Šie metai ypatingi, nes 2026 m. Švenčionys švenčia savo 540 metų jubiliejų! Ta proga su nekantrumu noriu pristatyti Alberto Dindos prisiminimus apie senuosius Švenčionis. Albertas Dinda Švenčionyse visiems labai gerai žinomas, aktyvus ir veiklus žmogus. Gimęs 1950 m. ir augęs šiame mieste, Vilniuje baigęs mokslus (tuometiniame Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute pirmus metus studijavo fizikos ir elektrotechnikos specialybę, bet po metų perėjo į matematikos specialybę) sugrįžo į Švenčionis ir visą laiką dirbo mokytoju: matematikos, astronomijos, informatikos, porą metų fizikos, vedė įvairius būrelius. Daug metų jo mokiniai mokėsi Jaunųjų programuotojų mokykloje nuotoliniu būdu. Uždavinių sąlygos būdavo spausdinamos laikraštyje („Komjaunimo tiesa“), o programas vaikai rašydavo ant languoto popieriaus ir siųsdavo į MII (Kibernetikos, o vėliau į Matematikos ir informatikos institutą). A. Dinda vedė „Jaunųjų programuotojų būrelį“ Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazijoje, o vasarą važiuodavo į JPM stovyklas, ten draugiškai visi dirbdavo. Nuo jaunų dienų turėjo daug pomėgių – fotografija, radiotechnika. Visada puikiai sekėsi ne tik tikslieji mokslai, bet ir kalbos. Dirbdamas mokytoju, mokyklos estradiniame ansamblyje grojo gitara, nuo 2018 m. gieda Švenčionių Visų Šventųjų bažnyčios chore. Kaip dirbdamas mokykloje, taip ir dabar, aktyviai dalyvauja įvairiose veiklose.

Albertas Dinda pasidalino įspūdingais prisiminimais apie tokį miestą, kokio daugelis jau nebepažįsta. Įdomu ir tai, kad mokytojas turi surinkęs ir išsaugojęs labai daug vertingų miesto nuotraukų iš skirtingų laikotarpių. Kviečiame ir Jus, skaitant pasivaikščioti Švenčionių miesto gatvėmis, taip susipažįstant ir su istorija, kuri iš Alberto Dindos nuskamba įtraukiančiai, įdomiai ir per asmeninius prisiminimus.

Tai puiki galimybė giliau pažinti miesto istoriją ir dvasią!

Jaunojo Alberto prisiminimai apie senuosius Švenčionis

Švenčionys, Vilniaus g. 2 – gražus XIX a. pabaigoje statytas pastatas, džiaugiamės, kad jis yra išsaugotas. Dabar čia yra kultūros centras, biblioteka, pora parduotuvių. O kas čia buvo anksčiau? Žinoma, galiu remtis tik savo atmintimi ir įvairiais būdais gautomis fotografijomis. Pirmojo pasaulinio karo metais šis pastatas jau puošė mūsų miestą. Atėjūnai vokiečiai čia įsirengė „Soldatenheimą“ – kareivių namus ir „Ofizierencasino“ – karininkų kazino! Žodžiu, poilsiauja ir pramogauja. Įsivaizduokit, jie ten fronte pasišaudo pasišaudo, po to iš kažkur gauna pinigų ir juos pralošia. Apačioje, visgi, palikta Šreiberio vaistinė, laikrodžių taisykla ir kelios parduotuvės. Policininko būdelė prie sankryžos demonstratyviai pargriauta. Žiūrėkite, čia jau mes šeimininkai. Bet žiemą ir jiems patiems ši būdelė visai neblogai tiktų pasislėpti nuo žvarbaus vėjo.

Tarpukariu po 1920 metų atėjo nauji „šeimininkai“. Vaistinė, laikrodininkas ir parduotuvės liko savo vietose, tačiau atsirado lenkų mokytojų knygynas, antrame aukšte – pavieto (rajono) seimelis, taigi – valdžios įstaiga. Be to, ir komunalinė taupomoji kasa, bei dar kelios įstaigos, kurių pavadinimų nuotraukose jau negali įžiūrėti.

Reikia nepamiršti, kad šio pastato antrame aukšte buvo ir tebėra didelė salė, kuri įvairiais laikais buvo pritaikoma visokioms reikmėms. Tačiau salė turi savo specifiką. Ji tinka posėdžiams, bibliotekoms, kinams, baliams ir pan. Laikui bėgant keitėsi užrašai tai rusų, tai vokiečių, tai lenkų, tai lietuvių kalbomis. Kiek čia pasikeitė per vieną šimtmetį!

Antrojo Pasaulinio karo laikų nuotraukų rasti nepavyko. Po paskutinio karo šiame name kurį laiką gyveno žmonės, o antrame aukšte buvo kinas (iš Lentupio gatvės arkos) ir suaugusiųjų biblioteka (iš Vilniaus gatvės arkos pusės).

Vietoje laikrodininko įsikūrė parduotuvė, kurioje galėjai nusipirkti muzikos instrumentų, dviračių, meškerių, net motociklų ir stalų su spintomis.

Tolėliau į arkos pusę – didelė audeklų parduotuvė. Čia pirkdavome medžiagas paltams, kostiumams, užuolaidoms, patalynei, virtuvės staltieses, siūlus, sagas ir net adatas. Po to tekdavo kažką siūdintis patiems, arba kiūtinti pas siuvėją, o jų Švenčionyse buvo pakankamai, nes tarpukariu buvo netgi siuvėjų mokykla. Mano bobutė buvo tokią mokyklą baigusi ir galėjo pasiūti bet kokį drabužį, tik gyvenimas taip susiklostė, kad teko gyventi vienkiemyje ir savo gebėjimus parodydavo nebent kaimynams ar giminaičiams.

Šis pastatas yra dviejų dalių, tačiau sujungtas į vieną. Dešiniau tarpukariu stovėjo dar vienas siauras vienaukštis gražus pastatas, kuris per karą buvo iš dalies sugriautas. Po karo jo vietoje pastatytas dviaukštis ir prišlietas prie pagrindinio pastato, nes taip yra patogiau.

Pažvelkime į šią mūsų miesto dalį iš kitos varpinės (Visų Šventųjų bažnyčios varpinės). Po karo toliau iki cerkvės buvo likę tik griuvėsiai ir balos, žvelgiant nuo Švenčionėlių ir Vilniaus gatvių sankirtos matėsi Strūnaičio gatvė, cerkvė, poliklinika… Vietoje turgaus aikštės pokariu buvo įkurtas miesto parkas. Eikime toliau.

Pokariu turgaus aikštę puošė dar vienas gražus mūrinis pastatas, kuris neišliko. Vietoje jo pokariu, jau gerokai atsigavus ir iškilus „poreikiui“, iš baltų plytų buvo pastatyta kavinė „Eglė“, kurios antrame aukšte buvo įrengtas viešbutukas. Pastatas originalioje formoje neišliko. Jis buvo sumodernintas ir šiuo metu jame įsikūrusi „Sodra“. Toliau iki dabartinės Rymo gatvės stovėjo du kuklūs mediniai pastatai, taipogi parduotuvės ir amatininkų dirbtuvės. Gal jau aštunto dešimtmečio eigoje, šioje vietoje išdygo restoranas „Beržuvis“. Mat išvystyto socializmo darbo žmogus jau nusipelnė ir kultūringo poilsio.

Atėjus nepriklausomybei, kurį laiką restoranas merdėjo, tačiau galop atsigavo ir tebetęsia savo veiklą. Štai dvi tos pačios vietos nuotraukos – žvilgsnis į dabartinę Rymo gatvę. Tarpukariu visoje Europoje (ir ne tik joje) buvo propaguojamas masinis sportas. Įvairių švenčių ir šventelių progomis (o čia gi tai Švenčionys!) organizuojamos visokiausios varžybos – tinklinio, futbolo, bėgimo, dviračių, slidinėjimo ir net bėgimo su dujokaukėmis žiemą. Atkreipkime dėmesį, kad pastato kampe įsikūręs kirpėjas. Tuoj mums šito prireiks, bet kiek paėjėkime šia gatvele ir pažvelkime į bažnyčios pusę. Ar atpažįstate tą gražų pastatą, prie kurio mes taip ilgai tupinėjome? Jis dešinėje nuotraukos pusėje. Pastatai sugriauti, apgadinti, tačiau buvo nugriauti, nes nugriauti ir pastatyti naujus buvo ideologiškai, o gal ir ekonomiškai naudingiau.

Septintame dešimtmetyje dabartinėje Rymo gatvėje (anksčiau Pionierių g.) Buvo pastatyta nauja kultūrinių prekių parduotuvė. Čia atkeliavo radijo imtuvai, televizoriai, žaislai, laikrodžiai, muzikos instrumentai ir panašūs daiktai. Žymiai vėliau, gal aštunto dešimtmečio pabaigoje, tolumoje buvo pastatyta Statistikos valdyba. Čia iš senųjų gimnazijos patalpų atsikraustė statistikos skaičiuotojai.

Bet grįžkime atgal į Vilniaus gatvę. Visi mūriniai pastatai esantys netoli Švenčionėlių ir Vilniaus gatvių sankirtos yra pastatyti po paskutinio karo. Aš dar prisimenu, kaip buvo statomi dviaukščiai Vilniaus ir Švenčionėlių gatvėse. Statybininkai neturėjo net kranų ir plytas užnešdavo į viršų ant savo pečių. Vėliau reikalai kiek pasitaisė ir statybos įsibėgėjo. Jau pastačius tuos kelis dviaukščius atsirado poreikis steigti Buitinio Gyventojų Aptarnavimo Kombinatą. Apie 1966 metus buvo įsteigta net speciali tam skirta ministerija. Tuo būdu namudininkai (pvz. batsiuviai) buvo priversti keltis į BGAK, arba išsipirkti patentus dirbti namuose. Naujame pastate (Vilniaus g. 10) įsikūrė didelė siuvykla, fotografai, kirpėjai, laikrodininkas, radijo ir televizorių taisytojai, batsiuviai, mezgėjos ir net skalbinių priėmimo-išdavimo punktas. Visko tikrai neišvardinsiu, nes kažkur savo patalpose pasiliko vilnų karšykla, lentpjūvė, medžio dirbinių (vadinome graboriais) dirbtuvės ir dar bent kelios paslaugos. Pavyzdžiui, „buitiniame“ galima buvo išsinuomoti dulkių siurblį ar grindų blizgintuvą. Išblizgini savo latviškais dažais dažytas grindis ir pasijunti laimingas. Primenu, kad kalbame apie 7-8 praeito amžiaus dešimtmečius. O apie 1974 metus vestuvininkai jau galėjo fotografuotis visame gražume, t.y. turėjome spalvotą paviljoninę fotografiją.

Priešingoje Vilniaus gatvės pusėje griuvėsių vietoje, maždaug apie 1962–1963 metus išdygo kino teatras „Taika“. Taigi, kinas iš Lentupio gatvės persikėlė į modernias patalpas Vilniaus gatvėje. Salė tikrai atrodė įspūdingai, gal tik mokyklų salės buvo didesnės. Vienas iš pirmųjų seansų buvo vaidybinė pasaka apie Ilją Muromietį ir revoliucinė juosta „Optimistinė tragedija“. Pavadinimai labai simboliniai, kurie mane dabar verčia labai stipriai susimąstyti. Tuomet aš buvau paauglys, kuriam daug kas rūpėjo, tačiau viskas lėkė prabėgom – lakstėme gatvėmis klebančiais dviračiais ir tai buvo pats geriausias jausmas, kokį tik įsivaizdavome.

Eidami toliau Vilniaus gatve randame dar vieną „išvystyto socializmo“ laikų pastatą. Dabar čia prekiaujama gėlėmis linksmam ir liūdnam atvejams. Pradinė jo paskirtis buvo vaistinė. Tiems laikams tikrai nebloga, vaistus iš visokių miltelių pagamindavo per porą valandų. Tiesa, galima buvo nusipirkti ir gamyklinių vaistų, tačiau visokias mikstūras, miltelius ir tepaliukus gydytojai mikliai tebeišrašinėdavo, bet svarbiausia – jie buvo veiksmingi, nes importinių bakterijų gal dar neturėjome.

