Šio straipsnio autorė Daiva Avižienienė – Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Nemunaičio filialo vyresnioji bibliotekininkė. Ji yra 5 kartos Nemunaičio gyventoja, jaučia ypatingą ryšį su šiuo kraštu. Yra parengusi virtualius pristatymus ,,Nemunaitis laiko tėkmėje“,  ,,Nemunaičio bibliotekos istorija nuo 1952 m“, virtualias nuotraukų parodas – ,,Nemunaitis metų tėkmėje“ (Modesto Kisieliaus darbai), „Lenkiuos Mamai ir Motinai gamtai. Kas aš be jos?…“  (Laimos Zajančkauskienės darbai), ,,Ritos Gegužienės keramikos darbai“.

Jie buvo mūsų kaimynai

Nemunaičio parapijoje žydai gyveno apie 250 metų. Būdami mūsų kaimynais, jie turėjo bendrus verslo, kasdienio gyvenimo, religinius ryšius. Manoma, kad žydai Nemunaityje apsigyveno XV a.  Pirmą kartą žydai Nemunaityje paminėti Nemunaičio seniūnijos inventoriuje 1698 m. Jie mokėjo kalbėti lietuviškai, tik su stipriu akcentu.

XIX a. antroje pusėje prasidėjo Lietuvos žydų, kaip ir pačių lietuvių, migracija į Šiaurės ir Pietų Ameriką, Angliją. Manoma, kad Nemunaičio žydai į Ameriką pradėjo emigruoti anksčiau už lietuvius. Tai galėjo būti susiję su įvairiais veiksniais, įskaitant ekonominius sunkumus, politinį nestabilumą ar antisemitizmo bangas Rusijos imperijoje.  Tai galėjo būti susiję su įvairiais veiksniais, įskaitant ekonominius sunkumus, politinį nestabilumą ar antisemitizmo bangas Rusijos imperijoje.

Religija

Maldos namai (škala) tikriausiai buvę pastatyti XVIIIa. paskutiniame ketvirtyje miestelio pakraštyje prie pustomos smėlynės (dabartinių Vagelonių ir Saulėtekio gatvių sankirtoje). Toje pačioje vietoje buvę ir paskutiniai maldos namai XX a. pirmoje pusėje. Žydai buvo labai religingi, šeštadieniais melsdavosi ir jokių darbų nedirbdavo. Vieną rudens naktį jie vadino „baisia naktimi“ tikėdami, kad per ją pasaulyje velnias turi nusinešti vieną žydą. Todėl ją visi praleisdavo sinagogoje (vadinamoje „škaloje“). Kiekvieną dieną namuose daug melsdavosi stovėdami ir linguodami į maldos taktą, atsigręžę į kambario kampą, vieną ranką ir galvą apsirišę ritualiniais dirželiais. Pavasarį kelias dienas švęsdavo „ėjimo per dykumą“ šventę, per kurią kieme iš eglišakių pasistatydavo palapinę ir eidavo ten valgyti. Specialiai šiai šventei kepdavo plonus kvietinių miltų paplotėlius, vadinamus „macomis“

Nuo vietos, kur stovėjo „škala“ nedidelis atstumas iki žydų kapinių, kurios, kaip manoma, atsirado taip pat XVIII a. paskutiniame ketvirtyje. Šioje vietoje kapinės yra išlikusios iki šių dienų. Nemunaičio žydų kapinėse išlikę apie 60 įvairių formų lauko akmenų antkapinių paminklų su hebrajiškais įrašais. Antkapių įrašai hebrajų kalba dažniausiai apima mirusiojo vardą, tėvo vardą, mirties datą pagal hebrajų kalendorių ir epitafiją, kurioje pabrėžiamos mirusiojo dorybės bei nuopelnai. Įrašas paminkle gali prasidėti žodžiais „Po šiuo akmeniu ilsisi…“ ir baigtis tradicine fraze „Tebūna jo (jos) siela įrišta į gyvųjų mazgą“. Mirusius laidodavo be karstų, įvyniodavo į baltą drobulę, įleisdavo į duobę, uždengdavo lentomis ir užkasdavo.  Dauguma antkapių yra gerai išsilaikę, tačiau kai kurie paveikti laiko ir aplinkos sąlygų. Kapinių teritorija yra prižiūrima. 1831 m. iš liepos 30 į 31 d. Nemunaičio miestelį sukrėtė nelaimė – audros metu į bažnyčios bokštą trenkė žaibas, dėl kurio kilo gaisras. Šis įvykis galėjo turėti tragiškų padarinių, tačiau pirmieji į pagalbą klebonui atskubėjo Nemunaičio žydai, gyvenę arčiausiai bažnyčios. Jų greita reakcija ir nuoširdi pagalba padėjo iš šventoriaus išnešti liturginius indus, drabužius, didįjį altorių bei šoninius Švč. Mergelės Marijos Rožinės ir Šv. Antano altorius. Šis įvykis ne tik liudija apie žydų bendruomenės ir katalikų tarpusavio pagalbą, bet ir atskleidžia jų gerus santykius tuo metu.

