Rūta Verkauskaitė, dabar gyvenanti Vilniuje, kilusi iš Širvintų rajono, Gelvonų seniūnijos Pasodninkų kaimo (vietiniu dialektu vadinamo Pasadnykais) pateikia savo, taip pat jos užrašytų kitų žmonių atsiminimų apie šį kaimą ir aplinkines vietoves bei žmones.

Pasodninkai. I dalis
Parengė Rūta Verkauskaitė

Sovietmečiu, vietos apylinkės, o gal rajono valdininkų potvarkiu, įsaku ar kitokiais „svarbiais“ dokumentais, mano gimtasis kaimas „pervardintas“ PASODNINKAIS. Šis pavadinimas liko iki šiol ant valdininkų stalų gulinčiuose vietovardžių pavadinimų sąrašuose, nors teigiama, kad kaimų, miestelių pavadinimai tariami ir rašomi taip, kaip nuo seno yra vadinami vietinių gyventojų. Aš beje, kaip ir mano sodiečiai, šį kaimą vadinome ir vadiname PASADNYKAIS.
1923 metų Gelvonų valsčiaus žemėlapyje Pasadnykai buvo vienas iš didžiausių to laikmečio kaimų – jame gyveno nuo 200 iki 300 gyventojų. Žmonės vertėsi žemdirbyste, kaime buvo stambių ūkininkų.
Užrašiau savo tėvų Genovaitės Verkauskienės (1917–1999) ir Stanislovo Verkausko (1897–1981), kaimynų: Stefanijos Amulytės, Pranciškos Ražauskienės (deja, jau išėjusių Anapilin) prisiminimus, pasakojimus. P. Ražauskienės pasakojimą užrašė jos dukra Valerija Maciulevičienė, kuri kaip ir jos sesuo Leokadija Balkuvienė – labai myli savo gimtą kraštą, jo ilgisi ir puoselėja savo tėviškės atminimą.
Savo įspūdžius atvykus mokytojauti į Pasadnykus maloniai sutiko papasakoti ir savo asmeninio albumo nuotraukomis pasidalinti buvusi Pasadnykų pradinės mokyklos mokytoja Aldona Ramonaitė-Čivilienė, šiuo metu gyvenanti Vilniuje.
Mūsų kaimas yra labai senas ir turi savo gilią praeitį, gal būt labai įdomią, tik vargu ar ją kada nors sužinosime. Tai mums, jo gyventojams labai įdomu, tačiau parašyti šį pasakojimą labai paskatino tai, kad pastaruoju metu įvairių bulvarinių televizijų, spaudos, na, taipogi iš ekrano kalbančių galvų apie mūsų Lietuvos kaimą suformuotas neigiamas įvaizdis tapo labai gajus žmonių supratime. Gaila, tačiau posakis „Lietuvis džiaugiasi matydamas degančią kaimyno trobą“ – kaip bjaurus užkratas įsišaknijo mūsų kasdienybėje. Mano giliu įsitikinimu tai Lietuvos žmonių ir visos tautos niekinimas, už kurį turėtų būti baudžiama bent jau administracine atsakomybe.
Ne, kaimas ir jame gyvenantys žmonės ne tokie, kokius norima pavaizduoti. Bent jau tame laikotarpyje, kurį aprašysiu.
Kad jis netaptų girtuoklių, plėšikų ar kitokių niekadėjų buveine – atsakingi mes patys.  

 ….
O tėviške, sudžiūvus duonos rieke,
Ligonio kosuly nakties tamsoj,
Nutrūkęs panti, šiltas karvės snuki,
Komunija, prilipus gomury. 
O tėviške, aprūkęs lempos stikle,
Praplyšus kojine, rugių šlitie,
Kuodeli pakulų, sulos puodyne,
Dūmeli, vinguriuojantis dangun. 

Justinas Marcinkevičius

Nuo Gelvonų į pietryčius staigiais posūkiais vingiuojančiu žvyrkeliu, vedančiu pro Mikalajūnus, Išeriškių kaimą, Kabarkštos upelės tiltą, artėjame link Alksnyno. Siauras kelelis atveda keliauninką prie kalvos, ant kurios užkopus matai kairėje pusėje stūksantį miškelį: čia auga alksniai, eglutės, beržai, karklai, šermukšniai ir daug daug kitokių medžių. Kažkada jį vadino Pakalnio Alksnynu. Į dešinę pažvelgi – matai Pusilgiškių kaimo sodybas, į rytus, kur baigiasi miškelis, šiek tiek dešiniau plyti durpingas, drėgnas ir baltakamieniais berželiais apaugęs Raistas. Anksčiau čia gausiai augo ir noko didelės mėlynos, panašios į mėlynes uogos: jas vadino girtuoklėmis. Prisiuogavę pilnus kibirus, skubėdavom namo virti kvapnios uogienės. Uogaudavo beveik visi kaime gyvenantys, uogų visiems užteko, tačiau vieną kartą šiltos ir labai sausos vasaros metu kažkas tyčia, o gal netyčia uždegė durpyną. Smilko, degė, rūko medžiai, krūmai iki žiemos šalčių, skleisdami pavėjui gaižų degėsių kvapą. Kitą vasarą apdegę medžiai pajuodavusiais kamienais, suvirtę į krūvas belapiai krūmokšniai bylojo, kad čia siautėjo ugnis, pridariusi žalos ne tik augalams, bet ir laukiniams gyvūnams bei paukščiams. Daugiau niekas nebeuogavo ir į raisto gilumą nebevaikščiojo.
Durpynas degė daug kartų. Gaisras dažnai įsišėlsta neatsargiai deginant pernykštę žolę arba šiaudus.
Alksnyne vasarą noko kvapnios avietės, sukviesdamos uogautojus net iš miestų. Skambėdavo miškelis žmonių balsais, aidėdavo šūksniai. Ar dabar ten yra uogų – nežinau, nes uogauti į miškelį žmonės jau seniai neina.
Žiemą, kai prisninga daug sniego, keliu ir tolyn į laukus nusidriekia tik kiškučių ir kitų laukinių žvėrelių pėdučių „takas“. Laukas atrodo lyg didelis baltas lapas, kuriame Motinos Gamtos nurodymu kažkoks nematomas konstruktorius brėžinį įvairiais punktyrais nubraižė… 
Nuo šios kalvos jau matyti medžiais apaugusios Pasadnykų kaimo pirkios. Eini artyn – jauti savo tėviškės gaivų vėją, užuodi pirkios dūmo kvapą…
Apie Pasadnykus, kur gimiau ir užaugau pasakosiu todėl, kad tai pati gražiausia, mieliausia ir vienintelė vieta Žemėje mums, čia užaugusiems: šimtamečių ąžuolų pavėsyje ieškojusiems stiprybės, po obelimi vaisiaus, skanaus ir kvapnaus – pirmojo, rūgštoko ir pakirmijusio alyvinio obuolio, nukritusio liepos pabaigoje nuo obels, pasodintos tėvų prieš daug daug metų…
Menu, visai maža būdama sukinėjausi šalia Tėvelio, sodinančio vaismedį ir kalbėjusio man:
–  Kai aš pamirsiu, tu valgysi nug šitos abelytės obalius ir atsiminsi mani, kad aš jū pasadinau…
Pasigardžiuodami, pasimėgaudami valgom tėviškės lauko kvapo pripildytą, auksinio saulės spindulio nuspalvintą rausvašonį, lietaus nupraustą ir švelnaus vėjelio glostytą obuolį, tokį skanų ir tokį kvapnų, kokio nenusipirksi nei moderniame prekybos centre, nei dideliame turguje ir nebenusiskinsi niekur. Net ir tenai, kur auga skaniausi ir kvapniausi pasaulyje vaisiai.  
Mes, žmonės, esam lyg medžiai –  užaugam, subręstame ir savo šaknimis giliai įaugame į žemę, kurioje užgimėme, mamos prilaikomi pirmąjį žingsnelį žengėme, kur suklupome ir vaikiška nesėkmės ašarėle takelį prie namų palaistėme… Gražiausi planetos kampeliai nebus gražesni ir mielesni akiai už pavasarį tėviškėje žydintį sodą, geltonuojančią pienių jūrą, rudenėjančio tėviškės lauko medžių spalvas. Žydinčių alyvų ir vasaros pievų gėlių kvapas, mėlynžiedės pakelių gėlelės lingavimas liepai baigiantis, šerkšno spindėjimas ant medžių šakų ir baltu sniegu užklotas laukas – tai nepakartojama, neapsakoma ir nepakeičiama!
Šiandien sklaidydami laikraščius, vartydami žurnalus ar įbedę akis į kompiuterio monitorių, mes kaip šviesos ir gėrio šaltinį rankiojame žinutes ir, parašytą apie savąjį kraštą, perskaitome dar ir dar kartą.
Didelės miesto bibliotekos lentynoje radau skyrelį, kurioje skaitytojo laukia knygos apie Lietuvos kaimelius ir miestelius, jose aprašytas žmonių kasdienis gyvenimas, buitis, darbai, papročiaI. O  juk paprasti, nedideli kaimeliai tokie panašūs vieni į kitus: žmonių kalba, gamta,  jų linksmomis arba liūdnomis istorijomis. Jie tokie panašūs, tačiau kiekvienas skiriasi nuo kito ir yra savitai įdomus.
Aukštaitija, Suvalkija, Dzūkija, Žemaitija! Lentynėlėje – visa Lietuva! Tuo įsitikinau perskaičiusi keletą knygelių, kurias parašė savo gimtinę ir tėvų namus mylintys žmonės.

Pasakodama apie tai, kaip gyveno žmonės mūsų kaime 1960-1970 metais ir vėliau, einu į Pasadnykus, į mūsų kaimą, kartu vesdamasi ir Tave, mielas kraštieti.
Namo.
Keliu, kviečiančiu, vedančiu, viliojančiu sugrįžti, pabūti senų ir mielų prisiminimų glėbyje, nuo Alksnyno kalvelės, pro Padubnyką, pro rymantį karklą, Linmarką, topolį, tolyn, pro sodybas.
Laukiančias, pasitinkančias, išlydinčias…
Prieš daug metų spausdami rankoje brandos atestatą, lyg paukščiai išskridome iš namų, iš gimtojo kaimo, iš tėviškės: labai skubėjome – kad tik į didelį miestą, kad tik toliau nuo šių vietų!

Dulkėtu žvyrkeliu vežė mus autobusai tolyn… Į didelį, į klaidų, į visai nesvetingą ir kitokį, pilną triukšmo, vienadienių pramogų, sodžiaus ramybei ir gaivai svetimą pasaulį. Gal skridome lyg ant sparnų todėl, kad buvome nepatyrę nei mintimis, nei jausmais? Tiesiog džiaugėmės savo jaunyste, nežinodami kokio tikslo sieksime ir ką mums jo Didenybė Likimas atseikės, o atseikėjęs, kiek ir ko įdės į Gyvenimo kraičio skrynią?
Vėliau suaugome ir subrendome, todėl pajutome tokią namų trauką ir ilgesį, kad graudindamiesi iki ašarų ieškome senų albumų, juose nuotraukų, kad pažvelgę į jas, pasijustume taip, lyg būtume prie gimtojo namo: pavasario upeliuose bebraidantys, vasaros pievų ramybėje medumi bekvėpuojantys, rudens auksą akimis besižeriantys ir žiemos laukų žėrinčiais deimantais besigėrintys…
Iš lėto vartome prisiminimus, kaip gražiausios knygos puslapius, už lango klausydamiesi įkyraus mašinų burzgimo ir didmiesčio gaudesio. Staiga pajuntame, kad  mintimis jau esam čia, ant Alksnyno kalnelio ir žvelgiam tenai, kur saulė apšviečia ne tik tavo mieląją pirkelę, bet ir viso kaimo sodybas. Regime net tas, kurios seniai nugriautos, pavargusios ir laiko naštos neišlaikiusios – sukniubo po savo šiaudiniais ar šiferio stogais, amžinai užmerkė mažas stiklo akeles… Dabar jų vietoje plyname lauke vėjai gainioja lengvus pienių pūkus, sūpuoja smilgas, glosto pasėlių želmenis.
Pamirštų sodybų vietoje jau seniai užžėlė miškelis, paslėpęs čia gyvenusiųjų džiaugsmus ir vargus, skalsą ir nepriteklius.
Nebeliko.
Nei trobų, nei žmonių.
Užgeso languose žiburėliai, nebevinguriuoja aukštyn iš kamino dūmelis, nutilo šnekta.

*********************************

KELIU Į KAIMĄ

„Jei atsikeltų – dangų paremtų, jei prakalbėtų – daug pasakytų“ – vaikystėje dažnai mindavom mįslę.
Iš tikrųjų, jei prakalbėtų…
Jau įvažiavus į kaimą nuo Gelvonų pusės, ties Verkauskų keliuku, vieškelis buvo žemai „įspaustas“. Aš pradinukė būdama vasaros pradžioje kasdien bėgdavau vieškelio šlaiteliuose kvapnių žemuogių pasirinkti. Žmonės pasakojo, kad antrojo pasaulinio karo metais čia važiavo tankų kolona, todėl vėliau daug metų abipus kelio ilgai žaliavo aukšti kelkraščiai. Neprisimenu, kaip pasakojo tėvai: vokiečiai ar rusai šiomis sunkiasvorėmis karo mašinomis per mūsų kaimą važiavo. Tėtis gal juokaudamas, o gal rimtai pasakojo, kad kartą užėjo į namus alkani rusų kareiviai ir paprašė valgyti. Atnešus puodynę sviesto, vienas rusas kabino jį šaukštu ir valgydamas su duona, paklausė šeimininkų:
– А на каком дереве эта каша растёт? (Ant kokio medžio ši košė auga?).
Apie 1968-uosius metus kolūkio vadovų nurodymu ekskavatorius „nugrandė“ kelio šlaitus, suarė žemumos pieveles prie kelio. Jose, dar prisimenu, buvo išdalinamos pievos („normos“) kaimo žmonėms šienui pasišienauti žiemai, o nušienavus žolę, gražioje ir lygioje pievelėje jaunimas rengdavo gegužines.
Pavasarį ir rudenį, kai įkyrūs lietūs dienų dienom merkdavo žemę – šiuo keliu išvažiuodavo tik vikšriniai traktoriai. Kartą kažkam trūko kantrybė ir apie tai respublikiniame laikraštyje pasirodė nedidelis straipsnelis apie patyžusią molynę ir joje „besimaudančius“ kaimiečius. Anuometinė kolūkio valdžia, matyt, gerokai gavo pylos rajono partinių institucijų kabinetuose, todėl greitai „ėmėsi veiksmų“: kelias buvo nusausintas ir išžvyruotas. Tai buvo jau apie 1974-uosius metus.
Kasmet pilant žvyrą, kad užsilygintų po žiemos atsiradusios duobės, kelias „kyla“ aukštyn, jau beveik susilygindamas su kelkraščiu.

Kiek kartų čia eita ir važiuota, kiek kalbėta einant, daug išsakyta, o kartais tylėta…
Šv. Kalėdų rytą gurgždėjo rogės, žmonės skubėdavo į bažnyčią pasveikinti užgimusio Atpirkėjo. Pėsti, pasikinkę arkliuką, patys rogėsna susėdę, šeimyną susodinę, kaimyną sėstis pavadinę. Šieno, tvarto ir arkliuko kvapas pasklisdavo žiemos rytmečio ore.
– Nuo-o-o, bėriuk, nuo-o-o, – paragindavo gyvulėlį, kuris kilstelėjęs galvą ir papurtęs karčius imdavo risnoti, lyg suprasdamas, kad šeimininkui į maldos namus vėluoti nedera…
Šventą Velykų rytą būreliai sodiečių klampodavo dar gerokai patyžusiu keliu iki Mikalajūnų, nuo kurių kelias buvo sausesnis, žvyruotas. Pro baltą kryžių eidami persižegnodavo ir, pakelės griovyje nusiplovę batus ar skubiai persiavę išeiginiu apavu, skubėjo į Gelvonų bažnytėlę pasimelsti už prisikėlusį Kristų, pašventinti tai, ką Dievulis davė šventės stalui.

Mintimis grimstu praeitin ir gaivinu tai, kas prisiminti brangu.
Užsimerkiu: prasiskleidžia laiko uždanga…
Rodos, jau regiu: ties Linmarka sumarguoja kašmyrinė skarelė tarp daugelio iš bažnytėlės grįžtančiųjų. Saulėto pavasario ryto tyloj girdžiu dardančius vežimo ratus… Pasimeldę grįžta kaimynai namo.
Pasigirsta Mamutės  balsas…
Suskamba kaip pati gražiausia muzika. Kaip Aleliuja Prisikėlimo rytą…
Malda ir šventuoju gerumu nešina, minutėlei stabteli pamačiusi mane pasitinkančią ir ištaria:
– Tai dukryt, Velykas parnešiau!
Dieve mano, kaip seniai tai begirdėjau!

„Angelas Viešpaties“ giesmei pasigirdus, visi žinojo, kad lydime kaimyną į Amžinojo poilsio vietą Prievartos kalnelin: juoda marška užtiestame ir žaliais berželiais papuoštame vežime, trumpam sustodami ties velionio namais… Veždavo anuomet karstą vežimu – pirma į Gelvonų bažnytėlę, atgalios – kaimynai ir giminės, vieni ant vežimo „drobynų“ prisėdę, kiti pėsti, liūdnais ir susimąsčiusiais veidais, tylėdami ar pusbalsiu tarp savęs kalbėdami – slinkdavo liūdna palyda iki kapinių,  iki duobės…
Malda, giesme ir kryžiaus ženklu amžinai atsisveikindavo su buvusiu bičiuliu, tiesiog geru kaimynu arba gal net šiek tiek „neprieteliumi“: dėl išganytų daržų, ne vietoje nušienautų pievų, paskolinto ir negrąžinto daikto… Bet sulig ta žinia, kad žmogus jau paliko šią Žemę, subildėjus pirmiesiems žemės grumstams į karsto dangtį, nuslinkdavo ir išsisklaidydavo piktos mintys.

• 

• 

Kaimo keliu į Amžinybę važiuojant…

Pagarba mirusiąjam – šventas dalykas. Privalu atleisti, susitaikyti, užmiršti.
Seniau laidotuvių procesija vieškeliu traukdavo vežimais („padvadomis“). Rodės, kad ir velioniui buvo lengviau: neskubėdami pravažiuodavo savojo kaimo keliu. Kaimynai, kurie nelydėdavo į bažnyčią, išeidavo iš trobų ir atsistodavo prie kelio. Vyrai nusiimdavo kepures, moterys tylia žegnone pagerbdavo išėjusįjį. Ties Šidlauskų namais sukdavo į dešinę ir nuo stataus Širvintos upės šlaito keliuku pamažėle leisdavosi žemyn – kapinių linkui…
O giesmė toji, amžinajam poilsiui ir paskutinei kelionei skirta, buvo tokia neišpasakytai graudi ir iškilminga, kad, rodos, medžių viršūnėmis kilo aukštyn, iki pat dangaus…
Gražiu lanku Širvintos upės apjuostos mūsų kaimo kapinaitės sutikdavo su liūdna palyda atvykusįjį karste  čia, kur jau ilsisi kaimynai ir mūsų artimieji, suradę amžinąjį poilsį po gyvenimo vargų ir džiaugsmų, vieni nuėję ilgą ir prasmingų darbų kupiną gyvenimą, kiti atgulę čia dar visai jauni.
Yra kapelių, kurių jau niekas nebelanko, tik Visų Šventųjų ir Vėlinių dienomis ant nežymaus kauburėlio kažkas uždega žvakelę, liudijančią, kad nuo seno išliko pagarba išėjusiems Anapus, nors ir nežinomiems, nežinia kada atgulusiems, bet tikrai kilusiems iš mūsų kaimo, nes jie ilsisi čia.

Kelelis regėjo ir linksmai keliaujančiųjų: į atlaidus ir iš jų – pulkai svečių pėsti, dviračius mindami, pasikinkę arkliukus traukdavo į bažnyčią. Gelvoninės – Šv. Mergelės Marijos gimimo atlaidai – buvo toji šventė, kuriai mano sodiečiai pradėdavo ruoštis vasarai baigiantis… Pakvipdavo rugsėjo pradžia pyragais, meduoliais, skilandžiu, raugintais agurkais. O pūstašonė statinaitė neramiai šnypštė, putojančiu naminiu alumi viliodama vyrus ir moteris, senus ir jaunus. Visi norėjo saldaus alučio paragauti. Moterys juo užgerdavo pyragus arba sausainius, vyrai paragavę pratardavo:
– O-a, labai da saldus…
Tačiau išlenkdavo stiklinaitę, kitą.
Ir tada suskambėdavo daina.
Ne tokia, kokią šiandien išgirdę pragertu balsu „plėšiant“ naująjį kaimo lietuvį, išsigąstame ir skubame duris užsirakinti. Toji daina buvo iš tiesų graži, skambi, darni. Dainuodavo mano Mamutė, savo sodriu ir labai gražaus tembro balsu, vesdama gražią lietuvių liaudies ar užstalės dainą apie „Ramunėlę“ ir „Daug daug dainelių“… Sutemus eidavom į kiemą paklausyt, ar kitose sodybose jau dainuoja, ir ar gražiai dainuoja. O trobose langai atidaryti, todėl dainos sklisdavo toli toli… Dažnai tylų vakarą girdėjosi dainuojant Lesčiūnuose. Taip, tai buvo! Gal dabar kam nors ir keista, tačiau žmonės dainavo.
Gražiai, skambiai liejosi dainos pro atvertą senos gryčios langą.

Labai dažnai įsijungiu televizorių kai per Lietuvos nacionalinę televiziją transliuojama „Duokim garo“. Pasidaro džiugu ir gera širdy: dar dainuoja ir groja kaimo žmogus, sugrubusiais ir darbų išvargintais pirštais spaudydamas instrumento klavišus, išradingai panaudodamas muzikavimui netgi pjūklą!
Pagalvoju: ačiū Dievui, Lietuva dar gyva!

Tos mano kaimo gryčiutės šiaudiniais stogais! Baltos baltutėlės langinės, gėlių darželiai pynučių ar statinių tvorelėmis aptverti, baltai nudažytais akmenėliais ir geltonu smėliuku pabarstytais takeliais! Mažutėliuose langeliuose raudonai ir švelnia rožine spalva žibantys palergonijų žiedai… Tokią prisimenu savo tėviškę, kaimynų namus.
Einant keleliu regėdavai sodybėles, pasipuošusias tulpėmis, narcizais, saulutėmis, pinavijomis, lelijomis, nasturtomis, astromis. Rudenį savo dideles galvas lenkdavo jurginai. O kokia jų gausybė ir įvairovė! Patys gražiausi ir šeimininkės išpuoselėti jie džiugino praeivio akį prie Zmejauskų namų. Tiek įvairių ir gražių šių rudens gėlių teturėjo tik Anciūtė Zmejauskienė. Tvarkinga ir graži jų sodyba, kruopščiai išravėta, aplinkui nesimatydavo net menkiausios piktžolės.
Olės Sekmokienės prižiūrimos astros, jurginai, katiliukai, lineliai, kardeliai ir kitokių gėlių gėlelių gausybė – tiesiog paskandindavo namus žydėjimo grožyje!
Kaimo moterys namų aplinkai skyrė daug dėmesio ir darbo, net „rungdavosi“ dėl gėlių įvairovės, jų gausos, todėl nenuostabu, kad iš kur nors gavusi retesnių žydinčių augalų sėklelių ar daigų, su kaimynėmis dalinosi nenoriai. Norėjo, kad tik pas ją vieną, kad tik jos darželyje gražiausios gėlytės augtų ir žydėtų.
Tą, kurios darželyje mažai gėlelių augo ar buvo piktžolėtas, apkalbėdavo. Todėl, kad nebūtų „sarmata“, visos stengėsi. Buvo gražu pačioms ir kitam – paprastutė medinė grytelė tapdavo jauki ir graži. Gėlės ją puošė.
Ir ne tik…
Moterys mokėjo už savojo namų  slenksčio nusimesti ir ten palikti sunkių darbų naštą, nuoskaudą ir juodąjį vargą vargelį, savy surasti jėgų ir noro eidamos „ūlyčion“ gražiai apsirengti, netgi sakyčiau, pasipuošti: įsisegti auskarus, užsidėti karolius ir baltumu švytintį drabužėlį apsivilkti? Atsimenu Marytę Purienę, kuri pasipuošdavo gintariniais karoliais, auskarais, vilkėdavo gražiais ir tvarkingais rūbeliais, gražia, šilta ir malonia šypsena iš tolo sveikindavo sutiktąjį kaimyną.
Dabar dažnai pagalvoju: kada ir kaip suspėdavo?
Juk reikėjo visus didžiuosius ūkio ruošos darbus nudirbti, kaip jau minėjau, aplinką išgražinti, trobos langus išblizginti, išskalbti, iššluoti, valgį pagaminti. Nebuvo tuomet nei skalbimo mašinų, nei virtuvės kombainų, nei kitų buities darbus lengvinančių prietaisų. Be to, reikėdavo į kolūkį skubėti ir būti darbo vietoje brigadininko nurodytu laiku. Per pietų pertrauką parskubėję į namus, suspėdavo gyvulius sužiūrėti, karves pamilžti, pavalgyti ir vėl laiku grįžti prie darbų…

Šiek tiek menu vestuves (labai maža dar buvau), keliu važiavusias gražiais pakinktais pakinkytais arkliais, iš tolo žvangant žvangučiams. Su Mamute nuėjau prie kelio ir gavau rieškučias saldainių.

Kartas nuo karto, daugiausia vasarą, nuo Gelvonų pusės pasigirsdavo vežėčių dardenimas. Į kiemą įsukdavo sarto arklio traukiamas vežimas, kurį važnyčiojo be kojos žmogelis.
– Ryznykas atvažiavo – ištardavo tėvai ir suskubdavo rankioti senus, suplyšusius ar visai sunešiotus drabužius. Atvykėlis, savo medinį protezą atmesdamas į šoną, nuklibikščiuodavo link priemenės durų, susirinkdavo į maišus, pasverdavo. Sumetęs į vežimą, atverdavo didelį medinį lagaminą. O ten! Įvairūs plastmasiniai, guminiai ir net mediniai žaislai: paukščiukai, mašinytės, lėlės, o dar ir saldumynai. Man tai būdavo tikra šventė! Leido imti ką tik noriu. Dar iki šiol prisimenu šį žmogų, tada, 1960-aisiais jis dažnai atvažiuodavo į Pasadnykus.