Eikime toliau. Čia mūsų laukia dar trys labai svarbūs pastatai, be kurių tais laikais atrodytų, jog gyvename blogai. Pirmiau randame buvusį gastronomą. Šviesus, dideliais stikliniais langais, septinto dešimtmečio pastatas. Jau buvo ir savitarnos skyrius, kur galėjai greitai nusipirkti makaronų, kruopų ar kažko kito stambiose pakuotėse. Dešra buvo sveriama, taigi, reikėjo stovėti eilėje. Galėjai pirktis konservų, pavyzdžiui latviškų šprotų aliejuje.

Eikime toliau, čia randame universalinę tų pačių laikų parduotuvę. Mes ją vadindavome tiesiog „univermagu“. Pirmame aukšte pirkdavome batus, o antrame – gatavus(t.y. jau pasiūtus) drabužius. Kažkur parduodavo užuolaidas, apatinius drabužius ir pan. Kiekvieną sekmadienį apibėgdavome beveik visas parduotuves – gal ką nors „išmetė deficitinio“. Nesąmonė. Deficitinio reikėjo ieškoti barakuose taro Vilniaus gatvės ir turgaus. Ten buvo perkybos bazė. Bet kartais pasisekdavo ir parduotuvėse. Štai vieną kartą į „univermagą“ užvežė japoniškų Tetoron lietpalčių. Tai sintetinė medžiaga, tais laikais neįprasta. Lietpalčiai brangūs, nieks jų neperka, nors sekmadienis. Pardavėjas (Kalmanas) sugalvoja triuką. Liepia valytojai, atnešti kibirą švaraus vandens. Keturi vyrai laiko ištempę tą lietpaltį, o pardavėjas, tarsi koks fokusininkas, supila ant to lietpalčio visą kibirą vandens. Vanduo nelyginant koks gyvsidabris būtų, teliūskuojasi ant lietpalčio, o pardavėjas visaip reklamuoja gaminį. Vandenį vyrai supila atgal į kibirą, pardavėjas ore stipriu mostu nupurto likusius vandens lašus ir vėl rodo pirkėjams – lietpaltis sausutėlis. Tuoj atsiranda norinčių pirkti ir visi lietpalčiai mikliai išgaruoja. O ar dabar kas taip reklamuoja prekes?

Dabar būdami šalia buvusio univermago apsisukime aplink ir kitoje gatvės pusėje pamatysime nedidelį pastatą. Tai tikrai senas pastatas, jo istorija mažai žinoma. Bet aštuntame dešimtmetyje ten buvo gaminami pieno mišinukai vaikams. Daugelis mamyčių neįstengdavo maitinti savo pienuku, tai ši įstaiga itin padėdavo. Jos paskirtis nedaug tepasikeitė, dabar maitina ir girdo tuos pačius jau suaugusius savo buvusius klientus, na ir visus kitus, kurie pasijunta išalkę.

Ir štai priėjome sankryžą, kur Strūnaičio gatvė įsirėžia į Vilniaus gatvę. Kadaise XIX a. pradžioje čia stovėjo medinis namas su balkonu.

Pasakojama, kad iš šio namo balkono Napoleonas Bonapartas stebėjo savo kariuomenės paradą. Nesu istorikas, tačiau sugretinkime kelis faktus. Napoleonas Vilniuje gerokai užtruko duodamas visokius parėdymus įvedant naują valdžią. Be to reikėjo užtikrinti maisto tiekimo logistiką. Dvarininkai buvo įpareigojami pateikti maisto ir arklių transportą. Tai jam sekėsi neblogai, nes jis buvo sutiktas svetingai įteikiant jam Vilniaus miesto raktus (gal tai tik legenda?). Rusų kariuomenė traukėsi į rytus ir stengėsi išvežti visas maisto atsargas. Šios kariuomenės nuotykiai Švenčionyse trumpai aprašyti Levo Tolstojaus romano „Karas ir taika“ dvyliktame skyriuje. Ko nesugebėjo išsivežti – paprasčiausiai sudegindavo. Kai Napoleonas atvyko, Švenčionyse jau buvo prancūzų kariuomenė ir buvo forsavusi Kunos upę, kuri tais laikais buvo užpelkėjęs Kunos ežeras. Kam forsuoti tai, ką galima lengvai apeiti? Pasakojama, kad prancūzai net skendę toje vandeningoje upėje. Jei žinotume tą vietą, tai aptvertume gražia tvorele, pastatytume faneros lapą ir užrašytume bent penkiomis kalbomis: lietuviškai, lenkiškai, prancūziškai, vokiškai ir angliškai. Nes svetimšaliai, nemokėdami mūsų kalbos, mūsuose dažniausiai nuskęsta pačiose neįtikinamiausiose vietose. Mitas! Bonapartui palaikyti kompaniją buvo pasamdyta išsilavinusi panelė, mokėjusi gražiai kalbėti prancūziškai. Jie gražiai bendravo ir gėrė arbatą. Gal ir buvo imperatorius išėjęs į balkoną pamojuoti kuriam nors savo pulkui. Prieš tai jis buvo sustojęs Pabradėje. Taigi kas 40–50 km reikia keisti žirgus. O Bonapartui greitai reikėjo pasiekti Gluboką (dabar Baltarusijoje), tai jis ilgai nedelsdamas turėjo išvykti į Adutiškį (bet tai neracionalu). Dar reikėtų priminti, kad prieš tą karą prancūzai Rusijai gamino žemėlapius, kartu jais apsirūpindami ir patys. Beje, pabradiškiams labiau pasisekė. Jų karčiama buvo mūrinė, tai dar ir dabar niūriai tebestovi. O šis medinukas paskutinio karo laikais sudegė, kaip ir daugelis kitų panašių pastatų.

Dabar ties ta vieta atokiau nuo gatvės stovi naujasis savivaldybės pastatas, kuris atsirado gal septintame ar aštuntame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.

Bet grįžkime į sankryžą. Joje XIX a. pirmoje pusėje stovėjo Šv. Petro ir Pauliaus maža medinė cerkvė. O už caro ir parapijiečių aukas apie 1898 metus pastatyta nauja mūrinė, tik jau Šventos Trejybės cerkvė, kuria mes ir dabar galime grožėtis.

Kitoje Strūnaičio gatvės pusėje matome paštą. Jis atsirado praeito amžiaus septintame dešimtmetyje. Didelė klientų salė, daug dirbančių – priima siuntas, registruotus laiškus, prenumeruoja laikraščius ir žurnalus. Operacijų salė gal trigubai mažesnė. Tuo metu atsirado vadinamieji pašto kodai, tai buvo ir laiškų rūšiavimo mašina, kuri žymiai pagreitindavo darbą. Paštą iš visų pašto dėžučių reikėjo surinkti, atvežti ir išrūšiuoti. Pačiuose Švenčionyse buvo gal net trys (gal daugiau) dėžutės, o dar aplinkiniuose kaimuose buvo pašto skyriai. Atsirado telegrafo ir „tarpmiestinio“ telefono skyrius. Ateini į paštą, blanke užrašai siunčiamą tekstą ir adresatą. Telegrafistė nustato ryšį su atitinkamu telegrafo skyriumi ir „atstuksi“ tekstą. Kitame gale tekstas sugula ant juostelės, kuri priklijuojama prie tokio paties blanko ir spėriai vežama adresatui, jei tai „žaibo“ telegrama. Priešingu atveju telegramą gausi kitą dieną. Tarpmiestiniam pokalbiui reikėdavo užsisakyti laiką. Telefonistė sujungdavo, o vėliau, gal po kokio dešimtmečio, jau galima buvo iš telefono kabinoje esančio aparato skambinti. Rajone buvo išvystytas laidinis radijas, o pašto krose stovėjo galingas ir tiems laikams modernus radijo mazgas. Kartą per savaitę buvo transliuojama ir vietinė vienos valandos trukmės laida, o vielinis radijas nutildavo tik nuo dvyliktos nakties iki šeštos ryto. Kultūros namuose buvo specialistas, kuris rengė reportažus šiai laidai juos įrašydamas į magnetofono juostelę. Kartais reportažus teikdavo ir respublikiniam radijui. Moderni dekadinė-šachinė telefonų stotis jau operavo penkiaženkliais telefonų numeriais, telefonai jau turėjo rinkiklius, tad telefonistės dirbo tik su tarpmiestiniu ryšiu. Stotis užėmė beveik visą kroso antrą aukštą, dirbo keli inžinieriai ir visas pulkas specialistų. Orinės telefono linijos pakeistos kabelinėmis, išraustas beveik visas miestelis skersai ir išilgai. Daugelis tarnautojų namuose įsitaisė laidinį telefoną. Atrodė, kad gyvename visai neblogai.

Šiek tiek paėjėjus Strūnaičio gatve būtume radę senąją gražiai mėlyną medinę polikliniką. Beje, kaip ir daugelis medinukų, ji sudegė. Visai ne per karą, o jau galima sakyti naujais laikais. Gal šioje vietoje reikėjo statyti naują pastatą, o gal tikrai įvyko netikėtas gaisras. Bet senoji poliklinika primena tuos laikus, kai beveik viskas buvo viename hole. Kelis žingsnius žengęs iš okulisto, galėjai patekti pas dantistą, o iš dantisto pas rentgenologą. Bet gal nenorėtume grįžti į tuos laikus. Dabar ir medžiagos, ir technologijos, ir specialistai visai kiti. Kad tik blogiau nebūtų!

Grįžkime į Vilniaus gatvę. Šalia cerkvės matome dar vieną labai seną medinį pastatą. Iki nepriklausomybės laikų čia buvo teismas. Vėliau buvo privatizuotas ir jame įsikūrė baldų parduotuvė. Bet pastato visas interjeras yra pritaikytas būtent teismui ir atrodo, kad tokia jo paskirtis ir buvusi. Tiksliau nieko nežinau. Šio pastato kiemo gale buvo dar vienas nedidelis pastatas, kuriame glaudėsi Švietimo skyriaus metodinis kabinetas. Čia buvo rengiama visokia metodinė medžiaga mokykloms, daromos prozos, poezijos ir muzikinių kūrinių kopijos. Vėliau šis pastatas buvo nugriautas ir jo vietoje pastatyta vaikų poliklinika, kuri buvo panaikinta ir jos vietoje įsikūrė darbo birža, dabar užimtumo tarnyba.

Eikime toliau. Čia po karo buvo tuščias sklypas, gal pastatai buvo sudegę, bet septintame dešimtmetyje pastatytas visai naujas pastatas „partkomui“. Nepriklausomybės laikais „partkomas“ savo funkcijų neteko ir čia atsikėlė teismas. Visi septinto-aštunto dešimtmečio pastatai turi kampuotą formą ir didelius langus. Tokia buvo mada. Tai Švenčionyse tuo laikotarpiu buvo pristatyta tikrai daug įvairių pastatų, kas sudarė greito vystymosi įspūdį.

Gal jau gana apie tuos naujus pastatus. Grįžkime prie senesnių. Štai medžių paunksmėje rymo tikrai senas ir niūrus pastatas. Sename Švenčionių miesto žemėlapyje-schemoje randu užrašą, kad čia „tiurma“, t.y. kalėjimas. Taigi, teismas nuo kalėjimo visai netoli. Tiesa, tarpukariu darytoje nuotraukoje jau randu, kad čia yra „Sąd grodzki“, kitaip – miesto teismas. Tai kur gi atsidūrė kalėjimas? Kantrybės, surasime ir jį. Legendos pasakoja, kad kadaise, carų laikais, ant Golodajevokos (Alkakalnio) kalno buvusios kartuvės ir visi nuteisti myriop buvo siunčiami ten. Nėra taip toli, tik tas kalnas tęsiasi išilgai Užupio gatvės, tai vietą rasti būtų sunku, nes tų kartuvių likučių tikrai jau nėra.

Paėjėkime iki Vilniaus ir Stoties gatvių sankryžos. Viename kampe tarp žalumos matome buvusios melioracijos valdybos pastatą, kuris dabar yra privatizuotas, nes melioracijos gal jau nė nereikia, greitai imsime kurti „antimelioracines“ valdybas, kurios rūpinsis pelkių gyventojų gerove ir pasienio saugumu. Kitoje Stoties gatvės pusėje matome leidyklą „Firidas“. Ji taipogi susikūrė jau brandaus socializmo laikais, nes buvusioje leidykloje taikyta poligrafija jau neatitiko jokių net minimalių reikalavimų net „Žvaigždės“ laikraščiui. Leidykla veikia ir dabar, galime pasidžiaugti.

