Algirdas Gaidamonis gimė 1928 m. per Trijų Karalių šventę, miškais apsuptame Kūrinių kaime, Kaltanėnų valsčiuje, Švenčionių apskrityje, ūkininkų šeimoje. Buvo vyriausias vaikas šeimoje – turėjo jaunesnį brolį Bronių ir dvi seseris – Oną ir Ireną.

1935 m. pradėjo lankyti Kūrinių kaimo pradinę mokyklą, kurioje teko mokytis lenkų kalba, nors beveik visi mokiniai buvo lietuviai. Skaityti lietuviškai išmoko iš tėvų prenumeruojamo laikraščio „Vilniaus Rytojus“ ir jo priedų vaikams „Aušrelė“ ir „Varpelis“. Tuo metu Kūrinių pradinėje mokykloje buvo tik keturios klasės, o mokytis privaloma buvo septynerius metus: trečioje klasėje reikėjo praleisti du metus, o ketvirtoje – tris. Kaip pats Algirdas Gaidamonis autobiografijoje rašė: „Mokiausi penketais, trejetą turėjau tik iš dainavimo, bet likau antriems metams. Va ir dainuok, vaike. Laimei, nebuvau pririštas prie kaimo mokyklėlės, kaip šuo prie būdos.“ 1938 metais pradėjo mokytis Kaltanėnų šešiametės mokyklos ketvirtoje klasėje. Teko pėsčiomis keliauti, o žiemą ir per pusnis klampoti penketą kilometrų iki miestelio ir atgal.

1939 m. Lietuvai susigrąžinus Lenkijos okupuotą Vilniaus kraštą, penktoje klasėje pradėjo mokytis lietuvių kalba. Prasidėjus karui jau buvo baigęs šešias klases, mokslus teko nutraukti. Trejetą metų padėjo tėvams dirbti ūkio darbus.

1944 m. pasitraukus vokiečiams Kaltanėnuose buvo įkurta progimnazija, kurią pradėjo lankyti kartu su broliu. Tačiau po metų progimnazija buvo perkelta į Linkmenis – pėsčiomis kasdien keliauti toloka. Tėvai nusprendė leisti toliau mokytis, nes buvo vyresnis, o brolį pasiliko kaip pagalbininką prie ūkio darbų. Taip A. Gaidamonis pradėjo lankyti Švenčionėlių progimnaziją, o vėliau ir Švenčionių gimnaziją.

Baigęs Švenčionių gimnaziją, 1950 m. buvo pašauktas į tarnybą kariuomenėje, pateko į 16-ąją Lietuviškąją šaulių diviziją, į 305-tą haubicų pulką, vėliau išvyko į Rygą . Ten baigė Pabaltijo karinės apygardos kursus ir tapo leitenantu. Grįžęs buvo paskirtas žvalgų būrio vadu.

1955 m., neįtikus sovietų vadovybei, lietuvių ir gruzinų daliniai buvo išformuoti ir Algirdas Gaidamonis tapo civiliu. Tapęs civiliu, pradėjo mokytis civilinės ir pramoninės statybos specialybės Vilniaus geležinkelio transporto technikume.

1957 m. liepos mėnesį įsidarbino kadrų skyriaus viršininku Vilniaus kasos aparatų gamykloje. Netrukus ši įmonė pradėjo gaminti skaičiavimo mašinas, atitinkamai buvo pakeistas ir jos pavadinimas. 1959 metais įstojo į Kauno politechnikos instituto Vilniaus filialo vakarinį skyrių, rengusį inžinierius mechanikus, po šešių metų gavo diplomą. Jau trečiame kurse prorektorius ėmė reikalauti, kad studentai dirbtų pagal specialybę. Tuometinis gamyklos direktorius Bronius Borisa pasiūlė techninio apmokymo skyriaus viršininko pareigas, kuriose A. Gaidamonis ir pradirbo iki 1988 metų, kol atėjo laikas išeiti į pensiją.

Dirbant ir vakarais besimokant laisvo laiko likdavo mažai, bet vis norėjo nuveikti kažką daugiau. Pradėjo užsiiminėti „technine“ kūryba – kvalifikaciją keliantiems darbuotojams ruošė konspektus, pirmuosius šalyje vadinamojo „programuoto mokymo“ testus. Už pastaruosius netgi gavo TSRS Liaudies ūkio pasiekimų parodos medalį. Sužinojęs, kad apie gamyklos istoriją bus kuriamas filmas, parašė ir pasiūlė scenarijų. 1978 metais parašė apybraižų apie pirmuosius gamyklos darbuotojus rinkinėlį „Kai darbas neša džiaugsmą“. Jas spausdino įmonės laikraštis „Elektronika“, kelios apybraižos pasirodė ir „Vakarinėse naujienose“.

