Šio straipsnio autorė Daiva Avižienienė – Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Nemunaičio filialo vyresnioji bibliotekininkė. Ji yra 5 kartos Nemunaičio gyventoja, jaučia ypatingą ryšį su šiuo kraštu. Yra parengusi virtualius pristatymus ,,Nemunaitis laiko tėkmėje“,  ,,Nemunaičio bibliotekos istorija nuo 1952 m“, virtualias nuotraukų parodas – ,,Nemunaitis metų tėkmėje“ (Modesto Kisieliaus darbai), „Lenkiuos Mamai ir Motinai gamtai. Kas aš be jos?…“  (Laimos Zajančkauskienės darbai), ,,Ritos Gegužienės keramikos darbai“.
Straipsnyje pateikiama kunigo Albino Šilkinio subjektyvi charakteristika apie Nemunaičio miestelyje gyvenusį vienuolį Liudviką. Charakteristikos aprašymą iš Kaišiadorių vyskupijos kurijos archyvo parūpino dabartinis Nemunaičio klebonas Marius Talutis.

Kunigas Albinas Šilkinis. Liudviko laidotuvės (1980.01.30)

Išvaizda. Aukštas. Stambus. Asketiškai liesas. Plataus veido. Teatrališkų judesių. Grubios tarsenos. Sangvinikas. Kalbąs nors netaisyklingai, bet lietuviškai. Sakiniai pilni žodelyčių, daugiau negu pas Palangos Juzę. Visuomet su pranciškonišku abitu. Pasitempęs.

Gyvenimo būdas. Pats paprasčiausias: darbas ir malda. Į darbo sąvoką telpa: skaniai pavalgyti, sočiai išsimiegoti ir duoti religinius patarimus kiekvienam sutiktajam. Į maldos turinį įeina žymiai daugiau. Ryto poteriai. Dvasinis skaitymas. Mąstymas. Šventų Mišių klausymas ir šv. Komunijos priėmimas. Po pietų bažnyčios (Švč. Sakramento) lankymas arba išvykimas į Alytų dalyvauti vakarinėse pamaldose. Ši tvarka buvo užsispyrusiai išlaikoma iki pat susirgimo 1979.XII.8.  Kartais ir specialių pastangų reikėdavo. Pvz.: tomis dienomis, kada Nemunaityje nebūdavo šventų Mišių, Liudvikas kuo anksčiausiai vykdavo į Alytų klausyti šv. Mišių.

Gyvenimo tikslai. Apaštalauti ir elgetauti. Rinkti aukas ir melstis.

Giedojimas – kasdieninė sielos mankšta. Vieni tai laikė pasišventimu, kiti pamaldų trukdymu, stengiantis bažnyčios susirinkusiųjų dėmesį atkreipti į save. Giedojo Liudvikas kasdien. Atrakina zakristijonas bažnyčią, tai ir nuo slenksčio pradeda. Reikia pasakyti, kad tekstai būdavo pritaikomi prasmei. Pirmoji giesmė „Garbinkime Švč. Sakramentą“. Antroje vietoje – dienos liturginė prasmė. Jei nieko bažnyčioje nėra, giesmė tylutėliai plaukdavo navomis. Jei žmonės renkasi, nuo forte iki fortissimo kildavo. Tokios giesmės ypač patikdavo turistams vasaros metu. Patikdavo moterims, kai tos pajusdavo, kad giesmė skiriama už jų mirusius. Jei į bažnyčią užsukdavo vaikučių, tai vienas-kitas posmelis ir jiems skiriamas. Kunigui patikdavo tada, kai sekmadieniais po Votyvos giedodavo Rožančių. Nei kiek nesutrikdamas ir vienas atgiedodavo. Kartais giedojimas erzino žmones ir net kunigą. Aštriausias išsišokimas buvo per eilę Kalėdų rytmečių: kunigui pasiruošus eiti prie Betliejaus šventinti, Liudvikas per bažnyčią iškilmingais žingsniais ateina prie Betliejaus, iškelia rankas ir griausmingu balsu užgieda „Sveikas, Jėzau, gimusis“. Vargonai tyli. Choras tyli. Žmonės nežino kaip elgtis. Tai Liudvikas ir šaukia tol, kol nesuskambinama pirmosioms Mišioms. Betliejus lieka nešventintas. Joks draudimas negiedoti negaliojo. Nepadėdavo prašymai.

Giedodavo šventoriuje, iš namų į bažnyčią ir iš bažnyčios į namus eidamas. Kapinėse laidojimo metu. Giedodavo savo kambaryje.

