2026 m. rugpjūčio 31 d. Švenčionių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos kolektyvas leidosi į pažintinį žygį po Adutiškio apylinkes. Žygiui vadovavo ilgametis miškininkas, buvęs Adutiškio girininkijos girininkas ir Adutiškio miestelio bendruomenės pirmininkas Eimutis Valiukas. Jo pasakojimai leido į Adutiškio kraštą pažvelgti kitaip – ne tik kaip į gražų gamtos kampelį, bet ir kaip į vietovę, kurioje iki šiol išlikę daugybė istorijos ir kultūros paveldo ženklų.

Kelionė miško keliais ir istorijos stotelės

Žygio maršrutas buvo neįprastas. Dalis kelio įveikta automobiliu miško keliais, o dalis – pėsčiomis. Keliaujant automobiliu dalyviai per ausines klausėsi E. Valiuko pasakojimų apie aplankomų vietovių istoriją. Privažiavus prie įdomesnio objekto, būdavo sustojama, o pasakojimas tęsiamas jau pačioje vietoje.

Šis būdas pažinti kraštą leido istoriją ne tik išgirsti, bet ir pamatyti. Istoriniai faktai ir datos čia susijungė su konkrečiomis vietomis, žmonių likimais ir išlikusiais praeities ženklais. Kiekviena stotelė tapdavo tarsi nauju atradimu, o miško kelias – galimybe geriau suprasti Adutiškio krašto istoriją.

Žygio metu dalyvių laukė ir maždaug dviejų kilometrų pėsčiųjų kelionė mišku. Ši vietovė ypatinga tuo, kad joje glaudžiai susipina gamtos ir istorijos paveldas. Miškų ir pelkių apsuptyje iki šiol galima aptikti Pirmojo pasaulinio karo metais įrengtų buvusios fronto linijos fortifikacinių įtvirtinimų.

Pirmojo pasaulinio karo pėdsakai Adutiškio krašte

Pozicinio karo metu šiose vietovėse buvo sukurta sudėtinga gynybinė infrastruktūra. Čia įsitvirtinusiems kariams reikėjo ne tik apsisaugoti nuo priešo ugnies, bet ir išgyventi ilgus karo mėnesius, ištverti permainingą orą, šaltį ir žiemą. Adutiškio kraštas ilgą laiką buvo atsidūręs pačiame karo veiksmų sūkuryje, ties vokiečių ir rusų armijų frontų susidūrimo vieta.

„1915 m. vokiečių kariuomenė nustūmė rusus net iki Gluboko (80 km į rytus nuo Adutiškio), bet patyrusi ten pralaimėjimą, atsitraukė šiapus Adutiškio girios, palikdama ją rusams. Beveik trejus metus čia stovėjo fronto linija. Vokiečiai išsikasė labai gerus apkasus ir įsirengė blindažus iš cemento ir geležies. Rusų įsitvirtinimai buvo verti pasigailėjimo: jų blindažai buvo tik viena eilutė nestorų rąstų, apdengtų velėna. Kai sviedinys pataikydavo į tokį blindažą, visi žūdavo. Vokiečių blindažų vienas artilerijos sviedinys neįveikdavo. Adutiškio pagirių kaimeliai Medinos, Antanai, Gudeliai, Pociškė, Mociškė, Kavaltiškė, Lazdinėliai, Galatilčiai, Milkuškė, Reketis, Lazdiniai, Subatiškė (Meškiniai) buvo sudeginti, o gyventojai išvaryti.“ („Adutiškio kraštas“, 2003 m., 59-60 p.)

Buvo įrengiami grioviai, pylimai, apkasai, įvairios inžinerinės užtvaros ir betoniniai bunkeriai. Dalis šių įtvirtinimų išliko iki mūsų dienų. Šiandien jie tyliai slepiasi miškuose, pelkėse, pamiškėse ir prie buvusių vienkiemių, tačiau atidesniam keliautojui gali papasakoti apie daugiau nei prieš šimtmetį čia vykusius įvykius.

Švenčionių ir Ignalinos rajonų ribose besidriekianti buvusios fronto linijos teritorija išsiskiria fortifikacinių konstrukcijų įvairove ir savitu istoriniu kraštovaizdžiu. Keliaujant šiomis vietovėmis galima ne tik pasigrožėti gamta, bet ir pajusti istorinių įvykių pėdsakus. Apie Pirmojo pasaulinio karo fortifikacijų reikšmę knygoje „Pirmojo pasaulinio karo istorinis paveldas Ignalinos krašte“ rašo archeologas Rokas Kraniauskas. Leidinyje aptariami Švenčionių ir Ignalinos krašte išlikę karo paveldo objektai, jų išsidėstymas ir reikšmė. Pasak R. Kraniausko, išlikusių bunkerių geografinė padėtis leidžia geriau suprasti buvusių fronto linijų judėjimą, jų stabilizaciją ir strateginę reikšmę regione. Šie objektai taip pat liudija to meto kariuomenių inžinerinius ir organizacinius gebėjimus. Bunkeriai buvo naudojami įvairioms reikmėms – nuo pėstininkų slėptuvių ir vadaviečių iki gyvenamųjų patalpų, techninės įrangos ar amunicijos sandėlių. (Kraniauskas, 2024 m., 28 p.)

