2025 m. vasario 13-osios popietę į Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešąją biblioteką atvyko ir savo gausiais prisiminimais pasidalinti sutiko buvusio Vilniaus burmistro Konstantino Stašio anūkė Raminta Elena Kuprevičienė. Ponios Ramintos kalbėjimas buvo užfiksuotas vaizdo kamera, todėl dabar daugelis gali pasiklausyti jos prisiminimų.

Raminta Elena Juchnevičiūtė (vėliau Kuprevičienė) gimė 1938 m. lapkričio 1 d. Vilniuje, Basanavičiaus gatvėje netoli senojo operos teatro, vieno žydo gimdymo namuose. Savo senelio Konstantino Stašio ponia Raminta nepažinojo, girdėdavo tik mamos ir močiutės pasakojimus. Pasak jos, Vilnius anksčiau buvo labai įdomus, daugiatautis miestas. Šeima gyveno Jakšto gatvės name, kurio patalpas reikėjo šildyti krosnimis. Ramintos tėvai į Vilnių atsikėlė maždaug 1919–1920 m.

Senelis buvo vaistininkas ir Laižuvoje netoli Latvijos sienos turėjo vaistinę. Kai užpuolė rusai, daug lietuvių pasitraukė į Voronežą. Ten senelis dirbo karo vaistinės vedėju. Po karo grįžo atgal į Vilnių. Vilniuje labai gerai sugyveno su visomis tautinėmis mažumomis, jį visi labai mylėjo. Ir jis nieko neskriaudė. Net su lenkais stengėsi draugauti ir lietuviams dėl to daug ką iškovojo.

Vėliau senelis K. Stašys Jakšto gatvėje nusipirko visą namą vien dėl to, kad galėtų ten laikyti visą lietuvių spaudą. Tais laikais lenkai labai draudė lietuvybę. Senelis aktyviai veikė aplink Vilnių. Kaimuose privačiuose namuose įsteigė lietuviškų mokyklų. K. Stašys buvo ilgametis Tautinio Vilniaus lietuvių komiteto pirmininkas (1922, 1927–1939 m.). Tame pačiame name Jakšto gatvėje, kur gyveno, Ramintos senelis įsteigė lietuvių Vytauto Didžiojo gimnaziją. Jakšto gatvėje buvo įsteigta ir spaustuvė, ir šaltkalvių įmonės, dirbo staliai. Gimnazijos direktorius buvo Marcelinas Šikšnys – lietuvių pedagogas, rašytojas, matematikas, parašęs keletą matematikos vadovėlių, iš kurių iki Antrojo pasaulinio karo buvo mokomasi visose Lietuvos mokyklose.

Pasak ponios Ramintos, šeima gyveno gana pasiturinčiai. Raminta buvo jaunesnioji iš dukrų ir ją, kaip pati sako, lepino. Viena tarnaitė, kurią Raminta ypač mylėjo, vedžiodavo ją po miestą, Bernardinų sodą, užvesdavo į Katedrą.

Raminta Elena Kuprevičienė pasakoja, kad Vilniuje anuomet vyko gana daug įdomių parodų. Čia kurį laiką gyveno M. K. Čiurlionis. Pirmoji jo paroda buvo surengta Vilniuje. Čiurlionis Lietuvoje vadovavo  chorams. Anot ponios Ramintos, retai minima, kad M. K. Čiurlionis dirbo Lietuvoje, daugiau – kad Rusijoje ir Lenkijoje. Nors, anot Ramintos, jis daug čia pasiekė.

Vilniuje tuo laikotarpiu dar buvo teatras „Pohulianka“ (dabar tame pastate įsikūręs Vilniaus senasis teatras). Kartais į jį atvažiuodavo ir gastrolieriai iš Varšuvos. Visa kultūringa Vilniaus visuomenė eidavo į tą teatrą. Visi lietuviai Vilniuje, anot ponios Ramintos, buvo nepaprastai draugiški žmonės. Vėliau jai neteko matyti tokių gražių švenčių, kokias rengdavo tie senieji vilniečiai. Raminta mini ano meto žmones – aktorių Juozą Kanopką, rašytoją Petrą Vaičiūną, jo žmoną aktorę Teofiliją Vaičiūnienę.

