Šio teksto autorius – Antanas Karmonas (g. 1936 m.), gimęs Švenčionių rajono Strūnaičio apylinkėse, Dvilonių kaime. Kraštotyrininkas, buvęs matematikos mokytojas Ignalinos rajono Daugėliškio bei Ignalinos miesto mokyklose, knygų „Lietuvių genties didkelis“, „Dūkšto atminties takais“ „Jaunystė už Lietuvos laisvę“ bei kitų autorius, šiuo metu rengiantis knygą apie Švenčionių kraštą.

1.

Analizuojant Lietuvos valstybės ankstyvąsias ištakas, Lietuvos istoriografijoje vis dar aptinkama baltųjų dėmių, kurias padeda užpildyti kraštotyrininkų surinkta informacija.                                   

Vietovardžiai – tai protėvių laiškai, įvardinti praėjusių laikmečių tarmiškais žodžiais ir įprasminantys senolių išvaikščiotas geografines vietoves. Juose užkoduotų paslapčių atskleidimo raktus laikas paslėpė piliakalnių kauburiuose, išbarstė legendų ir sutartinių giesmių tekstuose… Šiuo paveldu ypač turtinga Švenčionija, buvusi lietuvių genties (toliau – LG) etninė žemė, dabar ,,pravardžiuojama“ Nalšia.  

Cirkliškio kaime esantis Perkūno kalno piliakalnis (toliau – PK) – išskirtinis istorinis paminklas, LG senolių pavadintas senojo tikėjimo vyriausiojo dievaičio Perkūno vardu. Piliakalniui suteiktas pavadinimas pagrindžia jo svarbą Lietuvos valstybės kūrimosi ištakose, kai buvo išpažįstamas senasis tikėjimas. Todėl PK Švenčionių rajone apipintas legendų pynėmis, siejamomis su istoriniais įvykiais bei didžiūnų asmenybėmis.        

Senojo tikėjimo (toliau – s. t.) žyniai, gyvenę Perkūno kalno pilies papėdės gyvenvietėje, rengė ir skleidė žodines „kronikas“ apie istorinius įvykius ir asmenybes. Jos plito tarp vietos gyventojų sakmių, legendų, skrajučių (tai yra, istorinių įvykių trumpų žodinių atpasakojimų – aut. past.) ir padavimų pavadinimais. Žyniai Perkūno kalno pilies papėdėje laimindavo karius, išvykstančius į karinius žygius, ir rengė iškilmingas jų sutiktuves. Gydydavo sužeistuosius, o žuvusius mūšiuose pagerbdavo ritualais. Neatmestina prielaida, kad šios pilies žyniai išskirtiniu ritualu, galbūt net su moterų aukomis, pagerbė ir 1205 m. žuvusį lietuvių kunigaikštį Žvelgaitį. Henriko Latvio kronika mini, kad žuvus kunigaikščiui Žvelgaičiui, jo tėvonijoje nusižudė 50 moterų. Žuvusiųjų gyvenvietė įprasminta Želabų pavadinimu. Apie tai ir PK pilį papasakosime išsamiau.                                                           

2.

Buvusi pilies paskirtis vertinama nevienareikšmiškai. Etnografinė informacija liudija, kad PK pilis – senovės krivių įtvirtinta buveinė, LG centrinė romuva (1) – vienintelė pilis ir s. t. kultavietė Aukštaitijoje ir Rytų Lietuvoje, turėjusi dievaičio Perkūno pavadinimą. Papilės gyvenvietėje veikė žynių globojama gydykla. Joje fizines ir dvasines negalias gydėsi to laikmečio išrinktieji. PK žyniai gydė žmones, kaupė istorines žinias ir jas skleidė, perduodami informaciją iš lūpų į lūpas. Jie kūrė užkoduotus sutartinių giesmių tekstus, skleidė glaustai suformuotą, sakytine tradicija perteikiamą informaciją apie krašto įvykius ir personalijas. Vyravo nuostata: tą, kuris iškreips ar pakeis žynių skleisto teksto žodžius, lydės nelaimės (artimųjų netektys, ligos, gamtos stichijos). Skleidėjai perteikiamąjį tekstą iškaldavo kaip formulę. Tie žodžio „metraštininkai“, parenkami iš žynių luomo, būdavo pirmagimiai. Tik jų dėka šio pakraščio žmonių atmintis išlaikė daugiau istorinių žinių apie senovę. Istoriniai įvykiai tapo penu legendoms, sakmėms, pasakoms. Jų veikėjų vardai šiame Rytų Lietuvos pakraštyje padėjo atsirasti „kilmingiems“ – sakralinės ir asmenvardžių kilmės – vietovardžiams.

