Viktorija Lapėnienė (g 1935 07 13) – pedagogė, Reškutėnų mokyklos direktorė, muziejininkė, rašytoja.

Gimė ir augo Švenčionėliuose (kai kur nurodoma Anykščiai, bet autorė patikslino, kad gimė Švenčionėliuose, Pušų gatvėje, o jos mama Anelė Šiaučiūnaitė-Jarmalienė iš Ramonių kaimo, netoli Anykščių), ten pat mokėsi. Užaugo tarp 3 brolių ir sesers – buvo jauniausias vaikas šeimoje. Vilniaus pedagoginiame institute studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, nuo 1957 m. rugsėjo 1 d. pradėjo dirbti mokytoja Reškutėnų septynmetėje mokykloje. Vyras Kazimieras Lapėnas tuo metu buvo mokyklos direktorius. Po penkerių metų direktore tapo Viktorija Lapėnienė ir šias pareigas ėjo daugiau nei 38-erius metus.

Buvo Reškutėnų muziejaus įkūrėjo bei mokytojo Izidoriaus Kazakevičiaus darbų tęsėja, sudarė ir išleido knygą „Reškutėnai“, kurioje aprašyta Reškutėnų istorija, kultūra ir žmonės. Nuo 1996 m. daugiau kaip 20 metų vadovavo 1974 m. įkurtam Reškutėnų kraštotyros muziejui. Vadovaudama mokyklai, ji neapleido muziejaus, toliau kaupė Reškutėnų praeities liudytojų prisiminimus ir tautodailės darbus. Norėdama išsaugoti muziejaus istoriją, knygoje „Išgirskime amžių kuždesį“ aprašė jame sukauptą turtą (2004 m.). Dar po metų sudarė knygą „Kryžių sakmė“: mokytoja aplankė 14 Švenčionių rajono seniūnijų, rinkdama ir įamžindama žmonių prisiminimus apie pastatytas koplytėles bei kryžius.

Viktorija Lapėnienė paklausta, kiek iš viso knygų yra išleidusi, net pasimeta: 6 dalys „Mažųjų Reškutėnų kronikų“ (I d. – 2006 m., II d. – 2010 m., III d. – 2014 m., IV d. – 2016 m., V d. – 2018 m., VI d. – 2020 m.), „Mokytojau, leisk Tau nusilenkti“ (2021 m.), „Reškutėnai“ (1999 m.), „Kunigas Napoleonas Norkūnas: myliu, mylėjau ir mylėsiu“ (2019 m.) ir dar keturios knygos išleistos su bendraautoriais. Knygų išties daug. Nedaug yra didelių miestų, apie kuriuos tiek būtų parašyta, o čia apie kaimą jau tiek visko yra.

Šiltai pasakojo apie kunigą Napoleoną Norkūną, 1970–1984 m. tarnavusį Reškutėnuose. Jis buvo labai šviesus žmogus, patriotas, aktyviai dalyvavo ginant tikinčiųjų teises, tikėjo, kad Lietuva bus laisva. Prieš tapdamas kunigu, kartu su Kazimieru Lapėnu Vilniaus Universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, tačiau nebaigęs studijų pasirinko kitą kelią. Po 15 metų kunigas ir vyras vėl susitiko Reškutėnuose, artimai bendravo. V. Lapėnienės sudarytoje knygoje „Kunigas Napoleonas Norkūnas: myliu, mylėjau ir mylėsiu“ išspausdinti eilėraščiai atskleidžia menišką kunigo sielą. Prieš mirtį kunigas nurodė visus rankraščius, visą kūrybą perduoti gerb. Viktorijai. Ji jautėsi įsipareigojusi išleisti jo darbus – taip gimė ši knyga.

Žmonių gyvenimo prisiminimai istorijos vingiuose, liečiantys Reškutėnų kraštą, aprašyti „Mažosiose Reškutėnų kronikose“. Rašant pirmąją dalį, nenurodė kad tai pirmoji dalis, nes nesitikėjo kad bus tęstinumas. Kronikose atsispindi ne tik asmeniniai pasakojimai, bet ir bendruomenės istorija, kultūra, tradicijos ir kasdienis gyvenimas, o tiksliau – mažos to gyvenimo atkarpos. „Visa tai užrašiau, kad dabar gyvenantys žmonės ir ateinančios kartos giliau suvoktų, suprastų Rytų Lietuvos pakraščio žmones, jų kultūrą, kurią geriau pažinau ir papasakoju kitiems. <…> Manau, kad ji padės geriau suprasti žmones, pajusti jų stiprumą, darbštumą, taurumą ir nepaprastą meilę Lietuvai, tėviškei“, – rašė V. Lapėnienė „Mažojoje Reškutėnų kronikoje“, pirmoje dalyje.