Eikime link stoties ir rasime du mūriukus. Vienas Giliai kieme, dviaukštis pastatas, o kitas arčiau kelio vienaukštis keturkampis su uždaru stačiakampiu, labai nedideliu kiemu.

Tarpukariu čia tikrai buvo kalėjimas, o pokariu – tuberkuliozės dispanseris. Džiaugiuosi, kad ten dirbo dvi talentingos gydytojos Činčikienė ir Džiaukštienė, kurios išgelbėjo daugelį gyvybių ir pagydė didžiulį pulką ligonių. Mano paauglystės metais šis pastatas buvo aptvertas aukšta medine aklina tvora.

Eidami toliau randame buvusį Sanitarinės Epidemiologinės tarnybos pastatą. Nemažas, dviaukštis, statytas maždaug septintame dešimtmetyje. Reikėjo tikrinti visuomeninio maitinimo įstaigas – valgyklas, restoranus, vaikų darželius, mokyklas, viską kur yra ilgalaikis žmonių susibūrimas. Netgi turguje patikrindavo sviestą, grietinę ar sūrius pardavinėjančias močiutes, ar jų produkcija yra tinkama vartojimui. Sekdavo epidemiologinę rajono situaciją.

Pagaliau pasiekiame gražiai išsilaikiusį raudono mūro pastatą. Tai senas, atrodo Pirmojo Pasaulinio karo laikų (ar ankstesnis) statinys. Kokia buvo jo pirminė funkcija galima tik spėlioti – kareivinės, bendrabutis, administracinis pastatas, geležinkelio tarnybos pastatas. Po karo čia buvo vienas iš Švenčionių ligoninės skyrių.

Eidami toliau randame autobusų stotį. Tai labai senas pastatas. Jį galime rasti Pirmojo Pasaulinio karo epizodų nuotraukose. Pro Švenčionis ėjo siaurasis geležinkelis iš Panevėžio pro Švenčionėlius į Lentupį. Tiems laikams ir net dvidešimto amžiaus antroje pusėje šis geležinkelis vaidino svarbų vaidmenį. Pirmojo pasaulinio karo metais mūsų rajone buvo nutiesta daug laikinų geležinkelių, nes reikėjo operatyviai atvežti maistą, ginklus, amuniciją, o taipogi išvežti medieną ar kokias kitas gėrybes.

Dar ir dabar yra užsilikę perono likučiai, o pažvelgus į Kunos upelio pusę dar visai neseniai galima buvo matyti garvežiui apgręžti skirto „trikampio“ likučius (pylimą). Tiesa, ši nuotrauka padaryta kitu rakursu, tad nėra labai įtikinama.

Iš čia žmonės važiuodavo į Lentupį, Naugarduką, Švenčionėlius, iš pastarųjų į Vilnių apsipirkti, į atlaidus ar turėdami kokių svarbių reikalų. 

Traukinius tempdavo garvežiukai, iš kurių kamino virsdavo garai ir dūmai. Beje, Švenčionys nebuvo svarbi stotelė, nes čia nebuvo vandentiekio bokšto. Šis buvo Švenčionėliuose ir Lentupyje. Garvežiui reikia nemažai anglies ir vandens. Nors pasakojama, kad pritrūkus anglies, pakelėje nukirsdavo medį, mikliai supjaustydavo nemažais gabalais ir važiuodavo toliau.

Nuo stoties atsisukime į miestą ir medžių paunksmėje matome nemažą dviaukštį taipogi labai seną pastatą. Carų laikais tai buvo „Marijinskoje ženskoje učilišče“ – Marijos vardo moterų mokykla. Mergaitės buvo mokomos kultūringo elgesio, gražių manierų, šokti ir skaičiuoti pinigus, t.y. vesti ūkio apskaitą. Kitaip sakant visko, ko prireiks dvarininkės gyvenime. Pirmojo Pasaulinio karo metu šias ir kitas greta buvusias patalpas buvo užėmę vokiečių kareiviai. Pačioje karo pabaigoje mūsų kraštietis Zigmas Žemaitis, tuo metu jau baigęs Odesos universitetą, padedant kitiems bendraminčiams iš vokiečių valdžios išsirūpino leidimą lietuvių gimnazijai. Žinome, kad draudimas rašyti lietuviškais lotyniškos abėcėlės pagrindą turinčiais rašmenimis buvo panaikintas dar 1904 metais. Pamažu traukiantis kariuomenei reikėjo kurti gimnaziją. Pastatas buvo paskirtas jei ne šis, tai kažkuris pakankamai didelis gretimas. Tačiau ką darbininkai padarydavo dieną, naktį kareiviai ir vagys ištampydavo. Nežiūrint viso to 1918-01-09 mokykla pradėjo savo darbą. Tačiau neilgai tai truko. Nauji atėjūnai sujaukė visus reikalus ir lietuvių gimnazija gavo nešti kudašių kitur, o šiame gražiame pastate įsikūrė lenkų mokytojų seminarija. Po paskutinio karo šiame pastate ilgą laiką buvo ligoninė.

Eidami į Rytus Partizanų gatve matome didžiulį naujos ligoninės pastatą, kuris atsirado maždaug tuo pačiu laiku, kaip ir Visagino atominė elektrinė. Gal ir neteisinga sąsaja, tačiau buvo numatyta grandiozinė sveikatos apsaugos programa, kuri žlugo kartu su senąja tvarka, o naujoji tvarka vis dar niekaip susitvarkyti negali.

Prieiname Strūnaičio gatvę. Joje taipogi galėtumėm rasti įdomių dalykų. Štai viename name, tiksliau jo pusrūsyje pokariu buvo maisto parduotuvė. Tiesa, dabar šis pastatas gerokai perdirbtas. Gera buvo turėti parduotuvę, nes iki centro toloka, svarbu, kad rastum ką nusipirkti. Strūnaičio gatvė ilga – net 2,5 kilometro, tai vis arčiau.

Taipogi galime rasti ir Sentikių maldyklą, kuri naujai sutvarkyta ir spindi visu gražumu. Ramybė šiems maldos namams.

Toliau eidami galėtumėm rasti septinto dešimtmečio viduryje statytą kepyklą, kuri užsidarė, vėliau jos patalpose buvo įrengta viena, po to kita parduotuvės, tačiau vieta nedėkinga, tad atrodo, jog čia nieko svarbaus ir nevyksta. Duoną mums kepa žemaitija ar kokios kitos Lietuvos kepyklos. Mums gi „neapsimoka“. Čia pat buvusios statybos ir remonto valdybos pastatai. Jau seniai nieko nestato ir neremontuoja. Buvo čia ir šarvojimo salė, bet gal ir šitai „neapsimoka“. Dar vienas savotiškai gražus buvęs dujininkų pastatas. Atveždavo dujų balionus, vėliau patys važiuodavome jų pasiimti, dabar veikla susijusi su žemės ūkiu. Vis šis bei tas.

Grįžkime prie tos sankryžos, kur ėjome Partizanų (anksčiau Totorių) gatve.

Kertame Strūnaičio gatvę ir atsiduriame šalia nediduko, niekuo neišsiskiriančio pastato. Memorialinė lenta skelbia, kad čia gimė Francišekas Žvirka – lenkų (o tuo pačiu ir mūsų) lakūnas. Kaip ir mūsų Steponas Darius su Stasiu Girėnu, bandė susidraugauti su oru. Visi maždaug tokio paties amžiaus, tik šis neskrido per Atlantą, tačiau labai mėgo dalyvauti aviacijos varžybose. 1929 metais kartu su kolega konstruktoriumi Stanislovu Vigura apskrido Europą įveikęs 5000 km maršrutu Varšuva-Erfurtas-Barselona-Venecija-Varšuva. Tais pačiais metais pasiekė II kategorijos lėktuvų aukščio rekordą 4004m. 1931 metais laimėjo aviaciniame ralyje į Taliną per Rygą pirmąją vietą. Kitais metais kartu su Vigura laimėjo pasaulines sportinių lėktuvų varžybas, tačiau kiek vėliau 1932-09-11 skrisdami į lakūnų susitikimą Prahoje, žuvo nulūžus sparnui. Nuotraukoje F. Žvirka dešinėje.

Mūsiškiai Darius ir Girėnas skrydžiui per Atlantą startavo 1933 metais liepos 15 dieną. Daugelis jaunų lakūnų žūdavo, kad šiais laikais galėtume drąsiai skraidyti iš vieno kontinento į kitą, nebijodami, kad kas nors atsitiks. Bet ir dabar visko pasitaiko.

Tekini lekiame Partizanų (buv. Totorių) gatve, kol surandame nemažą dviaukštį namą. Jis priklausė gana turtingai šeimai, tačiau po karo buvo konfiskuotas. Name apgyvendintos kelios šeimos. Viena rūpinosi meteorologiniais stebėjimais, kartais matydavome kylančius oro balionus. Už ūkinio pastato buvo visa orų stebėjimo įranga – vėjarodis, lietmatis, termometrai, barometras ir higrometras. Kelis kartus per parą duomenis reikėdavo perduoti sostinės meteotarnyboms. Vėliau ši stotis buvo panaikinta, nes buvo pastatyta automatinė kitoje, žymiai patogesnėje vietoje, o pastatas, atrodo, grąžintas savininko palikuonims.

Einame gatve toliau iki Lentupio gatvės. Čia prie sankryžos randame nemažą, sunkiai išsidrėbusį pastatą, kuris dabar nieko neprimena. Tarpukariu čia buvo Švenčionių elektrinė. Karo metu taipogi veikė, tačiau raudonieji partizanai pačioje karo pabaigoje ją susprogdino. Sprogimo nebūta stipraus, tačiau svarbius įrengimus stipriai apgadino, todėl miestelis be elektros kamavosi keletą metų. Mano atmintyje elektrinė būdavo paleidžiama anksti ryte, kai jau prireikdavo gatvių apšvietimo, ir sustabdoma vėlai vakare. Visą dieną miestelyje būdavo girdimas jos variklio dunksėjimas. Vėliau buvo pastatytas dar vienas variklis su dinama, nes elektros poreikis nuolat didėjo. Taip atėjo laikas, kuomet buvo pastatyta Kauno HES ir atvesti laidai iki Švenčionių. Tuomet ši elektrinė buvo užkonservuota ir įjungiama tik tuomet, kai nutrūkdavo elektros tiekimas iš Kauno HES. Kieme stovi dar vienas pastatas, kuriame buvo visa „elektros tarnyba“. Čia eidavai norėdamas įsivesti elektrą ar susimokėti už ją, ar norėdamas kažką paremontuoti savo elektros ūkyje. Elektrikų buvo nedaug, bet jų užtekdavo. Vėliau specialistai persikėlė į naujas patalpas miesto pakrašty, šalia kelio į Švenčionėlius, kur buvo visas naujasis elektros ūkis. Mokyklose buvo net įvestas elektrotechnikos dalykas, nes reikėjo kažkaip vaikus motyvuoti. Iš Švenčionių nusitiesė laidai į  Adutiškio ir Mielagėnų pusę, laukuose vis daugėjo elektros perdavimo linijų. Elektra pasiekė kaimus ir net vienkiemius. Taip visiems šviesu pasidarė, kad visas skriaudas užmiršome.