Vienu metu senelis K. Stašys dar prie lenkų sėdėjo kalėjime dėl to, kad jis viešai pasisakė prieš kažkokius įstatymus. O Ramintos tėvas A. Juknevičius (Juchnevičius) buvo advokatas ir jis tuo metu kaip tik gynė visas lietuvių bylas Vilniuje. K. Stašys turėjo didelę numizmatikos kolekciją. O kai jį suėmė ir pasodino į Lukiškių kalėjimą, lenkai atėmė visą numizmatinę kolekciją ir negrąžino. Po to ta kolekcija kažkaip atsidūrė Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune.

Ramintos senelio K. Stašio žmona – latvė Zuzana Alunan-Stašienė, garsaus latvių teatralo Adolfo Alunano dukra, operetės solistė. Tačiau jai teko atsisakyti savo profesijos, kadangi turėjo daug vaikų ir daugiau nelabai buvo kam juos auginti. Ponia Raminta sako, jog močiutė buvo labai įdomi ir graži moteris, bet auklėta griežtai. Tas griežtumas ir Ramintai atsiliepė. Ramintos senelis paprašė savo būsimos žmonos Zuzanos išmokti lietuvių kalbą ir persikrikštyti iš liuteronų tikėjimo į katalikų tikėjimą. Tuomet ji labai greitai išmoko lietuvių kalbą, bet kalbėjo su akcentu.

Kai Vilnių grąžino Lietuvai, senelį K. Stašį paskyrė eiti Vilniaus burmistro pareigas. Galima sakyti, kad jis buvo pirmasis Vilniaus miesto meras. 2000 m. spalio 2 d. Vilniuje, Jakšto g. 7, ant namo, kuriame gyveno Vilniaus burmistras, atidengta memorialinė lenta.

Kai Ramintos tėvas bėgo nuo bolševikų okupacijos, kvietė kartu vykti ir senelį. Ramintos tėvas savo uošvį K. Stašį ragino bėgti, bet burmistras atsakė, kad jis žmonėms niekada nieko blogo nėra padaręs ir kad jo niekas nejudins. Deja, jį išvežė į Sibirą. Ramintos tėvas pabėgo į Vokietiją. Kai K. Stašio šeimą 1941-aisiais ištrėmė į Sibirą, Ramintai tuo metu buvo 2,5 metai, o jos seseriai Dainorai – 6 metai.

Ponia Raminta pasakoja, kad tarp „enkavėdistų“ buvo ir gerų žmonių, kurie patarė, jog reikia pasiimti į Sibirą daugiau daiktų, drabužių. Iš pradžių juos nuvežė į Barnaulą. Visus vyrus atskyrė nuo šeimų, liko iš šeimos tik keturios moterys. Barnaule netrukus K. Stašys buvo suimtas. Jo artimieji gavo tik tokią žinią – nuteistas dešimčiai metų be teisės susirašinėti. Daug kas įtarė, kad tai reiškia mirties bausmę. Iki šiol nežinoma jo palaidojimo vieta. Spėjami mirties metai – 1942-ieji. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, Ramintos sesuo D. Juchnevičiūtė archyvuose perskaitė senelio apklausos protokolus, sovietmečiu iš Rusijos atsiųstus tuomečiam „partijos istorikui“ Romui Šarmaičiui. Ten parašyta, kad K. Stašys, buržuazinis nacionalistas ir prieš SSRS veikęs šnipas, apkaltintas tėvynės išdavimu ir nuteistas griežčiausia bausme. Raminta retoriškai klausia – „kokios tėvynės?“ Savo tėvynės jis tikrai nebūtų išdavęs.

Vėliau po karo šeima teiravosi, kad Maskva bent pasakytų, kur yra K. Stašys, bet buvo atsakyta „без права переписки“ (be korespondencijos teisės). Kur jis yra palaidotas, niekas nežino. Tik savo šeimos kape Žvėryne padarė užrašą ant akmens K. Stašiui.

1946 m. į Sibirą pas moteris atvyko Ramintos mamos draugė Jadvyga Kazlauskaitė. Visoms ji atvežė padirbtus pasus ir paskatino bėgti. Taip jos iš pradžių nuvyko į Rygą, kur gyveno Ramintos močiutės seserys. Ten kurį laiką gyveno. Raminta buvo vadinama savo antrojo vardo rusišku atitikmeniu – Jelena. Taip buvo „mėtomos pėdos“, kad aplinkiniai galvotų, jog jos yra rusės. Vėliau Ramintos mama, močiutė ir sesuo persikėlė į Kauną. O Raminta dar kurį laiką buvo palikta Rygoje vienos Rygos popieriaus fabriko buhalterės globai. Ta vokietė moteris laikė Ramintą namuose ir niekur neišleisdavo, buvo labai griežta. Todėl Raminta šį laikotarpį prisimena kaip vieną iš baisiausių.

