Genovaitė Šiaudžionytė-Pretkelienė (g. 1940 01 01) beveik visą laiką gyveno Švenčionių rajone arba Švenčionyse. Gimė ji Trebučių kaime, Švenčionių rajone. Šiuo metu tame kaime likę maždaug 24 namai, iš kurių tik aštuoniuose nuolat gyvenama, kiti tapę sodybomis, kur dažniausiai atvažiuojama vasaroti.

Pradinę mokyklą lankė Činčikų kaime, netoli gimtojo kaimo. Su tėvais ir kaimynais kalbėdavo tik tarmiškai – bendrine kalba pradėjo stengtis kalbėti tik mokykloje. Baigus keturias klases, tėvai gavo žemės buvusiame Paguželskio dvare, netoli Šventos kaimo, Švenčionių rajone. Jie ten persikėlė ir gyveno apie porą metų. Penktą klasę baigė Daukšių kaime, o šeštą klasę pradėjo lankyti dabartinėje Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazijoje (tik tada dar buvo gerokai mažesnė nei dabar). Kai dvarą ir ūkinius pastatus nugriovė, sugrįžo atgal į Trebučius. Namas nedidelis, galima sakyti vienas didelis kambarys, kuriame gyveno tėvai, Genovaitė ir jaunesnis brolis, jaunesnė sesė ir tėvo brolio žmona su sūnumi.

Baigusi vidurinę (tuo metu 11 klasių), įstojo į Kultūros-švietimo technikumą, studijavo bibliotekininkystę. Tuo metu buvo aktyvi sportininkė, pasiekimai ir rekordai ilgai dar kabėjo garbės lentoje (bėgimas, šuoliai, rutulio stūmimas, žaidė krepšinį). Nors prieš bibliotekininkystę galvojo studijuoti fizinio lavinimo institute (M. Gorkio g.) – pirmąjį egzaminą išlaikė, o antrasis egzaminas turėjo būti plaukimas, o plaukti nemokėjo. Tuo metu kartu pusseserė buvo, kuri ir nutempė į kultūros-švietimo technikumą. Mokslai truko metus ir septynis mėnesius. Turėjo atlikti tris praktikas: pirmoji Vilniuje, antroji Šiauliuose, o trečioji Joniškyje. Baigusi 1958 m. bibliotekininkystę, išvažiavo dirbti į Joniškį, kur paskutinioji praktika buvo. Joniškyje dirbo iki 1962 m. spalio mėnesio. Kadangi į Švenčionis atvažiuodavo vos kartą per metus (nes tekdavo važiuoti net su keliais persėdimais), traukė sugrįžti į gimtuosius kraštus. Galiausiai 1962 m. lapkričio mėnesį pradėjo dirbti Švenčionių bibliotekoje, kur buvo ir direktoriaus pavaduotoja, ir vaikų skyriaus vedėja. Bibliotekoje dirbo iki 1985 m. Vėliau Švenčionių seniūnijoje dirbo sekretore, o išėjusi į pensiją dar metus dirbo vaikų darželio auklėtoja.

Genovaitė užaugino dvi dukras, turi 3 anūkus ir vieną proanūką.

Kalbėjom kaip mokėjom

Kviečiame pasiklausyti Genovaitės Šiaudžionytės-Pretkelienės pasakojimo apie gimtojo Trebučių kaimo tarmę. 

Pažiūrėjus per televiziją transliuojamas „Myliu Lietuvą“ laidas, kilo mintis papasakoti apie mano gimtajame kaime vaikystės metais vartotą kalbą. Ta mūsų kalba buvo lyg ir skolinys kai kurių žodžių iš kitų kalbų. Tuo metu, šalia mūsų gyvenantys žmonės girdėjo lenkų, rusų, baltarusių, žydų ir kitas kalbas. O ir valdžios keitėsi: rusų, lenkų, vokiečių ir vėl ilgus metus rusų. Gyvenom kaime, bet sakydavom ūlyčioj, savo namus vadinome pirkiomis.

Mūsų pirmasis namas (pirkia) buvo vieno kambario, kaip ir daugumos kaime. Viskas kartu, kaip šiandien pasakyčiau, ir virtuvė, ir miegamasis, ir vaikų kambarys, ir salonas. Kaime buvo šeši namai pastatyti išvien su tvartu – iš jų keturiuose tik vienos durys, per kurias įeidavo ir žmonės, ir gyvuliai į tą patį koridorių, tik vieni į pirkią, kiti į tvartą. O vienas namas gal net iki 1958 m. buvo be kamino.

