Medicinos mokslų daktarė Aldona Rainytė – mokslininkė, gydytoja pediatrė, tremtinė, visuomenininkė. Gimė 1932 m. Kybartuose, vėliau su tėvų šeima gyveno Trakuose. Apie savo vaikystę A. Rainytė pasakoja: „Mano tėvai – aukštaičiai nuo Alantos, abu gimę 1902 m. Tėvelis labai jaunas, 17 ar 18 metų, buvo paimtas į kariuomenę, dalyvavo mūšiuose prie Vilniaus su lenkais. Po kariuomenės jį paskyrė dirbti į Kybartus, prie Vokietijos sienos. Kybartuose tėvelis tarnavo pasienyje, paskui baigė mokytojų seminariją. Kybartai – miestelis „ant rubežiaus“. Ten, kur Antanas Smetona perėjo į Vokietiją, buvo Kybartai, o kitapus sienos – Eitkūnai. O iš tiesų tai buvo beveik viena gyvenvietė. Kybartus nuo Eitkūnų skyrė tik Lieponos upelis, per kurį ėjo tiltas. Pasienio gyventojai turėdavo leidimus pereiti sieną, tad lietuvės moterys eidavo pirkti vaisių į Eitkūnus, o vokietės ateidavo į Kybartus pirkti varškės bandelių. Daug ką pamiršau, bet tie vaizdai išliko man atminty iš vaikystės. 1939 m. Lietuvai grąžino Vilniaus kraštą, o tėvelis buvo labai didelis patriotas. Bet mūsų prosenelis buvo austras, ir pavardė buvo ne Rainiai, o Raifai. Tėvelis labai norėjo pasireikšti kaip lietuvis, ir tada kaip tik reikėjo inteligentų Vilniaus krašte. Ir pasišovė persikelti į Vilniaus kraštą. Taip mūsų šeima atsikėlė į Trakus. Manau, dar nulėmė ir tai, kad iš Trakų į Alantą daug arčiau nei iš Kybartų. O vaikystėj kasmet vasarą važiuodavom pas senelius į Alantą (dab. Molėtų rajonas).“

A.Rainytė užaugo Sibire: 1941 m. birželio 14 d. su motina ir penkerių broliuku buvo ištremta į Altajaus kraštą (Rusija), o jos tėvas įkalintas Puksos lageryje (Archangelsko sritis, Rusija). Ji pasakoja: „Tėvelis aštuonerius metus kalėjo lageryje. Jam pasisekė išgyventi. Po aštuonerių metų jį išsiuntė į Krasnojarsko krašto taigą.“

1941–1946 m. A. Rainytė gyveno tremtyje Altajaus krašte, mokėsi Rodino vidurinėje mokykloje, kur baigė 7 klases. 1946–1950 m. baigė Barnaulo (Altajaus kraštas, Rusija) medicinos mokyklą, įgijo felčerės ir akušerės specialybę. Nuo 1950 m. gyveno tremtyje Motygine (Uderėjaus r., Krasnojarsko kraštas, Rusija), kur iš lagerio į tremtį buvo perkeltas jos tėvas ir įsikūrė visa šeima. 1950–1953 m. Aldona dirbo Motygino ligoninės Akušerijos skyriuje akušere. 1953–1956 m. studijavo Krasnojarsko medicinos institute, kartu naktimis dirbdama Krasnojarsko ligoninės Neurologiniame skyriuje budinčiąja medicinos sesele.

Pasakoja A. Rainytė: „Iš Sibiro grįžau po Stalino mirties 1956 m., pirmą kartą gavusi pasą, nes iki tol kaip tremtinė neturėjau paso ir negalėjau niekur išvažiuoti. Baigiau tris kursus, ir mano draugė, taip pat lietuvė tremtinė, ruošdamasi vykti į Kauną pas savo gimines, pakvietė mane kartu važiuoti į Lietuvą. Nuo Krasnojarsko iki Maskvos reikėjo važiuoti apie keturias paras. Nusipirkom vieną bilietą sėdimos vietos, o kitą – gulimos, ir kelionėje keitėmės vietomis. Taip atvykome į Vilnių. Vilniuje gyveno mano dėdienės sesuo, labai aktyvi jauna moteris. Ji mane prikalbino nueiti į Vilniaus universitetą ir perkelti studijas į Vilnių. Mano nuostabai, buvau priimta.“

A.Rainytė 1956–1959 m. studijavo Vilniaus universiteto Medicinos fakultete, baigė studijas diplomu su pagyrimu ir įgijo gydytojos pediatrės išsilavinimą. 1959–1965 m. gyveno Anykščiuose ir dirbo Anykščių rajono ligoninės Vaikų ligų skyriuje gydytoja pediatre. Anykščiuose ji organizavo savo tėvų grįžimą iš tremties ir galimybę registruotis nuolatiniam gyvenimui Lietuvoje.

Pasakoja A. Rainytė: „Tėveliai grįžo po to, kai aš baigiau studijas, 1959 m. Tėvams neleido grįžti į Trakus, nes, atseit, Trakai kurortinis miestas, ir tremtinių ten nepriima. Neturėjo kur gyventi, bet mano dėdienės motina gyveno Anykščiuose, nuosavame dviejų kambarių namelyje, ir priėmė mūsų šeimą.

