Grafikė Irena Žemaitytė-Geniušienė mėgsta pasivaikščioti po Vilnių, pasivaikščiojimų įspūdžius stengiasi užrašyti. Šiame straipsnyje pasakojama apie autorės apsilankymus Naujininkuose.

Mįslės pirmąkart užklydus

Vieną rudens pavakarę prieblanda ir dulksna, kaip burtai, standartinių daugiabučių kvartalus Naujininkuose pavertė įdomia vietove, žadinančia smalsumą, pakurstančia vaizduotę.

Už Prūsų stotelės, saulėleidžio pusėn nuožulnioje įkalnėje stūkso keletas dešimtaukščių ar dvylikaaukščių gyvenamųjų namų. Vieno iš jų pašonėje prisišliejusios medinės triobos. Čia prasideda siaura gatvelė be šaligatvių. Abiejose jos pusėse, atokiau nuo kelkraščio, nei per arti, nei per toli viena nuo kitos stovi triobos. Teisingiau – dideli mediniai namai. Bet triobos – vaizdingiau. Jos didelės, stambios, jų pamatai mūriniai, aukšti, jų gonkos plačios, trikampiai palėpių stogeliai pūpso ant stogų. Triobos rimtai suremontuotos, langai naujais baltais rėmais tviska. Dailiai nuaugusių medžių jau praretėjusios lajos dengia jas, glosto vėjui pūsterėjus. Ant šlapio asfalto pribarstyta daugybė auksinių pinigėlių – apvalių beržo lapelių.

Languose pradeda žiebtis šviesos. Kur ne kur matosi šiuolaikiško dizaino šviestuvai, kitur – sena virtuvinė „lėkštelė“. Jaukia geltona šviesa nušvinta gatvės lempa, kabanti kažkur aukštai apsiniaukusioje padangėje, tarp medžių šakų. Pinigėliai ima dar labiau žėrėti, o aplinkui įsiviešpatauja gilūs šešėliai, o gatvelės perspektyva visai dingsta tamsoje. Tyluma, jokios gyvos dvasios, tik automobilių – pilni kiemai.

Solidžiųjų triobų užnugaryje – visai čia pat – blyškieji plytiniai, blokiniai namai. Patamsyje ryškėja tik jų geometrija – kvadratai, kubai, stačiakampiai, lygiašoniai… į aukštį, į plotį… ir juose daugėja šviečiančių langų. Juoduoja apvalūs, ovalūs siluetai. Juokinga: darosi panašu į seniai, seniai mano pieštą viršelį Vytauto Laurušo operos „Paklydę paukščiai“ kvalyrui, kurį 1973 m. išleido Leningrado leidykla „Sovietskij kompozitor“. Tada po Naujininkus nevaikštinėjau, rajonas buvo plikas, be augmenijos, nejaukus, svetimas Vilniaus dvasiai ir turėjo blogą vardą, turbūt labiausiai dėl ten apsigyvenusiųjų. Iš paauglystės laikų prisimenu „sparnuotą“ posakį „visur visokių yra, visokių reikia“, tik jo reikšmę, prasmę išsiaiškinti galima visaip…

