2025 m. rugpjūtį Nedzingės kaimas (Varėnos r.) iškilmingai atšventė 450 metų jubiliejų – pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Nedzingė paminėta 1575 metais. Kadaise čia būta Žilinskių dvaro, o dabar kaime galima pamatyti dvaro sodybos liekanas, Nedzingės Švč. Trejybės bažnyčią, paminklą Lietuvos partizanams ir kovotojams už tėvynės laisvę, čia veikia biblioteka, kultūros centras, gyvuoja kaimo bendruomenė. Atvykus eilinę dieną, kaimas gali pasirodyti nuščiuvęs ir tylus, o juk nuo 1920 m. Nedzingėje veikė lietuviška pradinė, 1923–1950 m. – septynmetė, o 1950–2001 m. – netgi vidurinė mokykla.

Būtent su Nedzingėje ilgus dešimtmečius kunkuliavusiu mokykliniu ir kultūriniu gyvenimu yra glaudžiai susijusi mūsų herojė – ilgametė Nedzingės vidurinės mokyklos muzikos mokytoja, įvairių muzikos, šokių ir dramos kolektyvų vadovė, kraštotyrininkė Vanda Mockevičienė, 1998 m. už kultūros tradicijų puoselėjimą bei Varėnos krašto garsinimą Lietuvoje ir užsienyje įvertinta Varėnos rajono savivaldybės ženklu „Sidabrinė bitė“, o 2019 m. už aktyvią pedagoginę ir kultūrinę veiklą pagerbta Varėnos rajono savivaldybės garbės ženklu „Už nuopenus Varėnos kraštui“.

Kviečiame skaityti ir žiūrėti (vaizdo įrašas žemiau po tekstu) pokalbį su gerbiama Vanda, alsuojančia meile savo mokiniams, muzikai, savajam kraštui ir jo žmonėms, galinčia tapti įkvėpimu daugeliui šiandienos mokytojų. Pokalbis nufilmuotas Varėnos kultūros centro Nedzingės filiale, veikiančiame buvusios mokyklos pastate.

Nedzingės Švč. Trejybės bažnyčia, 1978 m. © Vytauto Didžiojo universitetas. Nuotrauka iš epaveldas.lt

Pradžia – Aušrinės kaime netoli Liškiavos

Gerbiama Vanda, Jūs gimėte 1934 m. vasario 12 d. Aušrinės kaime, Varėnos rajone. Ką atsimenate iš vaikystės ir jaunystės dienų?

Vanda Mockevičienė. Aš ir pradėsiu nuo Aušrinės. Visa žemė ten priklausė Liškiavos Aukštojo dvarui, dvarininkui Vladislovui Jurgiui Kosylai. Jis fundavo ir Liškiavos bažnyčios bei vienuolyno pastatymą. Po 1918 m., kai jau kūrėsi Lietuva, tą Kosylos žemę išdalino savanoriams. Mano tėtė Juozas Gudelionis buvo savanoris, kilęs iš Gudakiemio kaimo netoli nuo Nedzingės, ir jis gavo 12 ha žemės Aušrinės kaime, ant Bedugnio ežero kranto. Pirmoji žmona Ona Dzidzevičiūtė, kilusi iš Merkinės, labai anksti mirė, palikusi keturis vaikus. Tada tėtė vedė mano mamą, Viktoriją Šimkonytę iš Liškiavos. Ir 1934 m. per Užgavėnes gimiau aš.