Dabar kiek (apie 220 m) paėjėkime Lentupio gatve į miesto pusę ir pažvelkime į septintu numeriu pažymėtą namuką. Jo langai dar ir dabar su grotomis. Tikriausiai labai svarbaus objekto būta? Neapsirikome. Po karo čia buvo laikraščio „Žvaigždė“ spaustuvė. Teko ne kartą joje būti. Buvo spausdinama vos ne viduramžišku būdu – naudojant presą. Tiesa, teksto rinkimas buvo mechanizuotas – kampe stovėjo milžiniškas linotipas. Tai beveik lubas siekiantis mechanizmas, kuris šiek tiek primena spausdinimo padidintą mašinėlę ir šiek tiek mechaninį kompiuterį. Spaudant klavišus iš magazino byrėdavo ant specialių laikiklių pritvirtintos bronzinės raidės, kurios sukrisdavo į kasetę sudarydamos vieną skilties eilutę. Po to jos būdavo užliejamos išlydytu švinu ir gaudavosi iškilios spaudos eilutė. Tokias eilutes sukraudavo į skiltis. Dar įdomu tai, kad tekstas tose skiltyse buvo veidrodiškai atspindėtas, tai surinkėjai turėjo mokėti skaityti tekstą abejomis kryptimis, nes pasitaikydavo klaidų, kurias reikėjo laiku ištaisyti. Taip surinktas tekstas skiltyse būdavo papildomas nuotraukų matricomis. Jos būdavo gaminamos ne pas mus. Toliau visa šita dėžė buvo dedama ant preso. Tepami dažai, dedamas popierius ir viskas suspaudžiama. Taip su kiekviena laikraščio puse. Darbas tikrai nėra produktyvus, bet spėdavo suktis. Žymiai vėliau spaustuvė išsikėlė į Stoties gatvę, ten jau buvo visai kitais principais veikiančios mašinos. Išsikėlus spaustuvei buvo prekiaujama drabužiais, buvo įsikūrusi veterinarinė vaistinė.

O štai kitoje gatvės pusėje buvo pastatyta jau trečioji Švenčionių vaistinė. Antrąją matėme Vilniaus gatvėje. Kur buvo pirmoji? Pakentėkite. Trečioji vaistinė buvo labai moderni, daug geresnė už antrąją. Nauji įrengimai, šviesios gražios patalpos, daug visokių vaistinių medžiagų ir pakankamai specialistų. Vienintelis trūkumas – patekti į vaistinę galėjai aukštais laiptais, tarsi liptum į dangų. Vietų, kur tekdavo aukštai lipti, buvo ne viena. Dabar čia baldų parduotuvė, nes vaistinių turime pakankamai.

Tolumoje, jau Gedimino gatvėje matome buvusio banko pastatą, bet apie tai kiek vėliau. Dabar dar dirstelėkime į Lentupio gatvę, čia dar yra ką prisiminti.

Kiek paėjėję link miesto aikštės randame penktu numeriu pažymėtą pastatą. Čia pokariu buvo pastatytas pastatas, kurio bijojo visi namudininkai, kolūkių ir tarybinių ūkių pirmininkai ir visos įstaigos kartu sudėjus. Tai finansų skyrius. Dabar – ne ką geriau – Mokesčių inspekcija (VMI). Specialistai tikrindavo, ar „popieriai ir finansai“ yra „tvarkoje“. Namudininkus kontroliuodavo, kad anie nesukčiautų ir deklaruotų savo pajamas. Didžiausias baubas. Greta – trečias numeris. Tai taupomoji kasa. Paprasti žmogeliai čia galėjo pasidėti „pasaugoti“ savo pinigus. Dar gaudavo net kelis procentus palūkanų, be to – galėdavo „pažaisti“ su obligacijomis. Kai kam net neblogai sekėsi, bet čia reikėjo išmanyti reikalus apie pinigus. Dar žmonės čia susimokėdavo už elektrą ar kitas paslaugas, ateidavo pasiimti savo pinigų, kai jų pritrūkdavo. Pastarasis pastatas ženkliai padidintas ir perstatytas. Šiuo metu jame įsikūręs Swedbankas. Taigi, iš esmės išlaikė savo „profilį“.

Šiek tiek žvilgtelkime pro tarpą tarp „Švedo“ ir kultūros centro salės. Ši salė taipogi atsirado po didelės rekonstrukcijos. Visi stebėjosi – kokį čia kluoną vidury miesto stato! Bet pripratome ir gerai.

Pro šitą plyšį matome miesto turgelį (nes turgaus nebeliko) ir meno mokyklos pastatą. Čia kiek sustokime. Po karo šioje vietoje buvo griuvėsiai, tad po labai ilgų svarstymų pagaliau buvo nutarta įrengti didelę „girdyklą“ – ant medinės pakylos buvo sumontuotas stogas, o po stogu prekiaujama alumi. Liaudyje šiam statiniui prigijo pavadinimas – „Paluba“, t.y. laivo denis – kažkuo buvo panašus. 

Paluboje buvo ir tualetas, net keista. Bet va šis tualetas „išgelbėjo“ dvi įstaigas. Palubos vietoje buvo pastatytas dar vienas bankas, o jo nišoje atsidūrė tas viešasis tualetas. Kitaip ir būti negalėjo. Dabar jau nė banko pavadinimo neprisimename. Tuomet rajono valdžia sprendė, kam gi šitą pastatą pritaikyti ir buvo nutarta čia steigti menų mokyklą, nes muzikos mokykla Švenčionyse jau buvo. Tai čia ją ir perkėlė, nes senos patalpos tikrai jau netiko nei muzikai, nei menams. Va kaip puiku, dar ir J. Siniaus vardu mokyklą pavadino. Viskas logiška.

Bet grįžkime kiek atgal, nes nuklydome nuo savo kelio. Lendame skersgatviu ties „trečiąja“ vaistine, kuri dabar yra baldų parduotuvė. Išėję į Gedimino gatvę tuoj pat turime bent kelis objektus. Gedimino gatvė caro laikais vadinosi „Kaznačejskaja“! Kitaip sakant, susijusi su pinigais. O pinigais kvepėjo viename pastate, kuris dabar pažymėtas penktu numeriu. Tarpukariu gatvė vadinosi „Skarbova“, taigi, vėl apie pinigus tame pačiame pastate. Pinigai ilgai čia karaliavo, bankas vis keitė pavadinimus – Lietuvos žemės Ūkio Bankas (1993 m.), NORD/LB (2003 m.), vėliau DNB ir išsinešdino iš Švenčionių. Dabar jau vadinasi LUMINOR. Dabar šis pastatas lyg ir globojamas vaistažolių fabriko, pamažu gražinamas, pamatysime, kas iš to gausis. Tai vienas gražiausių Švenčionių pastatų, tiesa, labai apleistas.

Šalia šio pastato arčiau į Adutiškio gatvę tuščia vieta, kurią pasiglemžė vaistažolių fabrikas. Buvo laikas, kai čia stovėjo antrasis mūsų knygynas, pastatytas septintame dešimtmetyje. Priešingoje gatvės pusėje matome niūroką mūrinį pastatą – buvusią komendantūrą.

Pasakojama, kad Antrojo pasaulinio karo metu čia sėdėjo vokiečių valdžios vietininkas. 1941 metais birželio 29 dieną vokiečiai užėmė Švenčionis. Švenčionių apskrities komisaru paskirtas Gustavas von Bekas. 1942 metų gegužės 5 dieną jis su keliais kitais pareigūnais buvo raudonųjų partizanų nukautas tarp Švenčionių ir Lentupio. Vietoje Beko buvo paskirtas Fritzas Olis, o mieste prasidėjo represijos. Į žydų kapines buvo atvaryti suimti 40 švenčioniškių ir sušaudyti. Vėliau aukos buvo perkeltos į katalikų kapines. Vėliau ties Juodeliškių kaimu sušaudyti 27 Švenčionėliškiai, 33 Adutiškyje, o Lentupyje ir kitur gal daugiau nei 200 žmonių. Nugalabyta daugiau kaip 500 Švenčionių apskrities gyventojų. Tai tiek apie vokiečių „darbelius“. Po karo šiame pastate buvo karinis komisariatas. Čia rinkdavo šauktinius į kariuomenę, vėliau pastatas privatizuotas ir įrengta šarvojimo salė.

Gretimo namo kieme už vartelių yra dar vienas namas. Būtų jis niekuo ypatingas, jei po karo jame nebūtų buvusi vaistinė. Bet gal už pačią vaistinę čia svarbesnė vaistininkė. Tiksliai jos pavardės nebeprisimenu, bet vaistų galima buvo gauti net naktį. Įsivaizduokit, kad žiemą, vakare žmogelis į kaimą rogėmis atsiveža gydytoją pas ligonį. Apžiūrėjus išrašo vaistus ir veža gydytoją namo į Švenčionis. Viskas uždaryta, jau vėlu, belieka belstis į vaistininkės langą ir prašyti malonės. Visokių vaistų nuo peršalimo ligų vaistininkė nakčiai pasiruošdavo, nes žinojo, kad tikrai skubių pacientų bus. Plaučių uždegimas – pavėlavai ir keliauk į aną pasaulį. Gyvybė brangiau už viską. Pinigai – kapeikos. Keliasi, miltelius supila į bonkutę, užpila destiliuotu vandeniu, suplaka, užkemša ir va tau vaistai. Kol nuvažiuosi namo, tai ištirps ir galima bus naudoti. O gerti tą mikstūrą tekdavo net po penkis kartus per parą, nes geresnių vaistų nė nebuvo. Štai toks pokaris buvo. Gydytojams ir vaistininkams paminklus reikėtų statyti.

Dar ne viską Gedimino gatvėje apžiūrėjome. Štai dar vienas pastatas, kuris kaip bažnyčia ar cerkvė išlaikė savo pirmykštę funkciją. Tai – gaisrinė. Tik dabar ji be bokšto. Jis buvo reikalingas, kad pamatytų gaisrą laiku, nes telefonai buvo laidiniai ir retai kas tokį turėjo. Be to, ir prisiskambinti būdavo sunku, nors įmanoma. Taigi, bokšte budėdavo dieną ir naktį, o pamatę gaisrą lėkdavo jo gesinti. Nuotraukoje matome pakabintas džiovinamas gaisrines žarnas, matyt geras oras. Sako, kad kadaise gaisrinės ekipažas buvęs kinkytas arkliais. Taigi, važiuoja grupė gaisrininkų, vežasi dvirankį siurblį, gaisrines žarnas ir statinę vandens. Ne kiek to operatyvumo, bet vis šis tas. Kai kur gaisriniai siurbliai buvo vietoje, pavyzdžiui prie malūnų, lentpjūvių ir pan. Bet tai tik pagalba. Prie tokio siurblio turi būti ir tinkamas šulinys su pakankama vandens atsarga, upelis, kūdra ar ežeras. Be to reikia ir stiprių vyrų, kurie vandenį galėtų pompuoti. Mano prisiminimuose jau motorizuota gaisrinės mašina, tiesa nedengta. Gražūs blizgantys šalmai. Vidžių gatvėje dažnai treniruodavosi gesinti gaisrą, nes buvo paruošų kontora, puodžiaus dirbtuvės, malūnas ir statinių gamykla (vėliau pieninė). Atlėkdavo baisiai kaukdami, į upelį leisdavo storą žarną, jungdavo plonesnes, tiesdavo gatve ir liedavo vandenį ant pastatų stogų. Vėliau atvažiuodavo jau modernesnės gaisrinės mašinos, dar vėliau – tokių pratybų jau nebuvo. Rezultatas – sudegė malūnas. Nors gaisrinė ir atvažiavo, tačiau gaisrinėje bokštas jau buvo pašalintas, tad nematė gaisro pradžios. Kai kažkas paskambino, tai jau galima buvo nė negesinti. Mane visą laiką kamavo mintis: ant Kurpių kalno mano vaikystėje tebestovėjo neaiškios paskirties aukštas medinis bokštas. Gal tai buvo gaisrų stebėjimo bokštas, nes jo forma nebuvo būdinga trianguliacijos bokštams, kurie statyti kadaise matuojant Žemės rutulį ir stengiantis sudaryti kuo tikslesnius žemėlapius. Nuo to laiko bokštas būtų paprasčiausiai supuvęs. Gaila, nenufotografavau, o dabar toje vietoje nė duobutės nėra, viskas užarta.

Eikime tolyn Gedimino gatve. Aukštai ant kalvos –didžiulis mokyklos pastatas ir toks pat stadionas. Beje, stadionas rekonstruojamas, tad turėsime miestelyje dar vieną žymiai geresnį stadioną. Mokykla pastatyta apie 1960–1962 metus. Vadinosi Švenčionių antroji vidurinė mokykla. Buvo dėstoma rusų kalba. Mokykla buvo didelė, tad lenkai buvo pakviesti šioje mokykloje mokytis. Lenkai teturėjo tik aštuonmetę mokyklą. Rusiškoje mokykloje vidurinį išsilavinimą galima buvo įgyti po 10 metų, o lietuvių mokyklose – po 11 metų. Be to, lenkų ir rusų kalbos yra giminingos. Taip viena mokykla Švenčionyse ir sumažėjo. Pamažu. Dabar Švenčionyse liko vienintelė Zigmo Žemaičio gimnazija, kurioje yra dvigubai mažiau mokinių, nei anuomet visose trijose mokyklose.