Sutemus keistos pasidaro erdvės tarp tų architektūros tūrių ir plokštumų, reljefai nelygūs, apšvietimas netolygus, galima pasijusti lyg scenoje tarp dekoracijų. Tai šen, tai ten – laipteliai (deja, be turėklų), čia – kupstelis, ten – bala. Rūpi pažiūrėti, kas už ano namo kampo – ogi po kažkieno palange nuvytęs gėlynėlis, tik smulkių kaimiškų chrizantemų mėlyni žiedeliai net tamsoje švyti. Suskeldėjusios šaligatvio plytos atveda iki kito namo-dėžutės paskutiniųjų durų, kur stovi suolelis iš vienos lentos ir auga dekoratyvinis krūmokšnis su baltomis uogomis, iš kurių mergytės veria sau ilgus perlų karolius. Už poros metrų – šiukšlių nebesutalpinantys konteineriai. Už jų – per vejelę išmintas takelis iki plataus, didelio kiemo sausakimšai užstatyto lengvosiomis mašinomis. Dar toliau atsiranda lygus takas, išklotas plytelėmis, kurių nei viena neįskilusi, neįtrūkusi. Naująjį šaligatviuką užkloja šešėliai ir visos plytelės, kartu su visu praeiviu, patenka į visai juodą siaurą tunelį, kurio gale – ne simboliškoji šviesa, o baugi nežinomybė. Stiprėja ūžesys, gaudesys. Visai nejauku (o buvau prisižadėjusi nebeįsileisti į rizikingus žygius…). Pro tunelio sieną – tankiai susiraizgiusias krūmo šakas – prasispraudus aiškėja, kad už poros metrų į šoną ir pora metrų žemiau – Dariaus ir Girėno gatvė, o triukšmą kelia ja lekiančios visokio kalibro transporto priemonės. Išgaruoja nerimas. Tunelis tuoj susilygina su šaligatviu ir prieš akis – Naujininkų žiedas, viena iš mano vasarviečių. „Čia priėjo Kindziulis ir tarė…“ Ne, ne Kindziulis priėjo, o suskambėjo mobiliukas, ir dvi I. Geniušienės ėmė entuziastingai pasakoti viena kitai apie savo nuostabius, stebėtinai sinchroniškus pasivaikščiojimus: Izolda – Palangoje, Irena – Naujininkuose. Abiem buvo labai gera ir gražu.

2017 m. ruduo

Kaminai

Kaip tos gatvės, tie plotai atrodo popieriuje? Ne nupiešti, ne akvarele nulieti, o nubraižyti Vilniaus miesto planuose – dabartiniuose ir prieš pusšimtį metų… Viską galima rasti internete, bet įdomiau ant stalo išskleisti bent keletą senesnių, namuose išlikusių, ir keletą naujesnių, ir lyginti, palyginti, bandant suprasti, kas, kur, kaip keitėsi per dešimtmečius.

Visą miesto vaizdą aprėpti neįmanoma, bet užtenka painiavos, norint susigaudyti Naujininkuose. Prieš 70 metų Nowy Świat, karo metais – Neuesiedlung pažymėti Dzūkų, Pelesos, Panevėžio ir kitų gatvių rajone, reiškia, tai Naujininkai. Liepkalnio iš vis nėra lenkiškame prieškario plane, o lietuviškame (po poros metų) jau yra. Tai Naujininkų gatvės: Pelesos (Škaplernaja, Szkaplerna, Hondlova, Jarmaročnaja, Targowa, Jaborovo, Tankistų), Dzūkų (Škaplernaja, Szkaplerna) ir dar eilė Škapliernų pereulkų – A, B, C, D, Panevėžio (Nesviežskaja, Neświeska, Nesvyžiaus), Telšių (Kovenskaja, Koweńska)… O štai Tyzenhauzų gatvė priklauso ir Rasoms, ir Naujininkams, o vardų turėjo taip pat daugybę (Kevličeskij per., Nowy Świat, Astrachanskij per., Tyzenhauzowska, Tyzenhauzo, Kovo 8-osios).

Liepkalnio gatvė – Rasų rajonas, taip pat daug kartų krikštyta (Trakt Mednicki, Ostry Koniec, Ostrabramskaja, Ostroworotnaja, Beliny, Lidzki Trakt, Kankinių, Kovo 8-osios). Su Naujininkais ją jungia Žirnių gatvė, Kaminkelio ir kt.

