2026 m. gegužę Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos kraštotyrininkai Aušra Gudavičiūtė, Linas Janulevičius, Jurga Kauzonienė, Jurgita Lazauskaitė ir Šalčininkų rajono viešosios bibliotekos vyresnioji bibliografė-kraštotyrininkė Kristina Slavinska keliavo po Turgelių apylinkes (Šalčininkų r.) ir aplankė unikalią Mikniškių stačiatikių bendruomenę. Atvažiavus į Mikniškes, apima keistas jausmas – atrodo, tarsi laikas čia būtų sustojęs šimtmečiams. Bendruomenė yra uždara, bet iš anksto susitarus priima svečius. Mus pasitikusi sesuo Nina pakvietė pasižvalgyti po maldos namus ir maloniai papasakojo įspūdingą šios vietos istoriją.

Sesuo Nina pasakoja apie Mikniškių stačiatikių bendruomenę

Senasis Mikniškių dvaras ir jo gyventojai

Mikniškių stačiatikių bendruomenė įkurta 1921 m., tačiau jos ištakos siekia dar ankstesnius laikus. Kadaise šioje vietoje buvo Mikniškių dvaras. Atvažiuodami tikriausiai matėte didelį dvaro namą. Jis iki šiol išliko beveik nepasikeitęs. Pastatas saugomas kaip kultūros paveldo objektas, todėl jo išvaizda negali būti keičiama.

Nuo 1866 m. Mikniškių dvaras priklausė Nikolajui ir Anastasijai Koreckiams. Koreckiai buvo geri šeimininkai, globojo jiems dirbančius žmones, padėdavo nelaimėje, rėmė stokojančius. Jie net priglausdavo našlaičius. Vaikai čia užaugdavo, gaudavo išsilavinimą ir galėdavo gyventi savarankiškai. Darbininkai taip pat buvo ištikimi dvarininkams. Nors baudžiava jau seniai buvo panaikinta, dvare dirbo kelios šeimų kartos – seneliai, tėvai ir vaikai.

Religingoje Koreckių šeimoje augo penkios dukterys: Jelena, Tatjana, Marija, Varvara ir Anastasija. Tatjana mokėsi Smolnio kilmingųjų mergaičių institute. 1904 m. žiemą atvykusi į Mikniškes atostogų, mergina aplankė sunkiai sergančią arklininko dukterį, užsikrėtė nuo jos skarlatina ir numirė. 1916 m. mirė Jelena.

Marija, Varvara ir Anastasija taip pat mokėsi Smolnio institute. Marija mėgo šokti, jodinėti, linksmintis ir juoktis. Ji gerai skambino pianinu ir kurį laiką net svarstė stoti į Kijivo konservatoriją. Ištekėjo už karininko Viačeslavo Šafalovičiaus. Jaunieji Šafalovičiai gyveno Vilniuje, vėliau Alytuje. Dažnai lankydavosi Mikniškėse.

Varvara 1909 m. įstojo į aukštuosius žemės ūkio kursus Kijive, tačiau jų nebaigė. Kartu su motina ir seserimis gyveno Vilniuje. Kaip ir visos to meto aukštuomenės damos, gyveno prabangiai. Jauniausia Koreckių dukra Anastasija buvo silpnos sveikatos, santūri ir uždara. Nors ji nebaigė instituto, gerai mokėjo vokiečių, prancūzų kalbas, daug laiko skyrė savišvietai.

Iki Pirmojo pasaulinio karo Mikniškių dvare viešėdavo daug svečių, buvo rengiamos iškylos, prabangūs pokyliai.

1912 m. netikėtai mirė dvaro šeimininkas Nikolajus Koreckis. Jo našlė nusprendė vyro paliktas lėšas skirti ne sau, o Dievui – pastatyti cerkvę ir įrengti joje šeimos koplytėlę-kriptą. Tais laikais artimiausia cerkvė buvo Vilniuje, todėl Mikniškių žmonėms tekdavo keliauti gana toli. Pasitarti dėl statybų ji sukvietė visą šeimą. Juk statyti maldos namus – ne tas pats, kas statyti paprastą namą. Visa Koreckių šeima išvyko į Optinos vienuolyną (Rusija) pasitarti su išminčiais senoliais ir gauti palaiminimą. Vienuolyno išminčiai cerkvės statybai pritarė. 1917 m. Vilniaus stačiatikių vyskupijai vadovavo arkivyskupas Tichonas, vėliau tapęs Rusijos patriarchu. Jis taip pat palaimino šios cerkvės statybą.

Netoli nuo Optinos vienuolyno buvusiame Šamordino moterų vienuolyne dvarininkė pamatė Dievo Motinos ikoną „Duonos gausintoja“ (rus. „Спорительница хлебов“). Joje vaizduojami javai ir derlingi laukai. Anastasijai Koreckajai tie laukai priminė jos pačios žemes. Moteris norėjo, kad tokia ikona būtų naujojoje cerkvėje. Vienuolyno seserys nutapė šios ikonos kopiją. 1915 m. ikona buvo atvežta į Mikniškes.

Bendruomenėje iki šiol tikima, kad Dievo Motina saugo šią vietą nuo bado. Vienais metais derlius būna gausus, kitais – sausra, trečiais viską sunaikina liūtys. Tačiau žmonės visuomet jautė Jos globą.

Gavusi palaiminimą, dvaro šeimininkė pastatė ant aukšto akmeninio pamato medinę Mikniškių Dievo Motinos ikonos „Visų liūdinčiųjų Džiaugsmas“ cerkvę. Iš pradžių ji buvo nedidelė. Čia buvo durys, už jų gatvė. Šalia cerkvės buvo medinė varpinė. Vėliau, jau susikūrus bendruomenei, cerkvė ir varpinė buvo sujungtos į vieną statinį. Dabar virš įėjimo kabo varpai, kviečiantys žmones į pamaldas. Čia yra mūsų žiemos pamaldų vieta. Šaltuoju metų laiku ji šildoma, todėl pamaldos vyksta čia. Vasarą meldžiamės koplyčioje.

 

Protojerėjus Poncijus Rupyševas

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui daug žmonių pasitraukė į saugesnes vietas. Dėl neramumų šioje cerkvėje nebuvo nuolatinio šventiko. Pamaldoms kartais atvykdavo iš Vilniaus Šventosios Dvasios vienuolyno pakviesti dvasininkai. Šiame vienuolyne saugomos Vilniaus kankinių relikvijos. Jų ikonų yra ir mūsų cerkvėje.

1919 m. į Vilnių atvyko stačiatikių šventikas Poncijus Rupyševas, pabėgęs nuo bolševikų represijų iš Rusijos. Nors visi jį laikė pabėgėliu, dvasininkas buvo kilęs iš Vilniaus gubernijos.

