Čia spausdinami ilgametės bibliotekininkės Milės Marijos Pesliakienės prisiminimai apie Vilnių, į kurį pirmą kartą ji atvyko 1954 metais, baigusi septynmetę mokyklą Dzūkijoje. Šį pasakojimą papildo fragmentai iš M. M. Pesliakienės 2016 metų interviu, kuriame ji kalbėjosi su vaikų literatūros tyrėju Kęstučiu Urba (interviu spausdintas žurnale „Rubinaitis“, 2016, Nr. 1 (77), p. 26–34). Bibliotekininkė sutiko, kad šio pokalbio dalis būtų pateikta svetainėje „Bičių korys. Bendruomenių kraštotyra“.
Milė Marija Pesliakienė (Sakalauskaitė) gimė 1941 m. kovo 27 dieną mokytojo Jurgio Sakalausko (1903–1986) ir ūkininkaitės Marijos Sakalauskienės (Baliūtytės, 1907–1998)) šeimoje Barzdžiūnų kaime (Lazdijų r.). Turėjo vyresnę seserį Eugeniją (1935–2003) ir brolį Midą Joną (1937–2005). 1954 m. Milė Marija baigė Viktarino (šnekamojoje kalboje vadinama „Viktarinos) kaimo septynmetę mokyklą. Susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, 1954–1956 m., aštuntoje ir devintoje klasėse, ji mokėsi Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje (nuo 2024 m. – Vilniaus „Vyčio“ gimnazija). 1958 m. baigė Leipalingio vidurinę mokyklą (Lazdijų r.), kur tuo metu jos tėvas dirbo pradinių klasių mokytoju. 1958–1960 m. Vilniaus kultūros-švietimo technikume (dabar – Vilniaus kolegija) studijavo bibliotekininkystės mokslus. Baigusi studijas, dirbo keliose Lietuvos bibliotekose. Trumpai dirbo Jundeliškių kaimo (tuo metu Jiezno r.) bibliotekoje, įsikūrusioje Jiezno MTS (Mašinų traktorių stoties) Kultūros namuose. Po kelių mėnesių tapo Šakių rajono bibliotekos kilnojamojo fondo vedėja, bet dirbo įvairiuose suaugusių skaitytojų aptarnavimo baruose. Vėliau – Šakių vaikų bibliotekoje, kuri    1963 m. buvo panaikinta. 1963 m. vasarą įsidarbino Druskininkų kurorto bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriuje. Aktyviai prisidėjo leidžiant tuometinį Druskininkų kurorto laikraštį. 1960–1964 m. Vilniaus universitete neakivaizdžiai studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1966 m., sukūrusi šeimą, persikėlė gyventi į Vilnių. Dirbo Vilniaus miesto centrinės bibliotekos Jeruzalės ir Gerosios Vilties filialuose, Profsąjunginių kursų bibliotekoje, veikusioje Vilniaus Jono Basanavičiaus gatvėje. Tris dešimtmečius (1979–2009 m.) darbavosi Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos tuometiniame Vaikų literatūros skyriuje (dabar – LNB Vaikų ir jaunimo literatūros centras).
Nuo vidurinės mokyklos metų M. M. Pesliakienė kuria eiles. Kūrybos spausdinta Šakių ir Varėnos rajonų laikraščiuose, taip pat 1979 m. Povilo Pečeliūno leistame pogrindžio leidinyje „Alma Mater“. 2025 m. dukros, menininkės, dr. Jurgitos Kristinos Pačkauskienės pastangomis, 50 egzempliorių tiražu išleistas M. M. Pesliakienės eilėraščių rinkinys „Lieptu linguojančiu“ (sudarytoja Jurgita Kristina Pačkauskienė, dizainerė Rima Ramonienė). J. K. Pačkauskienė yra šios knygos įvadinio straipsnio „Dienoraštis, ataustas eilėmis“ autorė. Knygoje ne vienas eilėraštis, skirtas Vilniui, kuriame bibliotekininkė gyvena daugiau kaip pusę šimtmečio.

Parengė Nijolė Sisaitė, 2025 m.

Pesliakienė, Milė Marija. MANO VILNIUS: … iš bibliotekininkės atsiminimų

Aš nemaniau, kad rašyti apie mano mylimą miestą bus taip sunku. Dabar jis ne toks, kokį prisimenu. Kol dar galutinai nesušlubavo atmintis – noriu laikrodžių, skaičiuojančių metus, rodykles atsukti atgal ir pačiai atsidurti ten, kur praleidau savo paauglystės, jaunystės ir vėlesnius gyvenimo metus. Koks buvo Vilnius, ir kokia aš buvau jame, kaip dabar man atrodo šis miestas?

Paauglė, kaimietukė iš Dzūkijos, daug ko prigąsdinta neramiais pokario metais, draugavusi daugiau su gamta: medžiais, gėlėmis ir supančiais mane paukščiais, gyvulėliais, tvartuose gyvenančiais ir mūsų šeimos skurdžią buitį gerinančiais. „Karo baisumų nepajutau, buvau nuo jų apglobta rūpestingų tėvų rankų. Daug ko nesuvokiau – juolab kad visa, kas vyko už mūsų namų sienų, man atrodė nuotykis, žaidimas. Pirmas skaudus vaikystės vaizdinys – Tėvo sielvartas sudegus jo taip ilgai kauptai ir puoselėtai asmeninei bibliotekai. Šį keičia džiugūs prisiminimai – dvaro [Viktarino kaime, Lazdijų r.], kuriame įsikūrė ir mano pirmoji mokykla, ir mūsų šeimos gūžta, romantika lyg Šatrijos Raganos „Sename dvare“, Tėvo vakariniai knygų skaitymai. Jau mokydamasi pajutau gyvenamąjį metą lydinčią baimę, jos ledinius pirštus, kai lietuvė motina negalėjo išsiraudoti prie žuvusio sūnaus kūno, išniekinto ir paguldyto miestelio aikštėje“.