Taip džiaugiausi, didžiavausi bevaikštinėdama atradusi ir „įsisavinusi“, „pasisavinusi“ tokią įdomią vietovę, o ko gero, jos ribų net peržengusi nebuvau. Bet ne koordinačių tikslumas čia svarbu. Svarbu – idėja! Manoji pastarųjų metų vasarvietė, pasirodo, kadaise buvo Škaplerinė (Szkaplerna). O tie Naujininkai, kurių pakraštyje esama daug romantikos (ir tiek pat paprastos, netgi prastos buities) – Kaminai! Lenkiškai – Kominy. Dabar į miesto pakraštį nutįsusi Kaminkelio gatvė: kelias iš Kaminų, į Kaminus. Kelias yra, o Kaminų nebėr. Nebėr ir Škaplernios, o kur Naujininkai susitinka su Liepkalniu?

Jau senstelėjęs net 1991 m. „Spaudos“ leidinėlis, kuriame atspausdintas sąrašas Vilniaus gatvių su jų istoriniais pavadinimais. Naujininkuose – Kaminuose Brolių gatvė egzistavo ir caro laikais (Bratskaja), ir prie lenkų (Braćka). Ir konduktoriai turėjo savo gatvę, senuose planuose ji atrodo visai solidi (sakoma, kad strateginiais sumetimais planus braižydavo ne visai tikslius). O štai kaip buvo vadinama kaimiška Garvežių gatvė: Forštadskaja, Św. Stepański Forštadt, Stepanowskie Przedmiesćie, Zietelos… Maždaug jai paralelinė gatvė – Forštadskij per., Horodelska; buvo ji ir Bajorų, bet tarybiniais laikais iš Bajorų atimta ir atiduota Darbininkams.

Nenuostabu, kad geležinkelio apylinkėse yra Iešmininkų, Šaltkalvių, Plieno, Tunelio, Garvežių, Konduktorių gatvės, bet kodėl čia atsirado Prūsų gatvė? Kapsų, Dzūkų, Zanavykų – gerokai toliau, visai kitoje Naujininkų dalyje. Prūsų gi seniau vadinosi Poleskaja, Poleska. Kokia šių pavadinimų kilmė? Ką reiškia? Spėlionės – tik žaidimas, nors ir į žodynus žvilgčiojant.

Neįmanoma atsikratyti per TV į galvą įsmigusios mineralinio vandens reklamos: „Viskas keičiasi“. Nespės nusistovėti pasivaikščiojimų Kaminuose įspūdžiai, kaip subjuręs vieškelis link Prūsų žemės tarp greitkelių su šviesoforais arba dar toliau.

Tik Višniovaja – Wiśniowa – Vyšnių gatvikė primins apie senais senais laikais čia plytėjusius sodus ir vėlesnes jų liekanas.

Kalėdų idilė

Per Velykas medžių šakos lūžo nuo sniego, o Kalėdos – visai lyg Velykos ankstyvą pavasarį.

Toks oras! Negalima neišeiti iš namų.

Atvažiuoja kažkoks autobusas, įdomu, kur nuveš. „Maniškėje“ Prūsų stotelėje nesustoja, tad geriau kitoje išlipti, nes paskui iš kokių Kirtimų bus sunkiau grįžti. Besvarstant kur link pasukti, kojos pačios nuneša į Brolių gatvės pradžią. Reiškia, šiandien lemtas ne naujas maršrutas. Su Konduktoriais (gatve) šį sykį užteks tik pasisveikinti stabterėjus ties kampine bordo-ruda triobele, kuri atrodo truputį liūdna, nes prie jos neauga aukšti medžiai, šakomis nedengia, nepuošia kuklios architektūros.

Garvežių gatvėje didžiule gilia bala atsargiai praplaukia prašmatnus sidabrinis automobilis. Kur jis dingsta – neaišku, nes svarbiau išsiaiškinti, ar patvory galima rasti žemės lopinėlį. Pasiseka rasti net kelis, ir štai jau namas Nr. 1. Labas, pažįstamas seni! Kaip puošniai atrodo – visi septyni pirmojo (ir vienintelio) aukšto antikvariniai langai su plačiomis, prie sienos priplotomis beveik baltomis langinėmis, su baltomis firankomis ir raudonomis pelargonijomis už aptaškytų stiklų! Į vidų neleidžia žiūrėti purvynas po kojomis, neįmanoma prieiti.