Poncijus Rupyševas gimė 1877 m. Ašmenoje (Baltarusija). Šventiko tėvas buvo Vilniaus švietimo apygardos kuratorius. Tais laikais Vilniaus švietimo apygarda buvo labai didelė, driekėsi iki dabartinės Baltarusijos vidurio. Poncijus mokėsi Vilniaus 1-ojoje gimnazijoje, vėliaubaigė Vilniaus kunigų seminariją. 1901 m. įšventintas stačiatikių kunigu. Tarnavo įvairiose Vilniaus gubernijos parapijose, Baltarusijoje, dėstė tikybą berniukų ir mergaičių gimnazijose, lankėsi kalėjimuose, rūpinosi kalinių dvasiniu gyvenimu. 1911 m. caro įsakymu buvo paskirtas Rusijos imperatoriškojo Minų divizijos laivyno kapelionu Suomijos įlankoje, Helsinkyje.

Poncijus Rupyševas buvo vedęs, turėjo keturis vaikus. Žmona – vienos Suomijos mokyklos mokytoja. Iki 1919 m. dvasininkas dirbo karo laivų kapelionu: globojo jūreivius, klausė išpažinčių, laikė pamaldas. Netrukus prasidėjo revoliucija. Jūreiviai sukilo prieš karininkus. Daugelis jų buvo nužudyti tiesiog laivuose – išmesti už borto arba sušaudyti. Laivai plaukė jūroje 4-6 mėnesius. Jūreiviai kunigo neskriaudė, bet vis tiek buvo pavojingi. Kai laivas pagaliau prisišvartavo prie kranto, šventikas su šeima išvyko į Petrogradą (dabar Sankt Peterburgas). Tačiau ir ten nebuvo ramybės.

Tai buvo 1919-ieji – Raudonojo teroro metai. Buvo uždaromi vienuolynai, suimami kunigai, gatvėse liejosi kraujas. Vieną dieną šventikas slapta buvo perspėtas, kad netrukus bolševikai ateis ir jo suimti. P. Rupyševas suprato, kad caro paskirtas karo kapelionas nebus teisiamas ir uždarytas į kalėjimą. Tokius žmones dažniausiai sušaudydavo. Artimiesiems didelėmis pastangomis pavyko kunigą pasodinti į vieną iš paskutinių traukinių, išvykstančių iš sovietinės Rusijos. Šventikas neturėjo nei dokumentų, nei pinigų. Sunkiausia buvo palikti šeimą. Žmona su vaikais liko Petrograde. Bilietų nebuvo, traukiniai sausakimši. Žmonės bėgo nuo revoliucijos, ieškodami saugesnio gyvenimo. Tik per stebuklą traukinio palydovas sutiko priimti dar vieną keleivį.

Paskutinė traukinio stotelė buvo Dvinskas (dabar Daugpilis, Latvija), bet ir čia vyko karas. Miestas buvo nuolat apšaudomas, todėl šventikas grįžo į gimtąjį Vilnių. Vilniaus bažnytinė valdžia priėmė kunigą labai šiltai. Pirmojo pasaulinio karo metais daug maldos namų buvo uždaryti, trūko kunigų. P. Rupyševas tarnavo Vilniaus ir Trakų cerkvėse ir bažnyčiose, lankė atokius Vilniaus ir Kauno apskričių kaimus. Karo metais žmonės slėpė bažnytinį turtą – liturginius indus, kunigų drabužius, kryžius, kitas šventas relikvijas. Bijodami, kad jie bus sunaikinti arba išniekinti, užkasdavo juos soduose, daržuose ir miškuose. Šventikas kruopščiai surašė visas slėptuves, kad ateityje niekas nebūtų prarasta.

Tačiau svarbiausia buvo ne daiktai. Kaimuose nebuvo kam pakrikštyti naujagimių, palaidoti mirusiųjų, suteikti paskutinio patepimo. P. Rupyševas keliavo iš kaimo į kaimą, krikštijo vaikus, laidojo mirusiuosius, lankė ligonius.

Kunigas niekada neskirstė žmonių pagal konfesiją. Jis sakydavo: „Visi mes esame ne musulmonai, ne judėjai, o krikščionys. Mes nekalti, kad X a. krikščionių bažnyčia suskilo. Evangelija ta pati, Dievo įsakymai tie patys. Todėl kiekvienas turi būti ištikimas tikėjimui, kuriame gimė ir buvo užaugintas.“

Lemtingas susitikimas Mikniškėse

Po Nikolajaus Koreckio mirties dvarą, padalintą į tris dalis (Mikniškes, Gojų ir Krašius), valdė jo dukterys. Koreckių šeima, išgirdusi, kad Vilniuje atsirado kunigas iš Rusijos, kreipėsi į vyskupijos vadovybę prašydama paskirti jį tarnauti Mikniškių cerkvėje. Prašymas buvo patenkintas.

1921 m. vasario 27-ąją Poncijus laikė pirmąsias pamaldas. Šventiko pamokslas padarė labai didelį įspūdį Varvarai, Anastasijai ir Marijai. Jos dar nebuvo sutikusios kunigo, kuris taip paprastai ir kartu taip giliai kalbėtų apie žmogaus sielą, vidinį gyvenimą ir tikrąją krikščionybės prasmę. Dvarininkės paprašė:

– Tėveli, pasilikite pas mus. Turėsite namus, galėsite čia gyventi, tarnauti mūsų cerkvėje, o vėliau atsivešite ir savo šeimą iš Petrogrado.

Tačiau šventikas neskubėjo sutikti. Jis šeimininkių paklausė:

– O kaip jūs pačios ketinate gyventi?

Seserys Koreckajos buvo pamaldžios, rūpinosi vargstančiaisiais, bet gyveno įprastą to meto dvarininkų gyvenimą, prabangų ir patogų. Čia buvo ramu, jokių karo veiksmų. Aplinkui plytėjo dideli dvarai. Dvarininkai važinėdavo vieni pas kitus į svečius, rengdavo pokylius, medžiokles, žirgų lenktynes.

Tuomet šventikas ištarė žodžius, nulėmusius visą Mikniškių istoriją:

– Jei ketinate gyventi taip, kaip gyvenote iki šiol, aš čia nepasiliksiu. Tačiau jeigu esate pasirengusios pakeisti savo gyvenimo būdą, atverti šiuos namus žmonėms ir priimti kiekvieną kaip savo artimą, tada pasiliksiu ir padėsiu jums. Čia neturi būti ponų ir tarnų, dvarininkų ir valstiečių. Niekas neturi jaustis aukštesnis už kitą. Visi turi būti viena šeima – broliai ir seserys Kristuje.