Nemunaičio žydų išsimokslinimas

Nemunaičio žydų bendruomenė buvo gana raštinga ir švietėjiška. Jų išsilavinimo lygis buvo aukštas, lyginant su to meto visuomene. XIX a. viduryje bendruomenės vyresnieji visuomet pasirašydavo dokumentus jidiš kalba, kas rodo jų gebėjimą ne tik skaityti, bet ir rašyti šia kalba. Rašto mokėsi maldos namuose veikusioje mokykloje – chederyje.  1931–1932 mokslo metais žydų vaikai – tiek mergaitės, tiek berniukai – pradėjo lankyti lietuvišką pradžios mokyklą. Mergaičių švietimas tuo metu nebuvo visuotinai įprastas, todėl tai parodo žydų bendruomenės pažangų požiūrį į lyčių lygybę švietimo srityje.

Nemunaičio žydų verslai

Nemunaičio žydai, nors ir sudarė mažesnę bendruomenės dalį, aktyviai dalyvavo miestelio gyvenime. Jie ne tik vertėsi prekyba bei amatais, bet ir prisidėjo prie vietos kultūros bei socialinio gyvenimo.

Žinomi šie verslai:

• Smuklininkas- 1698 m.
• 1735 m. žydų šeima nuomojo karčiamą ir malūną.
• XVIII a. antroje pusėje žydai nuomojo keltą ties Nemunaičiu.
• XIX a. pradžioje supirkinėjo grūdus ir kitą žemės ūkio produkciją ir parduodavo nuplukdę Nemunu Vilniuje, Kaune.
• 1839 m. miestelyje dirbo:
  3 siuvėjai,
  3 batsiuviai,
  2 dektindariai,
  malūnininkas,
  audėjas,
  ritualinis skerdikas(reiznykas),
  maldų vedėjas (škalnikas).
• 1919 m. didžiausia aludė Nemunaityje buvo žydų rankose. Supirkinėjo žemės ūkio produkciją, Nemuno žuvis.
• 1939 m. nuomojo karčiamą ir malūną, užsiėmė antrinių žaliavų  ir grūdų supirkimu.

Tarpukario laikotarpiu Vienu metu Nemunaityje buvo apie 20 žydų krautuvėlių, bent šešios siuvėjos, kailiadirbys, pora batsiuvių.
                    Be tų žydų šeimų, kurios turėjo šiokį tokį verslą ar aiškų užsiėmimą, kitos gyveno vargingai ir vertėsi įvairiais atsitiktiniais darbais. Jų namai stovėjo smėlynėje- iki tol niekam nenaudotoje dykvietėje pietiniame miestelio pakraštyje. Šie faktai parodo, kad Nemunaičio žydų bendruomenė nebuvo vienalytė – socialinė ir ekonominė padėtis tarp šeimų labai skyrėsi.

Genocidas

Tragiški įvykiai prasidėjo 1941 m. vasarą: liepos pabaigoje Nemunaičio žydai buvo priversti nešioti geltoną Dovydo žvaigždę ant krūtinės ir nugaros – tai buvo jų pažymėjimo ir segregacijos simbolis. Rugpjūčio pabaigoje buvo suimti ir išvaryti į Alytų visi stipriausi vyrai. Tai atskyrė bendruomenę nuo tų, kurie galėjo pasipriešinti arba dirbti. Rugsėjo pradžioje išvežti visi likusieji – seneliai, moterys, jaunimas ir vaikai.  Šie įvykiai atspindi holokausto tragediją, kai žydų bendruomenė buvo sistemiškai sunaikinta. Iš Nemunaičio žydų gyvi išliko du – Leibas Smilga ir  Zosė Odancaitė.  Tai vienintėlė išlikusi Nemunaityje gyvenusių žydų nuotrauka. Jų išlikimas simbolizuoja ne tik išgyvenimo instinktą, bet ir visos bendruomenės tragediją. Nemunaičio klebonas V. Želnia, glaustai apibūdindamas parapijiečių moralę nacių okupacijos metais, 1944 m. rudenį rašė: „Dauguma tikinčiųjų piktinosi vokiečių elgesiu su žydais. Santykyje su persekiojamais žydais buvo parodyta iš tikinčiųjų pusės keli krikščioniškosios meilės pavyzdžiai“. Nepaisant vyravusio antisemitizmo ir nacių propagandos, dalis vietinių gyventojų priešinosi neteisybei ir elgėsi humaniškai. Vienas jų – Pečiulis Petras, drąsus ir kilnus Vangelonių kaimo gyventojas, kuris Antrojo pasaulinio karo metais rizikavo savo ir artimųjų gyvybėmis, gelbėdamas žydų šeimą nuo nacių genocido. Nemunaičio miestelio pašonėje- Vangelonyse buvo išgelbėta gydytojo Ovsiejaus ir Rašelės  Belkin šeima. Nuo 1942 m. rugsėjo pradžios iki 1944 07 16 jie slapta gyveno ūkininko Petro Pečiulio 9 asmenų šeimoje.

Pečiulis Petras 1992 metais buvo apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi – Lietuvos valstybės apdovanojimas, kuriuo Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu apdovanojami asmenys, kurie, nepaisydami gresiančio aiškaus pavojaus savo gyvybei, pasižymėjo gelbėdami žūvančius žmones.

• 

• 

Literatūra:

1. Sigitas Jegelevičius. Nemunaitis ir jo parapija. II knyga. – Vilnius, 2002, p. 1315–1340.
2. Vytautas Lankininkas. Iš Nemunaičio praeities. – Alytus, 2001, p. 24–25.