Kalvos papėdėje gražus mūriukas. Turistai, užklydę į šią vietą visada bando iškvosti, kokio tai turtuolio namukas. Gaila. Tokio turtuolio neturime. Legendos pasakoja, kad čia XX amžiaus pradžioje pasistatęs namą teisininkas. Jau 1915 metų aeronuotraukoje šis namas yra matomas, taigi tikriausiai tai ir bus tiesa. Po paskutinio karo savininkų jau nebuvo. Gal išvažiavo į Vakarus. Tad šiuose namuose buvo įsteigtas nedidelis vaikų darželis. Jis čia buvo, kol pastatė naują vaikų darželį dabartiniame „Taikos“ kvartale. Vėliau čia glaudėsi Jaunųjų technikų stotis, vėliau – pionierių rūmai, dar vėliau – turistinė bazė ar kažkas panašaus. Nepriklausomybės pradžioje buvo „saugomi“ beglobiai vaikai, o paskutiniu metu įsikūrė vairuotojų mokykla. Nesiseka šiam pastatui ir gana. Nerandam mes jam tinkamos funkcijos. O štai dešinėje labai paprastas ir nežymus ir neišvaizdus dviaukštis pastatas. Atminimo lentoje parašyta, , kad čia buvusi žydų mokykla. Matyt nedidelė. Po karo čia buvo Kelių skyrius. Kieme stovėjo vienas plentvolis ir vienas greideris. Vėliau technikos ėmė daugėti, tad iš šios vietos įmonė persikraustė į dabartinę Kelininkų gatvę, o pastate apsigyveno žmonės. 

Taigi, čia viską apžiūrėjome, belieka sukti į kairę, nepamanykite nieko blogo, tik į Naująją gatvę, kuri anaiptol nėra nauja, bet tokį pavadinimą išlaikė daugiau ne šimtmetį, nors ir degė, ir vėl buvo naujai atstatoma.

Čia randame dar vieną mūrinį pastatą, o ir tas – nedidelis. Po karo čia buvo įsikūrusi duonos kepykla. Kiek iškepdavo – tiek atsidurdavo parduotuvių lentynose. O tokių parduotuvių buvo nedaug ir tos nedidelės: viena Adutiškio gatvėje, bufetas prie lietuvių mokyklos, maisto parduotuvė ties Gedimino gatvės pradžia ir parduotuvė Strūnaičio gatvėje. Išvežiodavo arkliniu vežimu. Šio vežimo pasirodymo labiausiai laukdavo vaikai, nes būtent jie pranešdavo šią gerąją naujieną. Taip vaikai gaudavo teisę atsikąsti dar šiltos duonos kepaliuko kampą. Duona buvo forminė, tiek juoda, tiek balta. Dar pasitaikydavo bandelės ir vienas kitas batonas. Štai ir visas asortimentas. Pastačius naują kepyklą Strūnaičio gatvėje, name apsigyveno žmonės, o duonos ir viso kito kepdavo jau žymiai daugiau, bet apie tai – vėliau.

Naujojoje gatvėje kadaise po karo gyveno fotografas. Jo verandą puošė nuotraukos, tačiau jam, kaip namudininkui, buvo labai sunku, o į BGAKą jam nesinorėjo, o be to jis buvo ir garbingo amžiaus. Taip ir pereiname visą Naująją gatvę iki jos pabaigos. Paskutinis namas dešinėje yra buvusi pieninės kontora, kuri buvo įsikūrusi kadaise privačiame name. Vėliau čia buvo Storuko vaistinė.

Dabar pereikime skersai Miško gatvę ir pasukime Adutiškio gatve tolyn. Galime pabėgėti, nes teks pėdinti tolokai, mat susiruošėme net už miesto ribos, ten kur šakojasi kelias į Mielagėnus ir Adutiškį. Čia medžių paunksmėje pokariu Adutiškio keliu įsitaisiusi girininkija. Čia ji ir dabar, gal kitaip vadinasi, bet tai nėra svarbu. Tarp kelių man mažam buvus, stovėjo labai graži pavėsinė su apvaliu suoliuku, tikra didelė musmirė. Aš visada svajodavau po ja pasėdėti. Pavyko tik tuomet, kai išmokau važiuoti dviračiu „po rėmu“. Mielagėnų kelio kairėje pusėje buvo labai baisi kelininkų mašina, kuri „kramtydavo“ akmenis. Po karo kelių remontui reikėjo žvyro ir skaldos, tai čia visa tai ir buvo gaminama. O akmenų niekur toli ieškoti nereikėjo. Visas mūsų miestelio centras buvo išgrįstas akmenimis. Už kalvos sprogdindavo akmenis, tai ten buvo labai pavojinga.

Kiek arčiau jau miesto teritorijoje stovėjo ir tebestovi nemažas medinis namas su daugeliu langų. Pirminė jo funkcija nėra aiški. Senoliai šį namą ir jo aplinką vadino Ashranka. Tai reikštų, kad kažkas kažką turėjo saugoti. Gal tai buvo koks kariuomenės dalinys, nes laipiojimui skirtų įtaisų jo kieme buvo. Vėliau šiame pastate kurį laiką buvo pieninė, greta jos ilgame barake – virvių cechas. Virves ir tinklus atveždavo net iš Klaipėdos. Čia juos taisydavo. Mes, vaikai, mėgdavome į šitą virvių cechą patekti, nes pavykdavo nukniaukti plūdžių. Iš vienos didelės plūdės galima būdavo pasidaryti šešias mažas meškerei. Vėliau, kai iš medinio namo išsikėlė pieninė, čia buvo įkurta siuvykla. Siūdavo specdrabužius, darbines pirštines, pirties reikmenis. Mamos, dirbusios šiame ceche vaikams atnešdavo krūvas etikečių, ant kurių reikėdavo užrašyti gaminio pavadinimą. Vis greičiau. Vėliau, kai buvo pastatytas „Žeimenos“ siuvimo fabrikas (Lentupio gatvėje už kapinių), čia gyveno to fabriko darbininkai. Vėliau bendrabutis buvo privatizuotas.

Dabar vėl bėkime gerą kilometrą atgalios iki dar vieno labai įdomaus pastato. Mano vaikystėje tai buvo pats gražiausias medinis namas Švenčionyse, nes jį puošė liūtų bareljefai. Dabar jie taipogi tebėra, bet pastatas stiprokai sumenko. Kaip ir anuomet jis tebėra dengtas skarda, graži jo veranda, bet pirmykščio grožio jau nėra, nors dar pakankamai autentiškas. Pasakojama, kad prieš revoliuciją Rusijoje, bolševikai visuose apskričių centruose stengėsi įkurti „revkomus“, t.y. revoliucijos komitetus. Įvykus revoliucijai galima buvo staigiai visur iškelti savo vėliavas ir „paimti valdžią į savo rankas“. Pats revoliucijos vadas laikėsi nuostatos, kad reikia „paimti“ bankus, geležinkelio stotis ir telegrafą. Tai reiškia – pinigus, transportą ir komunikacijas. Negi jis pats tai sugalvojo?

Kas čia buvo tarpukariu nežinau, neteko rasti šaltinių, o po karo gyveno paprasti žmonės. Vienas iš jų buvo vokiečių kalbos mokytojas, su kurio sūnumi aš mokiausi 25-je mokyklos laidoje.

Dabar paėjėkime koplyčios link ir rasime labai paprastą didoką namą. Jis dabar jau nieko nesako, tačiau prieš 70 metų tai buvo didelis, su gražia veranda, gražiai papuoštais lietvamzdžiais pastatas. Jame buvo įkurta maisto prekių parduotuvė, joje dažnai apsipirkdavome. Jau minėjau, kad mes, vaikėzai, bėgdavome prie sankryžos ir stebėdavome, kada pasirodys vežimas su duona. Tuomet strimgalviais lėkdavome namo arba į parduotuvę (jei turėdavom pinigų). Kas nors iš tėvų taipogi paknopstomis į parduotuvę, o vaikai – greičiau užimti eilę. Parduotuvėje galėjai nusipirkti aliejaus, silkių, žuvies konservų, makaronų, kruopų, duonos, bandelių, druskos, kvietinių miltų, cukraus. Kai pieninė persikėlė į Vidžių gatvę, dažniau atsirasdavo sviesto ir net grietinės. Dažnai pirkėjų būdavo tiek, kad vos galėdavai sujudėti. Juk gyventojų buvo daug, o prekių – mažai. Tiesa, kiekviename kieme kudakavo vištos, tvarteliuose kriuksėjo kiaulės ir mūkė karvės, bliovė ožkos. Šitie gyvūnai padėdavo visokias žoles paversti kiaušiniais, mėsa, pienu, sviestu, sūriais ir grietine. Mažai belikdavo laisvo laiko, nes kasdien tekdavo prirauti po kelis krepšius žolės. Dažnai tai būdavo pakelė, paupys ar „valdiška“ pieva, nes savo išteklių nepakako.

Einant artyn koplyčios, randame dar vieną visai gražų, beveik dviaukštį medinį pastatą. Čia po karo buvo muzikos mokykla. Jos direktorius, aukštas ir plikas, visiems berniukams liepdavo kirptis plikai. Nieko čia tokio, jei esi mažas bamblys. Visus tokius plikai kirpdavo, nes taip laimime net keturis dalykus: nebus galvoje utėlių, gaminsis vitaminas D, nekris plaukai į akis ir nereikės šukų.

Dar nuo prieškario buvo madingi styginiai instrumentai – gitaros ir mandolinos, o didžiausias mokyklos privalumas buvo akordeonas. Vienoje dainų šventėje apie 1963-1964 metus grojo didžiulis akordeonistų pulkas. Girdėjau, kad patį pirmąjį muzikos mokyklos baigimo pažymėjimą buvo gavęs daugelio pažįstamas Zbyšekas Semeniukas. Tiesa, dabar jis jau akompanuoja angelų chorams, bet su šiuo nuostabiu žmogumi, su jo broliu ir seseria teko bendrauti ne kartą. Daug muzikantų išugdė ši mokykla. Tiesa, vėliau ji buvo perkelta į kitą pastatą šalia Z. Žemaičio gimnazijos, o vėliau į meno mokyklą.

Dabar atsisukime kalvos pusėn ir pamatysime nemažą mūrinį pastatą, statytą ne iš plytų, bet iš blokelių. Čia po karo buvo lenkų aštuonmetė mokykla, tiksliau jos 5-8 klasės. Linksma buvo ypač žiemą, nes daugelis atsitempdavo rogutes. Nuo kalvos jos taip gražiai lėkdavo žemyn, kad mes jiems labai pavydėjom. Prie mūsų mokyklos tokios kalvos nebuvo. Kažkas tvirtino, kas tarpukariu čia buvusi žydų mokykla. Logikos yra, nes pastatas „mokyklinio“ tipo, o lenkai mokyklai turėjo pačias tinkamiausias sąlygas. Lenkų mokyklai persikrausčius į Švenčionių II vidurinę mokyklą, šiose patalpose įsikūrė pionierių rūmai: biblioteka, vaikiškas kinas ir keli būreliai. Aš kurį laiką lankiau radijo mėgėjų būrelį, vėliau demonstravau filmus. Kinui vadovavo kūno kultūros ir elektrotechnikos mokytojas Česlovas Strigas. Vėliau čia įsikūrė filmoteka. Ji teikė paslaugas mokykloms. Buvo sukaupta masė įvairių filmų, skirtų visokiausiems dalykams, taipogi ir kitos vizualiosios priemonės – diafilmai, skaidrės, muzikos įrašai ir pan. Nepriklausomybės laikais šių priemonių poreikis menko, mokyklose atsirado kompiuteriai, internetas. Pastarasis leido panaudoti žymiai geresnes priemones praktiškai iš viso pasaulio. Pastatas buvo privatizuotas.