Dar prieš šį pokalbį, 1917 m. Nikolajaus Koreckio našlė Anastasija turėjo vieną sumanymą. Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, ji matė, kiek daug moterų liko be vyrų. Daugybė vaikų neteko tėvų. Ji norėjo priimti į savo namus našles ir merginas, kurių gyvenimus sugriovė karas. Dvare buvo daug vietos gyventi. Veikė cerkvė, kurioje žmonės galėjo melstis. Aplinkui didžiuliai dirbami laukai, sodai, gyvuliai, visas ūkis, galintis išmaitinti ne vieną šeimą. Tačiau viena ji nesiryžo imtis tokios atsakomybės. Tik kunigo pasiūlymas padėjo suprasti, kaip visa tai galėtų atrodyti. Šeima ilgai svarstė šventiko pasiūlymą. Galiausiai visi vieningai pritarė.

Mikniškių stačiatikių bendruomenė iki Antrojo pasaulinio karo

Seserims Varvarai, Anastasijai ir Marijai Koreckajoms priėmus šventiko pasiūlymą, dvaro vartai atsivėrė kiekvienam, kuriam reikėjo pagalbos. Pirmiausia atvyko našlės su mažais vaikais. Jos buvo netekusios vyrų, namų, pragyvenimo šaltinio. Visos buvo priimtos. Atvykdavo seneliai, netekę savo sūnų. Giminaičiai, kuriems nebebuvo kur eiti. Kartais – ir vyrai. Bendruomenė augo tarsi viena didelė šeima.

Tėvas Poncijus beveik dvidešimt metų buvo bendruomenės dvasinis vadovas. Jis parengė nuostatus, primenančius vienuolyno regulą: bendras darbas, malda, tarpusavio pagalba, paklusnumas ir paprastumas. Tačiau tai nebuvo vienuolynas, tik griežto krikščioniško gyvenimo būdo pasauliečių bendrija. Šventikas ne kartą perspėjo bendruomenės narius:

– Niekada neregistruokite vienuolyno. Ateis laikai, kai vienuolynai bus naikinami. Jei tapsite vienuolynu, jūsų neliks. Bet jei gyvensite kaip didelė krikščioniška šeima, iškęsite daug išbandymų ir išliksite.

Žvelgdami atgal dabar matome, kad tai buvo nepaprastai išmintingas ir toliaregiškas sprendimas. Būtent toks bendruomenės statusas leido Mikniškėms išgyventi karus, okupacijas ir sovietmetį.

Bendruomenė Antrojo pasaulinio karo metais

Iki Antrojo pasaulinio karo bendruomenėje jau gyveno apie pusantro šimto žmonių. Jie vertėsi žemdirbyste, maistui naudojo tik savo rankomis užaugintus javus, vaisius bei daržoves. Turėjo bityną, laikė gyvulius. Nešiojo pačių pasiūtus drabužius. Bendruomenėje buvo mažų vaikų, reikėjo juos mokyti. Tėvas Poncijus pakvietė savo seserį Jekateriną Carik, dirbusią mokytoja Trakuose. Ji taip pat apsigyveno Mikniškėse. Vaikai čia užaugo, baigė mokslus. Daug jų ir šiandien ilsisi bendruomenės kapinėse.

1939 m. šventikas užsikrėtęs gripu mirė. 1940 m. į Mikniškes atvyko sovietų saugumas. Dar 1919-aisiais saugumiečiai ketino tėvą Poncijų sušaudyti. Negalėdami jo pasiekti, persekiojo kunigo šeimą. Žmoną nuolat tardė, sekė, neleido susirašinėti su vyru, nes kiekvienas laiškas galėjo tapti pretekstu susidoroti

Kunigo žmona Leningrade (dabar Sankt Peterburgas, Rusija) dirbo mokytoja. Visi jų vaikai turėjo aukštąjį išsilavinimą. Vienas sūnus, gabus inžinierius konstruktorius, buvo ištremtas į lagerį. Vėliau, kai Stalinui prireikė specialistų karinei pramonei, jis buvo perkeltas į uždarą mokslinių tyrimų įstaigą kaliniams, kuriantiems techninius projektus valstybei. Taip jis išliko gyvas. Kitas sūnus žuvo pirmosiomis karo dienomis prie Kursko. Trečiasis sūnus ir duktė išgyveno karą ir susilaukė palikuonių. Visa šeima iškentė Leningrado blokadą. 1945 m. mirė tėvo Poncijaus žmona. Po karo, atsivėrus sienoms, jo vaikai ir anūkai buvo atvažiavę į Mikniškes.

1940 m. į bendruomenę atvykę saugumiečiai pirmiausia pareikalavo pakviesti kunigą. Žvalgyba jau buvo pranešusi šventiko gyvenamąją vietą, tik negalėjo jo pasiekti, nes Vilniaus kraštas tuomet priklausė Lenkijai. Seserys nuvedė juos prie tėvo Poncijaus kapo. Vienas saugumo karininkas taip įniršo, kad iš visų jėgų įsmeigė durtuvą į kapo žemę ir sušuko:

– Spėjo pasprukti. Mes jam jau buvome paruošę kitą vietą…

Buvo akivaizdu, kad jis tikėjosi suimti kunigą ir gauti apdovanojimą.

Antrojo pasaulinio karo metais visi mūsų broliai kariavo. Visi jie sugrįžo gyvi. Vieni buvo apdovanoti medaliais, kiti kalėjo lageriuose, bet visi liko gyvi. Visi sugrįžo namo.

1941 m. birželio 14 d. prasidėjo Lietuvos gyventojų trėmimai. Tą dieną buvo suimtos ir ištremtos Koreckių šeimos seserys Varvara ir Anastasija. Jos buvo ištremtos kaip dvarininkės. Taip, jos iš tiesų buvo dvarininkės, bet visą savo žemę, namus ir turtą atidavė paprastiems žmonėms. Koreckajos buvo įsodintos į traukinį ir išvežtos į lagerį.

Čia gyveno daugiausia lenkai. Seserų Koreckajų pasai buvo išduoti lenkų kalba. Kai jas atvežė į Altajų, o paskui į Kazachstaną, paaiškėjo įdomus dalykas. Sovietai okupavo Lietuvą, bet ne Lenkiją. O šios moterys buvo Lenkijos pilietės. Ką su jomis daryti? Paleisti? Grąžinti? Grąžinti negalima – jos papasakotų, ką matė. O to valdžia negalėjo leisti. Buvo nuspręsta seseris nugabenti prie Sovietų Sąjungos sienos – Irano ir Irako kryptimi. Ten jas ir vežė didžiuliu ešelonu.

Varvara ir Anastasija vis klausinėjo sargybinių:

– Kur mus vežate?