Sakmė apie Bedugnio ežerą

Mes gyvenome prie Bedugnio ežero. Kaimynės pasakodavo, kad tame ežere yra nuskendęs miestelis ir per šventą Joną, o gal per šventą Petrą, girdėti, kaip skamba varpai. Tai vaikas būdama eidavau klausytis. O legenda tokia: ganė žmogus jaučius. Ir girdi, kad atūžia kažkas: baisus juodas lietaus debesis, ir užliejo visą kaimą. O tame kaime buvo bažnyčia. Toliau pasakojo kaimynė Kalpokienė: tenai buvo labai graži jauna mergaitė, vardu Aušrinė, pamilusi vaikiną našlaitį, tarnavusį bažnyčioje. Senas kunigas jį išlaikė. Sako, kad miestelyje būta ir turtingų žmonių. Ir vieno turtingo krautuvininko sūnus įsimylėjo tą mergaitę ir panoro ženytis. Bet mergina nenorėjo už jo tekėti, nes mylėjo tą jauną varpininką. Bet jau ją per prievartą nori išleisti, jau ir suknelę turi. Tai ji naktį prieš dvyliktą nuėjo pas kunigą ir jam viską papasakojo. O kunigas buvo geras ir juodu su tuo našlaičiu suvinčiavojo. Išgirdusi to krautuvininko mama supyko, kaip šoko, mostelėjo juoda skepeta, ir sako: čia nieko nebus, tik ežeras! Tada pakilo tas juodas debesis ir viską užliejo. Pasirodo, ji buvo ragana.

Liškiava. Nežinomas fotografas XX a. 3 deš. – XX a. 4 deš. © Alytaus kraštotyros muziejus. Nuotrauka iš epaveldas.lt

Vaikystės namuose – didelė darni šeima

Kokia buvo Jūsų šeima, kaip Jus auklėjo tėvai? Kokios buvo šeimos vertybės ir tradicijos?

Mano tėvukas irgi buvo našlaitis, nuo aštuonerių jį augino dėdės. Anksti mirė jo tėvas ir mama. Jis buvo iš biednųjų, o mano mamos tėvai Mikas ir Antanina (vėliau, Antaninai mirus – pamotė Valerka) Šimkoniai jau buvo ūkininkai, gyveno pasiturinčiai, turėjo malūną ant Krūčiaus upelio, jų ir namai buvo dideli, dviejų galų.

Mano tėvų šeima buvo didelė, visa tvarka buvo tėvo. Jis mus ir auklėjo, ir išlaikė šeimą. Mama labiau rūpinosi buitimi: gamino valgyti, prižiūrėjo vaikus, ir laukuose dirbo. Tėvas būtų galėjęs tapti labai geru mokytoju. Pas mus visada būdavo pilna vaikų. Kai aš gimiau, mūsų šeimoje jau buvo trys seserys ir du broliai – iš pirmosios tėvo santuokos. Tėvas bendraudavo su savo pirmosios žmonos giminėmis, jie atvažiuodavo. Tais Smetonos laikais šeimos buvo tvirtos. Mūsų kaimas buvo sudarytas  iš savanorių, visos šeimos labai darnios. Tėvas labai rūpindavosi vaikais. Sekmadieniais paaugliai sueidavo mūsų kieman ir žaisdavo ripką – lazdomis varinėdavo tokį medinį skritulį, tai mano tėvas su kaimynu irgi žaisdavo.

Žiemą sekmadieniais pas mus vykdavo šokiai paaugusiam jaunimui, nes kaime buvo daug bendraamžių. Tai tėvas prižiūrėdavo tuos mūsų šokius, pats rodydavo, kaip reikia šokti – pavyzdžiui, „Mikitą“. Jis buvo lyg mūsų mokytojas. Mama irgi yra išmokiusi šokį „Šoka šarka ir genys“, bet daugiausia viskas iš tėvo. Smuiku grodavo kaimynas Jonas Kalpokas. Jis ir Liškiavos bažnyčioje grodavo vargonais. Jį patį buvo išmokęs patėvis Česnulevičius, kuris buvo labai geras muzikantas, kilęs iš Radyščiaus. Jis savo posūniui pats padirbo smuiką. Tai tas Kalpokas mūsų šokiuose grodavo polką, valsą, „Grėbiau šieną“. Sueidavo iš mūsų kaimo kokie aštuoni vaikai, dar kartais ateidavo jaunimo ir iš Vilkiautinio.

