Palmira Krivickienė gimė 1932 07 15 Utenos apskrityje, Daugailių valsčiuje, Bajoriškių kaime – mokytoja, Lazdinių-Adutiškio folkloro ansamblio ilgametė vadovė, pelniusi daugybę apdovanojimų. Keli iš jų: 2000 m. vienam pirmųjų Lietuvoje ir pirmam Švenčionių rajone Lazdinių-Adutiškio folkloro ansambliui buvo įteiktas Lietuvos liaudies kultūros centro įsteigtas apdovanojimas „Aukso paukštė“. 2003 m. jai buvo įteikta II laipsnio Kunigaikščio Gedimino nominacija už pasiekimus žmogiškojo kapitalo ugdymo srityje, 2004 m. ji buvo apdovanota Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino medaliu, o 2006 m. tapo Lietuvos žemės ūkio ministerijos skelbto konkurso „Lietuvos kaimo spindulys 2005“ laureate ir buvo apdovanota diplomu bei „Gerumo angelu“. Šie apdovanojimai – tai ilgo, nuoširdaus ir kruopštaus darbo įvertinimas, nes ruošdami kiekvieną programą daug repetuodavo ir visada kėlė sau ir kolektyvui pačius aukščiausius reikalavimus.

Palmira Krivickienė mokėsi Utenos mergaičių gimnazijoje. Mokykloje dalyvaudavo veiklose, vaidindavo, ruošdavo vaidinimus. Daina Palmirą lydėjo nuo pat vaikystės – tėvelis grodavo armonika, mokėjo suburti žmones. Sekmadieniais po bažnyčios susirinkdavo jų namuose padainuoti. Kai buvo maža, išmoko visus šokius. Baigusi mokyklą studijavo istoriją, o baigusi studijas buvo paskirta į Švenčionių rajone esantį Adutiškio miestelį dirbti mokytoja. Vykdama turėjo daug vilčių ir planų, tačiau atvykus į Adutiškį pamatė vaizdą, nuo kurio norėjosi tik verkti: viskas tamsu, išdegę, žmonės liūdni. Tačiau kai pažino tuos žmones, nuomonė pasikeitė. Kai pirmą kartą pamatė savo klasę, net išsigando, nes Palmira buvo mažutė, smulkutė, o mokiniai beveik vienmečiai, kai kurie vos dvejais metais jaunesni.

Kiek vėliau vedėja jos paprašė bibliotekoje surengti vakaronę – atėjusi išgirdo, kaip nuostabiai visi dainuoja, susirinko beveik visas bažnyčios choras. Kai paklausė, kas juos taip gražiai išmokė, atsakė, kad vargonininkas. Iš pradžių gerb. Palmira net išsigando tų gražių balsų, nes, kaip ji pati sakė, „kaip aš galiu juos mokint dainuot, kai jie patys geriau už mane dainuoja“. Bet greitai įgijo autoritetą ir puikiai sekėsi vadovauti kolektyvui. Vos pradėjus pasakoti apie ansamblį, mokytojos akys sužibėjo – iškart tapo aišku, kiek daug meilės tam skirta. Po kiek laiko nusprendė važiuoti su choru, pritariant armonikai, į kitus miestus, o vėliau ir į kitas šalis. Su kolektyvu daug važinėdavo, koncertuodavo. Vienas iš pirmųjų didesnių konkursų vyko Vilniuje, kur atliko vieną iš seniausių etnografinių dainų bei užėmė pirmąją vietą.

Viename konkurse užėmė trečiąją vietą, nes komisijai neįtiko apranga. Todėl iškart po to ėmėsi atsinaujinimo: viena audėja išaudė sijonus ir prijuostes, o Zita Kelmickaitė suorganizavo, kad viename fabrike išaustų palaidines su visais pagražinimais. Kalbėdama apie amžinos atminties Zitą Kelmickaitę, prisimena, kiek daug ji yra nuveikusi, kiek padėjusi su kostiumais, įkvėpusi ir skatinusi veikti.

Palmirai Krivickienei labai įsiminė kelionė į Maskvą. Važinėdavo ir į Lenkiją, į Estiją. Estijoje koncertuoti teko prie mordvių – matant juos, tiesiog ašaros byrėjo. Jie neišlaikė savo tapatumo, savo šaknų, o susitapatino su rusais, perėmė jų tradicijas, neišsaugodami savųjų. Su Sąjūdžiu visur važinėjo kartu su kolektyvu. Po 1991 m. sausio 13- osios įvykių su kolektyvu buvo prie Televizijos bokšto. Giedojo litaniją už mirusiuosius, buvo labai drąsūs ir patriotiški. Taip pat kiekvienais metais į „Baltijos kelią“ važiuodavo. Kalėdas šventė Vilniuje Sporto rūmuose, turėjo parengę visą programą, koncertavo kartu su legendine grupe „Antis“, Veronika Povilioniene ir kitais ansambliais. Tremtinių dienos minėjimuose dalyvaudavo, lankydavo partizanų kapus su giesmėmis, lankydavo piliakalnį kartu su kunigu.