Iš pradžių šie tylėjo. Tik tada, kai traukinys iš Kazachstano pasiekė Uzbekistaną, jie pasakė, kad keliauja pasienio link ir ten jas išlaipins. Tuomet seserys ėmė taip maldauti sargybinių:

– Išleiskite mus Uzbekistane. Ten taip pat yra lagerių. Palikite mus ten. Tik nevežkite už Sovietų Sąjungos ribų.

Jos suprato, kad jei atsidurs užsienyje, nei laiškai jų nepasieks, nei pačios galės su kuo nors susisiekti. O čia dar buvo bent menka viltis palaikyti ryšį. Tuo metu ir Uzbekistane, ir Kazachstane lagerių buvo labai daug. Vienoje stotyje traukinys sustojo. Seserys buvo išlaipintos ir perduotos vietos sargybiniams. Ten jos liko tol, kol gavo leidimą grįžti namo.

1945 m. įsteigus kolūkį, parašėme laišką Lietuvos TSR Aukščiausiajai Tarybai, prašydami paleisti seseris Koreckajas. Laiškas buvo nusiųstas ir Josifui Stalinui, nes be jo sprendimo to padaryti buvo neįmanoma. Ir seserys buvo sugrąžintos. Jos grįžo namo, kai kolūkis buvo įsteigtas.

1941 m. birželio 23 d. jau buvo parengti sąrašai visai Mikniškių bendruomenei ištremti. Gyvenvietėje stovėjo sunkvežimiai. Sovietų pareigūnai nuo ankstaus ryto iki vėlyvos nakties surašinėjo visą bendruomenės turtą – žemę, pastatus, gyvulius, inventorių. Juk išvežus žmones viską turėjo perimti valstybė. Bendruomenės seserys ir broliainuolat klausdavo:

– Ar mus taip pat išvešite?

Tačiau atsakymas visada būdavo tas pats:

– Nieko nežinome.

Žmonės ruošėsi blogiausiam. Džiovino duoną, rinko būtiniausius daiktus.

1941 m. birželio 22-ąjąprasidėjo Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karas. Saugumiečiai, kurie buvo pasirengę išvežti bendruomenę, skubiai susodino savo šeimas į sunkvežimius ir pasitraukė į rytus. Vieno saugumiečio šeimai vietos neliko. Tuomet jis kreipėsi į bendruomenės žmones:

– Paskolinkite arklį. Reikia nuvykti iki Jašiūnų geležinkelio stoties.

Bendruomenės žmonės nė akimirkos nesudvejojo. Pakinkė arklį, padėjo susikrauti daiktus, nuvežė saugumietį ir jo šeimą į stotį. Jos gyveno pagal Evangeliją. Kristus moko: „Atiduokite, kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui.“ Taip pat moko mylėti net savo priešus. Todėl jos padėjo net tiems žmonėms, kurie dar vakar rengėsi jas ištremti.

Netrukus į Mikniškes atėjo vokiečių kariuomenė. Išgirdę bendruomenę kalbant rusiškai, vokiečiai iš pradžių įtarė, kad čia slepiasi komunistų pogrindis. Jie svarstė, ką daryti – visus sušaudyti vietoje ar išvežti į Vokietiją.

XX a. pradžioje Koreckių šeima buvo priglaudusi šešiolikmetę našlaitę vokietę Emmą Folgat. Perskaitę laikraštyje skelbimą, dvarininkai ją parsivežė į Mikniškes, užaugino kaip savo dukterį, išmokslino. Vėliau mergina priėmė stačiatikių tikėjimą. Krikšto metu jai buvo suteiktas Tatjanos vardas – mirusios Koreckių dukters garbei. Išgirdusi vokiečių karininkų pokalbį apie ketinimus susidoroti su bendruomene, Tatjana priėjo prie jų ir prabilo nepriekaištinga vokiečių kalba.

Nustebę karininkai paklausė:

– Kaip vokietė atsidūrė čia?

Ji papasakojo savo gyvenimo istoriją ir paaiškino:

– Šie žmonės nėra komunistai. Jie gyvena tam, kad tarnautų Dievui ir savo artimui. Jų gyvenimas – bendras darbas ir malda.

Merginos žodžiai padarė didelį įspūdį. Vokiečių karininkai paklausė:

– Kuo galime jums padėti?

Tatjana atsakė:

– Kai atėjote, paėmėte visus mūsų arklius, karves ir kitus gyvulius kariuomenės reikmėms. O mūsų bendruomenėje gyvena pusantro šimto žmonių. Visi vyrai išėjo į karą. Kaip mes apsėsime laukus ir nuimsime derlių?

Netrukus vokiečiai grąžino visus gyvulius, kurie priklausė bendruomenei. Mikniškėms daugiau jokios skriaudos jie nepadarė.

Maždaug už trijų kilometrų nuo Mikniškių, Tabariškių kryptimi, stovėjo senas Andriejevų dvaras. Tuo metu jis jau buvo apleistas – iš didingų rūmų likę tik pamatai. Karo ir revoliucijų metais daugelis dvarų buvo ištuštėję, jų šeimininkai pasitraukė ieškodami saugesnių vietų. Būtent ten vokiečiai įkūrė sovietų karo belaisvių stovyklą.

Bendruomenės seserys kreipėsi į vokiečių karininkus:

– Mūsų broliai dabar kariauja. Mes kasdien meldžiamės už juos, nes šiandien žmogus dar gyvas, o rytoj gali jo nebelikti. Leiskite karo belaisviams ateiti į mūsų cerkvę pasimelsti. O jeigu jie galėtų šiek tiek padėti ir ūkyje, mums tai būtų didelė pagalba – juk visi mūsų vyrai fronte.

Vokiečiai netikėtai sutiko. Pirmuosius kartus belaisvius atvedė sargybiniai. Netrukus vokiečiai įsitikino, kad jie nebando bėgti, ir leido ateiti savarankiškai. Į Mikniškes vienu metu ateidavo po keturiasdešimt ar penkiasdešimt žmonių. Kol belaisviai melsdavosi cerkvėje, seserys išskalbdavo jų utėlėtus drabužius, pamaitindavo, į kelionę įdėdavo duonos. Kad vokiečiams nekiltų įtarimų, belaisviai atlikdavo įvairius vyriškus darbus – pataisydavo tvorą, suremontuodavo krosnį, sutvarkydavo pastatus, padirbėdavo laukuose. Vokiečiai visa tai matė ir neprieštaravo.

