Kiek daug istorijų slypi vietose, pro kurias kasdien praeiname, ir žmonių likimuose, neatsiejamuose nuo mūsų krašto praeities. Švenčionių krašto autorius Šarūnas Laužadis savo naujausioje knygoje „Gyvenimas – lyg nesustojanti tėkmė…“ kviečia sugrįžti į praeitį, pažvelgti į gimtojo krašto istoriją ir iš naujo atrasti tai, kas brangu. Jo pasakojimuose susipina asmeniniai prisiminimai, vaikystės patirtys ir gimtojo krašto istorijos.

Naujausios knygos pristatymas vyko Švenčionių rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje. Šis susitikimas buvo skirtas ir gražiai autoriaus gyvenimo sukakčiai – 75-ajam jubiliejui – paminėti.

Apie tai, kaip gimė ši knyga, kokius prisiminimus ir istorijas norėjosi išsaugoti, ką autoriui reiškia gimtasis kraštas ir kokiomis mintimis jis norėtų pasidalyti su skaitytojais, kalbamės su Šarūnu Laužadžiu.

Pirmiausia, gal papasakokite apie save?

Gimiau neramiais pokario metais Švenčionyse, baigiau Zigmo Žemaičio vidurinę mokyklą (dabar – gimnazija). Vilniaus inžineriniame statybos institute (dabar Vilniaus Gedimino technikos universitetas) įgijau inžinieriaus statybininko kvalifikaciją ir daug metų dirbau statybos inžinieriumi projektuotoju, o keletas mano projektuotų pastatų stovi ir gimtajame Švenčionių krašte.

Laisvalaikiu mėgau dalyvauti visuomenės judėjimuose, buvau tėviškėnų klubo „Švenčionija“ (1991 m.) ir ąžuolų globėjų bendrijos „Ąžuolynas“ (1992 m.) įkūrimo iniciatorius, laikraščių „Ąžuolas“ ir „Tautininkų žinios“ redaktorius, dalyvavau leidžiant Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio laikraštį „Sąjūdžio žinios“, o įvairiuose leidiniuose bei interneto portaluose paskelbiau per 400 straipsnių aplinkos ir gamtos apsaugos, etninės kultūros, regionų plėtros ir kitomis temomis. Mėgau darbą ir su jaunimu, o 1993–1995 m. parengiau programą naujam mokyklose dėstomam dalykui „Lietuvos miškai“, kurią buvo pasirinkę per pusantro šimto mokyklų visoje Lietuvoje.

O kaip Jūs pradėjote rašyti?

Mama, lietuvių kalbos mokytoja, nuo mažens skatino rašyti. Nelengvai išsijudinau, bet kai pradėjau gauti honorarus – patiko. Iš tėvo, taip pat mokytojo, paveldėjau aistrą pažinti tiek Lietuvą, tiek kitus kraštus. Atsiduoti šiai aistrai iš dalies padėjo ir profesinė veikla – dirbdamas projektavime, vėliau miškų bei žemės ūkio sistemose, turėjau daug važinėti po įvairių Lietuvos regionų kaimus. Tai suteikė galimybę iš arti pažinti skirtingų šalies vietovių žmones, aplinką. Vėliau prasidėjo kelionės ir į kitas šalis. Tačiau neradau nieko gražesnio, nieko mielesnio už Lietuvą ir gimtąją Švenčionių žemę. Todėl aš jai ir paskyriau didžiąją savo gyvenimo dalį. Impulsas Švenčionių vardo garsinimui buvo publikacija „Švenčionys – irgi Lietuva“, tautinio atgimimo metais paskelbta laikraštyje „Respublika“, sulaukusi nemažo atgarsio. Vėliau gimė kiti straipsniai, o po jų ir knygos…  

Kuo ypatinga Švenčionių krašto geografinė padėtis ir kokią įtaką ji turėjo šio krašto istorijai?

Miestas yra upių takoskyroje ir jį iš visų pusių supa didingos kalvos. Todėl upės, čia pradžią įgavusios, į skirtingas puses nubėga. Senovėje, kol dar nebuvo paveiktos melioracijos, jos buvo vandeningos ir kone visos tinkamos upinei laivybai. Be to, vietomis jos išsiliedavo į plačias žuvingas sietuvas, todėl Švenčionių herbe puikuojasi dvi seliavos, atplaukusios iš skirtingų pusių. Iš skirtingų pusių čia atplaukdavo ir prekeiviai. Vieni jų iš pietų ir vakarų, kiti nuo plačiosios Dauguvos atvykę, čia savo prekes išsikraudavo ar vieni kitiems padėdami, valtis persitempdavo sausuma ir keliaudavo toliau. Su laiku čia ėmė rastis vis daugiau nuolatinių gyventojų. Atsirado smuklės, nakvynės namai, suklestėjo amatai, įsikūrė miestas. Kadangi miestas išsidėstęs pačiuose šalies rytuose, iš kur saulė pirmiausia nušvinta, senovėje jis buvo vadintas Švintėnais.