Tėvo šeimoje aš gimiau šešta, jau radau brolius Algirdą ir Vytautą, seseris Onutę, Aldutę ir Danutę, o po manęs užaugo dar penki vaikai: Milda, Nijolė, Birutė, Irena ir Kęstutis. Mirė Angelytė, Gražinutė, Algimantas. Užaugom iš viso vienuolika vaikų. Mes niekada tarpusavyje nesibardavom. Kažkaip mokėjo tėvai išlaviruot, kad tų barnių nebūdavo. Tėvas gal buvo griežtesnis, bet labai rūpinosi vaikais: į mokyklą arkliu nuveždavo ne tik savo, bet ir kaimynų vaikus, nes iki mokyklos Liškiavoje buvo keturi kilometrai.

Jeigu nueidavom su tėvu kokian baliun ir netinkamai pasielgdavau, jis nebardavo, tik paskui pasakydavo: „Vandula, tu čia nelabai gražiai padarei“.

Gabumai muzikai – iš tėvo, šokiams – iš mamos

O iš ko Jūs paveldėjote gabumus muzikai?

Tėtė turėjo absoliučią klausą, labai gražiai dainavo ir mus mokė. Jis pats nuo dešimties metų giedojo Merkinės bažnyčios chore. Merkinės bažnyčioje dirbo labai geri vargonininkai, o jis giedodavo pačiu aukščiausiu balsu, diskantu. Jis ir iš mūsų reikalavo to gražaus dainavimo: ne rėkti garsiai, kaip kaime įprasta, o dainuoti subtiliai, švelniai… Mokėjo ir pritarti antru balsu. Mano seserys taip pat dainavo bažnyčios chore. Tėtė mus ragino stoti į muzikos mokyklą, bet paskui pats sulaikydavo: neuždirbsit, kiek gi ten muzikos mokytojui mokės… Bet aš visgi pabaigiau Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą, o mano sesuo Birutė baigė konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija – A. G.). Mano ir duktė baigė muzikos mokyklą ir konservatoriją (aktorė, Auksinio scenos kryžiaus laureatė Vitalija Mockevičiūtė – A. G.), sesers Mildos abi dukterys muzikantės… Kažkada apskaičiavom, kad mūsų giminėje yra devyni muzikantai, baigę Lietuvos nacionalinę muzikos ir teatro akademiją. O baigusių Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą dar yra ir daugiau.

Apie tėvo giminę žinoma nedaug, tik tiek, kad jo senelis atsikėlė greičiausiai iš Gudijos ir XIX a. pradėjo gyventi Gudakiemyje. O savo tėvų tėtis neprisiminė, nes jie anksti mirė. Tad neaišku, iš ko jis pats paveldėjo tuos gabumus muzikai. Tėčio mama tai kilusi iš Galintėnų kaimo, netoli Ilgininkų, Alytaus rajone, jos giminė – Kirvelevičiai, gabūs žmonės. Gyvenime mano tėvai man padarė labai didelę įtaką. Mama tik atrodė nuolaidi, o iš tikrųjų ji padarydavo taip, kaip jai reikia. Mama buvo labai gabi šokiams, lengvai šoko. Po daugelio metų buvę Liškiavos bernai prisiminė, kad varžydavosi, kuris pirmas mano mamą Viktoriją išves šokti.

Ar Jūsų tėviškėje Aušrinės kaime yra likę giminių?

Yra. Toje pačioje tėvų sodyboje gyvena brolis su savo šeima. Kiekvieną vasarą mes ten visi suvažiuojam. Mano knygos „Aušrinės ir Nedzingės kelaliais“ viršelio nuotraukoje (fotografas – mano sesers sūnus Giedrius Abromavičius) – takutis, vedantis iš tėvų sodybos.

Pradinė mokykla Liškiavoje

Kaip prisimenate pradinę mokyklą Liškiavoje? Ar buvo mokytojas (-a), kuris (-i) padarė Jums įtaką, paliko įspūdį?

Mokytojai man padarė labai didelę įtaką. Liškiavos pradinėje mokykloje, kurią pradėjau lankyti 1941 m., buvo geras mokytojas Zigmas Prapiestis, buvęs savanoris, šaulys, mokė mus lietuvių kalbos, matematikos, geografijos. Geografijos žinios iš pradinės mokyklos mane lydi iki šiol, puikiai viską atsimenu, kur kokios upės, aukštumos, žemumos. Kai pasikeitė laikai, grįžo rusai, Prapiestį suėmė, greičiausiai jis kalėjime ir mirė. Ateidavo kunigas Grėblikas, dėstė mums katekizmą, bet tada nieko nesupratau, tad nieko ir neatsimenu. Z. Prapiestis davė labai gerus pagrindus.