Jau seniai praeitin nuslinko šeštadienio vakarai, kuomet saulutei nugrimzdus poilsio ir gamtai nurimus, suklegėdavo būreliai vietinio ir aplinkinių kaimų jaunimo, gegužinės po liaunais berželiais pievoje armonikai virkaujant suvilioto. Klegėjo laukai linksmu ir nerūpestingu juoko varpeliu, dainomis suskambėdavo vakarėjančios palaukės, plazdėjo jausmai ir neramios širdys… Ligi nakties gilumos šokdavo ir linksmindavosi jaunimas.
Rudenį ar žiemą, kai lauke dargana arba šaltis nosį gnaibė, šiuo keliu traukdavo jaunimas Moliupės link, pas Valušytes, į „vakaruškas“ pasilinksminti, pašokti, padainuoti, dažnai tą savąjį, tikrąjį ir vienintelį sutikti…
Būdavo, kad sutraška tvorų „štankietai“, nuaidi keiksmai, kyla šioks toks šurmulys – bernai visais laikais savaip „aiškinasi“ santykius: muštynėmis. 

O kaimas buvo didelis, daug žmonių jame gyveno!Kai lankiau Pasadnykų pradinę mokyklą, atsimenu sodybas visai netoli viena kitos Moliupės pamiškėje, ties Pelakais, Perkasu, Alksnynu išsibarsčiusias, susigūžusias, mažučiais langeliais žvelgiančias viena į kitą, kartkartėmis vieškeliu kulniuojantį praeivį smalsiai nužiūrinčias.
Vasaros vakarais kartais pasigirsdavo armonika. Ja grodavo Sekmoko Vlado sūnūs: Valiukas (dažniau jis „grajydavo“ bajanu) ir Albertas, armonika grieždavo ir Januškevičius.
Kaimynas pas kaimyną dažnai užsukdavo: su reikalu ar šiaip pasidomėti, kaip gyvena, gal susirgo, kad ūlyčioj seniai nematyt.  Tyliai duris prasivėręs, nusiimdavo kepurę ir tardavo:
– Garbė Jėzui Kristui!
Kiek atsimenu, į trobą, kurioje šventieji paveikslai kabojo, įžengus kitaip sveikintis nebuvo priimta.
– Kiba apsirgat, nesimata jumy ūlyčyj? – klausdavo.
Tyliais, be vėjo gūsio rytais, o ir vakarui atėjus jautėsi gyvastis: girdėjosi žmonių balsai, galvijų bliovimas, girgždantys šuliniai, kibirų žvangėjimas, vištų karksėjimas ar gaidelio giedorėlio skambi giesmė. Šen bei ten sulodavo šunys, dunksėdavo kalami į žemę kuolai nakčiai perrišant gyvulius.
Nepastebėjau ir net nejutau, kada visi šie kaimo garsai staiga nutilo. Dabar savotiškai jau pasiilgau netgi keiksmo, ištarto tramdant neklusnų gyvulį.
Šiandien tylų vasaros vakarą girdėti tik… spengianti tyla, o laukuose matyti besiganančios stirnos, elniai, vaikštinėjančios laputės, bėgiojantys kiškiai…

KAIMO VIETOVARDŽIAI

Padubnykas
Nusileidus nuo kalnelio einant pro Alksnyną Pasadnykų kaimo link, yra žemuma, o paskui kalnelis vėl kyla aukštyn. Ši vieta įdubusi, gal dėl to ir vadina žmonės Padubnyku.

Aptakai

Šis vietovardis primena šienapjūtę. Vasaros vidury netoli Moliupės atgydavo Širvintos pakrantė. Skambėjo plakami ir galandami dalgiai, kvepėjo pjaunama žolė, džiūstantis šienas; viena po kitos kilo šieno kaugės. Girdėjosi žmonių balsai, vienas kitas sodrus vyriškas keiksmas perskrosdavo saulėtą vasaros ramybę: prisikrovus vežimą šieno reikėjo į statų šlaitą užvažiuoti, o arkliukai – kaprizingi gyvulėliai… Kuris nors „užsinaravydavo“ ir nė žingsnio pirmyn. Į vieną šoną, į kitą, atgal uodegą suka, bet pirmyn – nė už ką!
Ties Miliukų sodyba vežimai sukdavo link savųjų namų. Kelio dešinėje pusėje augo akį džiugindami jovarai. Juos regiu ir šiandien, mintyse parplaukdama į anas vasaras: linguojantis šieno prikrautas vežimas, vaiskia saulės šviesa apšviesti medžiai, mirga šilto pietų vėjelio glostomi lapai, šieno ir žydinčių pievų kvapas, sumišęs su vidudienio saulutės kaitra…

Duobelka

Nusileidus nuo dviejų nedidelių kalnelių, tarp Verkauskų ir Amulių sodybų, plyti žemuma, kuri pavasarį polaidžio metu ir rudenį lietui lyjant užtvindavo. Ši vieta neišdžiūdavo net per vasaros karščius, pereiti nesušlapus kojų negalėdavai. Link Batareikos piliakalnio tekėjo sraunus (kažkur spaudoje skaičiau, kad jis vadinosi Bevardis) upeliukas, savo vandenėlį nešdamas į Širvintos upę.  Mes tą žemumos pievelę vadinome Upeliu.

Per pastaruosius dešimtmečius laukinėmis obelimis ir krūmais apaugusi Duobelka. Seniau čia buvo graži pieva, žydėjo ramunės, augo kmynai… Nuotraukoje kairėje – tolumoje matyti Lapšių dvaras

Išdagai, Pelakai

Tai vietos kaimo šiaurinėje pusėje, kurias jau apaugo krūmynai. Kažkada čia kaimiečiai pjovė šieną, ganė gyvulius, susitikę sėsdavo ant kokio „kimso“ ir nuoširdžiai pasišnekėdavo…

Linamarka

Žema, durpinga ir drėgna vieta ties Augusto Vitkūno keliuku. Joje mirkydavom linus, eidavome rinkti rūgštynių ir babaunyko. Tai vaistažolės, kurių lapai panašus į pakalnučių, labai karčios (kartumu primena pelynus). Jų arbata buvo vartojama apetitui gerinti ir nuo vidurių ligų. Kol Linamarka buvo nenumelioruota, čia pavasarį ir rudenį tarp „kimsynų“ telkšodavo bala.

Perkasas

Tiesiog melioracijos griovys, ties kuriuo buvo išsidėsčiusios Kanevičių, Ričardo Sekmoko, Vlado Sekmoko, Bernotų sodybos. Anksti pavasarį šis „ravas“ prisipildydavos vandens, ties Sekmokais per jį buvo nutiestas lieptas.

Batareikos piliakalnis

Šis piliakalnis saugomas valstybės. Archeologų nėra tirtas. Kasinėjant piliakalnį, rasta kardo rankena ir kryžius.
Apie jį sklinda legendos. Šią esu girdėjusi labai seniai. Pabandysiu savais žodžiais papasakoti.

Seniai seniai, pagonių laikais, kai vaidilutės šventąją ugnį kūreno, ant Širvintos upės kranto stovėjo aukuras. Iš Kernavės čia ateidavo senas krivis pažiūrėti ar ugnelė kūrenama, ar dievai dėl ko nors neužsirūstino. Kartą užpuolė mūsų kraštą kitatikiai, užgesino jie šventąją ugnelę, išniekino mergeles ir toje vietoje pastatė medinę bažnyčią. Prisakė vietiniams gyventojams naktimis saugoti, kad supykę stabmeldžiai jos nesudegintų, o patys nujojo savaisiais keliais – toliau mūsų šalelę plėšti ir niokoti. Atėjo senasai krivis ir mato, kad nebėra aukuro, o mergelės jau nebekursto šventosios ugnelės. Pravirko graudžiai senelis ir kreipdamasis į savo dievą Perkūną žodžius prakeiksmo tarė:
– Perkūne Dievaiti, sudaužyk visa tai, ką lietuvių priešai pastatė, neleisk mūsų šventajai ugnelei užgesti, svetimšaliams mūsų mergelių niekinti!
Tuomet užslinko juodi debesys, didžiulė audra ėmė siausti, dangų perskrodė žaibas: trenkė perkūnas į bokštą. Sudundėjo žemė, joje atsivėrusi juoda gelmė nugramzdino bažnyčią giliai žemėsna.
Atėjo kaimo žmogelis nakčiai bažnyčios saugoti ir pamatė, kad toje vietoje kur vakar ši stovėjo, gili  ir tamsi duobė žiojėjo. Labai išsigandęs metė spingsulę, kurią vietiniai žmonės „batareika“ vadino, ir pabėgo neatsigręždamas. Spingsulė ilgai švietė ir mirgėjo numesta, kol pamažu užgeso…
Nuo to laiko žmonės Pasadnykų piliakalnį Batareika vadina.
Sako, kad kartą per šimtą metų, nakties metu siaučiant audrai, perkūnui svaidant žaibus, giliai žemėje pasigirsta bažnyčios varpo skambėjimas…

Yra ir kitoks padavimas, menantis lietuvių-švedų karo laikmetį, tačiau jo gerai nežinau. Jį apsilankiusiems ant šio piliakalnio turistams pasakodavo mūsų kaimynas Juozas Ražauskas, taip pat Stefutė Amulytė, kuri irgi žinojo pasakojimų apie šį kalnelį.
Ant Batareikos piliakalnio jaunimas linksmindavosi, organizuodavo gegužines, šokdavo, dainuodavo. Pavasarį jo šlaitas sumėlynuodavo žibuoklėm. Ties šia vieta buvo Širvintos upės brasta: upelę perbristi galėdavai avėdamas kaliošais ir neprisemdamas apavo. Čia vaikystėje maudydavomės, gaudydavom žuveles po akmenimis, braidydavom, skindavom vandens lelijas.

Mūsų Širvinta

Pietų pusėje teka rami, neskubri Širvintos upė. Gaila, kad mūsų krašto žemelė neužaugino savojo Maironio ar Čiurlionio, nes jos pakrantės, šlaitai apaugę gluosniais, alksniais, lazdynais ir ievomis – nuostabūs, traukiantys akį žaluma, upės vagos vingiais, džiuginantys  praeivio ausį lakštingalų giesmėmis. Toks grožis vertas poeto plunksnos ar dailininko teptuko. Šalia mūsų kaimo pratekanti upė grožiu nenusileidžia kitoms Lietuvos upėms, kurias savo posmais apdainavo iškilūs tautos dainiai. Ankstyvą pavasarį per polaidį savo drumstus vandenis išliejusi į lankas, kaitrią vasarą teikianti ramybę ir vėsą, vėlų rudenį surinkusi pakrančių lapiją, tykiai srovena į tolį viena gražiausių Lietuvos upių.
Prisimenu ramius ir tylius vasaros vakarus, kai eidavom į lanką gyvulių perrišti. Alksnių, džiūstančios žolės ir žemuogių kvapu padvelkęs vėjelis svaigino ir ramino. Jis pasitikdavo ateinantį nuo vėsa ir ramybe alsuojančios upelės, žalios mušienautos pievos… Ir deimantine rasa spindinti žolė ankstyvą ryto metą saulutės palytėta…

KAIMO ISTORIJOS

Jos tikros ir neišgalvotos (!), papasakotos pačių herojų, ėjusių pokštų krėsti, kažką mačiusių, iš kitų žmonių  girdėjusių. Jeigu melavo šių pasakojimų porintojai, tuomet meluoju ir aš, tačiau istorijos, nutikimai ar iškrėsti pokštai buvo pasakojami mūsų kaimo žmonių, kai kas žinoma daugeliui.
Kai kurie vardai pakeisti dėl visiems suprantamų priežasčių…
Na, tarkim, girdėjau juos būdama labai maža ir tikrai užmiršau kam tai nutiko! Juk maža mergytė, tyliai žaidžianti ant „pečiaus“, galėjo mažumėlę ir užsnūsti kai ką  „praleisdama pro ausis“…
Šiandien šių papasakotų istorijų herojai jau guli šaltuose kapeliuose: kas Prievartos kalnely, kas Gelvonų miestelio kapinaitėse, o kiti dar toliau, visai svetimame krašte. Gal liūdna toli nuo savų namų palaidotam gulėti, kas žino? Kiekvieno senolio svajonė grabnyčios liepsnelei degant numirti savuose namuose, būti artimųjų apraudotam, kaimo giedorių apgiedotam ir būt savojo kaimo kapinaitėse  palaidotam.
Tik gyvenimas kartais surikiuoja kitaip…

NEATSARGŪS ĮSIMYLĖJĖLIAI
(Istorija nutikusi tik susikūrus kolūkiams)

Oi, kad jau buvo, tai buvo! Aplinkiniai kalbėjo, nusisukę į kampą prunkštavo, kartais net garsiai kvatojo, vienas kitam pašonėn kumšėjo akimis mirksėdami. Pasakojo, ką matė, ką girdėjo ir (kaip visada!) nuo savęs dar šį bei tą pridėjo.
Gyveno mūsų kaime toks Raginskas (dabar jo trobesių neliko nė ženklo, miškas baigia užaugti). Vyras linksmas, gal net apveidus buvo, nes moteriškės jį labai mylėjo ir kai kada net pasigainiodavo. Raginskas moteriškių taip pat nevengė ir progai pasitaikius…
Žinia, ne visi žmonės vienodi: vienas piktas, kitas labai meilus, kažkas suraukta kakta į kitus žvelgia, o kitas vis šypsosi ir šypsosi, lyg būtų kokį auksiną radęs. Moteriškės irgi skirtingos: viena šalta kaip ledas, kukliai veidą ir akis nusukusi į šalį tik savąjį „sakramentą“ temato, tik į jį težiūri, o kita – karšta kaip ugnelė, linksma kaip saulės spindulėlis ir apsukri kaip rudoji laputė!
Kalbėjo kaimiečiai, būk tai viena kita, kartais ir trečia tą Raginską vis pašnekindavo, akelėmis pamirksėdavo. Ir ne tik…
Kai susikūrė kolūkiai, technikos stebuklo – kombaino – žmonės regėt neregėjo, nė girdėt apie jį negirdėjo. Pjaudavo, rišdavo ir kuldavo javus rankomis. Paskui pjovėjo nušienautą pradalgę ėjo moteriškė pėdus rišdama. Kaip nesuprasti, kad jai poroje dirbti norėjosi su tuo vyriškiu, kuris gražesnis, linksmesnis, apsukresnis, prie širdies lipšnesnis? Mačiusieji sakė, kad paskui šį kaimo gražuolį sustodavo eilė neabejingų jam moteriškių, norinčių sunkius javapjūtės darbus dirbti poroje su juo. 
O kartą…
Nedažnai, bet pasitaiko, kad žmogus neapsidairo aplink, mano esąs vienas, tačiau: kas nors, kur nors netoli kažką veikia, arba nieko neveikia, bet stebi ir visus pamato.
Taip nutiko aistringajai porelei Barbutei ir Raginskui. Ir atsitik tu man taip, kad kai jiems norėjosi pabūti dviese skaisčiai vidudienio saulutei šviečiant, ne kur nors daržinėj ant šieno ar šiaudų kūgy aukštai, ėmė juos ir pamatė! Kolūkio Bėriuku kinkytame vežime bevažiuojančius, ant kuokštelio šiaudų jausmams užsiliepsnojus ir meilingai ant šono nuvirtus…  Nedidukė mergaičiukė iš basakojės vaikystės lankų neišbridusi, pamačiusi, kad arklelis dobilus ir sultingas žoleles berupšnodamas neskubiai žingsniuoja skersai lauko, pagalvojo, kad šeimininkas užsigauronijo, o gyvulėlis pamažėl pradėjo sodresnės žolelės ieškoti, po laukus klaidžioti. Mergaitė bėgte pasileido link vežimo, norėdama sulaikyti arkliuką, grąžinti šeimininkui, kuris būtinai ją pagirtų ir tėveliams ir visiems kaimynams.
Nenutuokė, kad ten gali vykti tai, kas vaikui matyti nedera…
Pribėgo, pasistiebė ant savo mažų kojelių ir žvilgtelėjo: nustebo, kad vežimas netuščias, tik… kodėl tetos ir dėdės tik kojos kyšo iš drobynų? Kodėl jie kažkaip keistai guli ir dar keisčiau juda? Vaikiškoje galvelėje kilo daug klausimų, todėl norėdama sužinoti atsakymus bei patenkinti savo smalsumą, mergaitė nuskubėjo prie netoli dirbusių darbus tėvų.
Atsakymo kol kas neišgirdo…
Seniau žinias ir kai kuriuos „delikačius“ gamtoje vykstančius gyvos padermės dauginimosi dėsnius, t.y. pradėjimo ir užgimimo paslaptį, tėvai, suaugę dėdės ir tetos aiškino savaip. Pavyzdžiui, vaikai būdavo maitinami pasakomis apie gandrus ir kopūstus; apie tai, kad avytė, karvutė ar katytė eina į mišką sau mažylių tarp lapų paieškoti ir namo parsivesti.
Ši mergytė, buvusi kaimietiško „sekso skandalo“ liudininke, suprato kas, kodėl ir kaip vyko vežime, kai pati suaugo…
Pasakysiu tik tiek, kad toji maža mergytė – buvo mano sesuo Nastutė.

KAIMO VYRŲ PAVAKAROJIMAI IR IŠDAUŽYTI TROBOS LANGAI
(Istorija nutikusi 5-ajame dešimtmetyje)

Vidury sodžiaus troba stovėjo (dar ir dabar tebestovi), joje vienišos moteriškės gyveno: mama su dukra. Linksmos draugijos, pasisėdėjimų, ypač vakarais, jos nevengė, nes dukrelei mergystė liejosi per kraštus. Žvitresnį vyrioką žvilgsniu paglosčiusi, į svečius pasikvietusi už stalo sodino, kartkartėmis šelmiškai žvelgdama į akeles, sklidiną taurelę patuštinti paragindavo.
Kad vakarai būtų linksmi ir nenuobodūs, laiku ir gausiai pasirūpindavo „linksmybės skystymėliu“, kad ant stalo nepritrūktų lašinių ir „kindziuko“ ir būtų papjaustyta, lėkštelėse eilutėm suguldyta. (To gero anuomet netrūko niekam, nes žmonės buvo įpratę ir žinojo, kad jeigu savo gyvulėlio neužsiauginsi, nenupenėsi, jo nepapjausi, iš mėsytės nieko nepasigaminsi – nieko valgyti neturėsi! Todėl stengėsi žmoneliai aviną ar paršelį užsiauginti, rudeniop ar šalčiams užėjus jį paskersti, dešrų prikimšti, lašinių pasirūkyti, mėsyte apsirūpinti. Patys valgė, svečią vaišino, giminėms į miestą važiuojantiems „tašes“ prikraudavo. Kai pagalvoji dabar, jau XXI amžiuje, net nesinori tikėt!).
Taigi, Papulienė ir jos dukrelė Alfutė vieną vakarą meiliai priėmė ir už stalo sodino tą patį Raginską, kuris moterų draugijoje buvo laukiamas ir geidžiamas. Pasodino, pavaišino. Svečias užsibuvo, laiku namo išeiti nei pats skubėjo, nei šeimininkės ragino. Žinoma, vyriškis ir žmoną, ir vaikus turėjo. Laukė šeimyna vyro ir tėtės pareinančio namo „zacirkos“ srėbti. Nesulaukė. Jau metas vėlus, mėnuliukas aukštybėse tingiai markstosi, miegot laikas, „zacirka“ ataušo, o vyrelio kaip nėr taip nėr… Trūko kantrybė Raginskienei – vieną kartą reikėtų „pamokyti“ paprastos tiesos kaimynystėje gyvenančias: svetimų vyrų nedera vilioti! Atbėgo iki Papulienės trobos rankose vėzdu nešina ir … pokšt per langą. Pokšt per kitą. Stiklas subyrėjo, trobos viduje alasas kilo, nes išdaužyti langai, linksmas vakarėlis staiga baigėsi, šaltas vėjas pro išdaužtą langą vidun skverbiasi…
Papulienė atsitokėjo pirmoji: pasitaisė savo baltą skarytę, tvirčiau po kaklu surišo mazgelį ir tvirtai tarė:
– Jeigu taip, brat, tai šekit dar butelį. Išgersit šitą, atnešiu ir kitą, brat!
Ir atnešė.
Ir pastatė sklidiną butelaitį ant stalo.
Ir išgėrė.
Iš „honoro“.
Papulienė butelį statė, nes ant Raginskienės supyko ir įsižeidė, o svečias gėrė, namo neskubėjo,  moterys-gundytojos vis pylė taurelę po taurelės ir siūlė išgerti iki dugno…

KAIP JURGINAS PAS MERGELĘ NAKČIAI ĖJO
(Istorija nutikusi prieš karą)

Jurginas buvo šaunus bernas! Oho, dar ir koks gražuolis!  Iš stuomens, iš liemens ir iš veido toks visai nieko: akims paganyti panelėms buvo į ką. O jis, žiūrėk, vienai nusišypsos, kitą apkabins, o trečiai už šono (kartais netyčia ir šiek tiek žemiau…) kepštelės. Viskas kaip gamtos duota ir pono Dievo prisakyta:  visi privalo sau poros ieškotis, priešingą lytį savęs link traukti.
Patraukė galulaukės link, žvalgosi. Šit, kaimynų Žaloji vidury dobilienos ėmė ir pasiuto: bliauna iki užkimimo ir, kol jos kokiam žemę ragais ariančiam ir maurojančiam „jaunikiui“ nepristatys, apie pieno šlakelį tegul niekas nė negalvoja!
Pasuko atgal į kiemą. Žiū! Jųjų kieman išleistas gaidys apie vištelių didelį būrį sukasi, sparnais plasnodamas ir garsiai giedodamas visoms nugaras „trepsi“… Žodžiu, meilės visur pilna!
– Taip jau pasaulis „surėdytas“, reikia visiems poros ir gana, – tarė sau Jurginas.
Ir nusprendė, kad kai vasaros paslapčių sklidinas vakaras atsėlins …
Nuėjo dirbti ruošos darbų, o mintyse vis toji „sultinga“, raudonskruostė, piemenės statusą jau seniai praeity palikusi Adamyno Varusė minty sukasi… Jurginas už savo kiemo tvoros vis dairosi, o Varusė, žiū, kaip tik keliu beeinanti!
Laiku!
Pasikuždėjo abu, pasimirksėjo. Šioji į šoną įgnybta spygtelėjo, tačiau visai nesupyko, o spindinčiu žvilgsniu ir gundančiu liemenėlio krestelėjimu lyg ir leido suprast, kad laukia naktis nors ir trumpa,  bet tikrai nevėsi…
Šį bei tą knibinėjant įdienojo, o darbus dirbant nepastebėjo, kad jau ir vakarėti pradėjo. Saulutė vakarop leistis ruošėsi, paukšteliai savo giesmeles baigė čyruot, vakarinio pavilgo gavęs šunelis link būdos nuslinko. Atėjo laikas jaunimui pašėlt ir šiokią tokią nuodėmę iškrėst. O toji Varusė, tai bent merga! Nežinia kaip, bet Jurginas jau anksčiau žinojo kaip tyliai įsėlinti Adamynų priemenėlėn… Tenai stovinti medinė lovelė, šviežiu šienu gurgždantis „šienikas“, drobiniais patalais paklotas patalėlis ir jame gulinti Varusė…
Jurginui nuo tų saldžių minčių seilė tik drykt!
Sutemus patraukė Moliupės miško link, kur Adamyno pirkelė kūpsojo, po šiltos ir darbingos dienos poilsiui rimo. Jau tamsu, trobelė čia pat, už josios durų Varusė dūsauja, lauke – Jurginas. Merga žadėjo durų neužsivelkėti, todėl jis atsargiai čiuptelėjo už „klemkos“.  Ir čia rodos maža, bet į didelę nesėkmę visą sumanymą ir naktinius meilės malonumus nugramzdinusi negerovė! Adamyno šuva prabudo įtartiną garsą nulėpusiomis ausimis sugavęs, suurzgė ir keletą kartų garsiai amtelėjo. Jurginas jau viduj, priemenėlėj kvapą sulaikęs kantriai laukė, kol šuo nustos loti… Šuva nutilo, bet Adamynienė sukluso: visgi pamiškėj gyvena, gal pinigėlį į mazgelį surišusi kuporo kamputy laiko, o ir dukrelė kaip uoga! Užsižiopsosi, užmigsi ir… Nutarė atsikelti ir kieme apsidairyti.
Dėl viso pikto.
Taip ir padarė.
Jurginas vos „nesusidūrė“ siauroje priemenėje su moteriške, vos spėjo prie sienos priglusti. Adamynienė suniurnėjusi, kad pamiršo priemenės duris užvelkėti, išslinko į lauką nakties garsų paklausyt. Bernui teko  apsispręsti: jei duris užvelkės, tuomet tyliai neišeisi iš šių namų. Prabus ne tik senieji šeimininkai, bet ir prie būdos pririštas amsintis pikčiurna. Jo nepapirksi jokiu lašinių ar kindziuko „šmoteliu“!
Negerai!
Mergą, žinoma, būtų gerai pamyluoti, bet kaimo berno garbė anais laikas buvo ne juokas! Et, pagalvojo, geriau kitam kartui atidėsiu pasimylavimą. Atsargiai žengė į lauką. Vėl kliūtis: Adamynienė prie slenksčio pritūpusi „su gamta bendrauja“. Laukt nebuvo kada, todėl Jurginas veikė iš karto ir drąsiai: paėmė Adamynienę už talijos ir „patupdė“ toliau nuo durų, o pats padus papustė ir kaip stirninas namų linkui nuskuodė.
Gal kokią akimirką Adamynienė iš „strioko“ sustingo, burna žiobčiojo, kol staiga iš jos garsas išsprūdo ir ji nesavu balsu suriko:
– Adamynai, oje-je, Adamynai! Vagys, vagys!!!
Adamynas – vyras ne iš kelmo spirtas, šautuvą turėjo, prireikus ir pašaudyt mokėjo, todėl į kiemą išpuolęs jau kad driokstelėjo į tamsą!
O Jurginas bėgo kiek kojos neša.
Pabėgo.
Nepataikė Adamynas savo šaunyku! Mažą nuostolį Jurginas visgi apturėjo: naujas, gražias klumpeles bebėgdamas pametė!
Taip su trumpa vasaros naktimi nesėkmingai baigėsi suplanuotas Jurgino „pasimerginėjimas“.

