Kas ta lietuvių liaudies tautosaka – linksmos istorijos, pasakos, legendos ar žmonių išgyvenimai? Taip, tai  žodinė liaudies kūryba, kurioje per amžius išliko žmonių patirtis, vertybės ir papročiai. Ji perduodama iš lūpų į lūpas ir neturi vieno autoriaus ar kūrėjo. Gražūs pasakojimai eidami iš kartos į kartą virsta legendomis ar priežodžiais, prigyjančiais ilgam. Tokias istorijas prisimena ilgametė Miroslavo kaimo (Alytaus r.) gyventoja Genutė Plytnikienė, savo atmintyje sukaupusi ne vieną linksmą istoriją ir prisiminimą. Tarp pasakojimų vis neiškentusi įterpia ir dainos posmelių. Gražiu, melodingu balsu ji visą gyvenimą su daina nesiskyrė. Genutė pasakoja, kad nuo vaikystės dainavo ir dirbdama, ir linksmybėse, džiaugsme ir varge. Teko ir su giesme pabūti, palydint pažįstamus į amžinojo poilsio namus, tačiau net ir tuomet daina suteikdavo tam tikrą paguodą. Genutė, nors ir išgyvenusi daug skaudžių netekčių, savojo humoro jausmo neprarado. Jis padėjo jai išlikti tvirtai ir žvelgti į ateitį su viltimi. Ji pasidalino keliomis jaunystėje girdėtomis senolių istorijomis, kuriose atsispindi gyvas krašto istorijos pulsas ir išmintis, pasakojimais, kuriuos būtina išsaugoti ateinančioms kartoms.

Pasakojimai apie mitines būtybes

Ėjo žmogus naktį ir sutiko velnią. Velnias klausia žmogų:

– Už ką labiausiai baratės?– Už špygas: kai pradedam vienas kitam rodyti, tai baramės ir mušamės.

Velnias vėl klausia:

– Ką darot, kai sutinkat žmogų, kuris sunkiai neša?

– Padedam nešti.

O velnias nešėsi pinigų pilną maišą, tai ir sako tam žmogeliui:

– Tai ir man padėk.

Žmogus paėmė tą maišą užsimetė ant pečių, pinigai tik sužvangėjo. Kiek panėšėjęs įlindo su maišu į linų lauką ir sėdi. Velnias visaip šaukia tą žmogų, o tas iš linų neina ir gana. Tai pradėjo jam velnias aplink vaikščiodamas  špygas rodyti:

– Te špygą, te špygą.

Manė, kad žmogus išlįs muštis ir jis atsiims pinigus. O žmogus kaip sėdi, taip sėdi su maišu linuose. Kai gaidys užgiedojo, velnias jam špygą parodęs ir dar pagrūmojęs pradingo kiaurai žemėn, o žmogui liko visi pinigai. Džiaugėsi apgavęs velnią, pasistatė namus, nieko netrūko, bet pinigai laimės neatnešė. Gyveno vienas, neturėjo nei pačios, nei vaikų ir pradėjo dažnai po karčiamas lankytis.

Perkūnas ir velnias

Buvo girtuoklis žmogus. Griaudžiant jis ėjo iš smuklės namo. Priėjęs palindo po pastoge ir ten rado ant akmens susitraukusį velnią. Žmogus sako:

– Velne, ko tu čia tupi? Matai, kad tave perkūnas tyko užmušti.

– Mane muš, o tave užmuš, – atsakė velnias ir priėjo artyn prie žmogaus.

Žmogus nusikvatojo, užsirūkė pypkę, o velnias kaip mat atsisėdo ant pypkės galo pasižiūrėt, ar čia tas pats žmogelis, kuris atėmė jo pinigus. Vos tik dūmą užtraukė, perkūnas, kad trenkė į pypkę ir žmogų užmušė, namus sudegino, o velnias, matyt, pabėgo.

Perkūnas kai kada velnią nutveria ant akmens sėdint, medy tupint, vandeniu plaukiant, nes velnias stengiasi atsitūpti ant didesnio akmens ar aukštesnio medžio, kad geriau pamatytų perkūną. Todėl žmogui nereikia stoti po aukštesniu medžiu, nes ten velnias tupės.

