Minint Lietuvos valstybės svarbių istorinių įvykių 775-ių metų sukaktį, pasirodė kraštotyrininko Antano Karmono knyga ,,Lietuvos valstybės ištakų lopšys“ (spausdino „Utenos Indra“, Utena, 2026, 299 p.). Autorius atsiuntė „Bičių koriui“ knygos santraukėlę – keletą štrichų apie karaliaus Mindaugo spėjamas karūnavimo vietas.                     

 Kur buvo karūnuotas karalius Mindaugas, istoriniai šaltiniai tikslios geografinės vietos nenurodo. Tik minima, kad tai įvyko LIETUVOJE. Todėl atsirado nemažai spėlionių. Ieškant atsakymo į šį klausimą, tenka apžvelgti Lietuvos valstybės vystymosi ankstyvąsias ištakas. O jose, dėl vėlyvo baltų raštingumo, daug ,,baltųjų‘‘ puslapių, ypač apie karalių Mindaugą ir lietuvių genties gynybinius įrenginius.

 Socialinė raida savitai sureikšmino lietuvių gentį (toliau – LG), kad iš buvusių Lietuvos valstybės teritorijoje 11 – os baltų genčių, tik jos pavadinimas tapo LIETUVOS valstybės vardu. Analizuojant, kodėl LG pavadinimą taip sureikšmino istorija ir įamžino laikas, tenka  įvertinti LG įsikūrimo geografinės teritorijos privalumus ir joje gyvenusiųjų gentainių narsą, sumanumą ir išradingumą, statant gynybinius, sakralinius,  komunikacinius, gydomuosius ir kitus objektus bei jos pasirinktą politinio centro geografinę vietą.

Buvusios LG teritorijos likutis – nūdienos Šiaurės Rytų Lietuvos (ŠRL) pakraštys (Ignalinos ir Švenčionių r. teritorijos): geografams – Švenčionių aukštuma; botanikams – vaistažolių aruodai; kalbininkams – puntininkų tarmės arealas; tautosakininkams – senųjų giesmių (sutartinių) sandėlis; kraštotyrininkams – pilkapynų kompleksai su skaitlingiausiais sampilais, piliakalnių ,,oazėmis“ su XIII a. pradžioje kronikose minimų  kunigaikščių domenų kraštu, kuriame sklando pynės legendų apie karaliaus Mindaugo pilis, puotas ir žūties vietą; politikams – demografinių ir socialinių problemų kamuolys  – ,,zombių“ kraštas. LG žemių neatskleistieji istorijos klodai istorikų iki šiol dar vis vertinami žymeniu  ,,dykra“. O archeologai ŠRL pakraštį vadina mažiausiai pažintu Lietuvos kraštu.

Etninis paveldas liudija, o XX–XXI amžių sandūroje išaiškintieji istoriniai objektai grindžia, kad buvusioje LG teritorijoje baltų gentainiai sėsliai anksčiausiai apsigyveno ir vertėsi ūkine veikla. Šioje teritorijoje užsimezgė brūkšniuotosios keramikos kultūros židinys, vystėsi piliakalnių kultūra, iš balų rūdos pradėta lydyti geležis, praktikuotas homeopatinis gydymas įrenginėjant ,,stacionarines“ gydyklas. Kovojant su slavų gentainiais, formavosi LG gynybinės sąjungos, padėjusios pagrindus X–XII amžiais kaltis Lietuvos valstybingumo lopšiui. LG politiniu ir administraciniu centru tapo Kūnos – Meros aukštupio klonis (Vortuva), kuriame buvo suręsta lyguminė, gardinio tipo gynybinė pilis. Ji tapo genties seniūno (kunigo) rezidencija. Ją supo iš visų pusių apie 20 gynybinių pilių, išstatytų 1 – 10 km atstumu nuo klonio (Vortuvos) prie kelių į jį. Kelius į klonį blokavo gynybiniai Rėkučių, Pakarvinės, Varkalių ir kiti pylimai bei vandenviečių ir jų protakų pagilintos užtvaros (Žąsinų ežerai, Žeimenos upė…). Visa ši gynybinė fortifikacija iki XX–XXI amžių sandūros buvo nežinoma ir iki šiol istorikų netyrinėta.