1954-aisias, kai pirmąkart čia atvykau, Vilnius buvo pilnas griuvėsių. Dar buvo apgriautų pastatų Žemaitijos, Lydos ir kt. gatvėse. Mes, tuo metu gyvenę jame, dalyvavome miesto atstatyme: po pamokų, o vėliau – po paskaitų technikume, ėmėme pirštines, metalinius karučius ir krovėme į juos skeveldras, subyrėjusio tinko ir išorės sienų suskaldytų plytų likučius – išveždavome juos į nurodytas vietas. Tą darėme pasikalbėdami, net ir uždainuodami vieną kitą tuo metu populiarią dainelę. Nebuvo sunku. Buvo tame veiksme didelė prasmė ir suvokimas, kad darome kažką kilnaus ir gero ne tik Vilniaus miestui, bet ir visai pokario Lietuvai…

Apie mokymąsi Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje (1954–1956)

1954 m. baigusi septynmetę Viktarino kaime (Lazdijų r.), toliau turėjau mokytis Leipalingio vidurinėje mokykloje, kuri nuo namų buvo už dešimties kilometrų. Nesinorėjo visą savaitę gyventi toli nuo artimųjų pas kokią nors nuolat bambančią moteriškę – kambario nuomotoją. Sesuo Eugenija tuo metu jau studijavo Vilniaus pedagoginiame institute prancūzų kalbą. Gyveno studentų bendrabutyje pačiame Vilniaus centre, Kazio Giedrio (dabar – Šv. Ignoto) gatvėje, buvusiose uždaryto benediktinių moterų vienuolyno patalpose. Ji ir pasiūlė tėvams mane „konspiraciniu būdu“ įkurdinti pas save. Aš, trylikos metų žiopliukė, atsidūriau tokiame dideliame, žaviame, nors ir apgriautame, mieste. Viename iš bendrabučio kambarių (ko gero, buvusioje benediktinių vienuolyno celėje) stovėjo kelios lovos. Į vieną iš jų atsiguldavome abi su sese. Iki šiol aš dėkinga tuo metu dirbusiai bendrabučio komendantei (juk įsikūriau čia gyventi nelegaliai). Bet ji, tik įspėjusi per daug nešmėžuoti nei prieš bendrabutį tikrinusiems, nei jai prieš akis, leido man įsiterpti į studenčių draugiją… Visais laikais būna gerų, atjaučiančių mus žmonių! Bendrabučio kambaryje gyveno įvairių fakultetų studentės. Ten vyko įvairūs pokalbiai, kurie savo turiniu manęs tada nedomino. Draugavau su knyga, dažnai reikėdavo ieškoti ramesnio kampelio ruošti namų darbus.

O dabar dar keletas sakinių apie mano mylimą mokyklą, kuri mane suvedė su šauniais vilniečiais, nepamirštamais bendramoksliais. Iš klasiokų prisimenu mums žinomo rašytojo bendravardį ir bendrapavardį Povilą Višinskį. Smulkutis, nuolat kosintis garbanius. Jis – mano bendrasuolis, nuo jo nusirašinėdavau matematikos namų darbus ir kontrolinius. Kartu mokėsi Andrius Meškauskas, dabartinėje Lietuvoje dirbęs prezidentūros kancleriu, urologas Kastytis Gricius, rašytojo Augustino Griciaus sūnus, Aušra Baumanaitė ir kt. Buvo ir tokių kaip aš – kaimietukų. Mus mokytojai ypač mylėjo, globojo. Buvome ramūs, kuklūs ir stropūs, dažnai užlopytomis uniformų alkūnėmis.

Nebuvo tarp mūsų jokių patyčių, buvome labai vieningi, nors pradžioje daugelis vilniškių mergaičių spygavo ir bėgdavo nuo besiartinančių prie jų berniukų, nes kaip tik tais, 1954-aisiais, metais buvo sujungtos Vilniaus mergaičių ir berniukų mokyklos į vieną, mišrią vidurinę, Salomėjos Nėries vardu pavadintą, mokymo įstaigą. Prisimenu mokykloje užrašytus poetės eilėraščio žodžius: „Ne turtas, rasės ir ne kilmės čia daro darbo žmogų svarbų: vien darbas, darbas, darbas…“.

Mokytojai ir bendramoksliai geranoriški, čia nebuvo pašaipų dėl kuklesnio drabužio, dėl visiško rusų kalbos nemokėjimo. Aš mokiausi kaimo mokykloje – ten per rusų kalbos pamokas mes atsakinėdavome lietuviškai. Žinojau tik kelis rusiškus žodžius, nes kaimo mokyklose nebuvo mokytojų, dėstančių šį dalyką. Literatūrinį tekstą atpasakodavome lietuviškai. Vilniuje mokytis rusų kalbos man padėjo studentės praktikantės. Nuo mano pasiekimų priklausė jų praktikos įvertinimo pažymys. Šiek tiek mums padėdavo kino filmų žiūrėjimas, nes dažniausiai jie būdavo įgarsinti rusų kalba. Jau po pusmečio galėjau iš bėdos susikalbėti su gerai šią kalbą mokančiais bendraklasiais vilniečiais.

Klasės auklėtoja – chemijos mokytoja O. Garmuvienė – rami, nuoširdi, niekada nepykstanti, mūsų antroji mama; turtingas chemijos kabinetas. Įdomus, dėstęs fiziką, žymus matematikas ir fizikas, vadovėlių autorius Zigmas Žemaitis (1884–1969). Man, nesigaudančiai fizikos dėsniuose, jis rašydavo trejetą sakydamas: „Et, kam moterims ta fizika. Tiek joms gyvenime jos ir tereikės. Elektros lemputę ir vyras įsuks, o moteris tegu išmoksta skanių blynų jam iškepti.“ Susidūriau su lotynų kalbą dėsčiusiu Jonu Kazlausku (1930–1970), vėliau –Vilniaus universiteto profesoriumi, žymiu baltistu, tragiškai žuvusiu mįslingomis aplinkybėmis gūdžiame sovietmetyje. Jis buvo dar labai jaunas, nuolat užsisvajojęs, nemokėjo suvaldyti triukšmaujančios klasės. Literatūros mokytoja buvo rami, griežta. Jos pamokos man buvo gana nuobodžios.