Namų langai (lungai) buvo nedideli, per juos mes žiūrėjom (dabojom). Padabai kas ti ragis (pažiūrėk kas ten matosi), sakydavo mama. Mes, vaikai, kalbėdami apie savo tėvą, sakydavom tota, o kreipdamiesi į jį sakydavom tata. Mama, o kur šindzia nuėjo mūsų tota? (o kur šiandien nuėjo mūsų tėtis), klausdavom mamos. Tota šindzia nuvejo šienauc pievos (tėtis šiandien nuėjo šienauti pievų), atsakydavo mama. Mamą mes ir vadindavom mama, o kalbėdami apie ją sakydavome moma. Ė kur mūsų moma? Tėvelis atsakydavo: šiundzia mamai ganyc karvės koleika (šiandien mamai eilė ganyti karves). Dabar tu pavalgyk i nuveisi palaisc mamos, paganysi. (Dabar tu pavalgyk ir nueisi išleisti mamą, paganysi.)

Kalbant žodžiai, kurie baigiasi galūne –lė, buvo tariami kietai: pelē, kiaulē, avelē.

–Mama, šiundzia su Maryti aisme prie ažiaro. Ti bus švintė! (Mama, šiandien su Maryte eisim prie ežero. Ten bus šventė!)

Tuo metu mūsų name jau buvo medinės grindys (padlagos). Ant sienos kabėjo sieninis laikrodis (zagarkas). Kiek dabar adzynų (valandų)?, klausdavo mūsų mama.

Ant sienos, kertėje, kabėjo šventi paveikslai – abrozai, taip mes juos vadinome. Čia pat, kertėje, stovėjo didelis stalas, aplink jį su ilgais suolais – zoslanais. Kėdes mes vadinome taburetkom, didžiausią vietą kambaryje užėmė krosnis, kurią vadinome pečium su prie jo pristatytu pečiuku. Prie pečiaus prisiglaudusios kampi stovėjo nedidelė spintelė – šiepelē. Ant jos buvo padėti šierčikai (degtukai), ugniai užkurti. Mažiems mums drausdavo liesti degtukus, – i vė kliudėt šierčikus? Sakiau nekliudzyc! – pabardavo mus mama, kai degtukus rasdavo kitur padėtus.

Prie mūsų pečiaus atremtos stovėjo kačerga (puodui pastumti), ukvotai (puodams pakelti), čepelnykas petelniai (keptuvei kilnoti), mėtėsi skuduras puodakelis – puodams nukelti. Kambaryje stovėjo šiepa (spinta) su drabužiais, skrynia drabužiams laikyti vadinosi kuperku. Šiepoje kabėjo spadnyčios (sijonai), undarokai (ilgi sijonai), nažutkos (bliuzelės), suknialēs (suknelės), maninarkos (švarkai), kvartukai (prijuostės). Buvo sudėtos skaralēs (skarelės), abrūsai (rankšluosčiai), paklodės. Avėjom tada tupliais (batais), čebatais (batais ilgais aulais), veilokais (veltiniais), čeverykom, kamašais. Kojas apmaudavom ne kojinėmis, o punčiakomis, ne puskojinėmis, o škarpetkom. Miegojom tada medinėse lažiose (lovose), ant šiaudais prikimštų sienikų (čiužinių). Galvos ilsėjosi ant vištų plunksnomis prikimštų paduškų (pagalvių). Užsiklodavome vatinėmis kaldromis. Maistą valgydavome iš bliūdelių (dubenėlių), torelkų (lėkščių). Kabinom jį šaukštais ir videlcom (šakutėm). Valgėm bacvinių (burokų), bulbų (bulvių) su morkvomis (morkomis) sriubas. Virėm ir valgėm kvošelieną (šaltieną), kepėm kakorą (kugelį). Vakarienei kas vakarą virėm bulbas (bulves), kurias valgėm su gira, maslienkom (pasukos).

Giros receptas: smulkiai supjaustom cibulį (svogūną), įdedam į didesnį bliūdą (dubenį), užberiam druskos, pamaigom su šaukštu, įpilam naminės giros, šaukštą grietinės, išmaišom ir ragaujam. Jeigu rūgštu – skiedžiame su vandeniu tol, kol skonis patiks.

Mama mus šaukdavo: aikit valgyc, jau bulbos gatavos (išvirė). Kartais sakydavo: paim viedrų (kibirą) i atneš undenio (vandens) iš šulnio (šulinio). Arba mus įspėdavo: šiundzia mes su totu aisma miestan i tau raiks palaidzyc karvį, anos bus prie Dzidziajai balai. Iškošus pienų, sustacyk viedran su šaltu undeniu. Mes un vakaro ataisma.(Šiandien mes su tėčiu eisim į miestą ir tau reikės pamelžti karves, jos bus prie didžiojo tvenkinio. Iškošus pieną, sustatyk į kibirą su šaltu vandeniu. Mes vakare ateisim).

