Švenčionių rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje vykusioje atminimo popietėje artimieji dalijosi prisiminimais apie Anelę Karmonienę – išskirtinę Švenčionių krašto dainininkę, kurios išsaugotas dainų lobynas tapo reikšminga Lietuvos etninės kultūros paveldo dalimi.

Gegužės 27 d. Švenčionių rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje vyko atminimo popietė, skirta Anelei Karmonienei pagerbti. Renginio metu skambėjo Anelės dainų įrašai, buvo dalijamasi jautriais prisiminimais apie jos gyvenimą ir kūrybinį kelią. Savo prisiminimais dalijosi sūnus Rimantas Karmonas ir dukra Elena Vėžienė, o atliekant dainas prisijungė Irena Urbanavičienė. Kviečiame susipažinti su dukros Elenos pasakojimu apie mamą – moterį, kurios dainos ir šiandien gyvena artimųjų bei kraštiečių atmintyje.

30 metų ji vaikšto amžinybės takais ir tikimės, kad gieda angelų choruose. Bet prisiminimai apie ją išliks mūsų širdyse amžinai. Davė mums Dievulis ir balsą šiokį tokį, ir klausą pusėtiną, todėl labai džiaugiamės, kad mes galėjome išmokti jos dainų.

Elenos žodžiuose skambėjo ne tik ilgesys mamai, bet ir nuoširdus džiaugsmas, kad jos dainos tebėra gyvos šeimos ir kraštiečių atmintyje.

Noriu pristatyti – brolis Raimantas (oficialiai Rimantas), aš – duktė Elena ir Irena, kuri yra labai gabi! Ji vieną kartą išgirdusi dainą jau gali pritarti. Puikus talentas. Ir Albertukas – ką aš be jo būčiau dariusi? Noriu labai padėkoti šios bibliotekos šeimininkėms, kad mus pakvietė, kad mus priėmė, dėkoju visiems, kurie atėjote. Kitiems mama tai yra dainų pateikėja, dainininkė, o mums su broliu šitas renginys – širdies skola ir pagarbos, meilės susitikimas.

Anelė Bureikaitė (Karmonienė) gimė 1915 m. rugsėjo 19 d. gražiame gatviniame Vidutinės kaime. Kaimas garsėjo audėjomis ir ceberkų (kubilų) meistrais – iki šiol namuose saugomos moterų austos lovatiesės (divonai) ir vyrų pagaminti mediniai rakandai, žaisliniai arkliukai. Kaime buvo labai daug jaunimo, visi gyveno šalia, visi draugėj, visur su dainom, pokštais. Mama baigė 4 lenkiškos mokyklos klases, taigi lietuviškai buvo tik viena pamoka, bet rašyti išmoko neblogai.

Nuo 14 metų pradėjo tarnauti pas mokytoją Bertlingą. Vėliau trejetą vasarų dirbo Latvijoje pas ūkininkus – norėjo užsidirbti, kad galėtų pasipuošti. Mama visą gyvenimą gyveno Vidutinės kaime.

Nors Anelės gyvenimas buvo paprastas ir kupinas kasdienių kaimo darbų, būtent daina tapo neatsiejama jo dalimi. Ji lydėjo kasdienius darbus, šeimos šventes, religines apeigas ir bendruomenės susibūrimus, o ilgainiui tapo svarbiausia jos gyvenimo ir kūrybinio palikimo dalimi.

Mama giedojo be atvangos – sakydavo „Aš nežinau, kaip negiedojus būc“. Aš tokia nesu, bet brolis toks. Jis visą laiką dainuoja, niūniuoja ar pirštais barbena melodiją. Brolis sako, kad aš jam sugadinau vaikystę, nes kai jam buvo 5 metai gimiau aš ir jis padėjo tėvams mane auginti.

Mama buvo tikrai gera dainų vedėja, turėjo gražų, labai skambų balsą. Įrašai daryti, kai jai buvo 77-eri metai – tiek, kiek dabar yra broliui. Giedojimas jai buvo ir repeticija, ir koncertas, ir šventė. Repeticijų ir atskiro mokymosi nebuvo. Gyveno visi kartu, išmokdavo iš bobučių, tėvelio, kuris šventas giesmes giedodavo: ryte susisodindavo visus ir liepdavo giedoti.

Artimųjų prisiminimai atskleidė, kad dainavimas jų šeimoje nebuvo išskirtinė proga – tai buvo kasdienio gyvenimo dalis, perduodama iš kartos į kartą.

Mes kvaili buvom, kad nepradėjom mokytis, kai supratom, kad tai yra labai gražu ir vertinga.

