Saulėtą ir vėjuotą gegužės 28-ąją Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus bibliotekos kraštotyros grupė – Aušra Gudavičiūtė, Linas Janulevičius, Jurga Kauzonienė ir Jurgita Lazauskaitė – lankėsi Šalčios ir Merkio krašte: leidosi į vienos dienos kelionę pietryčių Lietuvoje, ten, kur savo dar negausius vandenis plukdo sraunusis Merkys, kur įsikūrę Turgelių, Jašiūnų miesteliai, Mikniškių, Vilkiškių kaimai, kur kadaise gyvavo garsi Paulavos respublika, o dabar stūkso didingi buvusio Merkinės dvaro griuvėsiai. Vos pusvalandis kelio nuo Vilniaus, o keliautojui atsiveria savita šių vietovių istorija, ausis išgirsta skirtingų tautybių Lietuvos gyventojų kalbas, o akį džiugina gražus kraštovaizdis.

Lydimi Šalčininkų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos vyresniosios bibliografės-kraštotyrininkės Kristinos Slavinskos, puikios gidės po savo kraštą, Vilniaus kraštotyrininkai aplankė Turgelių kunigo Povilo Ksavero Bžostovskio gimnazijos Kraštotyros muziejų, kurio šeimininkė Ana Lozovska papasakojo apie šiose apylinkėse rastus eksponatus, susijusius su Paulavos respublikos įkūrėju kanauninku Povilu Ksaveru Bžostovskiu (Paweł Ksawery Brzostowski, 1739–1827), Turgelių kaimo bei mokyklos (kuri Turgeliuose jau gyvuoja 162 metus) istorija, gyventojų buitimi.

Turgelių P. K. Bžostovskio gimnazijos kraštotyros muziejų 1968 m. įkūrė mokytojas Alfredas Rutkovskis su mokiniais ir vietiniai gyventojai. 2010 m. atnaujintos kraštotyros muziejaus patalpos ir ekspozicija. Šiuo metu muziejų sudaro keli nedideli, tačiau gražiai sutvarkyti kambarėliai. Ištrūkusi iš paskutinio skambučio šventės, A. Lozovska papasakojo, kad ekspozicijoje daug dėmesio skirta Paulavos respublikai, kurios svarbiausiu simboliu tapę Merkinės dvaro griuvėsiai nuo Turgelių nutolę vos per tris kilometrus. Ekspozicijoje matoma daug archeologinių radinių iš įvairių laikotarpių: dvaro sodybos griuvėsių liekanų, karo reliktų, taip pat senovinių pinigų banknotų, tačiau pasiteiravus, ar tai – buvusios Paulavos respublikos pinigai, paaiškėjo, kad ne. Eksponatus į muziejų atneša gyventojai, čia dirbantys dvasininkai.

Muziejų prižiūrinti mokyklos darbuotoja A. Lozovska papasakojo, kad vadovauja ir nedideliam mokinių kraštotyros būreliui, kurio nariai taip pat renka įvairią medžiagą, susijusią su miestelio ir mokyklos istorija, keliauja į išvykas, kuria nuotraukų albumus. Žinoma, daugeliui eksponatų dar trūksta specialaus tyrinėjimo – tam stinga ir laiko, ir pajėgumų. Pačioms muziejaus patalpoms, anot Anos, nepakenktų ir remontas.

Be lenkiškos mokyklos, Turgeliuose veikia ir lietuviška vidurinė mokykla – „Aistuvos“ gimnazija. Abiejose mokosi po maždaug 200 mokinių nuo pat darželinio amžiaus iki dvyliktos klasės. Pasak Anos, vyresnio amžiaus žmonės menkiau kalba lietuviškai, tačiau jaunesni, jaunimas – moka ir kalba.

Kad Turgelių ir jų apylinkių kultūrinis gyvenimas glaudžiai susijęs su P. K. Bžostovskio gimnazija ir joje veikiančiu kraštotyros muziejumi, byloja ir šis faktas: buvusi ilgametė gimnazijos direktorė bei kraštotyros muziejaus vedėja Lucija Jurgelevič šiuo metu dirba Merkinės dvaro sodybos ledainėje įkurtoje muziejaus ekspozicijoje ir pasakoja lankytojams Paulavos respublikos – unikalios valstybės valstybėje – istoriją.

Turgeliuose akį traukia ir Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia (XIX a. pab.–XX a. pr.). Kapinių fone įspūdingai iškyla šv. Felikso Valua koplyčia (XIX a. vid.).

Nuo Turgelių vos per tris kilometrus nutolusiose Mikniškėse kraštotyrininkams didelis atradimas buvo Mikniškių Dievo Motinos ikonos „Visų liūdinčiųjų Džiaugsmas“ cerkvė ir čia įsikūrusi stačiatikių bendruomenė, darniai gyvenanti darbavimosi savo ūkyje ir maldos ritmu, apie kurią papasakojo bendruomenės atstovė sesuo Nina.

