Irena Žemaitytė-Geniušienė pasakoja apie pasivaikščiojimus Vilpėdės, Naujininkų mikrorajonuose, Gerosios Vilties, Panerių ir gretimose gatvėse.

Beviltiškai neįdomus, nuobodus man atrodė Gerosios Vilties rajonas. Toks jis man atrodė tol, kol vieną gražią pavakarę pirmu stotelėje pasitaikiusiu nežinomo maršruto autobusu pavažiavusi iki neatpažįstamų vietų išlipau ir pradėjau savo promenadas. Pasijutau keistai nesiorientuojanti plokščiose, plynose platybėse, kuriose skersai, išilgai zuja, lekia lengvos, sunkios ir vidutinės automašinos. Norėjosi lėkti paskui „savąjį“ autobusą, nuburzgusį į kažkokias neaiškias ir viliojančias tolumas. (Vėliau išsiaiškinau, kad tos tolumos visai netoli ir ten būta daugybę kartų – ten buvusi Geležinkeliečių ligoninė, dabar – slaugos namai, kuriuose gulėjo Vilija, ją nuolat lankydavau, tik eidavau iš kitos pusės). Bet į tą, kaip man atrodė, nežinomybę dangintis man būtų rizikinga, todėl pasukau į atokiau stūksančius balkšvų standartinių daugiabučių kvartalus. Neužilgo atsidūriau gana plačios (nors, matosi, senais laikais susiformavusios) gatvės pradžioje, o gal pabaigoje – namų numerių neįžiūriu. Stabterėdama, kad apsidairyčiau, palengva leidžiuosi žemyn, gatvė nežymiai vingiuoja, aplink daug žalumos. Pavieniai, nemažais tarpais stovintys pastatai remontuojami, restauruojami. Vienas toks renovuotas gražuolis dar saulei nenusileidus švyti dailiai iliuminuotas. Atrodo, dar visai neseniai jis buvo apleistas varguolis, dar tarybų valdžios statytas… Tolėliau paėjusi pamatau įspūdingą šiuolaikinę pilį – tvirtovę, kurią supa galinga gynybinė siena. Vilniuje yra daugybė naujoviškos architektūros, kaip įdomios, gražios, taip, mano akimis, nelabai vykusios. Ši pilis, išaugusi į plotį, ne į aukštį, paliko tvirto monolito, nepanašaus į madingus „žaidimus kaladėlėmis“, įspūdį. Visas ansamblis ir žavėjo, intrigavo, ir kartu tarsi stūmė šalin nuo savęs, neleisdamas artintis prie ten įsikūrusio svetimo pasaulio, visiškai atsiribojusio nuo išorės. Net užgaulu praeivių atžvilgiu… Būtinai reikės ateiti dar kartą, kai nebeveiks saukėleidžio valandos burtai, kitas apšvietimas. Tada išaiškės tikroji spalva, bus galima įsižiūrėti, ar stambios plytos tikros, ar tik apdailos gudrybė. Bus kita mano pačios nuotaika, ir be atradimų euforijos, be egzaltacijos viskas atrodys žymiai paprasčiau, kas visai nereiškia, kad blogiau. Daugybę kartų tuo įsitikinau.

Betgi įdomu: kokioje Vilniaus vietoje aš esu? Naujamiestis [Vilkpėdė] – aišku, bet kur veda ši gatvė?

Dar keletas žingsnių – ir viskas aišku: stoviu Savanorių ir Gerosios Vilties gatvių susikirtimo kampe. Ir nusivylimas, kad mįslė išaiškėjo taip greitai, paslapties nebėra, Amerikos nesuradau… Kartu ir apsidžiaugimas: štai, pereisiu į kitą Gerosios Vilties pusę, pasisveikinsiu su seniai pažįstama stebuklu dar išlikusia menka senute apmūryta tvorele (seniai pažįstama, o nepasakyčiau, vienas ar du langeliai žiūri į prospektą… Ir vyšnaitė ar obelaitė pražysta šakelėmis siekdama užkabinti praeivio kepurę… Gėda man, Vilniaus „tyrinėtojai“…) ir pasidžiaugsiu: čia pat stotelė, patogiai troleibusu užbaigsiu malonią promenadą.

