Irena Žemaitytė-Geniušienė mėgsta pasivaikščioti po Vilnių, kelionių įspūdžius stengiasi užrašyti. Šiame straipsnyje pasakojama apie autorės pasivaikščiojimus Naujamiestyje.

Kitoks maršrutas

Rugsėjo 9 d. – naujas Promenadų trasos išbandymas. Panerių gatvės atkarpa nuo sankryžos su Švitrigailos gatve, įprastinis maršrutas autobusu keliaujant į Kauną. Bet pėsčiomis, rodos, niekad neteko čia vaikščioti. O, palyginus, netoli namų. Nuo seniai žinoma, kad tai nykus rajonas, per karą suniokotas. Tik paskiri vieniši pastatai, per stebuklą išvengę bombų, gatvės kairėje pusėje glaudžiasi prie geležinkelio pylimo, aukštų, plačių medžių šešėlyje.

Vytenio ir Panerių gatvių kampas – gatavos dekoracijos lengvo žanro spektakliui. Tamsiai raudona spalva nudažyta seno plytinio namo (ar sandėlio) liekanų, priestatėlių, langelių, palėpių, stogelių, gonkelių neįtikėtina kombinacija, net juokas ima žiūrint. Priešais gelsvas pailgas mūriukas, kurio pirmame aukšte – tikra knaipė, kurios diskretiška apvali nuo stogo tabaluojanti iškabėlė aiškina, kad tai – kavinė-baras. „Scenos“ pirmame plane – plytelėmis klotas takelis, gazonėlis, klombikė. Labai faina!

O toliau gatvės dešinėje – ištisai per kelis kvartalus vienas prie kito pramoniniai įvairaus amžiaus, visokios būklės sunkiasvoriai pastatai (bet dar ne visai šiuolaikiniai „megalitai“), urmo parduotuvės, gamyklos ir sandėliai. Pirmų aukštų plačiuose languose – ornamentais išrangytų metalinių virbų apsauginės grotos, kai kurios – visai gražios. Pastatų viršuje per visą sieną užrašytus pavadinimus išskaityti sunku, kurie žemiau – galima. Pavyzdžiui, „Įrankių pasaulis“, „Autokada Fiat Defa Renault“ (Autokada – kaip kavalkada). Gerokai toliau skelbia apie padangų klijavimą ar lopymą, ratų subalansavimą… „VSS – Vilniaus skaitmeninė spauda“…

O štai netikėtas archyvinis radinys – švariai nuvalytas standartinis senas gelsvų plytų namas ir nedidelė, kukli iškaba paradinių durų dešinėje, pirma mintis: dvasingumo oazė, kilni Caritas tipo organizacijos veikla šiame antiprestižiniame rajone! Baltutėlė iškaba akademiškai rimta, klasikinių proporcijų, mažytis ženkliukas, trumpas ir aiškus užrašas juodomis antikvomis: „Spiritus Vilnensis“. Smulkesnėmis raidytėmis žemiau, diskretiškai: „Vilniaus degtinė“… Durų kairėje iškaba, truputį spalvota, bet irgi saikinga. Įsiminiau tik „Maria“ ir „Balticum“. Pro lėtai atsiveriančius vartus iš kiemo sunkiai išlaviruoja didžiulis vilkikas, visiškai baltas, be jokio užrašo.

Žingsnis po žingsnio, ir prieš akis atsiveria didžiulė erdvė, žalia aikštė. Norėtųsi ją apeiti aplinkui, bet kitoje pusėje – nenutrūkstantis lekiančių mašinų srautas iš po geležinkelio tilto. Po šiuo tamsiu tiltu sutelpa net dvi gatvės, kurios, vis išlindusios, vėl išsiskiria. Už tilto, deja, nėra gatvės į kairę, kuria būtų galima palei geležinkelį grįžti „į Vilnių“. Vienintelė gatvė veda tiesiai, truputį aukštyn. Ant tvoros akių lygyje lentelė „Iešmininkų gatvė“. Nuo pat kelionės pradžios – nuo pat Švitrigailos gatvės iki šiol – nei vieno žmogaus! Panerių gatve mašinos lekia ir lekia, o čia – net ir jų nebėra. Po dešinei prasideda laukai, tolumoje – miškas. Gatvėje gausėja tankių krūmų, tarp jų – karo laikus menantys bunkerio griuvėsiai. Darosi nejauku. Julius ir Petras susinervins, sužinoję, kur klaidžioja jų sena motina, tęsdama jų tėvo jaunystės programą „Valkata“. Pasižadu: „daugiau taip nedarysiu!“, o netrukus nyki gatvė išnyra prie visai simpatiškų, visai dailių priemiestinių sodybėlių margo kvartalo. Mat kaip – baimė 100-150 metrų Iešmininkų gatvės gabalą prailgino vos ne iki begalybės. Pro medžių viršūnes pasimato daugiabučiai. Jau ramu. Galų gale, sutinku pirmuosius praeivius, dviese jie lipa per seną, siaurą geležinkelio liniją. Ir aš perlipu surūdijusius bėgius, pasistiebiu prie laibo stulpo, kurio viršuje užrašas: „Pašaliniams praėjimas draudžiamas“. Aišku, kad draudimo niekas nepaiso.

Jau pažįstamas užkampis, visai arti turėtų būti neseniai atrastas mini-mikro-Liepkalnis, kitaip – Naujininkų pakraštys. Bet net Naujininkų centre – tuščia, vos kur ne kur kiemuose tarp mašinų žaidžia po keletą vaikų, o prie ištryptos aikštelės – mažutis suoleliukas. Galima pailsėti, neatsižiūrint į nuostabius, virš keturaukščių palinkstančius milžinus – verkiančius gluosnius.

Dar keletas kiemų su gluosniais, keletas – be gluosnių, ir štai jau troleibusų žiedas. Jau kaip namie (ačiū Dievui).

P.S.

– Nyki gatvė… O ar atsimeni, mama, kaip mes maži su tėte pasivaikščioti važiuodavom į „nykią vietą“? Panašu, kad tai toje pusėje, kur tu dabar vaikščiojai. Ten ir kažkoks kaimas dar buvo ir plynas laukas. Įdomu, reiks nuvažiuoti.

– Jūs trise važiuodavot. Apie „nykią vietą“ buvau pamiršusi, o juk iš tikrųjų apie ją būdavo kalbama, tik nežinau, kur ji yra. Kas jus ten traukdavo? Aha, vadinasi, atsitiktinai radot tą keistą nykią vietą gražiose apylinkėse, kurios rūpėdavo pravažiuojant traukiniu… Žinoma, viskas bus neatpažįstamai pasikeitę. Tačiau būdvardį „nykus“ dar galima vienur kitur pritaikyti.

***

Tokia buvo man labai patikusi promenada šiltą, tvankią penktadienio pavakarę. Pojūčius, pagavas aštrino magiškas saulėlydžio apšvietimas ir išvakarėse išgirstų miestietiškosios (anot Šarūno Nako) kompozitorės Onulės kūrinių įtaiga.

O kaip viskas atrodo pirmadienį, plieskiant vidurdienio saulei?

