Marija Semėnas, gimusi 1934 02 07 Linkonių kaime, netoli Adutiškio, Švenčionių rajone, antrus metus gyvena pas savo jauniausią anūkę Liuciją Vilniuje. Gerb. Marija – Lazdinių-Adutiškio folkloro ansamblio ilgametė narė, audėja, verpėja, tradicijų puoselėtoja. Pati siuvo pirmuosius kostiumus ansamblio narėms, jos namuose vykdavo repeticijos.

Vos atvykus pakalbinti Mariją Semėnas, pajutau pas kokius šiltus žmones atvažiavau. Anūkė močiutę pristatė „čia mūsų žvaigždė“ – nes pastaruoju metu sulaukia nemažai dėmesio. Ypač didelio susidomėjimo sulaukė iš prancūzo Gérard Ouldbabaali. Visai netyčia išgirdęs unikalų sutartinių skambesį internetinėje erdvėje, užsispyręs ieškojo kontaktų, 2022 m. atvyko į Adutiškį ir sutikęs senąsias sutartinių giedotojas jas įamžino. Jo fotografijų paroda pavadinta „Adutiškio moterys“ – senosios tradicijos puoselėtojos ir perdavėjos naujai kartai iki šių dienų. Lazdinių-Adutiškio folkloro ansamblio kolektyvas, kuriam daug metų vadovavo Palmira Krivickienė, buvo įrašytas kaip ilgiausiai natūraliai perdavimo tradiciją išlaikęs, o 2010 m. įregistruojant sutartines į UNESCO sąrašą patekęs kaip gyvas pavyzdys. Lazdinių-Adutiškio folkloro kolektyvas 2021 m. atliko paskutinį koncertą ir daugiau nebekoncertavo.

• 

• 

Pokalbio pradžioje Marija papasakojo apie savo vaikystę: augo dviese su broliu Algimantu – metais jaunesniu, tėvas Vaclovas, mama Malvina. Tėvas jaunas išėjo į frontą kariauti ir vėliau gavo žinią, kad žuvo. Kai išėjo į karą jai tebuvo 5 metukai. Taip ir vargo, buvo sunku. Truputį paaugę su broliu padėdavo mamai nudirbti darbus, o dar vėliau dirbdavo kolūkiuose, grėbdavo šieną ir kitus darbus. Klausant jaučiasi, kad Marijos ir brolio Algimanto ryšys buvo labai stiprus – vienas kitą užtardavo, visur kartu būdavo. Anūkės paklausta, ar buvo kada susipykę, atsako, kad tik vieną kartą, kai jau suaugę buvo.

Marija prisimena, kad ir koks sunkus gyvenimas būdavo, visada dainuodavo – būdavo dirba, o dainos skamba visur. „Mes kur gyvenome, kaimas vadinosi Pievos, tai dainos skambėdavo per visas Pievas! O vyresnės moterys sakydavo jos rėkia ir rėkia kaip varnos ant lietaus! Ot jau buvo linksma!“ prisimena Marija.

Pasakodama prisimena, kaip bijojo likti be mamos – mama peršalusi sunkiai sirgo – kad pati savarankiškai nemokės tvarkytis buityje, nes iki tol laukdavo mamos nurodymų ir patarimų. Mirus motinai, pati ėmėsi šeimininkauti, persivežė savo namus iš vienkiemio į Lazdinių kaimą. Kambarys buvo vienas didelis, be pertvarų, taip su brigadininke kilo mintis suburti ansamblį ir kartu dainuoti. Kaime moterų paklausinėjo, kas norėtų susiburti – taip susirinko 8 moterys. Vyresnės moterys daug senų dainų mokėjo, kurias vertino, važinėjo į kitus miestus koncertuoti. Moterų noras koncertuoti buvo toks didelis, kad ir per didžiausius šalčius, per pusnis, apsigobusios didžiulėmis skaromis, rinkdavosi dainuoti. Vyrai pamatę sakydavo: „Tai lazdos joms reikia!”. Į koncertus važiuodavo sunkvežimiu, viršuje susėdusios, skaromis apsigaubusios. Kiek vėliau ansambliui vadovauti pradėjo Palmira Krivickienė – ji buvo istorijos mokytoja, žinojo kurios dainos yra vertinamos ir labai dažnai važinėdavo koncertuoti – į Maskvą, Latviją, Estiją, į Kauną, Rumšiškes ir po visą Lietuvą. Pasakodama kiek visur apvažinėta, pati sudvejoja, kaip jai taip pavykdavo, nes juk ir ūkį turėjo, reikėdavo susitarti kad kas prižiūrėtų.