Ponaitis

Sako kažin kada dirbant netoli dvaro, užėjo debesys su griaustiniu. Darbininkai parbėgo nuo lietaus pasislėpti į dvarą. Žiūri – tarp jų staiga atsirado koks juodas, nepažįstamas ponaitis. Eina į vienas duris, nori įeiti, pažiūri, kad viršuj durų užkišta kadagio verbos, atšoka atgal ir sako:

– Norėčiau įeit, bet čia per žemos durys.

Eina į kitas, vėl tas pats padaryta – uždėta ant durų kadagių verbos, vėl atšoka atgal. Eina į trečias, į ketvirtas – visur tas pats, nuo visur atšoka ir sako:

– Nėr man nuo lietaus kur užeit – visur per žemos durys.

Dvaro žmonės stebisi: kaip čia gali būti per žemos durys, juk čia didesni vyrai vaikšto per tas duris, o jam per žemos. O griaustinis su lietum jau čia pat, beveik ant nosies. Tai tas ponaitis staiga pavirto į juodą katiną ir kad kūrė į medį, augusį dvaro kieme. Ir tuo sykiu griaustinis tik triokšt į tą medį ir tą katiną užmušė. Tik paskui žmonės suprato, kas čia per ponaitis ir kodėl jam buvo per žemos durys.

Visi senesni žmonės pasakojo apie tą įvykį kitiems.

Laumės

1.

Senovėj mūsų krašte buvo daugybė laumių. Vienos laumės, kaip moterys laukuos dirbdavo, atėjusios į namus joms vaikus nuprausdavo, verpdavo, drobes ausdavo… Moterims grįžtant namo, tos laumės pabėgdavusios. Bet buvo ir piktų laumių, jos vogdavo žmonių vaikus. Pavogto vaiko vietoj padėdavo šiaudų ryšulį, iš kurio pasidarydavo laumiukas. Žmonės, to nežinodami, augindavo kaip savo vaiką. Paaugęs laumiukas išbėgdavęs į girią pas laumes. Senovėje laumės visados taip veisdavosi.

2.

Mūsų kaime seniau buvo raistai, brūzgynai, kuriuose gyvendavo laumės. Tokios mažytės, negražios, nutysusiom lūpom. Kartą jojo vienas vaikinas ir mato – raiste maudosi laumės. Pro šalį jodamas ir sudrožė joms botagu. O jos tai kad puolė visos tą vyruką vytis. Tas buvo raitas ant arklio, tai vos ne vos nuo jų pabėgo. Jį atsivijo net į kaimą. Jis taip išsigandęs bėgo, kad net raitas į savo priemenę įjojo.

3.

Seniau, sako kur tik eidavai nakčia, tai deivę ar laumę sutikdavai. Labiausiais jei eidavai tolimą kelią, tai pasitikdavai kartais vieną, kartais ir visą būrį laumių. Jos klausdavo:

– Ar galima mums su tavimi eiti?

Jei pasakydavai:

– Prašom, prašom, lig tai ir lig tai vietai, – tai jos ir eidavo sykiu šnekėdamos.

Atėjusios lig tai vietai, jos nueidavusios savo keliais. Bet jeigu nepasakydavai, lig kokiai vietai joms galima eiti, tai jų negalėdavai nuo savęs nuvaryti. Eidavo į trobas visur ir neduodavo žmogui ramybės.

4.

Vieno žmogaus klėtin įprato kelios laumės. Būdavo, sueina klėtin ir baladojas – šoka, dainuoja. Žmogui nusibodo tokios viešnios, bet neišmanė, kaip jom nusikratyti. Netoliese nuo jo gyveno sena moteris. Vieną kartą jis ir pasisakė tai moteriškei, kad jo klėtin laumės lankos ir kad jis norėtų jom nusikratyti. Moteris patarė išgręžt klėties slenksty skylę ir užkalt šermukšniniu kuoleliu.

Žmogus taip ir padarė – išgręžė slenksty skylę, nudrožė šermukšninį kuolelį ir užkalė. Sulaukęs vakaro, žiūri, kas gi čia bus. Laumės, kaip vis, atėjo ir jau eis klėtin, bet tik užlipo ant prieklėčio ir stapt.

– Žiūrėkit, durys užkaltos, – pasakė viena.

Ir nuėjo visos sau. Nuo to laiko laumės daugiau to žmogaus klėtin nebevaikščiojo.