Pirmiausia: aną pavakarį nueitoji Panerių gatvės atkarpa visai ne tokia ilga, kaip atrodė. Ir praeivių – net trys moterys ir vienas vyriškis! Fantastiškasis „kombinuotas“ namelis – ne tamsiai raudonas, o ryškiai oranžinis.

Labai pagyvenęs, gal nuo Pirmojo pasaulinio karo laikų užsilikęs, bet dar tvirtai atrodantis pilkas solidus namas pravėrė duris. Bet artimiausia gatvės perėja be šviesoforo, geriau nerizikuoti tenkinant smalsumą. Aną kartą nepastebėtas nemažas pastatas užmūrytais langais, todėl stūkso kaip intriguojanti aklina siena.

Bet didžiausia intriga – toji „dvasingumo oazė“. Na, kad ne itin švariai nuvalyta, nieko nuostabaus, bet prie paradinių durų iškabos visai kitokios! Neįtikėtina! Nejaugi pirmadienio rytą pakeitė naujomis? Įdėmiai apžiūriu – jokių montavimo pėdsakų nesimato. Abi iškabos dabar didesnės, kvadratinės, sidabru švytinčio metalo. „Vilniaus dvasios“ – „Spiritus Vilnensis“ kvadrate dabar dominuoja bažnytines regalijas primenantis herbas su kaspinais, kuriuose įrašyta „Anno 1907“. Tik vietoj tiaros – staugiančio vilko (suprantama, Geležinio!) galva. Jei ne vilkas, tai tokia iškaba net prie kurijos tiktų…

Kitoje iškaboje – spalvoti inicialai „MBWB“, o užrašas toks – „Marie Brizard Wine & Spirits Balticum“. Gal nebe tas griežtas akademinis rimtumas, bet abi iškabos gerai sukomponuotos, ir tiesiog elegantiškos.

Pro tuos pačius iškilmingai prasiveriančius vartus į kiemą iš gatvės sunkiai įlaviruoja vilkikas su didžiausia blizgančia metaline cisterna.

O šiaip – eilinė darbo diena nelabai smarkiai pakoregavo Panerių gatvės prozos poeziją.

2016 m. ruduo

Dar kartą Panerių gatvėje

Pati lapkričio pabaiga, vėl penktadienis. Prasigiedrijęs vidurdienis ar pavakarys, skirtumo nėra. Kad nesusigundyčiau sėsti į troleibusą ir pasimėgaučiau švelnaus aksominio vėjelio dvelksmu, pasiekiu (hm, hm, autobusu iki žiedo Naugarduko gatvėje, kur randu gražiai sutvarkytą, naujai užstatytą buvusią beformę erdvės dalį) „savo“ Panerių gatvę, pasirenku trumpesnį maršruto variantą miesto centro link.

Kokia ta gatvė atrodys šiandien? Normali, žmonės vaikšto, šaligatvių lapai iššluoti, medžiai kaip ofortai. Ką čia naujo bepamatysi. Ir staiga – eglės milžinės. Trys nuostabios gražuolės, tik ketvirtoji, nabagėlė, nunykusi. Stovi jos dideliame kieme prieš gal buvusią mokyklą, gal tebesančią, tik įėjimas iš kitos katvės, ko gero. Kiemą nuo gatvės skiria geležinis tinklas, tankiai apraizgytas įmantriai išsirangiusiomis gyvatvorės šakomis. Juodas ažūras su vos pagaunamu akimi tamsaus, tauraus purpuro atspalviu. Ne, tai ne ankstyvo pavasario pumpurėlių užuomazgos, negali būti, patyrinėju iš arti – tai apdžiūvusios uogos! Bet kaip tas krūmas vadinasi? O savivaldybei reikia pranešti, kad Vilniuje dar esama neiškirstų medžių… Anksčiau lapuoti medžiai ir žaliosioseglės buvo mažiau pastebimos…

O štai ir kampinis namelis – fantazija. Apeisiu aplink, gal gyventojai neatkreips dėmesio, kad spoksau. Bet jo fasadą uždengia aukšta mūro siena ir palei ją trijų tujų rikiuotė su pilkų žilių rėmeliu pažemiui. Supratau: šitokiu būdu rūpestingai uždengtas pro advokato kontoros langą, kad klientams akių nebadytų keistasis architektūros reliktas. O to relikto fasadas, pasirodo, dar įvairesnis, negu mačiau anuos kartus. Bet šį sykį kvapą užgniaužė šio šedevro „nugara“ – didžiulė margai raudonų plytų siena su vos pastebimu mažyčiu iškirstu langeliu. Ne viduramžių palikimas, bet puikiausias pretendentas į šiuolaikinio meno trienalę – negaliu atsižiūrėti. Vėl saulėlydžio burtai? Ir – o vėl sutapimas! – išvakarėse – Onulės muzikos klausiausi!

Truputis Naujamiesčio senienų

Kalėdos prieš savaitę praėjo, Naujieji metai vakar atėjo. Sausio 2-oji, pirmadienis. Kol neišsipildė blogų orų pranašavimai, reikėtų suruošti ekspediciją patyrinėti terra – beveik – incognitta, esančią maždaug 2 km nuo namų. Kol kaista rytinė „mėlynojo“ – t.y. pošventinio pirmadienio szara godzina netapo normalia vakarine pilka valanda – pats laikas išvykti, jei nori ką nors pamatyti. Iškeliavus iš namų po pietų, bus kaip pernai, t.y. prieš tris dienas: beeinant geležinkelio tiltu sutemos virto naktimi.

Žygis prasideda antroje troleibuso stotelėje (prie „Iki“ Švitrigailos gatvėje) keliolika žingsnių atgal, tada – kairėn, keliolika žingsnių Kauno gatve – ir jau vėl sankryža. Įstrižai jos, kampe – tikrai Kauną primenantis gelsvas namas, bet kažin, ar tikras retro.

Pirmas šios ekspedicijos uždavinys – patikrinti, ar dar „nenuneštas“ įdomus namelis Vytenio-Panerių gatvių kampe. Bet pakeliui yra modernus juodo stiklo statinys, prie kurio rūpi stabtelėti ir pažiūrėti ne vien kaip į veidrodį. Už juodo stiklo – juoda erdvė, pilna šiuolaikiškų biuro kontoros ar laboratorijos baldų. Tikriausiai salonas-parduotuvė. Įėjimo į vidų nesimato, viduje nesimato nei vieno žmogaus. Ne vieną kartą čia pro šalį ėjau ir nė karto nemačiau ten jokio žmogaus. Tik gilumoje kelios lempos nemaloniai, blausiai žiba. Nejaukus šis svetimas, sterilus juodas pasaulis. Tačiau – gražus. Ir smalsumą žadina. Graži ir miniatiūrinė dekoratyvinių spygliuočių kompozicija, prie kurios dabar stoviu.