Vėliau Elena prisipažino, kad mamos dainų iš tiesų išmoko tik gyvendama toli nuo Lietuvos. Ilgesys namams tapo stipriausia paskata iš naujo atrasti šeimos dainuojamąjį paveldą.

Kai man būdavo labai markatna (liūdna), kai pasiilgavau namų (mažas sūnus buvo likęs Lietuvoj, o aš su dukra ilgus aštuonis mėnesius turėjau gyventi svetur), tai klausydavausi tų dainų, giesmių ir jas išmokau. O brolis sako, kad kaip žmogus išmoksta kalbėti, kai girdi kitus kalbančius, tai jis taip išmoko dainuoti, nes visada girdėjo mamą dainuojančią.

Man labiausiai prie širdies vienbalsės giesmės su išvingiavimais, gražia melodija, jos gilios, jautrios – atrodo kaip malda. Ir ten už kito balso nepasislėpsi. Dainuojant dviese ar trise kai kur gali suklysti, o vienbalsėse turi vedžioti melodiją. Mama ir jos sesuo Monika kartu giedodavo, jų balsai derėjo – Anelė vedė, o teta pritarė, bet kartais ir pasikeisdavo: teta vedė, o mama pritarė altu. Ištekėjusios jos ir gyveno šalia – visos bėdos, vargai ir džiaugsmai bendri, pasidalindavo viskuo. Dabar Strūnaičio kapinėse abi ilsisi šalia.

Seniau kaimuose visi artimai bendravo, visi vieni kitiems buvo kaip šeima. Moterys ištekėdavo arba savo kaime, arba bent jau toje pačioje parapijoje. Vieni kitiems būdavo pabroliais ir pamergėmis per vestuves, vėliau kūmais vieni kitų vaikams. Mirusius laidodavo taip pat visi kartu. Kaime vyresnes moteris visada vadindavom tetomis, o vyrus dėdėmis, kartais pridėdavome ir vardą. Todėl visi buvo kaip didelė šeima.

Daina anuomet buvo neatsiejama kaimo gyvenimo dalis. Ji lydėjo žmones darbuose, šventėse ir svarbiausiais gyvenimo momentais, todėl nenuostabu, kad Vidutinės kaime susibūrė moterys, kurių dainavimas netrukus tapo žinomas ir už gimtojo kaimo ribų.

Buvo susikūręs „Vidutinės kaimo etnografinis ansamblis“, bet aš tai būčiau pavadinusi „Gražiai dainuojančios Viducinių moterys“. Koncertuodavo visur, kur tik reikėdavo. Pirmiausia atsiklausdavo savo vyrų, ar išleis. 1975 m. dalyvavo dainų šventėje, ir dar su nakvyne. Tais laikais tai buvo nemaža problema. Per televizorių suėję pusė kaimo žiūrėjome kaip jos ten šoka su grėbliais, su skarelėmis.

Vidutinės moterų dainavimas netruko peržengti gimtojo kaimo ribas – jų repertuaras skambėjo ne tik rajono renginiuose, bet ir didžiosiose šalies scenose.

Atstovaudavo ne tik savo kaimui, bet dainuodavo ir visur kitur, kur reikėdavo pakoncertuoti. Buvęs Strūnos socialinės globos namų direktorius atvažiavo tėvo prašyti, kad mamą išleistų koncertuoti. O tėvas sako: „Jeigu pievos duosi šienui…“ Davė – išleido!

Etnografinis ansamblis dainavo tuometiniuose Profsąjungų kultūros rūmuose, mamai padainavus „Pelūną“, su ja susipažinti panoro Beatričė Grincevičiūtė. Su ansambliu „Radasta“ mama dainavo Vilniaus menininkų rūmuose, o 1994 m. vykusioje dainų šventėje – folkloro vakare.

Anelės Karmonienės talentas neliko nepastebėtas. Jos sukauptas dainų repertuaras ir autentiškas dainavimo būdas sudomino tautosakos rinkėjus, kurie suprato, kad jos atmintyje saugomas išskirtinės vertės kultūros paveldas.

Tarp tų, kurie ypač daug prisidėjo prie Anelės Karmonienės dainuojamojo paveldo išsaugojimo, buvo tautosakininkas Valdas Striužas. Bent tris žiemas, o gal ir ilgiau, jis reguliariai atvykdavo į Vidutinės kaimą, įrašinėjo dainas, filmavo ir fiksavo ne tik Anelės, bet ir kitų kaimo moterų dainavimą.

Prie dainyno „Švintų rytų rytelį“ išleidimo prisidėjo tuometinis Švenčionių rajono savivaldybės meras Kęstutis Trapikas, kurio dėka savivaldybės lėšomis buvo išleista knyga. Per vieną mamos minėjimą K. Trapikas papasakojo, kad jis tais laikais jau turėjo asmeninę vaizdo kamerą, kuria norėjo filmuoti giminės suėjimą, bet Valdas Striužas atkakliai prašė, kad paskolintų jam vaizdo kamerą moterų dainavimui filmuoti.