Paskui, kai Prapiestis dingo, mus mokė tokia Kudirkienė, kurios vyras slapstėsi nuo išvežimo. Tai ji per pertraukas ir po pamokų ruošdavo liaudies šokius ir vaidinimus. Tai aš jau tada pasireiškiau kaip artistė. Pasirodydavome mokyklos vaikams. Bet mokytoja Kudirkienė dirbo trumpai, po jos atėjo tokia jaunutė mokytoja, gal tik vidurinę pabaigusi, reikėjo mokytis rusų kalba, o ji pati ne kažin ką temokėjo. Bet mes jau buvome gerai paruošti ankstesnių mokytojų ir išlaikėme egzaminus Kibyšiuose.

Druskininkuose mokytojai dar užeidavo į bažnyčią pasimelsti

Druskininkų mokyklą pradėjau lankyti 1946 m., o baigiau 1953 m. Ten dirbo labai geri mokytojai  – pavyzdžiui, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Kvaracajienė. Jos vyras, Smetonos laikų karininkas, dėstė mums fizinį lavinimą, buvo labai puikus mokytojas. Jo seserį išvežė, o jis pats kažkaip išsisuko. Niekas nevertė stoti nei į pionierius, nei į komjaunuolius. Dar mokytojai patys užeidavo bažnyčion. Eidama į mokyklą, užbėgdavau į bažnyčią pasimelst, kad nepakviestų atsakinėti, jei nebūdavau pasiruošusi. Tai pamatydavau bažnyčioje ir mokytoją Kvaraciejienę, ir geografijos mokytoją Jurgionytę. Labai patiko muzikos mokytojas Jonas Stravinskas. Jo žmona mūsų mokykloje vadovavo šokių būreliui, buvo labai kūrybinga, rašė eilėraščius. Buvo geras fizikos mokytojas. Aš buvau linksma, jam gal patikau, tai man rašydavo penketą už nieką. Matematika man sekėsi, o fizika – nelabai.

Aš buvau nekonfliktiškas vaikas. Padarydavau klaidų, bet mokytojai man buvo labai atlaidūs. Kadangi dėl ligos praleidau vienus metus ir iškart turėjau pradėti mokytis šeštoje klasėje, tai mokytoja Kvaraciejienė man padėjo su anglų kalba. Eidavau pas ją į namus. Tuo laiku tėvai išlaikydavo mokytojus, skirdavo jiems maisto. Vaikų šeimos gyveno kaimuose, visko turėjo, dar nebuvo kolūkių.

Baigusi vidurinę, mėginau stoti į Kūno kultūros institutą. Iš fizikos gavau trejetą, o visi kiti – ketvertai. Buvo didelis konkursas. Bet dėl savo pačios klaidos, kad nepateikiau laiku pažymių kortelės, manęs nepriėmė į tą institutą. Tada labai verkiau. Parvažiavau namo, ir tėtė verkė, ir mama. Tačiau po daugelio metų mano svajonę sportuoti įgyvendino mano vyriausia dukra Audronė, tapusi bėgike, sporto meistre, Lietuvos ir Pabaltijo čempione.

O tada, po nesėkmingo stojimo į Kūno kultūros institutą, mano matematikos mokytojas Petras Gvazdaitis tapo Druskininkų vykdomojo komiteto Švietimo skyriaus vedėju ir  pasiūlė man kaimo mokytojos vietą Ilgininkų kaime netoli Merkinės.

Mokykloje visą laiką lankiau chorą, šokau šokių kolektyve, vaidinau.