Štai ir „dekoracijų namelio“ nugara, apie ją – didelę, plačią, raudonai margų plytų – galima sukurti turistams skirtą legendą apie seną pilį ar tvirtovę. Koliažinis namelis tebestovi. Netoliese stovi stambus vyras su geltona uniformine liemene. Gal koks kontrolierius. Tegul sau stovi, aš pasuksiu į Panerių-Švitrigailos sankryžą ir iš arti apžiūrėsiu, gal net pačiupinėsiu niūrų plytinį gremėzdą, kurį visada matau važiuodama į Naujininkus ar į Oro uostą. Nors pajuodėlis stovi porinių numerių pusėje, tačiau atrodo labai vienišas. Tiesa, Panerių gatvėje jis nėra atsiskyrėlis. Tik Švitrigailos gatvėje jis paskutinis… Prie jo priėjus, palietus ranka – nebeatrodo toks pabaisa. Kiek juodos spalvos niuansų, pilkų, gelsvų atspalvių, kokie stabilūs jų deriniai… „Humanoje“ taip įdomiai išmargintų skarų nerasi. O plytų faktūrų įvairovė, vieną kitą plytą gal net ištraukti iš sienos pavyktų. Paveikslą išryškina baltutėliai dailūs rėmai, aišku, naujų langų. Už keleto jaukiai mirga eglučių girliandos. Grėsmingas ir bauginantis liko tik aukštas, gilus, tamsus tunelis per vidurį namo. Tai broma, kurios gale matosi kito namo lopinėlis, kito namo pamatai, kelios mašinos. Dangaus – nė lopinėlio.

Toliau – tuščias rudas, juodas, žalias plotas. Galėtų būti dailus skveriukas, bet turbūt iškirs tuos kelis medžius ir ką nors pastatys.

Toks užkampėlis turėtų gerai atrodyti nededeliame oforčiuke. Į jį reikėtų įkomponuoti šviesų „plėmą“ – pelenų spalvos plytų fone tartum iš ledo ir sniego pastatytą pilaitę – vilą už grakščios lengvutės tvoros, kuri tikriausiai yra labai tvirta ir gerai saugo privačią nuosavybę nykioje aplinkoje. Gražuolė tarp pabaisų.

Bet oforčiukas liks tik įsivaizduotas.

Tuščio ploto gilumoje dunkso kažkokie pastatai. Pernai, t. y. prieš tris dienas, buvo per tamsu prie jų priartėti. Dabar galima. Pažliugusioje žemėje, per supuvusius lapus ir permirkusią žolę išminti takeliai, kuriais per balas įmanoma pasiekti rūpimą objektą, kuris ne taip ir toli. Kaip ir ekspedicijos pradžioje: keliolika ar dvidešimt žingsnių į vieną ar kitą pusę.

Metalinė tvirtų virbų tvora iš vidaus apstatyta visokiais griozdais. Protarpiais matoma ilga, ilga, puslankiu išlenkta gelsvo mūro siena su daugybe didelių arkinių langų. Visumos aprėpti akims neįmanoma, todėl vaizduotėje atsiranda iškilminga arkada.

Šią menamą arkadą vis labiau uždengia lentų, faneros ir kitų statybinių medžiagų „dariniai“, jų daugėja ir šiapus virbų tvoros ir šiaip aplinkui. Atsiduriu lyg koridoriuje, kurio gale – vartai (irgi iš virbų) – laimė, jie užrakinti. Kažkodėl šmėsteli galvoje sąvoka „bjaurumo estetika“, nors nieko bjauraus aplink nėra: šioks toks chaotiškas užstatymas ir visai natūralus atodrėkio purvynas. Galima ramiai grįžti atgal.

Štai, nemažas fragmentas senos mūrinės sienos, lyg sudurtos iš didelių profiliuotų rėmų paveiksliukams. Tvora suremontuota, gelsvai nudažyta – kaip ir „arkada“, ir sargo namelis prie vartų. Pasistiebus už tvoros matosi plytelėmis išklotas kiemas, prižiūrėtas gazonas.

Prie vartelių – telefoninė spyna su mygtukais ir dvi nedidelės iškabos. Vienoje riebiomis raidėmis užrašyta „VPVA“ ir smulkesnėmis „Vilniaus pramonės ir verslo asociacija“. Kitą išskaityti ir įsiminti sunkiau: „GELPVA“ ar panašiai, tik aišku, kad kažkokia geležinkelių įstaiga.

Aišku, tai geležinkelio valdos, tik man ir šiaip praeiviams – „Amerikos atradimas“.

Vėl geležiniai virbai. Už jų – „GELPVA“ (ar panašiai) su visu suremontuotu architektūros ansambliu ir apgriuvusiomis jo liekanomis palengva leidžiasi žemyn. Netoli – iki apleistos platformos. Priešais – bėgiai, bėgiai, bėgiai. Čia stabtelėjus ir žvilgtelėjus į dešinę gali aiktelėti iš netikėtumo: prieš akis šedevras! Gigantiškas skiautinys! Geometriniai raštai, spalvų niuansai, faktūrų ir medžiagų įvairovė! Plytos, cementas, medis, tinkas… Plokštumų, linijų ritmai… kompoziciją apjungianti ryški raudona laužyta linija… Deja, užtvara neleidžia prieiti, pačiupinėti, įsigilinti, suprasti tokį meno kūrinį…

Tiesą sakant, suprasti nesunku: nesuremontuota namo siena, likusi nugriovus priestatą.

Po tokių įspūdžių, tokių atradimų galima ramiai grįžti į Panerių-Švitrigailos sankryžą. Čia pirmiausia reikia nustatyti, ką ir kodėl slepia žalio stiklo gaubtas. Stikle formuotas kitas sankryžos stiklainis ir truputį pakoreguota mano pačios figūra. Apstiklinta viskas, kieme ir seno namo siena iš Švitrigailos g. Dviaukščio „anų laikų“ (tarpukario, o gal dar senesnio) namo fasadas – dar netyrinėtos Panerių g. dalies pradžia. Kukli puošmena – nedidelis metalo ažūro balkonėlis. Mažiau kukli – didelė arkinė vitrina ligi pat namo apačios. Paradinės durys po skardiniu stogeliu (šiuolaikiniu, bet gal panašaus būta kadaise?). Švarumu tviskančioje baltoje sienoje palikta senos plytų sienos atodanga. Atminimo ir pagarbos praeities (nors ne pačios seniausios) architektūrai ženklas.

Praeities liekanų Panerių gatvėje ir aplink – nemažai. Nežinau, kokia tų Naujamiesčio senienų tikroji vertė, bet jausmus jos pakutena, vaizduotę pamiklina. Gali būti, kad daugelį jų matė, žinojo mano tėvai (galvoju čia ne apie „miesto mūrus“, o apie tas susikūprinusias beformes medines triobas ant kreivų, šleivų pamatų.

Panaši trioba štai ir Panerių gatvėje, visai netoli baltojo blizgančio „stiklainio“. Triobą turbūt valdo du savininkai. Vienas savąją dalį suremontavo, kitas apleido. Taip ir stovi pusiau juoda, pusiau ruda.