Prie cerkvės buvo pritvirtinta lenta, kurioje buvo parašyta, kieno lėšomis ji pastatyta. Vokiečių okupacijos metais šalia atsirado dar vienas užrašas – vokiečių kalba. Jame buvo prašoma gerbti šią šventovę ir jos neniokoti. Buvo priminta, kad cerkvė stovi senųjų Koreckių giminės kapų vietoje. Dvaras šiai šeimai priklausė nuo XVIII a. vidurio, o pirmieji giminės nariai buvo palaidoti būtent ten, kur vėliau iškilo altorius. Vokiečiai šį prašymą gerbė. Per visą okupacijos laikotarpį cerkvė nebuvo nei išniekinta, nei apgadinta.

Po trijų su puse mėnesio frontas pajudėjo Maskvos link. Karo belaisvius nuspręsta išvežti į Vokietiją. Bendruomenės seserys jau buvo pasirengusios atsisveikinimui. Bendruomenėje viskas buvo gaminama savo rankomis. Jos augino linus, verpė siūlus, audė drobę, kirpo avis, verpė vilną, mezgė drabužius. Per daugelį metų buvo sukaupta daug pačių numegztų kojinių, pirštinių, megztinių ir kitų šiltų drabužių. Bendruomenės seserys kiekvienam davė po porą pirštinių ir po tris rublius – nedidelę, bet tuo metu labai reikšmingą paramą.

Net vokiečių kareiviai, matydami tokį dosnumą, paprašė:

– Ir mums pirštinių duokit.

Seserys padalijo jų visiems.

1945 m. karas baigėsi. Į Mikniškes vėl sugrįžo sovietų saugumas. Pareigūnai klausinėjo:

– Kas jūs tokie?

Seserys atsakydavo paprastai:

– Esame krikščioniška žemės ūkio bendruomenė. Gyvename kaip viena šeima. Kartu dirbame žemę, kartu meldžiamės ir kartu valgome.

Pareigūnai tik šaipėsi:

– Jūs atsilikę žmonės. Jokio Dievo nėra. Reikia jus perauklėti. Pažiūrėkite filmus apie tarybinį gyvenimą, apie komunizmą.

Tačiau bendruomenė niekada neišsižadėjo savo tikėjimo ir nekeitė gyvenimo būdo.

Šventasis „Michnovo“ kolūkis

Pokariu sovietų valdžia nusprendė, kad visoje šalyje turi būti steigiami kolūkiai. Mūsų bendruomenė jau turėjo didelį ūkį – dirbamus laukus, gyvulius, bendrą darbą ir bendrą gyvenimą. Žmonės suprato, kad religinė bendruomenė bus sunaikinta, todėl nusprendė patys įsteigti kolūkį. Sovietų valdžia apsidžiaugė, juk kitų neįmanoma suvaryti į kolūkius, o čia patys žmonės atėjo su savo žemėmis ir technika. Ir net neatkreipė dėmesio, kad kolūkyje nėra partinės organizacijos. Tai buvo vienintelis kolūkis be partinės organizacijos visoje Sovietų Sąjungoje.

Kai mūsų seserys nuvyko į Aukščiausiąją Tarybą registruoti naujojo kolūkio, jos susidūrė su netikėta problema.

– Mes nežinome, kaip jį pavadinti, – sakė jos. – Visi tuo metu kuriami kolūkiai gauna ideologinius pavadinimus, o mums jie netinka. Mes esame tikintys žmonės.

Tuomet vienas valdininkas pasiūlė:

– Pavadinkite jį tiesiog Michnovu.

Seserys nežinojo, iš kur atsirado toks pavadinimas. Vėliau paaiškėjo, kad senovėje šis dvaras buvo vadinamas Mereč-Michnovskiu. Pro šias vietas teka Merkio upė, kuri seniau rusiškai buvo vadinama Merečanka. Daugelis dvarų prie šios upės turėjo priešdėlį Mereč- – Mereč-Michnovo, Mereč-Gojus, Mereč-Kraša, Mereč-Obrana ir kiti. Todėl senasis pavadinimas laikui bėgant sutrumpėjo iki Michnovo.

Taip buvo įsteigtas kolūkis. Į jį įstojo ne tik bendruomenės nariai, bet ir aplinkinių kaimų gyventojai – daugiausia katalikai. Kaip ir anksčiau, čia niekada nekildavo nei tautinių, nei religinių nesutarimų. Bendruomenėje gyveno dešimties tautybių žmonės. Netrukus aplinkiniai šį kolūkį pradėjo vadinti „šventuoju kolūkiu“.

Sekmadieniais kolūkis niekada nedirbdavo. Jeigu didžioji stačiatikių šventė pasitaikydavo darbo dieną, visi darbai būdavo sustabdomi, kad žmonės galėtų dalyvauti pamaldose. Taip pat buvo gerbiamos ir katalikų šventės. Katalikai, kurie nebijojo sovietų valdžios, melsdavosi Turgelių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje, būdavo išleidžiami namo švęsti su savo šeimomis. Niekas dėl to nepriekaištaudavo. Tikėjimas buvo gerbiamas.

Paradoksalu, tačiau būtent šis „šventasis kolūkis“ tapo sėkmingiausiu visoje Lietuvoje. Penktojo dešimtmečio pabaigoje ir šeštajame dešimtmetyje beveik kiekviename laikraštyje buvo galima paskaityti apie Michnovo kolūkio pasiekimus. Pirmuosiuose puslapiuose buvo skelbiama, kiek čia primelžta pieno, kiek pagaminta mėsos, kiek prikulta grūdų. Michnovo produkcija buvo siunčiama į Maskvoje vykusią Visasąjunginę liaudies ūkio pasiekimų parodą. Tai buvo išskirtinis įvertinimas.

Maskvoje niekas nežinojo tikrosios kolūkio istorijos. Jie matė tik puikius gamybos rezultatus. Kolūkio pirmininkas buvo vienas iš mūsų bendruomenės brolių, karo veteranas, karo invalidas. Visa administracija taip pat buvo sudaryta iš bendruomenės narių, tikinčių žmonių. Jie sąžiningai dirbo, todėl ūkis klestėjo.

Tais laikais nebuvo nei mobiliųjų telefonų, nei interneto ryšio, tik oficialūs pranešimai. Vieną dieną iš Maskvos buvo pranešta, kad atvyks valdžios atstovai. Buvo paskirta konkreti diena. Tai buvo darbo savaitės vidurys, tačiau mes šventėme vieną didžiausių vasaros stačiatikių švenčių. Kaip ir visada tokiomis dienomis, kolūkyje niekas nedirbo.

Atvykusi komisija pravažiavo pro kapines, už jų prasidėjo mūsų laukai. Aplinkui – nė gyvos dvasios. Tvarkingi laukai driekėsi į visas puses, noko javai, tačiau nebuvo nei vieno dirbančio žmogaus. Pareigūnai atvažiavo prie kolūkio valdybos namelio. Ant durų kabo spyna. Viduje nėra nei vieno darbuotojo.