5.

Viena moteris žinojo, kad jų pirtin ateina laumės praustis. „Tai ką gi, tegul prausias, galvoja, juk ir jos šiokie tokie sutvėrimai“. Ir vis, kada tik pirtį kūrendavo, palikdavo laumėm karšto vandens. Dar ir vantų padėdavo. Laumės, matyt, suprato, kad visa tai joms tyčia. Ir atsilygino tai moteriškei. Ta moteris pradėjo rast pirty tai drobės stuomenį, tai rankoves, tai rankšluostį ir vis tokio darbo, kad net miela žiūrėti.

6.

Kai vieną kartą pirtyje pėrėsi laumės, jos visos šaukė:

– Duokit garo. Duokit garo.

Ir išgirdo pro šalį eidamas žmogus. Jis atidarė pirties duris, tiktai – pyrst, pyrst į pirtį ir sako:

– Šekit garo, šekit garo.

Laumės supyko ant to žmogaus ir sako viena kitai:

– Te paturėk tą ilgą žarsteklį, – aš pagynėsiu tą seną perdeklį.

Žmogus labai išsigando, kad šoko bėgt į brūzgynus, o laumė vytis. Nuo to laiko niekas to žmogaus daugiau ir nematė…

Iš liaudies išminties

Seniau, senų senovėj gyveno bernas, jis buvo jau metuose ir ieškojo panos, šeiminykės sau. Na ir vienas senelis papasakojo jam – žinau, kad tam ir tam kaime yra mergina darbšti, tvarkinga. Tu važiuok pas ją, gal tu su ja sutiksi ir apsiženysi, ir turėsi šeiminykę. Taip ir padarė tas jaunikis pasiėmė piršlį, pasikinkė porą arklių brikelėn ir pagal to senelio pasakojimų nuvažiavo. Nuvažiavo į kiemą, sustojo, įeina į stubą ir randa audėją staklėse sėdinčią ir audžiančią. Kaip ji išsigando, kad atvažiavo piršliai:

– Oi sveteliai, jūs mielieji, būtūt pranešę, kad atvažiuosit, būt gal kitaip buvę, o dabar dovanokit, kad aš jus taip sutikau. Žinot, kiemas kurčias, langai akli, močia juoko ligoj guli, šarka be uodegos tvoroj insiskiepinus, bet vis tiek ,sveteliai, aš jus pavaišint noriu. Sakykit ko norėtūt: ar laižomo, ar smukusio, ar spjaudomo, ar tarp rietų trinamo?

Sveteliai paklausė, paklausė ir nutarė, kad jai gal ne visi namie( neprotaujanti). Parvažiavo į namus ir nuvyko pas tą dieduką papasakoti. Nuvažiavis ir sako, ką tu ten man užrodei, jai ne visi namie, kad šitaip kalba. Senelis klausia, ką sakė jinai jum. Jie ir papasakoja, o senelis ir sakys:

– Tai jūs čia kvaili, nes nesuprantat. Kiemas kurčias – šunio nėr, šuo būtų užlojęs, tai jinai būtų jus atvykstant užgirdus. Langai akli – vaikų nėr, jei būtų vaikai pamatytų ir pasakytų. Močia juoko ligoj guli – močia mažiuką turi. Šarka be uodegos tvoroj insiskiepinus – ji pati sėdinti staklėse. Laižomo – medaus. Smukusio – kiaušinienės. Spjaudomo – žuvies. Tarp rietų trinamo – sūrio, sviesto. (Karvės tešmuo trinamas tarp kojų). Važiuok atgal greičiau ir pasipiršk, turėsi gerą žmoną.

Kregždučių giesmė

O tai dzyvai, o tai dzyvai
Kap tos mergos š-o-o-ka, š-o-o-ka
Kojom trepsi, papai lepsi
Kap jom ir nes-o-o-pa, nes-o-o-pa

Moterys raganos kepa paucienį,
Vyrai aria, vyram nedu-o-o-da, nedu-o-o-da.