Mes ne kalbėdavom, o utarijom. Menu (prisimenu), kai susirinkę vyrai, kalbėdami pavyzdžiui apie Panevėžį, sakydavo: ti, Lietuvoj (ten, Lietuvoje). O tai kur mes gyvenam, kodėl jie taip sako? – galvodavau, nedrįsdavau įsiterpti į jų kalbas.

Prauscies (praustis) eidavom pircin (į pirtį), prie pircies buvo iškasta dzidelē (didelė) duobė su vandeniu – šieželka (tvenkinys). Cviekus (vinis) traukdavom su apcūgom (replėm), o įkaldavom su kūjeliu (plaktuku).

Sakydavom ne vestuvės, o vesalia, ne svočia, o svocia. Kaime mes šokom kuokinėse (šokiuose). Savo kiemą vadinom ačlaimu. Mūsų kieme augo bezai (alyvos), didelė aglē (eglė). Sodely augo obelys ir grūšios (kriaušės). Buvo i peračkų (serbentų), anos buvo gardzios. Miškan aidavom uogauc i grybauc. Rinkom spalgenas (spanguoles) Kūčių kisieliui. Mūsų miškeliuose augo stariežės (ūmėdės), voveruškos (voveraitės), kazliekai (kazlėnai) ir kitokie grybai.

Pavasarį atskridęs vieversalis (vieversėlis) pralinksmindavo savo giesmi. Laukėm ir špokų (varnėnų) giesmelių, laukėm baciono (gandro), kuris gaudzis varlas (gaudys varles) ir kurio aš prašiau, kad atneštų man sesutę – ir atnešė.

Prasidėdavo ir darbai daržuose – darži sodzindavom morkvas (darže sodinome morkas), bulbas (bulves), cibulius (svogūnus), bacvinius (burokus), pasolius (pupeles). Rudenį dažnai išgirsdavai kalbantis: Ė tu kū cia darai? Ė užaugo tavo cibuliai? Mano tai cibuliukai mažuciai, cik bacviniai dzideli ažaugo. (O tu ką čia darai? Ar užaugo tavo svogūnai? Mano tai svogūnai mažučiai, tik burokėliai dideli užaugo). Žąsys buvo vadinamos žūsimis (žūsis), antys – uncimis (uncis), kalakutai – kurkinais. Mes, vaikai, nežaidėme, o bovijomės.

O štai kaip kaime mes vieni kitus vadinome: Adolfas – Aduolpa, Aleksandras – Oliukas, Alfonsas – Alponas, Antanas – Untanas, Apolonija – Paliusia, Boleslava – Bolia, Elena – Alena, Eleonora – Lionia, Jadvyga – Jadzia, Jonas – Jonucis, Pranė – Pranciška, Vanda – Vandzia, Veronika – Varuonika, Viktoras – Viktaras.

O štai mūsų savaitės dienos: pirmadienis – panidzelnikas, antradienis – utarnikas, trečiadienis – sarada, ketvirtadienis – četvergas, penktadienis – pėtnyčia, šeštadienis – subata, sekmadienis – nedielia. Mėnesis – mėnasis, mėnuliukas – mėnasalis.

Ė kū tu nori man pasakyc? (ką tu nori man pasakyti?) Aš visciek nieko negirdziu. (aš vis tiek nieko negirdžiu) Ė tai kū tu misliji daryc? (o tai ką tu galvoji daryti?). Tokiomis ir panašiomis utarkom (pokalbiais) girdėjome kalbant mūsų kasdieninėje kalboje 1940 – 1958 m. Švenčionių rajone, Trebučių kaime. Tarmes pateikė Genovaitė Šiaudžionytė-Pretkelienė, buvusi kaimo gyventoja. Pridedamas tarmių žodynas:

„Visko buvo, visko daug nutiko. Gyvenimas ilgas…“ užbaigė mūsų pokalbį Genovaitė.

Parengė Švenčionių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos skaitytojų aptarnavimo ir bibliografinio-informacinio skyriaus bibliografė Asta Podnebesnova

Informaciją pateikė Genovaitė Šiaudžionytė-Pretkelienė

Nuotraukos Astos Podnebesnovos ir Genovaitės Šiaudžionytės-Pretkelienės asmeninio archyvo