Mokytojai buvo įvairūs – vienus mes mylėjom, gerbėm, kitų – ne, kartais jiems net šunybių iškrėsdavome. Galiojo taisyklė – „Kaip šauksi, taip atsilieps“. Kai kurie mokytojai turėjo net pravardes, nes, mokinių nuomone, jų nusipelnę savo elgesiu. Vieną mokytoją pravardžiavom „Glušas“, nes jis dažnai už mūsų nesusigaudymą mokslo labirintuose pro sukąstus dantis išspausdavo: „Jūs – glušai.“ Net pavardę jo primiršome. Lotynų kalbos mokytoją vadinom „Lingua latina magna skotina“.

Per pertraukas mes ne tik vaikštinėjome erdviais mokyklos koridoriais, kalbėjome po ilgo tylėjimo pamokų metu, bet ir šokdavom, dainuodavom. Niekas nerūkė, oras buvo tyras, jausmai vienas kitam – taip pat. Po pamokų dažnai susiburdavom į grupeles ir patraukdavom kas į kiną, kas – į tuometinį Jaunimo [dabar – Bernardinų] sodą. Gėrėjomės ten rožių alėja, fontanais, prisijuokdavome, žiūrėdami į savo atvaizdus „Juoko kambary“, kai kas užtrukdavo prie šaškių ar šachmatų staliukų. Kiti skubėdavo kuo greičiau ruošti namų darbų užduotis.

Aš, tuomet mažakalbė, nedrąsi, jau su akinukais paauglė, vis dar negalinti atsisakyti mane užburiančių knygų skaitymo, dažnai bėgdavau į tuometinę Mokytojų namų biblioteką, panirdavau į kitą – knygose pavaizduotą – pasaulį. Draugavau su šios bibliotekos vedėja, tarpukario vilniete, šviesuole Marija Burokiene (1908–1997). Viena kitą gerbėme ir dalindavomės įspūdžiais, kuriuos suteikė perskaityta knyga.

Mokslo metus pradėdavome ir užbaigdavome klausydamiesi koncerto Filharmonijos salėje. Šia proga šiek tiek pasipuošdavome, įmantriau susišukuodavome, pasipuikuodavome naujais bateliais. Mano sesuo Eugenija manimi rūpinosi, gamino valgį bendrabučio virtuvėje. Bet dažniau, jau susipažinusi su Vilniumi, lankydavausi tuometinėse valgyklose. Viena iš jų buvo „Pieniški patiekalai“, ar vadinama Dietine (dabartiniame Gedimino prospekte). Joje buvo baltomis prijuostėmis pasidabinę padavėjai, baltomis staltiesėmis užtiesti staliukai. Mus kultūringai aptarnaudavo, o mokėti už pietus reikėjo juokingai mažai, žiūrint šių dienų akimis – 10–12 kapeikų (tuometinė valiuta buvo rusiški rubliai ir kapeikos).

Pasisotinusi, šiek tiek pasėdėjusi skaitykloje, pėdindavau į kino teatrą. Tuo metu dažnai lankydavausi kino teatre. Jų pavadinimai buvo: „Aušra“, „Maskva“, „Spalis“, „Pionierius“, „Pergalė“, „Tėvynė“, „Helios“, „Žvaigždė“, dokumentinius filmus rodžiusi „Kronika“, veikusi Reformatų bažnyčios pastate, „Vasara“, dabartiniame Bernardinų sode. Taip pat Mokytojų namuose buvusi kino salė, kur buvo rodomi ir užsienio šalių filmai, kaip sovietų armijos Antrojo pasaulinio karo metu paimti trofėjai. Bet patekti į šį kino teatrą man, neturinčiai 16 metų, buvo keblu. Studentės, mano globėjos, sugalvojo išeitį: aprengdavo savo drabužiais, apaudavo aukštakulniais, dar skrybėlaitę užmaukšlindavo arba įmantresnę šukuoseną pritaikydavo… Ir aš, praėjusi pro bilietų kontrolierę, jau svajonių salikėje, kitame pasaulyje. Gerai, kad ir šiomis dienomis yra šis mano paauglystę praturtinęs pastatas. Tik nei kino salės, nei bibliotekos čia nebėra…

Dažnai su bendraklasiais po pamokų (arba pabėgę iš jų) lankydavomės „Maskvos“ kino teatre, buvusiame dabartinės Didžiosios (buv. Maksimo Gorkio) ir Vokiečių (buv. Muziejaus) gatvių sankirtoje, netoli Rotušės. Čia prieš seansą dar vykdavo mini koncertai – dainuodavo gana žinomi solistai. O bilietai buvo pigūs. Vietos pirmose dviejose eilėse kainuodavo po dešimt kapeikų, galėdavome dar ir ledais pasimėgauti.

Apsirengę būdavom moksleivių uniformomis. Mergaičių – rudos spalvos suknelė, juoda prijuostė, balti „kalnieriukai“ ir rankogaliai. Pastaruosius reikėdavo dažnai skalbti – tai ir buvo vienintelis mano darbas.