Dirbti man buvo didelis malonumas

Iškart po vidurinės mokyklos pradėjote dirbti pradinių klasių mokytoja iš pradžių Ilgininkų kaime, vėliau – Masališkių, Montvilų, Gudakiemio kaimuose, kol galiausiai įsikūrėte Nedzingėje. Nuo 1959 m. iki 2004 m., keturiasdešimt penkerius metus, dirbote Nedzingės vidurinės mokyklos muzikos mokytoja, o vadovaudama įvairiems meno kolektyvams su vaikais ir jaunimu išdirbote dar gerokai ilgiau. Kas buvo sunku, o kas – malonu ir prasminga mokytojos darbe?

Mėgau savo profesiją, tad darbas man buvo atgaiva. Galėjau dirbti be poilsio. Kai gimė vaikai, aš juos vesdavausi į repeticijas, jie dainuodavo drauge. Man pasisekė su anyta, ji man labai padėjo su buities darbais. Galėjau dirbti, niekas netrukdė. Dirbti man buvo didelis malonumas. Ne pinigai rūpėjo, ne kokie pagyrimo raštai. Žinoma, stokodavau laiko, ypač kol vaikai buvo maži, bet vėliau visur juos imdavau kartu. Mano vaikai – dukros Audronė, Jūratė, Vitalija, sūnus Darius – ir dainavo, ir šoko, ir vaidino mano ansambliuose. Mes pusę Lietuvos apkeliavom.

Mano vyras anksti mirė, gyvenom kartu tik 15 metų. Vyras buvo sportininkas, visam rajone jam nebuvo lygių, bet ir labai gerai vaidino. Tad vaikų artistiniai gabumai – ne tik mano nuopelnas. Kai vyras mirė, sūnui Dariui buvo tik metukai.

Aš labai su mokiniais sutardavau ir jų neskųsdavau. Padarydavo vaikai ir visokių kliaudų. Aš mokinius labai suprasdavau. Žinoma, ir mano dalykas, muzika – tai ne matematika. Mes labai daug dainuodavom per pamokas, daugiausia liaudies dainas. Turėjau tokio artistiškumo, mokėjau vaizdžiai papasakot, tai vaikai klausydavo. Su mokiniais buvo labai geri santykiai. Mokiniai man kartais ir pastabų duodavo, patardavo, ir aš tą priimdavau. Sakyčiau, kad mokytojas turėtų būti mokinio draugas.

Turėjau ir išdykusių mokinių. Pavyzdžiui, vienas vaikas iš ansamblio „Piemenukai“, dykas kaip velnias, va čia, iš Gudakiemio, sykį dėl jo išdaigų jau net apsiverkiau. Jis atėjo, apsikabino, sako, mokytoja, dovanokit. Ir viskas! Ir dabar susitinkam, esam draugai. Svarbu žmoniškumas.

Dirbote ne tik mokytoja, sukūrėte ir vieną iš pirmųjų Lietuvoje vaikų folkloro ansamblį „Piemenukai“ (pirmasis pasirodymas – 1984 m., ansamblis gyvavo iki 2014 m.), rengėte jo programas, jam vadovavote, ir šis ansamblis sulaukė dėmesio ir įvertinimų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

Mums labai pavyko Lenkijoje, dalyvavome festivalyje Zeliona Gura miestelyje. Dalyvavo ansamblių iš visos Europos, taip pat iš Amerikos, Meksikos. Vykdavo aptarimai, tai visada mus paminėdavo, nors ir neskirstė vietų.

Būdavo svarbu parengti gerą programą. Daug ką perėmiau iš tėvo repertuaro. Per repeticijas būdavo daug dūkimo, išdykavimų, vaikai atsipalaiduodavo. Ir kai jau reikdavo pasirodyti scenoje, jie būdavo tokie tikri, atsipalaidavę. Visko mokėmės per žaidimą. Visi vaikai mokėdavo programą, ir jeigu vienas pamiršdavo, tai kitas galėdavo atsistoti į ano vietą. Tas laisvumas visiems patikdavo.

Dažnai vaikų folklorinių ansamblių vadovai nemokėdavo parinkti programų, sudarydavo tokią suaugusiųjų programą. Jeigu mažiukai vaikai dainuoja romansus apie meilę, tai jau atsiprašau… Kas netinka, tai netinka. Mano ansamblio mergaitės, kai užaugo, irgi dainavo romansus. Rinkdavome ir vietinę tautosaką, tiesiog pas mane į namus ateidavo padainuoti moterys.