Už dešimties kilometrų nuo Mikniškių įsikūrusiose Vilkiškėse pasitiko puikus vaizdingas Merkio krantas ir parkas bei restauruota, bet neseniai nuo gaisro nukentėjusi XIX a. bajorų Domochovskių medinė dvaro vila.

Merkinės (Paulavos) dvare kvapą užgniaužė išlikusių griuvėsių didybė ir buvusių rūmų bei kitų dvaro pastatų mastas, smalsumą kurstė vaizduotė – kaip galėtų atrodyti atstatyti rūmai, kas juose galėtų vykti… Pasak Kristinos Slavinskos, tokių minčių ir svajonių Šalčininkų rajone esama.

Kaip „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ rašo Rimantas Jasas, 1769–1795 m. gyvavusi Paulavos respublika – tai valstiečių savivaldos bendruomenė, kurią savo Paulavos (Pavlovo) dvare (dabar Merkinės kaimas, Šalčininkų rajono savivaldybė) įkūrė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybės veikėjas, Turgelių klebonas P. K. Bžostovskis. Paulavos respubliką sudarė Merkinės dvaras prie Merkio upės, sujungtas su Turgelių klebonijos palivarku. 18 a. 10 dešimtmečio pradžioje Paulavos respublikoje buvo daugiau kaip 90 valstiečių ūkių, apie 800 gyventojų, keli malūnai, milo vėlykla, degtinės varykla, trys smuklės. Pagal 1769 ir 1791 m. nuostatus, kuriuos 1791 m. patvirtino Ketverių metų seimas, Paulavos respubliką valdė prezidentas (pats dvaro savininkas) ir valstiečių seimas. Tai buvo pažangi ir Šviečiamosios epochos idėjomis pagrįsta santvarka: P. K. Bžostovskis suteikė valstiečiams asmens laisvę, žemę perdavė paveldimam naudojimui, lažą pakeitė činšu, diegė pasiturinčių valstiečių rinkos ūkį su pažangia agrotechnika. Valstiečiams leido nevaržomai pardavinėti savo gaminius, verstis prekyba ir amatais, nemokamai naudotis mišku, žvejoti ir medžioti; vertė veisti sodus, skatino gyvulininkystę, techninių augalų auginimą. Paulavos respublikos valstiečiai masiškai dalyvavo 1794 ir 1830–1831 sukilime, todėl galiausiai šią valstybę valstybėje panaikino Rusijos valdžia. Paulavos respublika neturėjo precedento Vidurio ir Rytų Europoje, jos įkūrimas buvo viena radikaliausių 18 a. antros pusės Abiejų Tautų Respublikos valstiečių reformų.

Paskutiniai Paulavos savininkai iki II pasaulinio karo buvo dvarininkai Vagneriai. Rūmai atlaikė karą, tačiau po jo dvaro pastatai pradėjo nykti dėl įvykusio gaisro. Ilgus metus teritorija priklausė Nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai, o 2012 m. ją perėmė Šalčininkų rajono savivaldybė. ES struktūrinių fondų lėšomis teritorija aplink griuvėsius pritaikyta lankymui, Paulava įtraukta į valstybės saugomų objektų sąrašą. Kaip rašoma Šalčininkų rajono savivaldybės interneto svetainėje, jau dabar Paulavos dvaro sodybos teritorija yra vienas iš labiausiai lankomų objektų Šalčininkų rajone. Lengva įsivaizduoti, kokio populiarumo sulauktų atstatyti rūmai, nuo Vilniaus nutolę tik per pusvalandį kelio automobiliu.

Tokį sėkmingą paveldo pritaikymo kultūros ir turizmo reikmėms pavyzdį išvydome čia pat Šalčininkų rajone – tai prieš maždaug dešimt metų restauruoti Jašiūnų dvaro rūmai, buvęs XIX a. kultūros židinys (priklausė  Janui Balinskiui, jo sūnui Mykolui Balinskiui, vėliau – Vilniaus universiteto rektoriui Janui Sniadeckiui), kuriuose kraštotyrininkus iš Vilniaus svetingai pasitiko rūmų šeimininkas Kazimiež Karpič, papasakojęs apie rūmų istoriją, restauravimo darbus ir dabartinę čia vykstančią kultūrinę veiklą.

Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos kraštotyrininkų ekspedicija Šalčininkų krašte leido prisiminti seną tiesą: kiek daug atradimų slypi mūsų pačių šalyje, kokia turtinga mūsų istorija ir kokie darbštūs, šviesūs, svetingi mūsų žmonės.

Daugiau apie Turgelius: skaitykite čia.

Daugiau apie Turgelių kunigo Povilo Ksavero Bžostovskio gimnazijos Kraštotyros muziejų: žiūrėkite čia.

Daugiau apie Povilą Ksaverą Bžostovskį: skaitykite čia.

Daugiau apie Jašiūnų Balinskių dvaro rūmus: skaitykite ir žiūrėkite čia.