Vokiečiai mokėjo statyti bunkerius. Jie buvo gerai suprojektuoti ir įrengti, o vėliau, grįžę po karo į sudegintus kaimus, žmonės apsigyvendavo bunkeriuose, kol atstatydavo sudegintus namus.

Taigi šiandien miške slypintis bunkeris nėra tik betoninis statinys. Jis – istorinio kraštovaizdžio dalis, primenantis apie karą, čia buvusius karius ir karo kasdienybę, paliktus pėdsakus.

Karių kapavietės ir žuvusiųjų atminimas

Žygio metu nemažai dėmesio skirta ir karių kapaviečių istorijai. E. Valiukas pasakojo apie vieną svarbių karo istorijos temų – žuvusių karių identifikavimą.

Pirmojo pasaulinio karo metais įvairiose kariuomenėse buvo ieškoma būdų, kaip patikimai nustatyti žuvusių karių tapatybę ir pranešti apie jų likimą artimiesiems. Pasak E. Valiuko, iš pradžių būdavo naudojami įvairūs paprastesni būdai – ant diržo kabinamos lentelės su kario duomenimis, į kulkos tūtelę dedami rašteliai ar informacija paliekama kuprinėje. Tačiau tokios priemonės ne visada buvo patikimos. Ilgainiui įsitvirtino metaliniai identifikavimo žetonai.

Jie tapo svarbia priemone nustatant žuvusiojo tapatybę, pranešant apie jo žūtį artimiesiems ir perkeliant palaikus iš laikinų kapaviečių į nuolatines. Žuvusių karių kapų išsaugojimas ir pagarba jų atminimui – svarbi karo paveldo dalis. Tokios kapavietės, kaip ir miškuose išlikę bunkeriai ar apkasai, yra nebylūs, tačiau labai svarbūs istorijos liudytojai.

Prie vienų miško kapinaičių E. Valiukas pasakojo ir apie jų likimą sovietmečiu. Jo pasakojime išlikę vietos žmonių prisiminimai apie karo kapų niokojimą, ieškojimą juose paslėptų vertingų daiktų ir vėliau už tai grėsusias bausmes. Pasak E. Valiuko, tokie pasakojimai primena, kad istorinio paveldo likimas priklauso ne tik nuo valstybės sprendimų, bet ir nuo vietos žmonių požiūrio bei atminties.

Kai priešai neskubėjo kariauti

Viena įdomesnių žygio metu išgirstų istorijų – apie neįprastą skirtingose fronto pusėse buvusių karių bendravimą.

Pasak E. Valiuko, prie Kamojos upės įsitvirtinę kariai, norėdami išgyventi, turėdavo ir žvejoti. Kartais gaudavo siuntinių, maistu dalydavosi, o ilgainiui užsimegzdavo bendravimas su priešingoje fronto pusėje esančiais kariais. Tokį elgesį ne visada toleruodavo karininkai. E. Valiukas minėjo rusų karininką Kerenskį, kuris draudė tokią karių bendrystę.

„Frontas ėjo ties Medinų kaimu ir Guntauninkais (Ignalinos r.). Medinose buvo rusai, o Guntauninkuose vokiečiai. Fronto riba tarp vokiečių ir rusų buvo Kamojos upelis. Bet vėliau vokiečiai Medinas atsikovojo.“ („Adutiškio kraštas“, 2003 m., 60 p.) Kaimas buvo sudegintas.

Tačiau stovint prie upės ir žvelgiant į buvusių vokiečių bei rusų kariuomenių ugnies taškų vietas, ši istorija įgauna ypatingą prasmę. Kariai buvo įsirengę šiltus apkasus ir bunkerius, nors maisto nebuvo daug. O namuose jų laukė žmonos, vaikai ir artimieji.

Šis pasakojimas atskleidė ir kitą karo pusę – pasak E. Valiuko, šioje vietoje priešingose fronto pusėse stovėję kariai taip ir neperėjo į atvirą susirėmimą. Šis pasakojimas priminė ir kitą karo pusę – žmonių norą išgyventi, bendrauti, dalytis maistu ir nepamiršti, kad kitoje fronto pusėje taip pat yra žmogus, turintis šeimą ir norintis grįžti namo.

Istorija, išsaugota daiktuose

Po žygio Eimutis Valiukas pristatė gausią radinių ir eksponatų kolekciją. Kiekvienas daiktas turėjo savo istoriją ir leido pažvelgti į Adutiškio kraštą iš kitos perspektyvos.

Dalyviai apžiūrėjo Adutiškio apylinkėse rastus prekybos antspaudus. Tai švininiai ženklai, naudoti prekėms ar siuntoms žymėti – jie būdavo tvirtinami prie vaško ar molio.

Kolekcijoje taip pat buvo įvairių laikotarpių monetų – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, carinės Rusijos imperijos ir Prūsijos. Jos liudija apie skirtingus istorinius laikotarpius ir valdžios pasikeitimus, kuriuos išgyveno šis kraštas.