***

Papasakosiu tikrą istoriją, šitas pasakojimas vyko prieš šimtą metų. Man pasakojo mano tėvo sesuo, teta, pas kurią aš užaugau. Močiutė gyveno Mankūnų kaime netoli Miroslavo miestelio. Močiutė buvo gimusi 1873 m. Mirė būdama 82 metų. Teta buvo gimusi 1907 m. Seniau mano močiutė sugebėjo šitą darbą, vadinamą pribuvėjos. Aš tai sakau, kad vaikus gaudė. Teta pasakojo, kad močiutė namuose mažai būdavo. Seniau šeimos buvo didelės, vaikelių dauguma.

Būdavo pabūna tris paras pas moterį, jei neatvažiuoja kitas žmogus vežtis. Ligoninėj niekas nevežė, nes jų nebuvo. Aplink visuose kaimuose ją veždavosi, o tais laikais Miroslavo miestelin buvo daug žydų kilmės šeimų. Gyveno toks žydelis pavarde Maušė, jis buvo apsigimęs, nesveikas, kreivom kojom. Bet jis buvo jau metuose ir turėjo jauną žmoną, kuri laukėsi vaikelio. Kai atėjo laikas gimdyti, buvo pakviesta mano močiutė, nes ji ėjo visur, kam tik reikėjo pagalbos. Pas tą žydelį jau buvo gimusios dvi mergaitės, abi dar mažos, kai močiutė atvyko, gimė trečia mergaitukė. Močiutė šnekasi su moteriške, klausia pas ją, kaip tu tokia jauna, graži ėjai už jo, seno, negražaus?

O ji sako, žinot, teta, iš vaikystės, jaunystės vargau, tarnavau pas turtingus, nes ne visi ir žydai turtingi. Tai galvoju apsiženysiu, gal bus lengviau gyventi, va taip ir sutikau eiti už jo. Kada jau močiutė ligonę sutvarkė, viskas tvarkoje, šaukia ją mergaičių tėvas. Prieš tiek metų žydukai labai kalbėjo su akcentu. Šaukia:

– Ko Bucevičien, ateik, parodyk mergaitę, ar sveikos kojukės.

– Sveikos, sveikos, ko tu čia bėdavoji, – sako močiutė.

Tuo metu viena mergaitė ėmė verkti lopšy, šaukti tatali upk mani, tatali upk mani. Žydelis dejuoja, ko, Bucevičien, kokis vargas man su šitais vaikais.

O močiutė jam sako:

– O seni, kas kaltas, kam pasiėmei jauną žmoną, reikėj seną pasiieškoti. Dabar supk mergaites, augink ir tylėk. Močiutė klausia pas jį:

– Tu pasakyk, kaip ji už tavęs ėjo?

– Palauk, Bucevičien, pažiūrėk ką aš tau parodysiu.

Jis pasiėmė lazdą, kur prie lovos stovėjo, nes jis su ja vaikščiojo. Močiutė matė, kad ant sienos kabo trys tarbelės, bet jai ne ant mislių, kad pinigėliai yra ten. Žydukas lazda parodė tas tarbečkas ir sako:

– Ko Bucevičien, kap ji neis už manį, kap ji pamatė mano krepšį, tai su visom keturiom.

(Man šitą paskojimą teta pasakojo prieš kokia 63 metus.)

***

Dar vieną istoriją papasakosiu, irgi teta pasakojo. Seniau būdavo toks prikazas, tik gerai neatmenu ar Smetonos laikais, ar jau po karo, tas prikazas buvo. Iš kiekvienos sodybos, ar vyrai yra, ar ne, turėdavo atvažiuoti į paskirtą vietą ir siųsdavo vežimus vežti medžių. Tą dieną važiavo ir mano tetos dėdė iš Mankūnų kaimo. Parvažiavis pasakojo ir juokėsi. Na šiandien, kad buvo, tai buvo. Kur šeimoj gaspadorius yra, tai ir vežimai sutvarkyti ir viskas gerai, bet, kad įsakyta nuo kiekvienos sodybos turi būti vežimas… Tą dieną buvo atvažiavusi vargšė moterėlė ir pradėjo verkšlenti, nesako, kad vežimas pairęs, nėr kam sutaisyti, bet sako, ponulis mani tai kasdien varo ir varo, visas pasturgalys sukliuręs ir šiandien dar užvarė.

Na žinot, jau tos bobos, kad nušneka…

Papasakojo Miroslavo gyventoja Genutė Plytnikienė
Užrašė ARSVB Miroslavo filialo vyresnioji bibliotekininkė Nijolė Žiūkienė