteklių archyve. – Antr. iš interneto svetainės. – Su bibliogr.
7. Vitkūnas, Manvydas. Archeologiniai žvalgymai Širvintų rajono Gelvonų ir Čiobiškio seniūnijose. – Santr. angl. – Turinys: Pasodninkų piliakalnio, vadinamo Batareika (Gelvonų sen.), aplinkos žvalgymas [ir kt.] // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje. – 2002, p. 298-301; Prieiga internete:<https://www.academia.edu/20290250/Vitk%C5%ABnas_M._Archeologiniai_%C5%BEvalgymai_%C5%A0irvint%C5%B3_rajono_Gelvon%C5%B3_ir_%C4%8Ciobi%C5%A1kio_seni%C5%ABnijose._ATL_2002_metais._Vilnius_2005_p._298-301>.

Įsimintini kaimo medžiai

Šalia vieškelio, einant nuo Gelvonų pusės, kairėje prie Verkauskų sodybos augo topolis (tafeliukas), išleido daugybę atžalų. Apie 2001-uosius metus neatlaikęs audros nulūžo.

Pakalnėje prie vieškelio tarp Verkauskų ir Stefos Amulytės sodybų augo du aukšti topoliai.

Kaime prieš Grinių namus šakojo didelis kaštonas, dabar jaunesnis auga kitoje, dešinėje vieškelio pusėje, prie buvusios pieninės.

Atokiau nuo Šidlauskų sodybos kairėje vieškelio pusėje augo didelė liepa (prieš dabartinius Sekmokų ar jaunųjų Valantavičių namus). Po ja sėdėdavome dirbdami kolūkyje, kalbėjome, dainavome.

Moliupėje prie Juknevičių, vėliau Miliukų namų, augo kelios aukštos plačiašakės baltosios tuopos (jovarai) – parkų medžiai, sodinti dar Vasiliauskų.

Kairėje vieškelio pusėje, Moliupės lygumoje – buvęs Ąžuolynas: ten augo baravykai. Okupacijos metais jį iškirto vokiečiai, pavienius likusius medžius sunaudojo kolūkis.

Kudelio liepa augo dešinėje vieškelio nuo Gelvonų pusėje kaimo pradžioje. Čia kažkada stovėjo iš Amerikos grįžusių Marijonos Sekmokaitės ir Kazio Grinevičių namai. Kitoje vieškelio pusėje buvo Sekmokų sodyba. Mama Pranciška Grinevičiūtė-Ražauskienė pasakojo apie savo senelę Kristiną Sekmokienę ir jos vaikus: Marijoną Grinevičienę, savo mamą; Oną, vėliau Amulienę; jų brolį Praną Sekmoką. Per Pirmąjį pasaulinį karą iš Vilniaus čia sugrįžo – pėsčiomis parėjo Prano Sekmoko šeima su mažais vaikais Petru, Ričardu, Vladu, Maryte (Mania), vėliau Zmejauskiene. Kai po kelių dešimtmečių čia apsigyveno Kudeliai, liepa vadinta pagal jų pavardę. Dabar jos nėra, auga kitas medis. (Užrašė Valerija Ražauskaitė-Maciulevičienė).

Prie vieškelio, priešais keliuką į Kielos Felikso sodybą augo plačiakamienis karklas.
Iki melioracijos ir kelio platinimo.

Aptakų pievoje Širvintos slėnio šlaito apačioje augo ir dabar auga septyniakamienis ąžuolas,
kuris buvo vadinamas ,,Septyni broliai“.

Rūta Verkauskaitė, Leokadija Ražauskaitė-Balkuvienė,
Valerija Ražauskaitė-Maciulevičienė, Juozas Paliušis