– Kas čia vyksta? – stebėjosi jie. – Kur visi žmonės?

Nuvykę į aplinkinius kaimus ėmė klausinėti žmonių:

– Dabar javapjūtė. Kodėl derliaus nuėmimo metu kolūkis nedirba?

Vietiniai nuoširdžiai atsakė:

– Šiandien didelė bažnytinė šventė. Visi išėjo į cerkvę melstis. Todėl kolūkis šiandien nedirba.

Valdžios atstovai negalėjo patikėti tuo, ką išgirdo. Visi atvažiavo į Mikniškes. Pamaldos dar nebuvo pasibaigusios. Palaukę, kol žmonės išeis iš cerkvės, pareigūnai surengė skubų susirinkimą. Jie piktinosi:

– Kaip Lietuvos valdžia galėjo leisti tokiam dalykui egzistuoti? Kas čia iš tikrųjų yra – kolūkis ar slaptas vienuolynas?

Buvo įsakyta surašyti visą bendruomenės turtą, išvaikyti žmones, uždaryti cerkvę, nugriauti visus pastatus ir suarti žemę taip, kad neliktų nė menkiausio pėdsako, jog čia kadaise gyvavo religinė bendruomenė.

Pareigūnai pareiškė:

– Po mėnesio sugrįšime. Turėsite pateikti sąrašus žmonių, kurie iš čia išvyko.

Tačiau niekas neišvažiavo.

Visą mūsų turtą konfiskavo. Žemė buvo perduota Tabariškių tarybiniam ūkiui. Visi mūsiškiai ten įsidarbino. Iki šiol su dėkingumu prisimename jo direktorių. Jis neišsigando valdžios spaudimo ir priėmė dirbti žmones, kuriuos buvo nuspręsta sunaikinti kaip bendruomenę.

Po mėnesio komisija sugrįžo.

– Kur išvykusiųjų sąrašai?

– Niekas neišvyko.

– Kaip dabar gyvensite? Kolūkio nebėra.

– Įsidarbinome tarybiniame ūkyje. Dirbsime, gausime atlyginimą ir iš jo gyvensime.

Prasidėjo nuolatiniai tardymai. Žmones po vieną kviesdavo į Turgelius. Daugiausia tardydavo jaunas merginas.

– Kodėl neišvykote? Juk buvo įsakyta išvažiuoti.

Seserys ramiai atsakydavo:

– Mūsų tėvai jau mirę. Mūsų sužadėtiniai sukūrė savo šeimas. Mes neturime kur važiuoti. Čia yra mūsų namai, čia ir pasiliksime.

Pareigūnai bandydavo jas suvilioti pažadais.

– Tu tokia jauna, graži. Išvešime tave į Maskvą. Filmuosiesi kine. Ištekėsi. Tavęs laukia visai kitoks gyvenimas.

Tačiau atsakymas visuomet būdavo tas pats:

– Ne. Mes niekur nevažiuosime.

Tuomet valdžia apskaičiavo, kiek mažiausiai mums reikia žemės ir gyvulių, kad nemirtume badu, ir tiek paliko.

Valdžia nuolat tikrino bendruomenę, bandė ją perauklėti, siuntė propagandą, stebėjosi gyvenimo būdu. Pareigūnai klausdavo:

– Ar tiesa, kad jūs visi valgote prie vieno stalo?

– Taip.

– Ir viskuo dalijatės?

– Taip.

– Kaip tai įmanoma?

Tuomet mes jiems atsakydavome:

– Jūs juk sakote, kad einate į šviesų komunistinį rytojų, kuriame viskas bus bendra. Mes jau seniai taip gyvename. Kartu dirbame, kartu gaminame valgį, kartu valgome ir kartu meldžiamės. Mes jau gyvename tuo, apie ką jūs tik svajojate.

Šis atsakymas paprastai nutraukdavo bet kokias diskusijas. Taip tęsėsi beveik tris dešimtmečius – nuo 1963 iki 1991 metų.

Stačiatikių žemės ūkio bendruomenė

1991 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pagaliau galėjome laisvai gyventi, registruoti naujus bendruomenės narius, tvarkyti dokumentus ir atkurti tai, kas per ilgus sovietinės valdžios metus buvo apleista. Buvo remontuojama cerkvė, tvarkomi seni bendruomenės namai, atnaujinami ūkiniai pastatai. Visa tai darėme savo jėgomis.

Tačiau netrukus atsirado dar viena problema. Metai, kuriuos žmonės dirbo mūsų kolūkyje, nebuvo įskaityti į darbo stažą pensijai gauti. Tai skaudino ne tiek mus pačius, kiek tuos žmones, kurie visą gyvenimą sąžiningai dirbo ir senatvėje liko be užtarnautos pensijos. Nuo 1991 m. patys dirbome archyvuose. Ieškojome senųjų kolūkio dokumentų, rinkome pažymas. Visą surinktą medžiagą pateikėme atsakingoms valstybės institucijoms. Pensijos buvo perskaičiuotos. Žmonės gavo jiems priklausančius priedus.

Taip pat pateikėme dokumentus dėl žemės grąžinimo. Ne viską pavyko susigrąžinti. Iš pradžių turėjome 400 hektarų žemės, o dabar turime tik 70 hektarų. Tiesa, tuose 70 hektarų yra visi mūsų pastatai. Tačiau mes esame tikintys žmonės. Kaip mums buvo duota, taip ir priėmėme. Nesibylinėjame ir po teismus nevaikštome. Parašėme, kiek žemės turėjome, o kiek grąžino – už viską dėkojame Dievui. Mes dirbame tą žemę, jos pakanka ir mums, ir mūsų gyvuliams.

Atkūrus nepriklausomybę žmonės pradėjo čia lankytis, sužinojo, kad Mikniškėse gyvena stačiatikių bendruomenė. Sovietmečiu tai buvo kruopščiai slepiama. Žmonės gyveno netoliese, Jašiūnuose, ir tik jau apie 2000-uosius metus atvykę čia stebėjosi:

– Mes visą laiką manėme, kad čia buvo tik kolūkis. Nežinojome, jog čia gyvena religinė bendruomenė.

Taip sovietų valdžia buvo pasistengusi ištrinti iš žmonių atminties tikrąją šios vietos istoriją. Kai papasakodavome tikrąją istoriją, žmonės labai nustebdavo. Jie negalėdavo patikėti, kad tokia bendruomenė sugebėjo išlikti per karus, okupacijas ir ilgus sovietinės valdžios metus.