***

63.89

63 laipteliai. Gal 62, gal 64 – pradėjus lipti truputį susipainioju. Ir ką – ir užlipau, ir nieko! 89, 63… Na, kitą dieną baisus tinginys apėmė ir širdelė tabalavo, bet kaltinti reikia ne tuos 63, o manuosius 89 metus. O lipau jau ne pirmą kartą. Jau prieš metus atradau šią atrakciją norėdama kitu keliu patekti prie parūpusios pilies-tvirtovės. Priėjau ją „iš užpakalio“, kuris prismaigstytas elegantiškų balkonėlių ir mirgulioja langeliais, durelėmis. Viskas „skęsta žalumoje“. Graži, net jauki kamerinė aplinka, bet kažkokia šalta, dirbtinė. Gyventi šioje Gerosios Vilties tvirtovėje vilčių nėra, noro – irgi ne. Neberūpi stiebtis, kad pro aklino aptvaro viršų pamatyčiau paradinį fasadą, pamiršau pačiupinėti apdailą, o spalva – kažkokia tamsi, ir tiek. Nežiūrint to, pirmasis pastato paliktas įspūdis giliai įsmigo atmintin ir nuolat iškyla prieš akis. Kaip kokia ausyse skambanti įkyri, persekiojanti melodija.

O štai tie lėkšti, retais tarpais po 5-6 laiptelius neaukštoje, nestačioje įkalnėje traukte traukia grįžti ir vėl palypėti, atsirėmus į tvirtą geležinį turėklą, pastovėti, pasidairyti ir vėl palengva kopti. Atrodo, kad šlaitu kartu su tavim kyla gražiai nuaugę, tvirtakamieniai klevai, liepos, vienas kitas beržas. Pakeli akis – ogi tankių sodriai žalių lajų skliautai, kupolai dangų dengia. Nuleidi akis – juodžemį pridengia žolelė (arba žibutės, pakalnutės, etc. Arba lapai, lapai, lapai. Tik žiemą čia – ne man).

Pagaliau užkopi į tą nežymią aukštumėlę, ten plytelėmis (nesuskeldėjusiomis!) išklotas takas ir net suolelis! (Tai visai neįtikėtinas dalykas Vilniuje). Gali sėdėti kiek nori, ilsėtis. Lyg tvirta atrama už nugaros – pora daugiaaukščių, žymiai geresnių negu Naujininkuose. Horizontas nelabai tolimas (visgi čia tik kukli aukštuma, net ne kalva) ir nelabai įdomus, net ne mano rega kalta. Apačioj, „po kojomis“ – kvartalinės reikšmės, bet naujausiame miesto plane pažymėtas stadionas. Ten besibūriuojantys paaugliai elgiasi kultūringai ir netriukšmauja. Ačiū mano ausims. Toliau – skveras, kadaise bomžų klubas, o dabar maloni, tvarkinga žalia erdvė. Apskritai, visa ši vietovė tarp Gerosios Vilties ir Žemaitės gatvių – tarsi parkas su daugiabučių intarpais. Arba daugiabučių rajonas su parko intarpais. Tarp tų standartinių namų įsispraudusios dvi senos medinės triobelės, matyt, užsispyrusių šeimininkų atkakliai gintos nuo „nunešimo“, visaip užlopytos, praplatintos priestatėliais. Kažkodėl šios varganos senienos nebekelia sentimentų, nors aną vėlyvą rudenį buvo graudoka žiūrėti į vienišą rausvai švytintį jurgino žiedą, iš šalnos nujuodintų žolynų aukštai iškilusį virš tvoros. Dabar negaliu atsigrožėti monumentalių formų, išraiškingų siluetų pavieniais medžiais ir grupinėmis jų kompozicijomis mūrų užkampiuose. Jie atrodo tokie pilni jėgų, gyvybės, pasiruošę tokie likti amžinai… kol dar nė vienas lapelis nepagelto. O jauni, vos ūgtelėję medeliai Gerosios Vilties mokyklos teritorijos pakraštyje vaikų darytais žaisliukais – papuošalėliais. Net nežinau, ar gražu, ar gerai… Ne, žinau: visai miela. Tai kas kita, negu prievole tapusi kitą dieną po Vėlinių prasidedanti Kalėdų eglučių psichozė.