Beveik greta – vėl kampinis namas. Dažniausiai tie kampiniai namai būna įdomesni už kitus. Šis, tiesa, neprilygsta tam „kombinuotajam“ su plytų „nugara“, bet dėmesio vertas. Jo fasadas – buvęs namo galas. Priestate, kuriame įrengtas portalas (siauros durelės ir nedidelis langas šalia), fasadą padarė asimetrišką. Pirmas aukštas – cokolis – maždaug sulig manim aukštumo, kažkada buvęs rausvos spalvos. Du kvadratiniai langeliai, kaip ir „portalo“ langelis, su baltomis parangytomis grotelėmis viduje, baltomis „firankėlėmis“: prie murzino mūros prisiplojusios menkos „vyšniavos“ mūro langinės. Antrojo aukšto išilginės lentos tamsios, neaiškios spalvos. Vieno lango rėmas senas, papilkėjęs, kukliu ornamentu išpjaustytas. Kitas langas – be jokio rėmo. Taigi, visi penki „fasado“ langai (t. y. langeliai) – skirtingi.

Iš kitos gatvės namo šonas – ilgas, ilgas. Antrajame aukšte langai – kaip langai. Bet pirmajame, tiksliau – apeižėjusiame, dėmėtame mūriniame cokolyje per vidurį iškirstas langas, dabar bjauriai apkaltas trūnijančiomis lentomis. O už kokio pusantro metro – gražiai, šviesiai nudažytas to paties cokolio galas su dviem gal neseniai iškirstais langeliais, švarutėliu baltu plastiku įrėmintas. Vasarą palanges turbūt gėlių žiedai siekia, o šiuo metu tik stagarėliai.

Visai žiemai, sulig mano nosimi, ant namo kampo pritvirtinta lentelė su užrašu „Algirdo gatvė“.

Algirdo gatvė! Seniausiai žinoma, seniausiai pažįstama. Bet ar iki čia buvau kada nors atėjusi? Gal prieš šimtą metų…

Algirdo gatvės pradžioje, netoli Basanavičiaus gatvės, buvo pirmoji mano lankyta Vilniaus mokslo įstaiga – pradžios mokykla, į kurios III skyrių eiti pradėjau 1940/41 mokslo metų žiemą (rudenį, kol buvo kraustomasi iš Kauno, vaikščiojau į Panošiškių kaimo mokyklą). Mokyklos prisiminimai malonūs, bet labai neryškus, nebežinau, kurios durys, kurie langai… Miglotai prisimenu, kad šalia stovėjo gražus namas, truputį lyg kaunietiškas. Šis gražuolis tikrai ten tebestovi, jame įsikūrusi Azerbaidžano ambasada. Jei M. Valančiaus gatvėje yra Vilniaus secesijos perlas, tai šis elegantiška emalė…

Priešais buvusios mano mokyklos langus (nebūtina tikslinti) – palocius, toliau nuo gatvės. Seniau – dailus, vėliau – apleistas, paskui – išpucavotas, o dabar visai nebematomas už aukštos, tankios gyvatvorės. Tai Baltarusijos ambasada.

Į tą pradžios mokyklą vaikščiojau neilgai (gal tik pusmetį?). Po 3-4 dešimtmečių pro tą buvusią mokyklą nešdavau piešinukus (iliustracijėles ar viršelius) į „Genio“ redakciją, tolėliau, tuometinės standartinės statybos name.

Algirdo gatve metų metus Tetušėlis vaikščiojo į Universiteto rūmus (matematika, fizika, chemija) Naugarduko gatvėje. Eidamas skaičiuodavo žingsnius ir nelinksmai konstatuodavo, kad kasmet tų žingsnių daugėja… Ne gatvė ilgėja, o žingsniai smulkėja.

Citrinos geltonumo vienaukštis kampinis namas su truputį padailintu įėjimu per vidurį ir į abi – Algirdo ir Naugarduko – gatves nutįsusiais „sparnais“ sukuria vaizdą, kad už šios sankryžos prasideda nuobodus provincialus kvartalas. Ne visai taip. Štai nešvarių plytų namas, kokių Vilniuje daug. Pirmas aukštas sutvarkytas pagal šiuolaikiškus standartus, o antras aukštas su byrančiomis plytomis visai apleistas. Toliau – garažai, sandėliai ir pliki žemės ploteliai. Kitoje gatvės pusėje – keli gyvenamieji, tik nusigyvenę seni namai. Kai kur – tarpai, lyg iškritę dantys. Gal per karą bombos nukrito? Gal ši Algirdo gatvės dalis buvo panaši į paralelinę Mindaugo gatvės dalį. Tokių bendraamžių namų yra Aguonų, Šaltinių ir kitose aplinkinėse gatvėse. Šią architektūrinę bendriją galima įsivaizduoti kaip gana solidžių, ambicingų, savo padėties stabilumu įsitikinusių senstelėjusių ponų klubą.

O štai – nedidelė, marga vargdienėlių kompanija. Kas susiglaudę, kas pasimetę. Vieno dienos suskaičiuotos, kitas pasiryžęs dar nepasiduoti.

Antai, mūrinis dvarelis nuglaistytas, baltai nudažytas, prie žaismingos salkutės iš vienos pusės pristatytas antras aukštas, sudarkantis klasišką simetriją, langai – nauji, priešais juos pasodinti dekoratyviniai krūmeliai, bet vis tiek nelinksmas… Ilgo medinio oranžinio ir dėmėto būsto dalis apkalta Brazilijos lūšnynus primenančiais skardos gabalais. Toliau nuo gatvės, lyg buvusio kiemo ar sodelio gilumoje matosi dar pusėtinai išsilaikiusio plytinio dviaukščio galas. Prie pat šaligatvio prigludusio mūrinuko siena net dviejų spalvų – aptrupėjusi, aptaškyta „vyšniava“ ir saldi „ružavo zefyro“. Liūdnas stūkso griozdiškas melsvai žalsvas („elektrik“) medinis namas, lentomis skersai išilgai sulopytas, su vėjo daužomu juodu polietilenu antro aukšto (mezonino) languose. Įsivaizduoju buvusį jaukų priemiesčio namą, „skęstantį žalumoje“ kadaise. Dabar atrodo abejingai, pasidavęs likimo valiai. Rodos, dar vienas „eksponatas“ yra, bet, matyt, toks „joks“, kad neįsiminiau. Bet štai ir visos kelionės įspūdžių kulminacija: baigiama ardyti visiška griuvena: glitūs rąstai, styrančios sijos, pertvarų groblai, stiklų šukės, išversti langų rėmai. Aplink – šiurpus šiukšlynas, tik nuplėšto stogo čerpės tvarkingai sukrautos.Greit ji „išnyks nuo žemės paviršiaus“. Daiktinis įrodymas tiesos, kurią išsakė O. Chajamas: „Jau mes, deja, seni. Ir nieko nelaimėjom. / Dangus sutrynė mus ir leido nešti vėjams. / O vakare, o gėla! Pramerkėm vos akis / Ir be dalios į nebūtį išėjom“. Lyg tyčia, tai tas ketureilis, į kurį šįryt bakstelėjau pirštu nežiūrėdama (sausio 1-ąją nebūriau šitaip, prietaringumas sulaikė, o štai 2-ąją dieną ir pataikiau!).