STATYBOS IR … KAZANOVOS
(Istorija nutikusi apie 1965-uosius)

Įpusėjus septintajam dešimtmečiui Pasadnykuose prasidėjo didžioji statyba: atvežė baltų plytų krūvą, kalną cemento, smėlio, lentų ir visko, ko reikia didžiuliam pastatui pastatyti. Anuometinės valdžios projektas ir ateities uždavinys buvo pastatyti didelę, modernią, su vandentiekiu ir buitinėmis patalpomis karvidę. O pastatą pastatyti – ne žaiginį dobilienoj suremti. Šis darbas reikalauja ne tik sunkaus fizinio darbo, bet ir apskaičiavimų, matavimų, taip pat inžinerinių žinių ir supratimo. Taigi, kartu su statybinėmis medžiagomis bei ekskavatoriumi, šlapiu ir molėtu keliu, taškydamas balas, atriedėjo sunkvežimis. Jo kabinoje sėdėjo apyjaunis vyriokas – darbų vykdytojas. Toks rudaplaukis buvo, sakyčiau, visai „ryžas“, nei aukštas, nei žemas, kaip vyriškis gal kiek išvaizdus (aš gerai neatsimenu). Savo atvykimu į mūsų kaimą sukėlė šiokį tokį netekėjusių panelių susidomėjimą…
Tai buvo Kazys Ragaišis. 
Žiema jau čia pat buvo, atvykėliui reikėjo kur nors apsigyventi, kad būtų šilta, jauku ir šviesu, taip pat kartais šilto viralo kokį „bliūdelį“ susrėbti. Tada plačiai ir svetingai jam savo trobos duris atvėrė Saliutė Pakulytė, suteikė nepažįstamajam prieglobstį, kur Kaziukas ir apsigyveno.
Kad „statybų šefas“ netrukdomas skaičiuotų būsimo statinio pamatų ilgį ir plotį, rūpintųsi statybai reikalingų medžiagų savalaikiu pristatymu, darbo jėgos organizavimu. Įdėmiai stebėti, kad mūrijamos sienos kiltų aukštyn tiesios ir nekreivos, kartais „kreivojančių“ darbininkų mūrijamos, o ir kitus  darbus kokybiškai atliktų, greitai atsitempė padėjėją. Jo vardas buvo Romasius, o pavardė – velniai žino.
Namų šeimininkė, nors ne pirmosios jaunystės, tačiau ryšiais su jokiu vyriškiu nei prie altoriaus, nei civilinės metrikacijos biure nesusaistyta, o ir Ragaišis pasisakė, kad dar kavalierius esąs. Todėl abu laisvi nuo šeimyninių pančių žmonės po Saliutės grytelės stogu pradėjo gyventi drauge. Nuobodžiais ir ilgais vėlyvo rudens vakarais lempą žibino, nuobodų kaimo gyvenimą įvairino kaip įmanydami:  „baliušką“ iškeldavo, švenčių proga už stalo drauge sėsdavo, kartais kaimynus ar gimines pasikviesdavo svečiuosna.
Kaip jie gyveno ir ką veikė (ar ko neveikė) lempą užpūtę ir į patalus poilsio sugulę – kas kam darbo! Tačiau Saliutė tai vienai, tai kitai artimesnei kaimynei lyg ir prasitardavo, kad nuomininkas šiokių tokių vilčių suteikė, taipogi užsiminė kartą, kad ateity galbūt ir ves…
Kur buvusios, kur nebuvusios, bet vieną dieną šnekos, kaip juodos kranksinčios varnos, pasklido po kaimą. Būk tai, pas galukaimėj, pačioj Moliupės pamiškėj gyvenančias Mataušytes savo savivartį birbindamas ir šlapynėj klimpdamas ėmė lankytis Kazys Ragaišis.  Dažną vakarą po kaimą ieškodamas įvairovės ir nuotykių, pasibūti žmonėse norėdamas, ilgiau ten užsisėdėdavo ir, kas be ko, taurelę į panelių sveikatą išlenkdavo…
Lingavo, ūžė, aptarinėjo ir stebėjo vykstančią dramą visas kaimas. Pasadnykų liaudies dainą dainavo, niūniavo, o kas klausos ir balso neturėjo, tas tiesiog deklamavo:

Plaukia sau kaliošas
Mataušienės link.
Sėdi jam Ragaišis,
Dairosi aplink…

O Kaziukas Pasadnykuose gyveno linksmai, sočiai, plačiai ir nesivaržydamas. Kalbino visas jaunas kaimo mergeles, savaitgaliais iš miestų į kaimą sugrįžusias mamų keptais blynais pasmaguriauti. Bandė laimę tai su viena tai su kita, kol, suprato, kad vien pasilinksminimais sotus nebūsi, todėl „apsitūpėjo“, nusiramino (o gal panelės nelabai jo troško, nerimtą vyrioką šalin pavarė?) ir Saliutės namų židiniu vėl mėgavosi, jos gamintus barščius srėbė, dešras ir lašinius kimšo.
Atėjo pavasaris, atšilo orai ir jausmai. Pakulių grytelėje galbūt jau meilė pradėjo lukštentis. Apie ją, užsitraukus užuolaidas, buvo ne tik daug šnekėta, bet dar daugiau žadėta (iš vyriškosios pusės), nes viename kaimynų susiėjime Saliutė labai garsiai, ryžtingai ir užtikrintai rėžė:
– Nors pamergavau, ale va, kokį gavau!!!
Girdėjo visi, kas tame suėjime buvo. Daug ausų sugavo tuos žodžius, bet niekas nei pritarė, nei prieštaravo.
Pavasarėliui toliau ir giliau į kaimą slenkant, „susikandzeravojo“ Saliutė plaukelius, ėmė ruoštis kelionei pas Ragaišio motiną, gyvenančią kažkur už Kauno, susipažinti ir būti sūnaus  pristatyta būsimąja martele…
Naiviai moteriškai džiaugdamasi savo laime, gyrėsi kitoms moteriškėms. Juk jai žadėjo, kalbėjo, todėl ji patikėjo.
Gal nepagalvojo, kad pasaulyje buvo yra ir bus niekšelių, tiesiog sugebančių naudotis kitų žmonių patiklumu, dosnumu ir gerumu? Taip pat nežinojo, kad šis perėjūnas yra vedęs ir vaikų turi, kad vieną dieną išeis iš svetingai duris atvėrusių namų ir niekada negriš. Net nepadėkos už prieglobstį.
Taip ir buvo. Kiek „paūžė“ kaimas, vieni pasišaipė, kiti „pasidyvijo“.
Jo parankinis Romasius irgi nesnaudė: pas vieną tokią moterėlę (ne vietinę, atvykusią iš svetur ir laikinai apsigyvenusią pas giminaitę) jos keptus kotletus šlamštė, šildėsi prie pečiaus. Ir ne tik… Vieną gražią dieną šeimininkė davė jam pinigų kažkokiam pirkiniui ar šiaip, svarbiam reikalui, tikėdamasi kad grįš su pirkiniu ir viską sutvarkęs, šis tiesiog dingo.
Kaip toj dainoj: anei dūdos, anei skripkos, anei Romasėlio… Anei pinigėlių!
Taip išsinešdino iš mūsų kaimo du Kazanovos. Et, šuva jų nematė!

KAIMO POKŠTININKAI
(Istorija nutikusi pokaryje)

Jau buvo vėlyvas ruduo, net ir lapų ant medžių šakų nebeliko, vėjas juos nudraskė ir po laukus išnešiojo. Apniukusiam dangui, kiauras dienas lietumi kelius ir laukus merkusiam, matyt pačiam nusibodo žvelgti į tyžę, todėl nuvyjęs tamsiai pilką debesį tolyn, įsisupo į juodą nakties paklodę ir užsnūdo.
O mūsų kaimo du žvitrūs vyriokai Jurgis ir Vladas – ne tik miego nenorėjo, bet kleckienės vakarienei prisrėbę dar ir linksmų nutikimų užsimanė! Užsimanyti nesunku, tačiau kaip jų patirt, tai visai kitas dalykas. Išėjo abu į rudeninę tamsą, o ausyse net spengia nuo tylos, šunėkai ir tie į būdas sulindę snūduriuoja. Neloja. Tamsu, nors pirštu į akį durk, miegas neima, nes vakaras ne toks ir vėlus, tik rudenį anksti sutemsta; be to, Jurgio ir Vlado dūšios ne visai sukežusios, jiedu vyrai, kaip sakoma, pačiame pasiutime. Taigi, šiek tiek tarpusavyje pasitarę, nusprendė pasivaikščiot po kaimą šen bei ten. Eina jie tamsoje, tyliai sėlina, gal ką nors įžiūrės, gal ką išgirs netyčia, tačiau – nieko! Tylu, ramu.
– Tfu! – tarė Vladas.
– Aha! – atsakė Jurgis.
Eina toliau. Priėjo galukaimėj gyvenančio Margelio trobą. Seniau nebuvo mados trobos langų žiburį užžiebus užuolaidomis uždengti. Visi buvo įpratę, kad pažiūrėjus į dešinę ar į kairę, pamatysi kas kuo vakarais užsiima: vieni meistravoja, kiti virves veja, moteriškė verpia ar plunksnas plėšo, o kažkas, žiū, paklydėlę blusą marškinių klostėj gaudo… Užsiėmę visi savais darbais ir niekam nė motais, kad pro langą kažkas spokso ir juos mato. Na ir kas? Pašalaičiams svetimas gyvenimas buvo visai neįdomus.
O Vladas su Jurgiu nusprendė kaimyno trobon iš arčiau pažiūrėti. Na ir kas ten? Ogi pas jų dukterį kavalierius besėdįs, užu stalo pasodintas, baltą sūrį kanda, sviestu tepa. Kažkur lyg matytas? A, turbūt iš gretimo kaimo. Ir šeimynykščiai už stalo susėdę, šnekučiuojasi, „utaroja“, niekam nė į galvą, kad po langu kažkas stovi ir juos stebi ir „velnią myslyja“.
– Žinai, – tyliai sako Jurgis, – tu pasilenk, o aš tau ant nugaros pasilypėsiu.
Vladas linktelėdamas sutiko, ką čia prieš sakysi – jei sako, reiškia reikia. Tik jis buvo smulkus vyriukas, neaukštas, liesas toks, beveik kaip šapelis. Jurgis gi buvo drūtas, stambesnis ir aukštesnis už Vladą, todėl kai pasilypėjo jam ant kupros, šis neišlaikė svorio ir sukiužo.
– Nieko nebus, – pasakė Jurgis. – Aš pasilenksiu, o tu lipk man ant kupros!
Ką daryti užlipus ir pliką pasturgalį langan įbedus, matyt jau buvo sutarę. Tad Vladas, liuoktelėjęs Jurgiui ant kupros, ranką atgalios atmetė, pasibeldė langan, sau pro tarpkojį į langą įsistebeilijo. Margelienė priėjo prie lango ir įbedė nosį į aprasojusį stiklą, stengdamasi įžvelgti, kas ramybę vėlų vakarą drumsčia.
– Ponia, gal pasakysit, kur čia kelias į Gelvonų pusę? – lenkiškai klausia „pakeleivis“, tikruoju veidu visai į kitą pusę nusigręždamas…

Nežinia, kiek čia tiesos, nes šią istoriją patys pokštininkai pasakojo, tačiau pasakodami gyrėsi, kad pro langą pasižiūrėjusi moteriškė pasakė:
– Nematytas, gal ne iš mūsų krašto? „Nešpietnas“  būtų vyras, tik nosis negraži…

SANDĖRIS SU ŠĖTONU
(Istorija pasakota kaimynų)

Yra sena kaip pasaulis tiesa: žmogui niekada negana.
Šį nutikimą žmonės pasakojo vieni kitiems puse lūpų, pašnibždomis, reikšmingai susižvalgydami, pečiais patraukydami. Kažin, tiesa tai ar pramanas, o gal sapnas, bet šis pasakojimas dvelkia kažkuo paslaptingu ir neįtikėtinu…
Pats žmogus, žmonės sakė, dievagojosi, kad taip tikrai buvo. Kiek menu, jis nemelagis buvo.
Negali pasakyti, kad Rugutis būtų kitoks negu visi, tačiau turto turėjo daugiau negu kiti kaimynai. Stengėsi žmogus, savo gero be reikalo pavėjui nelaidė, o visi žino, kad dedant centą prie cento, sudėsi litą. Litą prie lito – jau dešimtis, paskui ir šimtus skaičiuosi. Kas taupo, deda, kaupia, tas ir turi. Jeigu pats stengsiesi, tai ir Dievulis šio to į kraitę įmes. Dirbk, stenkis – joks „griekas“ turėti daug, ypač jei tai sunkiu darbu, sūriu prakaitu uždirbta. Tik šiukštu, svetimo gero nevalia grobti, kito žmogaus turto gudrumu ar apgavystėmis užvaldyti negalima – didelė nuodėmė. Apie Rugučius kalbant, rankos prie širdies nepridėsi, „nepasibažysi“ ir nepasakysi, kad taip niekada nebuvo. Sunku dabar pasakyti kam, kada ir kokios skriaudos yra padarę, gal ji ne tokia jau ir didelė buvo, bet visgi… pasitaikė.
Žmogus dažnai į keliones išvykdavo, tai vienokį, tai kitokį reikalą tvarkydavo, o sėkmingai sutvarkius, žiūrėk, jau ir pinigėlis koks kišeniuj skimbtelėdavo. Negaila, jeigu žmogus ant pečių turi galvą, o ne kokį molinį suskilusį puodą ar kopūstą, moka galvoti, kombinuoti, suktis. Padėk jam, Dieve! Tik ponas Dievas neskubėdamas ir po nedaug sterblėn tebėrė, todėl sumanė Rugutis visą tą reikalą paspartinti ir į pagalbą pasikviesti … patį Nelabošių.
Sumanyt sumanė, bet norint prisikviesti jį ateiti, reikia šį bei tą žinoti: kaip, kada, kur, kiek? Gal rankomis skėsčioti ar kojomis trepsėti, o gal juodą gaidį pasodinti ant juodos vištos tryliktą dieną padėto kiaušinio?
Rugutis po svietą bekeliaudamas ir žiniuonių beklausinėdamas šį bei tą sužinojo. Smulkmenų apie tai kaip pasiruošė atlikti šias apeigas turbūt niekam nepasakojo, bet atliko viską kas reikia.
Vėlų rudenį, lyg tai po Vėlinių, sulaukęs vidurnakčio, išėjo galulaukėn ir sušvilpė tris kartus.
Kažkas irgi sušvilpė lyg atsakydamas. Pasigirdo kažkur už Padubnyko. Antrą kartą jau arčiau – ties Linmarka, o trečiąjį kartą jau visai šalia namų švilptelėjo. Žmogui pasidarė nejauku, matyt norėdamas nutraukti pradėtą „reikalą“, apsisuko, sparčiu žingsniu į svirnelį patraukė ir greitai jame užsisklendė. Manė, kad jau pasislėpė, tačiau Kažkas paskui jį irgi atsekė ir, pasirodė, kad jau irgi viduje besąs. Rugutis sako, paklausęs, kas jis toks esąs.
– Scionsas – atsakė nežinomasis ir paklausė, ko gi žmogelis norįs, kam jį kvietęs? Jis pats, be abejo, žmogaus mintis perskaitąs, norint galįs padėti, tik… reikia krauju pasirašyti.
Kaip buvo toliau? Nežinau, sakė, kad lyg tai galynėtis abu pradėję…
                                                                                                                                        ***
Tiesa ta, kad šioje Žemėje blogio labai daug. Prisimenu šį žmogų: baigė jis savo gyvenimą toli nuo namų, mirtis jo buvo baisi… Amžinąjį atilsį jam.

LAPKAUSKŲ TRAGEDIJA
(Istorija nutikusi apie 1960-uosius)

Netoli Pasadnykų kaimo, kažkur Neveronių kaimo link, buvo Trakų kaimas. Jame apie 1960-uosius metus įvyko baisi tragedija. Apie Lapkauskų nelaimę žmonės ilgai kalbėjo, o toji baisi žinia, sukrėtusi daugelį sodiečių, pasklido toli po aplinkinius kaimus.
Buvo labai gili žiema, sniego prisnigo virš tvorų, vėpūtiniai siekė net pastoges, o sniegą vis nešė ir nešė. Dangus maišėsi su žeme, baltomis sniego paklodėmis užklojo žemę, miškus, krūmynus ir sodybas. Pūga vis siautėjo ir begaline sniego gausybe uždengė kelius bei takelius, nepalikdama galimybės nei praeiti, nei pravažiuoti.
Lapkauskų šeimoje augo, berods, trys vaikai. Vienas, kaip pasakojo aplinkiniai, gyveno mieste. Lapkauskas buvo siuvėjas (kriaučius) ir aplinkinių kaimų žmonėms siuvo kailinius. Gerai savo amatą išmanė žmogus – pasiūdavo dailiai: rūbai gulė patogiai, per siūles šonų nespausdavo, buvo nei per laisvi, nei per siauri. Turėjo sūnų, kuris sirgo – dvasios ligą turėjo. Kartas nuo karto pasigydydavo ligoninėje ir namo sugrįžęs tėvams padėdavo ūkio darbus dirbti. Sako, tykus ir ramus vaikinas buvęs, neagresyvus ir paslaugus.
O vieną kartą…
Tą gilios ir speiguotos žiemos dieną, kaip ir dauguma kaimo žmonių, Lapkauskai skerdė kiaulę. Nežinia kas sukėlė pasiligojusio vyro galvoje sumaištį: ar skerdžiant gyvulį matytas kraujas, ar kažkas kitas suneramino, tačiau, kai baigę darbus abu tėvai užlipo ant pečiaus pailsėti, jų sūnus išsigalando peilį, įrėmė į sieną ir pradėjo smeigtis sau į krūtinę. Sesuo, pamačiusi tai, griebė iš jo peilį, bandydama atimti. Tada nuovoką praradęs brolis smogė juo seseriai. Ir ne kartą. Išgirdęs įtartiną triukšmą, nuo pečiaus nulipo tėvas, po to ir motina… Sveiką protą praradęs jų sūnus supjaustė ir juos abu…
Lapkauskaitė, sunkiai sužalota ir netekusi daug kraujo, atbėgo pas kaimynus šauktis pagalbos, tačiau įbėgusi į trobą, tespėjusi pasakyti kas atsitiko jų namuose, sukniubo ant svetimos gryčios slenksčio amžinai…
Ligonis padaręs  t a i, pasikorė.
Niekas iš kaimynų nenorėjo, nes tiesiog bijojo eiti į Lapkauskų namus tvarkytis ir pašarvoti nužudytus kaimynus.
Kažkur netoli Liukonių kaimo gyveno tokia moteriškė, kurios žmonės nevadino nei vardu, nei pavarde, o sakydavo tiesiog „ta, kur skūrelas lupa“. Turėjo ji šiek tiek vyriškų bruožų: dažnai paneles po ganyklą vaikydavo, gaudydavo, o pagavusi glamžuodavo… Kolūkyje ji dirbo melžėja. Buvo drąsi moteris, „nabašnykų“ nebijojo, pas Lapkauskus viena per naktį tvarkė namus ir šarvojo nužudytuosius.
Kartą sėdėdama pas mus už stalo ir mamos pagamintus šaltibarščius srėbdama su šiurpiom smulkmenom papasakojo viską, tačiau etikos sumetimais to pakartoti negaliu…
Laidojo tuomet keturis karstus. Į kapines vežė vikšriniu traktoriumi, nes tą snieguotą žiemą kitaip išvažiuoti negalėjo. 

PARAŠIUTININKAS
(Istorija nutikusi apie 1964-uosius)

Kas išdrįstų teigti, kad žmogui neįdomu  ką apie jį galvoja ir kalba kiti? O, ir dar kaip rūpi! Ką mano apie jį ir jo šeimos narius (o gal kas nors žino apie tai, kad antroji pusė… hmm…), gyvenimo būdą, įpročius, elgesį? Ar kas nors kokių spąstų nespendžia, o gal nepelnytai apkalba? Įdomu. Tiesiog maga sužinoti!
O kaip tu, žmogeli, sužinosi?
Nepaklausi tiesiai, nes niekas į akis tiesos nepasakys, na… nebent labai supykęs, bet ir tai, toji tiesa būna pykčiu ir barniais praskiesta.
Na, Petraitis nebūtų vyras, kurį drąsiai galima pavadinti: ne iš kelmo spirtas, ne pirštu penimas ir tai yra tas, kurio galvą kartkartėmis aplankydavo ir tenai suvešėdavo auksinės, protingos ir išganingos mintys.
Sugalvojo! Pats! Dabar tai viską išpeš, viską sužinos!
Kažkur paieškojęs surado į karišką drabužį panašią aprangą, labai tinkačią jo sumanytam „tyrimui“. Petraitis  savo vaidinimą labai gerai apgalvojo, „susirežisavo“ mini spektakliuką. Toliau nuo savojo kaimo, net už Pusilgiškių nuėjęs, krūmų lapijoje pasislėpęs persirengė… „parašiutininku“. Užsimaukšlino kareivišką kepurę, prisiklijavo dirbtinę nosį, ant pečių kuprinę užsikorė, „kerzo“ batus apsiavė, pasitelkė visas rusų kalbos turimas žinias ir patraukė keliu atgal.
Visai lyg koks desantininkas, katapultavęsis netoli Pasadnykų!
Tuomet, apie 1964-uosius metus pas Pauplius parduotuvė buvo. Tenai žmonių, susirinkusių ir neskubėjusių namo užsibūdavo, nes, atrodo, buvo vasaros pabaiga ir reikalaujančių skubos darbų kaimiečiai neturėjo. Daugiausia žmonės laukdavo atvežamos duonos, kurios nuolat trūko ir parduotuvių lentynose, ir sodiečio „šėpoje“.
Einam mudvi su sese Nastute į parduotuvę ir sutinkam kažkokį „nepažįstamą“ žmogų. Mes mandagios buvom, išauklėtos, todėl vienu balsu pasisveikinom. Sesuo studentė, rusų kalbą gerai mokėjo, todėl į užduotus klausimus mandagiai ir aiškiai atsakinėjo. Pirmasis klausimas, kas be ko, buvo apie Petraičius: kas tai per žmonės, ar geri, ar nepavydūs, ar sąžiningi ir taip toliau… Atsakėm, kad tai labai geri žmonės ir puikūs kaimynai.
Aš dar maža buvau, bet jau po pirmųjų pratartų „parašiutininko“ žodžių lyg ir atpažinau artimiausią savo kaimyną. Balso, kalbėjimo manieros ir to, kas kiekvieną žmogų daro išskirtinį, nepakeis jokia uniforma…
Sesuo buvo supratinga, todėl nepasakė sutiktajam to, ką galvojo ir norėjo pasakyti:
– Draugas Petraiti, nusiklijuokit nosį, pasišnekėsim kaip kaimynai…
To ji neištarė garsiai, pasakė tik namo parėjusi tėvams.
Kitą dieną buvęs „parašiutininkas“ jau savąja, kasdiene forma vilkintis, atėjo pas mano tėvus vyresnėlės girti. Kokia gera, mandagi, išauklėta ir gudri panelė! Ir visai neprieštarautų, kad ji taptų Petraičių marčia.
Ot taip, va!
Pasipasakojo, kad kai užėjo į parduotuvę ir svetima kalba pradėjo teirautis kelio į Pasadnykus, tenai buvę žmonės tylėdami žiūrėjo į „prašalaitį“ ir nieko jam neatsakė. Matyt pažino žmogų ir nesuprato jo vaidinimo prasmės.

KAIMAS NAUJAISIAIS LAIKAIS IR ŠIŲ LAIKŲ KRIMINALAS
(Istorija nutikusi apie 1994-1995-uosius)

Jau buvo įpusėjęs XX-ojo amžiaus paskutinysis dešimtmetis. Vasara linksmai šoko savo šiltą birželio “tancių”, nešykštėdama augalų žalumos, žiedų margumo, saulutės šilumos: viską gausiai ir dosniai žerdama žmoneliams, gyvulėliams, vabalėliams ir visiems gyviems padarėliams.
Nepriklausomybė taip pat buvo gerokai pažengusi tolyn: jau keleri metai nebepriklausėme Maskvai. Kad lietuviai nepamirštų „kietos rankos“, kol Briuselis taps mūsų „apiekūnu“ ir „neištvirkautų“ laisvi pasijutę, didmiesčiuose, rajonų centruose ir net bažnytkaimiuose tuojau susikūrė ir pradėjo „klestėti“ banditpalaikiai,  “brigadiniai“ ir kitokie gaivalai. Apraizgė jie lipniu baimės voratinkliu nedidukės Lietuvėlės žmonelius, ypač tuos, kurie bandė verslauti… Savo irštvose finansinius oponentus dorojo tokiomis priemonėmis, kad geležinio Felikso ir net pačių Kaukazo vampyrų – Lavrentijaus ir Kobos sutręšusios liekanos grabuose krūpčiojo!
Susigūžė ir Pasadnykų kaimo žmonės. Bijojo visi be išimties: nakčiai duris užsisklęsdavo, po lova kirvį pasidėdavo ar prie stalo šakes atremdavo.
Kaimų ir miestelių trobose vakarų vėjai, demokratija ir naujos idėjos ūžtelėjo: laisvė ir nebaudžiamumas sklido oru ir pažeme, velniava piktais virusais dvikojų padarų mąstyme kerot pradėjo… Tie, kurie jau nuo gimimo turėjo polinkį daryti „grebšt“, be jokios baimės būti nubausti tą darė ir toliau. Pradėjo jie ne tik naktimis šešėliais po sodybėles slankioti, bet ir dienos metu atslinkdavo, neva tai „su kokiu nors reikalu“. Nužiūrėdavo vertingesnį daiktą, metalo gabalą ir, žinoma,  riebesnį gyvulį, kuriuos tamsiu paros metu „priglausdavo“ savo naudai ir gerovei.
Žemelė-maitintoja labai nustebo, kad žemdirbėliai jos jau visai nebemyli ir pamiršo, jog rudeniui atėjus jinai gausiai apdovanodavo derliumi visus, kas pavasarį arė, akėjo, sodino bei sėjo. Nuliūdusi ir įsižeidusi ji užsiklojo stora usnynų, kiečių ir kitokių piktžolių antklode bei užsnūdo. Ilgam. Kol koks nors užsienietis ją, it naivią provincijos panelę, pigiai nusipirks ir darys ką nori… Gal čia pat kiaulidę „užveis“, tuo už(p-y-y-y-pt)mas ir pasmardindamas trečiąją pasaulio šalį gintariniame pajūryje.
Alksnyno bei Širvintos krūmynų fauna taipogi pajuto laisvės dvelksmą. Įsidrąsinusi, užžėlusiais piktžolėtais bei krūmokšniais apaugusiais laukais, šviesiu paros metu netrukdoma sėlindavo į „budinkus“. Sočiai „privatizacijai“: laputė, puria uodega mostelėjusi, pačią riebiausią ir dėsliausią raibąją vištelę pasičiupusi čia pat už kerojančios varnalėšos nusipešdavo; vilkas-pilkas užsižiopsojusią avį ar veršiuką savo šeimynai dovanų nunešdavo, o kiaunė viščiukus “suskaičiuodavo”…
Kaimiečius, kaip ir miesto gyventojus, naujai įsikūrusios komercinės televizijos prie ekranų viliojo. Vakare nakčiai gyvulius perrišę, kuolus tvirtai į žemę įkalę, grįždavo gaspadoriai ir gaspadinės iš ganyklų į savo „grynčias“ vakarieniauti. Rūgpienio su bulvėm pasrėbę – prisėsdavo pailsėti. Moterys ir ant lazdelių parimę seneliukai aikčiojo, ašarojo ir dejavo su Marijanomis, Soledadomis, Gvadelupėmis ir Mauricijais, iš mažų “Šilelių”, juodai-balto vaizdo ar spalvoto lempinio „Tauro“ gausiai liejantis Pimšteino kino produkcijai… Jaunesniems vyrams buvo “ne honoras” žiūrėti tokią skystalinę, todėl „matais“ užkariavę didžiuosius ir spalvotus televizorius, šalin nuo jų nuviję savąsias Izauras, kas be ko, už krepšinį garsiai ir ne sausai “pasirgdavo”, o mūsų Lietuvos vyrų rinktinei pralaimėjus – dideliais žaidimo „ekspertais“ ir žinovais tapdavo… Dar mesteldavo akį į kokį “bojeviką”, Stalonės snukiadaužį, į Švarcnėgerio nėštumą ir garsiai užknarkdavo. Na, jei pačiutė valdinga ir gerklinga, troboj visus keturis kampus laikė ir dar „skarvada“ vyreliui grūmojo, tuomet stiprioji lytis tarp „sagonų“ ir kačergų „Šiliuką“ įsprausdavo ir ten tūnodavo, tyliai pilstuką gurkšnodami…
Lietuvoje didėjančią betvarkę, įstatymų leidybą ir jų įgyvendinimą, seimo darbą ir galingųjų savivalę, sodiečiai vertino santūriai. Bent jau Nepriklausomybės pradžioje. Vėliau susitikę du kaimo žmogeliai (dabar „runkeliai“) patraukydavo pečiais ir tardavo:
– A-a-a, choliera kur velyk! 
Arba:
– Kad juos perkūnėlis, kur!