Truputį aukštyn, truputį žemyn… Šiek tiek į dešinę, arba į kairę… Atstumai dar pernai buvo mažesni, šiemet jau didesni, dažniau tenka pastoviniuoti ar pasidairyti, kur prisėdus. Argi ne įrodymas, kad visata plečiasi, objektai toksta vienas nuo kito! Pagalvoju ir šitaip: mobilų „neišmanėlį“ turiu, bet „jeigu kas“ – kaip paaiškinti, kur esu? Čia net neaišku, ar gatvė, ar kiemas. Lenteles sunku surasti, radus – sunku perskaityti. Betgi namuose yra pluoštas senų, naujų miesto planų! Taigi, Eigulių, Eglių, Klevų, Skroblų gatvės ir jų užkulisiai.

Visur čia – „irgi Vilnius“, ir dar: Vilnius, kurio nebuvo. T. y. buvo, bet kitoks; be to, ne toks, kuris galėjo patekti į V. Drėmos albumą „Dingęs Vilnius“. Aš, tokia sena vilnietė, turėčiau prisiminti, koks tas Vilnius buvo čia. Pavyzdžiui, šiame miesto lopinėlyje tarp Gerosios Vilties ir Žemaitės gatvių… Kvailė: išmečiau kažkokius senus menkus „ikiinstitutinius“ triobelių piešinius, gal tie „miesto peizažai“ šiose vietose daryti, o gal arčiau namų… Neliko atmintyje, nei kada dingo „ano Vilniaus“ Naujamiestis, nei kaip, kada atsirado dabartinis. Belieka vėl prisiminti mineralinio vandens reklamą TV: „Viskas keičiasi“.

Visada labai įdomu, kaip keičiasi gatvių pavadinimai. Skroblų g. prie lenkų buvo Dobra, kuo, kodėl ji buvo Dobra, t. y. Gera? O Dobra ir Skroblų – panašiai skamba… Kad Eigulių g. kadaise buvo Lesniki – suprantama, bet kodėl lenkai pavadino ją Bagatela? Dobra Rada (Gerosios Vilties) pavadinimas labai gyvybingas, išgirsi jį ir šiandien. Plačiai, moderniai apstatytai, labai judriai gatvei, virš kurios nutiestas pėsčiųjų tiltas, atrodo visai netinkamas Žemaitės vardas (t. y. Žemaitei netinka tokia gatvė). Bet prieš šitaip krikštijant gatvė buvo ir Lesnoj pereulok, ir Spokoinyj ugol, Zacisze rozbrat (gal netiksliai išskaičiau), Santakos… Vadinasi, kadaise čia būta tylaus, ramaus užkampio. O apie ką Statybininkų gatvė (jau perėjus pėsčiųjų tiltu miesto centro link)? Ši šiuolaikinė įmonių, kontorų ir kitokių pramonės ūkio „sausų“ pastatų nuobodoka gatvė turi intriguojančią praeitį, būtent Adskaja, Pekielko… Pabuvusi pekla, gatvė tapo Znamenskaja, o paskui Vesiolaja, Radosna, Linksmoji! O štai kaip gatvė atspindi visą miesto istoriją! Trockaja doroga, Generalgubernatorskij pereulok, Proviantskaja, Prowienowa, Trakt Trocki, Legionowa, Savanorių alėja, Raudonosios Armijos alėja, paskui – prospektas ir galų gale, dabar – Savanorių prospektas. Tebeturiu porą studentiškų kuklių eskizų, „užmestų“ pieštuku, įvažiuojant į Vilnių šia alėja – prospektu. Nieko panašaus seniai nebėra.