Kaune moterys gyveno padedant Fedaravičių šeimai. Ten taip pat slapstėsi. Po kurio laiko persikėlė gyventi į Vilnių. Močiutė liko Kaune padėti auginti Federavičių vaikų, mama apsistojo Vilniuje Pilies gatvėje pas draugę J. Kazlauskaitę, o Ramintą perdavė buvusios tarnaitės Marcelės globai, kuri tuo metu gyveno Lietuvių katalikių tarnaičių šv. Zitos draugijos namuose.

Raminta iš pradžių lankė Vilniaus 23-ią vidurinę mokyklą, o vėliau – Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą. Tuo metu pastarosios gimnazijos direktorė buvo Marija Bagdonaitė, kuri žinojo, kas buvo Raminta ir jos šeima. Po pamokų pietauti Raminta eidavo pas skirtingus žmones – tai pas Burokus, tai į Žvėryną pas Šikšnius, tai pas Vincą Žilėną, buvusį Etnografijos muziejaus direktorių. Taip ji ir klaidžiojo besislapstydama iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo.

Ramintai labai patiko muzika, buvo linkusi į meną. Mama į muzikos mokyklą nenorėjo leisti, nes ten viskas būtų buvę per daug vieša. Penktoje klasėje Raminta pradėjo lankyti meninę gimnastiką. Treniruotės buvo labai rimtos. Su Lietuvos rinktine ji daug važinėjo po Tarybų Sąjungą. Kai baigė treniruotis, 1963–1985 m. teisėjavo kaip respublikinės kategorijos teisėja.

Ponia Raminta pasakoja, kad nuo mažų dienų svajojusi tapti daktare. Tačiau įstojo į geografiją. Ištekėjo trečiame kurse, po universiteto baigimo iš karto gimė sūnus.

Sovietų saugumas Ramintos klausinėjo, kur yra jos tėvas, o ji pasakė, kad nežino – „per karą dingo“. Vienu metu viena saugumietė, kaip Ramintai atrodė, su ja labai norėjo draugauti. Kartą Raminta kunigui prisipažino: „Aš visą gyvenimą melavau. Ar tai nuodėmė?“. Kunigas nuramino, kad tai nebuvo nuodėmė. Anot pašnekovės, jai nuolatos teko meluoti, niekur nebuvo galima sakyti teisybės. Ramintos nuomone, ji buvusi gera artistė.

Kaip geografė Raminta iki 1969 m. dirbo su Vilniaus vandentiekių žemėlapiais. Darbas kruopštus, reikėjo daug braižyti. Vėliau jai pasiūlė dirbti restauracinėse dirbtuvėse prie Lietuvos dailės muziejaus (dabar Prano Gudyno restauravimo centras). Kadangi labai mėgo meną, sutiko su šiuo pasiūlymu.

Raminta restauravo viską, kaip ji pati sako, „kas būdavo ant popieriaus“ – tapybą, akvarelę, įvairią spaudą, grafiką. Ją vis siųsdavo į Maskvą tobulintis. Restauratorės darbas buvo labai atsakingas, nuolat lydėjo rizika ką nors netyčia sugadinti. Darbą labai mėgo. 1986 m. R. Kuprevičienei suteikta aukščiausia grafikos kūrinių restauratorės kategorija. Tarp žymiausių restauruotų kūrinių –Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Petro Kalpoko paveikslai, Juozo Kamarausko akvarelės. Raminta restauratore pradirbo 42 metus. Ir dabar buvęs restauratorių kolektyvas susitinka drauge išgerti kavos, pasikalbėti.

Laisvoje Lietuvoje R. E. Kuprevičienė užsiėmė labdaringa veikla – rėmė LNOBT baleto trupę, finansavo Vinco Kudirkos paminklo statybą, padėjo vaikų namų auklėtiniams.

Taigi, visas tas „pėdų mėtymas“ per gyvenimą nesutrukdė daryti gerus darbus. Ponios Ramintos gyvenimas – pavyzdys daugeliui, kaip galima ir kaip reikėtų gyventi.

Informaciją parengė Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos vyriausioji bibliografė Jurga Kauzonienė, vaizdo įrašą sumontavo multimedijų dizaineris Mindaugas Masaitis.