Reškutėnai – senosios baltų genties lopšys. Tiek Viktorija Lapėnienė, tiek bibliotekininkė Dangira Lisauskienė pabrėžė, kad svarbų indėlį Reškutėnams yra davęs istorikas Algirdas Girininkas. Jis vadovavo archeologų ekspedicijoms ir jų metu surado baltų kultūros periodų gyvenvietes: nuo ankstyvojo neolito, viduriniojo neolito, vėlyvojo neolito iki žalvario amžiaus. Gerb. Viktorija prisimena, kaip atvykęs tyrinėti buvo apsistojęs Lapėnų ūkiniame pastate. Į veiklas buvo įtraukiami ir mokiniai, kurie turėdavo valyti šukes ir kitus radinius. Viename renginyje Algirdas Girininkas, pasakodamas apie ekspediciją Reškutėnuose, pabrėžė kaip jį ir komandos narius draugiškai sutiko, gerb. Viktorija studentams leido miegoti bendrabutyje prie muziejaus, kur buvo paruošti balti patalai. Jiems tai paliko didelį įspūdį, kaip svetingai buvo sutikti.

Su Sąjūdžiu, kuriam vadovavo Juozapas Jakštas, dalyvaudavo veiklose, vyko į Baltijos kelią – visi kartu stovėjo susikibę. „Dabar man širdį skauda, kad žmonės persiorientavo į materialų pasaulį. Tos mintys, kurios vedė prie šviesos – sumažėjo. Labai gaila“, – kalbėjo Viktorija Lapėnienė.

Būdama 60-ies Vytauto Didžiojo universitete, Katalikų teologijos fakultete įgijo vidurinių mokyklų tikybos ir etikos mokytojos kvalifikaciją. Kunigas Jonas Lauriūnas paragino neakivaizdžiai studijuoti – savaitgaliais važiuodavo, dažniausiai traukiniu, iki kurio apie valandą pėsčiomis reikėdavo eiti. Iki mokyklos uždarymo (2006 m.) dirbo tikybos mokytoja (būdama garbingo amžiaus – 71 metų). Tai išties tik įrodo, kad mokytis ir užsiimti mėgstama veikla amžius nėra riba.

Labai šiltai pasakojo apie bendrystę ir draugystę su rašytojo Igno Šeiniaus sūnumi (pokalbio metu supainiota, kad su anūku), taip pat rašytoju Irviu Šeiniumi. Viską ką išspausdindavo siųsdavo gerb. Viktorijai į Reškutėnus iš Stokholmo – viskas išsaugota ir sukaupta: dovanos, laiškai, knygos. Yra sukūręs eilėraštį apie Reškutėnus – lietuviškai, spausdintinėmis raidėmis, ranka parašytas.

Kolegės Dangiros Lisauskienės paraginta, Viktorija Lapėnienė papasakojo, kad Švenčionėlių senąją medinę bažnyčią, kuri buvo už dabartinės bažnyčios, tvarkė V. Lapėnienės tėvas Krištopas Jarmalis. O dabartinės bažnyčios visi darbai, kurie yra susiję su medžiu, yra padaryti brolio Adomo Jarmalio. Brolio dukra Kristina Jarmalytė (Kristutė) taip pat yra medžio meistrė, tik dirba su smulkesniais darbeliais. Kita brolio Adomo dukra, gerb. Viktorijos krikšto dukra Vaidilutė Jarmalytė-Martinkėnienė Reškutėnuose dirbo matematikos mokytoja, o dabar laisvalaikiu mezga ir smulkiai kryželiu siuvinėja, su matematikei būdingu tikslumu.

Viktorija Lapėnienė, šią vasarą švęsianti savo 90-ąjį jubiliejų, yra ne tik įkvepianti asmenybė, bet ir aktyvi bendruomenės narė. Jos gyvenimo istorija ir patirtys, sukauptos per dešimtmečius, neabejotinai yra vertingos ir jas svarbu išsaugoti. Nors ji kukliai teigia, kad šiuo metu „nieko nedaro“ ir „tinginiauja“, iš tiesų jos dalyvavimas Reškutėnų bibliotekos renginiuose ir veiklose rodo, kad ji vis dar yra energinga ir kupina noro dalytis savo žiniomis su kitais. Laisvalaikiu skaito knygas, mezga kojines. Viktorijos gyvenimo pavyzdys primena, kaip svarbu išlaikyti ryšį su bendruomene, dalintis patirtimi ir išsaugoti kultūrinį paveldą. Kaip vienoje iš savo kronikų rašė, „Jeigu norit pajusti senovės lietuvio aukštaičio būdą ir pajusti jo dvasią, keliaukit į Reškutėnus“.

Kviečiame paklausyti interviu su pedagoge, muziejininke, rašytoja Viktorija Lapėniene. Kalbino Švenčionių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo ir bibliografinio–informacinio skyriaus bibliografė Asta Podnebesnova ir Reškutėnų bibliotekininkė Dangira Lisauskienė.

Parengė Švenčionių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos skaitytojų aptarnavimo ir bibliografinio informacinio skyriaus bibliografė Asta Podnebesnova

Nuotraukos Astos Podnebesnovos ir iš Viktorijos Lapėnienės asmeninio archyvo