Dabar paėjėkime iki koplyčios. Ji matoma ir 1915 metų fotografijoje, mat yra pastatyta 1896 metais ir skirta 1831 ir 1863 metų sukilėlių aukoms prisiminti. Įdomu, kad tuo metu buvo leista pastatyti tokį statinį. Labai panaši koplyčia yra randama važiuojant iš Adutiškio į Jakelių pusę. Turėtų būti dar viena, tik jau Baltarusijos teritorijoje kažkur nuo Adutiškio link Kamojų. Švenčionių koplyčia kažkam nepatiko, tad 1964 metais gegužės 19 dieną buvo nugriauta. Griovė „darbo liaudis“. Pasakojama, kad traktorininkas, atvaręs savo traktorių iš karjero atsisakė tai daryti. Tuomet tai atliko kitas „aktyvistas“, o nuolaužos buvo suverstos dauboje, kuri šiuo metu yra užpilta žemėmis ir netoli tos vietos yra automatinė meteorologinė stotis. Nereikėjo to daryti. 1964 metų spalio 14 dieną baigėsi „Chruščiovo era“ ir tuometinę „sąjungą“ ėmė valdyti L. Brežnevas.

1989 metais tautos valia ši koplyčia vėl buvo atstatyta, tiesa, vieta šiek tiek pakeista, kad netrukdytų eismui Adutiškio gatve, tačiau žiūrint į nuotraukas atrodo, kad ji gal ir savo vietoje stovi.

Einant Miško (anksčiau vadinosi Blėkiškės) gatve, jau baigiantis pastatų eilei yra dar vienas visų pamirštas, anuos neramius laikus menantis kryžius. Pasakojama, kad jo neleido statyti sukilėlių atminimui, tai buvo sugalvota kita „intencija“ ir kryžius atsirado. Vaikystėje apie šitą kryžių man buvo pasakota bent kelis kartus, tačiau svarbios detalės jau užsimiršo, o gaila.

Dar įlįskime į Vidžių gatvę. Anksčiau (pvz. tarpukariu ir caro laikais) ji vadinosi Daugėliškio gatve, mat tas kelias ėjo į Daugėliškį, tik vėliau – į Ignaliną. Nedidelėje atkarpoje, kuri gal tik 300 metrų sudaro, tilpo didesnė dalis Švenčionių pramonės: du garo malūnai, dvi kalvės, statinių dirbtuvės ir garsioji „Sinemorė“. Vienas mūrinis garu varomas malūnas buvo Kunos upelio, jis pastatytas apie 1923 metus. Savininkas Adolfas Kurpis-Garbovskis turėjo dukterį. Matyt labai graži buvo, tai atsirado potencialus jaunikis Grincevičius, kuris buvo neturtingas. Už neturtingo tėvas nenorėjo leisti savo dukters, bet gal dukra labai prašė. Tai tėvas pasiūlė būsimam žentui išnuomoti šitą malūną porai metų, o tada – matysis. Jaunas ir energingas naujasis malūnininkas mikliai sukosi ir užsidirbo didelę krūvą pinigo, tad nieko kito neliko, kaip išleisti už jo savo dukrą. Neilgai trukus tuščioje vietoje žentas pasistatė didelį medinį malūną, kuriame buvo visi įtaisai nuo kruopų iki pikliavotų miltų. Taigi, žentas ėmė konkuruoti su uošviu. Uošvis nutarė, kad reikia savo malūno galią padidinti, užsisakė didesnę garo mašiną. Bet didelei mašinai reikėjo daug malkų, tad malimas pasidarė nerentabilus ir uošvis bankrutavo.

Po karo šiame mūriniame pastate buvo paruošų kontora, vėliau grąžinta savininkų palikuonims. Grincevičiaus medinis malūnas turėjo vidaus degimo variklį, kuris veikė „nuo malkų“, t.y. dujų generavimo principu: malkos buvo gruzdinamos, išskirdavo dujas, o jomis sukosi tas variklis. Veikė jis ir per paskutinį karą ir po karo, tik jau nacionalizuotas. Kai elektros pasidarė „iki soties“, t.y., kai elektra atėjo iš Kauno HES, malūną pradėjo sukti elektros variklis, tačiau apie 1970–1973 metus įvyko gaisras ir malūnas supleškėjo. Jo vietoje buvo pastatytas mūrinis pastatas, kuriame dabar įsikūrę „Vilniaus vandenys“. 

Kitoje gatvės pusėje prie upelio stovėjo kalvė. Po karo joje įsikūrė puodžius, kuris J. Žemaitės kolūkyje žiedė puodus. Puodžiui pasimirus, namus nusipirko žmonės ir dabar čia jau treti šeimininkai po puodžiaus. Ties gatvės viduriu stovėjo didelis vienaukštis mūrinis pastatas. Pasakoja, kad tarpukariu čia buvusi „bandarnia“, t.y. statinių dirbtuvės. Apie 1953 metus viename jos kampe buvo įsikūręs net fotografas. Ką padarysi, pastatų nedaug buvo telikę. Kažkokias statines vyrai raičiojo ir po karo, bet vėliau, jau apie 1958–1959 metus čia buvo atkelta pieninė. Išgręžė artezinį šulinį, nes pieninei reikėjo daug vandens, pasistatė nemažą katilinę. Sviestas, grietinė, ledai, pienas, kefyras. Sviestas į parduotuves patekdavo kartoninėse dėžėse, grietinė – bidonuose, pilstoma. Grietininiai ledai dideliame inde (termostate) į kioską. Pastačius išpilstymo liniją pienas ir kefyras buteliuose po 0,5 litro. Į pieninę pradžioje pieną atveždavo arkliais bidonuose, bet po kelių metų atsirado ir pienovežių mašinų. Veikė keli dideli elektra varomi separatoriai, sviesto plakimo būgnas. Didelėse voniose brandindavo grietinę. Vėliau išgręžė dar vieną artezinį šulinį, pradėjo gaminti ir kazeiną. Kol nebuvo „Kauno elektros“, tai naudojo Švenčionių elektrinės elektrą ir dar užvesdavo savo elektros generatorių. Jis veikdavo beveik kasdien. Tad šioje gatvėje būdavo daug triukšmo – dunda malūnas, pupsi pieninės generatorius, nuo Lentupio gatvės dar girdisi elektrinės bumbsėjimas. Garsioji „Sinemorė“ maitindavo nemažą pulką darbininkų, kuriems iki namų būdavo toli. Mieste, šalia bažnyčios, buvo ir kita ne tokia garsi valgykla. Mūsų „Sinemorė“ yra likusi nuo senų laikų, sako, kad net nuo carienės Jekaterinos. Gal tai tik mitas. Mat, ji mėgo kelius apsodinti tuopomis, o pakelėje būdavo karčiamų, kur žmonės ilsėdavosi, pavalgydavo ir, žinoma, sočiai išgerdavo. Po karo, medinio malūno kieme dar buvo užsilikusi arklidė ir senas barzdotas arklininkas, kuris pasakodavo visokias „baikas“. Arkliai ir po karo dar buvo pagrindinis transportas. Juo išvežiodavo prekes, atveždavo maistą ligoninei ir dar begales visokių kitų darbų dirbdavo. Pavyzdžiui, su arkline šienapjove arkliams prišienaudavo šieno. Nepriklausomai nuo laikmečio ir valdžios, ši liaudyje vis tebevadinama „Sinemore“, nors jaunimas vadina „Tritaškiu“ arba „Bistro“. Nors šis pastatas gerokai išplėstas ir įrengta nemaža maisto prekių parduotuvė, bet „maitinimo taškas“ tebeveikia. Bankrutavus pieninei, jos pastatai buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus ir įsikūrė „Norfa“, pastaraisiais metais dar patrigubėjusi. Tai judėjimo dabar čia tikrai daugiau nei bet kurią dieną anksčiau. Šitiek arklių tikrai nepravažiuodavo, kiek dabar čia užsuka mašinų.

Viena kalvė dar tebeveikė gatvės pradžioje. Dirbo senutėlis kalvis, kuris kaustė arklius, ar kokius įmantrius vyrius durims nukaldavo. Dabar čia gyvena jo palikuonys, o kalvė, žinoma, neišliko.

Pačioje gatvės pradžioje dabar picerija, tačiau po karo čia buvo geležies parduotuvė. Čia vyrai pirk- davo dalgius, dildes, grąžtus, vinis, krosnims ketaus dureles ar groteles. Moterys – iš skardos pagamintas melžtuves, kibirus, „blėkeles“ pienui laikyti, katilus, katiliukus, lėkštes, stiklines ir net praustuvus. Tad kiekvieną dieną prie šios parduotuvės būdavo sujudimas, ypač kai atveždavo dalgius. Tuomet vyrai ieškodavo „žinovo ir burtininko“, kuris gerą dalgį išrinktų. Tokį seną ir žilą žmogų kuris nors atsivesdavo, o tas visaip bandydavo tuos dalgius – jais stuksendavo į kokį kietą daiktą, įdėmiai klausydavo kaip jo garsas keičiasi, net nagu bandydavo iš to vargšo garsą išgauti ir dar begales visokių „burtų“ atlikęs konstatuodavo galutinę išvadą. Už gero dalgio išrinkimą nedelsiant gaudavo „dividendų“, o už juos, žinoma, sau pasiimdavo patį geriausią dalgį. Tai tuo ir baikime pažintį su Vidžių gatve ir ženkime atgalios į miesto centrą, bet netoliese vėl rasime kitų įžymybių.

Kiek paėję tuoj viename kieme randame medinį dviaukštį lietuvių gimnazijos pastatą. Lietuvių gimnaziją Švenčionyse įkūrė Zigmas Žemaitis (1884.11.08 – 1969.04.24), kuris buvo baigęs Odesos universitetą. Būtent ten jis įgavo aukštąjį išsilavinimą, nes Odesoje vaistininku dirbo jo brolis. Leidimą steigti gimnaziją buvo gavęs dar vokiečiams esant Lietuvoje, tad 1919 metais sausio 9 dieną gimnazija oficialiai pradėjo savo darbą. Pasakojama, kad dirbti pradėta anksčiau, bet oficiali data yra ši. Iki to laiko teko ieškoti mokytojų, mokinių, knygų ir visokių kitokių rakandų. O suradus mokytoją tai jau ir privalai jam duoti darbo. Tiesa, pradžioje gimnazija įsikūrė dviaukščiame pastate prie geležinkelio stoties. Caro laikais tame pastate buvo Marijos mergaičių mokykla. Pastatas buvo nusiaubtas, tad teko jį remontuoti. Gal ne visame tame pastate buvo gimnazija, o gal kokiame kitame šalia jo. Dar tebebuvo vokiečių kareiviai, tai naktimis jie iš remontuojamo pastato kažką nugvelbdavo ir parduodavo miestelėnams. Sąlygos tikrai nebuvo geros. Neilgai tepasidžiaugus 1920 metų pabaigoje Švenčionis užėmė lenkų kariuomenė. Tas nedidelis laiko tarpas tarp vokiečių kariuomenės išėjimo ir lenkų kariuomenės atėjimo turėjo dar daugelį visokių niuansų, kuriuos čia praleidžiame. Lenkų valdžia gimnaziją kilnojo iš vienos vietos į kitą, tačiau tuo pat metu buvo nupirktas šis sklypas ir apie 1927 (kitur minima 1930) metus gimnazija turėjo savo pastatą, bendrabutį ir valgyklą. Tačiau vis tiek neturėjo ramybės. Buvo nuolat keičiami direktoriai, kol galop 1937 metais buvo galutinai uždaryta.

Po karo šalia gatvės esančiuose pastatuose ir buvusiame mūsų gimnazijos pastate įsikūrę Švenčionių II vidurinė mokykla (dėstoma kalba – rusų), kuri čia buvo maždaug iki 1962 metų. Vėliau pastatai atiteko Švenčionių I vidurinei mokyklai. Dar vėliau istoriniame gimnazijos pastate buvo įsikūrusi statistikos valdyba, dar vėliau – mokinių papildomo ugdymo centras. Dabar pastatas nenaudojamas. Prie gatvės esantys pastatai vėliau buvo privatizuoti.

