Grafikė Irena Žemaitytė-Geniušienė mėgsta pasivaikščioti po Vilnių, kelionių įspūdžius stengiasi užrašyti. Šiame straipsnyje pasakojama apie autorės pasivaikščiojimą Kalvarijų gatvėje.

Kai nuklysti į nepažįstamą, nors nelabai tolimą, Naujamiesčio arba Naujininkų užkampį ir pamatai nuostabią sandėliukų, tartelių, būdelių ir kitokių neaiškios paskirties priestatėlių kombinaciją aplink seną medinę triobą (šalia jos, beveik kaip taisyklė – geras naujas automobilis), arba užsižiūri į pajuodavusį griozdą, iš kurio sienų byra plytos, bet švyti nauji langai (šalia, žinoma, brangus automobilis), užeina noras pasidalinti savo įspūdžiais. Paprasčiausia būtų „užmesti eskiziuką“ ir namie jį „pribaigti“, bet kai to padaryti nebegali, gelbsti ne paišyba, tapyba, o rašyba. Taip objektas, kurį išvydai pirmą, ir gal paskutinį kartą, patenka į „rašytinius šaltinius“. Tokia labdaros akcija, šventinė sriuba varguoliams, nes „Google“ tikriausiai ten neužsuko, neatkreipė dėmesio. Arba vasarą medžiai, krūmai uždengė reginį. Be to, toks lauželis, griuvėsiukas – ne retenybė. Bet kurioje miesto dalyje jų aptiksi.

Kalvarijų gatvė – vilniečių ne pati mėgstamiausia vieta. Senamiesčio įžymybės užgožia jos įdomybes, kurių čia irgi apstu. Tuo įsitikinau daugybę dešimtmečių nuolat ja važinėdama, dažnai pėsčia eidama. Be abejo, gatvė „nugulinta“ ir aprašinėta, fotografuota, internete viskas apie ją yra. Informacijos istoriniu, strateginiu, architektūriniu etc. požiūriais – apstu. Šia informacija remiantis galėtų būti sukurta Odė Kalvarijų gatvei.

Kalvarijų gatvė man – pažįstama iš matymo, apie kurią žinai nedaug, bet sveikiniesi, stabteri ir pasišneki, kartais išgirsti ką naujo, įdomaus, svarbaus, paskui atsisveikini: „Iki kito karto!“. Vien iš to odė neišeis…

O ką aš pasakau tai „pažįstamai iš matymo“?

Prisipažįstu, apie karui vykstant sugriautą Žaliąjį tiltą prisimenu mažai, nes buvau gera mergaitė ir stengdavausi paklusniai laikytis nustatyto maršruto „namai – mokykla“, vis tik prisimenu kėlimąsi per upę valtele. Virš upės buvo kažkaip nutiestas lynas valčiai pritvirtinti, kad srovė nenuneštų. Tas keltas (pasroviui, žemiau tilto), rodos, veikė gan ilgai, kai tiltas buvo atstatytas. Naujausiųjų Žaliojo tilto istorijų, užsibaigusių po to, kai numirė paskutinis skulptūrų autorius B. Vyšniauskas, neaptarinėju. Tik išdrįstu užsiminti, kad man skulptūros visada atrodė netinkamo mastelio, per stambios. Be jų tiltas miesto peizaže „įsirašo“ proporcingiau. Skulptūrų idėją supratau ne visai taip, kaip reikia.

Pasakyčiau, kad apie koplytėlę prie tilto sužinojau būdama studentė, kai Mokslų akademijos bibliotekoje rinkau medžiagą rašiniui apie Vilčinsko „Vilniaus albumą“. Jei atkūrė Valdovų rūmus, gal atkurs ir koplytėlę, kurios atvaizdų daugiau išlikę?

Papasakočiau, kaip pasakiškai atrodė pseudo-Pilaitė, kuri priklausė žinomam gydytojui. To gerai nežinau, bet žinau, kad kai iš Kauno universiteto keli fakultetai kėlėsi į Vilniaus universitetą (1940 m.), profesūrai buvo siūlomi butai toje Pilaitėje. Laimė, kad tėtušėlis nesusigundė. Ar 6-ąjį ar 7-ąjį dešimtmetį Pilaitė buvo žiauriai nuskriausta, nugriauta jos dalis, siekusi (maždaug) šaligatvį. Liko pilka siena. Fone atsiradęs daugiaaukštis būtų šiaip taip pakenčiamas, jei būtų vientisa vienspalvė plokštuma, bet šešėliai po balkonais (atrodo, smulkmena) darko senos ir naujos architektūros ansamblį. Reikėtų uždrausti judinti tuos ar pakeliamus balkonėlius, ar nuleidžiamas langines (neaišku, kas ten), nebūtų erzinančių dėmių…

Tačiau aš čia įsismaginau kritikuoti architektūrą. Juk toje Pilaitėje – Architektų sąjunga.

Vilniaus brangenybę – Šv. Rapolo bažnyčios ir vienuolyno ansamblį aprašinėti rašikliu popieriuje, aprašą laikyti lentynoje – negaliu. Galiu tik žiūrėti, dėtis vaizdą į galvą. Laikyti širdyje. Pėdinkim toliau.