Kartą atvažiavusi pas tėvus matau, kad kažkoks svetimas žmogus iš šulinio į pirtį vandenį kibirais nešioja. Mamos klausiu, kas ten toks? O ji į tai: „Atvažiavo Striužas, aš jam sakau, kad neturiu laiko dainuoti, nes vandenį nešioti reikia.“ Mamai juokais ir sakau: „Paprašyk tu jo, kad atvažiuotų, kai mėšlavežis bus!“

Šie prisiminimai atskleidžia ne tik Valdo Striužo atkaklumą, bet ir nuoširdų rūpestį išsaugoti tai, kas anuomet daugeliui atrodė savaime suprantama kasdienybė. Anelės Karmonienės dainuojamasis palikimas neliko tik prisiminimuose – jis buvo kruopščiai užfiksuotas, išleistas leidiniuose ir įamžintas garso įrašuose.

Reikšmingiausiu Anelės Karmonienės dainuojamojo paveldo įamžinimu tapo 1995 m. 1000 egzempliorių tiražu išleistas 375 puslapių dainynas „Švintų rytų rytelį“, kurį parengė Valdas Striužas. Dainyne sudėtos Anelės Karmonienės pateiktos 167 dainos, kai kurių yra keli variantai. Pačios seniausios – vienbalsės, yra kelios raudos, giesmės, 31 ratelis, kartu ir žaidimai, šokiai.

Plokštelė „Anelės Karmonienės dainos“ 2016 m. išleista Švenčionių miesto kultūros centro iniciatyva. Plokštelės leidybą rėmė Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Plokštelę sudarė Aušra Žičkienė, garso įrašus parengė Mantas Lapeika. Autorinės teisės priklauso Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui.

Tautosakos tyrinėtojų vertinimu, Anelės Karmonienės repertuaras išsiskiria ne tik gausa, bet ir archajiškumu. Ypatingą vertę turi jos išsaugotos vienbalsės dainos, giesmės ir laidotuvių raudos – nykstantys tradicinės kultūros žanrai, padedantys pažinti senąsias Švenčionių krašto dainavimo tradicijas ir jų vietą Lietuvos etninės kultūros pavelde.

Anelė Karmonienė garsėjo ne tik gražiu balsu, bet ir išskirtine atmintimi – puikiai prisiminė melodijas bei tekstus. Būtent dėl šių savybių jai pavyko išsaugoti gausų ir vertingą dainų repertuarą.

1992 m. Kultūros ministerija Anelei skyrė premiją „Už etninės kultūros puoselėjimą“. Tai buvo prasmingas įvertinimas moteriai, kurios sukauptas dainų lobynas tapo reikšminga Lietuvos etninės kultūros paveldo dalimi.

Valdas Striužas yra pasakęs: „Anelė Karmonienė – tikra dainų karalienė. Jos balsas man skambėjo tarsi srovenantis šaltinis, visiems laikams išliks to nepaprasto grožio balso prisiminimas“. Anelės Karmonienės vardas neatsiejamas nuo Švenčionių krašto dainavimo tradicijos.

Dainyno „Švintų rytų rytelį“ dedikacijoje Anelės Karmonienės užrašyta: „Šitas dainas, išmoktas iš mamos, bobutės, tetų ir visas kitas dovanoju atgimstančiai Lietuvai. Nors šituo noriu prisidėti prie mūsų senovės kultūros ir tradicijų. O tiems, kurie jas užrašo negailėdami savo brangaus laiko, – didžiausia pagarba“

Atminimo popietė dar kartą priminė, kad Anelės Karmonienės palikimas neapsiriboja vien užrašytomis dainomis ar išleistais leidiniais. Jos balsas, perduotos melodijos ir meilė liaudies dainai iki šiol gyvena vaikų, artimųjų, kraštiečių ir visų tradicinės kultūros puoselėtojų atmintyje.

Jos išsaugotas dainų lobynas šiandien yra neatsiejama Lietuvos etninės kultūros paveldo dalimi, o gyvenimo pavyzdys primena, kad didžiausios vertybės gimsta iš paprastumo, atsidavimo savo kraštui ir noro išsaugoti tai, kas brangiausia ateities kartoms.

Švenčionių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo ir bibliografinio-informacinio skyriaus bibliografė Asta Podnebesnova

Nuotraukos Astos Podnebesnovos ir Elenos Vėžienės asmeninio archyvo

Senąją vaizdo medžiagą redagavo Albertas Dinda