Mėgau pasivaikščioti gana tyliomis Vilniaus gatvėmis. Jomis retkarčiais pravažiuodavo keleivinis transportas – autobusai. Bilietus reikėdavo įsigyti iš autobuse važiuojančios darbuotojos, kuri juos lyg karolius būdavo užsinėrusi ant kaklo… Keleivių būdavo apstu. Turtingesni jų samdydavo taksi, bet pastarųjų buvo mažai. Todėl oras buvo tyras, neužsmaugtas išmetamų dujų smogo. Troleibusai gatvėse atsiras vėliau. Į juos žiūrėjome kaip į stebuklą. Mašinos, prikabintos ant laidų!

Tuo metu aš visiškai nustojau lankyti bažnyčią, netgi sekmadienį. Pasigėrėdavau jų vaizdu, didingais bokštais, kartais išgirsdavau liūdną varpų atodūsį jų skambesy. Mažai buvo veikiančių Vilniaus bažnyčių, dauguma jų buvo paverstos sandėliais. Šv. Kazimiero bažnyčioje veikė ateizmo, Šv. Mykolo – architektūros muziejus, Vilniaus Katedroje – paveikslų galerija, o kitos tiesiog buvo uždarytos, kad jų nelankytų vilniečiai ir negausios kitų respublikų ekskursijos. Retas svečias – užsienietis – neturėjo teisės atsiskirti nuo jį lydinčio saugumiečio.

Viskas buvo įrėminta, susverta, sunormuota. Bet tada man tas nerūpėjo. Aš mylėjau Vilnių – mokyklą, bendraklasius, žalius sostinės parkus.

Gana dažnai, seseriai gavus stipendiją, eidavome pirkti juodųjų ikrų, laikomų medinėse statinėse. Dar valgydavome, nors ir retokai, ungurius, skanias silkes iš metalinių apvalių dėžių bei ąžuolinių statinių. Parduotuvėse buvo ir vaisių, išskyrus bananus, taip pat apelsinus ir mandarinus, kurių pasirodydavo retai, dažniausiai – švenčių dienomis ir prie jų išsirikiuodavo milžiniškos eilės.

Tuometinėje Liudo Giros (dabar – Vilniaus) gatvėje veikė parduotuvė „Duona“, o vakare, kai sutemdavo, įsižiebdavo užrašas be užgesusių pirmųjų D ir u raidžių. Ir mes kvatodami skaitėme: dieną – „Duona“, naktį – „Ona“. Daug ko trūko, bet viską kompensavo mane supanti aplinka.

Prabėgo dveji metai – aš jau dešimtokė! Sesuo baigė prancūzų kalbos studijų bakalaurą ir grįžo į Dzūkiją, kur Leipalingio miestelyje, nusipirkę kuklią trobelytę, apsigyveno tėvai. Tėvas – Leipalingio vidurinės mokyklos pradinių klasių mokytojas, o mama – Druskininkų universalinės parduotuvės valytoja, dar triūsianti poilsio dienomis daržuose, auginanti dvi kiaules, keletą vištelių ir ožkytę mano numylėtą. Šunelis prie tvarto, sveikinantis ir aplojantis mūsų lankytojus. Turėjau tarti: „Sudie, Vilniau.“ Mano sapne, kurį aš norėjau vėl susapnuoti. Verkiau atsisveikindama su šiuo žaliuojančiu, paslaptingu miestu, su mano pamiltais klasiokais. Vėliau, dar besimokant dvejus metus Leipalingio vidurinėje mokykloje, jie lankė mane savo laiškais.

Studijos Vilniaus kultūros-švietimo technikume (1958–1960 m.)

Apie mokymąsi Leipalingio miestelyje galėčiau irgi daug parašyti, bet noriu grįžti į Vilnių, į gyvenimo jame tąsą, mokymąsi Vilniaus kultūros-švietimo technikume 1958–1960 metais.

Nors aš stojau į tuometinį Vilniaus Vinco Kapsuko vardo universiteto Bibliotekininkystės fakultetą, neblogai išlaikiau stojamuosius egzaminus, bet būdama ištikima savo klasės draugei Anelei Aleksonytei (1940–2025), atsiėmiau dokumentus iš universiteto ir su Aneliuke įstojau į Vilniaus kultūros-švietimo technikumo Bibliotekininkystės skyrių. Iš draugiško solidarumo, nes Anelę labai nuskriaudė tuometinis Leipalingio vidurinės mokyklos pedagogas (neminėsiu jo pavardės, gal jau jo šioje žemėje nebėra: „Apie mirusius tik gerai arba nieko.“). Jis, išrašydamas mano draugei brandos atestatą ir prie jo pridėtą charakteristiką, pažymėjo, kad ji lankė bažnyčią, buvo neatsikračiusi religinių prietarų. Ir to užteko, kad tuometinė Vilniaus universiteto vadovybė neleistų jai stoti į šią aukštojo mokslo įstaigą. O juk ji būtų buvusi tokia gera studentė. Jos atestate puikavosi beveik vieni penketai (tuo metu – aukščiausias įvertinimas).

Apie mano mokymąsi Vilniaus kultūros-švietimo technikume (1949–1957 m. – Vilniaus bibliotekinis technikumas, 1967–1993 m. – Vilniaus kultūros mokykla, nuo 2004 m. – Vilniaus kolegija) norisi kalbėti tik gerai. Man besimokant technikumas buvo įsikūręs Žemaitijos gatvėje 6, buvusioje Vilniaus geto teritorijoje [dabar šis pastatas jau keletą metų remontuojamas, žr. nuotr. žemiau]. Šiame technikume be mūsų bibliotekininkystės skyriaus dar buvo chorvedybos, choreografijos ir dramos skyrius. Čia buvo rengiami būsimi kultūros ir švietimo darbuotojai. Technikumo moksleiviai turėjo tamsios spalvos aksomines kepuraites.