Nedzingė – muzikinės ir artistinės kultūros židinys

Vadovavote ir Nedzingės vidurinės mokyklos bei kultūros namų chorų, liaudies šokių, dramos, vokalinių ansamblių kolektyvams. Iš kur toks nedzingiškių polinkis į meninę saviraišką, dainą, šokį?

Nedzingėje jau iki manęs buvo labai gyva muzikavimo tradicija, nes čia nuo 1920 m. veikė lietuviška mokykla, kurioje dirbo muzikuojantys mokytojai, jie ir padėjo pagrindus. Be to, čia buvo dvaras, kurio šeimininkai mėgo meną, koncertus ir šokius. Galima sakyti, kad Nedzingėje nuo seno gyvavo muzikinė kultūra.

Kai aš atėjau dirbti, įkūriau chorą, ir kaimo žmonės, nors reikėdavo ir po keletą kilometrų pėsčiomis ateiti, lankė repeticijas, – o jos prasidėdavo po darbo ir užtrukdavo iki vidurnakčio. Visi labai norėjo kur nors išvažiuoti, pasirodyti. Tai yra išskirtinis bruožas. Mokytojai labai artimai bendravo su kaimo žmonėmis. Kaimas, mokykla, vaikai – visi veikė sutartinai. Tokie mokytojai pasitaikė. Mokytojas Vytautas Dunderis organizavo chorus, o aš jiems vadovavau. Suorganizavo kapelą, pats grojo akordeonu ir gitara. Įtraukė visus, kas bent kiek mokėjo groti kokiu nors instrumentu. Tai ne vieno žmogaus darbas, o buvo susikūręs toks kultūros židinys.

Iš mano mokinių, ansambliečių, choristų yra tapusių chorvedžiais, muzikantais, šokėjais.

Iš Nedzingės yra kilęs ne vienas aktorius, ne tik mano dukra Vitalija Mockevičiūtė. Jau mirę Balys Juškevičius, čia mokęsis Tomas Vaisieta. Dar vienas vaikinas, Albertas Jaruševičius, buvo įstojęs į aktorinį, bet žuvo, baigęs vieną kursą. Žodžiu, čia dar ir artistų kaimas (juokiasi).

Gimtojo krašto istorijų užrašinėtoja

Jums rūpėjo ir teberūpi nykstančių kaimų likimas, renkate medžiagą apie papročius, buitį, esate užrašiusi ne vieną istoriją, tradiciją, Varėnos rajono laikraščiuose „Giružis“ ir „Merkio kraštas“ paskelbėte ne vieną straipsnį: „Nedzingė tūkstantmetyje“, „Nykstantys kaimai: Panedzingis“, „1930 m. – Vytauto Didžiojo metai“, „Išskirtinis vasaros sekmadienis Nedzingėje“, „Burokaraisčio kaimo šviesuoliai“, „Jie Nedzingėje kūrė Lietuvą“ ir kt. 2017 m. pasirodė Jūsų knyga „Šoka šarka ir genys: Dzūkijos kaimo autentiški vaikų žaidimai“, o 2024 m. išleidote prisiminimų ir kraštotyros tekstų rinkinį „Aušrinės ir Nedzingės kelaliais“. Kada jums kilo noras užrašyti, ką matėte, girdėjote, patyrėte?

Baigusi pradinę mokyklą, susirgau, man pripažino džiovą. Mama manęs neleido prie kitų seserų, bijojo, kad neužsikrėstų. Negalėdama su seserimis žaisti, ėmiau užrašinėti visokiausius įvykius: pavyzdžiui, kad kaimyno avys pabėgo, o paskui garsiai paskaitydavau, tai visiems būdavo juoko. Padavimus apie Bedugnio ežerą, kaimo pavadinimą aš jau vaikystėje užrašiau, ką buvau girdėjusi. Kai pradėjau mokytojauti, taip pat ėmiau užsirašinėti įvairiausius nutikimus. O Nedzingėje kai pradėjau dirbti, pamačiau, kad niekas nieko neužrašinėja. Be to, ir Varėnos laikraščio darbuotojai mane paskatino rašyti.