2026 metais sukanka 775-ių metų sukaktis nuo svarbių Lietuvos ankstyvųjų istorinių įvykių, kuriuos grindžia rašytiniai istoriniai šaltiniai. 1251 m. įvyko pirmasis lietuvių ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Mindaugo krikštas. 1251 m. Mindaugas apsigynė Vorutos pilyje nuo jį puolusios kunigaikščio Tautvilo vadovaujamos opozicijos. 1251 m. Mindaugas puolė Tviremet (Tverų?) pilį, pasiėmė sau žuvusio kunigaikščio Vykinto žmoną Mortą. O pats,  sužeistas į šlaunį, atsitraukė. 

Popiežius Inocentas IV, sužinojęs apie Mindaugo krikštą, 1251 m. liepos 17 d. paėmė Lietuvą į Šventojo sosto globą ir davė leidimą Mindaugą karūnuoti Lietuvos karaliumi. Kur vyko karūnacija, istorijos šaltiniai tyli. Raštingiems užsieniečiams dėl atstumų (ir kalbinių skirtumų) Lietuvos geografinės vietos buvo nežinomos. Jie savo ankstyvose kronikose pažymėdavo įvykių vyksmo metus, neminėdami geografinių vietų. Pati Lietuva jiems buvo tarsi vietovardis. Tik beraščiai LG žyniai informaciją bendruomenėse skleidė žodžiu, minėdami ir jų vyksmo vietas. Nugludinti jų tekstai sklido sakytine tradicija. Laikas koregavo jų apimtį. Dalis tų tekstų tapo  skrajutėmis, legendomis, sakmėmis, piliakalnių pavadinimais, vietovardžiais… Todėl iki šiol istorikai laužo ietis ieškodami Lietuvos valstybės pavadinimo ir Švenčionių (bei kitų) miesto vardo kilmės ištakų, Rėkučių gynybinio pylimo paskirties, Vorutos pilies ir Mindaugo karūnavimo geografinės vietos lokalizavimo. Tai iki šiol Lietuvos istorijai ,,baltieji“ puslapiai. Istoriografijoje minimos kelios karūnavimo vietos: Naugardukas, Kernavė, Vilnius, Palatavys ir Švenčionys… Tačiau karūnavimas vyko tik vienoje jų. Pažvelkime į toms vietoms teikiamus argumentus.

1. ŠVENČIONYS (klonio Vortuvos gyvenvietė).

LG legendos byloja, etnografija liudija, o LG istorinio vystymosi kontekstas, papildytas naujai išaiškintomis genties gynybinėmis fortifikacijomis ir archeologų radiniais, grindžia: karalius Mindaugas karūnuotas Kunos – Meros aukštupio klonyje (Vortuvoje),  dabar vadinamu Švenčionių miestu. Iš karūnavimo ŠVENTĖS kilo ir gyvenvietės pavadinimas – ŠVENČIONYS.

Mindaugas po Tverimet pilies šturmo grįžo į klonį, Perkūno kalno pilies žynių gydyklose gydėsi ir pradėjo ruoštis netradicinei šventei – karūnacijai, kuri įvyko  1253 m. liepos 6 d. (birželio 29 ar liepos 13 d.). Tai buvo reikšmingiausia sakralizuota politinė ŠVENTĖ ne tik kloniui, bet ir Lietuvos valstybei, tapsiančiai KARALYSTE. Šventės laukimo metu buvo dabinama klonio gyvenvietė, statomos šventinės dekoracijos, iškiliems svečiams įrenginėjami būstai. Neatmestina prielaida, jog tai buvo Mindaugo su Morta (žuvusio prie Tverų pilies Vismanto Bulevičiaus žmona) ir santuokinės apeigos (Kulmo vyskupas su Mindaugu nesusituokusios Mortos negalėjo karūnuoti karaliene). 

 Rengiantis šioms iškilmėms šurmuliavo šventės rengėjai, puošdami klonio gyvenvietę, įrenginėdami iškiliems svečiams priėmimo vietas. Ypač dabindami reprezentacinę valdovo Mindaugo rezidenciją. Po karūnavimo renginių dėl dekoracijų klonis ilgą laiką buvo ,,šventinis“. Vadinamas Švenčionimis (Šventėnais). Taip palaipsniui vietine šneka plito naujasis klonio pavadinimas, o vėliau įsitvirtino ir dokumentikoje vietovardis – ,,ŠVENČIONYS‘‘ (vietine puntininkų tarme – Švincionys).