Nuostabūs buvo dėstytojai, prisimenu jų pavardes: direktorius Jeronimas Kraulys, užsienio literatūrą dėsčiusi jo žmona Regina Kraulienė, kurią vadindavome „Afrodite“, skoningai ir madingai apsirengusi, saikingai pasidažiusi, kas buvo tada dar labai reta netgi tarp suaugusiųjų, vadovėlių bibliotekininkystės ir bibliografijos tema autorės Adelė Poškutė ir Milda Karpavičienė, bibliotekų fondų ir katalogų organizavimo (BFKO) specialistas, dėstytojas Benediktas Mašalas (1934-1967) ir TSKP istoriją dėstęs Mauša Goldas (1919–2000), kurį vėliau sutikau dirbantį Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje. 

Visi besimokantieji šiame pastate netilpdavom. Tai dar buvo išnuomotos papildomos patalpos Vilniaus finansų–kredito technikume (tuometinėje Partizanų, dabar – Naugarduko g.), kuriame ne tik mokėmės, bet ir ruošdavome šaunias vakarones, šokome, ne, ne taip kaip dabar, o poromis, apsikabinę, bet per daug nesusiglaudę, nebent jau būtų gerai susipažinę, pajutę didesnį negu mandagaus bendravimo jausmą.

Iš paskaitų grįždavome būreliais. Susidėję į krūvelę kapeikas, nusipirkdavome saujelę geresnių (popierėliuose įvyniotų) saldainių ir neiškentę grūdome į burną. Netikėtai vienas saldainio popierėlis nukrito ant šaligatvio, ir, vaje tau, staiga prie manęs išdygo uniformuotas vyras – milicininkas (dabar būtų policininkas). Atidavęs pagarbą, griežtai pasakė: „Pakelkit popierėlį ir pasistenkit daugiau nešiukšlinti. Ateity jūsų lauks bauda.“

Tuo laiku Vilniaus gatvėse buvo daug budinčių tvarkos saugotojų, patarėjų keliaujantiems, nežinantiems, kur yra viena ar kita gatvė, valdiška įstaiga ar pan. Komjaunimo (dabar – Pylimo) ir P. Cvirkos (dabar – Pamėnkalnio) gatvių sankirtoje stovėjo stiklinis apvalus bokštelis, kuriame budėjo milicininkas. Ten buvo ir vieta jam atsisėsti, stalas su telefonų ir adresų knyga, švilpukas, kurio garsas įspėdavo sustoti keliaujantiems – mašinai ar pėsčiajam, jeigu jie pažeidė kelių eismo taisykles.

Vilnius mano jaunystės metais buvo gana tylus, neužterštas transporto išmetamųjų dujų, tiesa, nuobodokas, be renginių, kurie dabar suburia vilniečius ir jo svečius.

Bet ne visada mieste buvo saugu. Arčiau geležinkelio stoties išsidėsčiusiose gatvėse pasitaikydavo ir šiurpių įvykių. Dažnai, tamsaus vakaro ar nakties metu, ar net dieną – pernelyg užsižiopsojus į įspūdingą sostinės architektūrą – buvo apkraustomos kišenės, nuvelkamas geresnis rūbas (jie tada buvo didelis deficitas), grasinant peiliu ar žaisliniu pistoletu. Bet man šito patirti neteko, vakarais nei prie probleminių Vilniaus rajonų, nei naktimis veikusių pasilinksminimo vietų nesilankiau nei su draugais, nei juolab viena. Ir šiaip, į vargšus studentus tie pavojingo „amato“ turėtojai beveik nekreipdavo dėmesio.

Išeiginėmis dienomis Vilnius mus kvietė į Verkius, jų parką ir rūmus, šeštadieniais – į pirtį Tilto gatvėje (dabar šiame pastate įsikūręs Lietuvos istorijos institutas). Mes, studijuojantys, ir vilniečiai, neturintys savo senuose butuose vonios ar dušo, savaitgalį skubėdavome čia ne tik nuplauti savo nešvarumų, bet ir pabendrauti priepirtyje su kitais, čia besilankančiais. Sekmadienį laukė šukuosenų pakeitimas, kasdieninės suknelės nusimetimas ir apsivilkimas tik tai dienai skirtą, puošnesnę, pasikvėpinimas latviškais kvepalais ir „žygis“ arba į lietuvių ar tuometinį Rusų dramos teatrą, arba į filharmoniją.

Kiek nedaug, kad nedingtų šypsena nuo veido, man tereikėjo… Jeigu neturi puošnesnės suknelės, paskolins ją turtingesnė kursiokė, nes giminės, gyvenantys Amerikoje, atsiųsdavo jai nematytų, pasiūtų iš taftos, markizeto ar kiniško šilko.

Baigusi studijas technikume, pradėjau darbą Jundeliškių kaimo (Jiezno r.) bibliotekoje. Vėliau dirbau Šakių rajoninės bibliotekos Kilnojamojo fondo vedėja, taip pat Vaikų literatūros skyriaus vedėja. Panaikinus pastarąjį skyrių, grįžau į savo gimtinę. Dirbau Druskininkų miesto kurorto bibliotekoje.

Bet Vilnius nebuvo mano užmirštas. Palikta sostinė sapnais mane vijosi. Ką tik baigusi kultūros-švietimo technikume bibliotekininkystės mokslus, įstojau į Vilniaus universiteto, tuomet turėjusio Vinco Kapsuko vardą, lietuvių kalbos ir literatūros specialybės neakivaizdinį skyrių. „Vėl, kad ir nedažnai, tik sesijų metu, matysiu Tave, Vilniau“, – džiaugėsi mano nerimstanti širdis.