 Užrašyti pateikėjų liudijimai, kad Cirkliškio Perkūno kalno aplinkoje žmonės atsipalaiduoja, patiria dvasinės ramybės būseną. To priežastys aiškinamos įvairiai: esą piliakalnio aplinkoje veikia bioenergetiniai laukai arba iš PK sklinda energija, šimtmečiais akumuliuota atnašautojų.

Vertas dėmesio PK piliakalnio pavadinimas. Lietuvoje daug vietovardžių ir gamtos objektų su žodžio ,,perkūnas“ dariniais. Nijolė Laurinkienė knygoje „Senovės lietuvių Dievas Perkūnas“ jų išvardina net 115. Ir tik trys iš jų – piliakalniai (2). Vienas vadinamas Perkūnkalniu (Šiaulių r., Luponių k.) ir du piliakalniai vadinami „Perkūno kalnu“: Kretingos r. Ėgliškių k. ir Švenčionių r. Cirkliškio k.

Dievaičio Perkūno vardu senolių įprasmintas piliakalnis yra vienintelis buvusioje Mindaugo laikų Lietuvos žemėje. Kiti du piliakalniai yra Žemaitijoje.

Faktų gausa liudija, kad PK ilgai buvo garbinamas senojo lietuvių tikėjimo dievaitis Perkūnas, globojęs krašto gynėjus ir išvykstančius į žygius karius. Tai buvęs ypatingo sakralumo centras. Jame buvo atliekamos ritualinės apeigos, kurioms vadovavo krivių vyresnieji. Prie rusenančio šventojo aukuro stovėjo iš akmens iškalta Perkūno statula. Atliekamos ritualinės apeigos turėjo kalendorinį sezoniškumą, akcentuojant lygiadienius. Pasak pateikėjų, į apeigas atvykdavo ir tolimesnių apylinkių genčių atstovai. Lietuvių mitologijos tyrinėtojų nuomonė šiuo klausimu nevienareikšmė. Jonas Basanavičius palaikė mintį, kad lietuviai turėjo savo dievų stabus, šventoves, kuriose atlikdavo jiems skirtas apeigas.  Joms vadovavo žynys – įtakingas žmogus, žinantis „senovės burtus“ (3). 

3.

Pasikeitus istorinėms aplinkybėms, pilies svarba sumenko. Tik dievaičio Perkūno statula ant PK piliakalnio primindavo ten buvusią šventovę. Stovėjo ji šimtmečius iki XX a. pradžios. Tarpukariu bandyta statulą suskaldyti, todėl ji buvo paslėpta. Kur – neaišku. Buvusio mokytojo ir kraštotyrininko, Švenčionių miesto gyventojo Stefan(o) Gembūro (1909–1996) teigimu, statula užkasta Cirkliškio Šventežerio pakrantėje arba paskandinta tame ežere (4). Matyt, tai buvo daroma ne vieną kartą, todėl ir minimos kelios vietos. 