Švenčionių gyvenvietės pavadinimo kilmės ištakos, sietinos su valstybiniais įvykiais ir iškilių žmonių buitimi, nėra vienintelis atvejis Švenčionių apylinkėse. Etnografija liudija, kad ir Želabų gyvenvietės pavadinimas kilo iš tragiško įvykio, nusinešusio 50-ies moterų gyvybes, po kunigaikščio Žvelgaičio žūties. Su valstybiniais įvykiais ir gyventojų buitimi siejamos Svitailiškės, Domininkavas, Uzboniškės ir kitų gyvenviečių pavadinimų kilmės ištakos.

Dėl beraštingumo ir lėtos komunikacijos gyvenviečių pavadinimai plito lėtai, sklisdami  sakytine tradicija. Todėl iki šiol Vilniaus ir kitų Lietuvos miestų nežinomos pavadinimų kilmės tikrosios ištakos. Tik legendos.

Praėjus 10 metų po karūnacijos, 1263 m. buvo nužudytas Mindaugas. Po jo žūties ir vykusių kovų dėl sosto žuvo trumpalaikiai Lietuvos valdovai: Treniota, Vaišvilkas, Švarnas bei kandidatas į sostą kunigaikštis Tautvila. Šių grumtynių metu su kunigaikščio Daumanto organizuotomis invazijomis buvo sudeginta Varuta ir kitos pilys. Šaltiniai mini žuvusius LG (Nalšios) kunigaikščius: Girdenį, Gotartą, Liumbį ir Liugailą bei pabėgusius Šiukštį ir Daumantą. Tarpusavio grumtynių metu buvo eliminuotas krašto politinis elitas, sunaikinta ekonomika. Klonio gyvenvietė sugriauta, jos gyventojai išretėjo, o likusiųjų buitis sujaukta. Kraštas ir jo buvęs centras neteko valstybėje politinės svarbos, nes neteko gynybinių pilių ir politinio elito. Tai palengvino kitų žemių didžiūnų iškilimą. Iškilo Neries žemių didžiūnai, davę Lietuvai kunigaikštį Traidenį –Gediminaičių dinastiją. Tačiau jie nesidomėjo Šiaurės Rytų Lietuvos pakraščiu (buvusia LG teritorija), tampančiu kalavijuočiams ,,praeinamu“ kiemu.  

Per trumpą, vos 10 metų trukusį, pokarūnacinį laikotarpį vietovardis ,,Švenčionys“ negalėjo plačiau pasklisti, lietuviams neturint savo rašto ir esant to meto lėtai komunikacijai. O vėliau ankstyvoji Lietuvos sostinė Švenčionys po sugriovimų tapo nublokšta valstybės ,,patvorin“. Netekusi politinės svarbos, gyvenvietė ilgai nežinioje kapstėsi iš griuvėsių. Tik taip galima pagrįsti, kad Švenčionių gyvenvietės pavadinimas vėlai aptinkamas istoriografijoje. Dešimtmečius vietovardis ,,Švenčionys“ buvo kartojamas tik sakytine tradicija. Švenčionių vardas istoriografijoje aptinkamas 1434 m. Kraštotyrinėje literatūroje minima, kad sakytine tradicija buvo perduodama žinia, jog 1414 (ar net 1392) metais Vytautas Didysis Švenčionyse, sukiužusios mindauginės bažnyčios vietoje, fundavo naujos bažnyčios statybą. O Cirkliškyje, kur Vytautas Didysis poilsiaudavo žynių gydyklose, totoriai pasistatė mečetę. Tai sektų, kad vietovardis ,,Švenčionys“ sakytine tradicija buvo minimas daug anksčiau negu istoriografijoje minimi 1486 metai, kai ,,Švenčionys“ tituluoti ,,miesteliu“. ,,Miesteliu“ gyvenvietė staigiai netapo, jos augimą lydėjo daug metų.

1918 m. atkūrus Lietuvos valstybingumą, kilo patriotinis pasididžiavimas Lietuvos valstybės ankstyvąja istorine praeitimi. Puoselėtas etninis paveldas. Ant piliakalnių vyko jaunimo renginiai. Istoriniai įvykiai buvo sureikšminami literatūriniuose kūriniuose. Ypač tuo pasižymėjo poetas Maironis ir rašytojas A. Vienuolis. Pastarasis Anykščių Šeimyniškėlių piliakalnį net pavadino Mindaugo Vorutos pilimi. 