Buvo daug norinčių prisijungti prie Palmiros Krivickienės kolektyvo. Vieną kartą priėjo berniukas, norintis koncertuoti kartu, bet tuo metu negalėjo jo priimti, nes nebuvo papildomo kostiumo. Vaiko noras dalyvauti buvo toks didelis, kad jis susirado gerokai per didelius senelio drabužius ir pasiraitojęs atėjo dainuoti kartu. Toks buvo neapsakomas entuziazmas.

Spektakliams tekstus rašydavo pati. Kalbindavo kaimo moteris, kurios papasakodavo, su kitomis kartu skaitydavo, taisydavo, papildydavo, kol gaudavosi tokia programa, kad niekas priekaištų nebeturėdavo ir užimdavo prizines vietas.

Paklausta apie apdovanojimus, Palmira Krivickienė sutrinka, nes sunku jau beatsiminti – jų buvo labai daug. O gavus apdovanojimą, to laiko pasidžiaugti per daug neturėdavo, nes reikėdavo jau kitas programas ruošti, turėdavo dar ir kitų darbų, nes dirbdavo ne tik mokytoja, bet ir direktorės pavaduotoja. Kalbėdama apie ją supančius žmones, akcentuoja, kad aplink ją visada buvo labai geri, nuoširdūs žmonės. „Dainuodamas žmogus tampa geresnis“ – sako P. Krivickienė.

Palmira Krivickienė 53 metus vadovavo Lazdinių-Adutiškio ansambliui, pabaigoje žingsnis į žingsnį ėjo su Aldona Burokaite, su jos pagalba.  Pasidžiaugė, kad apie 20 metų ansamblyje dainavusi A. Burokaitė dabar vadovauja ansambliui „Bitelės“ ir užmiršusi melodiją ar iškilus kitiems klausimams vis pasiskambina pasitarti, pakalbėti. Pati Aldona Burokaitė apie gerb. Palmirą sakė, kad „ji visada gerbė ir įsiklausydavo į žmones, buvo reikli, bet ir labai kantri, labai vertino kolektyvą“. O kalbėdama su ansamblio nariais, dar ir dabar vis ragina „tik nemeskit, tik dainuokit“. Turbūt toks galėtų būti ir palinkėjimas ateities kartoms, kad išsaugotų ir puoselėtų tradicijas, folklorą.

Paklausta, ką reikėtų daryti, kad šiuolaikinė karta domėtųsi folkloru, etnografija, atsakė, kad viskas turėtų prasidėti šeimoje. Kaip seniau, nuo kūdikystės prie lopšio dainuojama buvo. Tačiau ir darželyje galėtų būti daugiau dainuojama – tokiu būdu ir atmintis lavinama, ir balsas. Ir ne tik šiuolaikiškas dainas, bet ir pačias seniausias, kurios jau pamirštamos. Taip pat ir pasakos, senieji žaidimai reikšmingi.

Kalbėdama apie mokyklą, pabrėžė, kad „mokytojas turi matyti vaiką“, „jeigu nematysi vaiko, nematysi jo džiaugsmo ir skriaudos, tai tu ne mokytojas. Jeigu nuliūdo, paklausk, kodėl. Ir toks mokytojo turi būt bendravimas. Ne taip, kad aš viršininkas. Ryšys turi būti. Ir nuvesti nuo blogo darbo: užsiimkim gerais darbais. Gal kur kokią gėlytę nuravėt, gal pasodinti ką nors, gal mamai kieme padėt. Nesvarbu, kad jis su šluota ten laksto, bet padeda. O mes užmirštam šitą.“

Kalbėdama apie mokslus, pabrėžė, kad seniau net „Elementorius“ atlikdavo auklėjamąją funkciją, mokė atjautos, gailesčio, pagalbos, o dabar to labai mažai arba net ir visai nėra. Ir labai svarbus nuoširdus mokytojo bendravimas su mokinių tėvais. Svarbu „nesėdėt, galvot, dirbt ir palaikyt ryšį. Pastebėt ir pasakyt tėvams ne tik kai kažką blogo padaro, bet ir už mažus gerus darbus pagirti“.

Labai šiltas buvusios mokytojos ryšys su klasės auklėtiniais: dar ir dabar gerb. Palmirą sveikina, atvažiuoja ir neužmiršta. Tai tikrai didžiulis įvertinimas ir pagarba, įrodymas, kad buvo eita teisingu keliu. Per šiuos 92-ejus metus nuveikta išties daug: tiek asmeniniame gyvenime, tiek profesinėje veikloje. Palmira Krivickienė, pelniusi gausybę apdovanojimų, jais džiaugiasi, tačiau pernelyg jų nesureikšmina. Jai daug svarbiau ryšys ir kad ansamblio tradicijos tęsiamos iki šiol.

Nuotraukos iš Palmiros Krivickienės ir straipsnio autorės archyvo.

Žemiau pateikiamas vaizdo interviu su Palmira Krivickiene bei trumpa vieno iš jos pačios ruoštų spektaklių ištrauka.