Pamokslų sakymas. Tarp 1970-1980 metų Nemunaičio bažnyčioje jam nebuvo leista sakyti jokių pamokslų. (Tyliu sutikimu buvo leista kas antradienį giedoti „Si quaeris miracula“ (giesmė šv. Antano garbei) prie šv. Antano altoriaus. ) Užtat atsigriebdavo laidotuvių metu kapinėse. Negelbėjo jokie prašymai, jokie draudimai. Pvz. vietos papročiu po laidojimo apeigų, užgiedojus „Viešpaties Angelas“, kunigas laukdavo, kol ją baigs ir tada grįždavo į bažnyčią. Giedoriai dar pradėdavo „ Sveika Karaliene “. Tada jau Liudvikas imdavo sakyti pamokslą. Gana gerai naudojosi šv. Rašto citatomis, graudendavo, bet vientisos minties neišvesdavo. Baigęs kalbėti atsiklaupia ir klūpi tol, kol paskutinis žmogus pasitraukia nuo kapo. Rankos iškeltos. Akys užmerktos. Ašaros rieda. Kai visi pasišalina, susirenka sudėtas aukas ir niūniuodamas giesmę šlyvina namų link.

Visgi pamokslus sakyti ne visi kunigai draudė. Daugiausia teko kalbėti Alovėje. Kunigas klebonas Aleksandras Alkovikas leisdavo jam pasakyti gegužinių pamaldų pamokslėlius. Kunigas Bronius Novelskis ne kartą leido Liudvikui kalbėti tretininkams (generalinės absoliulicijos proga) prie šv. Antano altoriaus Alytuje šv. Liudviko. Yra kalbėjęs Pivašiūnuose didžiųjų Dievo Motinos Marijos atlaidų išvakarėse.

Relikvijų dalijimas. Nemunaičio Pranciškonų koplyčioje buvo šv. Antano relikvijos gana dailiame relikvijoriuje. Kai uždarant koplyčią inventorius buvo iš jos paimtas ir išdalintas bažnyčioms (ir Nemunaičio), Liudvikas pasiliko sau minėtą relikvijorių. Pasiprašęs vietinį gabų techniką Zigmą Būtėną, įsirengė savo naujajame bute altorėlį ir pastoviam gerbimui išstatė relikvijorių.

Kiekvienam įėjusiam į Liudviko butą duodavo jį bučiuoti. Nedarydavo skirtumo ar svečias tikintis, ar ne, lietuvis ar kitatautis. Nenorinčius priversdavo. Pirma reikėdavo išklausyti giesmės „Si quaeris“, tada padėti auką ant altorėlio ir tada bučiuoti.

Nuo to laiko, kai į Nemunaitį pradėjo kursuoti keleivinės, Liudvikas išsigudrino su savo relikvijoriumi ateiti į stotelę, apdalinti stovinčius, įsilipti į mašiną ir ten duoti pabučiuoti. Mėgo atsinešti relikvijorių į miestelio aikštę kai joje erzeliuodavo vestuvininkai. Negelbėjo nei gerb. Tėvų (kunigų) įsikišimas.

Jei pasitaikydavo, kad į Liudviko butą ateidavo kunigas, tada prašydavo ir versdavo paimti relikvijorių ir duoti pabučiuoti jam ir visiems esantiems, neišskiriant nė jo paties šeimininkės. Tai vargšei pasitaikydavo dienų daug kartų bučiuoti relikvijas.

Katekizavimas. Bažnyčioje, kelionėse, autobuse, miesto gatvėse ar kur tik užmatęs vaikus, puldavosi jų laiminti. Uždeda rankas ant galvos ir, visai neatsižvelgdamas, kad vyksta pamaldos, kad tėvai ir motinos purtosi, kalba savo linkėjimus. Bažnyčioje mėgo garsiai kalbėti, duoti katechetiškus pamokymus ir suaugusiems. Su vyrais bažnyčioje sveikindavosi šventu, brolišku pabučiavimu. (Nors jį prisimenantys miestelio gyventojai to nepatvirtina ).

Miestelio vaikai žinojo, kad nėra buvę tokio atsitikimo, kad jie nubėgs pas Liudviką ir negaus saldainių. Reikia tik kantriai išklausyti katekizmo pamoką. Ypač Liudvikas mėgo aukštesnių pareigūnų vaikus. Mergaites ir Marijos giesmelę „Sveika Marija“ išmokindavo.