Išėjęs į užtarnautą poilsį taip pat stengėsi nesėdėti rankas sudėjęs. 1988 metais grįžo į tėviškę, užsiėmė žemdirbyste, tvarkė ir gražino sodybos aplinką. Graži Kūrinių kaimo gamta ir jaunystės prisiminimai įkvėpė kūrybai, poezijai. Išleido septynias poezijos knygas: „Kaip tave prakalbinti, likime“ (2003), „Tokios tokelės“ (2004), „Šypsokis“ (2005), „Toks“ (2007), „Vaikystės takelis“ (2008), „Kibirkštėlė saujoj pelenų“(2010), eilėraščių ir prozos knygą „Juokais ir rimtai“ (2012).

Savo autobiografijoje A. Gaidamonis rašė: „Gimtasis kaimas jau nebe toks, kaip vaikystėje, bet gamta čia be galo graži. Dirbant nemažai teko pakeliauti po įvairias šalis, bet niekur nebuvo taip jauku ir sava, kaip Labanoro girios pakraštyje. Nejučia, lyg iš niekur, galvoje gimsta eilutė ar dvi, kurios lyg ir prašosi sugulti į eilėraštį. Taip parašiau septynias poezijos knygeles. Esu dėkingas savo pagalbininkams – žmonos sesuo Virginija pakoreguoja tekstą, pataiso klaidas, dukra Giedrė surenka eilėraščius kompiuteryje, brolio sūnus Algis maketuoja knygeles. Smagu, kai koks kaimynas pritariamai linkteli ar nusišypso, perskaitęs mano epigramą, tai ir rašau jam, paprastam kaimo žmogui.“

Dukros Giedrės Gaidamonytės prisiminimai apie Algirdą Gaidamonį

Mano tėtė buvo iš tos kartos, kuri patyrė daug istorinių permainų, – karas, sudėtingi pokario metai. Senelis Antanas Gaidamavičius karo metais buvo apylinkės seniūnas, į pamiškės sodybą po karo dažnai užsukdavo partizanai, bet visgi šeima išvengė tremties. Tėtė su savo broliu Broniumi buvo paaugliai, ir nors augo nelepinami, tas metas atmintyje išlikęs daugiau kaip nuotykių laikas. (Visa šeima buvo Gaidamavičiai, bet po karo šitame krašte, kadangi jis buvo lenkų valdžioje, pavardės buvo lietuvinamos, taigi tapo Gaidamoniais. Tėtės brolis tuo metu jau gyveno Klaipėdoje, tai taip ir liko Gaidamavičius. Kūriniuose senieji gyventojai iš įpročio vadinami senąja pavarde – Gaidamavičiai.)

Gyvenimas, ypač vyriausio sūnaus, manau kad nebuvo lengvas, bet klausantis tėtės pasakojimų man atrodė, kad jų vaikystė prabėgo Labanoro girioje ganant karves, uogaujant, grybaujant, meškeriojant ar šiaip besibastant nuo vieno miško ežeriuko prie kito. Tėvams nematant jie netgi parsitempdavo namo tai rastą miną, tai granatą ir ardydavo pasidėję ant virtuvės stalo. Dar besimokydamas gimnazijoje tėtė įsigijo fotoaparatą, fotografuodavo kūriniškius. Išliko keliasdešimt nedidelių, bet stebėtinai ryškių nuotraukėlių, daugiausiai išrikiuotų kaimo vaikų, rimtomis akimis žiūrinčių į objektyvą.

1952 m., trenkus žaibui, sudegė senasis namas su visais rakandais, knygomis, nuotraukomis ir kitais brangiais širdžiai daiktais. Medinis namas skiedriniu stogu įsiliepsnojo labai greitai. Namuose tuomet buvo tik močiutė, ji išsigelbėjo per langą, ranka išmušusi stiklą. Tėtė su seneliu tuo metu žvejojo miško ežerėlyje, grįžę rado jau tik degėsius. Namą vėliau atstatė, bet močiutė po to labai bijojo perkūnijos. Artėjant debesiui visuomet išsukdavo ir paslėpdavo elektros saugiklius. Laimei daugiau nieko nenutiko ir tėtė, išėjęs į pensiją, grįžo į namą, stovintį pamiškėje, po senais medžiais.