Šią sakytiniu būdu skleistą informaciją paveikė socialinės suirutės, epidemijos ir laikas. Ilgalaikės okupacijos metu dalis Švenčionių krašto kaimavardžių buvo verčiami į okupantų kalbą: Meilūnai – Kochanovka, Šilinėnai – Borovka, Vidutinė – Srednia, Meilės kalnelis – Scheiszerberg… Tarpukariu šiame krašte nebuvo surašytas visas žemės vardynas. Tokius faktus mini Ignalinos krašto kilmės kalbininkas Laimutis Bilkis (5). Tačiau, nepaisant paminėtų priežasčių ir aplaidumo, dar XX a. pradžioje šiame krašte iš lūpų į lūpas keliavo daug pasakojimų apie Lietuvos istorines asmenybes ir įvykius. Vieną skrajutę, susijusią lietuvių XIII a. kunigaikščiu Žvelgaičiu, tarpukariu Naujame Strūnaityje užrašė kunigas Vincentas Miškinis: ,,Želabai iš gėlos, žuvus kunigo (kunigaikščio Žvelgaičio – A. K.) kariams ir jų moterims“.

Apie gausybę Švenčionių krašte vykusių istorinių įvykių savo darbais liudija ir iš Utenos krašto Juknėnų kaimo kilęs kunigas Vincentas Miškinis (1869–1940), ilgiausius dvasinės veiklos metus (1927–1940) praleidęs Švenčionių r. Strūnaičio parapijoje, joje ir atgulęs amžinojo poilsio (6).

Dvasininkas V. Miškinis greta pastoracinės veiklos puoselėjo lietuvybę, domėjosi krašto istorija. Kaimuose turėjo kraštotyros talkininkus. Rinko kaimų pavadinimų etimologinius paaiškinimus. Vasaromis nesibodėdavo net pabuvoti prie naktigonių laužų, pasiklausyti senolių pasakojimų. Surinkęs gana informacijos apie istorinius įvykius ir asmenybes, parašė „Legendinę Lietuvos istoriją“. Tą liudija kunigas Alfonsas Merkys knygoje ,,Strūnaičio bažnyčios istorija“ (7).

 4.       

 Švenčionijos krašte aptinkama daug „kilmingų“ vietovardžių, kurių kilmės ištakos siejasi su Lietuvos istorinių asmenybių ir lietuvių s. t. dievaičių pavadinimais bei istoriniais įvykiais. Tai XIII a. kunigaikščių Steksės, Daugeručio, Daujoto, Mindaugo, Girdenio, Gotardo, Treniotos,  Ligmano bei s. t. dievaičių Perkūno, Žemynos, Žvėrūno, Ragainos, Mildos, Medžiūno, Kalūno ir kt.  vardais vadinami kaimai, piliakalniai, alkai, giraitės. Be to, Švenčionijoje aptikti Rėkučių, Pakarvinės ir Varkalių pylimai bei Vortos vardais vadintos piliavietės, dėl kurių senovėje buvusios paskirties vis dar ieško atsakymų ir laužo ietis istorikai.

Kilmingųjų vietovardžių grupei priskirtinas ir kaimavardis ,,ŽELABAI‘‘ (vietine šnekta – Žialabai). Tiesa, kaimas nevadinamas kunigaikščio Žvelgaičio vardu, o siejamas tik su šio didžiūno žygio pasekmėmis. Želabai – tai 4 km atstumu nuo Švenčionių miesto nutolusi gyvenvietė. Joje 2024 m. dar buvo 20 sodybų, pusėje jų nuolatos gyveno žmonės. Šiltuoju metų laiku ir į kitas sodybas atvyksta jų  šeimininkai, gyvenantys didmiesčiuose. Želabai – sena gyvenvietė, bet jos chronologija netyrinėta.

Enciklopedijose rašoma, kad 1905 m. Želabuose gyveno 56 žmonės (8). Apie kaimo pavadinimo kilmę byloja sakytiniu būdu perduodama informacija: Želabų pavadinimas kilo iš liūdesio, kai, gavus žinią apie žuvusius karius, iš gėlos žuvo ir jų moterys. Likę kaime tik senoliai ir vaikai ilgai „žielavojo“ (gedėjo) savo artimųjų. Kaime tvyrojo didis liūdesys, vadintas „žialabu“. Iš to kilo kaimo vardas „Žialabai“, o dokumentikoje vėliau įsitvirtino „Želabai“. 