Prisiminimų knygą „Aušrinės ir Nedzingės kelaliais“ paragino išleisti mano buvęs mokinys, žinomas kultūros darbuotojas Petras Zurlys. Knyga yra skirta giminėms, bet ne tik. Joje daugiausia rašau apie savo giminę, taip pat sudėjau straipsnius apie Nedzingės mokyklą, apie aplinkinius kaimus.

Ar matote dar neatliktų darbų savojo krašto tyrinėjimuose, ar daug dar yra likę neužrašytų istorijų? Ar, be Jūsų, Nedzingėje yra rašančių žmonių?

Šiuo metu rašau apie patį Nedzingės kaimą. Norint aprašyti, reikia pažinti, reikia toje vietoje gyventi. Šiemet paskelbiau straipsnį „Merkio krašte“ apie Karužų kaimą, esantį 3 km nuo Nedzingės, taip pat Druskininkų laikraštyje „Druskonis“ aprašiau, pas kokius žmones gyvenau besimokydama vidurinėje mokykloje Druskininkuose, nes man tėvai samdė butą, būta visokių atsitikimų, kaip lietuviai berniukai mušėsi su lenkais – 1953 m. vyko tikras karas.

Yra čia gyvenančių ir rašančių žmonių: dabartinis Nedzingės kultūros namų direktorius Albertas Jakubavičius, mano buvusios mokinės Pilvingių bibliotekininkė Ona Jauneikienė, Nedzingės bibliotekininkė Irena Krutulienė – puikiausiai rašo.

Mano tėvas buvo razumnas, sakė: vaikai, ką radot gyvenime, tą ir palikit, bet aprašykit, kaip jūs gyvenot. Tai ir pildau jo prisakymą. Gal niekas ir neskaitys, o gal ir skaitys. Mano gyvenimas, mano tėvų gyvenimas – tai visas XX a. su dviem pasauliniais karais. Tai juk istorija.

Dar prieš keletą metų buvote Nedzingės kaimo vyresniojo amžiaus žmonių asociacijos „Nedzingėnai“ vadovė, taip pat Nedzingės etnografinio ansamblio dalyvė. Iš kur jūs semiatės energijos? Kuo šiandien gyvena Nedzingė?

Asociacijos jau nebėra, bet mes aktyviai veikėm: kūrėm tautinius drabužius, vykdėm projektus, kasmet surengdavome po didelį renginį. Taip, matyt, man jau duota. Bet man labai smagu, aš labai mėgstu bendrauti su žmonėmis. Man jie labai atsiveria, manimi pasitiki. Nors ne visada pasiseka išpildyti žmonių norus.

Šiandien Nedzingėje gal ir liūdnoka. Kaime vaikų nebėra, gal tik koks vienas ar du. Bet mes sueinam – apie dvidešimt žmonių ratelis, atšvenčiam gimtadienius, Kultūros centras kartu su biblioteka paruošia vaidinimus.

Dabar lietuviai yra aukštybėse

Ką manote apie šiandieninę mokyklą ir kultūrinį gyvenimą Lietuvoje?

Šiandieniniams mokytojams labai sunku. Bet, kiek paskaitau ir kiek išgirstu, mokytojai yra neblogi, labai stengiasi. Kiek girdžiu, pavyzdžiui, Merkinės, Varėnos mokyklose – daug stiprių mokinių. Gal Vyriausybė turėtų daugiau dėmesio skirti mokytojams, nustatyti normalius atlyginimus.

O Lietuvos kultūra pasauliniu mastu tiesiog žydi, galim tik džiaugtis. Vis dėlto valdžia galėtų ja labiau rūpintis. Visi mūsų pasiekimai – iš kultūros srities, menas dabar aukštybėse. Labai daug žymių žmonių. Lietuviai dabar yra aukštybėse tikrai.

Kalbėjosi Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos vyresnioji bibliografė-kraštotyrininkė Aušra Gudavičiūtė

Filmavo ir fotografavo vyresnysis multimedijų dizaineris Mindaugas Masaitis