Štai eilė dailios eklektikos su gražiais balkonų ažūrais. Priešais – didelis, pilkas, rimtas su dar gražesniais, įmantresniais balkonais bei kitokiomis secesinėmis, bet saikingomis puošmenomis. Išdidus sensterėjęs gražuolis stovi sau ramus. Nekreipdamas dėmesio į naują prašmatnų blizgantį kaimyną – viešbutį ant kampo ir jo tęsinį Šeimyniškių gatvėje. Šis šiuolaikinis pastatas man neatrodo kaip disonansas truputį „apnešiotoje“ aplinkoje, tik jo niūrios, tamsios, liūdnos spalvos slopina plokštumų, erdvių ir kitų architektūros elementų įdomų žaidimą.

Toliau, iki turgaus – yra į ką pažiūrėti pravažiuojant troleibusu, ypač – į stogus. Pėsčiom einant traukia žvilgčioti į vitrinėles, kuriose nieko įdomaus, išskyrus savo atspindį, nėra.

Priešais turgų – eilutė lyg pavargusių, pritūpusių pailsėti namelių, namukų. Nedidelių, truputį keistų. Vienas – su „fanaberijos“ likučiais. Truputį graudūs, truputį juokingi, o kažin, kiek lemta jiems dar egzistuoti. O gal pasiliks dėl „kolorito“?

O paties turgaus istorija, mano pačios patirta? Nuo purvyne (arba dulkėse) susigrūdusių vežimų ir uodegomis mosuojančių arklių iki šiandieninio komforto. O prekių ir kvapų asortimentas – nuo „babka goraca“ su spirgais iki ananasų ir apelsinų. Tada buvo juokaujama, kad TSRS tikrai neturi atominės bombos, nes Talčkutėje jos nenusipirksi. Dabar ir fantastiškasis Vilniaus Feniksas – Talčkutė, kiek sykių mėginta ją išnaikinti, panaikinti, uždrausti – ji vis atgydavo. Dar tebeturiu prieš 40 metų tame nenupasakojamame žmonių susibūrime nusipirktą šalį, ir kiekvieną rudenį būtinai jį apsivynioju aplink kaklą. Bet dabar turbūt feniksui artėja galas…

Į cerkvelę, gėda prisipažinti, niekad nebuvau užėjusi, neišdrįsau: svetima šventovė. Be to, nė karto nemačiau nors pravertų durų. Aplink gyvenę čigonai – irgi baidė. Tai ne netoli esanti „Humana“ ir ne „Žalioji stotelė“, į kurią iš įpročio vis dar užsuku, nors nebesirūpinu savo balkono grožiu.

Kalvarijų gatvės užkulisiuose klaidžiojau ne vieną kartą, mačiau, kaip tirpsta, nyksta, griūna ir griaunami dingsta suirę lauželiai, ir dar gan padoriai atrodantys mūrinukai. Gal jie tikrai nebetinkami gyventi, o gal „interjeras“ supuvęs, ką aš žinau…

Šiuose užkulisiuose – Daugėliškio gatvėje, savo tėvų nameliuose, gyveno mūsų klasės tikriausioji vilnietė Marytė Viščakaitė, nuo jos mes nusirašinėdavom matematikos namų darbus… Su ja, ištikima drauge, viename suole sėdėjom nuo pirmos pamokos iki paskutinės dienos gimnazijoje. Matematikė ji liko visą gyvenimą, tik jau kaip Matuliauskienė, matematiko žmona. Visą gyvenimą – tame pačiame mediniame tėvų namelyje. Augino savo vaikus, sirgo, mirė. Šeima atsilaikė prieš viliojančius pasiūlymus, nepabūgo grasinimų ir niekur nesikėlė. Tikiuosi, kad šeima tikrai rašo tėvų ir protėvių sodybos istoriją. O Marytės namelis tebestovi vienas (aplinkinių panašių seniai nebėra), kaip nykštukas tarp milžinų galiūnų mūrų.

„Tėvynės“ kino teatras išgyveno paniekos periodą, po to, berods, pripažintas paveldo objektu. Jis sukelia prisiminimų ir pergyvenimų kitai mano draugei, klasiokei Giedrei. Abu su vyru (Paulium Juodišium) pėsčiom atėjo į kiną, pažiūrėjo filmą, grįžo namo. Ta data susieta su sūnaus (Jono) gimimu! Dabar šis kinas Giedrei sukelia kitus pergyvenimus dėl to, kad kino istorikė savo knygoje iškraipė šį jos (Giedrės) pasakojimą, netiksliai perteikė kitus prisiminimus… Čia ir iškyla klausimėlis: kaip jaunesniosios kartos supranta senų žmonių prisiminimus, kokią svarbą turi detalės, epizodai, ar gali įsivaizduoti ano laiko atmosferą… Šitaip gimsta stereotipiniai vertinimai, nuomonių šablonai. Antra vertus, gal mes patys nemokam aiškiai (be to, šiais laikais būtinai – trumpai) išdėstyti savo mintis, žinias, patirtį?