Ne mažiau įdomūs buvo buities ir kasdienio gyvenimo radiniai: XIX amžiaus parakinė, primenanti piltuvėlį ir naudota pistoletui užtaisyti, XVIII–XX amžiaus religiniai simboliai, XVIII–XIX amžiaus žiedai, XIX amžiaus žirgų pakinktų puošybos detalės bei XVIII amžiaus siuntų plombos.

Tokie radiniai leidžia istoriją pažinti ne vien iš knygų – jie padeda įsivaizduoti žmones, kurie šiuos daiktus naudojo, nešiojo ar jais prekiavo.

Pirmojo pasaulinio karo relikvijos

Ypatingą vietą E. Valiuko kolekcijoje užima Pirmojo pasaulinio karo radiniai, susiję su Vokietijos imperijos kariuomene.

Dalyviai pamatė pikelhaubės – Vokietijos imperijos kariuomenės galvos apdangalo – žalvarinį erelį. E. Valiukas pasakojo, kad tokios detalės buvo ne tik kariuomenės atributas, bet tam tikromis aplinkybėmis galėjo tapti ir taikiniu – blizgantis žalvarinis erelis atkreipdavo priešo snaiperių dėmesį.

Kolekcijoje buvo ir vokiškų karių sužeidimo ženklų, medalių už drąsą ir dalyvavimą fronte, artileristo ženklas bei kareivio identifikavimo žetonas, kuriame buvo nurodyti kario duomenys ir jam priskirtas numeris.

Šie nedideli daiktai šiandien tapo svarbiais istorijos liudytojais. Jie padeda ne tik atpažinti kariuomenės struktūrą ir jos simbolius, bet ir primena apie konkrečius žmones, kurių gyvenimus pakeitė karas.

Pinigas, tapęs valdžios ženklu

Vienas iš įdomesnių eksponatų – pinigas, atspindintis sudėtingą Pirmojo pasaulinio karo metų laikotarpį.

E. Valiukas pasakojo apie vokiečių okupacijos metais regione naudotus pinigus. Vietos gyventojams tuo metu buvo įprasta carinės Rusijos valiuta, todėl skirtingų piniginių ženklų atsiradimas atspindėjo ir pasikeitusią politinę situaciją. Ant eksponato matomas vokiškas simbolis ir įrašas „3 kopeiki“ leidžia pažvelgti į laikotarpį, kai šiame krašte keitėsi ne tik valdžia, bet ir kasdienio gyvenimo aplinkybės.

Šis nedidelis eksponatas primena, kad dideli politiniai ir kariniai pokyčiai atsispindėdavo ir kasdieniuose dalykuose – net piniguose, kuriais žmonės atsiskaitydavo.

Senosios fotografijos – dar vienas langas į praeitį

Po žygio buvo galima pamatyti ir senąsias Švenčionių, Švenčionėlių bei Adutiškio nuotraukas, darytas vokiečių fotografų Pirmojo pasaulinio karo metais.

Šios fotografijos ypač vertingos tuo, kad leidžia palyginti, kaip kraštas atrodė prieš daugiau nei šimtą metų ir kaip jis atrodo šiandien. Jose užfiksuoti žmonės, pastatai, gatvės ir kraštovaizdis tampa svarbiais vietos istorijos šaltiniais.

Istorija, kurią verta pažinti ir saugoti

Pažintinis žygis po Adutiškio apylinkes parodė, kiek daug istorijos slypi vietose, pro kurias kasdien galime praeiti net nesusimąstydami. Miško takas, senas bunkeris, kapinaitės, Kamojos upė, moneta ar nedidelis metalinis žetonas gali tapti raktu į praeitį.

Eimučio Valiuko pasakojimai šiuos objektus tarsi prikėlė naujam gyvenimui. Jie leido pamatyti ne tik didžiųjų istorinių įvykių kontūrus, bet ir žmogų – karį, kuris laukė siuntinio, žvejojo prie upės, stengėsi išgyventi apkasuose, galvojo apie namuose likusią šeimą.

Tokios išvykos svarbios ne tik kaip pažintinės kelionės. Jos padeda išsaugoti vietos žmonių sukauptas žinias, prisiminimus ir pasakojimus, perduodamus iš kartos į kartą. O kartu primena, kad kraštotyra prasideda visai šalia – nuo savo miestelio, miško, upės, seno pastato ar kadaise čia gyvenusio žmogaus istorijos.

Adutiškio kraštas turi ką papasakoti. Svarbu tik sustoti, apsidairyti ir išgirsti.

Straipsnis parengtas remiantis Eimučio Valiuko pasakojimais žygio metu, jo sukaupta kraštotyros medžiaga, leidiniu „Pirmojo pasaulinio karo istorinis paveldas Ignalinos krašte“ ir leidiniu „Adutiškio kraštas“.

Švenčionių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo ir bibliografinio-informacinio skyriaus bibliografė Asta Podnebesnova

Nuotraukos Astos Podnebesnovos