Į Vilnių atsikėliau gyventi 1965 m. Toliau kibau į mokslus, domėjausi parazitologija ir vaikų imunologija, ir 1969 m. apsigyniau disertaciją, dirbau Vilniaus universitete dėstytoja, vėliau tapau docente. Dirbau iki 2000 metų. Pediatrijos klinikinė bazė buvo Žvėryno vaikų ligoninėje, paskui Antakalnio ligoninėje, o galiausiai Santariškėse. Aš buvau liudininkė, kaip kūrėsi Santaros klinikos.“

Nuo 1970 m. A. Rainytė gyvena Lazdynuose – įsikūrė ten, kai kilo pirmieji šio rajono namai. Be abejo, A. Rainytė gali daug ką papasakoti, tačiau šįkart siūlome jos atsiminimų fragmentą apie vieną 1959 m. studentišką išvyką į Užkarpatę, kurioje Aldona, tuo metu VU Medicinos fakulteto studentė, susipažino su būsima garsia poete, savo eilėraščiuose kaip niekas kitas ryškiai ir elegantiškai pavaizdavusią Vilnių, Judita Vaičiūnaite.

xxx

Buvo 1959 m. sausio mėnuo. Visi buvome paskutinio kurso studentai: keli medikai, du ar trys fizikai ar matematikai, pora filologų… Grupės vadas – Vilniaus universiteto studentų profsąjungos pirmininkas, filologas Tomas (pavardės nepamenu). Jis sudarė devynių žmonių grupę (penkios merginos ir keturi vaikinai), ir studentiškų atostogų metu, po žiemos sesijos išvažiavome slidinėti į Karpatų kalnus Užkarpatės regione Vakarų Ukrainoje. Iš filologų pateko ir Judita Vaičiūnaitė.

Kai iš Vilniaus traukiniu atvykome į Lvivą, buvo toks nuotykis. Mus pasitiko Lvivo studentų grupė, įlaipino į autobusą. Tačiau bevažiuojant autobusu, paaiškėjo, kad jie atvyko sutikti visai ne mūsų, o kitos grupės… O mes jau buvome spėję susidraugauti. Važiavome baisiai susigrūdę. Mus nuvežė parodyti universitetą, kadangi tą buvo pažadėję tai kitai grupei.

Iki tos kelionės į kalnus nebuvome pažįstamos su Judita Vaičiūnaite. Turbūt aš iš visos grupės su ja labiausiai ir susidraugavau, nes ir autobuse greta sėdėjom. Jasynia – kalnų slidinėjimo centras, daugiau kaip du šimtus kilometrų nutolęs nuo Lvivo. Toje kalnų slidinėjimo bazėje paprastai rinkdavosi tik sportininkai. Mūsų grupės vadas Tomas ten jau buvo lankęsis anksčiau.

O mes nebuvom sportininkai, nesiekėme atskyrių. Nors Tomas buvo to paties amžiaus kaip mes, mes jo klausydavom. Ten gavom specialią aprangą, slides, batus, kuprines. Kasdien eidavome į kalnus. Paprastai lipdami į kalną nešdavomės kuprinę ir slides ant kupros, o paskui jau šliuoždami leisdavomės nuo kalno. Ne visi buvom bandę slidinėti. Kadangi aš užaugau Sibire, tai nuo vaikystės jau mokėjau slidinėti, iš tos grupės merginų geriausiai slidinėjau. O Judita, man rodos, ir visai nemokėjo, nes pradžioje nešdavosi slides ir į kalną, ir nuo kalno. Paskui šiek tiek pramoko. Ilgesniuose žygiuose nakvodavom vadinamuosiuose „prijutuose“ – tokiose trobelėse, kurių viduryje būdavo geležinė krosnelė. Prisilaužydavome šakų, užsikurdavome. O kadangi sušlapdavo mūsų drabužiai, tai džiovindavome – būdavo virvė per visą trobelę ištempta, sukabindavom ir batus, ir striukes. Valgyti gamindavomės patys. Žygio maistas būdavo duona, skardinėse dėžutėse „tušonka“ (mėsos konservai), arbata, kakava.

Sykį, apsistoję viename „prijute“, ištempėme virvę per visą namelį, sukabinome savo striukes ir batus. Tą vakarą vakarienės gaminti buvome paskirtos mudvi su Judita. Užkūrėme krosnelę, pastatėme ant jos kibirą virti kakavą, ir… kažkieno batas įkrito į tą kakavą. Ir ką daryt su ta kakava? Kitos neturėjome. Tai balsavome, ar gerti, ar negerti. Nusprendėm, kad batas švarus, juk ėjome per sniegą, ir išgėrėme. Ten viskas buvo labai paprasta, labai draugiška. Tie, kas pirmiau grįždavo iš tos dienos žygio arba tą dieną neišeidavo į žygį, turėdavo pasitikti vėliau grįžtančius – būtinai su kompotu.