Kitoje gatvės pusėje randame tikrai istorinį pastatą. Jame caro laikais buvo miesto berniukų mokykla ir kartu pedagoginiai kursai mokytojams. Carai mėgo tiesti kelius ir statyti mokymo įstaigas, nes didelei šaliai reikėjo specialistų. Ypač po sukilimų 1831 ir 1863 metais carai visaip bandė sukiršinti lietuvius su lenkais. Gabiems lietuviams siūlydavo tęsti mokslus Rusijoje, tai didelė mūsų šviesuomenės dalis buvo baigusi aukštuosius mokslus Rusijoje. Manytina, kad čia mokėsi Augustinas Voldemaras (1883.04.16 – 1942.12.16, Lietuvos pirmosios vyriausybės vadovas) ir Viktoras Ruokis (1885.03.11 – 1971.12.26, dirvožemininkas, agrochemikas, Žemės ūkio akademijos profesorius).

Po Pirmojo pasaulinio karo apie 1920 metus įsikūrė lenkų valstybinė J. Pilsudskio gimnazija, kuri iki Antrojo pasaulinio karo čia ir buvo. Tiesa, pastatą papildė tokio paties stiliaus dviaukščiu priestatu, o 1932.09.11 žuvus lakūnams F. Žvirkai ir S. Vigurai, ant mokyklos sienos pritvirtino jų atminimui skirtą lentą. Nuotraukoje ją ir matome. Be to buvo pertvarkoma miesto aplinka – išrauti seni medžiai, pasodinti nauji, kurie išstovėjo apie 100 metų, miesto centre įrengta požeminė kanalizacija. Prie mokyklos matome naują šaligatvį, tačiau lietaus vanduo teka paviršine kanalizacija.

Antrojo pasaulinio karo metu šiame pastate leista veikti lietuvių mokyklai. Po karo čia įsikūrė Švenčionių I vidurinė mokykla (dėstoma lietuviškai). Lenkų pradinė įsikūrė mediniame vienaukščiame pastate šalia stadiono. Vėliau tame pastate kurį laiką buvo muzikos mokykla.

Apie 1963 metus išilgai gatvės esančiam vienaukščiam pastatui buvo pristatytas antrasis aukštas, nes mokykloje ėmė daugėti mokinių. Įrengta katilinė, iš klasių ir salės pašalintos krosnys, pakeista pasenusi elektros instaliacija, įrengtas mūrinis tualetas lauke (anksčiau buvo sukaltas iš lentų). Po karo lakūnų bareljefas buvo užtinkuotas, nes buvo propaguojami kiti herojai.

1969 metų sausio 9 dieną mokykla šventė savo 50-metį. Buvo atvykęs pirmasis jos direktorius Zigmas Žemaitis. Deja, jau tų pačių metų balandžio 24 dieną paliko šį pasaulį, o rudenį mokyklai suteiktas Z. Žemaičio vardas.

Apie 1973 metus buvo pradėtas statyti dar vienas labai didelis priestatas, kuris mokyklos funkcijas turėjo pakeisti iš esmės, nes mokymas bus pritaikytas „kabinetinei sistemai“. Apie 1977 metus priestatas, valgykla, bendrabutis ir nauja katilinė jau buvo paruošti darbui. Įkurtuvės buvo sudėtingos, nes baldus turėjome surinkti patys, padedami tėvų ir mokinių. Kaip padarėme, tai tą ir turėjome. Mokymo ir mokymosi sąlygos tikrai stipriai pagerėjo, o tai jautėsi ir mokinių atestatuose. 

Taip mus pasiekė pertvarka, o kartu ir naujas dalykas – informatika. Mūsų mokykla viena pirmųjų gavo kompiuterių klasę, nes buvo nemažai mokinių, besidominčių programavimu. O 1998 metais suteiktas gimnazijos statusas.

Dabar mieste jau nebėra nei lenkų, nei rusų kalba dėstančių mokyklų. Liko viena Zigmo Žemaičio gimnazija, kuri užima patalpas čia ir Lentupio gatvėje (buvusias II vidurinės patalpas).

Kitoje gatvės pusėje nedidelis medinis namukas. Jis nebūtų svarbus, jei čia nebūtų buvęs paštas. 1917 metų aeronuotraukoje šis pastatas jau yra. Pašto negalima buvo taip greitai kilnoti kaip kokios karvės lauke, nes paštas buvo ir atstumų matavimo atskaitos taškas, ir telefono bei telegrafo stotis, kai kur sustodavo ir diližanai, vežantys keleivius ir svarbius krovinius (kol nebuvo geležinkelio).

Mums vaikams tai buvo tarsi atrakcionas. Greta – net trys mokyklos. Per pertraukas bėgdavome pasižiūrėti naujų pašto ženklų (jaunieji filatelistai), labai įdomu būdavo stebėti, kaip priimamos ir perduodamos telegramos. Telegrafo aparatas atrodė kaip technikos stebuklas. Pro stiklinį langą galima buvo spoksoti į dirbančias telefonistes, nes telefonai buvo primityvūs. Pasukęs rankenėlę ant telefono ir pakėlęs ragelį išgirstum telefonistę, pasakytum jau numerį, pavyzdžiui 124, ir telefonistė bandytų tave sujungti su abonentu kitame laido gale. Gražūs „šniūrai“, kuriuos telefonistės kaišiojo komutatoriuje į lizdus, gražiai žėrinčios lemputės, iš kur perduodamas laidinis radijas, kaip atrodo tas aparatas – viskas mums buvo įdomu. Beje, atėjus laikui, kai buvo pastatyta nauja automatinė telefonų stotis ir kartu naujas paštas, čia jau nebeliko į ką žiūrėti. Buvo apgyvendinti pašto darbuotojai, o gal ir kokie kiti žmonės. Eikime toliau.

Šalia mokyklos randame tuščią vietą, kurioje senose fotografijose dar matome vienaukštį pastatą. Čia gyveno paprasti žmonės. Lipkime aukštyn ir atsiduriame ties Adutiškio ir Gedimino gatvių sankryža. Gerokai apleistas pastatėlis. Po karo čia buvo maisto parduotuvė. Asortimentas ne itin didelis: makaronai, žuvies konservai, sausainiai, silkės, aliejus, mėsa (jei spėjai atbėgti laiku). Skerdykla buvo prie vetgydyklos dabartinėje Kelininkų gatvėje. Tad paskerstą kiaulę veždavo arkliniu vežimu į parduotuvę. Tik jau vėliau atsirado automobilis. Eilės būdavo tokios, kad drabužių sagos neišlaikydavo.

Kitoje gatvės pusėje didelis medinis namas. Po karo jame buvo kirpykla. Tiesiog eidamas gatve „užšoki“ pas kirpėją pasitrumpinti plaukus, nurėžti barzdą ar nusikirpti plikai. Eikime link sankryžos.

Už beržo matome didelę ir masyvią tvorą. Po karo čia buvo šabakštynai ir griuvėsiai, tad šioje vietoje buvo pastatytas knygynas – dideli stikliniai langai (tuo metu buvo madinga) ir sunkiai krosnimis apšildoma patalpa. Vasarą buvo gerai, bet žiemą – ne kas. Nugriovė į šią teritoriją pretendavę naujieji Vaistažolių fabriko šeimininkai. Kam gi mums knygynas?

Tolėliau – buvęs Žemės ūkio bankas. Turėjo jis ir kitų pavadinimų, juos visus sunku taisyklingai ištarti, bet dabar šį pastatą atrodo įsigijo tas pats vaistažolių fabrikas. Gal bent jie sutvarkys šį bene gražiausią Švenčionių pastatą. Laikas parodys.

Greta matome dar vieną istorinį pastatą. Šviesiai tinkuota pastato dalis po karo buvo be stogo ir be perdangų, žiojėjo atviros langų ir durų angos. Suremontavus ir sutvarkius šią pastato dalį, antrame aukšte įsikūrė gyventojai, o apatiniame aukšte – duonos parduotuvė, į kurią buvo du įėjimai. Vienintelė tokia su plačiais langais. Ir, atrodo, kad jau veikė naujoji duonos kepykla, nes duoną atveždavo su mašina. Eilė prie duonos siekė Vaistažolių fabriko pastatą (76). Stovėdavome šeimomis, nes duo davo tik po vieną kepaliuką „ant galvos“. Kur gi žmogau tu dažnai pristovėsi tokioje eilėje. O jei tai žiemą? Tiesa, vėliau duonos iškepdavo pakankamai ir eilės sumažėjo. Dar vienos durys jau raudoname pastate (74) – taros supirkimo punktas. Sakyčiau geros darbo sąlygos. Buvo ir dar vienas taros supirkimo kioskelis Lentupio gatvėje. Ten žymiai prasčiau… Toliau dvejos durys, iš kurių tik paskutinės būdavo atvertos. Po karo buvo „kultmagas“  (75) – žaislai, radijo imtuvai, vėliau ir televizoriai, kai kurios atsarginės dalys. Įsiminė šios parduotuvės pardavėja. Gavo ji kelis brokuotus televizorius parduoti. Jų brokas – girdisi trumpųjų bangų radijo stotys. Ji tuos televizorius greitai pardavė, nes vietoje televizijos jais galima buvo klausytis „Svoboda“ radijo stoties. Gamyklinis brokas, bet televizorius veikė puikiai, tik nieks dar nežinojo, kad tai du-viename.

Kitas atvejis, kai atvežė radijo imtuvus „Spidola“. Tiems laikams (apie 1960-1962 metus) tai buvo naujovė. Visi kaimuose troško gauti lempinę radiją „Rodina“. O čia jos vis neveža, bet kažkokį čemodaniuką atbogino. Pardavėja siūlo pirkti „Spidolą“, o liaudis reikalauja „Rodinos“. Ne juokais įpykusi pardavėja ima šitą naujovišką radiją, kemša į ją šešias apvaliais prožektoriaus baterijas, įjungia trumpąsias bangas ir pasigirsta „užsienių“ stotys. Gal tai buvo Laisvosios Europos Radijas, gal kokia kita stotis, bet publika ūmai suprato, kad neverta ieškoti tos „Rodinos“, nes jai reikdavo didelių ir brangių baterijų. Čia gi visai kas kita! Visos bangos! Nereikia lauko antenos, patogu suderinti stočiai, bet svarbiausia ba-te-ri-jos! Tą sekmadienį per valandą visos „Spidolos“ buvo parduotos, o toliau žmonės vieni per kitus skleidė gandą apie naują puikią radiją, bet taip perduodant žinią pavadinimas taip pasikeisdavo, kad žmonės abejodavo, ar tai apie radiją.

Vėliau, kai buvo pastatytas naujasis žaislynas, čia įsikūrė degtinės ir panašių gėrimų parduotuvė. Istorija labai liūdna. Artėjant savaitgaliui atveždavo traktorinę priekabą (o gal ir dvi) aukštai prikrautą tų gėrimų ir viską išparduodavo. Tiesa, gatvėse matėsi nemažai milicininkų ir veikė išblaivinimo įstaiga. Ką žmonės uždirbdavo sunkiu darbu, šioje parduotuvėje lengvai atiduodavo. O jeigu pagaudavo girtą, tai reikėdavo dar primokėti, po to „draugiški“ svarstymai darbovietėse ir panašiai.

Paėjėkime toliau iki šviesaus mūriuko. Po karo čia buvo įkurta siuvykla. Kiek vėliau siuvykla ir namudininkai sudarė BGAK „branduolį“. Kai išsikėlė siuvykla, kurį laiką veikė parduotuvė, kurioje buvo prekiaujama muzikos instrumentais, fotoaparatais ir net kino kameromis. Čia mes pirkome fotoaparatą ir didintuvą. Vėliau ši parduotuvė buvo panaikinta ir į jos vietą atkeliavo kas? Ogi knygynas! Jis čia buvo ilgokai, kol verslas nenukonkuravo. O knygynas buvo įsigudrinęs ne tik romanus ir mokyklinius sąsiuvinius pardavinėti. Taip trečioje vietoje knygynas ir dingo. Sako, kad trys persikraustymai tolygu gaisrui. Su vaistine, beje irgi atsitiko analogiška situacija.