Na, o mes ir toliau gyvename pagal tas taisykles, kurios buvo sukurtos nuo pat pradžių. 1991 m. čia gyveno tik šešiasdešimt žmonių, ir visi jie buvo pensinio amžiaus. Kai buvo leista registruotis gyvenamąją vietą, žmonės pradėjo čia keltis. Šiuo metu mūsų bendruomenėje gyvena apie septyniasdešimt žmonių. Jau daugiau nei dvidešimt metų pas mus gyvena viena vokietė. Ji kažkaip sužinojo, kad Lietuvoje yra tokia bendruomenė, ir atvažiavo iš Vokietijos. Kartu buvo atvykusi visa jos šeima. Čia jie priėmė stačiatikių tikėjimą. Tėvai vėliau išvyko. Broliai ir seserys gyvena Vokietijoje ir kartais atvažiuoja aplankyti, o ji liko pas mus. Ji – nuostabus žmogus. Mes ją labai mylime. Pas mus gyvena dešimties tautybių žmonės. Yra ir vietinių stačiatikių lietuvių. Čia gyvena žmonės iš įvairių buvusių Sovietų Sąjungos respublikų: iš Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, iš Uralo. Yra totorių, kartvelų, lenkų. Mes neskirstome žmonių pagal tautybę. Mus vienija tarnystė Dievui, meilė artimui ir pagalba visiems, kuriems jos reikia.

Kiekviena sesuo ir kiekvienas brolis turi jam paskirtą darbą. Vienuolyne tai vadinama paklusnumu. Vieni gamina valgį, kiti melžia karves, treti prižiūri vištas, dar kiti dirba laukuose. Darbai bendruomenėje paskirstomi pagal žmogaus gebėjimus. Kas ką geriausiai sugeba, ten ir gali parodyti daugiau žinių bei iniciatyvos.

Kaip jau sakiau, mes gyvename pagal vienuolyno nuostatus. Čia žmonės neateina kurti asmeninio gyvenimo, ištekėti ir gimdyti vaikus. Čia ateinama tarnauti Dievui. Juk pasaulis yra atviras – žmonės gali gyventi, kur nori, kurti šeimas. O čia ateinama sąmoningai. Jaunimas irgi atvykdavo, bet dabar, ypač po pandemijos, viskas šiek tiek pasikeitė. Pas mus gyvena našlės, yra ir netekėjusių merginų. Anksčiau ateidavo valstietės. Dabar daugiau nei pusė bendruomenės narių turi aukštąjį išsilavinimą.

Bendruomenėje veikia sekmadieninė mokykla. Mokytojai yra profesionalūs pedagogai, mūsų bendruomenės nariai. Į sekmadieninę mokyklą atvyksta stačiatikių vaikai iš aplinkinių vietovių, iš Vilniaus ir iš kitų Lietuvos kampelių. Mus žino visoje Lietuvoje, todėl daugelis nori atostogoms pas mus apsistoti. Atvažiuoja savaitei ar kelioms dienoms pailsėti dvasiškai, atgauti vidinę ramybę. Juk pasaulyje tiek daug šurmulio ir rūpesčių, o čia žmogus gali atsikvėpti, pailsėti siela.

Yra buvę, kad vaikai kurį laiką gyveno prie sekmadieninės mokyklos. Mūsų pedagogai jiems padėdavo mokytis. Čia gyvenantys ar iš Vilniaus atvykstantys vaikai mokosi lietuviškose gimnazijose. Turgeliuose yra ir lietuviška, ir lenkiška gimnazija, tai mūsiškiai mokosi lietuviškoje. Bendruomenėje vaikams padedama mokytis kalbų, organizuojamos stovyklos ir kitos veiklos.

Sekmadieninėje mokykloje mes remiame žmones maistu. Yra socialiai pažeidžiamų šeimų, ypač kaimuose. Ten sunku rasti darbo. Miestuose žmonės taip pat vargsta, ne visi gali įsidarbinti, o kaime darbo dar mažiau. Todėl pagalba reikalinga ir vaikams. Žinoma, pinigai pas mus daržuose neauga, bet pamaitinti vaiką ir įdėti maisto išsinešti mes visada galime.

Mikniškių Šv. Jono Kronštatiečio koplyčia

O dabar eikime į koplyčią. Šiandien persikeliame čia, nes rytoj čia jau vyks pamaldos. Tai mūsų vasaros pamaldų vieta.

Matote šias dideles ikonas? Jos jums turbūt pažįstamos: šventasis Nikolajus, apaštalas ir evangelistas Jonas Teologas, arkangelas Mykolas… Šių didžiųjų ikonų tikrai neėmėme iš ikonostaso. Dabartinį ikonostasą įrengėme vėliau, minėdami cerkvės šimtmetį. Tačiau šios ikonos yra išgelbėtos. Jų sukūrimo laikas – XVIII amžius.

1918 m. revoliucinių nuotaikų apimti darbininkai susprogdino Vilniaus šv. Aleksandro Neviškio koplyčią. Joje ir buvo šios ikonos. Tuo metu buvo siekiama sunaikinti visa, kas susiję su tikėjimu. Naujoji valdžia jau buvo pradėjusi rodyti savo galią, todėl viską, kas buvo pašvęsta Dievui, reikėjo sunaikinti.

Susirinko žmonės. Kai kurie klūpėjo, kiti verkė ir maldavo valdžios:

– Leiskite bent išsaugoti ikonas.

Taip ilgai prašė viršininko, kad šis galiausiai tarė:

– Jeigu norite gelbėti – gelbėkite.

Ikonos buvo išneštos iš koplyčios ir bažnytinės valdžios sprendimu perduotos mūsų cerkvei. Ji buvo pastatyta 1915 m. Tuo metu čia buvo tik nedidelės, paprastos, namų ikonėlės. O aš tada dar buvau visai jauna ir nesupratau, kokia tai vertybė.

Šios didžiosios ikonos nutapytos ant cinkuotos skardos, ant metalo. Tai XVIII a. darbai. O štai šios pusapvalės ikonos – išskyrus „Paskutinę vakarienę“ – nutapytos ant Vezuvijaus lavos. Įkaitusi lava išteka, sustingsta, virsta akmeniu. Tas akmuo nušlifuojamas, apdorojamas ir ant jo tapomos ikonos.

Kartą pas mus buvo atvykusi ekskursija iš Italijos. Italija garsėja ikonų tapybos tradicijomis. Mes paklausėme:

– Ar dabar dar tapomos ikonos ant akmens, kaip šitos?

Jie atsakė:

– Taip, žinoma, ši tradicija tebegyva.

Štai matote, visa tai iki šiol išliko. Dievo darbų sunaikinti neįmanoma.