Tai buvo tarsi šio žemės krašto centras?

Švenčionių geografinės padėties dėka miestas tapo šio žemės krašto centru, turėjusiu itin margą gyventojų etninę sudėtį, kurią liudija ir kapinių gausa. Jau įvažiuodamas į Švenčionis nuo Vilniaus pusės, kairėje kelio pusėje pamatai amžinybe dvelkiančias rusų stačiatikių ir rusų karių kapines. Netoliese senosios totorių kapinės, o truputį toliau ir prancūzų karių kapai, apie kuriuos šiandien jau mažai kas težino. Apžvelgęs rytų pusėje į dangų šaunančias aukštumas, pirmiausia pamatysi Romos katalikų, rusų sentikių, žydų kapus. Visai čia pat, Cirkliškio parko prieigose, palaidoti Lietuvos partizanai, žuvę Kiauneliškio mūšyje. Tik patekti prie jo nepatogu… Švenčionys buvo ir 1831 m. sukilimo prieš caro valdžią centras. Dabar bažnyčios šventoriuje ilsisi 1831 m. sukilimo vadas, kunigas Anupras Labutis, kovoje už laisvę, tikrąja to žodžio prasme, netekęs galvos.

Gal galite paminėti ir daugiau ypatingų vietų?

Ne vien senieji kapai saugo mūsų istoriją. Ji įamžinta vietovardžiuose ir kraštovaizdyje, nepakartojamuose gamtos ir kultūros paminkluose, tautosakoje. Apie žilą praeitį byloja Švenčionių piliakalnis, žinomas Perkūno kalno vardu. Pažymėtina, kad šis kalnas galimai buvo ne tik gynybinis, bet ir apeiginis, nes tik trys piliakalniai Lietuvoje – Šiaulių, Kretingos apylinkėse ir šis – pavadinti Perkūno vardu. Daug pilkalnių ir pilkapių, gausybę įdomių akmenų galima aptikti miškuose. Pamesti, samanomis apaugę, jie šiandien riogso – net nepastebėsi kai kurių iš tolo, tačiau kiekvienas iš jų turi garbingą praeitį, savo istoriją, o kai kurie iš jų ir vardus turi. Toks yra didžiulis, pusiau į žemę susmegęs akmuo netoli Vaikūčių kaimo. Jame aiškiai matyti įspausta didžiulė pėda, panaši į žmogaus. Pasakojama, kad ir šventykla ten buvusi, tik niekas jau nebežino, kurioje vietoje.

Kitos vietos garsėjo tiesiog kaip paslaptingos. Viena jų, iki pat Zadvarninkų kalnų plytėjusi didžiulė klampi pieva. Jos pakraščiais žmonės ir gyvulius ganydavo, ir šienaudavo, o nedideliuose įdirbtuose žemės lopinėliuose augindavo bulves, kopūstus. Bet pats pievos vidurys, kur vingiavo užpelkėjęs Kūnos upelis, saugojo daug paslapčių. Ten pieva buvo kemsota ir žmonių nelankoma, nes joje liulėjo gili dumblynė. Pasakojama, kad sykį į ją buvo įsmukęs besiganantis arklys. Ilgai jis vargo, kol visas maurinas į pakraštį išsiropštė. Iš dar senesnių laikų išlikę pasakojimai kaip žaltvykslių pavilioti praeiviai joje pasiklysdavo ir pražūdavo, o literatūros klasikoje net paminėta kaip girti prancūzų kareiviai toje dumblynėje skendę.

O kokie prisiminimai iš vaikystės giliausiai įsirėžę atmintyje?

Nelengvi ir skurdūs buvo pokario metai Švenčionyse. Mus traukė linksmi žaidimai ir norėjosi saldumynų, bet jų nebuvo per daug, todėl tekdavo ir patiems skanumynų prasimanyti. Kai gamta, pasipuošusi gaivia žaluma ir margais žiedais, mus basakojus laukan viliodavo, mes skindavome notrių (dilgėlių) ar akacijų žiedus, čiulpėme iš jų saldų nektarą ar balose ieškojome salstelėjusių ajerų šaknų. Vėliau mūsų kasdienybę saldindavo prisirpusios įvairiausios uogos, o kartais suaugusieji iš pievų atnešdavo ir tikro laukinių bičių medaus! Tik jau vėliau, paaugę, išmokome užsidirbti pinigėlių, rinkdami vaistažoles, o vėliau uždarbiaudavome ūkių laukuose, statybose…

Visai kita aplinka laukdavo mūsų vakarais, kai tėvai su baime nakčiai uždarydavo nedidelio medinio mūsų namo langines ir taip darė kone visas miestas, nes tik taip žmonės pasijusdavo saugūs. Šiame mažame uždarame jų pasaulyje sutilpdavo ir meilė, ir intrigos. Tik langinės neapsaugodavo nuo šeimos dramų, kurios baigdavosi ir tragiškai. Nepagalvodavo nelaimingieji, kad jų skuboti poelgiai vėliau užtrauks amžiną sielvartą ir jiems, ir jų vaikams…

Tai Jus ir paskatino parašyti šį rinkinį?