Atvykę į pirmąją sesiją, buvome apgyvendinti M. K. Čiurlionio gatvėje esančiame universiteto bendrabutyje kartu su medicinos mokslus kremtančiais studentais. Susidraugavome ir savaitgaliais kartu su jais šokome valsą šio fakulteto erdvioje salėje. Kitais metais per sesiją glaudėmės mano buvusio kultūros-švietimo technikumo bendrabučio patalpose, buvusioje P. Cvirkos (dabar – Pamėnkalnio) gatvėje. Buvo triukšminga. Šalia įsikūrusi Vilniaus statybininkų profesinė mokykla. Jos kieme, pavargę nuo mokslų, trypdavome trankią polkutę, lydimi savadarbių garsiakalbių skleidžiamų muzikos garsų. Nepamenu, kurios egzaminų sesijos metu kartu su manimi besimokančia, kūrusia eilėraščius, Gražina Janiūnaite nuomojomės kambarėlį pas vieną moteriškę Literatų gatvėje.

Daug naujų veidų, puikūs dėstytojai. Tik ne visus jų dėstomus dalykus mėgome. Ypač nepatiko TSKP istorija, mokslinis ateizmas…

Deja, man ištekėjus, jau įpusėjus ketvirtą kursą, mano studijos universitete nutrūko. Atsirado daug nenumatytų aplinkybių, trukdančių mokytis. Vyras irgi nepritarė mano mokslams. Sakydavo: „Negi jau neužtenka tau to mokymosi, vis palikinėti mane su kūdikiu…“

Atsiėmiau savo nebaigto aukštojo mokslo – trejų metų užbaigto kurso pažymėjimą (dabar – bakalauro diplomas) ir turėdama specialiojo mokslo diplomą, pasinėriau „kaip muselė į išrūgas“, anot Žemaitės, nuolat lydima rūpesčių dėl šeimos. Bet tai jau kita sakmė apie „Laimę nutekėjimo“. Vėl cituoju Žemaitės, mylimiausios mano prozininkės, žodžius.

Gyvenome tada senamiestyje, Trakų gatvėje, pusrūsyje, dviejų kambarių patalpoje, kartu dar su kitomis dviem šeimomis.

Nors ir tamsi sunkios buities naktis, vis dėlto Vilnius, jo aplinka mane guodė, stebino, kvietė į savo parkus, teatrus ir kino teatrus. Beje, bilietai tuo metu buvo gana pigūs. Prisimenu, kokia didelė šventė buvo nueiti į neseniai pastatytą (1975 m.) Naujamiestyje Operos ir baleto teatrą, didingais savo langais žvelgiantį į Neries upę, Šv. Rapolo bažnyčią ir „Lietuvos“ viešbutį (dabar – „Radisson blue“). Prieš tai šis teatras veikė J. Basanavičiaus gatvėje buvusiame pastate, kur dabar įsikūręs Vilniaus senasis teatras.

Kūrėsi nauji miesto kvartalai: Žirmūnai, Lazdynai, Karoliniškės. Vėliau – Pašilaičiai, Justiniškės, Šeškinė, Pilaitė. Šviesūs, bet savo architektūra nuobodoki.

Mūsų šeima tuo metu jau gyveno Felikso Dzeržinskio (dabar – Kalvarijų) gatvėje. Ant vieno iš jos pastatų puikavosi sovietinio laikotarpio žinomo partinio veikėjo Leonido Brežnevo portretas su užrašu rusų kalba: „Partijos planai – liaudies planai“ („Планы партии – планы народа“). Kartą man besiruošiant lipti į autobusą važiuojant į darbą Nacionalinėje bibliotekoje, kažkas patraukė už megztinio rankovės. Atsisukus pamačiau plačią šypseną mane sulaikiusio vyro veide. Jis, pirštu rodydamas į Brežnevo portretą su užrašu, paklausė: „Sind das deine Pläne?“ [vok. „Ar tai tavo planai?“]. Aš ištraukiau savo rankovę ir metusi: „Nein, nein“, – nėriau į autobusą, nes jau grėsė pavėlavimas į darbą. Buvo gėda dėl šio užrašo prieš užsienietį. Gėda dėl mūsų tuometinės valdžios pataikavimo Maskvai ir dėl daug kur dirbančių prisitaikėlių. Nes tiesiog pripratome, nes taip saugiau prieš  tikrinančius mūsų lojalumą tuometinei valdžiai ir jos skelbiamoms, dažnai neteisingoms, įkyrėjusioms tezėms.

O Vilnius gyveno savo gyvenimą! Gaivus tyresnio oro gurkšnis man buvo bendravimas su bendraminčiais, dalyvavimas Lietuvos pogrindžio leidinyje „Alma Mater“ [nelegalus Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui leidinys, leistas 1979 m. švenčiant Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejų. Išleisti 4 žurnalo numeriai – N. S.]. Išspausdinti savo eilėraščių šiame leidinyje man pasiūlė tuo metu dirbusi Nacionalinėje bibliotekoje Danutė Keršiūtė-Pečeliūnienė. Leidinio 2-me numeryje buvo paskelbti trys mano, 1978 metais sukurti, eilėraščiai, Kristinos Žiedūnaitės slapyvardžiu.

Atgaivos teikė apsilankymas tėviškėje. Vienu metu man teko čia, tėvų namų palėpėje, slėpti „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“. Kartą Leipalingio bažnyčios klebonas paprašė manęs pavaduoti jį pokalbyje su vaikais apie Kristaus asmenybę. Ir aš sutikau. Vaikai, besiruošiantys Pirmajai komunijai, klausė mano pasakojimų net išsižioję. „Kaip tart saldu, o Jėzau, Tavo vardą. Ir kaip ramu, kai Tu esi šalia,“ – rašiau savo eilėraštyje „Išpažintis“.

„Vilnius – mano Gėlė ir Žaizda!“

Žinoma, labai džiugu gyventi Nepriklausomybę atgavusioje valstybėje. Grįžimas prie Dievo, laisvas bažnyčių lankymas, kelionės į kitas šalis, jų pažinimas, nauji draugai – tai didelė Nepriklausomybės dovana, svarbus pasiekimas. Daug kas pasikeitė ir Vilniuje, daug kas dabar atrodo kitaip.