  ***
Pasadnykuose nutiko tai, kas papildė rajono kriminalinių kronikų suvestinę. Tiksliau – vagystė.
Atsikėlė rytą žmogelis, nusižiovavo, žvilgt pro langą, o telyčios ganykloje nėr! Ir ne koks nors šakotaragis briedis ar elnias į laukus nusiviliojo, o aiškiai matėsi dvikojo “plėšrūno” pėdos… Su visu “lenciūgu” nusivedė!
Žmogui – nervai ir nuostolis: augino, šėrė, popino ir še tau!
Tokiu atveju kviečiama policija. Iškvietė. Atvažiavo. Rimti ir solidūs. Apsidairė pareigūnai aplink, įvykio vietoje suraukę nosis į džiūstantį karvutės kakutį žvilgsnį mestelėjo ir pradėjo “tyrimą”. Popieriuje kažką rašė, klausinėjo: kelintą valandą pastebėjote, kad gyvulio nebėra? Kokios nugvelbtosios ypatingos žymės, tešmens apimtis, kanopų dydis ir vėl iš naujo klausė: kada (kelintą valandą) tai atsitiko…
Beje, mielieji, jei jūs kada nors pateksite į bėdą ir teks į pagalbą kviestis mūsų “angelus-sargus”, įsidėmėkite arba užsirašykite: kelintą valandą, minutę ir sekundę jus apvogė, primušė, apiplėšė ar išžagino. Visai nesvarbu, ką su jumis padarė ar dar daro, bet tikslus laikas – šventas dalykas. Tai itin svarbu, antraip būsite apkaltinti už “parodymų nesutapimą” ir įvykio “inscenizavimą”.
Kai gaspadoriaus juridinius ir fizinius duomenis užsirašė, vėl apie laiką užklausė: kada tiksliai pavogė (?!), dar į laukus žvilgtelėjo. Nuo tos vietos kur matėsi plati brydė, bylojanti, kad būtent šiuo taku nelaimingoji keturkojė keliavo į paskutiniąją savo kelionę, greitai nusisuko ir… išvažiavo.
O! Kad jie būtų paėję tuo per pievas, toli gražu, ne kiškučių ar stirnelių išmintu taku, būtų dar užtikę vagis, bedorojančius gyvulį, bet…
Pavogto gyvulio šeimininkas talkon pasitelkęs kaimyną, kitą dieną laukais ėmė sekti  nuvestosios pražūtin telyčaitės pėdsakais. Atėjo prie upės, kurios pakrantėje rado tik kanopas ir ragus, o kraujo klanas bylojo, kad čia “pasidarbavo” gyvulio skerdikas. Kitame upės krante vežimo ratų žymės ir kraujo lašais nutaškyta pieva savanorius “detektyvus” nuvedė į kaimą, esantį prie plataus ir žvyruoto vieškelio. Viename kieme matėsi kruvinos vežėčios, aiškiai rodžiusios, kas vagystės kaltininkas ir kur jis gyvena. 
Šioj sodyboj netrukus turėjo įvykti vestuvės, todėl jaunikis “pasirūpino” šviežia mėsyte, kauleliais ir kumpiais savo vestuvių puotos stalui…
Įdomu, ar kas nors iš puotaujančiųjų nesužagsėjo valgydami vogtą mėsą?
Pasadnykiokai nusprendę, kad savo “individualiu tyrimu” padėjo policijos pareigūnams ištirti vieną kaimo vagystę ir gal bent dalį atlyginimo gauti už padarytą žalą, buvo skaudžiai nuvilti. Širvintų policijos komisariate juos išklausę pareigūnai atsakė trumpai:
– Nėra įrodymų.
Pasakė – kaip kirviu nukirto. Ir padėjo tašką. Vagystės daugiau nebetirs.
Ir kodėl gi toliau nevogti?
Gal apvogtajam pasisekė? Netrukus vagis su sėbrais užsipuolė teisybės ir savo turto ieškojusius vyrus. Jų neprimušė… Policijoje teisybės ieškotojų už tai neapkaltino nei įvykio inscenizavimu, nei … vagyste. O galėjo! Na, kad ir įtarimu, kad jie patys pasivogė savo gyvulį, patys pasipjovė, o paskui “suklaidino” pareigūnus.
Laikas ėjo ir nuėjo sau, nuostolis – pasimiršo, žmonės toliau sau gyvena.

NĖRA NAMŲ BE DŪMŲ
(Istorija nutikusi kolūkių laikais)

Diena jau buvo visai vakarop saulutę nuvijusi, šešėlius ir tuos susirinko į talpią kraitelę, sudėliojo vieton, kad rytą vėl išleistų ganytis ir sekioti paskui žmones bei gyvuliukus. Pati šviesos karalienė – dienelė  rengėsi trumpam vasaros nakties snauduliukui, kad kitą rytą laiku spėtų saulytę pažadinti, o su ja kartu ir visą čiulbančią, mykiančią, kriuksinčią, kudakuojančią bei šnekančią kaimo gyvastį.
Viskas nurimo, nutilo, tik viduvasario pilkšvoj vakaro tyloj svaiginantys kvapai sklaidėsi, tai vienur tai kitur kokia naktinė paukštytė čirškštelėdavo, šunelis garsiai prie būdos žiovavo. o gaivi ramybė sodybų kiemus, pievas bei klonius sutemomis klostė.
Staiga kaimo tylą perskrodė moteriškas skardus riksmas, besišaukiantis žmonių pagalbos. Pasadnykuose gyvulių fermoj (toks baltas ilgas mūrinis pastatas, kažkada stovėjęs kairėje kelio pusėje, pačiame  kaimo vidury) dirbę kaimo vyrai sukluso ir, pagalvojo, kad gal koks vagišius žmones užpuolė ir kėsinasi apvogti, o gal kokia nelaimė, gal mirė kas?
Kiek menu, kartais į namus užklysdavo koks nors pašalinis žmogus, labai jau įtartinos išvaizdos, paklausti kelio į Gelvonus ar į Musninkus. Kartais paprašydavo vandens atsigerti, kartais duonos riekelės. Jam pasišalinus iš sodybos, žmones apimdavo baimė ir įtarimas, todėl nakčiai tvirčiau užsisklęsdavo duris ir patikrindavo, ar langai gerai uždaryti… Nors, ačiū Dievui, nėra niekam nieko blogo atsitikę.
Kaimo vyrai, skubiai tarpusavy pasitarė, sumetė į vežėčias: kas šakes, kas storesnę lazdą nusičiupo, o kas  kumštį kietai sugniaužė. Sėdę pavarė šuoliais arklelį, atskubėjo į kiemą, iš kurio girdėjosi pagalbos šauksmas.
– Tpruuuu! – sustabdė Bėriuką ir mato, kad čia tvyro visiška ramybė.
Sodybos šeimininkas ant suolelio sėdi ir „košiką“ pina. Atvykusiems lyg ir nepatogu pasidarė, nėr ką sakyt, nes čia tylu ir ramu, nei vagių nei žulikų nematyt…
– Tai ką vyrai man gero pasakyt nori? – kreipėsi į svečius gaspadorius.
– T-t-t… m-m-m-es, mat… mat… išgird….
– Tai, ….matj, girdim tavo boba rėkia, tai pamįslijom, kad vagys inlindo! – išpoškino vienas atvažiavusiųjų.
– A-a-a, tai mat, jūs mano susiedėliai… Čia buvo taip: myslyju sau, „pašposysiu“ su savo pačia, pakibinsiu, ale ana matai, rėkt garsiai pradėjo, tai tadu ir palaidau. Nu, neišėjo, tai sakau, atsisėsiu pašaly padirbėt, kol dar matyt biški…
Apsuko žmonės arkliuką ir grįžo atgal į fermą gyvulių šert. Vienas nusispjovė, kitas šyptelėjo, o trečias tiesiog tylėjo ir sau kažką galvojo…
Rytojaus dieną visas kaimas linksmai šypsojosi…

KAIMO GYVENIMAS KOLŪKYJE – 1950-1975 m.

Kasdienybė

Laikas ėjo. 
Ne, jis bėgo pasišokėdamas!
Gyvenimas virte virė: laukas, miškas, upės pakrantės, pievos, pakelės, pamiškė, krūmai ir priekrūmiai – klegėjo, trinksėjo, ūbavo, juokėsi, daug, labai daug ir garsiai keikėsi… Nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens laukuose burzgė traktoriai, šienapjovės, kombainai, bulvių kasamosios. Kraunant šieną į klojimus, šiaudus į didžiules stirtas, sodinant sėklojus, kasant bulves ar raunant runkelius, laukuose knibždėte knibždėjo žmonių. O jau kalbų, o juoko! Na, ko jau ko, o tarpusavio kivirčų irgi neretai pasitaikydavo. Ir kaip nepasibarsi, „nepasilojosi“, špygom nepasikaišiosi, jei žmonių tiesiog tiršta. Nors laukuose vietos apstu, bet krūvoj dirbant netyčia užkliūti už kažko galima būdavo… Daugiau ir garsiau tą darydavo moteriškoji pusė. Garsiai, išradingai, tvirtai ir įtikinamai rėžė jos viena kitai žodžius  ir „palinkėjimus“, svaidėsi perkūnais, rusiškais „keliaaukščiais“ ir „trumpaisiais vienskiemeniais“, viešino priešininkės asmenines paslaptis, gyvenimo būdą ir įpročius. Jau kad skalbė, tai skalbė!!!
Viena šalia kitos begyvendamos, neretai kiemą puikiai matydavo, kaimynės darbus stebėdavo. Retsykiais su kita „susiedka“ tyliai pasikikendamos aptardavo šalia esančiame kieme vykstantį gyvenimą ir tvarką. Toji, geram ūpui esant, persakydavo kitai, kita – trečiai ir žinia „sugedusiu telefonu“ kaip vėtra  sugrįždavo atgal į kiemą, apie kurį buvo pradėta šneka, sukeldama tikrą tornadą…
Būdavo ir taip, kad dvi moteriškės ne tik bičiulėmis tapdavo (trumpam!), bet ir susigiminiuodavo ar net „susiseseriuodavo“ (irgi ne ilgesniam laikui!). Tada jau, kaip patarlė sako, nei vandeniu perpilsi, nei siūlu perskirsi! Viena pas kitą su bliūdais ir puodais nešinos skubėdavo, pyragais ir ragaišiais dalindavosi, sūriais keisdavosi, o paragavusios kaimynės atneštos košelienos ar sausainių, sėsdavo draugiškam ir atviram pokalbiui. Apie viską. Dažnai ir apie labai intymius dalykus, apie kuriuos su bet kuo, net su savuoju brangiausiuoju vyreliu nepasikalbėsi. Ar tam žmogui suprasti moteriškas subtilybes ir paslaptis, kurių knibždėte knibžda ir sielos viduj, ir namų kerčiose? O susikaupusios ir neišsakytos jos gali sukelti „sprogimą“ – nepalankų sveikatai reiškinį.
Sunku pasakyti kiek tokia draugystė užsitęsdavo, bet tikrai ilgai netrukdavo!
Susirinkus darbymety kolektyviniam darbui su šakėmis, grėbliais ar „kašikais“, tarp kolūkiečių ir šnekta užsimegzdavo. Iš pradžių kalbėdavosi tarp savęs negarsiai, pajuokaudami, pašnekesiui nutilus pasigirsdavo kosčiojimas ar nosies nusišnypštimas. Bet kartais…
Nežinia, dėl ko prasidėdavo barniai, bet baigdavosi negreitai. Balsai tapdavo garsesni, jų daugėdavo. Paskui visi šaukė ir rėkė vieni kitų negirdėdami, kaip žaibai į žodžių laviną įsiterpdavo riebūs keiksmai ir (o kaip be jų?) pravardės:
– Radija!
– Bezdala!
– Pirdulnyca!
– Pumpliuzas!
– Dušagubas!
– Lipaška!
– Šešiapapė!
– Kasalapka!
– Purpa!
Ir įsisiautėdavo! Kaip audra, kaip uraganas! Kai pritrūkdavo svarių argumentų, žodžių arba gerklė užkimdavo nuo rėkimo taip, kad balsas joje pulte prapuldavo, buvo priimta nusisukti, pasilenkti, sijoną pasikelti ir sėdynę oponentei parodyt…
– Va, tau! Va, tau!
Seniau moterys kelnaites segint sijoną retai bemūvėdavo, ypač šiltuoju metų laiku… Tai, kas buvo kalbama tik pašnibždomis ir tik su „artima bičiule“, dabar pasklisdavo labai plačiai ir garsiai. Netildavo barnių aidas net namo po darbų skirstantis. Pasirėkavimai aidėdavo laukais po visą kaimą ir vakarais sodiečiai „gvildendavo“ dieną girdėtas naujienas prie vakarienės bliūdo savosios šeimynos apsuptyje… Ilgai nesikalbėdavo tarpu savęs kaimynės, kol laikui bėgant (o tas, žinoma, geras gydytojas!) po truputį, iš lėto, pamažu  užsimiršdavo skriauda ir nuoskauda…
Ir vėl iš naujo, vėl iš pradžių: draugystė, bičiulystė, giminystė ir t.t.

Tas mandagumas nelaiku!

Prisimenu tėvai mus mokė būti mandagiomis, klusniomis, gerbti kitus žmones. Sutikus keliu einantį žmogų, būtinai pasakyti „Laba diena“, „Labas vakaras“ arba „Padėk, Dieve“, jei kas nors lauke ar prie namų darbuojasi. Tuomet mes, vaikai, nieko negirdėjome apie vaikų teises, apie tai, kad gali turėti savo nuomonę, su kuria suaugusieji privalo skaitytis ir ją gerbti… o apie tai, kad tavęs negalima pabart ar, neduok pone Dieve, per sėdimąją kepštelėt (mat tėvams baudžiamoji atsakomybė grėstų!), net sapnuot nesapnavome. Visas Makarenkos pedagogikos taisykles paminusi, už čiuprynos nutvėrusi mama nusitaikydavo tiesiai į užpakalinę kūno dalį ir, priklausomai nuo nusižengimo laipsnio ir žalos aplinkiniams, įkrėsdavo „blynų“. Kartais užtekdavo dviejų-trijų plekštelėjimų, kartais daugiau, kol ranka pavargdavo. Jeigu tu iškrėtei ką nors tokio, kas jau „virš visko“, diržą nuo sienos nukabindavo ar vytinį nusilauždavo ir per blauzdas pertraukdavo.
Kai šaltą 1999-ųjų metų sausį Mama išėjo Amžinybėn, mes vaikai glostėme ir bučiavome jau šaltą ranką, dėkodami, kad ji laiku sudavė, sudrausmino, kad vėliau Gyvenimas mūsų skaudžiai nemušė už nuodėmes, nuo kurių buvome apsaugoti vaikystėje, nes Tėvai savo vaikams daugiau kalbėjo apie pareigas, o ne apie teises.
Žmonėse pritekliaus tada nebuvo daug. Greičiau atvirkščiai. Kolūkio traktorius laukus suardavo beveik iki pačių paupio krūmynų. Na, jei traktorininkui laiku spėdavai „pakišą“ įteikti, tada metru ar dviem platesnę pievą palikdavo. Vasarą kai užsitęsdavo sausra, karvutė plikai išgrauždavo ganyklas, o jos savininkui reikėdavo suktis, kad šioji alkana nebliautų. O kolūkio dobilai viliojamai žaliavo, skaniu kvepėjimu socializmui nusidėti kvietė…
Aš, gal jau antrokė buvau. Kartą vieną labai gražų vasaros vakarą sutemoms tirštai apgaubus kaimą, iš kažkurio kiemo striksėjau namo. Matau, mūsų kaimynas vidury kolchozo lauko tyliai sau dobilus peša, į maišą krauna, karvutei sočią paburnę ruošia. Aš gi mandagi, gražiai išauklėta mergytė, todėl tylėdama it paršelis pro šalį nepraeisiu gi! Anuomet, šiukštu, negalima buvo to daryti, na, dobilų pešti: pamatytų pirmininkas ar brigadininkas (kaip tyčia iš kažkur į mūsų kaimą buvo atsibastęs toks Bavarskis Vaclovas, brigadininku skirtas ir gyveno Pasadnykų pradinės mokyklos patalpose), būtų labai blogai: nubaustų žmogų, darbadienius „nubrauktų“, kolūkio viešame susirinkime apsvarstytų, draugišką teismą surengtų, miliciją užsiundytų…
– Labas vakaras! – skardžiai ir aiškiai šūktelėjau, kad žmogus, toli laukuose užgirstų ir nepagalvotų, kad nepasilabinusi praėjau pro šalį.
Žmogelis labai išsigando, pašoko, pargriuvo aukštielninkas ir greit atsikėlęs dar paklausė:
– A? Kū sakei?
Kai namo parėjusi papasakojau tėvams, šie nusijuokė ir paaiškino:
– Vaikeli, jei matai, kad žmogus daro ką nors neleistino ar draudžiamo ir galvoja, kad jo niekas nemato, tada tu tykiai praeik pro šalį ir nieko nesakyk. Net sveikintis tada nebūtina.
Taip mes augom, mokėmės ir pamažu vis išmintingesni tapome…

Tėvelis kalėjime…

Tik susikūrus kolūkiui, Stalino saulei „akinamai šviečiant“, Lietuvoje žmonės gyveno pusbadžiu. Kartais ir visai neturėjo ko valgyti. Iš visų kampų žvelgė badas ir skurdas. Mama pasakojo, kad reikėjo pyliavas atiduoti, o jei ko trūko atiduodant duokles, atsibelsdavo valdžios atstovai, griežtai reikalaudami atiduoti tai, kas tarybų valdžiai priklauso: grūdus, riebalus, sviestą, pieną, kiaušinius. Kartą buvo taip, kad sesė maža verkė ir prašė valgyt, o namie nebuvo net pelų (iš jų tuomet duoną kepė). Viskas buvo iššluota, sumalta, iškepta ir suvalgyta. Tėtis su kaimynu Juozu Ražausku tada sėjo kolūkio laukuose. Eidami namo jie pasiliko kelias saujas grūdų terboje ir parnešę susimalė, kad pamaitintų vaikus. Atsirado „geradėjas“ (pavardės neminėsiu, nes tėvai jam atleido ir toliau gyveno gražiai kaimyniškai sutardami), kuris įskundė pirmininkui. Tuomet pirmininkavo kažkoks Kačkauskas, uoliai ginęs kolūkinę nuosavybę ir kovojęs su grobstymu. Tuoj iškvietė miliciją. Tėvelis su kaimynu atsidūrė Lukiškėse. Abu nuteisė už vagystę ir „kriminaliniai nusikaltėliai“ kalėjo Rusijoje. Tėvelis buvo amnestuotas Stalinui mirus.
Dažnai pasakodavo apie Rusiją, kurioje kalėjo, apie šios šalies gilumoje gyvenančių žmonių gyvenimą, buitį, papročius, šamanus. Kadangi jis buvo nuteistas ir įkalintas už kriminalinę veiką, o ne dėl politikos, kalėjime jautėsi gerai, nebadavo ir prižiūrėtojai jo neterorizavo.

„Žiravonė“

Kolūkinėje santvarkoje komunizmo saulė visai nebešvietė žmoneliams. Nepriteklius alkiu ėmė pilvus gurginti, skrynias ir aruodus švariai tuštinti. Ir iš kur galėjo turėti naujai „iškepti“ kolchoznikai šio to užkąsti, jeigu viskas buvo suskaičiuota, nacionalizuota ir  įvesta duoklė tarybų valdžiai: didelę dalį gėrybių, išaugintų ir pagamintų to paties vargšo žemdirbėlio sklypelyje, reikėjo atiduoti socialistinės santvarkos nepasotinamai ryklei užkimšti. Aplankydavo namus skrebas Stankelis su rusakalbiu sėbru ir riksmu, keiksmais bei kumščiais mosikuodamas pradėdavo gąsdinti baltomis meškomis…  Kentėjo žmonės, bijojo, tylėjo ir atidavinėjo visą savo gerą.
Klojimai, didžiuliai buvusių ūkininkų pastatai tapo kolūkio nuosavybe. Juose šioks toks kolektyvinio ūkio derlius buvo kraunamas: į vieną pusę javai byrėjo, į kitą – pelai. Rijo alkani žmonės seiles į pelus žiūrėdami, nes iš jų tuomet duonutę kepdavo, o jų, šiukštu, negalima buvo prisižerti! Apie grūdus net svajoti jau niekas nedrįso. Jei pamatytų, iš karto cypėn, Rosijon! Ištremtų, kaip mano tėvelį su kaimynu…
Kiekvienas gaspadorius žinojo savo ūkinių pastatų silpnąsias vietas. Ne išimtis buvo ir klojimų kertelių nestabilumas, atsiradę plyšeliai ar nestipriai besilaikanti lenta… Kai kas sugalvodavo kitokį įėjimo į kluono vidų būdą, nepažeidžiant užrakto su pirmininko parašu (sakydavo, kad vilkas žiemą į avidę patekdavo pasikasęs po pamatais, o čia žmogus ir dar alkanas nesugalvos!).
Neprisimenu, kokiame klojime tai įvyko, bet strioko buvo ne tik atėjusiąjam šiek tiek naudos sau pasipešti. Atslinko žmogelis su terbele sutemus į praėjusios dienos darbo vietą, praskyrė netvirtai besilaikančią lentukę ir jau peš, žersis, bet… o jergau! Ne pelai, ne grūdai į saują byrėt ėmė, o kažkieno koja su vyža rankoj! Išsigando ir už kojos patrauktasis, ir jį sugriebusysis. Kūrė abu namo neatsisukdami atgal. Įdomu tai, kad niekas nežinojo ir niekam nesakė, kas tą naktį ne laiku ir ne vietoj susitiko. O kaimiečiai tolerantiškai nutylėjo, kaip ir daug ką, kas anuomet nutikdavo…

AMATAI

Kaimas turėjo savąjį kailiadirbį – Petrą Sekmoką, savąjį kalvį (kavolį) – Jurgį Kudelį, siuvėją (kriaučių) – Stasį Purą. Juozas Dapkevičius veldavo veltinius. Mano tėvelis, Stasys Verkauskas „čystydavo“ paršelius ir ėriukus. Tai darydavo „lengva ranka“, po operacijos gyvulėliai tuojau pasveikdavo. Be to jis dirbo staliaus darbus: gamindavo vežėčias, ratus, lenkė lankus pakinktams.
Pečiuje įkaitindavo gerai vandenyje išmirkytą ievos medžio keleto metrų ilgio kartį, rišdavo prie varstoto, kurį buvo pats pasigaminęs. Visa šeimyna lenkdavom pusiau. Įkaitęs ir šlapias medis nelūždavo, o sulinkdavo. Vėliau namo pašaly išdžiovindavo, nuskusdavo žievę ir nudažydavo. 
Mano mama, Genutė Verkauskienė, buvo audėja.
Kaimiečiai pindavosi krepšius: didelius ir apvalius (šienui iš klojimo į tvartą nešti), mažesnius – bulvėms ir labai didelius, su dangčiais – mėsos gaminiams (skilandžiams, kumpiams, dešroms) svirne pakabinti. Tai mokėjo ir darė visi kaimo vyrai.
Žiemos vakarais vyrai vijo virves, moterys verpė vilnas, linus, pakulas, megzdavo.
Daug kas turėjo bičių (Kudeliai, Ražauskai, Kiela Feliksas ir kt.), todėl turėjo medaus patys ir kaimynams duodavo. Pinigų už medų neimdavo, ypač jei kas nors paprašydavo vaistams.
Ne paslaptis ir nieko bloga, kad kaime žmonės mokėjo pasigaminti naminukės ir pasigamindavo. Apie 1960-uosius metus niekas jos negamino parduoti. Prieš atlaidus nueidavo kaimynas pas kaimyną, gaudavo butelį ar kitą.
Tiesa, atsimenu tokią Raudeliūnienę, gyvenusią šalia Pusilgiškių kaimo, kuri kartkartėmis parduodavo butelaitį samanės labai „ištroškusiam“…  Na, ji turėjo tą savo „verslą“, nes gyveno prie Širvintos krūmynų…
Dar kolektyviniams ūkiams neiširus, mūsų kaimo žmonės turėjo puikų ir paslaugų, savo darbą gerai išmanantį gyvulėlių gydytoją – veterinarą Viliuką Juknevičių. Nesuskaičiuojamą daugybę kartų šis vaikinas be atsikalbinėjimų skubėdavo pas žmones, kuriuos ištikdavo bėda – susirgdavo karvutė, veršelis, kiaulė ar arklys. Jam apsilankius pas „ligonius“, profesinio išmanymo dėka šie pasveikdavo ir jų šeimininkai nepatirdavo nuostolių ir, kas be ko, būdavo be galo jam dėkingi už tai.
Sakau „turėjo“ ir „buvo“, nes, iširus kolūkiams, Vilius šia praktika nebeužsiiminėja.