Tai jau vėliau, kai mieste susitikdavome su Judita, vis prisimindavome, kaip virėm kakavą…

Žygio metu užeidavome ir pas vietinius gyventojus, huculus. Man padarė įspūdį, kad visi ukrainiečiai Vakarų Ukrainoje dėvėjo tautinius drabužius, ypač moterys. Sykį viešėdamos pas vietinius pasiskolinome jų tautinius drabužius, kad nusifotografuotume. Dar buvo naujiena, kad ten gyvenvietėse, miesteliuose buvo pardavinėjami graikiški riešutai, tai jų pirkdavome ir prisivalgėme, ko nebuvo Vilniuje.

Sykį pernakvojom trobelėje, „prijute“, ir turėjom pasikelti į Kozmieščiką, bet pakilo pūga. Atsirado dar du žmonės, vyrukas ir mergina – maskviečiai. Jie buvo netyčia perėję rubežių ir atsidūrę Vengrijoje. Pasieniečiai juos išlaikė dvi paras, kol susiskambino su Maskva ir išsiaiškino, kad jie ne kokie nors pabėgėliai, o tik kalnuose paklydę studentai. Mes su jais kartu nakvojome „prijute“, susidraugavome. Jų iniciatyva nušliuožėme į Mukačevą. Buvome nežmoniškai išvargę, alkani. Atėjome į Mukačevą, ir iškart – į kavinę karštos arbatos. O mūsų vyrukai ir tas maskvietis užsakė karšto vyno. Buvome sušlapę, pervargę. O aš to karšto vyno niekad nebuvau gėrus ir net apie jį negirdėjus. Iškart tą stiklinę išgėriau, ir taip pasigėriau!.. Žinau, kad labai juokiausi, linksminausi, o paskui ėjome į viešbutį nakvoti. Atėjome į tą viešbutį, merginos mane nurengė, o batų nenuavė. Iš ryto atsibudau su apatiniais drabužiais ir su slidinėjimo batais. Visiems buvo labai daug juoko, kad Aldona pasigėrė. O per radiją tą dieną pranešė, kad lietuvių grupė pakilo į Kozmieščiką. Tačiau mes iš tiesų nepakilome, mums sutrukdė pūga.

Pirmą kartą dalyvavau tokiame žygyje, buvo sunku. Bet jauni žmonės ištveria daug. Kai pavargdavom, mūsų vadas Tomas imdavo pasakoti nuotykius, esą iš savo gyvenimo, nors suprasdavom, kad tai jo sufantazuota. Tais humoristiniais pasakojimais jis mums labai palengvindavo kelionę.

Judita buvo lengvai bendraujanti, šneki. Pasipasakojo apie gimines, apie seserį, apie mamą, kaip čia Vilniuje kartu su jomis gyveno. Neprisimenu, kad aš ką nors būčiau pasakojus, bet ką pasakojo Judita, viską prisimenu.

Prisimenu, kad Judita kelionėje deklamavo eilėraščių, bet visiškai neprisimenu jų turinio. Lyg kažką apie gamtą, apie meilę… Žinau tik, kad ji buvo ten kažkokį užsienietį įsižiūrėjus… Be mūsų grupės, toje slidinėjimo bazėje buvo keli šimtai turistų ir sportininkų. Jau turėjom išvykti į traukinį į Vilnių, o iki traukinio Lvive ilgas kelias, visi susėdom į autobusą, o Juditos nėra. Visi puolė manęs klausti, kur mano draugė. O Judita su tuo įsižiūrėtuoju užsieniečiu – išėjo atsisveikinti… Vairuotojas piktinasi, sako, aš nelauksiu, o kaipgi mes galime palikti savo grupės narę? Maldavome, kad palauktų, kol galų gale ji atsirado. Man rodos, kad jis buvo vengras, nes ten netoli siena su Vengrija.

Paskui Vilniuje susitikdavome su Judita centre, gatvėj. Juk ji vėliau senamiestyje, Vokiečių gatvėje, ir gyveno. Dažnai prisimindavome gyvenimą Jasynioje. Bet tie susitikimai jau nebebūdavo tokie romantiški kaip tas laikas, praleistas kalnuose. Bendraudavom ir vėliau, draugavom, bet aš pas ją namuose nesu buvusi, ir ji pas mane – ne. Susitikdavome daugiausia Gedimino prospekte.

Buvau labai sukrėsta per jos laidotuves. Nežinojau, kad sirgo, taip staiga mirė. Ji buvo pašarvota Lietuvos rašytojų sąjungoje, aš atėjau aplankyti. Nežinau, kodėl atėjau vidurdienį. Įsivaizduojat, buvo tuščia salė, tik viena jos duktė sėdėjo prie karsto. Tas mane labai paveikė. Galvojau, juk ji buvo tokia visuomeniška, taip mėgstanti bendrauti, o dabar guli štai viena. Matyt, pataikiau į tokį laiko tarpą. Tai man paliko labai sunkų įspūdį.

Užrašė Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos vyresnioji bibliografė-kraštotyrininkė Aušra Gudavičiūtė