Dabar paėjėkime iki kampo ir atsisukime atgal iš kur atėjome. Neminsiu jums mįslių tiesiog pažvelkime į šias dvi nuotraukas. Caro laikais tai buvo Vidžių gatvė (iki koplyčios). Nuotraukoje matome du išlikusius pastatus. Vieną medinį, kur buvo kirpykla ir kitas mūrinis, kuriame „duoninė“ ir „arielkinė“. Dar du pastatai pirmajame plane paskutiniame kare buvo sugriauti, tad po karo jų vietoje atsirado dviaukštis Vaistažolių fabriko pastatas.

Beveik apsukome ratą, tačiau liko buvusi turgaus aikštė. Jos kampe stovi gražus restauruotas pastatas. Kas jame buvo prieškariu, aš nežinau, tačiau visose mano turimose XX amžiaus nuotraukose jis jau stovi visame gražume. Štai 1925 metų foto užfiksuota gegužės 3-sios šventė. Altorius gatvės viduryje, kunigas aukoja Šv. Mišias. Kairėje matomi mūsų jau minėti pastatai, kurie neišliko.

Po karo šiame pastate buvo įsikūręs Kraštotyros muziejus. Vėliau, pastačius naujas patalpas, muziejus persikraustė į gretimą pastatą.

Šis pastatas taipogi senas, bet jo istorija susiklostė nevykusiai – be karo, gaisrų ir sprogimų jau laisvoje Lietuvoje jam rudeniop buvo nuimtas stogas, o atėjus pavasariui išaiškėjo, kad mūras šalčio ir drėgmės neišlaikė. Gal kas „prastūmė“ naujojo pastato projektą, gal dar kokios kitos aplinkybės, galiu tik spėlioti. Pirmojo Pasaulinio karo metu jame buvo įsikūręs eilinis „Soldatenheimas“. t.y. kareivių namai, dar su balkonu. O ką mes matome tarpukariu darytoje nuotraukoje. Matome vaistinę (zaklad apteczny), gražiu užrašu „Kooperatorius“ (Kooperator) papuoštą įėjimą. Šioje vietoje, po karo, laiptais į viršų galima buvo patekti į Kultūros namus. Vėliau, kai kultūros namai išsikėlė, čia įsikūrė Sporto mokykla. Toliau didelė patalpa su užrašu „Žemdirbys“ (Rolnik). Po paskutinio karo čia buvo nebloga valgykla, kurioje gana pigiai galima buvo pavalgyti. O kas galėjo tokiu pavadinimu būti tarpukariu?  Arbatinė, valgykla ar žemės ūkio padargų ir pakinktų parduotuvė? Spėlioju, nes nežinau, o iš kur nors sužinoti jau negaliu. Pačiam pastato gale, po karo, apie 1960 metus, buvo nukainuotų prekių parduotuvė. Žinant, kad nukainuodavo prekę dėl prekinės išvaizdos defektų, galima buvo nusipirkti ir gerų daiktų. Vėliau čia įsikūrė sifoninė – pirkdavome gazuotą vandenį. Iki to pokariu „gazirofkė“ būdavo parduodama aikštės kampe, dabar ten automobilių įkrovimo stotelė. Kažkur šiame pastate turėjo būti parapijos namai, nes vienu metu juose glaudėsi lietuvių gimnazija. Yra fotografija, kurioje mokiniai stovi ant išorinių medinių laiptų, suprantama, iš kiemo pusės.

Judame toliau link Visų Šventųjų bažnyčios. Bažnyčia dominuoja daugelyje nuotraukų. Gaila, tačiau niekur neradau nuotraukos iš šios mūrinės bažnyčios statybos laikų ir iki to buvusios medinės katalikų bažnyčios. Pastačius mūrinę bažnyčią, jos šventorius buvo aptvertas masyvia akmenų tvora. Ne taip seniai, apie 1997 metus, kun. Vidmantas Rudokas mūsų bažnyčią renovavo, o jo darbus pratęsė Vidas Smagurauskas, kuris sutvarkė šventoriaus tvorą, įkūrė organizaciją CARITAS, įrengė vaikų dienos centrą. Beje, abudu minėti kunigai daug dėmesio skyrė jaunimui.

Atėję į šventoriaus kampą, turėtumėm pasisukti link „menoros“ ir eiti iki Švenčionėlių gatvės. Čia buvo turgaus aikštės pakraštys, kuriame stovėjo visa eilė turtingų, gražių ir nelabai gražių pastatų. Daugelis jų buvo gyvenami, o kiti – smulkios parduotuvės ar amatininkų dirbtuvės. Nežinau jų pavardžių, nežinau nė jų verslų, tik turiu kelioliką nuotraukų, iš kurių galima sudėlioti tų pastatų mozaiką ir su gailesčiu konstatuoti faktą, kad netekome ne tik gyventojų, bet ir viso to grožio ir verslo, kurį jie buvo sukūrę.

Pirmiausiai, visai prie bažnyčios, buvo keli medinukai. Dabar maždaug ties ta vieta yra šarvojimo salė, o po karo buvo pastatyta sėklų parduotuvė. Tad šarvojimo salė yra vietoje sėklų parduotuvės. O tarpukario nuotraukoje greičiausiai matome amatininkų dirbtuves. Toliau pažvelkime iš paukščio skrydžio. Kai kuriuos pastatus dar tebeturime ir dabar, bet apie juos – kiek vėliau. Paukštis skrido apie 1917 metus, tad ne viskas taip paprasta. Vieną medinuką su veranda randame abiejose paskutinėse nuotraukose. Kito dar nėra, bet jis bus pastatytas vėliau prie pat dviaukščio namo kitoje gatvelės pusėje (dabar tai maždaug Mokyklos gatvė). Nors pirmoje nuotraukoje tuos medinukus matome greta, bet tai tik projekcija, nes fotografuota iš toli ir iš aukštai, iš pastato, esančio šiapus aikštės, taigi, medinukas prisišliejo vienas prie kito, uždengdamas gatvelę.

Imkime dar vieną nuotrauką, kur matome medinuką, per vartų properšą stovintį šalia mūrinuko. Pagrindinis veikėjas nuotraukoje – Lenkijos prezidentas Ignacy Moscicky (išrinktas 1926 metais rekomendavus J. Pilsudskiui). Gimęs 1863 metų sukilėlio šeimoje, baigęs Rygos politechniką, dirbo asistentu Fribūro universitete, nagrinėjo naftos gavybos ir azoto rūgšties gamybos klausimus, iki  1926 metų dirbo Lvovo politechnikos institute, turėjo fizikinės chemijos ir techninės elektrochemijos profesoriaus pareigas. Švenčionyse lankėsi apie 1930 m.

Toliau, kitoje nuotraukoje, matome du gražius mūrinius pastatus. Dešinėje esančio pastato pirmame aukšte neabejotinai parduotuvės, o antrasis – gyvenamas. Kitas labai gražus pastatas kairiau analogiškos paskirties. Yra dar kita nuotrauka, kur matosi, jog pirmame aukšte dirbtuvės arba parduotuvės.

Abiejų šių nuotraukų viršuje matoma „gražiosios“ sinagogos stogas. Ji matoma ir aeronuotraukoje. Toliau jau ne tokie „turtingi“ namukai. Vienas vienaukštis, o toliau sandėlius, dirbtuves  ir parduotuves primenančios patalpos.

Imkime dar vieną nuotrauką. Dar viena nuotrauka iš Gegužės 3-sios šventės. Lengvai jas mintyse sujungiame. Dabar bandykime dar vieną nuotrauką, nors susieti jas bus labai sunku. Iškeliame hipotezę, kad stogo kampas dešinėje priklauso anksčiau buvusioje nuotraukoje dešinėje. Nieko kito nelieka, nes jau daug pastatų turėjome. Tad du nedideli mūrinukai ties, greičiausiai, cirko balaganu ir yra prie pat Švenčionėlių gatvės. 

Toliau pasitelksime labai keistą nuotrauką, kuri daryta iš bažnyčios pro atviras duris. Gal čia netyčia „taip išėjo“. Nuotrauka neryški, bet matome pastatą su gražiais stogo papuošimais. Tą patį ir šalia jo vienaukštį mūrinuką. Dar paskutinės nuotraukos kairėje per properšą tarp bažnyčios durų ir šventoriaus vartų įžiūrime turgaus viduryje „grybuką“ ir toliau už jo esantį mūrinį pastatą. Jį mes rasime kitoje nuotraukoje, kurią jau turėjome.

Gal čia mes kokį pastatą ir praradome, nes pastatus užstoja šventoriaus vartai, tačiau geresnių nuotraukų neturime. Aiškiai matome „grybuką“ viduryje turgaus aikštės. Maždaug šioje vietoje galėtų būti mūsų fontanas. Parkas gal ir gražiau už turgaus aikštę, bet čia virė miesto gyvenimas, turguje kaimo žmonės parduodavo savo gėrybes, o po to parduotuvėse pirkdavo, ko jiems reikėjo. Pardavėjai pasitikdavo pirkėjus išskėstomis rankomis ir siūlydavo visokiausias prekes. Jaunam vaikinui siūlydavo savo merginai nupirkti šilkinę nosinaitę, skarelę, veidrodėlį ar kvepalų. Merginai – negudrių papuošalų, viskas priklausė nuo turimų pinigėlių. Pažįstamam žmogui duodavo prekę, nors pinigų trūkdavo, „užrašydavo“ skolon. Vaikinai merginas vesdavosi į cukrainę (o kur gi ji buvo, žinau, kad ne viena), vaišindavo saldumynais ir arbata. Miestelyje buvo Šreiberio ir Taraseiskio vaistinės. Dar vieną vaistinę turėjo lietuvis ar lenkas. Tarpukariu Švenčionyse jau buvo Rentgeno aparatas, tik jo savininko pavardę užmiršau. O gal tai buvo gydytojas Zagurskis? Kelios kepyklos, siuvimo mokykla, kelios skerdyklos. Daugelis pastatų dar ir po karo tebebuvo dengti čerpėmis, cinkuota skarda, kai kurie gofruota plienine skarda, gontais (tokios spec. būdu išpjautos medinės lentelės), buvo dengtų namų ir skiedromis ir net šiaudais, nelygu kiek žmogus turtingas. Vaikai batus apsiaudavo tik eidami į mokyklą ar per šventes. Žiemą dažniau sėdėdavo namie, nes kaliošai ir veltiniai buvo brangūs. Kelnės ir tos dažnai būdavo trumpos – vis pigiau. Bet lenkų gimnazija turėjo teleskopą, rūpinosi mokinių žiniomis, prie mokyklos buvo bandymų sklypas, kur mokiniai augindavo visokias daržoves (po karo, beje, ir mes darže prie mokyklos jas augindavome), sekdavo orus (mes kadaise – taipogi).

Dar ir po karo prie mokyklos buvo du šuliniai su pompomis. Bėgdavome atsigerti vandens. Dabar reikia būtinai energetinių gėrimų, dirbtinio intelekto ir dar bala žino ko. Orus žinome mėnesiui į priekį, o derlius skęsta balose. Mes kažką darome ne taip. Vienas po kito nyksta senieji mūsų pastatai, nors Skandinavijos šalyse net naujus namus žmonės stato „a la retro“, kad išsaugoti buvusį koloritą ir architektūrinį vientisumą. Tiesa, viduje pastatai įrengiami šiuolaikiškai ir visus tuos šildymo ir vėsinimo įtaisus stengiamasi kaip nors paslėpti, kad neterštų vaizdo. Mes darome atvirkščiai. Tad Švenčionys visai ne švenčiančių žmonių miestas. Anksčiau žmonės džiaugdavosi mažomis šventėmis, o dabar tai šventėje turi būti kalnai tortų, mėsų ir visokių egzotinių gėrybių. Savos gėrybės dažnai pūsta daržuose, ant vaismedžių, o vaikas tenori to didelio ir gražaus obuolio iš „pardės“, nors savi obuoliai yra tokie patys skanūs kaip ir anie.

Nors daug kas keitėsi, svarbu kad galime užrašyti prisiminimus, juos išsaugoti ir perduoti ateities kartoms.

Parengė Švenčionių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos skaitytojų aptarnavimo ir bibliografinio-informacinio skyriaus bibliografė Asta Podnebesnova. Informaciją pateikė Albertas Dinda.

Daugelis nuotraukų iš Alberto Dindos asmeninio archyvo, keletas iš www.google.lt/maps. Istorinės prieškario nuotraukos imtos iš svetainės: https://www.podbrodzie.info.pl/.