Remiantis Švenčionijoje aptiktais naujais istoriniais objektais, surinkta etnografine medžiaga ir krašto gynybinio paveldo kontekstu, galima teigti, kad Želabai – tai buvę XIII a. kunigaikščio Žvelgaičio valdos. Jų kilmės paslaptys ilgai slėpėsi užmirštose piliavietėse, skrajučių ir legendų pynėse. Jas iššifruoti vis trūkdavo argumentų. Jų atsirado tik XX–XXI a. sandūroje, Švenčionių žemėje archeologams suradus naujus piliakalnius (V. Semėno ir A. Girininko tyrinėjimai) (9). Paskutinis iš jų – Daukšių piliakalnis (Papilių kalnas) su 3 ha ploto papėdės gyvenviete, aptiktas 2005 m., tiesiant dujotiekį į Visaginą. Jo aikštelė 135 x 30 m dydžio. Piliakalnis stūkso poros kilometrų atstumu nuo Želabų kaimo ir papildo aplink šią gyvenvietę išsidėsčiusių archeologinių objektų grupę. Nors Želabų kaimo apylinkėse esančių piliakalnių ir kaimyninių gyvenviečių pavadinimai nesiejami su konkrečių istorinių asmenybių vardais, tačiau apie Želabų kaimo pavadinimo kilmę tokių užuominų yra. Dėmesys šios gyvenvietės praeičiai byloja, kad tai buvo svarbi vieta – didiko valda ar dvaro centras. Vienu–trijų kilometrų atstumu aplink Želabus dunkso Ragaučinos (Bakano ir Žvėrūno kalnais vadinami), Nevieriškės, Daukšių ir Rusališkės piliakalniai. Šių gynybinių objektų telkinys, įprasminant vietovės istorinį identitetą, vertas trumpinio – „Želabų piliakalnių oazė“. Rytinėmis šios piliakalnių „oazės“ prieigomis tiesėsi lietuvių genties didkelis, kurio šalikelėse stovėjusias pilis dabar liudija Stūglių, Kačėniškės ir Aučynų piliakalniai. Ant šių kalvų stovėję pilys gynė kelius, vedusius į Švenčionių klonyje buvusią LG gardinę pilį. Išvardinti aštuoni piliakalniai buvo Švenčionių lyguminės pilies šiaurinės gynybinės fortifikacijos, kurioms priklausė ir Rėkučių gynybinis pylimas. Pietines Švenčionių pilies prieigas saugojo Strūnos aukštupio piliakalniai, o rytuose – Žąsinų ežerų gynybiniai grioviai ir piliakalniai. Visi šie archeologiniai objektai sudarė Švenčionių gardinės pilies pirmąjį gynybinių fortifikacijų žiedą. Paminėti gynybiniai įrenginiai ilgai buvo nežinomi. Dalis jų jau sunaikinta (ar neišaiškinti?). Tai grindžia istorikų darbai.  Istorikas G. Zabiela sudarė net žemėlapį (4 pav.), kuriame pavaizduoti naujai atrasti ir sunaikinti Lietuvos piliakalniai.

4 pav. liudija, kad naujai atrastų (ir sunaikintų) archeologinių objektų daugiausia Šiaurės Rytų Lietuvos pakraštyje, t. y. buvusioje LG teritorijoje, dabar vadinamoje  Švenčionijos (Nalšios) žeme. Plačiau tyrinėtas tik Nevieriškės piliakalnis, o jų išsidėstymo, ,,oazių“, schemos – iki šiol istorikams dar vis ,,neatrastas‘‘ LG gynybinis paveldas.                                                                   

Atrastų piliakalnių koncentracija, toponimika, sukauptas nematerialusis paveldas bei LG gynybinio paveldo kontekstas pagrindžia prielaidą: Želabai – XIII a. lietuvių kunigaikščio Žvelgaičio valdoms priklausiusi gyvenvietė, galbūt buvęs kunigaikščio šeimos klano dvaras. Tiesa, Želabai dabar dvaru nevadinami, bet pietinėje jų pusėje esanti kaimyninė gyvenvietė vadinta Uždvariu (buvusi už dvaro, dvaro žemių pakraštyje). Vėliau, nuo XVII a. įsikūrus cariniams kariūnams, gyvenvietė pervadinta Zadvarninkais, šis pavadinimas įsitvirtino dokumentikoje ir liko iki šiol. Šių piliakalnių aplinkoje yra ir Bajorais vadinamas kaimas. Legendos byloja, kad senovėje jame gyveno kunigų kunigo bajorai. 