KALBA

Kasdienėje kalboje buvo daug svetimybių, žargono, tarmiškų žodžių.  Pavyzdžiui, mano kaime sakyta: „Labai drenas žmogus“ – „Labai blogas žmogus“; „Man dabar drena čia stavėt“ – „Man dabar nepatogu čia stovėti“. Kitas dažnai girdėtas žodis: markatnas – liūdnas. „Šiandien markatna ko tai“ – „Šiandien kažkodėl liūdna“.
Sovietmečiu „išmoko“ keiktis rusiškai: daugiausia jauni žmonės.
Daug kas namuose tarp savęs kalbėjo lenkiškai.  
Pateikiu kasdienės mano kaimo žmonių kalbos žodynėlį. Daug žodžių jau seniai nebevartojami, daug kas net nebežino jų reikšmės, nes su senaisiais gyventojais išeina ir buvusioji kalba…

abrazdas – šventas paveikslas
abrusas – rankšluostis
adyna – valanda
akvata – noras
alia – bet, tačiau
apcūgos – replės
atšlaimas – kiemas

bačkutė – statinaitė
badziojasi – valkiojasi, slampinėja
barabonas – būgnas
batviniai – runkeliai
bezai – alyvos
blešanka – skardinė
blieta – skarda
britkus – bjaurus, šlykštus
brudnas – nešvarus, purvinas
budavoti – statyti
budinkai – pastatai, sodyba
bulba – bulvė

cacka – žaisliukas
cviekas – vinis

čebatai – auliniai batai
četvergas – ketvirtadienis
čėdyti – taupyti, tausoti
čėsas – laikas
čistyti – valyti
čiulkinė – virtų bulbių košė su spirgučiais

daboti – sekti, saugoti, žiūrėti; pasidaboti – įsižiūrėti, pamilti (vaikiną, merginą), simpatizuoti 
darotka – mažas skilandukas, į storają žarną prikimštas šaltai rūkytas mėsos gaminys
dyvytis – stebėtis
drabni – smulkūs
duršliokas – skylėtas samtis
dziegaris – laikrodis

filižanka – puodelis kavai, arbatai
firanka – užuolaida
frizuotis – sukti plaukus
flensas – daigas

grafkė – žiogelis (segtukas)

išbeldė – sudaužė langą, subeldė – sudaužė indą

kaptonas – medžiaginis puspaltis, strukė
kavalkas – gabalas
kavoti – slėpti (kokį daiktą); laidoti (šindy jį pakavoja Prievartiesia)
kaunierius – kalnierius
kieliškas – taurelė
kieravoti – važnyčioti                
kilbasa – dešra
kindziukas – skilandis
klaimas – klojimas
klemka – durų sklendė
kliančyja – įkyriai prašo
koldra – antklodė
košeliena – šaltiena
kožnas – kiekvienas
korkas – butelio kamštis
košikas – pintinė
kupčius – pirkėjas
kvarbatkos – nėriniai
kvartukas – prijuostė
kvarba – audinių dažai
kvietkas – gėlė
kukarda – kaspinas

lagadnas – malonus, švelnus
lachudra – girtuoklis, paleistuvis
liulka – pypkė
lodaris – tinginys
loska – malonė

markatnas – liūdnas, nusiminęs
maslionkos – pasukos
mislyti – galvoti
monyti – prašyti, apgaule atiminėti
morkva – morka
mudrus – išdidus

nabagas – vargšas
nabašnikas – numirėlis, velionis
nauhat – nesvarstant, iš akies 
nedėlia – sekmadienis
neprijemnas – nemalonus, atstumiantis, prijemnas – malonus, geras
nuoperskas – antpirštis
nešpetnas – simpatiškas, gražus; špetnas – negražus
netrivoju – netveriu
nevalnia – negalima, draudžiama
niaugi – taip, iš tikrųjų
nygdy – niekada

padlagė – grindys
paduška – pagalvė
pagada – giedras oras
paišelis – pieštukas
pakarnas – nuolankus, lipšnus (pos. Pakarnas teliokas dvi karves žinda)
pakūta, pakūtavoti – kančia, kentėti
paldienykas – pirmadienis
pančiakos – kojinės
parėdkas – tvarka
pavietka – ūkinis priestatas
pėdnyčia – penktadienis
piela – pjūklas
pletyti – bliuznyti, laidyti nešvankius juokelius
plėmas – dėmė
prabočyk – atleisk, nepyk
prauda – tiesa
pravornas – vikrus, apsukrus
procavoti – dirbti
pripaškudijo, apsipaškudijo – priteršė, prisiteršė
prosas – lygintuvas, prosyti – lyginti
puškela – dėžutė

rabavoti – apiplėšinėti, vogti
raptum – staiga, greitai
ravas – griovys
razumnas – protingas, sumanus
retavoti – gelbėti
rėdyti – puošti
ryzas – skarmalas
rubaška – viršutiniai baltiniai

salsesonas – šaltai rūkyta nugarinė
sereda – trečiadienis
skarvada – keptuvė
skupus – šykštus
skūra – oda
smalsčius – kiaulės taukai
smožyti – kepti; virti uogienę (Ar prisismožyjai šiemet vuogų?)
sniedania – pusryčiai
sodželka – kūdra
spatkelis – lėkštutė
stanikas – moteriška liemenėlė
subata – šeštadienis
sumlianija – sąžinė

šėnavoti – saugoti, tausoti, lepinti (pvz. sūnų ar dukrą)
šėpa – spinta
ščyras – sąžiningas
škãda – nuostolis,  škadá – gaila
šleikos – petnešos
špricas – švirkštas
šriūbas – varžtas
šumnas – puikus, gražus

tarba – maišelis
tolkas – sumanumas, protavimas (talkaunas žmogus)
tručyti, tručyzna – nuodyti, nuodai
trudnuoti – dejuoti, kankintis

ultojus – tinginys, nevala
upartas – užsispyręs, uparas – užsispyrėlis, priešgyniautojas
undarokas – sijonas
utarnikas – antradienis
uvažiuoti – gerbti, tausoti
uzbonas – ąsotis

vailakai – veltiniai
velyk – verčiau
vendzyti – rūkyti (mėsą)
viedras – kibiras
vuoga – uoga

zamkas – spyna
zaslanas – suolas
zerkalas – veidrodis
zabova – žaidimas
zaviesai – vyriai
zovada – šuoliuoti, greitai bėgti

žabalas – aklas
žaketukas – moteriškas švarkas
žebrokas – ubagaujantis žmogus
žulikas – apgavikas

Seni žmonės laiką sakydavo taip: Adynykus in pinkių, a minutnikus in aštanių (be dvidešimties minučių penkios valandos).

KASDIENOS DARBAI

Didžiausias darbymetis ir žmonių sujudimas – pavasarį. Kai saulutė pakildavo aukščiau, vyturėlio giesmė skardžiau suskambėdavo, išeidavo gaspadorius į lauką rudens arimo, jau pradedančio džiūti, pažiūrėti. Paimdavo į rankas žemelės grumstą, patrupina pirštais, pavaikšto po šen bei ten ir neskubriu žingsniu pasuka link šalinės, kur sudėti padargai: arklas, akėčios, arklinis kultivatorius, pakinktai. Pasigirsta bilsnojimas, suskamba po žiemos snaudulio metalo žvangesys: reikia dar kartą patikrinti ar visos veržlės vietoj, gal reikia ką pataisyti, prikalti, dar kartą sutepti. O gal branktas jau sutręšo? Rudenį ne viską spėjo sutvarkyti, o kai ką pamiršo… Neilgai trukus įkinkys arklelį ir išvažiuos į lauką arti, akėti ir sėti.
Gaspadinės traukia drobines ir čaračkines terbukes su sėklelėm. Šlamina popierėliais, žiūrinėja. Ne viena pykteli:
– Kad jas chaliera tas pelas, jau dabuva! Šiemet neturėsiu agurkų sėklų!
Ir užsimetusi kaptonėlį, gražesnę skarelę užsirišusi išsiruošia pas kaimynę. Pasišnekės ir tuo pačiu paklaus, gal šioji turi jų daugiau, gal galės truputį duoti.
Dienelė po dienos ir žiūrėk, gaivus pavasario vėjelis jau pradžiovino dirvą, pasigirsta vyriškas „Nuooo!“. Moteriškė atsinešusi pintinėlę su kiaušiniais, žiūrinėja prieš langą:
– Kažna, geri bus ar nie?
Jei kieme „bajavas“ gaidys sukinėjasi, tai kvaksinti vištelė po trejeto savaičių po aslą geltonpūkius cypsinčius vištukus vedžios. Jau pats laikas ją ant kiaušinių sodinti.
Dar kiek pagalvojusi, įsideda į kraitelę kokį dešimt kiaušinių ir patraukia į kitą kaimo pusę, kur kieme gražios gegužėtos vištukės kudakuoja, gal pasikeis? Pakloja, suruošia minkštą ir šiltą gūžtele, patupdo ir dar sietu užvožia: kad nenušoktų, kad aplink vaikštantys namiškiai netrikdytų perinčiosios, o tai pasišiaušia raiboji perekšlė ir piktai sugirksi.
Dar reikia patikrinti, kaip dygsta rasoda ir saulutės atokaitoj pasėti burokai (flensai). Savaitė kita ir jau reikės sodinti į vagas. Paskui – į kamarą. Laikas bulveles sėklai ruošti: kur didesnė – perskelti, kuri papuvusi – šalin numesti.
Šeimininkės pečių kūreno labai anksti. Dar švintant jis būdavo užkurtas ir kai jau reikia eiti dirbti lauko darbų, tereikėdavo tik sagonus su bulvelėm ir puodus su šeimynai paruoštu valgiu žarijomis apžerti. Jeigu į darbą kolūkio laukuose susirinkę kaimiečiai išvysdavo rūkstantį kaminą, pasišaipydavo iš miegalės gaspadinės:
– Va, va, žiūrėkit, kadu tik pečį kūryna!
Saulutei pasišokėjus aukštyn, ateina trobon šeimininkas. Reikia ko nors užvalgyti, kol arklys kiek pailsės ir pasiganys. Pasikrapštęs galvą užklausia:
– Kažna, šiemet turguj paršai labai brangūs?
Pats laikas pirkti paršelius, nes pernai pirktosios kriuksės žiemą paskerstos, susūdytos, sukimštos į dešras ir skilandžius, kurie apie šv.Velykas pirtyje išrūkyti ir svirne sukabinti. Kaimynas kaimynui nenorėdavo parduoti paršelių jei jų turėjo: maža kas gali atsitikti su tokiais mažais, paskui šnekės, kad sergančius pardavė, todėl šeštadienį atidėję visus darbus, važiuodavo Ukmergės turgun.
Kai bulvės ir daržai pasodinti, karvutės smilkstančios verbos dūmais aprūkytos ir į pievas išvestos ganytis, sodiečiai šiek tiek atsikvėpdavo. Gražiais ir tyliais gegužės vakarais sukalbėję rožančių, eidavo gulti.
Dar dvi-trys savaitės praeina: sultinga bei kvapni žolė jau šaukia pjovėją į pievas, pamiškę, krūmynus. Pasigirsdavo plakamų dalgių taukšėjimas, prasidėdavo šienapjūtė. Ir lyg tyčia, tuo metu daržuose „pasipildavo“ žolė, todėl darbas darbą vijo! Rytais, kol rasa nenukritus, vyrai šienaudavo, o moterys skubėdavo ravėti daržus. Šieneliui džiūstant neramiai dairydavosi į dangų, nes net mažiausias debesėlis galėjo sulyti jau išdžiūvusį šienelį, todėl skubėjo krauti į kupetas ir vežti į daržines, klojimus.
Gaspadinei tik sukis! Nujunkytas veršiukas buzos gerti iš kibiro dar nemoka, todėl tenka skirti nemažai laiko ir pastangų, kol „su pirštu“ išmokdavo pats sriaubti. Po aslą raiboji vedžiojasi pulkelį geltonpūkių, garsiai ciepsinčių ir vis lesalo prašančių. Kuris, žiūrėk, „susipančiojo“ kokiu siūlu ar nuo šukų nukritusiais plaukais ir voliojasi ant šono kol išlaisvini kojeles. Iš pečiaus neištrauktos bulvelės, o ir tarkuotų bulvių košę būtina apžerti žarijom, kad iškeptų. Dar radus laisvesnę minutėlę reikia užmerktus skalbinius išskalbti, paršeliams žolės įmesti, karves, avis perrišti ir čiupus grėblį – šieno vartyti, grėbti, vežimo minti.
Šienelis jau po stogu, rodos galėtum šiek tiek ilgiau po pietų snustelėti, bet rugiapjūtė jau čia ir verčia spėriau suktis. Vėl nuo aušros iki sutemų: kol šviečia kaitri saulutė ir lietus neužlijo – reikia skubėti žiemkentėlį tvarkyti.
Vėl žvanga dalgiai, o dirvoj netrukus sustoja gubų eilės Saulutės Motinėlės atokaitoj džiūti ir žmogaus širdį džiuginti.
Prisimenu, kaip rugius kuldavom spragilais. Maža būdama esu tai dariusi: tėveliai pamokė, kaip laikyti spragilą, kaip apsukti ore ir kaip nuleisti ant paruošto žemės pado išdėstytų rugių pėdų.
Nutilus Gelvoninės atlaidų alasui, išlydėjus paskutinius svečius, nuo stalų ir lovų nurinkus gražesnius, tik šventėms skirtus užtiesalus, trobos aslą prasišlavus, jau sekančią dieną būdavo išariamos pirmosios bulvių vagos.
Bulviakasis.
Vieni kaimynai nusikasdavo bulveles greičiau, talkininkų padedami, kiti užtrukdavo ilgiau.    
Vėliau po bulviakasio – raudavo runkelius, ropes, turnipsą.
Prieš šalčius iš rudens „pamėžtuose“ arimuose iškildavo kaupai („kapčiai“), kur žiemodavo sėklinės bulvės, burokai. Dažnai šeimininkė įdėdavo morkų, burokėlių, kopūstų galvų – pavasarį atkasus jie būdavo švieži ir sultingi, jei, žinoma, pelės jų nesudorodavo šiek tiek anksčiau…
Rudens darbai baigti, vištukai suskaičiuoti, svogūnai supinti į kasas, statinėj rūgsta kopūstai, dienelės sutrumpėjo… Jau ir „ražancavos“ dienelė paskutinė: rytojaus dieną į krepšelį įsimetus kauptuką, grėblelį ir baltų chrizantemų bei vaško žvakelę, skubės visi kas gyvas į Prievartos kalnelį.
Pas savuosius: pasimelsti, šventąją ugnelę pažibinti, giliai iš širdies atsidūsėti…
Prisiminti, gal net ašarą nubraukti.
Paskui atsisės sodietis prie lango ir žvelgs į žemelę, numetusią žalią rūbą, baltam poilsiui pasiruošusią, pilką dangų, lietumi verkiantį… 
Ilgai galvos, svarstys, dūsaus ir rymos, kol vieną dieną pamatys, kad jau žiema atėjo… Kad laiko ratas apsisuko ir vėl tolyn nuriedėjo…
Amžinybėn.   

VALGIAI

Pusryčiai
Kepdavo blynus: bulvinius arba miltinius. Kviečius prasimalus girnomis, iškepdavo „razavų“ blynų. Dažiniui išplaktas kiaušinis su pienu, iškeptas spirguose, arba vieni spirgučiai plaukiojantys riebaluose. Užgerdavo rūgusiu pienu ar valgydavo su varške.
Populiarus valgis buvo trinta bulvių košė arba troškinys su spirgais, pienu (čiulkinė). Kartais pagamindavo skrylių, virtinukų. Išvirdavo ir pieniškos sriubos (užsisrėbti).

Pietūs
Pietumis vadindavome tai, kas duonkepėj krosnyje (pečiuj) išvirdavo ir žarijomis apžertame puode išsitroškindavo (išsišutindavo), iškepdavo. Tai ir sriubos: burokėlių, kopūstų, bulvienės, kruopų, vasarą – rūgštynių ar „batvinių“, kur „plaukiojo“ didelis gabalas skilandžio ar rūkyto kumpio.
Dažnai kepdavo bulvinę košę (dabar visi vadina tą patiekalą kugeliu, plokštainiu). Pečiuje ji iškepdavo puikiai, paskrusdavo ir ant stalo patiekta skaniai kvepėjo.

Vakarienė
Dažniausia tai būdavo labai lengvai virškinami patiekalai: pieniškos sriubos (populiariausia zacirka), kruopų košės, kartais virtos bulvės su rūgpieniu ar šaltibarščiais. Beje, kiek prisimenu, į šaltibarščiuis vakarienės metu nebuvo pilamas rūgpienis. Šį „prėską“ patiekalą vadindavo rasaliene.
Atšalus orams, vėlų rudenį ir žiemą, skerstuvių metu, puoduose kunkuliuodavo kiauliena. Virta šoninė, šonkauliukai su raugintais kopūstais, kepeninės dešros (vantrabiankos), vėdarai (bulvinės dešros), juka (kraujinė sriuba) – kasdieniniai kaimiečio valgiai.
Seniau, vėlų rudenį valgydavome avieną, bet vėliau  avių nelaikėme, todėl mėgaudavomės tik kiaulaitės mėsyte.
Skilandžiai, dešros, kumpiai, lašinių paltys pavasariop būdavo išrūkomi ir ištisus metus sodiečio stalas buvo turtingas. Turėjo kuo pavaišinti netikėtą svečią ir patys valgė.
Išsikepdavo pyrago, ragaišio. Vasarą dažnai mušdavo sviestą, spausdavo sūrį (tada keletą dienų pieno nenešdavo į pieninę). Sumušus sviestą gerdavome skanias, su mažomis sviesto kruopelytėmis, pasukas (maslionkas). Ypač skanu su šviežiomis bulvėmis.
Paprastai patiekalai buvo ruošiami iš kiekvienu metų laiku užderančių gamtos gėrybių: daržovių, vaisių. Pagrindinis maistas – bulvės. Vasarą mėgiamiausi valgiai – svogūnų, salotų ir ridikėlių salotos, įpjausčius krapų ir užpylus rūgpieniu su grietine, šviežių agurkų salotos su rūgusiu pienu ir grietine, rūgštynių arba burokėlių lapų (batvinių) sriuba su plaukiojančiu joje skilandžio ar rūkyto kumpio gabalu. Rudenį virdavo obuolienę, kurią valgydavo su duona arba virtomis bulvėmis. Kepdavo moliūgų košę. Skilandį, dešras ar lašinius valgydavo su duona, užkąsdami raugintu agurku.   
Tvankią ir karštą vasaros dieną pripjaustydavom juodos duonos, įpildavome šulinio vandens ir pasaldindavome cukrumi. Tai vadinosi – ubagienė. Skanu ir sveika!
Kai karvutė apsiveršiuodavo, pirmomis dienomis pasimelžus krekenų, įmušę keletą kiaušinių, kepdavome labai skanų apkepą.

KAIMO ŽMONIŲ PAVEIKSLAI

Stravinskai

Vis nepamirštu savo vaikystės. Augau, į viršų stiebiausi ir pasiekiau stalviršį, paskui obels šaką pasiekdavau, tolyn į laukus pasileisdavau… Kartais ir labai toli nužygiuodavau. Prisimenu, mane beeinančią nežinia kur ir nežinia ko, sustabdė kaimynė Sekmokienė (Petrienė) ir už rankelės vedina mamai grąžino. Atrodo, kad sumaniau į mokyklą nueiti.
Su tėvais dažnai eidavom svečiuosna pas Stravinskus. Jų sodyba buvo ant Širvintos upės kranto, leidžiantis link upės žemyn prie šaltinėlio stovėjo jų pirtis, kur mes, Kalėdų ar Velykų belaukdami, eidavom maudytis. Žinoma, prieš tai šeimininkų maloniai pakviesti.
Antaną Stravinską prisimenu kaip labai šviesų, linksmą, nuoširdų ir išsilavinusį žmogų. Ilgais žiemos vakarais kaimynai pas kaimynus užeidavo pavakaroti, patys pasakojo, kitų klausėsi. A.Stravinskas mūsų namuose buvo dažnas ir visada laukiamas svečias. Atėjęs pirmiausia kreipdavosi į mane:
– Lyg lygu? – linksmai klausdavo.
Reikėdavo atsakyti – pora ar ne.
Kišenėje visada atnešdavo riešutų, džiovintų kriaušių, obuoliukų ar saldainių. Mokėjo kalbėti ir su suaugusiais, ir su vaikais.
Dažnai ateidavo ilgais rudens ir žiemos vakarais pavakaroti. Puikiai žaidė šaškėmis: kiekvieną kartą laimėdavo, tik kartais su manimi žaisdamas „pralaimėdavo“…
Kartą mudu su Stravinsku prisėdome pasikalbėti:
– Dėde, o jūs lėliuką turit? – klausiu.
– Turim, – rimtu veidu atsako mano pašnekovas.
– O tai kur jūs jį laikot? Kodėl aš niekad ir niekur jo nemačiau? – teiraujuosi.
– O tu ateik pas mus ir pamatysi. Parodysim.
Ką gi, kaip tik artėjo metų šventė – Kalėdos, Stravinskai iškūreno pirtį, pakvietė mūsų šeimyną joje išsimaudyti, o mane – „lėliuko“ pažiūrėti.
Atėjom visi jau vakarop, prie durų pasitinka namų šeimininkė Stravinskienė, ima mane už rankos ir šypsodamasi veda į trobą. O pas juos už stalo sėdi toks pusamžis, pliktelėkęs vyriškis ir tarškina siuvamąja mašina. Anuomet po kaimus keliaudavo siuvėjai, kokioje nors troboje apsistoję, imdavosi darbo: siūdavo šeimininkams ir kaimo žmonėms.
– Va, mūsų lėliukas! – linksmai paaiškino Stravinskas.
Aš priėjau arčiau ir išsižiojusi ilgai žiūrėjau į „lėliuką“. Tyliai sau stebėjausi, kodėl jis toks didelis ir jau senstelėjęs, ne toks, kaip visi lėliukai, lopšyje knirkiantys. Supaisysi tuos suaugusius žmones, o gal ir tokių „lėliukų“ būna? Stravinskienė tuoj ant stalo padėjo lėkštę marmelado, paraikė pyrago, liepė būtinai valgyt, nes „lėliukas“ supyks ir pasislėps. Kirtau iš peties, nes svečiuose ir marmeladas, ir pyragas daug skanesni negu namie.
Vėliau, kai jau paaugau, nueidavau ten pati. Dar ir dabar matau tą gryčią, jos viduje medines grindis ir stalą, stovintį kampe. Aplink jį suolai, kitoje kambario pusėje – duonkepė krosnis, plyta. Langeliai tokie mažučiai, ant sienų šventi paveikslai kabo. Nuo trobos link upės vedė takelis, slyvomis apsodintas. Rudeniop sunokdavo labai skanios ir didelės slyvos, kurių sočiai prisivalgydavom, nes šie žmonės buvo labai vaišingi ir dosnūs.
Suaugau, dirbau Vilniuje, kai jau visai sulinkusi senutė Stravinskienė eidama su mano mama iš pieninės išsikalbėjo. Mama pasakė, kad aš labai mėgstu naminį sviestą. Ji dar kartą paklausė, ar tikrai. Po to kelias dienas ji nenešė pieno parduoti, o dar po kelių dienų atnešė savo sumušto naminio sviesto gumulėlį… Turbūt niekada negalėsiu rasti žodžių, kad galėčiau aprašyti paprasto žmogaus gerumą, jo širdies šiltumą ir koks brangus bei neįkainojamas buvo ir tebėra tas sviesto gabalėlis.
To niekada nepamiršiu!
Prisipažinsiu, kad dažnai netgi sapnuoju šią sodybą… Rodos, imsiu ir nueisiu į tą vietą, kur stovėjo tas kuklus namelis su gonkomis. Gal toje vietoje išliko koks nors medelis, gal kokia plyta ar rakandas mėtosi žolėje, o gal geroji tų namų dvasia tebeplevena virš lauko? Deja, dabar tenai tuščia…

Olė (Aleksandra) Sekmonienė

Mano mamos, Genovaitės Verkauskienės pusseserė – kilusi iš Burniškių kaimo, ištekėjusi už Vlado Sekmoko, gyveno Pasadnykuose. Dar paauglė būdama neteko mamos. Glaudėsi pas tetą. Kaip ir dauguma našlaičių, iš savo giminių patyrė skriaudą, neteisybę, o pasiguosti dažniau galėjo kaimynei, o ne artimam žmogui – tetai…
Buvo graži ir labai darbšti panelė: aukšta, liekna, linksma, mokėjo daug dainų, juodaudavo su jaunimu, todėl jauni vaikinai mielai žvalgėsi į ją ir stengdavosi užkalbinti, daugelis mergino, tačiau „griežtoji tetulė“ drausdavo kalbėtis su berniokais, girdi, laiką gaišta, darbus reikia dirbti: daržus ravėti, šieną grėbti, verpti, austi… Olė turėjo savo širdžiai mielą bernelį, o ir jis buvo neabejingas jaunai ir gražiai merginai.  
Pažinojau šį žmogų, gyveno jis netoli. Buvo išvaizdus, darbštus, taupus ir protingas žmogus. Dažnai pagalvodavau, kad iš jų būtų buvusi puiki pora ir gal būtų darniai nugyvenę kartu gyvenimą, bet … nebuvo lemta.
Ištekėjo (teisingiau – varu buvo išvaryta) už nemylimo žmogaus, mėgusio taurelę išlenkti, o dažnai per tą degtinėlę (ypač kai josios padaugindavo) ir triukšmą namie sukeldavo, kauptuku ar kitokiu ūkyje naudojamu įrankiu besišvaistydamas, nekreipdamas dėmesio į susirinkusius gimines, per atlaidus besisvečiuojančius jų namuose, daužydavo lempas, indus, langus… Bėgdavo tuomet visi jų svečiai pas mus, Gelvonines švęsdavome dideliame būry giminių toliau, o Olė kur nors kamputyje tyliai sėdėdavo, dūsaudavo ir karčią ašarą braukdavo. Labai dažnai ji nakvodavo mūsų namuose: už rankutės mažuoju Valiuku vedina, besislapstydama nuo įtūžusio Vlado Sekmoko, nakvodavo klojime, ant namo aukšto, šaltuoju metų laiku susigūžusi rymodavo ant pečiaus, krūpčiodama nuo kiekvieno garso…
Vėliau, kai jau paaugo Henrikas ir Valius, tai kartodavosi rečiau.
Degtinėlę labai mėgo… Olė kartą pasakojo, kad parsinešusi butelį degtinės ir norėdama jį išsaugoti „didesniam reikalui“, užkasė už tvartelio. Vladas jį greitai surado, išsikasė ir išgėrė…
Gyvendama Pasadnykuose daug ašarų išliejo. Su artimiausiais kaimynais niekaip nesisekė gražiai sugyventi… Dažnai, ypač darbymečio metu kolūkyje ją užsipuldavo, pravardžiuodavo. „Radija“ vadino ne tik suaugę, bet ir kaimynų vaikai…
Kaime prasidėjus melioracijai, teko persikraustyti į naujai pastatytą mūrinį namą kaimo vidury. Gailėjo ir ilgėjosi savo nedidukės medinės gryčiutės – tokios jaukios ir šiltos…  
Kodėl sunku buvo gražiai sutarti su kaimynais, bent ilgesnį laiką nesipykti? Dažnai pas Olę ir Vladą Sekmokus sėdėdavę už vaišių stalo (vestuvės, metų šventės, išlydėtuvės, įkurtuvės), vos įsiliepsnojus naujam konfliktui, lyg sutarę, nors ir nedalyvaudavo barniuose, pradėdavo tyčiotis ir užgaulioti. Vladienė visuotinai vėl tapdavo „prietaisu, kuris transliuoja žinias ir muziką“…
Gal todėl, kad ji turėjo skardų balsą, o gal, kad buvo šiek tiek karšto būdo ir pernelyg greitai atleisdavo skriaudą, užmiršdavo piktus žodžius, labai nuoširdžiai vėl bendraudavo ir buvo pasiruošusi „atiduoti širdį“ visai neseniai skaudžiais žodžiais plūdusiai kaimynei?