Prisiminė kaip vaikystėje su teta eidavo uogauti ir miške dainuodavo: ko liūdi, žalia giruže, ko taip nuliūdai? Gal suspaudė Tau širdelę bėdos ir vargai? Neliūdėk žalia giruže, ateis tie laikai, uždainuos Tau linksmą dainą Lietuvos vaikai. Uždainavus šią dainą nei iš šio nei iš to pamatė kareivį su šautuvu – partizaną – teta jiems nešdavo maisto. Gerokai vėliau, kai jau turėjo anūkių, eidavo uogauti su jomis, išmokino jas tą pačią dainą ir nuėjusios į mišką kuo garsiausiai dainuodavo. Miškas buvo pasienio ruože, tai ir vėl iškilo prisiminimai iš vaikystės – tik tada partizanus sutikdavo, o čia pasieniečiai stovi ir klausosi. Dainavimo tradicijas pavyko ir anūkams perduoti, nes nuo mažens su savimi kartu į keliones imdavo, o vyriausias anūkas šalia muzikantų koncertuojant stovėdavo.

Kalbėdama apie dabartinę jaunąją kartą Marija apgailestauja, kad jaunimas nebe toks dabar, kad nebedainuoja senųjų dainų. Prisimindama jaunystės dienas apie vargus beveik nešneka, tik anūkės paklausta trumpai užsimena, kad būdavo ir batų neturėdavo, ir apsirengdavo paprasčiau, tačiau prisimena kaip smagu buvo – tarp darbų visada skambėdavo dainos, kiek šokdavo, kokia bendrystė buvo.

Marija, visų vadinama Maryte, šiuo metu gyvena Vilniuje, apsupta anūkų ir proanūkių: iš viso turi vieną sūnų, 5 anūkus ir 3 proanūkius. Kalbant apie ansamblio veiklą, akys Marijai net spindi – akivaizdu, kad ilgą laiką ji labai mėgavosi šia veikla ir nuoširdžiai ją puoselėjo.

• 

• 

Labai džiugu, kad Švenčionių krašte yra tiek talentingų, nuoširdžių ir veiklių žmonių, kurie mielai dalijasi savo istorijomis. Džiugina jų atvirumas ir geranoriškumas – įsileidžia į savo namus arba atvyksta į biblioteką, kur galime įrašyti pasakojimus. Šios istorijos ir pokalbiai ne tik praturtina mūsų kultūrinį paveldą, bet ir padeda išsaugoti unikalią vietos kalbos tarmę ateities kartoms.

• 

• 

Kviečiame paklausyti interviu su Lazdinių-Adutiškio folkloro ansamblio nare Marija Semėnas. Kalbino Švenčionių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo ir bibliografinio–informacinio skyriaus bibliografė Asta Podnebesnova. Pokalbyje dalyvavo ir anūkė Liucija Semėnas.

Parengė Švenčionių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos skaitytojų aptarnavimo ir bibliografinio-informacinio skyriaus bibliografė Asta Podnebesnova

Nuotraukos Astos Podnebesnovos ir iš Liucijos Semėnaitės ir Marijos Semėnas asmeninio archyvo