Taip, atrodo visai paprasta buvo mano vaikystės aplinka, bet savo turiniu ji verta rašytojo plunksnos, todėl dabar siekiu nors šį tą išsaugoti ateičiai. Ir, nors ne visi čia minimi įvykiai vyko Švenčionyse, bet mūsų krašto žmonės buvo jų dalyviai, o daugelis knygoje aprašytų įvykių susiję su Švenčionimis ar jų gyventojais, todėl nemažai švenčioniškių čia gali surasti panašius į save. Bet ši knyga, pažymiu, nėra apie konkrečias asmenybes.

Knygoje yra ir klastos, ir pagundų, ir apmąstymų, ir gražios tyros meilės, kuri duodama žmogui kartą gyvenime. Todėl knygoje noriu pabrėžti kaip ją reikia laiku pasiimti ir branginti. Priešingu atveju – rytoj jau ji bus ištirpusi kaip pirmas sniegas… Meilė jau išplauks pas kitus, kaip tas amžinasis Kalėdų laivas. Knygoje panaudota daug tikrų įvykių, tačiau iš esmės tai yra literatūros kūrinys. Joje įvairūs įvykiai sujungti į nuoseklią seką ir papildyti istoriniais ar geografiniais intarpais. Taip tikiuosi jai suteikti daugiau išliekamosios vertės. Etiniais sumetimais aš neminiu nė vieno vardo, o viską pateikiu pirmuoju asmeniu, lyg visa tai būtų apie mane. Tiesa, gal niekas tuo nepatikės, bet niekas ir neapkaltins, kad rašau neteisybę. Juo labiau, kad šios kronikos, būdingos visos Lietuvos provincijos gyvenimui.

Kokiam skaitytojų ratui ji skirta?

Ji skirta kuo įvairiausio amžiaus žmonėms. Tiesa, iš pirmo žvilgsnio, kai kuriems šie kūriniai gali atrodyti nelyg nutolę nuo dabarties seni apdulkėję istorijos lapai… Bet, pasirodo, ne. Nuėjęs į gimtąją gatvę, nustebau, kad ji tebebuvo tokia pat kaip ir mano vaikystėje. Ir medžiai tie patys, ir namai tebestovi, o daugelyje jų tebegyvena senųjų gatvės gyventojų vaikai ar giminaičiai, kurie noriai su manimi bendravo, dalijosi atsiminimais. Supratau, kad niekas pasaulyje nepraeina be pėdsakų. Būdamas čia, šalia jų, nesijaučiau lyg būčiau „užsilikęs iš vakar dienos“, o jaučiausi vis dar toks pat, kaip ir buvęs, nes jėgas nuolat papildo mano stiprybės versmė – gimtoji Švenčionių žemė ir jos žmonės. Todėl manau, kad ir skaitytojui šie puslapiai nebus svetimi kaip pernykščiai lapai…

Jūsų knygos pavadinime gyvenimas palyginamas su nesustojančia tėkme. O kaip pats apibūdintumėte savo gyvenimo tėkmę – kur ji Jus atvedė ir kokių prasmių suteikė?

Tai provokuojantis klausimas, vedantis į asmeniškumus, todėl nenoriu pernelyg lieti emocijų. Bet galiu tik pasakyti, kad kiekvienas jaunystėje pats pasirenka į kokią upę įbristi… Ne visiems vienodai pasiseka, tačiau mėtytis negalima, nes tik dar labiau įklimpsi. Juk upės tėkmė nesustos ir, juo labiau, nesugrįš. Aš galėjau tęsti inžinieriaus karjerą, galėjau pasukti į politiką, galėjau… Bet aš nuo vaikystės labiausiai mėgau knygas. Gilią vagą mano gyvenimo upei išrėžė Vinco Krėvės-Mickevičiaus, Selmos Lagerliof, Onorė de Balzako, Gi de Mopasano, Konstantino Paustovskio kūryba. Ta dvasia įdėjo man į ranką plunksną, o per gyvenimą nešė lyg nesustojanti tėkmė. Man beliko tik stebėti jos pakrantes ir viską įamžinti ateities kartoms. Tikiuosi, kad mano darbas nebus beprasmis ir nors kas liks, nes kas popieriuje parašyta – ir kirviu neiškaposi.