Sovietmečiu dabartinėje K. Sirvydo gatvėje esančios Šv. Jurgio bažnyčios  ir jai priklausiusiose patalpose buvo įsikūrę vadinamieji „Knygų rūmai“, kur buvo dirbamas bibliografijos darbas ir laikomi tuometinės Lietuvos respublikinės bibliotekos (dabar – Lietuvos nacionalinė biblioteka) kai kurie spaudiniai. Čia taip pat buvo įsikūręs dainų ir šokių ansamblis „Lietuva“. Kasdien buvo repetuojama, o savaitgaliais net organizuojami šokiai su šiose patalpose esančiame Vilniaus kultūros-švietimo bendrabutyje gyvenančiomis būsimomis bibliotekininkėmis. Tarp jų buvau ir aš.

Jau nuolat gyvenant su šeima Vilniuje, apie 1967–1970-uosius metus, dažnai aplankydavau vaikams ir tėvams skirtą valgyklą „Voveraitė“ tuometinėje Petro Cvirkos (dabar – Pamėnkalnio) gatvėje. Jos lange įtaisytame rate sukosi, bėgo tikra, žvitri voveraitė. Vaikai užmiršę valgį, išsižioję stebėjo jos nepabaigiamą bėgimą.

Prie pat Lenino (dabar – Gedimino) prospekte buvusio restorano „Palanga“ buvo nedidelis obelų sodelis. Jame stovėjo staliukai, prie kurių šiltomis pavasario ir vasaros dienomis mėgo dauguma vilniečių ir mes, moksleiviai, pasėdėti, kad ir gana kuklių patiekalų paragauti, paklausyti tylios muzikos, sklindančios iš restorano patalpų. Dabar šio sodelio ir „Palangos“ restorano nebėra. Jų vietoje iškilo viešbutis „Novotel“, kitos įstaigos.

Poilsio dienomis būtinai aplankydavau Vilniaus centrinį gastronomą, buvusį tame pačiame Lenino prospekte (netoli tada dar neegzistavusio Mažojo teatro). Reikėjo pasirūpinti maisto produktais, apsipirkti visai savaitei. Nebuvo čia didelio pasirinkimo… Virta arba rūkyta kiaulienos dešra – jau deficitas, prabangus pirkinys. Teigiamas šios prekyvietės bruožas – dideli, trilitriniai stiklainiai natūralių pomidorų, slyvų ar obuolių sulčių – jos buvo parduodamos iš tam tikrų aparatų ir pilstomos į stiklines. Gėrėme jas čia pat, nes buvo jos nebrangios, kaip ir ledai „Eskimo“, „Žemuoginiai“ ir kt. Dabar šio gastronomo nėra. Šiame pastate – jau kitos įstaigos.

Dar gerai prisimenu dabar jau nesantį Vilniaus centrinį paštą, pradėjusį veikti 1969 metais dabartiniame Gedimino prospekte. Tekdavo kartais į jį užeiti. Ten esančiame spaudos kioske nusipirkdavom atvirukų, vokų, pašto ženklų ir kokį pigesnį periodinį leidinį. Bet tai buvo retas dalykas, nes mūsų tuometiniame aplinkos rate viešpatavo knyga, ir dar kartą knyga… Stodavom į eilutę centriniame Vilniaus knygyne ir už paskutinius rublius, vietoje mėgstamo skanėsto, nusipirkę šią brangenybę skaitėme. Perskaitę keitėmės ja su gerais draugais. Didžiulė sielvarto banga užliedavo, jeigu kas knygos negrąžindavo, kartais dar pameluodami, kad ją pavogė, nors tikrai žinodavau, kad tai – netiesa. Dažnai dėlto net nutraukdavau santykius su tuo žmogumi, nenorėdavau daugiau susitikti. Dabar knygą dažnai keičia mobilieji telefonai, internetas ir kt.

Dabartinė Vilniaus autobusų stotis atsirado tik 1974-aisiais. Prisimenu, kad grįžtume į savo provincijos žemes, turėjome pėdinti į už Aušros vartų, prie kelio į Liepkalnį viaduko esančią nedidelę cementuotą aikštelę, į kurią atvykdavo tarpmiestiniai autobusai. Reikėjo nežiopsoti, greit į juos įlipti, iš konduktoriaus ar vairuotojo pirkti bilietus ir dardėti į savo tėviškę. Vieną kartą su drauge pražiopsojom savo autobusą (nebuvo ten aikštelių su aiškia informacija, nurodyta sustojimo vieta) – teko sugrįžti ir vėl prašyti giminaičių, kad leistų dar vieną naktį pas juos pernakvoti. Buvo apmaudu, bet neskausminga, nes mes buvome Lietuvoje, jos širdyje – Vilniuje.

Dėl kai ko dabartiniame Vilniuje skauda širdį. Labai gaila sunaikinto „Lietuvos“ kino teatro. Atrodė, kad jį praradę netekome ir dalelės sotinės, o gal net ir Lietuvos. Tai buvo pirmasis panoraminis kino teatras Lietuvoje. Puikus ir patogus savo architektūriniu sprendimu pastatas (archit. Jonas Kasperavičius). Vestibiulyje – kukli kavinė, patogios kėdės ir suolai, ant sienų – nuotraukos iš filmų. Jauki, su puikia akustika salė, skirta ne tik filmams demonstruoti, bet ir vilniečių susitikimams, konferencijoms, kino festivaliams, kino meno kūrėjų apdovanojimo ceremonijoms ir kt. Dabar šioje Vilniaus vietoje – naujas „MO“ muziejaus pastatas. Aš ne prieš jo buvimą, įdomias parodas, kiemelį su originaliomis skulptūromis. Bet man, senai vilnietei, atrodo, kad šis muziejus įsikūrė tarsi kapinių – buvusio „Lietuvos“ kino teatro palaidojimo – vietoje… Pastatytas 1965 metais. 2017-ųjų pavasarį, nepaisant visuomenės protestų, kino teatras „Lietuva“ visai nugriautas. Nejauku.