Kai pirmą kartą iš Lenkijos į Nemunaičio pionierių stovyklą buvo atvežti hercerai (skautai), Liudvikas ir čia ėmėsi katecheto darbo. Susirinkę visi aukščiausieji pareigūnai prašyte prašė mokyti nemunaitiškius, bet palikti ramybėje lenkiukus. Liudvikas tam kartui sutiko, visgi visi kartu pasimeldė, pabučiavo relikvijorių.

Labdaringa veikla. Nepaprastai retas reiškinys Lietuvoje. Sklido pasakiškas gandas. Tikrovė, tiesa, buvo paprastesnė, bet visgi neeilinė. Susirinkęs kokį tūkstantį, gavęs iš užsienio siuntinį ar įsigijęs, (apdovanotas) kokį vertingą daiktą, viską pirma proga išdalindavo. Vienam kunigui suabejojus ar tikslinga taip dalinti, ar patinka Dievui, Liudvikas atsakė: „Kai aš duodu kovojančiam prieš tikėjimą, tai aprimsta; kai duodu bažnyčios nelankančiam, tas nors vienuolišką drabužį mylės.“ Tai ir duodavo visų pirma tiems, kurie nemėgo tikėjimo, nelankė bažnyčios; tiems, kurie tuo metu buvo už visus turtingesni. Duodavo tiems, kuriems reikėjo pagalbos dėl įvykusios nelaimės. Dar tebekalbama, kad Liudvikas šeimai, netekusiai karvės, o turinčiai mažų vaikų, padovanojo karvę. Panašių įvykių būta ne dešimtimis, o šimtais. Vienam parapijiečiui sudegė triobesiai, tai Liudvikas gausia šeima rūpinosi kaip savais.

Duodavo, nors patį minimumą ir girtaujantiems ar „besiskolinantiems“. Kas užeidavo pas Liudviką bėdos vejamas, visada ką nors gaudavo. Tiesa, buvo nusistatęs neduoti kunigams, bet šią mintį grindė tuo, kad jiems reikia daugiau dvasinių vertybių. Jei kurį kunigą būtų ištikusi nelaimė, kaži ar Liudvikas nebūtų visko atidavęs?

Elgetavimas. Tuo metu Lietuvoje buvo tik vienintelis abitą vilkįs vienuolis Liudvikas. Aukų rinkimą laikė vienu iš pačių svarbiausių savo gyvenimo tikslų. Nemunaičio, Alytaus, Alovės bažnyčiose buvo pasiskyręs sau pastovią vietą. Ateina. Suklumpa. Meldžiasi (ar gieda). Nesidairo. Užsimerkęs. Pinigai, tarsi pirmasis sniegas – krinta ir krinta. Vieni aukoja prieš pamaldas. Kiti po pamaldų. Treti net per patį pakylėjimą (toks įžadas). Liudvikas pirmutinis į bažnyčią, paskutinis iš jos. Giliose kišenėse vietos yra.

Pamatęs gatvėje ar kur kitur žmonių būrelį ar bent vieną žmogų, nesidomėdamas jų pažiūromis ar tautybe, prašo arba reikalauja aukos. Neniekina nei pačios menkiausios. Juk centas prie cento…, arba: pilk grūdą prie grūdo, savaime aiškūs.

Alytaus autobusų stotyje, gatvėse, parduotuvėse, šventoriuje, kapinėse sutiktus žmones prašo aukų. Jeigu to mažoka, pereina vieną kitą dešimtį miesto butų. Jei dar trūksta užsuka ir pas tarnautojus neskirdamas lietuviai jie, ar ne. Nei vieno neaplenkia. Nei vieno nepaniekina.

Velykų proga, vadinamojo „karsto“ pažiūrėti, ar tuojau po Kalėdų „Betliejuje“ Jėzulio pasupti lankydavosi pas kunigus. Nusisamdo taksi visai dienai ir apvažiuoja netoli dešimties bažnyčių. Su kunigais moka elgtis: aukos prašo tada, kai susirenka daugiau interesantų. Tada juk kunigui nepatogu neduoti, arba tik penkrublę duoti.

Būdamas savo namuose stebi praeinančius ir kviečia, net reikalauja, užsukti į jo butą, kurį vadina vienuolynu. Nutvėręs svečią ar viešnią paklausia tėvulio ir motinos vardų ir ima melstis. Atgieda „Si quaeris“ ir tik tada, kai pajunta, kad auka jau paruošta, aprimsta.