Purvynas. Tikras pesimizmo liūnas. Gaila batų klampoti atgal, geriau apsisukti ir pereiti į kitą gatvės pusę, kur baigiamas statyti naujas didelis daugiabutis, optimistinio rytojaus įkūnijimas. Net Dunajevskio (ar Novikovo?) „Entuziastų maršas“ tinka. Iš visai kitos epochos (nuklysiu nuo temos: tos nebūtin išėjusios epochos išorinių raiškos sąsajų su dabartinėmis išraiškos priemonėmis galima rasti nemažai). Ne taip, kaip daugelis prabangių naujų pastatų, šis neatrodo besipuikuojantis prieš nabagėlius kaimynus vis à vis rimtas, be architektūrinių „izlišestvų“, t. y. įmantrybių, prašmatnybių, kol kas dar šiek tiek pridengtas plevėsuojančio politieleno draperija, gal net nepastebi tokios smulkmės po kojomis. Tik nuostabu: naujo rūmo karališkas arba vyskupiškas (nelygu apšvietimas) amarantas, tamsaus vyno raudonumas ir elegantiška dramblio kaulo spalva sakytum specialiai taikytos prie „ružavojo“ zefyro ir vyšnių uogienės prieš akis. Gatvės koloritas vientisas, nors šalia naujojo namo driekiasi ilga eilė margų dėžių dėželių su durelėmis, langeliais, laipteliais. Tai pagalbinės statybininkų patalpos. Jos, aišku, laikinos. Tik jų laikinumas kitoks, negu tų senų triobelių, lūšnelių, namukų, turinčių savas istorijas, kartais gal ilgas, įdomias, kartais – nieko ypatinga.

Tai tokią pamačiau Algirdo gatvės dalį tarp Kauno ir Panerių gatvių. Gal kitą kartą viskas kitaip atrodys.

Bet senaisiais vargdienėliais ir naujuoju didžiūnu Algirdo gatvė dar nesibaigia. Perėjus Panerių gatvę (sankryža čia nedidelė) dar ilgai, ilgai tenka eiti palei senovišką margai raudoną masyvią plytų tvorą, kol Algirdo gatvė pasieks Geležinkelio gatvę, ten ir pasibaigs. Galima grįžti atgal. Įdomybių didelių nėra: vienoje gatvės pusėje – tik griaunami ir griausiami atgyvenę pramoniniai statiniai, kurių gailėtis gal tikrai neverta. Bet plytų tvoros, tokios vaizdingos, gal negriaus? Apgriuvusi, faneros lopais palopyta, grafičiais papeckiota ji, pasirodo, „saugo“ didžiulį tuščią, chaotiškai apaugusį menkais krūmais, medžiais žemės plotą. Pro išvirtusių vartelių skylę galima apžiūrėti ir nusistebėti… Plytinė seniena palaipsniui persikūnija į galingą modernų užtvarą, kuris tikrai, ne kabutėse, saugo kažkokio  itin šiuolaikiško pramoninio komplekso teritoriją.

Jau paskutinė Panerių g. atkarpa (teisingiau – gatvės pradžia). „Szara godzina“ blanksta, nes jau po vidudienio. Bet dar lyg apsnūdę, apsiblausę keli mūriukai, tipiški „miestietiški“, saikingai eklektiški. Čia jau geležinkelio stoties rajonas, smarkiai nukentėjęs per bombardavimus. Po karo Mamytė čia vaikščiojo norėdama rasti namus, kuriuose pas brolį Olesių gyveno dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, dar panelė būdama. Net atpažinti tos vietos negalėjo. O vaistinė Šopeno gatvėje (kampas su Šv. Stepono g.) išliko, ir tik pastaraisiais metais dingo senas interjeras, įsikūrė brangios Tandetos parduotuvė, o dabar – nebloga kavinukė. Iš praeities liko tik margos grindų plytelės. (Tebestovi ir namas Rasų g. prie geležinkelio tilto, tame name gyveno Tetušėlis, dar kavalierius… Bet tai ne Naujamiesčio seniena).

Netikėti sentimentai atsiranda matant senus, aptriušusius dvigubų langų medinius rėmus. Ištisus septynis dešimtmečius (nuo 13 metų padėdavau Mamytei, o paskui – pati savame bute) būdavo vargo kamšyti, klijuoti žiemai, atkamšyti, atklijuoti pavasarį. Bet koks malonumas apimdavo tą darbą nuveikus! Tačiau naujieji langai – geriau!

Vienišas stūkso ir kažkoks visai beveidis pilkas namas – dėžutė. Negaliu spręsti apie jo amžių. Bet atsiranda antikonjunktūrinių minčių. Į šį namą panašius statinius TV laidoje su panieka vadino sovietmečio palikimu. Neužilgo „National Geographic“ rodė reportažą iš Švedijos ar Norvegijos kažkokio miesto, ir ten matėsi labai panašių „beveidžių“ pastatų, net dar niūresnių.

Šios kelionės galutinis taškas jau beveik ranka pasiekiamas; prieš akis iškyla autobusų stoties šlagbaumas. Tik ranka dar tenka atsiremti į sieną traukiantis nuo autobuso, kuris važiuoja visai šalia ir baisiai taškosi. Aklina siena verta dėmesio, aukštai virš jos tabaluoja skardinio stogelio atplaišos. Tiesa, šioje kelionėje visos aklinos sienos-tvoros, nuo lietaus apvarvėjusios, atrodo kaip meistriškos akvarelės.

„Pilkos valandos“ burtus sklaidyti baigė karšta balta kava ir bandelė su šalta dešrele autobusų stoties koridoriuje. Begrįžtant namo atslinko kita, popietinė pilka valanda.

2017 m. sausis

Kaip kino filmuose, kaip TV serialuose

Ir dar vienas senos ponios pasivaikštinėjimas mieste… Šį sykį – ne vėlyvą rudenį, kai gatvėse vėjas šiurena sudžiūvusius lapus, o ankstyvą pavasarį, kai patvoriuose iš pajuodusių pernykščių lapų kauburėlių stiebiasi gležni daigeliai.

Tai senai poniai, t. y. man, jau seniai rūpėjo Šv. Stepono bažnyčia. Daug Vilniaus bažnyčių žinau, o Šv. Stepono – ne. Senuose miesto planuose nurodyta netoli geležinkelio stoties, bet niekad jos ten nemačiau, nors tame rajone buvoti tikrai teko. Senus planus nuo šių dienų skiria daug dešimtmečių. O per karą to rajono ištisi kvartalai buvo subombarduoti… Viskas pasikeitė. Šita mįslė dar labiau knietėti ėmė, kai sužinojau, kad šita bažnyčia pastaruoju metu domina tikrus Vilniaus tyrinėtojus, ne vien seną ponią, mane.

Vieną kartą grįždama iš Naujininkų „turnė“, miesto rytinės dalies siluete pastebėjau anksčiau nematytą keistokos formos, palyginti gana stambų pastatą. Aiškiai ne naują. Kilo įtarimas; gal tai yra tai, ko ieškau. Turbūt kažkas buvo nugriauta, vaizdas atsidengė. O po kurio laiko vėl pradingo… Matyt, kažką užstatė.

Ta ankstyvo pavasario diena buvo ypatingai saulėta, skaidri. Į šalį šiltą šalį (šaliką), šiltą striukę. Žingsniuoju lengva, laisva, judri, vikri. Visai ne kaip sena ponia. Po penkiolikos minučių žygio buvau jau baisiai sušalusi, sustirusi. Šalia pagrindinio kelionės tikslo – rasti Šv. Stepono bažnyčią iškilo dar vienas tolygiai svarbus tikslas – rasti kokią nors kavinukę. Po dviejų valandų abu tikslai buvo sėkmingai pasiekti.