Dar ne visas Gerosios Vilties rajonas ištyrinėtas, dar anapus gatvės – suremontuota, veikianti, bet nuolat uždaryta bažnytėlė (pabrėžtinai kukli, bet savo vertę gerai žinanti, net šiek tiek susireikšminusi – kažkodėl man tokia kaskart atrodo). Tai Dievo Apvaizdos (saleziečių) bažnyčia. Netoli naujasis greitkelis atsiskiria, pjaute nupjauna Gerosios Vilties žemių gabalą, nutrūksta natūralus, palaipsniškas perėjimas į kitus kvartalus, į Geležinkeliečių ligoninės (dabar slaugos namų) apylinkes. Taip pat pasikeitusias ir besikeičiančias.

Ar dar galiu turėti vilties, kad dar paslankiosiu prie Gerosios Vilties? Na, tikrai neiškentėsiu neužsukusi ten į „Humaną“.

Bet, šiaip ar taip, neišvengiamai artėja laikas, kai mano promenadų malonumus teks sugrūsti į seną griozdišką čemodaną („mano laikais“ būtų sakoma ne čemodanas, o valiza) su užrašu „sentimentų saugykla“.

Vėl Geroji Viltis

Gražus gatvės pavadinimas, bet ne visai atitinka tą, kurį gavo pirmą: kiek suprantu (ir žodynuose pasitikslinau), lenkų Dobra Rada lietuviškai būtų Geras Patarimas. Bet viltis – maloniau skamba ir prasmingiau. Galima paspėlioti, kodėl Rada, kodėl Viltis. Bet gal tegul šia tema pafantazuoja Gerosios Vilties gimnazijos (?) mokinukai, tegul palavina vaizduotę. O aš pasidomėsiu tikrovės ir savo vaizduotės santykiu.

Ir ką gi! Jokia ten pilis-tvirtovė, sumūryta iš žarijų raudonumo plytų ir apglėbta tamsiai žalių šešėlių ir net juodųjų skylių. (Būtent toks paveikslas įsitvirtino atmintyje po pirmojo susidūrimo su šiuo objektu). Dabar viskas atrodo paprasčiau. Tai modernus, madingas, tikriausiai viduje labai ištaikingas ir todėl labai izoliuotas keliabutis gyvenamasis smėlio spalvos namas, rudenėjančių klevų, kaštonų ir kitų lapuočių fone. Ramaus, santūraus kolorito miestietiškas peizažiukas. Štai ką reiškia skirtingi saulėlydžio apšvietimai, kaip viską keičia (įskaitant asmeninę nuotaiką). Tiesa, nepakeitė užsifiksavusio atmintyje galingos gynybinės sienos įspūdžio. Šios svarbios viso architektūros ansamblio dalies niekaip nepavadinsi tvora! Tik pro sunkių metalo vartų monumentalų ažūrą galima žvilgterėti į saugomąją teritoriją ir pakoreguoti susiklosčiusį atmintyje fasado labai lakonišką, minimalistinį vaizdą: ilgas, siauras fasadas vis tik pamargintas, paįvairintas balkonais balkonėliais ir kitomis architektūrinėmis gudrybėmis.

Taigi, pilies-tvirtovės miražas išskydo. Kiti objektai didesnių metamorfozių nepatyrė. Besileidžiančios saulės spindulys užkliuvo už kitoje gatvės pusėje tolėliau ir aukščiau stovinčios bažnytėlės (provinciališkos išvaizdos) „viršugalvio“. Bet greit pasitraukė į šalį. Prie bažnytėlės, kurios vardo negaliu įsidėmėti, esu buvus ne kartą, net ir viduje, kažką iš kaimynų laidojant.