Mirus mūsų kunigui, 1940 m. buvo pastatyta ši koplyčia. Šventiko antkapinis paminklas yra iš itališko marmuro. Jis pastatytas dar iki sovietų atėjimo, toks ir išliko. Ant paminklo matote kunigo vardą – Pontijus Petrovičius Rupyševas.

Priešais mus yra Šv. Poncijaus ikona. Jis buvo kankinys, III amžiuje nukentėjęs dėl Kristaus.

Kodėl kunigui buvo duotas Poncijaus vardas? Jis gimė labai silpnas. Gydytojas pasakė, kad kūdikį būtina kuo skubiau pakrikštyti, jam likusios vos kelios gyvenimo valandos. Buvo pakviestas kunigas. Jo senelis taip pat buvo kunigas. Visa jų giminė buvo kunigų dinastija. Tuomet niekas nesvarstė, kokį vardą parinkti. Buvo atverstas šventųjų kalendorius. Tą dieną buvo minimas Šv. Poncijus. Koks skirtumas, kokiu vardu bus pavadintas mirštantis vaikas? Motina po sunkaus gimdymo vos gyva, o tėvas leido dvasininkui nuspręsti pačiam. Svarbiausia buvo suspėti pakrikštyti kūdikį, o ne svarstyti dėl vardo. Kunigo skubiai pakrikštytas Poncijus pirmą kartą pravirko.

Visą gyvenimą tėvas Poncijus buvo silpnos sveikatos, tačiau pats gydė žmones. Čia arklių traukiamais vežimais atveždavo ligonius, nebegalinčius vaikščioti. Iš čia jie išeidavo pasveikę. Jis padėjo daugeliui. Dėkingi žmonės susibūrė ir pastatė šią koplyčią.

Freskos, kurias matote ant sienų, nutapytos buvusių mūsų sekmadieninės mokyklos mokinių. Nors tuo metu buvo sovietų valdžia, mūsų kunigas slapta susitikdavo su vaikais ir juos mokydavo. Šie vaikai užaugo, Maskvoje baigė Teologijos universiteto ikonų tapybos studijas, sukūrė šeimas, užaugino vaikus, o per atostogas atvykdavo čia ir tapydavo koplyčią. Ikonostasą taip pat sukūrė mūsų bendruomenės dailininkai. Ir cerkvėje esantis ikonostasas yra jų darbas.

Šiuo metu pas mus gyvena trys kunigai ir diakonas.

 

 

Mikniškių bendruomenės kapinės

Cerkvės šventoriuje yra nedidelės jaukios bendruomenės kapinės. Čia palaidotos seserys Varvara, Anastasija ir Marija Koreckajos, tėvo Poncijaus sesuo Jekaterina Carik, kiti parapijiečiai. Nikolajus, Anastasija, Tatjana ir Jelena Koreckiai palaidoti cerkvės kriptoje. Ten yra tarnybinė patalpa, kur laikomi bažnytiniai reikmenys – ikonos ir visa kita. Ten yra keturi kapai.

Kapinėse visi kryžiai vienodi, nauji. Mes juos prižiūrime. Jeigu kryžius pradeda pūti, krypti ar griūti, mes jį pakeičiame. Visi vienodi todėl, kad kapinės atrodytų darniai. Jei čia būtų įvairių spalvų ir skirtingų formų kryžiai, nebūtų tokios harmonijos. Mūsų bendruomenėje visi yra lygūs. Kartais atvažiuoja žmonės iš užsienio, dažniausiai iš Vakarų, ir sako:

– Kaip gražu, kad pas jus visi kapai vienodi. Kitose kapinėse vienas kapas toks, kitas kitoks, trečias dar kitoks.

O aš jiems atsakau:

– Čia palaidota Dievo kariuomenė – žmonės, tarnavę Dievui. Todėl viskas vienoda.

Kaip jau minėjau, dabar pas mus yra daug aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių, tačiau nėra taip, kad vienas būtų aukštesnis už kitą. Mes visi lygūs – ir pagal paklusnumą, ir pagal tarnystę.

Kapinėse yra Šv. Jurgio Nugalėtojo vieta. Jis pas mus labai gerbiamas šventasis. O ši žemė atvežta iš to rūsio, kur yra kapai. Iš jos supylėme kalnelį ir pastatėme nedidelę koplytėlę su Šv. Jurgio ikona.

 

Kasdien rytais pas mus vyksta pamaldos. Čia nėra labai daug vietos. Durys visada atviros. Lauke įrengtas garsiakalbis, todėl pamaldos gerai girdimos visur. Vasarą vaikai per atostogas eina į kiemą. Jiems norisi pabėgioti, drugelius pagaudyti, juk vaikai yra vaikai.

Tikriausiai pastebėjote, kad pas mus labai daug gandrų. Dabar pučia stiprūs vėjai. Jeigu jaunas gandras dar nebūna pradėjęs skraidyti, stiprus vėjas gali jį išpūsti iš lizdo. Tuomet jis susižeidžia – susilaužo sparną arba susižeidžia koją. Mūsų seserys labai gailestingos. Jos uždeda įtvarą ant kojos, apriša sparną. Paprastai paukščiai pasveiksta. Jeigu sugijusi koja leidžia, gandras gali išskristi į pietus kartu su kitais. Tačiau jeigu sparnas nebegyja, paukštis nebegali išskristi. Jau daug metų pas mus gyvena vienas gandras. Jis susižalojo sparną ir dabar gyvena tvartelyje. Įdomiausia tai, kad jis ateina pas mus į pamaldas. Besimeldžiantieji net filmuoja jį telefonu: stovi ir stovi, nė iš vietos nepajuda, taip susikaupęs. Tėvai net sako savo vaikams:

– Pažiūrėkite, kaip reikia stovėti prieš Dievą, kaip reikia melstis. Net paukščiai tai supranta. Taip ir jūs turite stovėti.

Visi žmonės, kurie atvyksta pas mus iš Vilniaus ar iš kitų vietų, po pamaldų visada kviečiami pietų. Juk pamaldos baigiasi apie pusę vienuoliktos ar vienuoliktą valandą – jau metas pietums. Kol žmonės grįžtų namo, praeitų nemažai laiko, todėl kviečiame juos pas mus pavalgyti, išgerti arbatos, tik tada išvyksta.

Toks yra visų vienuolynų ir religinių bendruomenių pašaukimas – padėti žmonėms, tarnauti artimui, melstis už visus: už žmones, už šią žemę, už valdžią ir už valstybę, kurioje gyveni. Toks yra gyvenimas su Dievu.

 

Informaciją pateikė Mikniškių stačiatikių bendruomenės narė sesuo Nina, garso įrašą transkribavo ir iš rusų kalbos vertė Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos vyresnioji bibliografė Jurgita Lazauskaitė