Aplankiau keletą Europos šalių. Ten, kad ir skaudus pasakojimas apie savo praeitį, yra gyvas, primenantis, kad istorijos nevalia ištrinti. O mes žymių Lietuvos skulptorių darbus pašalinom. Kaip dabar atrodo Žaliasis tiltas be skulptūrų (skulpt. Juozas Mikėnas, Bernardas Bučas, Bronius Pundzius, Napoleonas Petrulis ir kt.), vaizdingas skveras be paminklo rašytojui Petrui Cvirkai (skulpt. Juozas Mikėnas). Juk ką mes galėsime parodyti ateities kartoms, kodėl prisiėmėme tokią misiją – griauti, pasmerkti… Tauta rašė savo, kad ir skaudžios, istorijos knygą, o mes užsimojome vandališkai išplėšti iš jos neįtinkančius turiniu lapus.

Gerai, kad dar liko paminklai mano mylimai Žemaitei ir Salomėjai Nėriai prie anksčiau poetės vardu vadintos mokyklos. Salomėja Nėris žiūri į mane su tokia kančia veide, beveik matau jos veidu riedančias ašaras. Tai nuostabus talentingo skulptoriaus Vlado Vildžiūno kūrinys (archit. Gediminas Baravykas ir Gytis Ramunis). Rodos, girdi poetės žodžius apie savo tėvynę: „Lietuva, kieksyk parduota ir išmainyta tu buvai.“

Visi mes silpni, klystantys, bet nebūkim panašūs į tuos, kurie užpuola, naikina, niekina kitus.

Dar vienas dažno, mylinčio savo miestą, vilniečio skaudulys – apleisti, 1971 metais pastatyti įdomios architektūros buvusieji Vilniaus koncertų ir sporto rūmai (archit. Eduardas Chlomauskas, Jonas Kriukelis, Zigmantas Liandzbergis). Neužtektų abiejų rankų pirštų suskaičiuoti, kiekkart čia dainuota, šokta, įkvėptai kalbėta ir – verkta… Tautos panteonas, apie kurį dabar beveik neužsimename. Dabar užmirštas stovi šis įdomus, daug ką menantis pastatas. Ne tik savo puikiais koncertais, sportinėmis varžybomis, bet ir istoriniais, skaudžiais dvasinio tautos pakilimo įvykiais – Lietuvos Sąjūdžio suvažiavimu, žuvusiųjų už Nepriklausomybę laidotuvėmis – jis gyvas mūsų, vyresniosios kartos, atmintyje. Aš dažnai praeinu pro jį… Skaudu. Gėda!

Dabar statomi naujos architektūros pastatai dažnai tamsių spalvų, su juodais stiklais ir rėmais nejaukūs daugiaaukščiai, kartais – su įžambiais, siaurais langais, kaip Lietuvos prokuratūra. Net vienas, apsilankęs Vilniuje, Amerikos lietuvis stebėjosi: „Kodėl tiek juodų, tamsių daugiaaukščių pristatėte? Verčiau parodykit man senąjį Vilnių. Širdis, tiek pasiilgusi Tėvynės, atsigaus.“

Koks tu pasikeitęs, Vilniau, „mano Gėlė ir Žaizda!“ Mieste skamba įvairios kalbos, daugiausia – rusų. Ant parduotuvių, kavinių, restoranų, viešbučių pastatų puikuojasi didelėmis raidėmis užrašytos iškabos dažniausiai tik anglų kalba. Net sovietinės okupacijos metais gatvių, parduotuvių ir įvairių įstaigų pavadinimai buvo rašomi dviem kalbom. Viršuje – didelėmis raidėmis – lietuvių, o žemiau, smulkesnėmis – rusų kalba. Kiekvienas lietuvis galėjo perskaityti visus užrašus gimtąja kalba. Dabar turi užeiti į vidų ir paklausti, kas čia parduodama ar kokios paslaugos teikiamos. Jau prieš dešimtmetį plito posakis: „Anksčiau „rusenome“, dabar – „anglėjame.“ Dabar dar galima pridurti: „Rusename“, „anglėjame“, nutautėjame. Daug girtuokliaujančių, netgi paauglių, draugaujančių su narkotikais. O jau keiksmų, keiksmų gausybė! Sklinda net iš merginų lūpų. Daugiausia rusiškų. Lyg piktžolių! Trispalvė rankose, o lūpose – triaukštis rusiškas keiksmas…

Šį pasakojimą apie mano gyvenime vieną svarbiausių miestų norėčiau užbaigti savo eilių posmais:

„Noriu lyg gintarus sau ant kaklo
susiverti tavas gatves…
Mintys – traukiniai tie atkaklūs –
nerimsta, veržias pas tave.

Myliu švenčiantį, myliu dirbantį
miestą žmogų, kurį pažįstu;
ir skinu gaivias tulpes – šypsenas,
kai jomis vilniečiai pražysta“ (iš eilėraščio „Vilniui“, 1995).

Pateikiamos nuotraukos iš M. M. Pesliakienės šeimos archyvo ir darytos 2025 m. 

Literatūra ir šaltiniai

1. Pesliakienė, Milė-Marija. Lieptu linguojančiu: [sudarytoja Jurgita Kristina Pačkauskienė]. – Vilnius, 2025. – 110 p.: iliustr.
2. Pesliakienė, Milė. „Tas gyvenimo trumpumas“: ilgametė vaikų bibliotekininkė Milė Marija Pesliakienė atsako į Kęstučio Urbos klausimus. – Nuotr. – Rubrika: Mano vaikystės skaitymai // Rubinaitis. – 2016, Nr. 1, p. 26–34; Prieiga per internetą: https://www.ibbylietuva.lt/rubinaitis/2016-nr-1-77/tas-gyvenimo-trumpumas/.