Tačiau buvusioje LG teritorijoje, tuo laikotarpiu okupuotoje, buvo naikinamas etninis paveldas. Tai truko beveik visą XX amžių. Ignalinos ir Švenčionių rajonai ilgiausiai buvęs okupuotas kraštas. Tarpukariu jame buvo draudžiama lietuvių kalba, uždarytos lietuviškos mokyklos, niekinamas etninis paveldas… Okupantai teigė, kad krašte nevyko jokie reikšmingi istoriniai įvykiai, kraštas – ,,dykra“. Nuvertinta krašto istorinės praeities tradicija tęsėsi pokariu. Vietinės  kilmės inteligentijos beveik nebuvo. Tą vakuumą užpildė atvykę ,,didžiojo brolio“ ir kiti kitakalbiai specialistai. Jiems nerūpėjo krašto istorija ir Švenčionių miesto istoriniai unikumai bei pavadinimo kilmės ištakos. 

2. PALATAVYS.

Istorikas Tomas Baranauskas teikia prielaidą, jog Mindaugas karūnuotas Palatavyje, dabar vadinamame Palatavio piliakalniu. Prielaidos argumentas – karaliaus Mindaugo 1253 m. (ar 1260 m.) donacinio akto (spėjamo falsifikato) surašymo vieta, kuriuo Vokiečių ordinui dovanojamos žemės. Akte minima, kad surašyta ,,Lettowe dvare‘‘. Tačiau istoriografijoje yra užuominų, kad tas raštas – falsifikatas. Tokiu atveju tas paminėjimas – niekinis. O jei raštas  tikras, tai abejones kelia žodžio ,,Lettowe‘‘ prasmės nevienareikšmiškumas. 

Panašiai skambančių vietovardžių yra ir daugiau. Karaliaus Mindaugo valdoms priklausė Naručio ežero apylinkės, kur Letavijos ežero pakrantėje stovėjo Lotvos dvaras. Naručio ežero saloje buvo įtvirtinta lyguminio tipo gardinė Mindaugo pilis. Tas aktas galėjo būti surašytas tame dvare.

Istoriografijoje aptinkami vertinimai, jog ,,Lettowe‘‘ – ne vietovardis, o valstybės pavadinimas: Lettowe – Lietuva? Atstumai, kalbiniai skirtumai ir kiti faktoriai nulemdavo, kad iki XIII a. pabaigos kaimynų metraštininkai beveik neminėdavo Lietuvos geografinių vietų pavadinimų. Jie nesivargindami kronikose įrašydavo lietuvių ar Lietuvos pavadinimą, Lettowe – Lietuva.

XIII a. šaltiniuose minimi tik tie vietovardžiai, kurie siejami su kovų vietomis, kuriose dalyvaudavo kaimynų kariai. Tačiau ir paminėtųjų vietovardžių geografines vietas iki šiol sunkiai sekasi lokalizuoti, tai liudija ir Vorutos vietovardis.  

Pastarajam vertinimui, jog ,,Lettowe“ – Lietuvos valstybės pavadinimas, palankiai pritaria ir Anykščių Šeimyniškėlių piliakalnio sureikšminimo loginis nesuderinamumas su Palatavio pilimi. Jei Šeimyniškėliai – buvusi galingoji Vorutos pilis, tapatinama su Mindaugo laikų Lietuvos sostine, kurioje jis apsigynė 1251 m. karo metu, tai kodėl po pusantrų ar dvejų metų ji jau nuvertinama? Kodėl jos Mindaugas nepasirenka savo karūnacijai? Ją apleidžia? Reikšmingiausiai savo ir išskirtinei Lietuvos valstybės šventei – karūnacijai, renkasi ne sostinę (Šeimyniškėlius, tariamą ,,Vorutą“), o atokesnę, už 10 km stovinčią, menkesnę Palatavio pilį? Žinant to laikotarpio karaliaus Mindaugo su valdymu sietinas problemas (nepribaigtos opozicijos persekiojimas, Tverimet pilies puolimas…), strategiškai įžvalgiam politikui nebūtų logiška ignoruoti patikimiausią ir stipriausią Vorutos pilį (vadinamuosius Šeimyniškėlius). Iškiliausio karūnacijos akto metu ją palikti ir su garbingiausiais svečiais belstis ,,užkampin“ – Palatavio pilin? 

Kitokių, įtikimesnių argumentų istorikas T. Baranauskas nepateikia. 