Šios ekspedicijos ataskaita liko neužbaigta. Praėjo viena vasara, kita ir užėjo noras ataskaitą užbaigti, bet tapo aišku, kad, norint patikslinti, papildyti, sukonkretinti, reikės dar vienos ekspedicijos. Dar kitą vasarą ji ir buvo surengta vieną besiniaukstančią pavakarę. Dabar pamėginsiu sukurpti „2 in 1“, sujungti krūvon abiejų ekspedicijų atradimus ir praradimus, pastebėjimus ir nusistebėjimus.

Kam to reikia? Tik man, tik man. Vietoj dienoraščio. Kol dar… (geriau neužbaigti sakinio banaliuku).

Taigi, aną skaidrią ir šaltą pavasario dieną… Iš Švitrigailos gatvės, prieš geležinkelio tiltą – kairėn, pro apetitiškus kvapus iš čeburekinės ar kibininės („vienodai rodo“, t. y. kvepia) truputį žemyn. Vietos „iš matymo pažįstamos“, kažkada esu ėjusi siauručiu šaligatviu palei medinių lentų, geležinių virbų, plytų aptvarą, bet nepasidomėjau, ką už aptvaro slepia krūmokšniai ir vargani medeliai. Šį sykį nosį įkišti gundo praviri (ar išlūžę) menki varteliai. Tai praėjimas į kažkokius sandėlius, dirbtuvėles ar kontorėles. Esama ir žmonių. Oi, o jeigu paklaus, ko man reikia, ko ieškau, pašaliniams čia negalima… Tik niekas manęs nemato. Bet aš matau šunį ir matau, kad šuo mane mato… Skubiai maunu iš kur atėjus, nors išsvajotas tikslas čia pat, už sandėliukų didelis šviesus mūras kyla aukštyn…

Vėl – palei tą lentų, strypų, plytų darinį, vis kairėn, kairėn. Tai aprašant atrodo daug, toli, o iš tikrųjų – keletas žingsnių, dar keletas – ir jau tvarkinga, restauruota klasikinė tvora, pro kurios geležinius virbus matosi dailus kiemelis. Net nepastebiu, ar vartai yra, ar taip plačiai atverti, kad nepasijuntu, kaip jau stoviu to dailaus kiemelio viduryje, dairausi. Už šio dailaus kiemelio – kitas dailus kiemelis. Šviesiai gelsvos (gerai išplakto kogel-mogel spalva) dviaukščių, triaukkščių namų sienos su langais aplink kiemelius formuoja mini erdvikes. Už vienos sienos, visai čia pat – ieškomos bažnyčios apsidė. Bet priėjimo nėra. Vaikštinėju po pirmąjį kiemelį, apžiūrinėju. Kaučiuosi kaip kokio itališko serialo (pvz., „Komisaras Montalbanas“) filmavimo aikštelėje.

Prie vienų durų atsiranda pagyvenęs orios išvaizdos vyriškis, irgi dairosi, lyg jam nerūpėtų, ko čia slankioja svetimas žmogus. Oi, o jeigu paklaus „Ar ko ieškote, ponia?“ Galėčiau juk net ir pati paklausti, kaip patekti prie bažnyčios. Net TV ekrane V. Pauliukaitis drąsina: „Klausti ne gėda!“ Tikrai paaiškintų, gal dar daugiau ko nors įdomaus sužinočiau. Bet sena ponia neatsikrato seno auklėjimo reliktų. Išslenku iš dailaus „itališko“ kiemelio, pasuku kairėn už kampo ir suprantu, kad čia – Panerių gatvės pradžia. Baltas namo fasadas tviska švara ir tvarka. Prie žvilgančių paradinių durų – auksu spindinti lenta, kurioje galiu išskaityti antikvomis užrašytus žodžius – Vilniaus vyskupija, Caritas.

Paėjus toliau – kiemeliai kitokie, jų architektūrinis sprendimas lakoniškas, šiltų spalvų šalti deriniai ir tuštuma labiau primena skandinaviškus arba net japoniškus detektyvus. Nors užrašas perspėja „Privati valda“, einu, nes varteliai nuo gatvės pusės praviri, o gilumoje esantys kiti vartai – tikrai, tikrai į šventorių. Niekas nestabdė, neliepė grįžti. Dvigubi geležiniai varteliai mūrinėje sienoje (tvoroje) – nedideli, bet labai sunkūs. Užrakinti, bet spynoje paliktas raktas. Pasukaliojus, paklebenus vartelių viena pusė sunkiai prasivėrė, ir laimingai, neįstrigusi prasispraudžiau į šventorių. Šv. Stepono bažnyčia – čia pat.

Primenanti kažkur matytas (gal kine, gal fotoalbume) paprastas, kuklias mūrines kaimo bažnytėles, tik didelė, stambi stovi ji lyg apkasuose ar į žemę palengva smenganti. Prie portalo keliais laipteliais ne pakilti, o nusileisti reikia, ir visiškai aišku, kad į vidų nepateksi. Atrodo, neseniai visa nudažyta baltai pilkai melsva spalva. Bet dažai menkai slepia apsilupinėjimus, nutrupėjimus ir kitokius įsisenėjusius defektus. Nežiūrint to, bažnyčios siluetas tarsi susilieja su dangaus žydryne, pastatas lyg praranda materialumą ir tik aukštai padebesiuos mirguliuoja, raibuliuoja ryškiai mėlyno frizo juosta. Tai vienintelė išorinių sienų puošmena, labai keista, niekur (Lietuvoje) nematyta ir graži. Gaila, ornamento piešinio neįžiūriu, neįsivaizduoju, koks stilius. Gal indiškas, gal Balkanuose ar Karpatuose nusižiūrėtas… Ne, čia apskritai pafantazavau atradimo euforijos apimta. Neišskaitau poros atminimo lentų (marmurinių?), įmūrytų sienoje.

Turbūt ši bažnyčia nėra svarbus objektas architektūros arba istorijos požiūriu. Nei Klosso, nei Vorobjovo, nei Drėmos knygose neradau apie ją nieko. Tik keliuose senuose (XX a. vidurio) miesto planuose ji pažymėta, o viename ikikariniame lietuviškame ji vadinama sutrumpintu – šv. Stepo – vardu. Visgi išsiaiškinau, kad šv. Steponas yra kelionių globėjas, tad ne atsitiktinai įsikūrė netoli geležinkelio stoties, o miesto rajonas palei geležinkelį (kur Panerių g.) buvo vadinamas Stepanowski.

Tačiau kas dedasi aplinkui! Visa šventoriaus teritorija tarsi specialiai paruošta siaubingiausio trilerio filmavimui! Baisios pašiūrės, įtartinos landynės, atviros duobės, sudaužyti sunkvežimiai, sulamdyti autobusai, kitoks metalo laužas… Net vidudienio saulei plieskiant – nejauku! Stiklų šukės, popierių gniužulai, medienos atliekos… Ir nė gyvos dvasios, tik jų balsai iš kažkur sklinda. O aš jau seniau buvau pasižadėjus nebevaikščioti ten, kur „maža kas gali atsitikti“. Bet reikia ir prisipažinti, kad čia aprašinėdama šv. Stepono paieškas truputį perdedu, mėgaudamasi vaizdingomis detalėmis.