Tolstant nuo Savanorių prospekto tebeboluoja tarybinis, tada, ir dabar, atrodo, kažkoks tarnybinis, „nieko ypatingo“ stiliaus namas, net ne kieminuotas, kaip aną kartą, tebeatrodo šviežutėlis (ne taip, kaip anas buvęs „Caritas“ Panerių gatvės pradžioje, per metus visai apsileidęs…).

Kaipgi vis tik yra su kelionių (t. y. pasivaikščiojimų) įspūdžiais? Kodėl aną sykį tartum nepastebėjau to didelio, stambaus, tikrai tamsiai raudono daugiabučio, atrodo, neseniai baigto statyti? Iš toliau žiūrint – elegantiškas, korektiškas. O atmintyje liko toks lyg liūdnas, lyg graudus vaizdas. Stovi jis sau plyname lauke, lyg tyruose, toks vienišas ir svetimas, nesuprastas ir neįvertintas, net dangus virš jo visai tuščias…

Kai su Rimu skaitydavom knygas apie Vilniaus praeitį, architektūrą, kartais pasvarstydavome, ar XVII–XIX a. keliautojų įspūdžiai, jų laiškuose aprašyti tik pravažiuojant miestą arba vos jame apsistojus, gali būti labai tikroviški. Daugybė priežasčių lemia vertinimus, o kaip iš jų išlukštenti tiesą? Kažkurioje knygoje aptikom ir tokią istorikų nuomonę: kartais keliautojai laiškuose girdavosi matę didžiulius turtus svečiose šalyse norėdami susireikšminti arba įgelti savo didikams, valdovams. Na, aš įgelti niekam nesiruošiu, bet susireikšminimą įtarti galima…

Paslankiojus ilgiau paaiškėjo, kad nejučiom atsidūriau ten, kur galvojau specialiai susiruošti, patyrinėti, kas ten į pietus nuo „to suolelio su daugiaaukščiais užnugaryje“. Ogi ten tie balkšvieji „miegamieji“ iki Naugarduko gatvės. Plotas ne kažin koks, užstatytas panašiai, kaip ir, pavyzdžiui, Lazdynuose, kuriuose šią vasarą buvau visiškai pasiklydusi. Skirtumas tas: čia kur bežingsniuotum palei gatvę, takeliu, šaligatviu, tiesiai ar sukant į šonus – visur gali prisilaikyti, atsiremti, net trumpam prisėsti – iš kairės arba dešinės vis bus tvirtų geležinių vamzdžių turėklai ar atramos, vejų ir kitų želdinių aptvaros. Pagarba ir padėka kvartalo šeimininkams!

Senesniuose ir naujesniuose miesto planuose bandžiau patikslinti koordinates. Taip, tai tos pačios, jau man žinomos Klevų, Skroblų ir kitų medžių gatvės. Lenkų laikais buvo Kedrowa, bet ar buvo kedrų? Daugelio pavadinimų perskaityti nebepajėgiu, bet vienas sudomino: Zgoda, be jokių ul., ulica. Lietuviškuose figūravo kaip Taikos, kaip Santarvės, bet kaip dabar – nepavyko nustatyti. Gal jau išvis nei Zgodos, nei Santarvės neliko.

Tie patys stabilūs geležiniai vamzdžiai, tarnaujantys turėklais, užtikrina saugų nusileidimą tais 63-imis laipteliais. Pakeliui įsižiebia žibintai tarp medžių, pasipuošusių ne pavasariniais vualiais, o rudeniniu gipiūru. Gražu. Galėtų tokius paprastus, nepretenzingus žibintus pastatyti Vileišių skverelyje, tik, deja, nė poros medelių, įdomiai išsirangiusių šakomis, nepaliko, visus žiauriai iškirto ir įsmeigė tris bjaurius kuolus – pagalius – vamzdžius, į kuriuos pažiūrėti bjauru. Nebent laikini, nebent dar nebaigti specialūs originalūs stilingi šviestuvai. Gal turėti vilties?

2021 m. ruduo