Tėtė labai mylėjo visus gyvūnus. Išėjus į lauką katinas visuomet sekdavo iš paskos. Net šienaujant taikydavosi pasitrinti aplink kojas. Tada tėtė nuleisdavo dalgį ir ramiu balsu aiškindavo apie pavojų, įkalbinėdavo rainiuką pasitraukti ir užsiimti kitais reikalais. Apylinkėje nutrūkę ir pabėgę arkliai, veršeliai ar šuniukai kažkokiu būdu atklysdavo į kiemą ir kaimynai žinojo, kad pirmiausiai reikia ieškoti pas Algirdą. Kartą vienos kaimynės sportiškas paršelis peršoko per tvorą ir paspruko. Po kiek laiko tas gyvulėlis pasirodydavo pamiškėje, bet buvo labai baikštus. Tėtė pradėjo jam nešti maistą ir pamažu prisijaukino. Per vasarą paršelis apaugo ilgais šeriais, bet atrodė laisvas, žvitrus ir laimingas. Artėjant žiemai tėtė paršelį pagavo ir atidavė šeimininkei. Ta, nenorėdama daugiau rizikuoti, jį gana greitai papjovė ir tėtė vis pasvarstydavo, kad gal gyvulėlis būtų kaip nors ir miške peržiemojęs.

Tėtė saugojo net ir mažiausią trapiausią gyvybę, sakydavo, – ne aš į pasaulį paleidau, ne man ir užmušt. Nutūpusius uodus pabaidydavo, jei tie nenuskrisdavo, laukdavo, kol pasisotins. Kolorado vabalus nuo bulvių nurinkdavo, nunešdavo šiek tiek toliau į paupį ir paleisdavo. Žiemą lesindavo pulkais suskrendančius paukštelius.

Gamta tėtei visą gyvenimą buvo didžiausia atgaiva ir įkvėpimo šaltinis, miškui skirti jo patys nuoširdžiausi žodžiai: 

Einu per mišką kaip šventorių
Aš susikaupęs ir tylus.
Ir nesvarbu, koks būtų oras,
Skaisti saulutė ar lietus.
Ir nesvarbu, koks būtų laikas –
Žiema ar vasara karšta –
Giruže, aš tavasis vaikas
Kaip žemuogėlė čia rasta.

Tėtė buvo labai pareigingas ir darbštus, ypač mėgo žemės darbus. Vilniuje mūsų kolektyvinio sodo sklypelis visuomet buvo tvarkingai prižiūrėtas. Su tetos vyru Vytautu sugalvojo netgi įrengti baseinėlį su fontanu. Vytautas buvo tikras liaudies menininkas, iš betono nulipdė varlės skulptūrą, vanduo tryško jai iš burnos. Kaime tėtė labai mėgo šienauti, apsodindavo ir nuravėdavo didžiulį daržą. Sodybos pakraščiuose ošia jo pasodinti jau nemaži klevai, beržai ir eglės.

Kai sveikata ėmė silpnėti, daržininkystės teko imtis man su pusseserės Jūratės pagalba. Tėtė sėdėdavo ant verandos laiptelių, kur kažkada mėgdavo sėdėti močiutė, ir priekabia inžinieriaus akimi tikrindavo, ar ežios padarytos lygiai, ar tinkamais intervalais sodinami svogūnai, ar vienodi tarpeliai tarp išretintų morkų. Kai vaikščioti pasidarė sunku, prašydavo parūpinti darbo, kurį galėtų dirbti sėdėdamas, – pjaustydavo obuolius džiovinimui, perrinkinėdavo uogas, valydavo grybus. Ir nuolat galvoje sukosi mintys, dėliojosi žodžiai. Po ranka visuomet buvo popieriaus lapas ar sąsiuvinis. Tėtė nelaikė savęs rimtu poetu, dažnai tiesiog bandydavo surimuoti vieną kitą posmelį kaip žaismingą pasakėčią apie katinėlį, pelytę, voveraitę, varlytę ar laputę. Tarp jų įsipindavo ir jausmingesnės eilės, nors gyvenime tėtė buvo santūrus ir mažakalbis, kaip ir dauguma jo kartos vyrų. Dažniausiai aš pirmoji perskaitydavau juodraščius, subraukytus ieškant tinkamesnių žodžių. Jei pasakydavau kokią pastabą, visas posmelis ar net eilėraštis būdavo negailestingai išbraukiamas. Bet greitai galvoje atsirasdavo nauja tema ar idėja.

Vienas sumanymas taip ir liko neįgyvendintas, – knygelė apie Kūrinių kaimo istoriją, sudėtingus ir kartais tragiškus jo gyventojų likimus. Pavadinimas turėjo būti „Kaimas ant rubežiaus“, stalčiuje guli segtuvas su caro laikų kaimo žemėlapio kopija, kaimo gyventojų sąrašais, nurašytais iš bažnytinių knygų.

Mirė tėtė 2021 m. spalio 23 d., palaidotas Kaltanėnų kapinėse.

Parengė Švenčionių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos skaitytojų aptarnavimo ir bibliografinio-informacinio skyriaus bibliografė Asta Podnebesnova ir Kaltanėnų bibliotekos bibliotekininkė Giedra Prunskienė. Nuotraukos iš asmeninio Giedrės Gaidamonytės archyvo.