Palieku „nusikaltimų vietą“ – šventorių ir grįžtu prie baltos Caritas rūmų nekaltybės.

Ir vėl grįžtu čia po poros metų, vieną šiltą vasaros pavakarę, artėjant grėsmingam juodam debesiui. Ar mano entuziasmas aną kartą taip pagražino, taip patobulino pamatytą vaizdą ir tokį užfiksavo atmintyje? Gal sienos atspindi artėjantį debesį ir pilkėja? Nejaugi tada nepastebėjau, kad dalis pirmojo aukšto iki žemės nudažyta nemaloniai geltona spalva? Paradinių durų stiklai šįkart apmusiję… O auksu blizganti Caritas iškaba dingusi, jos nebėr… „Itališkų“ kiemelių žiūrėt neinu, o „skandinaviškieji ar japoniškieji“ (viso labo jų tik du) – nuobodžiai nykūs. Sekantys keliasdešimt žingsnių Panerių gatve (beformės tamsios sienų, tvorų struktūros, nutrypta žolė, apgriuvę cementiniai laipteliai ir menki, neįdomūs, bet įkyrūs grafičiai visur) gyvai priminė išvakarėse per TV žiūrėtą vokiškų kriminalų serialą. Kitoje gatvės pusėje, ant kampo, kuriuo baigiasi Panerių g. įsiremianti Mindaugo g., tebestovi pasenęs, pageltęs vieno aukšto mūrinukas, tik jau užkaltais langais, dar labiau apsiblausęs, nusmurgęs laukia, kada ateis jo griauti. Gaila vargšelio, juk tai irgi Vilnius.

Nebe pirmą sykį atsidūrusi autobusų stoties „užnugaryje“ pasijutau lyg gavusi epizodinį vaidmenį tarybiniame kino filme – melodramoje iš pokario laikų. Trijų suskilinėjusių šaligatvio plytelių takas, baltai nudažytų strypų permatoma tvora, prie jos prigludęs retas vielinis tinklas, o toliau – autobusų užpakaliai ir šiaip bendras aikštės vaizdas. Kitoje tako pusėje – tik vielų tinklas, pora metrų ištryptos žemės, nusususios žolės, keli menki krūmeliai ir žema silikatinių plytų sienelė su pailgintais langais pažemiui (tai sandėlių ir garažų, stovinčių kažkur apačioje, viršutinė dalis). Mįslingas man atrodo vietovės reljefas, gal tai mini pylimas iš krūvon sustumtų karo paliktų griuvėsių. Paspėlioti net neįdomu, o tik smalsu. Be to, šiaip ar taip, tai „irgi Vilnius“, ne Ninevijos, bet Vilniaus griuvėsiai ir ačiū Dievui, kad ne kalvomis dykumoje virtę, o tik nežymiu kauburėliu miesto centre. Šitas menamas kauburėlis-pylimas ir trijų plytelių takas staiga kaip nupjautas baigiasi stačia praraja, tamsiai vyšnine spalva nudažytų plytų siena. Takas leidžiasi žemyn įstrižai sienos cementiniais aptrupėjusiais laiptais, kurių turėklai primena geležinkelio bėgius, o išorinis šonas apsaugotas masyvia mūrine atrama ligi pat gatvės grindinio. Mirga marga smulkūs „autografai“ grafičiukai, panašūs į ženklus, kuriuos ant sienų palieka šuniukai, pakėlę kojytę.

Dabar, jau iš Šv. Stepono gatvės žiūrėdama į šį „vidurmiesčio užkampėlį“, esu visai sutrikusi. Jeigu būčiau piešusi iš atminties, būčiau nupiešusi kažką juodo, griozdiško, monumentalaus, kažką grėsmingo, panašaus į betoninius nacių statinius „Viasat History“ kanalo dokumentikoje. O laiptų viršuje, išbalusio dangaus fone pripieščiau „režisūrinę išmonę“ – kontrastingą liauną figūrėlę mergytės išaugtine suknyte, besiplaikstančia vėjyje lengvute medžiagėle… (alá A. Žebriūno „Gražuolė“).

Tad štai: kaipgi yra su prisiminimais? Kada, kurie tikri, autentiški? Kurie – informacijos, konjunktūros suformuoti? Beveik kasdien susiduriu su šiuo klausimu, bet ėmus jį narplioti tikrai susipainiosiu ir paklysiu taip, kaip vieną karštą vidudienį skubėdama į svečius beviltiškai paklydau Lazdynuose… Natūralūs ir realūs gali būti pasikeitimai Panerių gatvėje per porą metų, bet su Šv. Stepono gatvės užbaiga (o gal jos pradžia) – kitas atvejis, turbūt labiau susietas su nuotaikomis, būsenomis.

Anksčiau man atrodė, kad šis „zakaulkas“ siauras ir ilgas. Mažame, sename lenkiškame leidinyje atspausdintas šio ranka pabraižyto kvartalo fragmentas rodo ją tokią pat svarbią, kaip ir Šopeno gatvė. Iš tikrųjų ji nei labai siaura, nei labai ilga. Gaila, vienoje gatvės pusėje kiemą apžiūrėti neleidžia užrakinti vartai, bet kitoje pusėje bromai – oho. Lyg tamsūs, gilūs urvai, kuriuose pasislėpę burtininkai ir laumės, raganos gundo, vilioja paslaptimis, netikėtumais. Pasimiršta, kad „maža kas gali atsitikti“. Pro vieną bromą įeinu, pro kitą – išeinu džiaugdamasi, kad nepabijojau pavojų ir pasiryžau praplėsti tyrinėjimų ribas. Pamačiau didžiulius erdvius kiemus, aplink juos – stačiais kampais susieinančios pajuodavusių senų plytų sienos su ilgiausiomis baltai įrėmintų langų eilėmis. Kai kur – medinių lūženų – t. y. sandėliukų – sangrūdos. Kažkoks nuostabus bokštas iš visžalių persipynusių vijoklių, kuriuose ne vien pelės veisiasi, bet ir elfai, fėjos… Ne, tai tiesiog apželdinta pusapvalė laiptinė… Erdvu, platu, bet atmosfera nemaloni, slegianti. Iš kostiuminio arba tikrai istorinio filmo apie XIX–XX amžių sandūros, Pirmojo pasaulinio karo laikus, ypač kriminalinius įvykius. Bet iš tikrųjų apie šį kvartalą seniai kalbama kaip apie įtartiną. Prieš keletą metų vilniečius menininkus sukrėtė žinia, kad viename Šv. Stepono gatvės name buvo nužudyta ten butą įsigijusi dailininkė, žinomo grafiko duktė. Šių „atrastųjų kiemų“ paveikslas bus netikslus, jei liks nepaminėta, kad visur, visur, kur tik įmanoma ir kur neįmanoma – automobiliai, automobiliai, automobiliai.