5.

Iki šiol Lietuvos istoriografijoje minima, kad su kunigaikščiu Žvelgaičiu siejamas tik  Žagarės piliakalnis. Lietuvių kunigaikštis Žvelgaitis, žuvęs 1205 m., su 2 000 lietuvių raitelių dalyvavo žygyje į estų žemę. Žvelgaitis – pirmas lietuvių kunigaikštis, minimas patikimuose istoriniuose šaltiniuose. Jis nebuvo Lietuvos valdovas, tik lietuvių kariuomenės vadas. Apie jo žygį į estų žemes ir mirtį rašoma Henriko Latvio kronikoje. Grįždami iš sėkmingo žygio, lietuviai buvo užpulti rygiečių ir žiemgalių. Kunigaikštį Žvelgaitį, sėdintį rogėse, nudūrė Rygos vyskupo tarnas Teodoras Šilingas. Kovoje žuvo 1 200 lietuvių karių. Laimėję mūšį, žiemgaliai Žvelgaičiui nukirto galvą. Sužinojusios apie šią netektį, kunigaikščio Žvelgaičio tėvonijoje nusižudė 50 moterų (gal tradicinių ritualų metu paaukotos dievaičiams?).

 Istoriniame šaltinyje aprašytus faktus komentuoja Lietuvos istorikai. Tačiau jie nepateikia jokių argumentų dėl Žvelgaičio tėvonijos geografinės vietos. Istorikas Tomas Baranauskas rašo:

,,(…) 19 a. istorikas Simonas Daukantas Žvelgaitį nepagrįstai laikė Jelgavos ir Žagarės kunigaikščiu, dėl to 20 a. pirmoje pusėje Žagarės piliakalniui prigijo Žvelgaičio kalno pavadinimas. Ir net kaimas per žemės reformą pavadintas Žvelgaičiais.‘‘ (10).

Toks žinių apie kunigaikštį Žvelgaitį vertinimas plito tarpukariu ir tęsėsi pokario laikotarpiu. Joniškio sav. Žagarės seniūnijos istorijos romantizacija, puošiant ją Žvelgaičio istorine asmenybe, tęsėsi ir vėliau. Sureikšmindamas Žagarės istoriją, jau Atgimimo laikotarpiu Stasys Bulzgis pateikia nuotrupas iš Livonijos kronikų, perteikiamas Henriko Latvio žodžiais: 

 „– Ar matėte, – klausė savo karių Žvelgaitis, – kaip drebėjo vokiečių rankos, kai jie tiesė mums vaišes? Jų veidai išbalo, jų rankos iš baimės drebėjo. Tiek to, dabar nepulsime Rygos. Tai padarysime grįždami iš žygio.“

 „Gaila, – kronikininko Henriko Latvio įrašą komentuoja S. Bulzgis, – kad tada kunigaikštis Žvelgaitis nepuolė Rygos. Po sėkmingo žygio grįžtant iš Estijos, jį netikėtai užklupo kalavijuočiai ir žiemgaliai. Žuvo ir pats Žvelgaitis ir jo 1 200 lietuvių karių.“ (11)

 Istoriografijoje minima, kad nesulaukusios sugrįžtant karių (ar sužinojusios apie jų žūtį), iš skausmo nusižudė 50 moterų.

6.

Žagarės Žvelgaičio piliakalnį tyrinėjo Lietuvos istorikai. Apie piliakalnyje aptiktus radinius archeologas Svajūnas Sabaliauskas rašo: 

 ,,(…) Žagarėje Žvelgaičio pavadinimu įvardintas piliakalnis neturi baltiškam piliakalniui būdingų bruožų. Radiniai liudija, ant Žvelgaičio piliakalnio stovėjo ne lietuvių, o vokiečių pilis (12).