Kas toliau už to „Tėvynės“ kino? Karo metais mūsų klasė (gal su visa gimnazija) pėsčiomis ėjom į Kalvarijas tuo keliu, bet ką pakeliui matėm – neprisimenu. Dabar šis Kalvarijų gatvės tęsinys – tartum tarybinės statybos „Stilių kaitos“ – nuo pokario iki 9-ojo dešimtmečio pabaigos – chrestomatija. Gatvė didelė, erdvės nemažai, bet padrika, nelabai patraukli.

Šioje miesto dalyje gyveno Algis Geniušas su žmona Izolda, vaikais Agne ir Saulium. Algis – maniškių Geniušų kraujo ir artimiausia giminė, man – rimtas draugas. Sudėtingo likimo asmenybė, kurio gyvenimo kelią trumpai nusakytų iliustracija: iš serijos „Ar galėjo pagalvoti…“. Kai Sibiro lageryje mokėsi anglų kalbos, nežinojo, kad ateis diena ir jis Vilniaus Rotušėje sveikinsis, kalbės su Anglijos karaliene bei princu Charlesu! Algis buvo šekspyrologas, galintis ne tik aprėpti įvairiausius kultūros, politikos gyvenimo reiškinius, bet ir įsigilinti į juos, o patirtimi ir žiniomis dosniai dalintis žodžiu ir raštu. Tą dieną, kai jis atgulė aukštajame kalnelyje (anot lietuvių liaudies dainos) – Karveliškėse, kai kėlėme taures už jo atminimą, Briuselyje gimė jo anūkė Laetitia.

Priešais Algio buto langus – skveriukas, tokia gamtos ir tylos oazė, nes namas stovi atokiau nuo didžiojo, nepabaigiamo mašinų srauto (ir kamščių). Algio namai – šviesos, kultūros oazė.

Turbūt šiame rajone didesnių ir mažesnių oazių esama daugiau ir dabar, būta ir praeityje, tik aš jų nežinau, išskyrus tai, kad čia gyveno jaunystės dienų draugė Jonė Ladigaitė-Ardžiūnienė.

Šiaip ar taip, šios vietos man nebeatrodo labai atgrasios. Vis tik ne pačiais gražiausiais žodžiais tenka paminėti vieną objektą gatvės gale, pakraštyje – Pramogų areną. Siaubingai nejauki, matyt, padidino mudviejų su Izolda nusivylimą ten gastroliavusiu Bejarto baletu.

Gal jau grįžkim atgal į ten, kur į Kalvarijų gatvę įsiremia Šeimyniškių gatvė. Šia paėjus pasižiūriu keletą gražių (arba gražiai suremontuotų, ryškiai nudažytų) namų. Tokius galima matyti filmuose – XIX–XX a. sandūros literatūros kūrinių ekranizacijose, kaip būdingus to meto provincijos miestų pastatus.

Šiame kvartale, bet ne senoviškuose namuose, gyveno Gerardas Binkis, sugebėjęs jaunystės dienų dienas, praleistas kalėjime, tremtyje, išnaudoti savišvietai. Likimas jį aplamdė iš visų pusių, apdaužė tiesiogine ir perkeltine prasme. Binkis buvo nagingas, sumanus ir išradingas žmogus, linkęs į tiksliuosius mokslus ir jų siekęs, bet svarbiausias dalykas Binkio gyvenime buvo jo tiesa – vienintelė tikroji tiesa pasaulyje. Iš tikrųjų visos kalbos, nesibaigiantys ginčai su pašnekovais (bent jau kai buvodavo pas mus) sukosi tiesiog apie tiesos sąvoką. Rasti savo filosofijos šalininkų, bendraminčių jam nesisekė. Į gyvenimo pabaigą jis dar suspėjo spaudoje paskelbti prisiminimų apie savo tėvą – poetą Kazį Binkį. Kaip prieštaringa G. Binkio asmenybė įsirašo į Kalvarijų gatvės, kurioje gyveno kelis dešimtmečius, istoriją?

Dabar nusišypsokim ir nueikim į „Ibrahim“ nusipirkti rytietiškų saldumynų, pasižiūrėti neįperkamų turkiškų grožybių ir susigundyti kokia dailia tandeta. O „Ibrahim“ užnugaryje iškilęs įspūdingas „Naujamiestis“, kuris seną vilnietę stebina ir baugina, vilioja ir atstumia, verčia žavėtis ir baisėtis. Dar neseniai čia buvo Kalvarijų gatvės užkulisiai, Kalvarijų gatvė dabar pati tapo šio modernaus pasaulio užkulisiais.

Kaip bebūtų, Kalvarijų gatvė verta odės. Ne dėl mano paviršutiniškų įspūdžių ir gilesnių sentimentų. Dėl to, kad tai didelė, svarbi, turinti įdomią, tik mažai pagarsintą praeitį, o gal įdomią ateitį, Vilniaus gatvė.

2016–2018 m.