Ar buvo sunku atrinkti istorijas, kurias norėjote įamžinti knygos puslapiuose? Ar buvo istorijų, kurias užrašyti buvo ypač jautru ar sunku?

Visos gyvenimo istorijos kaupiasi metų metus, bet ne visos vienodai giliai įstringa ir kai kurios iš tiesų jaudino, o kai kurių net nenorėjau prisiminti ir kitiems priminti… Todėl jų atrinkinėti net nereikėjo. Pagrindinės mintys, rašant šią knygą, kilo iš mūsų šių dienų visuomenės problemų, bet jos turi gilias praeities šaknis. Tas laikmečių susiejimas ir sudaro mano kūrybos esmę. Pagrindu pasitarnavo giliausiai širdyje įstrigusios  gyvenimo istorijos, o jas papildė kitos: ir išgyventos, ir išgirstos… Jos visur mus supa: ir bendraujant su artimaisiais, ir kelionėje, sėdint autobuse ar traukinyje. Jei pavyksta jas susieti į vieną siužetinę liniją taip, kad atrodytų lyg viskas vyko vienu metu ir tam pačiam žmogui, galima laikyti, kad tai literatūros kūrinys.

Anksčiau rašėte legendas ir padavimus, o naujoji knyga „Gyvenimas – lyg nesustojanti tėkmė…“ jau kitokio pobūdžio kūrinys. Ar buvo sunku pereiti nuo legendų ir padavimų prie tikrais gyvenimo įvykiais bei asmeniniais prisiminimais paremtų pasakojimų?

Tam prireikė kone dešimties metų, bet aš visada stengiausi būti ten, kur reikalingiausias savo kraštui. Legendas pradėjau rašyti todėl, kad daugelis Lietuvos vietovių jau buvo aprašytos ir apdainuotos, o Švenčionims būtent legendų ir trūko. Šia prasme man pasisekė, kad teko bendrauti su profesoriumi Česlovu Kudaba, rašytoju Justinu Marcinkevičiumi, kraštotyrininke Irena Seliukaite, o svarbiausia – dailininke Gražina Didelyte. Dabar nusprendžiau pakeisti stilių, kad mano kūryboje atsispindėtų ir šių dienų visuomenės išgyvenimai, ir sietųsi su aplinka. Kartu stengiausi greta žmonių išgyvenimų įterpti istorijos ir mitologijos elementų, ir net mistinių elementų.

Knygą papildo originalios iliustracijos. Gal galėtumėte papasakoti apie savo bendravimą su jų autore?

Prisipažinsiu, kad ne iliustracijas įtraukiau į leidinį, o leidinį nuo jų pradėjau. Likimo vingis lėmė, kad susipažinome su dailininke Gražina Didelyte (1938–2007) per steigiamąjį ąžuolų globėjų bendrijos „Ąžuolynas“ suvažiavimą Švenčionyse. Ji buvo atsidavusi ąžuolų gerbėja ir mūsų senovės mylėtoja. Todėl ji ne tik ruošė iliustracijas mano kūrybai, bet davė stiprų veiklos impulsą ateičiai. Čia panaudotos iliustracijos, kurias man ji dovanojo prieš 30 metų, tačiau nebuvo techninių galimybių jas panaudoti, todėl ir mano kūryba sustojo. Tačiau prieš pusmetį pas mane viešėjusi nuolatinė mano knygų leidėja Daiva Matulytė su vyru, pamatė ant sienos įrėmintas šias iliustracijas ir pasakė, kad gavo naują techniką, todėl nori pamėginti šioms miniatiūroms suteikti gyvybę. Atrodo, pasisekė.

Ką norėtumėte palinkėti jaunajai kartai, kad ji labiau domėtųsi savo krašto istorija?

Norėčiau palinkėti jaunimui dažniau „pakratyti“ savo tėvų smegenines, kad šie nepatingėtų papasakoti apie savo krašto, giminės istoriją ir genealogiją. Tai žinoti būtina, nes kai kuriose šalyse be šios informacijos gali būti užtrenktos durys į plačiąją visuomenę. Suprantama, pas mus ilgus metus kai kurie dalykai buvo nutylimi iš atsargumo, tačiau labai blogai, kai užveriamos visos durys į praeitį. Tik pažindami savo šaknis suprasime, kas esame, iš kur atėjome ir kokią istoriją nešamės į ateitį…

Parengė Švenčionių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo ir bibliografinio-informacinio skyriaus bibliografė Asta Podnebesnova

Nuotraukos Vaidos Švalkienės ir Astos Podnebesnovos