Simono Daukanto iškeltąją hipotezę, kad Žvelgaitis buvo Žagarės ir Jelgavos kunigaikštis, paneigia istorikai. S. Daukanto sukurtoji hipotezė nepagrįsta istoriniais ir etnografiniais argumentais, tik vietovės sureikšminimu. Hipotezei prieštarauja ir archeologiniai radiniai. Be to, hipotezė nesiderina su Henriko Latvio kronikos ir baltų genčių geografinės teritorijos kontekstu. Žiemgalių genties teritorijoje ant Žagarės piliakalnio stovėjo kalavijuočių pilis. Kronikoje minima, kad žiemgaliai talkino vokiečiams nužudant atvykusius į jų kraštą lietuvius iš savo žemių, t.y. iš Rytų Lietuvos, lietuvių genties teritorijos.

Žvelgaitis – pirmas istoriniuose šaltiniuose paminėtas lietuvių kunigaikštis. Kas tuo laikotarpiu buvo Lietuvos vyresniuoju kunigaikščiu, tokių žinių iki šiol istoriniuose šaltiniuose neaptikta. Tačiau vėlesnių istorinių įvykių kontekstas, LG gynybinių objektų išsidėstymo schemos ir sukauptas nematerialusis paveldas pagrindžia prielaidą: kunigaikštį Žvelgaitį į estų žemes pasiuntė tuometinis Lietuvos vyresnysis kunigaikštis. Juo galėjo būti Živinbudas ar jo šeimos klano nariai: tėvas, brolis.

Tarpukariu buvo romantizuojama Lietuvos istorinė praeitis. Ypač prie to prisidėjo poeto Maironio ir rašytojo Antano Vienuolio literatūriniai kūriniai. Buvo sureikšminta ir populiarinama  lietuvių kilmės iš romėnų kunigaikščio Palemono legenda, prisiminta ir Simono Daukanto hipotezė apie Žvelgaičio piliakalnį. Tačiau tai buvo tik literatūriniai kūriniai, nepagrįsti istoriniais argumentais.

Žymaus Lietuvos visuomenės veikėjo Simono Daumanto paskelbtajai hipotezei, jog Žvelgaitis – Žagarės ir Jelgavos kunigaikštis, tarpukariu įsitvirtinti Lietuvos istoriografijoje padėjo rašytojo asmenybės autoritetas. O kitokiam vertinimui nebuvo alternatyvos, nes tuo laikotarpiu daugelis archeologinių objektų buvo nežinomi. Ypač trūko žinių apie okupuotą Švenčionijos kraštą. Jo istorinė praeitis buvo netyrinėta ir nuvertinta.

Pokariu papūtė kiti vėjai. Lietuvos istorijos kai kurie faktai buvo užgožiami dėmesio ,,didžiajam broliui“ arba tiesiog tradiciškai atkartojami. Vienas iš reiškinių – ir Žagarės piliakalnio siejimas su kunigaikščiu Žvelgaičiu.  

                 7.

Autoriaus asmeninėje bibliotekoje saugomos kelios senos knygutės, religinio ir pažintinio pobūdžio leidinėliai lietuvių kalba. Autoriaus proseneliai Uzielos, gyvenę Pliauškių kaime, šias knygeles įsigijo iš knygnešio Adomo Padlecko (1864–1912), kilusio iš Želabų kaimo. 1905 m. išleistoje knygutėje „Maža dovanėlė“ įrašyta ir dedikacija:

„Šita knyga Veronikai Uzielytei iš Pliauškių sodzios. Jai duota gero pasištamo unt ilgos atmintis.“ (= gero pažįstamo ilgam prisiminimui – aut. past.)

 Įrašas atliktas knygnešio A. Padlecko ranka. Uzielos buvo Pliauškių kaimo šviesuoliai, domėjosi krašto istoriniais įvykiais, vietovardžių kilme, skrajutėmis. Įdomesnius vietovardžių kilmės paaiškinimus užrašydavo šeimos „kronikose“. Ištraukos iš „kronikų“ apie Aučynų ir Kačėniškės piliakalnių pavadinimų kilmę jau publikuotos kraštotyrinėje literatūroje (13).