Gaudamas neeilines pajamas galėjo ką tik panorėjęs pirkti, bet to nedarė, viską išdalindavo. Toks neturtas ne tik glumindavo, bet ir žavėdavo visus gilesnio tikėjimo žmones, net ir kunigus. Tiesa, pasitaikydavo kartais šią jautrią stygą ir pertempti, bet tai būdavo ne taip jau dažnai.  Pvz: Nemunaičio miestelyje mirė vargšė elgeta. Nei klebonas, nei tarnai nuo šeimininkų nieko neėmė. Buvo paprašytas panašiai pasielgti ir Liudvikas, bet šiuo atveju nepaklausė. Nuėjęs prieš išlydėjimą, pradėjo susirinkusius prašyti aukų. Susirinko netoli šimto. Po rublį, po rublį…

Visi kunigai vengdavo kviesti jį rinkti aukų atlaidų metu bažnyčioje. Mat neiškęsdavo nesurizikavęs.. Kam nors įmetus stambesnį banknotą, klausdavo: „Sesutele, (broleli) ar čia bažnyčiai ar man?“ Suglumęs aukotojas dažniausiai atsakydavo „Tėveli, čia abiem“. Tada Liudvikas ramia širdžia banknotą atidėdavo į kišenę.

Savęs vertinimas. Liudviką pažinojo apie trisdešimtį tūkstančių lietuvių. Jų akyse pamaldumas ir neturtas buvo toks akinančiai ryškus, kad kitos būdo savybės būdavo priskiriamos prie teigiamųjų.

Talkos. Bulvėms sodinti, joms nukasti, kiaulės papjauti Liudvikas kviesdavo tris kartus daugiau talkininkų (-ių), negu reikėdavo. Sąžiningai atsilygindavo ir vaišindavo.

Pirmosios vietos rinkimasis. Bažnyčioje, presbiterijoje, klebonijoje prie vaišių stalo, autobuse ir kitose susibūrimo vietose, Liudvikas reikalaudavo sau pirmosios vietos. Autobuse neatsižvelgdavo nei į moteris, nei į ligonius. Pirmoji vieta tik jam.

Užsirekomendavimas. Gana keistai skambėjo paklusnumo reikalavimas iš Nemunaičio klebonų. Su kunigu Juozu Juraičiu buvo tekę net rimtai susipykti. Vėliau, tarp 1972–1980 m. atlaidų dienomis Liudvikas reikalaudavo vietinį kleboną ir svečius kunigus, kad jam suruoštų iškilmingą ingresą, t.y. , kad po baldakimu su procesija įvestų į bažnyčią prie didžiojo altoriaus. Kadangi tai nebuvo vykdoma, Liudvikas nėjo išklausyti nei vienų šv. Mišių. Vakare, jei pavykdavo pasisamdyti mašiną, tai vykdavo į Alytų. O jei ne, tai taip ir likdavo.

Rumbonyse švenčiant kun. Albino Drazdžio mirties metines girdint kelioms dešimtims kunigų Liudvikas pasisakė esąs Lietuvos Pranciškonų provincijolas.

Nuo to laiko, kai Teofilis Nalivaika [greičiausiai brolis pranciškonas] pradėtas vadinti Tėvu ir Liudvikas pasisakė esąs Tėvas.

Ant savo altoriuko Liudvikas laikė stipendijų knygą. Į ją rašydavo vardus tų, už kuriuos gauta auka šv. Mišių išklausymui. Priimdavo ir gregorijarinius (30 dienų) šv. Mišių klausymus.

Pasikorus Gečialaukio kaimo jaunuoliui N. Liudvikas priėmė intencijas ir pažadėjo melstis. Nemalonumas nebūtų ištikęs, jei Liudvikas nebūtų bažnyčioje garsiai, girdint apie septyniasdešimčiai žmonių, paskelbęs: „ Pasimelskime už N.N., kad jis greičiau patektų į dangų. Kunigui teko Liudviką apibarti. Nuolankiai išklausė ir paskirtą dvasinę bausmę prisiėmė.

Liudvikas mėgo žmones laiminti. Dideliu trigubu (vyskupišku) kryžiumi žegnodavo tuos, kurie jam kuo nors pasipriešindavo. Iš įtūžimo nebežinodamas ką darąs, imdavo žegnoti. Pvz. Juozą Jegelevičių lenkiškai, Kazimierą Klimašauską lotyniškai, o moteris – lietuviškai. Kunigui prašant to nedaryti, teisindavosi, kad jis žegnojęs velnią, kuris apsėdęs jo priešininką ir kurstąs prieštarauti. Charakteringa, kad žmonės šiuo veiksmu nesipiktindavo, o tikėjo Liudviką turint tokią teisę.