3. NAUGARDUKAS, KERNAVĖ     

Išvardintų karūnacijai vietų siūlytojai mini prielaidas, kurių nepagrindžia įtikinamais argumentais. Lenkų istorikas Motiejus Strijkovskis minėjo Naugarduką, o po keleto metų vardino ir Kernavę, darydamas prielaidą, jog šioji irgi buvus ankstyvoji Lietuvos sostinė. Joje irgi galėjo būti karūnuotas Mindaugas, tačiau jokiais argumentais to nepagrindė. Minėdamas dvi vietas tam aktui, istorikas grindė faktą, jog jis abejojo tuo, ką siūlė. Tačiau baltarusiai, nesigilindami į šias prielaidas, bet norėdami Naugarduką matyti Mindaugo karūnacijos vieta, remiasi istoriko M. Strijkovskio išsakytomis prielaidomis ir savo istorijoje bei mokykliniuose vadovėliuose teigia: Naugardukas – buvusi Lietuvos sostinė ir Mindaugo karūnacijos vieta. Beje, Naugarduke lietuviai negyveno. Jį įkūrė slavai. Tai grindžia ir jo slaviškos kilmės pavadinimas – ,,Navahrudak“. Be to, tuo laiku jame gyvenusieji išpažino Rytų bažnyčios tikybą. Tai nesiderina ir su Mindaugo žmonos, katalikės Mortos tikyba. Tvirtinimas, Naugarduką buvus Mindaugo karūnacijos vieta, nesiderina su Mindaugo išpažįstama religija. Jis iki krikšto išpažino lietuvių senąjį tikėjimą. Tai liudija istoriniai šaltiniai. Vienas jų, Ipatijaus metraščio įrašas, apie kunigaikštį Mindaugą atsiliepia taip: ,,Kai išjodavo į lauką ir išbėgdavo kiškis, į tą miško dalį neidavo ir nedrįsdavo net šakelės nulaužti‘‘.  

Šio prietaringo papročio priskyrimas Mindaugui veikiausiai netikslus. Tačiau jis rodo – senovėje šventose giraitėse lietuvių elgesys buvo mistifikuotai pagarbus. Ir ši pagarba nebuvo svetima valdovui Mindaugui. Po krikšto Mindaugas išpažino katalikybę, o jo žmona Morta buvo uoli katalikė. Iš to teikiama prielaida, kad jų karūnacijos apeigoms Naugardukas buvo nepriimtina vieta nei tikybiniu, nei saugumo požiūriais. 1251 m. Mindaugas nuo jį puolančios opozicijos apsigynė savo, Lietuvos žemėje buvusioje Vorutos pilyje. Po to gainiojo opozicijos likučius, buvo sužeistas, gydėsi. Praėjus pusantrų ar dvejiems metams, 1253 m. įvyko karūnacijos iškilmės. Kažkur kitur tam vykti ir ruoštis buvo nesaugu, trūko ir laiko.

4. VILNIUS

Istorikas Napoleonas Kitkauskas mini Vilnių, argumentu pasirinkęs prielaidą, jog dabartinės Vilniaus katedros požemiuose aptiktoji mūrinių laiptų likučių dalis priklausė mindauginei katedrai. Tačiau nėra pagrįstų argumentų, kad 1253 m. Vilnius buvo Lietuvos sostinė ir jame stovėjo katedra. Katedros buvimą Vilniuje neigė ir istorikas Edvardas Gudavičius. 

Vilnius – LD kunigaikščio Gedimino, paminėtas jo 1323 m. laiškuose, miestas. Nuo XIV a. visi reikšmingesni Lietuvos istoriniai, kultūriniai ir sakraliniai įvykiai siejami su Vilniumi. Nuo to laikotarpio jame gyveno mokslo bei kultūros elitas. Sostinė garsi ne tik moderniais rūmų pastatais, bet ir puokšte gražių istorinių ir sakralinių legendų. O kai kurių vilniečių ir mokslo vyrų širdyse gimė kilnus, patriotinis noras legendų dėka dar labiau… pasendinti Vilnių, ,,uždėti“ jam Mindaugo karūnavimo aureolę.  

