Irena Žemaitytė-Geniušienė 1944–1950 m. mokėsi Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijoje (dabar Vilniaus Vyčio gimnazija). 1956 m. baigė Lietuvos dailės institutą. Dalyvavo parodose. Sukūrė estampų, daugiausia – ofortų („Muzikantai I–IV“, 1968 m.; „Repeticija I“, 1969 m.; Mano tėvas ir metai“, 1975 m.), ekslibrisų. Iliustravo knygų vaikams (J. Tumo-Vaižganto „Dėdė lapę nušovė“, 1957 m.; Viktoro Miliūno „Evalduko vasara“, 1974 m.; Elenos Spurgaitės „Žaliapūkė“, 1981 m., „Vienas iš trijų“, 1984 m.; K. Jakubėno „Jonytės pasakėlės“, 2008 m.). Publikavo daugiau kaip 100 straipsnių lietuvių grafikos, meninio gyvenimo aktualijų temomis.
2005 m. gimnazijos jubiliejaus proga Irena Žemaitytė-Geniušienė parengė atsiminimų rinkinį „Mūsų Nepaprasta Klasė. Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijos 1950 m. laida“. 2024 m. kompiuteriu išspausdintą 1 atsiminimų egzempliorių grafikė padovanojo Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešajai bibliotekai. Svetainėje šiuos suskaitmenintus atsiminimus publikuojame autorei pasiūlius.

Gimnazijos jubiliejus!

Sujudom, susirūpinom visos, pradėjom veikti telefonais: reikia kažką daryti, rašyti, rinkti prisiminimus apie Mūsų Nepaprastą Klasę, kad liktų ženklas buvus tokią kadaise, gūdžiais gimnazijos viduramžių laikais!

Tuometiniuose mano dienoraščiuose beveik trečdalį vietos užima klasės kasdienybė ir „ypatingi nutikimai“. Su tais senais užrašais man išėjo kaip tai bobutei, kuri per išpažintį pasisakė sugriešijusi prieš … 50 metų ir nustebusiam kunigėliui paaiškino: „Malonu prisiminti!“. Įsitraukiau į ištraukas. Bebaigdama jas perrašinėti supratau: kam daugiau, jei ne mums pačioms, klasiokėms, gali būti visa tai įdomu. Juk gimnazijos istorijoje tų klasių su savais, kaip joms atrodo, svarbiausiais ir reikšmingiausiais, nepakartojamais gyvenimais buvo šimtai. Kas ten supaisys visas, ypač mus, tokias „iškasenas“ iš 5-ojo dešimtmečio.

Tačiau viliuosi, kad čia aprašytų nuotykių, įvykių herojėms, dalyvėms gal bus smagu atgaivinti tų dienų nuotaikas ir prisiminimus, kartais gal visai kitokius ar kitaip suprastus dalykus, nes aišku, kad ne viską pastebėjau, daug ko nežinojau arba tiesiog nespėjau aprašyti. Jeigu visos surinktų krūvon savo atsiminimus, įspūdžius ir šiaip, kartais per stebuklą išlikusius rašinius, rašinėlius – tada gal ir liktų šiokia tokia objektyvesnė mūsų klasės žymė.

Buvom vėjavaikiškos, padūkusios ir padykusios, bet kartais vis tik ir mokėmės, ir apie rimtus dalykus pagalvodavom. Skaudu ir negera būdavo mitinguose girdėti mūsų tėvų kurta, mūsų pačių vaikystės prieškarinė Lietuva. Tokia propaganda tik priešingą efektą iššaukdavo. Bet dabar mano kartą žeidžia dažnai vienpusiškas praėjusių sunkių dešimtmečių mokyklos menkinimas.

Žinojom ir nepamiršom, net „įsivaizdindavom“, kad mes – Kunigaikšitenės Birutės „palikuonės“. Nebuvom visiškos kvailutės, sugebėjom skirti lozungus nuo tikrovės, oficialias privalomas mokytojų kalbas nuo nuoširdžių pastangų mums perduoti kiek įmanoma platesnių žinių iš Lietuvos ir pasaulio literatūros, istorijos, išmokyti taisyklingos, gražios lietuvių kalbos, susipažinti su svetima – anglų kalba. Savo Mokyklai turim būti dėkingos už lietuviškos dvasios, tradicijų išsaugojimą, už įdiegtą meilę lietuvių liaudies dainoms, tautiniams šokiams (įdomu, ar diskotekose moksleiviai dabar šoka polką su ragučiais, „Noriu miego, saldaus miego“, „Bitute pilkoji…“), net už tai, jog pro pirštus vadovybė ir mokytojai žiūrėdavo, kaip per pertraukas lėkdavom į Šv. Kotrynos bažnyčią melstis, kad pasisektų rašomasis darbas. Ne mūsų klasė, ne mūsų gimnazija išimtis – tokių mokyklų buvo ir Vilniuje, ir kituose miestuose, miesteliuose!

Perrašinėdama kai ką trumpinau, pakeisdama vieną kitą žodį, praleisdama pasikartojimus. Labai asmeninius „giliamintiškus apmąstymus“, sentimentalybes ir kai kurias aprašytas draugių tarpusavio santykių peripetijas paslėpiau po daugtaškiais skliausteliuose; laužtiniuose skliaustuose – dabartiniai paaiškinimai. Nesistengiau taisyti kalbos, stiliaus dalykus, kurie šiandien būtų koreguotini, nes tokie, kokie yra, manau, labiau atitinka anų laikų vaizdą.

Skiriu šį savo „namų darbą raštu“ mielosioms Mūsų Nepaprastos Klasės draugėms, nuoširdžiai dėkodama už dėmesį, prielankumą, palaikymą „ten ir tada“ bei „čia ir dabar“.

Irena Žemaitytė-Geniušienė
Vilnius, 2005 m. spalio 15 d.

Skaityti daugiau: 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

•