Tie du „kūdikėliai“ dabar dar labiau išdabinti, išblizginti, atsiradę subtilūs spalviniai akcentukai. O nesveikai pageltęs dramatiškojo peizažo objektas jau pusiau supakuotas į statybinį polietileną. Matyt, Garvežių gatvikė laukiasi dar vieno naujo „kūdikėlio“. Tik nabagėlės tarybinės krautuvėlės likimas neaiškus. Per šventes ji net visai prarado ir topazo violetą, ir smaragdinę žalumą. Arba – tiesiog „nedėkingas apšvietimas“.

Net praeivių šioje gatvėje esama – ir po vieną, ir šeimomis, ir poromis (jis – pirmas, ji – iš paskos). Ir nieko: nei į balas įlipa, nei kur užkliuvę keikiasi. Šnekučiuojasi sau, ant vaikų nerėkia. Kalėdų idilė.

Į Brolių gatvės paralelę (tiktų Seserų gatvės pavadinimas, bet apskritai visų gatvių krikštai ir perkrikštijimai – atskira, įdomi tema) galima eiti, o galima ir trikampio skveruko įžambine. Ten trikampio skveruko kraštinės taku. Ten laiptai. Ant jų kažkas juoduoja. Aiškėja, tai žmogysta, laikydamasi turėklų ir pasiramstydama lazda, atsargiai leidžiasi žemyn. Laiptų apačioje prasilenkiam. Tvarkingai apsirengęs, tik metų ir ligų naštos prislėgtas vyriškis lėtai nukiūtina Garvežių gatve. Suvokiu, kad manoji našta kol kas lengvesnė, be to, laiptų geležiniai turėklai nekliba, todėl gan greitai atsiduriu plačioje, erdvioje gatvėje, kurios šaligatvis tiesiog pavyzdingas. Priešais mane ateina kita žmogysta tipo aš (t. y. tokia, kaip aš). Matyt, ji irgi mėgaujasi grynu oru ir tyla antrąją Kalėdų dieną. Tipo, „pochmelas“.

Bet vaje, vaje, kaip viskas netoli, arti, štai, metaliniai prekybos kioskai, sklinda kibinų kvapas. Štai, „Maxima“, tolėliau – Lidl. Visas mano žygis – joks žygdarbis. Kojos dar neša per sankryžą, nuneštų ir toliau, ligi Liepkalnio prieigų, bet darosi vėsu.

***

2017-uosius pradėjau slankiojimu šiapus geležinkelio (pagal vieną iš planų – Steponiškėse). Paskui daug ir ilgai aprašinėjau šią „ekspediciją“ – tą patį per tą patį.

2017-uosius užbaigiau slankiodama anapus geležinkelio – Kaminuose. Dūmų rūkstant nesimato, tad ir rašinėjimo mažiau.

2017 m. gruodžio 30

Ir dar kartą ten

2018-jų ruduo. Pasivaikščiojimai buvusiuose Vilniaus pakraščiuose (dabar tai vos ne centras…) vis retesni, trumpesni. Nupiešti nebegaliu, aprašinėti bandau. Exercise, kad „pilkosios ląstelės“ dar po truputį judėtų. Pratimai – maždaug tas pats, kas mėgėjų tapyti peizažiukai, į kuriuos dažniausiai žiūrima iš aukšto, kartais – atlaidžiai.

Exercise Nr. 1. (Vėl Kaminai)