***

Olės ir Vlado Sekmokų namuose ant palangės žydėjo daug gėlių, daugiausia raudonai ir rožine spalva žydinčios pelargonijos.  Augo ryškiai žaliais, smulkučiais spygliukais papartis. Vasarą ir rudenį prie namų žydėjo gausybė gėlių, akys raibdavo nuo spalvų, o teta Olė jų negailėjo: skink į valias, nes visų neišskinsi!
Buvo puiki šeimininkė, siuvėja.
Būdavom dažnos viešnios jų senojoj troboj, o vėliau naujajame baltų plytų mūre.
Vieną vėlų rudenį Vladas Sekmokas mirė, o teta Olė gyventi viena tuose namuose bijojo: dėl priešiškai nusiteikusių kaimynų, o ir vėlėmis, jų klajojimu po žemę ir sugrįžimu į buvusius namus labai tikėjusi…
Tuojau po laidotuvių išvažiavo gyventi pas sūnų Valiuką į Juodonių kaimą, o dar vėliau persikėlė gyventi į Jonavą pas sūnų Albertą, kur gyveno iki tol, kol sunki liga paguldė į mirties patalą.  
Gerą nuotaiką ir daug žmogiškos šilumos atsiveždavo atvažiuodama jau iš Jonavos pasisvečiuoti į mūsų namus. Pirmiausia įėjusi į namus paklausdavo mamos:
– Ar turi pirznio pieno? – taip ji vadino rūgusį pieną, kurį labai mėgo.
Atvažiavusi siūdavo, lankydavo Pasadnykų kapines, sutvarkydavo Vlado kapą ir ilgai jo liūdėjo.
Jonavoje būdavom laukiami. Vaišindavomės tetos rinktais ir raugintais grybais (gruzdais), pačios kepta duona, o tą jos nuoširdumą, dosnumą ir gerumą tebeprisimenu ir dabar…
Buto kaimynai Jonavoje gerbė ir mylėjo geraširdę, linksmą ir mielą moterį. Ji pati labai džiaugėsi ir pasakodavo, kad mandagūs, maloniai bendraujantys kaimynai kalbina, kviečiasi į svečius. Ten gyvendama pamiršo buvusias patyčias ir pilnas baimės naktis Pasadnykuose, taip pat tą nelemtą pravardę…
Mirė pas sūnų Valiuką Juodonyse, 1989 metų sausio mėnesį.
Kol gyveno, šiltą prieglobstį pas savo bobutę rasdavo Alberto iširusios pirmosios šeimos vaikai: Virgis ir Laimutė. Prižiūrėtas buvo ir pats Albertas, kuris, kaip ir tėvas vis dažniau ir dažniau linko prie taurelės. Galop, mirus motinai, atsidūrė Nakvynės namuose ir 2004 metais mirė susirgęs nepagydoma liga. 

***

Kai laidojome Olę Sekmokienę, staiga iš saule nušvitusio dangaus pasipylė lietus, nugriaudėjo perkūnija. Čiobiškio kunigas prie jau supilto Olės Sekmokienės kapo ištarė:
– Kaip ir jos gyvenimas…
Greitai vienas po kito mirė Henrikas ir Valiukas (abu palaidoti Musninkų kapinėse), Albertą palaidojo šalia mamos ir senelių – Čiobiškyje. Jau mirusios ir jų žmonos.

Kaimo kerėtoja

Lietuvių literatūros klasikų, taip pat ir užsienio rašytojų kūryboje apstu herojų, sugebėjusių  burti, kerėti ir pranašauti. Skaitydami literatūros kūrinius, mes nusikeliam į tuos laikus, kai žmonės ypač griežtai laikėsi senųjų tradicijų, tikėjo pranašiškais ženklais, bijojo jiems nesuprantamų gamtos reiškinių ir to, kas vyksta aplinkui, kas dabar labai paprasta ir suprantama. Tuomet, labai labai seniai gyvenę žmonės, ne tik apysakose, romanuose, bet ir tikrąjame gyvenime, domėjęsi astronomija, gamtos paslaptimis, lemtingais ženklais ir gyvenimo būties paslaptimis.
Kai mano mama ištekėjo ir apsigyveno Pasadnykuose (ji niekada nemelavo ir nemėgo tų, kurie sakydavo netiesą, todėl jos žodžiais tikiu), dažnai pasakojo apie Pasadnykuose gyvenusią Zmejauskienę, turėjusią paslaptingų galių ir gebėjimų. Kur tiksliai ji gyveno, dabar negalėčiau pasakyti, nes tai buvo dar turbūt prieš karą – kažkur netoli miško. Kai mama apsigyveno Pasadnykuose, ši moteriškė jau buvo garbaus amžiaus. Visi žinojo, kad ji supykusi galėjo „blogą akį“ užmesti, todėl stengdavosi įtikti šiai kiek grubokai ir iš pažiūros piktokai, visada suraukta kakta moteriai, dar kaimiečių „čerauninke“ vadintai. Bendraudavo ji mieliau su vyrais, su jais turėjo apie ką pasikalbėti, pasitarti ir šiaip „paūtaroti“ apie šį bei tą.
Įdomu buvo tai, kad jeigu kokiam kieme atsitikdavo bėda, dažniausia gyvuliui susirgus, žiūrėk, Zmejauskienė jau ir ateina.
Taip nutiko ir mums. Susirgo visai mažas, dar nuo karvės nenujunkytas veršiukas. Susirgo, guli ir nesikelia net žįsti. Pagaliau visai pastiro gyvulėlis, ištiesė kojeles ir jau šalti pradėjo, tik tik gyvastis ruseno, dar truputėlį kvėpčiojo. Nusiminė mama, nes netekti kokio gyvulio, kad ir labai mažo – nors ir nedidelis, bet nuostolis, bet kuo ir kaip gydyti – nežinia. O čia kur buvus, kur nebuvus, senoji Zmejauskienė jau ir kieme.
– Kaip gyvenat? – klausia.
Papasakojo mama, kad veršelis susirgo, kad jau nieko gero nebus, teks užkasti.
– Palauk, – pasakė moteriškė ir nuskubėjo namo. Atsinešė žiupsnelį džiovintų žolelių, sudėjo į puodą, uždegė ir smilkstančias į tvartą nusinešė.
– Laikyk, – griežtai pasakė.
Mama pakėlė kaip skudurą jau beveik dvesiantį padarėlį ir laikė, kol senoji smilkė ir kažką sau murmėdama po nosimi bei įvairius ženklus darydama baigė savo „gydymą“. Vėliau jos abi nuėjo į trobą ir susėdo pasikalbėti. Praėjus kelioms minutėms, senolė liepė mamai eit į tvartą ir pasižiūrėt, kaip ten tas veršiukas, ką jis veikia…
– Ai, teta, nenoriu nei eit, nei žiūrėt, gal jau negyvas.
– Eik, kad pasakiau! – piktai riktelėjo.
Mama sako, nuėjusi pamačiau, kad mažasis „ligonis“ atsikėlęs, stovi ir karvutę, savo mamą, žinda. Sakė, kad atėjusi ėmė dėkoti išgydžiusiai gyvulėlį moteriai, o ši ir sako:
– Nu va! Nenorėjai eit ir žiūrėt – sakiau, kad pasveiks.
Kas gali dabar pasakyti: yra čia kažkokių antgamtinių galių, o gal tai tik sutapimas. Bet taip buvo. Daugiau pasakojimų apie šią moterį, burtininkavusią mūsų kaime, neprisimenu. Norite tikėkite, norite – ne, tačiau buvo, yra ir, matyt, bus žmonių, kurie karta iš kartos perima patirtį, gebėjimą pažinti žoles, jas surinkti ir sutelkti visas žinias gydant žmones ir gyvulius.
Esu įsitikinusi, kad tikrai mokantys, sugebantys ir žinantys būrimo, pranašavimo meną  – viešai nesiskelbia. Už tokias paslaugas pinigų ar kitokio užmokesčio niekada neima, dažnai magiškus ritualus atlikę, tyliai ir kukliai nueina sau. Žmonės juos žino, pažįsta ir patys suranda.

Veterinorius Freisas

Jis negyveno mūsų kaime, tačiau taip dažnai lankėsi mūsų namuose, kad buvo tiesiog savas žmogus.
Dar maža maža buvau, pati tikrai neatsimenu, tik mama pasakojo. Kai mediniame lopšy linksmai supavausi, retkarčiais išrėpliodavau iš jo. Šalia stovėjo ilgas suolas, o už jo kitas, todėl maža mergytė, trokšdama geriau pažinti supančią aplinką, smalsiai ir rūpestingai išžiūrėdavo tai, kas būdavo ant stalo padėta ir paragaudavo. Radusi tai, kas patikdavo, su savim pasiimdavau, į lopšį pasidėdavau, o kas nepatikdavo – tą po stalu mesdavau!
Kartą, kai tėvai išlydėję svečius lauke užsibuvo, aš niekieno netrukdoma ėmiau vaikščioti apie stalą ir ant jo esantį butelį su likusiu skysčiu ištuštinau… Taip pat ir tai, kas buvo likę stikleliuose. O ten, žinia, ne limonadas ir ne gaiva buvo… Rado tėveliai mane besivoliojančią, raudoną ir „linksmą“. Tada labai išsigando, o aš išsimiegojau, „išsipagiriojau“ ir vėl viskas gerai buvo!
Kartą, „vojažo“ aplink stalą metu, tapetais apklijuotą sieną krapštyt pradėjau, o miltine tešla priklijuotą popierių nuplėšiau ir paragavau. Tada suvalgiau. Matyt, jo valgiau tiek, kiek norėjau. Netrukus susirgau labai sunkiai. Mama labai išsigando, išgyveno, nežinojo, kas man pasidarė ir kuo mane gydyti. Man darėsi vis blogiau ir blogiau…
Užėjo pas mus toks linksmo būdo žmogutis, kuris kolūkyje veterinaru dirbo. Vaikščiodavo odinį juodą portfelį ilga rankena ant peties užsimetęs, jame buvo sudėti įvairiausi medikamentai, reikalingi naminių gyvulių gydymui. Užėjo jis pas mus, o mama verkia, guodžiasi nevilties apimta. Šis atsisegė savo vaistinėlę, paprašė duot stiklinę ir į ją pribėręręs karčiosios druskos (gyvuliams skirtos), užpylė ją vandeniu, padavė mamai ir liepė man sugirdyt. Nenorėjo mama to daryti, gyvuliams skirtos karčiosios druskos vaikui duoti gerti, tačiau jis stovėjo šalia mono lopšio ir laukė kol aš visa tai išgersiu… Teko mamai sugirdyti vaikui tą bjaurastį, kuri … mane bematant išgydė! Ši priemonė veiksmingai išvalė mano virškinamąjį traktą tapetais užkimštą ir aš, atsigaiveliojusi netrukus vėl linksmai sūpavausi, tik nuo sienų buvau laikoma atokiau ir akylai stebima, kad vėl nesugalvočiau sušlamšti šio „deserto“…
Veterinorius Freisas buvo dažnas svečias mūsų namuose: gyvuliui susirgus ir taip sau užeidavo pasikalbėti. Prisimenu, kalbėdavo jis garsiai, linksmai ir buvo pokštininkas: linksmomis istorijomis,  anekdotais pralinksmindavo ir prajuokindavo…

Senasis Bartusevičius

Ateidavo šis žmogus, atsisėdavo ant suolo ir sėdėdavo tylus. Tėtis tuojau ištraukdavo tabokinę, kurioj šviežiai išdžiovinta ir supjaustyta taboka kvepėjo. Susisukdavo po suktinę arba pypkę prikimšdavo ir „ragaudavo“ dūmą. Pakvipdavo troba pypkės dūmais. Pradėdavo sklaidytis kvapnus dūmelis, įsibėgėdavo šneka. Kalbėjo jis tik lenkiškai, todėl aš beveik nesupratau, apie ką kalbėdavosi su tėvais. Kažkas sakė, kad jis caro kariuomenėje tarnavo, todėl turbūt įdomiai ką nors papasakojo. Žiemą jis vilkėdavo tokiais juodais ilgais kailiniais…

Feliksas ir Marijona Kielai

Beveik prie paties  Moliupės miško prigludusi stovėjo svetinga ir jauki sodyba. Kuklūs, vaišingi ir nuoširdūs tų namų šeimininkai. Užėjus pas juos pirmiausia pamatydavai šviesius, šiltus ir besišypsančius veidus. Nepasisekė šiems žmonėms – pamiškėj gyvenusius senukus kartą išgasdino neprašyti svečiai. Besitvarkydami namuose pamatė, kad iš miško ateina du vyrai. Kielai spėjo užsisklęsti duris ir neįsileido į vidų nepažįstamųjų, reikalavusių tuoj pat atidaryti duris. Buvo dienos metas, todėl matyt kažkas sutrukdė apiplėšti senolius, jie pasitraukė iš sodybos. Kas žino, kas dar galėjo nutikti… 
Vėliau kalbėjo žmonės, jog vienas iš vyrų buvo Kielų giminaitis, vasarą gyvenęs pas juos ir padėjęs darbuose.
Kielai išvažiavo iš Pasadnykų ir gyveno pas sūnų. Netrukus Kielienė mirė, mirė ir jų sūnus Algis, o Feliksas Kiela pasiligojo ir mirė, būdamas labai vienišas ir jautęsis niekam nereikalingas.

Stefutė Amulytė

Iki pensijos dirbo laiškininke.
Kaip gražiais žodžiais nepaminėti artimų žmonių, gyvenusių netoli mūsų sodybos, kurių kiemą matydavom iš savojo, su kuriais dalinomės vargais ir džiaugsmais, pavasario sėjai prasidedant – daržovių sėklelėmis, o rudeniop – sodo ir daržo gėrybėmis.
Jeigu artėjant Velykoms vištelės „streikuodavo“ ir kiaušinių kraitelė tebebūdavo tuščia, mes žinojom, kad Stefutė tikrai pasidalins šiais švenčių stalui taip reikalingais maisto produktais. Kaip ir viskuo kitu: skerstuvėmis, lašiniais, obuoliais… Jeigu kokio rakando namuose nerasdavom, tai nueidavom paklausti, gal kartais pas juos jis yra, o mūsų kaimynai pas mus ateidavo ieškoti savo pasimetusių daiktų.
Aš dabar dėkoju ir Dievui ir Likimui, kad mes juos turėjome šalia, kad daugybę metų gyvenom kartu, kad užteko vietos ir vertybių po Saule, kol ji dar švietė mano Mamai ir Stefutei. Aš mačiau ir supratau, kokia skaudi buvo artimiausio kaimyno netektis likusiam tęsti kelionės šia Žeme…
– Nuėjau, atsisėdau pas jumi pašaly ir paverkiau. Atsiminiau, kaip pavasarį dalindavomės sėklalam ir teip, susėsdavom ir pašnekėdavom, pasibėdavodavom, – sakydavo mūsų kaimynė Stefutė Amulytė.
Aš jau, atrodo, buvau mokslus baigusi ir dirbau, kai pas Stefutę atvežė visai mažą berniuką, kurio dar iš burokų vagos per lapus nesimatė…
Nuo mažų dienų šis vaikas augo muštruojamas ir mokomas dirbti visus ūkio darbus. Kiek menu, pavasarį, vasarą, rudenį ar žiemą, lengvute skrandute apsirengęs bėgte, risčia: pas kaimynus laikraščiais ar laiškais nešinas, pas gyvulius jų perrišti  ar „paklydusio“ Maniuko iš gretimų kiemų namo parsivesti…
Aš atsimenu, kad kai parvažiuodavau, mama kitaip apie jį nekalbėdavo, tik:
– Mano Dariukas!
Ir pasakodavo, kaip padėjo, atbėgo visus savuosius darbus metęs, padarė tą ir tą, ko ji pati viena nebūtų padariusi, kaip iš savo kiemo pamatęs, kad reikia pagalbos senai kaimynei, bėgte atbėgdavo pagelbėti (kartu su ištikimuoju Meškiu): gyvulius suvaryti, nutrūkusius pagauti, sulūžusį rentinį pataisyti ar šulinio vandenin įgriuvusį kibirą išgriebti… Ir dar daug daug kitų darbų darbelių, ko negalėdavo padaryti mano mama…
Ir tą mums baisų ir liūdną 1999 sausio 15-osios vėlų vakarą grįždamas iš kaimynų pamatė mūsų namų languose dar tebedegančią šviesą. Namuose teištaręs, kad kažkodėl nelaiku šviesos pilni namai, kad reikia eit pažiūrėt, gal serga, o gal pašaliniai kokie… Paskambino mums irgi Darius, kad praneštų žinią…
… Kad tėviškė jau tuščia, kad lange nebešvies žiburys, krosny ugnelė išblės ir taps šalta, labai labai šalta: namie, širdy ir Žemėje…
Prabėgo dar keleri metai ir viskas labai pasikeitė. Stefutė sunkiai susirgo ir mirė, o Dariaus graži ir šauni šeimyna išsikėlė gyventi kitur. Dabar pažiūrėjus į jų namų pusę pasidaro labai liūdna, tuščia ir nyku…

Dar galvoju, kodėl kartais gyvenime viskas taip pasikeičia?
Pasak filosofų, mąstytojų, net mokslininkų – kiekvienam užgimusiam  žmogui, kažkur aukštai, informacijos kaupiklyje atsiveria jo būties šiame gyvenime programa: nubrėžtąja linija kol gyvas būsi, niekur nenuklysdamas eisi, elgsiesi ir gyvensi taip, kaip liepia galingasis Visatos kompiuteris… Kol galų gale spusteli „Enter“ …
Mes tai vadiname Likimu, žmogaus Dalia ar tiesiog sakome, kad taip Dievas davė…

***

Žmonių gerumą jausdavome kai užklupdavo bėdos, nelaimės. Žinojome, kad esame ne vieni ir bėdoj palikti nebuvome nė karto. Ligai ar netekčiai užklupus, artimiausi kaimynai, gyvenantys toliau ar net kitoje kaimo pusėje skubėdavo padėti. Užjaučiančių, padedančių nelaimėje ir  skubančių paguosti kaimynų buvo labai daug. Bene visi.
Dideli turtai – ne blizgantys papuošalai, ne prestižiškiausių firmų gaminiai, viliojantys savo etikelėmis (ir iš kojų verčiantys savo kainomis!); ne dvarai ir ne pilys, ne tviskantys naujutėlaičiai automobiliai ir viskas, kas šiandien sujaukė žmonių protus ir mintis. Didžiulis ir neįkainojamas turtas yra tai,  ką mačiau, girdėjau, ką patyriau savo vaikystėje. Neįkainojama buvo toji riešutų saujelė, toji saldi ir per pusę plyšusi slyva ar kriaušė, tas medaus indelis ir uogų krepšelis, kvapnus gelsvas sūris,  ištiestas kaimyno rankų, siūlančių vaišintis jų išaugintomis ir pagamintomis gėrybėmis. Be įmantrių žodžių ir įteikimo ceremonijų, besišypsančiu giedru veidu, teištardamas vieną trumpą žodelį:
– Va…
Kaimo Žmogus savo erudicija ir žmogiškuoju paprastumu yra gerumo pavyzdys, o bendravimas su juo – atgaiva sielai! Taip galvoju aš.

Visiems kaimynams, kurie amžinu miegu ilsisi, širdyje ir mintyse degu atminimo žvakeles – už tai, kad padėjo, užjaučiantį žodį tarė, vaišino savo sodo obuoliais ir medumi, vakare tyliai pabelsdavo į duris ir pagarbinę Kristų, prisėsdavo anr suolo šnektelėti arba tiesiog patylėdavo…

***

Papasakojau apie mūsų kaimą, jo žmones – žemelę dirbusius, obelis sodinusius, auginusius duoną ir maldą kasdienę kalbėjusius, pokštus krėtusius, o dabar smėlio kalnely besiilsinčius.
Nieko įžeisti nenorėjau, o ir mano aprašytos istorijos, prisiminimuose kaip gražus ir mielas tėviškės aidas grįžta iš praeities, primindamas vaikystę ir žmones, kuriuos pažinojau, su kuriais bendravau, kurie gyveno mūsų kaime.
Ar atgys kada nors Pasadnykai, o gal taip ir išnyks: sodyba po sodybos vis tuštės, nyks, o jų vietoje augs karklai, beržai, laukinės obelys… Prabėgs dar keletas dešimtmečių ir čia vešės miškas. Todėl nejučia vis pagalvoju, kad čia, kur dabar yra Moliupė, Alksnynas, gal prieš kelis šimtmečius kaimai buvo? Gyveno juose žmonės, dirbo, laikėsi papročių, turėjo savų istorijų ir buvo kažkas įdomaus nutikę?
Ir  mažų paslapčių?

Kaip ir ši…

Jau seniai karklais ir viksvomis apaugo taisyklingos kvadrato formos kūdra, kažin kada iškasta tarp Raisto ir Alksnyno. Pro ją einant, ypač saulei leidžiantis, kojos pačios imdavo sparčiau kilotis, o toliau paėjus – šiurpas pereidavo per visą kūną… Pasakojo, kad čia rado nuskendusį žmogų. Kada tikrai tai nutiko, kokiais metais, rudenį ar pavasarį, neprisimenu. Jo pavardė Šimelis, žmogus gyveno kažkur netoli, šalia tos vietos, gal Alksnyno pakrašty.
Kai Paraisty grėbdavom šieną ar perrišinėdavom gyvulius, mama labai tyliai, tartum pati sau pratardavo:
– Sako, panašiai, kad … – ir daugiau nieko nesakydavo.
 Turbūt todėl, kad niekas nežinojo kaip nutiko toji nelaimė, o plačiai pasakoti ir skleisti kitiems netiesą – buvo didelė nuodėmė…

• 

• 

PASIILGAU …

Aš pasiilgau seno savo kaimo:
Prie beržo stovinčio didžiulio klaimo,
Trobų medinių, dar dengtų šiaudais,
Gaidžių giedorių žadintų anksti rytais.

Aš pasiilgau klegesio artojų,
Šviežiai nupjauto šieno pradalgės,
Karvutes, šlamščiančios ataugusį atolą
Ir balto stalo Gelvoninės atlaidų.

Palangėj žydinčių nasturtų,
Sultingo obuolio seniai nulūžusios obels…
Tos pasakos Mamos laimingų burtų
Kai sniego pūgos kaminan pabels…

Nunešk mane, paklydėle svajone,
Į praeitį vaikystės tų dienų:
Kai staklės audė baltą drobių pynę
Ir tyliai poterį šnabždėdavo Mama:

Kad laimintų Dievulis duoną kasdieninę,
Toli miestan nuklydusius vaikus.
Kad vargo griūtys, negandos nespaustų
Ir nesulytų šieno Aptakuos…

SENOJO KAIMO TAKAI

Kur dingot jūs, seni kaimo takeliai –
Ties Alksnynu, nuo Raisto iki Pelakų?
Nuo Linmarkos, Paversmės ligi Pravarčių,
Skersai ir išilgai belaigantys laukais?

Takai, keliukai, pievų brydės, 
Žmonių išminti, ratų išmaknoti:
Per plyną lauką, smilgom apkaišyti,
Ties Moliupe pievelėm išvingiuoti…

Regiu vėl: bris pjovėjai ir grėbėjos
Prislėgti nuovargio naštos sūrios –
It lauko fėjos, lyg tos poemos būrai –
Mediniais grėbliais rankoj nešini…

Ir kokią kas galvoj dėliojo mintį,
Taku iš tyko žengdami?
Kam siuntė prakeiksmą mažytį
Už padarytą skriaudą, sopulį širdies?