Svarstantiems kai kuriuos neaiškius Liudviko poelgius derėtų nepamiršti, kad jis buvo dvarininkas, į vienuolyną stojęs ne tiek dėl nepasisekusios meilės, kiek dėl to, kad sulenkėjusių dvarininkų tarpe vienuolis (kad ir elgetaujantis pranciškonas) turėjo daugiau autoriteto, negu visi ponai paėmus kartu.

Pasiruošimas mirčiai. Prieš keletą metų Liudvikas pasirinko Kazimiero ir Anastazijos Kudarauskų šeimą savo globėjais ir laidotojais. ( Kudarauskų vaikai tokio fakto nepatvirtino). Davė reikiamą sumą pinigų. Pasisamdęs lengvą mašinėlę 1979 m. lapkričio 25 d. aplankė savo gimtinę, sustodamas Šėtoje ir Žeimiuose. Susirgo 1979 m. gruodžio mėn. 7 dieną. Gerai numiegojęs, kaip buvo jo dienotvarkėje numatyta, gruodžio 7 dienos vakare atsikėlė ir išėjo į bažnyčią klausyti rarotų (ankstyvųjų advento Mišių). Su šeimininke buvo susibaręs, tai ta tylėjo ir nesudraudė. Nuėjęs prie bažnyčios rado ją užrakintą. Atsiklaupė melstis. Pavargęs susirietė į kamuoliuką ir užmigo. Vidurnaktį jį užmatė miestelio moteris ir liepė eiti į namus. Į namus tai ėjo, bet praėjo. Priėjęs kryžių viduryje gatvės suprato, kad praėjo. Grįžo. Ir vėl vis garsiai šaukdamas. Kažkam,(turbūt Elenai Sakalauskienei) jo pagailo ir ta parvedė jį į namus. Rarotose gruodžio 8 d. 9 val. ryto dalyvavo. Kiek numiegojęs dar pajėgė ateiti į bažnyčią, bet ir čia eidamas suklupo.

Po kurio laiko (1980.I.5) buvo nuvežtas į Alytaus ligoninę. (Liudviką prisimenantys Nemunaičio gyventojai tvirtina, kad einantį iš bažnyčios Liudviką partrenkė automobilis ir dėl to jis buvo nuvežtas į ligoninę.) Nustatyta, kad nuo peršalimo gavęs pūslės uždegimą. Po keletos dienų (1980.I.8) aprūpintas Šventaisiais Sakramentais. Sužinojusios apie Liudviko ligą, Alytaus moterys sudėjo aukų pinigais, drabužiais ir kita ir atvežė į namus. Šeimininkė Ona Sventickaitė prikalbino savo sesers sūnų Vaclovą, kad Liudviko vardu parašytų į JAV ir paprašytų abitui medžiagos.

Tą rytą Liudvikas paprašė išvirti bulvių su rūgusiu pienu. Gerai pavalgė, bet į lovą nesugrįžo. Mirė. Tai buvo 1980 m. sausio mėn. 28 diena, 11 valanda 30 min.

Kudarauskienė Anastazija pranešė klebonui ir paprašė, kad pakviestų kunigų. Ypač norėjo kun. Antano Černos, klebonaujančio Pivašiūnuose. Su juo jau telefonu buvo susitarusi. Klebonas davė telegramas šiems asmenims: kun. Laurencijui, kun. Patricijui, kun. dekanui Kazimierui Trimoniui, kun. Antanui Černai, klierikui Jonui Katuliui, foto mėgėjui Juozui Petrauskui. Kudarauskai davė telegramas giminėms. Atvyko iš Kauno keletas.

Nakties metu, likusiems budėti užsnūdus, karstas užsidegė. Laimei, apdegė tik pora paklodžių ir kiek papuošalų.

Laidotuvės įvyko Nemunaičio bažnyčioje, 1980 m. sausio mėn. 30 dieną 11 val. 30 min. Atvyko kun. Aleksandras Alkovikas iš Kalvių ir kun. Stanislovas Stankevičius iš Alovės.

Žmonių prisirinko apie 250. Sumą laikė kun. Alkovikas. Į Nemunaičio kapines lydėjo ir pamokslą sakė vietos klebonas. Su juo kartu ėjo ir kunigai svečiai. Pas kleboną susirinko kunigai ir bažnyčios komiteto nariai: Tamašauskas Zigmas iš Geisčiūnų km., Grudzinskas Vincas iš Balninkų ir Jegelevičius Juozas iš Vabalių km. Pirmasis šv. Mišias už Liudviko sielą užsakė Juozas Jegelevičius. Antroji buvo Elena Čižiūtė iš Valėniškių km.