Tingėdama, bet vis tik išėjau iš namų, patraukiau Naujininkų link. Prūsų gatvėje pavakario saulė plieskė, spigino tiesiai į veidą taip, kad ne tik dairytis; net ir žiūrėti, kur koją statai buvo neįmanoma. Garvežių gatvikė nutįsusi kairiau, apšvietimas iš šono leido ieškoti senų pažįstamų. Štai pirmoji pažįstamoji – ilgoji pilkoji trioba už plataus atšlaimo. Trioba kaip trioba, nežinau, kodėl pavasarį man ji pasirodė kažkuo ypatinga… Čia pat, ranka pasiekiamos dekoratyvinės eglaitės, lyg uniformuota sargyba, per vasarą gerokai ūgtelėjo, įgijo vieną kitą individualesnį bruožą. Per Velykas tarybinis reliktas – medinė krautuvėlė-knaipelė stebino smaragdo ir ametisto spalvų rafinuotu deriniu (aišku, atsitiktiniu), šį sykį buvo paprasta pajuodėlė, su nauja spyna ant durų ir skyle lango stikle. Impozantiškasis „tvirtas senis“ – medinis juodas, pablukęs namas, lyg susikūprino šiek tiek. Bet kodėl atmintyje man liko visai baltos keturių II aukšto ir septynių I aukšto langų langinės, nejau nepastebėjau, kad esama ir geltono apsilupusio dažo intarpų?

Didžiausias netikėtumas, tiesiog apstulbinimas: nykusis paliegėlis, tas beviltiškai sergantis dramatiško peizažo personažas, kurį per Velykas mačiau pusiau suvyniotą į polietileną, dabar stovi šviesus, blizgantis, elegantiškas! Net džiaugiuosi, kad esu liudininkė tokios neįtikėtinos metamorfozės.

Per vasarą paaugo ir abu „kūdikėliai“ – vienas į aukštį, kitas – į plotį. Šią pavakarę net krūmuose pasislėpusi sena gryčiutė atrodo patenkinta gyvenimu.

Grįžau į Prūsų gatvę, galvojau – gal nueisiu į to 1944-ųjų didžiojo sprogimo vietą kažkur Burbiškių pusėje. Kaip per sapną prisimenu, kad tada su būreliu kaimynų ėjom žiūrėti, ėjom miesto pakraščiais, paskui laukais, bet griuvėsių jokių nebuvo, tik šiukšlynai, karo technikos laužai. Jau buvom išmokyti, kad negalima nieko kelti nuo žemės, nes gali būti sprogmuo. Nieko mes ten ir nepamatėm, mieste dar ilgai frontui praūžus buvo baisiau. Amunicijos vagonai stovėjo geležinkelio atkarpoje tyruose, todėl gyventojai nenukentėjo, bet į sprogimo metu dužusių langų stiklus žmonės žalojosi net kitame miesto gale.

Ton pusėn vedanti Prūsų gatvė leidžiasi žemyn, o eiti reikėtų pro nejaukius apleistus sandėlius, jau apgaubtus šešėlio. Pasukau kairėn, ir takeliu, nuožulniai šlaitu kylančiu viršun, kopdama greitai atsidūriau ant Naujininkų vakarinio pakraščio. Apačioje, tolėliau – naujasis greitkelis, aplinkkelis, tyliai zuja mašinos. Toliau – pažįstama panorama: kelias į oro uostą. Čia pat, po kojomis – lapai, lapai. Apibūdinimai seniai kažkieno sugalvoti: auksiniai lapai, auksinė saulė, auksiniai spinduliai, auksinis ruduo. Buvo viskas krūvoje, po tą auksą braidžiau vos ne iki kelių. Šurr-šurr, šurr…, šur-šur… Auksinės saulės gabaliukas vis blizgėjo virš horizonto, vaiskiame danguje – nė vieno debesėlio. Mano tikslas pabraidyti po rudens lapus – pasiektas.

Exercise Nr. 2. (Žemieji Paneriai)