 Kronikose minima ir knygnešio A. Padlecko informacija apie jo gimtojo Želabų kaimo vardo kilmę:

 „Žialabais“ ulyčia pavadinta iš didelio liūdesio, kai gavus žinią apie vainoje žuvusius vyrus, iš nuopasties žuvo ir jų moterys“.

 Pateiktame knygnešio sakinyje paminėtos keturios sąvokos: žialabas, ulyčia, vaina ir nuopastis. Šie žodžiai knygnešio gyventu laikotarpiu (1864–1912) buvo paplitę visoje Lietuvoje. Sunormintoje lietuvių kalboje šios sąvokos turi atitikmenis: ulyčia – kaimas, žialabas – gedulas, vaina – karas. Tačiau Švenčionijos krašto vietinių šnektose jos ilgiau buvo aptinkamos.               

 Vietinėje šnektoje vartota sąvoka  „nuopastis“ – lietuvių genties rudimentinis žodis, išlikęs iš gilios senovės, apibūdinantis netektį, dvasinį skausmą, liūdesį, gėlą arba viso materialinio turto praradimą („ugnis padarė nuopastį“). Sąvoka „žialabas“ („žielavonė“) buvo vartojama artimųjų būsenai apibūdinti po netekties. Pokario laikotarpiu, Švenčionijos kraštą prijungus prie Lietuvos, jame išplito lietuviškų mokyklų tinklas. Buvo gryninama lietuvių kalba. Netekties būsenai apibūdinti greta buvo vartojama ir sąvoka „gedulas“. O maždaug nuo XX a. šešto –septinto dešimtmečio jau liko beveik tik „gedulas“.

 Tačiau abejotina, ar galime kategoriškai tvirtinti, kad sąvoka „žialabas“ – skolinys iš slavų genčių kalbos. Tai gali būti ir lietuvių senoji sąvoka žmonių skausmingai būsenai apibūdinti, kurią pasiskolino slavai. Juk iki šiol tokie faktai slavų genčių tarmėse aptinkami. Baltų ir slavų paribių šnektose sklandė jų vartojamos bendros sąvokos: vilkas, pečius, vaina… 

 Apie Želabų kaimo pavadinimo kilmę žinomi ir kitų pateikėjų pasakojimai bei skrajutės: 

 Juozas Garbauskas (1905–1983) iš Guzėniškės kaimo, užrašyta 1957 m.: ,,Želabai – iš kaimo vaikų liūdesio, žuvus tėvams“. Ona Lapackaitė – Bulkienė (1915–1989), kilusi iš Naujasodžio: „Želabų pavadinimas iš žuvusių ulyčios moterų“. Ir jau minėtasis paaiškinimas, tarpukariu užrašytas Naujame Strūnaityje: ,,Želabai iš  gėlos, žuvus kunigo kariams ir jų moterims“.

8.

Želabai – sena gyvenvietė. Dėl jos apylinkėse išaiškintos piliakalnių grupės galime teigti, kad ji turėjo svarbą LG istoriniame kontekste, o etnografinė medžiaga liudija, kad gyvenvietės  pavadinimo kilmė siejasi su gedulu dėl žuvusiųjų karuose. Enciklopedijoje minima, kad jau 1905 m. kaime gyveno 56 žmonės, todėl kaimo pavadinimas nesiejamas su I ir II pasaulinių  karų žudynėmis.  

 Gyvenvietės chronologija nenustatyta. Tačiau jos amžių gali liudyti aplink ją esančių kelių piliakalnių „oazė“. Arčiausiai Želabų kaimo dunkso Nevieriškės (Poniakalnio) piliakalnis. Jo chronologija siekia Egipto piramidžių amžių. Taip piliakalnio chronologiją įvertino 1976–1978 m. jį tyrinėjusi archeologė Elena Grigalavičienė (1933–2005) (14).   