Minima legendomis grįsta hipotezė apie pirmąją krikščionių šventyklą, pastatytą senojo tikėjimo šventvietėje – Šventaragio slėnyje. Ji ypač suvešėjo Atgimimo laikotarpiu. Pateko į mokyklinius vadovėlius. Šios hipotezės šalininkai teigia, kad Šventaragio slėnyje buvo pastatyta ne tik pirmoji katalikų bažnyčia, bet joje buvo karūnuotas ir LD kunigaikštis Mindaugas. Šiam teiginiui pagrįsti pateikiami argumentai: neva rastos XIII a. buvusios Mindaugo katedros liekanos. Vieni istorikai tai neigia, kiti tuo abejoja. Pateikiu abejones pagrindžiančio teiginio ištrauką iš  ,,Šviesos“ leidyklos 2012 m. išleistos ,,Lietuvos istorijos iliustruotos enciklopedijos“, kurios autorius Marius Ščiavinskas rašo:

,,…Nėra tiksliai žinoma, ar katedra tikrai stovėjo per karūnavimą (1253 m. vasarą). Beveik tuo pat metu popiežiaus siųstu karališku vainiku karo stovykloje buvo karūnuotas Mindaugo priešininkas Haličo – Voluinės kunigaikštis Danielius. Taigi, karūnavimas galėjo įvykti nebūtinai katedroje, bet ir kitoje vietoje. Juolab, kad naujausi archeologiniai tyrinėjimai Vilniaus pilių teritorijoje nepatvirtino dar  XX a. II p. iškeltos hipotezės, esą rasti Mindaugo laikų katedros likučiai (vadinamoji ,,mindauginė katedra“ pasirodė esanti XIV a. gynybinių įrenginių dalis, o ne sakralinis pastatas)‘‘.      

Vilnius – jaunesnis  miestas negu karaliaus Mindaugo gyventas laikotarpis, tokią išvadą tvirtina istorikai, grįsdami dendrochronologija: ,,…Vilnius, kaip svarbus miestas išaugo tik Traidenio valdymo pradžioje. Seniausi mediniai pastatai Gedimino kalno papėdėje datuojami apie 1271 m., seniausia mūro siena – 1327 m.‘‘.

 Dėl karūnacijos vietos kalbinamas istorikas E. Gudavičius, savaitraščiui ,,Panorama“ pareiškė:

,,…Karūnavimas turėjo vykti katedroje, bet, žinoma, tuo metu katedrų Lietuvoje nebuvo. Tai iki šiol nežinoma, kur tai vyko. Matyt, šiai ceremonijai buvo surengta laikina ar pastovesnė krikščionių šventykla… Karaliaus Mindaugo vainikas buvo nukaltas Rygoje, jį į karūnavimo ceremoniją atvežė Livonijos ordino magistras… Formaliai karūnuoti galėjo tik arkivyskupas, o Kulmo vyskupas tokio bažnytinio titulo neturėjo, bet popiežiui leidus, jis vadovavo karaliaus karūnavimo ceremonijai. Apie šį įvykį žinojo popiežiai, nes karūnavimui reikėjo jų leidimo, taip pat pirkliai ir artimiausi kaimynai. Tačiau didesnė Europos dalis net nenutuokė apie tai, kas įvyko Lietuvoje…‘‘.   

Šaltiniai ir net legendos nemini krikščioniškų maldos namų buvimo Šventaragio slėnyje kartu su romuva. Vilniaus Šventaragio slėnyje buvo senosios lietuvių religijos dievaičių garbinimo svarbi šventykla. XIV a. pradžioje, įsitvirtinus Lietuvos Didžiojo kunigaikščio soste Gediminui, Šventaragio šventykla tapo romuva. Manoma, kad prieš tai romuva buvusi Kernavėje. Kernavė – Traidenio, Vytenio ir kitų XIII a. pabaigos valdovų sostinė. O kur buvo Lietuvos sostinė ir lietuvių pagrindinė šventykla iki Kernavės, XIII a. pradžioje ir dar anksčiau? Tokių žinių istoriografija nepateikia, tik minima, jog ankstyvoji Lietuvos sostinė buvus Lietuvos žemėje. O tai derinasi su LG teritorija, t. y. ŠR Lietuvos pakraščiu. Jo savitas klonis lietuvių gentainiams tapo komunikaciniu, sakraliniu, gynybiniu ir politiniu centru – pirmąja Lietuvos sostine. Vėliau, dėl šventiškai išpuoštos,  sakrališkai politinės karūnacijos šventės, pradėtas vadinti Švenčionimis (Šventėnais).