Kažkas kvatojo ar linksmai lalėjo
Pašnekinę kaimyną einant į namus.
Kiti gi aimaną klausytojui įdėję –
Sava bėda dalijosi perpus…

O gal nerimstančio jaunimo
Skubri žingsnelių eigastis:
Ir slėpės čia, žolėn nukritus,
jaunų širdelių paslaptis…

Lingavo linksmas girtuoklėlis,
Dainušką traukė nedėlioj.
Ir tuojau čia pat žolėn nuvirtęs:
Užsnūdo tako pataluos žaliuos…

Per javo lauko plaukiančias bangas –
Ateidavom takais į seną pirtį.
Atvesdavo jie mus prie kiemo vartų,
Sustodavo ties gryčios
       snaudžiančiais langais…

Buvo jie tada gyvi lyg kūnas:
Pilni kasdieną einančių žmonių.
Sunyko jie lėtai, po vieną –
Ištirpus vaškui šermenų…

Kur dingot jūs, seni kaimo takeliai,
Apjuosę sodžių, skęsdami rūkuos?
Seniai prapuolę, užmaršty sustingę –
J ū s  b u v o t  k a i m o  g y v a s t i s …

DAR ŠIS BEI TAS …

Kaimo pieninė

Iki 1995-ųjų metų žinių ir kaimo žmonių susibūrimo vieta buvo pieninė. Ji ilgą laiką veikė Grinių svirnely. Kada ji ten įsikūrė, net neprisimenu, bet pieno ten marios suplaukdavo: bidonais ir mažesniais bidonėliais nešini, kiekvieną rytą link to, žemomis lubomis ir kvepiančio pienu pastatėlio, drūti vyrai, diktos moteriškės, taip pat senučiukai ir bobulės traukė ištisus dešimtmečius. Kiek emocijų tenai būdavo išliejama dėl pristatyto pienelio kiekio, dėl jo riebumo (daugiausia!) nustatymo! Be to, ten buvo daug ir garsiai „aiškinamasi“ dėl patirtų skriaudų, išganytų daržų, kasdienės netiesos ir melo…
Pieno priėmėjomis ilgai dirbo Ramutė Valušytė, Stefa Valantavičienė, Anelė Kudelienė, Vytas Meigys, Dūda, Danutė Strazdienė, Romas Maciulevičius. Visų net neatsimenu.
Eini būdavo pieninėn bidonėliu nešina ir prie Kudelio kalvės išgirsti „gagenimą“: suprasdavai, kad kažkieno „nuomonės nesutapo“…
Anuo metu, kol piene nebuvo naršoma skaičiuojant riebalus, baltymus, laktozę, somatines ir dar kitokią velniavą ląstelių pavidale, karvutės ir maži teliokai be euroauskarų po pievas braidė, pagrindinis pristatomo pienuko kokybės rodmuo buvo švara. Košdavo per vatinį koštuvą, o jei ant jo likdavo pilkšva dėmė – labai didelė sarmata gaspadinei…
Viena mūsų kaimynė kartą atnešė Teleupio šaltinyje atšaldytą ir jame bidonėly per naktį išstovėjusį pienelį – jai bekošiant pro „švaros filtrą“ – keli buožgalviai tik skykt skykt!
Dabar jums atskleisiu labai didelę paslaptį – jei bemelžiant karvutė koją į milžtuvę įkeldavo, koks nors žioplas kačiokas, užsilipęs ant kibiro „paseilo“ slystelėdavo ir į šviežiai pamelžtą pienelį pliumptelėdavo arba kiemsargiukas ciucis pripuolęs „pasmaguriaudavo“ – tas pienelis būdavo nešamas tik į pieninę. Kur jau tau patys valgys tokį „prižagtą“!
Pagalvojus, kiek dabar tame baltame skystyje, kurį parduotuvėse dar tebevadina pienu, yra visokių „E“ priedų, tai tokios nekaltos mano paminėtos bakterijos – tikra smulkmena!
Čia sodiečiai sužinodavo, kas mirė, kas gimė, kas buvo apvogtas, kieno gyvulys krito, kam šiaip kokia neganda nutiko… Ir dar daug daug žinių žinelių. Nekantriai laukdavau, kol grįš Mamutė iš pieninės. Man buvo įdomu klausytis kaimo naujienų, išgirsti kažką naujo iš jo žmonių gyvenimo.
Bet tai jau praeitis…

Žemė – ne vien žmonių planeta…

Žmogus ir naminis gyvulėlis –  nuo senų senovės tarnaujantis žmogui – tarpusavy susiję taip, kad kaimas be karvutės – maitintojos; arklelio – to varguolėlio, į plūgą ar sunkiai prikrautą vežimą įkinkyto; šunelio – namų sargo; vištelės – kasdienį stalą sočiu maistu papildančios; katytės – uolios peliautojos, saugančios savo šeimininko aruodus ir gėrybių sandėlius nuo ilgauodegių graužikių, būtų neįsivaizduojama dykynė.
O dabar beveik taip ir yra! Nereikia jaunam, bet nuo alkoholio pertekliaus jau pasiligojusiam žmogui nei gyvulėlio, nei žemės… Nereikia jam nei namų, nei gimto lizdo, nei žmonos, nei vaikų – by tik „bambalis“ šoną šildo…
Kaip gaila.
Nejaugi kaimo žmogus, nuo neatmenamų laikų, puoselėjęs meilę žemei, jos išaugintai duonai, vaisiui, o taip pat gyvūnams – jau dvasiškai miręs?
Nuo vaikystės mėgau stebėti gyvulėlius ir paukščius mūsų ūkėje. Man būdavo įdomu, kaip jie elgiasi, kaip gudrauja, norėdami gardesnį kąsnelį gauti ir… kaip atsidėkoja už maistą ir parodytą jiems meilę.
Pačios gudriausios ir savo eibėmis išradingos – katės. Kiek menu, rudeniop jų mūsų sodyboje būdavo ne mažiau dešimt. Nors pavasarėjant kažkaip šis skaičius savaime sumažėdavo iki dviejų ar net vienos, tačiau žiemos pradžioje mama su nerimu sakydavo: ir ką reiks daryt su tiek kačių? „Uodegotosios teroristės“ laukdavo iš autoparduotuvės grįžtančios savo šeimininkės, gudrumu ir apsukrumu įsibraudavo į trobą ir trumpai minutėlei pasitraukus nuo nešulių su prekėmis, įvykdydavo „žaibišką vagystę“, nusinešdamos šaldytą žuvį, silkę, sviestą, pyragą… Važiuodamos per Kūčias namo, dėl viso pikto, visada veždavomės žuvies produktų…
Ankstį rytą laukdamos maisto visos vienu metu ir kiekviena savo balsu „užtraukdavo“ tokį „miau“, kad nereikėdavo net žadintuvo…
Kiek kartų dirvoje stabtelėdavęs giliai ir sunkiai atsidusdavo kaimynų Bėris, lyg sakytų: labai pavargau, leisk mažumėlę pailsėti… Arba atsisukdavo ir savo didelėmis protingomis akimis pažiūrėdavo, kas čia jį vargina, kas darbais užkrauna? Atnešdavau jam riekelę duonos – šis gyvulys nusipelnė jos paskanauti.
Kai vėlų rudenį miltais, sodriu pievų atolu bei kitomis sodo ir daržo gėrybėmis nupenėtą buliuką veždavom parduoti į mėsos kombinatą, tą dieną jis stovėdavo ganykloje nuleidęs galvą, liūdnas akis į žemę įbedęs ir nieko neėsdavo. Pasižiūrėjau kartą į jį iš arčiau, ogi matau: ašaros iš akių plūste plūsta. Jaučia gyvuliukas, kad mirtis artinasi…
Mirus mano Mamutei, tėviškėj nebeliko gyvulėlių: karvutę pardavėm, višteles kaimynei atidavėm, šunelį išsivedė pusbrolis. Kai jau visai išvažiuodami iš namų mes pasivijom mašina jį, besivedantį mūsų numylėtą namų sargą nulėpausį Rikį, šis inkštė, laižė rankas ir veržėsi  į mašiną…
Namai tapo tušti ir nykūs – be jokios gyvybės. Tik vasarą, mudviem su sese beravint daržą, matom, pareina mūsų katytė! Miela ir laukiama pilka būtybė parėjo namo! Paklaikusiom akelėm besižvalgydama, graudžiai kniaukdama, atsargiai įsėlino į kiemą. Tik mūsų pašaukta į priemenę, kur mama jas šerdavo, atkuto ir atbėgusi pradėjo vaišintis „patiektais“ skanėstais.
Šis padarėlis dar keletą metų ištikimai lankė ir … saugojo namus. Prisiglaudė ji pas kaimyną, gerą žmogų, kuris pieno šlakelio nepagailėdavo ir maisto duodavo. Parbėgdavo tuojau, kai mes parvažiuodavom. Murkdama ir linksmai miauksėdama trindavosi apie kojas, sekiodavo paskui. Kartą pasislėpiau ir stebėjau, ką ji darys: pirmiausia apeina aplink namą, vėliau tvartą, sustoja, atidžiai žiūri ir klausosi: jeigu kas nors brakšteli ar stukteli, piktai urgzdama ir šnypšdama puola ten, iš kur jai įtartini garsai sklinda. Taip „patikrinusi“ trobesius, patraukia atgalios, vis atsisukdama į namų pusę. Jei kas nors vėl subraška, vėl urgzdama bėga atgal žiūrėti kas čia darosi, kas čia yra? Žinoma, jei serbentyne koks nors kaimynų murklys netyčia užklysdavo – kildavo triukšmas ir „neprašytas svečias“ būdavo išvytas iš jos saugomos teritorijos. Parvažiavau kartą, kai buvo šiek tiek pasnigta: aplink gryčią platus takas pėdučių išmintas… Ateina kasdien, žiūri ir saugo. Savo namus…
Rudenį, apie Visus Šventus, kai namus uždarydavom ilgam, palikdavom žiemai vienus, mūsų katytė jau prieš kelias savaites imdavo liūdėti: mažai ėsdavo, nejudėdama pusę dienos ar daugiau gulėdavo ant kokio kupstelio ar ežios. Kartą pagalvojau, gal ką suėdė, gal susirgo, o ji vakare atėjo į trobą, atsisėdo priešais ir žiūri man į akis, o per snukutį ašaros srovele rieda, lyg norėtų pasakyti: „Neišvažiuok. Nepalik…“. Taip būdavo kiekvieną rudenį, kol ji namo pareidavo ir mus pradžiugindavo. Vieną pavasarį ji negrįžo. Vėliau kartą mačiau, kaip baikšti ir sulaukėjusi mūsų Pilkutė nuo tvarto stogo žiūrėjo žemyn ir graudžiai kniaukė.
Parašiau apie gyvuliukus todėl, kad mes juos mylėtume ir dažniau paglostytume, (ypač dabar, kai šuneliai ir katinėliai vis dažniau tampa nesuvokiamo žmonių žiaurumo aukomis) kad pasižiūrėtume į jų akeles, kurios viską supranta ir mus, didelius ir protingus žmones, labai dažnai … užjaučia, mums tarnauja. Tai mūsų mažieji draugai, prieraišūs ir ištikimi pagalbininkai.
Jie žiūri mums tiesiai į akis, laukia ėdesio, meilės, dėmesio.
Pasaulio ir Žmonijos istorijoje ne kartą įsitikinta – pats nuožmiausias, pikčiausias ir negailestingiausias plėšrūnas – homo sapiens…

• 

• 

• 

Daug kartų girdėjau, kad iš paukščių ir gyvulių elgesio žmonės spėdavo orus arba pranašavo sėkmę arba nelaimes.
Katė prausiasi, letenėlę už ausies pasukdama – lauk svečių, ar kaip seni žmonės sakydavo „svečius varažyja“;
Višta užgieda – lauk bėdos ar nelaimės (todėl šiai „vištgaidei“ giedojimas dažnai baigdavosi tragiškai – palydėdavo savo galvelę ant medrąsčio ir atsidurdavo puode…); vištos mušasi – lauk svečių! Jeigu sutapdavo, kad tą dieną užsukdavo kas nors iš giminių, prisibučiavus, prisicaksėjus ir pasidžiaugus, nuskambėdavo džiaugsmingas šeimininkės balsas:
– Ot tai, sakau gi! Šiandien vištos jau kad mušėsi, kad kapojosi! Myslyju, bus svečių, ir va! Nu, tai aikit grynčian!
Mano tetutė Sekmokienė Olė ne vieną kartą gegutę iš sodo su šluota vijo šalin:
– Chaliera, a kakio čia velnia kukuoji! Da bėdos prišauksi!
Ir vydavo šalin raibąją pavasario pranašę…

KAS LIKO ATMINTY: TĖVAI, VAIKYSTĖ, NAMAI…

Gimiau tuo metu, kai vakarais pirkiose švietė žibalinės lempos arba į rašalines įpylus žibalo ir įmerkus „knatą“, degdavo blausi švieselė; gryčių stogai dengti šiaudais (tik Vitkūno Augusto stogas buvo dengtas skarda, vietiniai sakydavo „blėšinis“). Augau tada, kai soduos ištiesti lino drobių takai baltavo ir žmonės nežinojo, kas yra televizorius, dujinė ar elektrinė plytelė valgiui virti. Tie patogumai į žmonių kasdienę buitį atkeliavo daug vėliau. O tada… Tada tiesiog gyvenome taip, kaip ir turėjome gyventi: džiaugėmės tuo ką turėjome. Patys padainuodavome, pašokdavome, pasakodavome įvairias istorijas, kitų klausėmės. Žinojome, kas tiesą pasakoja, o kas ir pameluoti mėgo… Vakarais – spalio ir gegužės mėnesiais – kalbėdavo rožinį (tie mėnesiai buvo vadinami „ražancava“). Sekmadieniais, vidudieny poteriaudavome garsiai: skaitėme iš maldaknygės Mišių maldas, litanijas. Tada seni žmonės bijojo Dievo ir auklėjo jaunąją kartą taip, kad jų galvose būtų šiek tiek mažiau piktų minčių, kėslų.
Menu dar ir tėvelio pintas vyžas, gulėjusias aukštai ant lentynos ten, kur juodame dėkle gulėjo dieduko senas smuikas, amžiams nutilęs sulig jo tremtimi į Igarką…
Mano vaikystė bėgo ir nubėgo tėvų sodinto sodo takučiu: pavasarį pienėms geltoną kilimą klojant; rudenį obelims dosniai pabėrusioms vaisių ir šlamantį savo šakų auksinį apdarą; žiemužę – lauku,  deimantais žėrinčiu ir balta ramybe viliojančiu ant kalnelių, nuo kurių tėtės padirbintomis rogutėmis kaip vėjas skridau nuo Batareikos kalnelių į Duobelką. Būdavo taip gera ir linksma, o šaltukui spiginant – dar ir šilta!
Ir kai pagalvoju dabar, ogi užteko: šviesos vėlų vakarą žibinyčiai spingsint, sotaus valgio, žaislų, saldumynų ir … turtų. Kas dabar galėtų pasakyti kur daugiau laimės ir džiaugsmo patirta: po pirkelės šiaudiniu stogu, kurioj jausdavai nežemišką didžiosios metų šventės gerumą, šventą tylą ir maldos dangui galybę  ar prašmatniuose namuose, ištaiginguose butuose?

Labai laukdavau Didžiųjų metų švenčių.
Kūčių nakties paslaptis, džiaugsmingas šventų Kalėdų rytas, Naujieji Metai, Velykos, Gelvoninės atlaidai.
Kūčių vakare į trobą buvo atnešama didžiulė pintinė („karzinka“) šieno. Mūsų namuose šventėms artėjant buvo švarinamasi: šarmu išskalbtos ir iškočiotos lininės užuolaidos, stropiai nuplauti suolai, stalai, nudažytos sienos. Švariai išplautos kambario grindys, mamos austos lovatiesės ir lininės baltos staltiesės suteikdavo mūsų kuklios trobelytės viduje šventišką nuotaiką. Eglutė buvo puošiama prieš sėdant už stalo šventai Kūčių vakarienei, kuri prasidėdavo malda. Valgiai buvo tik pasninkiniai. Tokio rasalo, miešimo su kleckeliais, piestoj sugrūstų kviečių grūdų patiekalo, vadinto grūce, dabar jau netenka valgyti. Anuomet net skonis kitoks buvo…

Šv. Kalėdos ir Naujieji Metai – linksmybių metas. Naujųjų Metų išvakarėse mūsų kaimo žmonės susirinkdavo mokykloje, kur mažieji kaimo moksleiviai paruošdavo programėlę: deklamuodavo, šokdavo ir vaidindavo, Senio Šalčio laukdavo. Seniu Šalčiu daugiausia apsirengdavo ir jį labai šauniai suvaidindavo Stefutė Amulytė. Pasibaigus vakarėliui, tėveliai susirinkdavo vėl į mokyklą, susėsdavo už bendro stalo ir švęsdavo Naujuosius Metus.  Tai būdavo ne tik „balius“, tai – suartindavo kaimynus.
Vieną kartą, tai buvo turbūt apie 1964-uosius metus: kai sugrįžom iš šventės mokykloje ir jau buvom savajame kieme – pasigirdo „Valio!“. Buvo gruodžio 31-osios vėlus vakaras, išmušė paskutiniąsias metų sekundes. Prasidėjo tuomet Naujieji, 1965-ieji Metai.

Pavasario upelių gurgėjimui tolyn į laukus nuklydus ir rytmetinei šalnai medžius nubalinus,  vakarykštes balas sutraukus, diena po dienos saulutei vis ilgiau ir šilčiau į žemę žiūrint, gyvastį iš žiemos rūstybės žadinant, ateidavo pati linksmiausia ir šviesiausia šventė – Šventos Velykos, Didysis Prisikėlimas!
Neįsivaizduoju koks būtų mano gyvenimas ir kaip gyvena tie, kurie nešventė tokių švenčių, nepatyrė jų laukimo, tradicijų iškilumo, to jaudulio ir didelio susikaupimo susėdus prie šventinio stalo. Be jokio alkoholio, be jokių blogų ar nepadorių minčių. Tą dieną namiškiai kalbėdavosi tarp savęs šiek tiek pritildytais balsais… Mano tėvelis, ne paslaptis, dažnai mėgo garsiai ir riebiai nusikeikti, pasibarti, tačiau šventą dieną – niekada!
Antrąją Kalėdų ar Velykų dieną jau sulaukdavome svečių. Ateidavo giminės, kurie gyveno tame pačiame Pasadnykų kaime – Olė ir Vladas Sekmokai, užeidavo kaimynai Stefutė ir Maniukas, Marytė ir Stasys Purai. Pasivaišindavo, pasikalbėdavo, kartais kokį butelaitį patuštindavo, bet viskas vyko saikingai, gražiai ir kultūringai. Niekas neprisigerdavo tiek, kad imtų kvailystes krėsti. Na, kai kas kartais svyruodamas išeidavo, tačiau, kad  burnotų šventą dieną – negirdėjau.

Vaikystėje esu gavusi labai daug ir brangių dovanų. Jas manau, kažkuria prasme dar tebeturiu ir šiandien: toji ant smilgos suverta tviskančių raudonų ir kvapnių žemuogių virtinėlė, laukinių juodųjų serbentų šakelė su uogomis… Jas atnešdavo tėvelis, kai eidavo prie upės karklų šakelių prisirinkti.
– Kiškiuko „gastinčius“, čia davė tau – sakydavo. 
O kai mane dar mažutę medinėj „dėčkelėj“ baigdavo maudyti (nuo mano kakarynės langai drebėdavo: maži vaikai kažkodėl prausiami garsiai „protestuoja“, ne išimtis buvau ir aš) ir į šiltus patalus įvynioję, ant pečiaus paguldę, abu tėveliai išbučiuodavo kaktelę ir veidelius, prašydavau, kad pasektų pasaką. Apie Mėlynbarzdį. Apie Dievulį, vaikščiojantį šia žeme ir darantį stebuklus.
Klausydamasi pasakos rami ir saugi užmigdavau. Vaikiškoje sieloje skleidėsi kažkas gero, šviesaus ir kilnaus. Ir tas Kažkas liko visam gyvenimui.
Užaugau labai laiminga todėl, kad nežinojau, kas yra girtavimas namuose. Aš nemačiau ir nevaizduoju kaip atrodytų Mamutė, gerianti taurelę… Tikrai to niekada nebuvo. Tėtukas, kaip vyras tą padarydavo tik esant progai: per atlaidus, šventes susėdus su kaimynais ar giminėmis, na, dar per savo vardynas. O gyvenimas tikrai nebuvo lengvesnis nei dabar…

MANO TĖVAI

MAMA – Genovaitė (Kupčiūnaitė) Verkauskienė

Kilusi iš Burniškių kaimo, Čiobiškio parapijos.
Vargą vargo jauna būdama, dirbo ir plūkėsi buvusios kolūkinės santvarkos metais, o naujaisiais laikais, kai žmonių sąmonėje vis mažiau vietos liko padorumui, sąžiningumui, atjautai, supratimui, jos akyse vis dažniau ir dažniau sušmėžuodavo liūdesys.
– Dieve, kas bus su Lietuva? – lyg savęs, lyg kitų klausdavo.
Buvo darbšti, sąžininga, apsiskaičiusi ir tvarkinga.
Prisimenu, dar sovietmečiu ravėjome kolūkio runkelius. Buvau dar nedidelė ir, kauptuku kirsdama kur pakliūva, skubėjau greičiau baigti šį nuobodų darbą, mama pasakė:
– Vaikeli, dirbt reikia gerai ir sąžiningai. Nesvarbu, kam dirbi, kolūkiui ar sau: bet kaip darbo dirbti nevalia.
Gerai dirbo ne todėl, kad mėgo tą buvusiąją santvarką, o todėl, kad taip liepė sąžinė ir padorumas. Ir tai neliko nepastebėta net anuomet: pagirdavo brigadininkas ir net kolūkio vadovai.
Tyliai varvėdavo rudi rožinio karoliukai sekmadienį mišių metui atėjus, šventadienį ar tiesiog, prašant kasdienės Dievo palaimos artimiesiems. Mamos malda mus ramino, laimino, guodė, saugojo: nuo piktų žaibų, gyvenimo audrų, pykčio ir netiesos. Jautėmės saugiau, ramiau.
Klausydavau jos ilgų, įdomių ir liūdnų pasakojimų apie varganą gyvenimą, našlaitės dalią. Tik septynerių metukų tebūdama stovėjo prie mamytės karsto ir braukė nuo veidelio karčią ašarą. Pasakodavo apie tai, kad tėtis (mano senelis) būdamas našliu, pagalvojo, kad su būreliu vaikų vienas pats nesusitvarkysiąs, todėl mažąją Genutę (mano mamą) išsiuntė pas mirusios mamos brolį į Rumšiškes (senąsias, kurios atsidūrė po Kauno mariomis), kur ne pyragai ir ne paguoda, o sunkūs darbai laukė. Kasdieninė namų ruoša, darbai tvarte, patarnavimai ir mažosios pusseserės sūpavimas vakare, naktį ir ankstų rytą. O dar ir patyčios! Su širdgėla pasakodavo, kai vieną kartą basomis kojelėmis per miestelį bėgo ir pamačiusi stovintį dėdę su kažkokiais ponais, pasileido prie jo. Vakare šaipėsi dėdė, dėdienė ir jų vakai: pamanykit, kokia nesupratinga ir netikusi mergiotė! Basa, kaip kokia mužikė, o dėdei vargonininkui „padariusi sarmatą“…
Sakė, kad jų namas ir ūkiniai pastatai buvo pastatyti senų, jau nebeveikiančių kapinių vietoje. Vėlai vakare suaugusiųjų nelydimai mažai mergaitei tekdavo ties kapinių tvora nueiti į ūkinį pastatėlį pašerti kiaulės. Prisimena, kaip vieną kartą labai išsigando, nes jai tvarte pasirodė kažkas labai keista ir nepaaiškinama…
– Nebūdavo kada bijot, reikėdavo dirbti. Liepdavo ir eidavau, – su širdgėlos gaidele pasakodavo Mamutė.
Daug, labai daug pasakodavo apie savo skriaudas Rumšiškėse. Ilgai ištarnavusi artimų žmonių namuose, atvažiavus tėčiui jos parsivežti atgal į Burniškių kaimą, gavo tik nunešiotus ir iškleiptus vyresniosios pusseserės batelius, bei kažkokį sunešiotą skudurą, drabužėliu pavadintą..

Dažnai galvodavau: kada jai buvo įskiepytas tas nuolankumas, pagarba kitam žmogui, sąžiningumas ir darbštumas? Gal tada, kai tėtis (mano senelis) į namus parsivedė pamotę ir pasakė vaikams ją gerbti ir mylėti, nes ji būsianti dabar jų mama… O gal tada, kai būdama jauna panelė ir norėdama gražiau pasipuošti, savo namų ūkyje sunkiuosius darbus nudirbusi, eidavo papildomai užsidirbti į Astruvkos dvarą, vakarais verpdavo, ausdavo, siuvinėdavo… Skanesniu kąsneliu pasimėgaudavo tik didžiųjų švenčių metu – per Kalėdas, Velykas.
Kaip ir švelnaus ar paguodžiančio žodžio netekdavo išgirsti…
Nuo jaunumės inteligentiška (gal tai Tveragų giminės, iš kurios kilusi mano senelė, bruožas?), apsiskaičiusi. Prisimenu, kaip kūrendama duonkepę krosnį, palinkusi ant stalo įsikniaubdavo į atverstą knygą. Skaitė Dreizerį, Balzaką, Stendalį, Dikensą, L. Tolstojų, M. Gorkį. Visą gyvenimą nesiskyrė su knyga, kol akys pradėjo skaudėti ir sunkiai įžiūrėdavo raides.
Noriu pasakyti, kad knygos mūsų namuose buvo vertinamos ir užėmė garbingą vietą: buvo tausojamos, kaupiamos ir skaitomos.

Mane mama skaityti ir rašyti išmokė labai anksti: dar buvau šešerių, kai jau perskaičiau visą pasakų knygelę „Stebuklingos uogos“. Ją tebeturiu ir dabar, saugau ir branginu, kaip pirmąją perskaitytą mėgstamų pasakų knygą…
Prisimenu, vieną žiemos vakarą vargau palinkusi prie pradžiamokslio vadovėlio ir niekaip negalėjau perskaityti žodelio „Nu“! Vis kartoju po vieną raidę, bet nemoku pasakyt. Mamos kantrybė trūko, man tik plykst kartą ir kitą, o pati nuėjo į tvartą karvės melžt. Aš sėdžiu ir bliaunu (karčios mokslo šaknys!). Atėjo geroji Stravinskienė ir  klausia, ko gi aš verkiu.
– Mama mušė! Be-e-e-e!
– O kodėl mušė? – susirūpinusi klausia.
– Tai kad neperskaitau! Be-e-e-e!
– Kur?
Parodžiau, šioji žiūri. Žiūri ir taip, ir kitaip. Staiga piktai sako:
– Tai kad aš irgi neperskaitau!
Kai atėjo mama, ji iš tikrųjų labai piktai ją barė:
– Aš pati negaliu perskaityt, o tu nori, kad vaikas perskaitytų!? – Ir barė mamą labai!
Vėliau, kai jau išmokau gerai skaityti ir rašyti, ėmiausi knygų: pirmoji pradėta, tačiau nebaigta skaityti knygelė buvo „Piemenėlis Kalitka“ (autoriaus neprisimenu), nes būdama 6-erių metų nesuvokiau, apie ką joje rašoma. Man rūpėjo pasakos, todėl skaičiau jas godžiai.