 Nevieriškės piliakalnis vietinių vadinamas Poniakalniu. Iš šio kaimo kilęs vilnietis mokytojas Zenonas Duksa (1939–2023) gimtinės pavadinimo kilmę aiškino taip:

 ,,Nevieriškės pilies papėdėje buvo senojo lietuvių tikėjimo šventykla. Po Pirmojo krikšto (1251 m.) šventykla išgriauta. Pilyje apsigyveno pasikrikštiję didikai. Juos vietiniai vadino ponais. O atokiau nuo pilies kūrėsi vietiniai, nepasikrikštiję. Jie vadinti „nevieromis“ (netikinčiais). Piliai žlugus, jos buvusią vietą pradėjo vadino Poniakalniu, o „nevierų“ apgyvendintą – Nevieriške. Senoliai tvirtino, kad iš to ir kilo Nevieriškės pavadinimas. O kaimyninio Želabų kaimo pavadinimas – iš sielvarto, nužudžius kaimo moteris.“

 9.

Išvados

S. Daukanto sukurtoji hipotezė apie Žvelgaičių piliakalnį nepagrįsta istoriniais ir etnografiniais argumentais. Jai prieštarauja archeologiniai piliakalnio radiniai. Hipotezė nesiderina su baltų genčių teritorijos ir Henriko Latvio kronikos kontekstu bei vėlesniais istoriniais įvykiais. Ant Žagarės piliakalnio stovėjo ne lietuvių kunigaikščio (Žvelgaičio), o kalavijuočių pilis. Tačiau hipotezė ilgokai egzistavo, nes jai nebuvo alternatyvos. Švenčionių krašto piliakalniai ir Rėkučių pylimas buvo išaiškinti tik XX – XXI amžių sandūroje.

Sukauptoji etnografinė medžiaga liudija: Želabai – buvę kunigaikščio Žvelgaičio valdos. Tokią prielaidą grindžia Želabų kaimynystėje atrasti archeologiniai objektai, lietuvių genties teritorijos ir gynybinio paveldo kontekstas. Minėtoji prielaida derinasi su Henriko Latvio kronikos ir lietuvių genties gynybiniu kontekstu bei vietovardžio „Želabai“ kilmės ištakomis.

Nuorodos

1. Гарбуль, Алесь, Скарбы сівых валуноў. Паставы, 2002, p. 64. 
2. Laurinkienė, Nijolė. Senovės lietuvių Dievas Perkūnas, Vilnius, 1996, p. 33–43.   
3. Basanavičius, Jonas. Rinktiniai raštai. Paruošė D. Krištopaitė, Vilnius, 1970, p. 175–186.
4. Karmonas, Antanas. Istorijos mįslės, Utena, 2001, p. 348.
5. Bilkis, Laimutis. Ignalinos krašto žemės kalba internete, Mūsų Ignalina, 2013–05–28.
6. Karmonas, Antanas. Užmirštas Vincentas Miškinis, Utenis, 2006–01–30.
7. Merkys, Alfonsas. Strūnaičio bažnyčios istorija, Trakai–Vilnius, 1997, p. 27.
8. Informacija iš Vikipedijos ir enciklopedijų.
9. Semėnas, Vidas. Nauji archeologiniai paminklai Švenčionių ir Ignalinos rajonuose // Baltų archeologija, Vilnius, 1994 m. rugpjūtis, Nr. 2.
10. Baranauskas, Tomas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, Vilnius, 2014, T. 25, p. 832.
11. Bulzgis, Stasys. Senesnė už pačią Rygą – Žagarė, Šiaulių naujienos, 1996–07–10.
12. Sabaliauskas, Svajūnas. Žvelgaičio piliakalnis atskleidžia istorijos paslaptis, Archeologija, 2011–01–22.
13. Karmonas, Antanas. Istorijos mįslės, Utena, 2001, p. 316–317.
14. Grigalavičienė, Elena. Nevieriškės piliakalnis. Lietuvos archeologija, Vilnius, 1986, T. 5, p. 5288.