Kitą vakarą lygiai tuo pačiu metu, beveik minutės tikslumu, Žemuosiuose Paneriuose jau į sutemas patekau. Šešėlių nebėr, nes saulės nė trupinėlio nebėr, tik lengvutis paauksuotas debesėlis ramiai sklaidėsi. Atsisukus atgal „felbetas ir ružavas“ dangus lyg tautodailininkų nutapytas. Šis „spalvinis sprendimas“ greitai darėsi profesionalesnis – gilėjo, tamsėjo. Troleibusų žiede šaligatviai nušluoti, nėra kur braidyti, pasisukiojus teko grįžti į autobusą. Užsižiebė gatvių lempos, o mane ėmė persekioti (įkyriai skamba iki šiol) liaudies dainelė: „Jau saulutė leidžias už aukštų kalnų, kodėl, bernužėli, neateini tu…“ Saulutė jau seniai už neaukštų Žemųjų Panerių kalnelių nusileido, o štai pasirodė ir bernužėlis – sulinkęs pensininkas varguolėlis. Sėdim kaip seniau bažnyčioj: vyrų pusėj, moterų pusėj. Pro praviras duris sklinda kvapas iš lauko tualeto… Neatsikratydama įkyrios melodijos ir dar įkyresnių žodžių, galvojau apie lietuvių liaudies dainas. Jos man tebėra lyg įgimtos. Ko gero, ryškiausias prisiminimas iš vaikystės vasarų Krioviškyje: mudvi su Mamyte vaikštom lazdynų alėja sodo sėdžiaukos krante, fone – didžiulės tamsios eglės, Mamytė dainuoja: „Tris dienas, tris naktis keleliu ėjau…“, „Kai aš jojau per žalią girelę… Mislijau, dūmojau – motulė šaukia“, „Iš kur, varne, atsirandi, tu ir tavo vaikai, iš kur turi baltą ranką, kurią snape laikai…“ (ši gal ne liaudies?). Būdavo ir gražu, ir graudu. Tas jausmas liko visam gyvenimui. O mano vaikai visai nežino liaudies dainų, nors yra geri muzikantai. Esu kalta, esu labai kalta. Tik kad visada būdavo nesmagu dėl menko balselio… neišdrįsdavau jiems dainuoti.

Exercise Nr. 3. (Be pavadinimo)

Kitą dieną iš pat ryto tuo pačiu maršrutu Nr. 4 nuvažiavau į tą patį galutinį žiedą ir iš ten nužingsniavau toliau. Pernai ten, tankiame skvere priešais kažkokią įmonę pamačiau stebuklingai „liepsnojantį“ klevą – tokių spalvų, tokių spalvų! Ilgai tada sėdėjau ant suolelio, atsirėmusi į to klevo kamieną. Gražumėlis! Šį kartą jokio suolelio skvere nebebuvo, turbūt todėl neatpažinau būtent to klevo tarp kitų, beveik visus lapus jau numetusių. Braidyti storame lapų sluoksnyje – malonumas! Tik jau ne šurr-šurr po kojomis, o šlam-šlam-šlam, nes drėgnas ryto rūkas dar nebuvo išsisklaidęs. Tada sėdau į troleibusą Nr. 14, nes nuo pernai rudens labai rūpėjo, kur jis nuveža. Nuvežė visai netoli, kur nieko ypatingo nėra. Judria sankryža urzgia sunkvežimiai, kuklių miškelių plotus keičia šiuolaikinių statybų aikštelės. Kol vairuotojas ilsėjosi, slankiojau aplink troleibusą – ir tiek. Smalsumas patenkintas, atradimų džiaugsmas – minimalus. Pati sau pavydžiu pernykščių ir kitų ankstesnių klajonių. Pavyzdžiui, važiavimo autobusu iki kažkokių Čekiškių (tvankus vidurdienis, autobusas pilnas keleivių ir jų kvapų. Pusvalandis tarp jų, pusvalandis šalia dviejų gaivalų – baubiančio ir pagarbą keliančio magistralės kamščių ūžesio, viliojančios ir nostalgiją keliančios laukų platybių tylos). Šiemet panašiam žygiui nepasiryžau. Ir labai gailiuosi.

Dabar jau vėlyvas ruduo. Gatvėse vėjo gūsiai šiaušia kupetas sušluotų sudžiūvusių lapelių, jie skuba, lekia, rieda pažemiui. Nebe šurr-šurr, ne šlamm-šlamm, o F. Chopino sonatos paskutinioji dalis pagal Verą Gornostajevą.

2018 m., lapkričio vidurys