Mūsų namuose laikraščių ir žurnalų: „Mokslas ir gyvenimas“, „Mūsų gamta“, „Švyturys“, „Pergalė“, „Tarybinė moteris“, „Valstiečių laikraštis“ (tada kai juos įstengdavo prenumeruoti) buvo gausu. Visi perskaityti nuo pradžios iki pabaigos.
Buvo puiki dainininkė, turėjo labai gražų balsą ir dažnai per atlaidus ar kitas šventes uždainuodavo. Tada visi pritildavo ir suklusdavo. Laidotuvėse ir egzekvijose giedojo. Kai gyveno Burniškyje, ilgai giedojo Čiobiškio bažnyčios chore.

• 

• 

• 

Mamos austos staltiesės ir rankšluosčiai, taip pat jos rankomis nupintas šiaudinis krepšelis

• 

• 

• 

• 

Drobių baltume ir audimo raštuos pasiklydę vaikystės žydinčio sodo takeliai, nutilusi skambi ir šilta lopšinės melodija, trumputė laimės paukštės giesmelė ir liūdesio ašarėlės lašas…

Pavasarį į gryčią būdavo įnešamos audimo staklės ir išstovėdavo visą vasarą, iki bulviakasio. Anksti rytais ir vakarais „stuksėdavo“ skietas ir girgždėdavo nytys, ant veleno driekėsi raštuotos staltiesės, margos lovatiesės ir pilkosios drobelės, kurios išbalintos tapdavo baltos baltos…
Dabar, nors jau daug metų, kai Jos jau nebėra tarp mūsų gyvųjų, dažnai pažiūriu į audimo raštus, į staltieses ir lovatieses, rankšluosčius ir drobeles, kurias vėl ir vėl kloju, tiesiu, kabinu…

Girdžiu nyčių čirptelėjimą, skieto duslų trinktelėjimą… Ir tą graudžią tremtinių dainą-giesmę:
Tu užlipk ant aukšto kalno –
Ten Tėvynę išvysi…
Balti kryžiai, kraujo žemė –
Mamos verksmą išgirsi…
Tik kodėl ji taip gražiai dainuodama vis pasižiūri tai pro vieną, tai pro kitą langą, o pamačiusi ką nors sukant į mūsų kiemą, staiga nutildavo?  Gal dainuoti gėda, mintyjau maža būdama?

Atitekėjo į nemažą ūkį (dar prieš didžiąją tautos tragediją – okupaciją): daug žemės, ganyklose žvengė trakėnų veislės žirgai – eržilas Ąžuolas, kumelė Liepa, darbinė kumelė Rasutė ir rambusis juodis Negras. Karvės,  didelis pulkas žasų, kalakutų ir … tėvelio sutaupyta nemaža pinigų suma banke, nors namas pastatytas be pamatų – vėjo perpučiama pašiūrė. Apsigyvenusi Pasadnykuose sutvarkė namus, suremontavo juos. Be to daug ir sunkiai dirbo ūkyje.
Į bažnyčią Gelvonuose eidavo pėsčia, nes arkliai buvo nartūs ir labai gerai prižiūrėti, todėl pajutę, kad vadžios moteriškose rankose, tapdavo  sunkiai važnyčiojami ir visą kelią bėgę kiek įkirsdami, sustodavo kieme putoti ir šlapi. Tėvelis būdavo labai nepatenkintas tuo, nes begalinė meilė ir gailestis šiems gyvuliams buvo svarbiau už viską (net už žmoną?!). Mama sulaukdavo daug priekaištų ir pabarimų už tai, kad „veja arklius“…

• 

• 

• 

Namus puošdavo įvairūs nėriniai ir siuvinėti užtiesalėliai.  Tai mamos ir sesers darbeliai

1948-ųjų gegužę per Darvydų mišką raudodama bėgo į gimtinę, Burniškius, gavusi žinią, kad tėvus ir seseris išveža į tremtį.  Bėgo, skubėjo, bet nespėjo pamatyti. Išvežė.
Savo skausmą, skaudžią netektį ir nežinią teko išraudoti ant namo gimtojo slenksčio akmens suklupus…
Visą gyvenimą žinojo, kad labai artimas kaimynas savo parašu „prisidėjo“ prie šios tragedijos, paliudydamas, apie Kupčiūnų šeimos „buožišką gyvenimą“ ir banditų slėpimą…
Senelis iš namų išėjo keliais, žegnodamasis bei šventas giesmes giedodamas. Taip Lietuvą paliko anuomet Kupčiūnų šeima iš Burniškių – mano mamos tėvai ir seserys.
Namai liko tušti, nykūs ir išdraskyti. Pro vėjo varstomas duris rinkosi Burniškių kaimo žmonės ir po namų kertes naršydami ieškojo, kilnojo ir suradę jiems tinkamą daiktelį, skubėjo krautis į maišus. Svetimų žmonių  uždirbtą gerą: iš duonkepės krosnies bėrėsi džiovinamus grūdus, o iš kamaros ir spintų krovėsi daiktus bei maisto produktus, kurie tuojau „dingo“ kaimynų pirkiose, svirnuose, kamaraitėse…
Gal pats Viešpats saugojo ir laimino, kai 1949-aisiais (mūsų tėvelis buvo kalėjime), Kūčių vakarą grįžusi iš Ukmergės NKVD‘ijos, džiaugėsi, kad galės su dukryte Nastute Šv. Kūčių vakarienę pavalgyti, o į duris pabeldė dar viena neganda: kurjeris įteikė šaukimą, kad rytojaus dieną, 8.00 val. privalu būti Vilniaus saugume. Taip, tame siaubo ir nevilties pastate Lukiškių aikštėje.
Ir vėl ėjo pėsčia naktį iš Pasadnykų į Viesus (tada autobusai nevažinėjo) laukais ir miškeliais, kad labai anksti rytą pakeleivinga mašina nuvažiuotų į Vilnių, nes į tokias įstaigas vėluoti negalima…
Iš ten tuo metu beveik niekas neišeidavo ir namo negrįždavo.
Ir ėjo. Kūčių naktį, užsnigtu lauku. Peržegnojusi paliko vaiką tetos Olės Sekmokienės globai nes rytojus – šiurpi nežinia…
Ėjo per miškelius, krūmus, kaimus. Ėjo ir meldėsi.
Pasibeldė Viesuose į namų, kuriuose dar švietė žiburys, duris. Pasiprašė kad leistų nors ant suolo pasėdėti, kol mašinos pradės važinėti. Šeimininkai nenoriai atidarė duris, bet įsileido ir apnakvindino. Tai buvo Šatai. Rytą, labai anksti išėjo į kelią ir susistabdė link Vilniaus važiuojantį sunkvežimį, užlipo į kėbulą patraukė į kelionę… Atvyko į sostinę apie šeštą valandą ryto.
Likus dviems valandoms iki susitikimo su budeliu, ji patraukė link Aušros vartų. Suklupo prie Dievo Motinos paveikslo ir meldėsi… Maldavo: jos malonės, pagalbos ir palaimos.
Kad neprarastų savitvardos, kad iškentėtų patyčias, neišduotų.
Kad apsaugotų vaiką, paliktą namuose…
Prašė ir meldėsi…

Marija, Motina Šventoji,
Sukluski savo Gerume!
Pagalbos šaukiasi dukra Tavoji:
Išgelbėki nuo budelių mane…

Atėjo nurodytu laiku. Pasitiko juodu paltu vilkįs „draugas“ ir pradėjo mano Mamutę vestis klaidžiais koridoriais-labirintais. Aukštyn, vėl laiptais žemyn, paskui į kairę, tada į dešinę… Ilgai ilgai… Pagaliau, nulipus laiptais žemyn, rūsyje atidarė vienas duris, o ten! Sienos nukabinėtos viduramžių inkvizicijos inventoriumi… Kai nusivilko apsiaustą, tapo aišku, kad tai labai aukšto rango pareigūnas, nes uniforma apsagstyta įvairiais laipsnį rodančiais ženklais.
Pasakė:
– Sakyk tiesą, nemeluok. Kaip matai, priemonių išgauti viską, ką norim išgirsti – turim.
Teko atsakinėti į klausimus.
Dabar, kai jau praėjo šitiek metų ir kai suvokiu, kokiam nuožmiam žvėriui į nasrus tada ėjo mano Mamutė, telieka tikėti, kad tai yra Aušros Vartų Marijos stebuklas!
Visą gyvenimą stebėjausi šia paprasta kaimo moterimi, savo Mamute, kuri įvairiausiose gyvenimo situacijose mokėjo ir sugebėdavo išlikti santūri, rami ir ori.
Ištardęs mamą saugumietis pasakė:
– Gerai, tik atsimink, kad teisme privalėsi sakyti tą, ką man sakei, kitaip būsi nuteista už melą.
„Voronoku“ pasisiūlė nuvežti ją į stotį, kur galėsianti pabūti iki ryto, kol susirasianti transportą, parvešiantį namo.
Stebuklas įvyko! Mama grįžo namo, kur verkdama ją pasitiko pusseserė Olė Sekmokienė. Niekas nesitikėjo, kad ji grįš.
Vitkūnai suabejojo mano Mama, manė kad ji juos išdavė, todėl nekalbėjo su ja iki teismo ir jos šalinosi. Šnairavo. Tai visiškai suprantama, nes ji turbūt viena iš tų tūkstančių, kuri buvo tardoma saugumo rūmuose ir iš jų išėjo. Tik išgirdę ją kalbant teismo salėje, įsitikino, kad niekas dėl jos parodymų nenukentėjo…

***

Užsuks Žirgelis ir Lazdynas,
Rimti ir tylūs po aršios kovos.
Galbūt nujaučia, kad jų dienos paskutinės –
Kovoj už laisvę Lietuvos…

Dažnai užsukdavo į mūsų namus partizanai: jiems reikėjo vaistų, maisto, kartais šiltų drabužių. Mama būdavo paruošusi tvarsliavos, turėjo pirmąjai pagalbai reikalingų medikamentų: jodo, kalio permanganato, tablečių nuo peršalimo ligų, žolelių virškinimui gerinti ir kt. Pasakojo apie partizano Lazdyno žūtį prie Lesčiūnų kaimo, netoli Širvintos upės…
Išgyveno tą naktų siaubą, kai į duris belsdavo ne tik savi, bet ir „raudonieji aktyvistai“. Dažnai rytą rasdavo prie lango rėmo pritvirtintą popiergalį su grasinimais. Daug kas žinojo, kad jos brolis – partizanas, kad tėvai išvežti į Sibirą, o daug giminių slapstosi.

Visą gyvenimą su kaimynais sugyveno gražiai, niekada nesipyko, nesibarė ir niekam neprikaištavo, net jei pajusdavo kokią skriaudą ar neteisybę. Jeigu tai būdavo neišvengiama, išsakydavo ramiai, nekeldama balso, mandagiai. Kaimynai ją taip pat gerbė.

TĖTIS – Stanislovas Verkauskas

Kilęs iš Janionių kaimo (Čiobiškio apylinkė). Įpusėjus ketvirtajam XX amžiaus dešimtmečiui, vedė Jurevičiūtę ir apsigyveno Pasadnykuose. Pirmoji tėvelio žmona buvo daug vyresnė už jį, o po kelerių jų bendro gyvenimo metų, sunkiai susirgo ir mirė. Vaikų jie neturėjo.
Netrukus tėtė atvažiavo į Burniškių kaimą, užsuko į Uršulės ir Jono Kupčiūnų namus piršliuosna. Mano seneliai sutiko išleisti savo dukrą Genovaitę už 20 metų vyresnio našlio. Tiesa, niekas nepaklausė už vyro leidžiamos dukros: ar mielas širdžiai, ar ji neturinti savų svajonių ar vilčių. Anais laikais niekam tai nerūpėjo.

Savo tėvelį mes labai mylėjom, mus jis irgi, sakyčiau, netgi dievino… Saugojo nuo pavojų ir negandų. Nė karto, nė vieno kartelio mums nesudavė nei ranka, nei rykštele, nei diržu. Jeigu mums, jo dukroms būtų grėsęs pavojus ar kas būtų kėsinęsi nuskriausti – neabejoju, mūsų tėvelis būtų ėmęs liūtu riaumoti, kad apgintų mus!
Vieną kartą mano, berods trečiokės, už nusižengimus ir melavimą – Mamutei pratarus: „tai mat, paškuda!“ – „paskuigalis“ buvo aršiai „atakuojamas“ jos rankose laikomo diržo. Blioviau garsiai. Tatulis trepsėjo, aplink mus šokinėjo ir piktai barė mamą:
– Nemušk mano vaiko! Sakiau tau – nemušk! – kaip šiandien menu šituos žodžius.
Mama tik koja trept, diržą aukštyn kilst ir riktelėjo:
– Ša! O tai ir tau klius!
Niekada nepamiršiu to, nes lyg šiandien tai būtų buvę – tatulis atsisėdęs nubraukė ašarą…
Nežinau dabar, kam labiau turėčiau dėkoti: mamutei – už tai, kad man tos „diržakošės“ tikrai reikėjo (jai tikrai tai buvo nemalonu ir negera daryti), ar tatuliui – kad užstojo?
Abiems.
O tada jis „suokalbiškai“ man mirksėjo akimis ir rodė man į tą vietą, kur bausmės įrankis gulėjo numestas, atsieit, paslėpk.
Aš tai supratau kiek kitaip. Kai visi išėjo iš kambario – diržą įmečiau tiesiai į besikūrenančią krosnį…

Mūsų tėtė labai mėgdavo ką nors iškrėsti, sukelti intrigą, piktai papokštauti. Mamutė „etikos valandėlių metu“ nuolat aiškindavo: šitaip elgtis negalima, taip negražu, kitaip – sarmata… Tyliai išklausydavo, nė žodeliu neprieštaraudavo. Mamos auklėjimui sunkiai pasidavė… Greitai pamiršdavo, kad buvo bartas ir vėl iš naujo! Pareina, būdavo mamutė „tirštai raudona“ iš gėdos nuo kaimynų ir pratarusi:
– A, dėl Dievo tu Švento! – pradėdavo ilgą „auklėjamąjį moralą“. Su pasirėkavimais…

Karo metu, pamatęs į kaimą įsukančius vokiečių kareivius, suskubo gelbėti savo gražuolio arklio. Kad kareiviai neišsivestų karo reikmėms, kas dažnai nutikdavo, tėtė užšoko ant arlkio ir kiek įkabindamas pasileido į mišką. Anie pradėjo šaudyti į nujojantį ir, matyt, tokia buvo Aukščiausiojo valia, kad nei viena kulka nekliudė. Taigi, per savo nutrūktgalviškumą vos nežuvo.

Buvo kiek pasipūtęs, nes didžiuodavosi, kad Smetonos laikais turėjo žemės, miško, daug gyvulių ir pinigų banke. Žinoma, sovietams „išvadavus“ mūsų šalį – pinigai virto obligacijomis, gyvuliai atimti…
O jis to visą savo likusį gyvenimą labai gailėjo. Vis minėjo savo gražuolius trakėnus ir dažnai susigraudinęs pasakodavo, kai vieną kartą Gelvonuose pamatė savo buvusią gražuolę kumelę Liepą, stovinčią įkinkytą vežėčiose ir prie tvoros pririštą. Tada jis sušvilpė ir gyvulėlis išgirdęs skardžiai sužvengė. Sako, priėjau ir glostau, šnekinu, o ji trypia, žvingauja ir aksominėmis lūpomis tėvuko veidą glosto. Lyg norėdama išbučiuoti…
O dėl atimtos bričkos dažnai priekaištaudavo mamai, kodėl ji nepaslėpė jos, neišsaugojo, kol jis buvo kalėjime.
Vieną speiguotą žiemos vakarą, iš kažkur grįždamas paklydo laukuose, o kol rado kelią namo – nušalo rankas. Netrukus pirštai pradėjo gangrenuoti ir jam teko gultis į ligoninę. Amputavo dešinės rankos pirštus iki pusės, o kairės rankos – iki pirmojo sąnario. Tačiau tai jam netrukdė dirbti staliaus darbus, „budavoti“ tvartą, ūkinius pastatus.
Mylėjo gražias moteris! Nepraleisdavo progos „įlįsti į škadą“… Mama, nors neįtikėtina, tačiau tėtės dėl neištikimybės labai nebardavo, kitoms jo nepavydėjo ir net labai nepykdavo.
Sakydavo:
– Kad tik dukroms gėdos nebūtų, o tu daryk kaip išmanai. 
Gal kad buvo daug metų vyresnis? O gal todėl, kad ji laikė šventa pareiga tai, kad vyrui būtų švariai išskalbti drabužiai, nukirpti plaukai, pagamintas valgis, po sunkaus darbo gerai pailsėtų, pamiegotų ir būtų viskuo patenkintas?
O tėtukas ne visada būdavo patenkintas kad juo rūpinamasi, nes jam buvo „vargas“ persirengti švariais drabužiais…
Leisdavo sau pasilepinti, kartais „ožiuodavosi“…

Alkoholinius gėrimus gerdavo tik ypatingomis progomis: per atlaidus, svečius vaišindamas, vestuvėse arba jeigu pats į svečius nuvažiuodavo. Kartą pakviestas vargonininko į svečius, nuvažiavo į Gelvonus kur buvo suorganizuota kažkiokia šventė. Ten žinoma, buvo įvairių skanių alkoholinių gėrimų: likerio, romo, vyno ir t.t. Tėtukas labai skaniai jų prisiragavo… Vargas buvo mamai su juo įkaušusiu namo važiuoti, nes bričkelėje sėdėdamas eržilą „kieravojo“ į griovį, o kai grįžo į namus, kažin kodėl sumanė, kad „pyžiko“ kepurę reikėtų šulinin įmest…
Arba: dalyvaudamas vestuvėse Burniškyje, kiek įkaušęs tėtukas paprašė, kad nurinktų nuo stalo indus, nes jis norįs sušokti ant stalo. Jo paklaũsė, stalą „palaisvino“ ir jis… sušoko!
Sunkiai pagiriodavo. Jeigu iš vakaro „padaugindavo“, tai kitą dieną taip koneveikdavo tą „prakeiktą degtienę“, kad net kiemas skambėdavo!
Turėjo tokį įprotį: išgėręs stiklelį degtinės, būtinai iš jo ant delno susipildavo likusius lašus ir patrindavo jais plaukus. Gal todėl jo plaukai buvo vešlūs iki gyvenimo pabaigos?

Tvirta, graži ir kaimyniška draugystė siejo su Vincu Amuliu ir Adomu Griniu visą gyvenimą. Tarpusavyje tardavosi ūkio, gyvenimiškais klausimais, dalijosi „vyriškomis paslaptimis“. Iki mirties Tėtė prisimindavo jau mirusius savo draugus kaimynus ir minėdavo tik geru žodžiu.

Rytą atsikėlęs tėtukas poteriaudavo. Jeigu jis „šnabžda“ poterius taip, kad girdisi net kitame kambary, žinok, jis pyksta ir tuoj tuoj pasigirs tarp maldos žodžių ir ne visai šventi:
– Kad jas kur perkūnas tas vištas, va, pridergė! Kad jas vanagas nuneštų!
Imdavo tas „palinkėjimas“ kartais ir išsipildydavo…
Kai buvo dirbami didieji ūkio darbai: vežamas mėšlas, ariamos dirvos,  šienaujamos pievos ir kt. Tėtukas vis pykdavo: nesurasdavo vadžių, kokios nors pakinkto dalies, virvės ar plaktuko. Tada atsistodavo vidury kiemo ir piktai žiūrėdamas į gryčios langus, bardavosi. Žinojo, kad mamai trūks kantrybė ir ji būtinai suras tą „pasimetusį“ daiktą.
Pamatęs, kad mama iš pečiaus traukia valgį ir tuojau padės ant stalo, mūsų tatulis tylėdamas išsmukdavo į lauką ir ant skiedryno pradėdavo ką nors kapoti, tąšyti ar kalti… Reikėdavo eiti kviesti jį prie stalo. Į kvietimą neatsakydavo. Taip kelis kartus pašaukusi, mama piktai riktelėdavo. Tada pasigirsdavo atsakymas:
– Girdžiu, girdžiu, kakio čia velnia rėki?
Jis tai darydavo turbūt todėl, kad labai nemėgo karšto maisto. Valgydavo tik ką iš puodo įpiltą garuojantį viralą ir pykdavo. Kartą žiemą labai supyko ant „tos karštos kopūstienės“ ir trinktelėjęs durimis išbėgo į lauką, ant apsnigto tvoros stulpo pastatė dubenėlį su sriuba. Sniegas pradėjo tirpti, dubenėlis suktis ratu… Netrukus jis „apsivožė“ ir karšta kopūstienė atsidūrė patvory… Garsiai nusikeikęs tėtukas prie stalo nesėdo. Nuėjo darbų dirbti. 

Savo šeimynai negailėjo nieko. Pats nevalgydavo jei žinojo, kad mes alkanos, tačiau svetimiems buvo šykštokas.   
Jeigu ką nors netyčia pametei, pamiršai, palikai, žodžiu, pradanginai: jam geriau nė nesakyti! Atsimindavo tą „neūkiškumo faktą“ labai labai ilgai ir vis primindavo:
– Jum kad tik viskū išpustiašyt! – piktai bardavo.
Arba mamai, sugalvojusiai namo stogą suremontuot:
– Tau, tai mat, pinigai kišenėj žviegia!
Šis pasakymas taip dažnai buvo girdimas, kad net jau tėtei mirus, kai išleisdavom labai daug pinigų, tarp savęs juokaudavom vis jį pakartodami… 

Mirė sulaukęs 84-erių metų, susirgęs plaučių uždegimu, ligos patale teišgulėjęs dvi dienas. Labai laukė mūsų, savo dukrų, parvažiuojančių.
– Va, parvaziuos mano dukrytė, pastatys taures ir man liga pereis. O-a, valia Dievo… – kalbėjo gulėdamas jau mirties patale. Kitą rytą jis mirė.
Tą dieną grįžau į namus atostogų. Eidama pažvelgiau į langą ir pamačiau ant stalo degančią šermenų žvakę… 
Nepasitiko ir nebeištiesė savo bepirštės rankelės kad paglostytų… Tos ilgesio ašarėlės ant skruosto irgi daugiau nebematėme…
Graudžiai 1981-ųjų metų rugsėjy kaimynai giedojo „Amžinąjį atilsį“. Tai buvo pirmoji labai artimo ir brangaus žmogaus netektis mano šeimoje.

***

Tada, kai jau abu mano tėveliai atsigulė Amžinojo poilsio Prievartos kalnely, kai aš su jais kalbuosi tik maldos žodžiais, namai tapo tylūs ir tušti, dažnai pagalvoju: kodėl mažai sakiau jiems, kad juos labai myliu, pasiilgstu ir nuolat galvoju apie juos? Kodėl išvažiuodama iš namų į didelį miestą retai paglostydavau jų žilas galvas ir neprisimenu, ar beištardavau, kad ir aš jų labai ilgėsiuosi, norėdama vėl pamatyti, stengsiuosi greičiau parvažiuoti?
Žinau tai ir jaučiuosi, kad kažkam esu labai labai skolinga…

Vaikai, jeigu šiandien dar tėvai jūsų laukia, pasitinka prie kiemo vartų, išlydi jus išvažiuojančius ir dar turite kam pasakyti gerą ir švelnų žodį – būtinai tai darykite dažniau!

VIENIŠI NAMAI

Sugniuždė laikas mano seną gryčią.
Vorai kertėj išaudė drobules.
Aukštai virš lango rymo senas kryžius
Besaugantis išėjusių tėvų maldas…

Žiemos nakty paklydusi – viena vienužė
Siausme baltam pasiutusios pūgos –
Blaškysis vėtros, o vienatvėj susigūžus 
Dejuos sode senutė obelis…

Barstys mėnulis speigą sidabrinį,
Pažvelgs stiklan rubuilė Pilnatis –
Pro siaurą plyšį audinio lininio
Įkris vidun mažutis šaltas spindulys.

Iš nuostabos sustings virš tuščio lango
Baltoj nakty atėjusios šventos Kūčios:
Kad stalo vidury plotkelės neberanda,
O židinys alsuoja stingdančiu šalčiu…

Miegok, grynčiute, uosių pasūpuota,
Paskendusi šarmos baltuose pataluos.
Žiemoj užmigusi pavasarį sapnuoki –
Kol vyturys dangaus žydrynėj uždainuos.

Pakirdusi ankstyvą, ramų, gražų metą
Suklusk varpų aidėjimo skaidraus:
Skambės giesmė Šventų Velykų rytą,
Tačiau… iš bažnytėlės niekas nepareis…

Vis gniuždo, talžo laikas mano gryčią,
Liūdnai dainuoja vėjas kamine.
Vėl aus vorai voratinklį seklyčioj,
Ir spengs tyla visam senam name…

Visagali, rūstus ir negailestingas Laike!
Aš noriu tavęs prašyti ir dar kartą prašyti.
Maldauti:
Užkelk mane nors valandėlei ant mūsų grytukės šilto pečiaus, klajūnui vėjui kamine aršiai kaukiant, dūkstant ir vaitojant: saldaus saldaus miegelio mažumėlei…
Nors trumpai minutėlei ankstų rytą leisk išgirsti degančių malkų traškėjimą krosnyje, mamos ruošiamo pusrytėlio kvapą justi ir katytės, kvepiančios šienu, drėgną ir šaltą snukutį dar kartą prie veido man priglauski…
Nors sekundėlei užžiebki laukiantį žiburėlį tuščių namų languos ir leisk išgirsti artimų, mylimų žmonių balsą…

***

Einu per kaimą. Dabar jau XXI amžius.
Dieve mano,  kaimas jau be gyvasties! O praėjo tik viena kita dešimtis metų…
Tuštėja ir nyksta kaimas…
Dabar galvoju, kiek norėčiau paklausti, nes tiek daug nežinau, o taip norėčiau sužinoti! Tik jau nėra pas ką klausti, nėra ir ko klausytis…
Pavėlavau…
Kapeliai juk nebylūs!
Gal Vėlinių vakarą sugrįžta vėlelės ir lyg žvakutės liepsnelės plevendamos sustingsta viršum laukų ir savo buvusių sodybų? Gal pasitinka ir išlydi mus, atvykstančius su chrizantemų puokštelėm?

Pagalvoju – per daug laikina viskas šioj Žemėj, kad būtum godus, piktas, kerštingas, tulžingas ir pavydus.

Informaciją pateikė Rūta Verkauskaitė
2016 metai, PASADNYKAI