O vienas kiemelis – visai nedidukas, kaip kišenė, bet viena jo siena, žalsvai nudažyta, pusiau aklina (kur ne kur keli maži langeliai) – kaip dangoraižis dangų remia. Šio milžino fasadas – Šopeno gatvėje. Nuostabiausias, gražiausias fasadas, tartum iš Vienos į Rygą keliaudamas būtų Vilnių įsimylėjęs ir čia pasilikęs. Kiekvienos horizontaliosios langų eilės puošyba skirtinga, išradinga… O tų eilių – net šeši aukštai. Akys pinasi skaičiuojant vertikalę, bet dar yra parteris! O Šopeno ir Šv. Stepono kampe į viršų dar bokštelis kyla! Tiesiog fantastika, secesijos brangakmenis! (Perlas – M. Valančiaus gatvėje).

Viršuje – bokštelis, o apačioje – komercinės paskirties (dabar taip vadinama) patalpa, kurioje beveik visą (ko gero, tikrai visą) šimtą metų buvo vaistinė, o toje vaistinėje daugiau nei prieš šimtą metų dirbo jauna vaistininkė praktikantė panna Stanislawa Bizak iš Krioviškio, nuo Dusetų. Ji gyveno pas savo brolį Olesių (Aleksandrą), kuris po jų tėvo mirties buvo paskirtas sesers globėju. Gyveno netoli geležinkelio stoties, todėl įsivaizduoju, kad į darbą vaistinėje galėjo vaikščioti šia gatve, kuri vadinosi Stefanovskaja. Čia tikriausiai žingsniavo ir jaunas matematikas pan Zygmunt (arba Sigizmundas Josifovič) Žemajtis, mokytojavęs Vinogradovos mergaičių gimnazijoje. Manau, į šią vaistinę jis dažnai užsukdavo aspirino nusipirkti… O pasisvečiavęs pas p. Olesių ir žavią jo seserį palei geležinkelio bėgius grįždavo namo Rasų gatvėje, prie tilto… Štai ir biografinio filmo kadrai. Įsivaizduoju juos jaunus, gražius, laimingus, nors 1915 m. vasarą, ką tik apsivedę, po šiuo tiltu pravažiavo evakuacijos traukiniu. O po trijų dešimtmečių šiuo geležinkelio tiltu lydėjo savo pirmagimę dukrelę, jau gydytoją, paskutinėje jos kelionėje – į Rasas… Bet iki tol dar buvo daug, daug serijų. Namas, kuriame tada gyveno Stasiutės sužadėtinis Zigmukas (arba Zigmutis) – tebestovi. Kur mano dėdė Olesis (niekada nematytas, nepažintas) turėjo butą – nė ženklo nelikę, bet vaistinė tebėr, tik jau nebe vaistinė…

Nebebuvo jau Mamytės, Tetušėlio, kai aš užėjau į tą vaistinę, šia istorijėle sudominau vedėją, kuri paprašė bent Mamytės nuotrauką vaistinės archyvui duoti. Kaip man būdinga, uždelsiau. Vaistinė dingo, pasidarė kičo ir tandetos krautuve, paskui – pyragine kavine, į kurią tą šaltą pavasario klajonių dieną ir užsukau sušilti. Įmantriu secesiniu ornamentu išraižyti durų stiklų rėmai, aišku, tie patys likę iš anų senų laikų, kaip ir keramikinių grindų plytelių mažas plotelis (tokius pastebėjo dailininkė Ridikaitė ir „išnaudoja“ savo kūrybai… Kodėl aš taip nesugalvojau?). Visa originali vaistinės įranga, girdėjau, perkelta į farmacijos muziejų Kaune.

Šią vasaros pavakarę pyraginės su gardžiomis bandelėmis neberandu. Durys tos pačios, bet milžiniški vitrininiai langų stiklai – be buvusių stilingų rėmų. Ant stiklo – elegantiškas užrašas: „Pipa“ ar „Pepa“ (iškrito iš atminties…), smulkesnėmis raidėmis – Viduržemio virtuvė. Jau uždaryta, o gal dar neatidaryta. Tik paliečiau tą pačią seną bronzinę pailgą rankeną. Kaimyninio namo Šv. Stepono gatvėje durys dar prašmatniau išraižytos, bet daugybės dažų sluoksnių taip apsilupę, aptrupėję, kad atrodo tiesiog baisiai. Gretimo namo medinės durys žymiai geriau išsilaikiusios, neslepia savo įmantrumo. Dar kitos secesinės durys atnaujintos, išblizgintos, puikuote puikavosi savo grožiu ir prabanga.

Prie Šv. Stepono bažnyčios antrą kartą prieiti nepasisekė. Bet užsimerkusi tebeįsivaizduoju ją keistą, vienišą stūksančią jai svetima tapusioje aplinkoje.

2019 m. pavasaris – 2021 m. vasara

Tęsinys 2022 m. kovą

Tarp Panerių ir Geležinkelio gatvių plyti nemaža apleista teritorija, lyg „niekieno žemė“. Iš Švitrigailos g. pusės – pajuodusių, trūnijančių lentų tvora, ant kurios blunka, nyksta didelėmis raidėmis užrašytas lozungas, kad nereikia mūsų gąsdinti (tai – pakeliui į oro uostą arba iš oro uosto…). Iš Algirdo g. pusės – solidi klasika: kadaise graži, tvirta plytų tvora. Skeldėjanti, irstanti… Pro išlūžusių vartelių angą galima įlįsti apsižvalgyti, bet jokių amerikų nepamatyti. Gal tik pritempti vaizduotę prie amerikoniškų veiksmo filmų. Arba įsivaizduoti lietuvišką Tomo Sojerio ir Heklberio Fino nuotykių ekranizaciją: laukinė gamta, styrantys ištįsę medžiai, įtartini krūmynai, plyno grunto lopai…

Aplinkiniuose kvartaluose kažkas griaunama, kažkas statoma. Gal čia numatyta kažkas ypatingo?

Bet štai, jau ir čia kertami medžiai. Reginyje nuo geležinkelio tilto jau svarbią vietą užima ne itin grakšti Šv. Stepono povyza. Didelis raudonas stogas prislėgęs laiko baltą „plėmą“, kad šis nepakiltų virš horizonto ir nesusilietų su dangum. Geriau tegul Šv. Steponas iš savo žemiškosios buveinės globoja keliauninkus. Ačiū jam!

(Vaizdas ekrane galės būti efektingas, jei kada transliuos šv. Mišias iš šios bažnyčios: panoramos pirmame plane – plati bėgių juostos įstrižainė).

TV rodo nemažai prancūziškų filmų. Jų darbai irgi kartais tampa lyg akiniai, pro kuriuos imi žiūrėti į savo aplinką, nesąmoningai ieškoti kokių nors sąsajų. Žinoma, Vilniaus kalneliai – ne Alpės (dėl to jie nei geresni, nei blogesni), bet, pavyzdžiui, vienoje Mindaugo gatvės atkarpoje ir netoliese aplink yra vietų, primenančių jei ne Paryžiaus, tai kitų didelių miestų gatvių fragmentus.

Štai toks apgadintas žiūrėjimas, pagadintas matymas visokios įtakos, „prizmės“, poveikiai. Susipainioja: kas svetima – sava, kas sava – svetima.

Nebežinau, kaip užbaigti šitą rašinį. Gal geriausia – niekaip.