Kiekvienas bent kažkiek domėjęsis Švenčionių krašto istorija ir asmenybėmis, yra girdėjęs apie Aleksandrą Rymą. Jis daug gero yra nuveikęs šio krašto žmonių labui, tačiau buvo kuklus ir apie savo veiklą nieko nėra parašęs ateities kartoms. Todėl ir norisi apie jį kalbėti, pateikti medžiagą iš įvairių šaltinių (kurių nėra daug), kad A. Rymo nuopelnai nebūtų užmiršti.

Aleksandras Rymas gimė 1876 m. vasario 2 d. Polėkio kaime, Šiaulėnų valsčiuje, Šiaulių apskrityje. Mokėsi Mintaujos gimnazijoje, kuri priklausė slaptai lietuvių moksleivių Kūdikio draugijai. 1896 m. pašalintas iš gimnazijos aštuntos klasės dėl atisakymo prieš pamokas melstis rusiškai [1]. Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje apie Kūdikio draugiją rašoma, kad jos tikslas – mokytis lietuvių kalbos ir istorijos, ugdyti tėvynės meilę ir tautinę savivoką. Kūdikio draugija platino draudžiamą spaudą, palaikė ryšius su kitų vietovių lietuvių moksleivija. 1896 m. organizavo pasipriešinimą privalomam stačiatikių maldų skaitymui rusiškai, dėl to nariai buvo pašalinti iš gimnazijos; 1897 m. kai kurie jų priimti atgal [7].

Medicinos mokslus ėjo Odesos universitete, kur priklausė ir slaptai lietuvių Rūtos draugijai. Studijuodamas susipažino su šio krašto veikėju Zigmu Žemaičiu, su kuriuo tapo gerais bičiuliais ir glaudžiai bendradarbiavo. Apie tai liudija Z. Žemaičio 1928 m. išleistoje knygoje „Vilnius Lietuvai ir Lietuva Vilniui“ toks įrašas: „Brangiam jaunų dienų Draugui, aukštai gerbiamam Šventėnų krašto lietuvių švietėjui Ponui D-rui A. Rymui – autorius. 1929.IV. 5 d.“ [1].

Baigęs studijas dr. A. Rymas apsigyveno Vilniaus krašte. 1912 m. Valkininkuose įkūrė Blaivybės draugijos skyrių. Priklausė lietuvių mokslo draugijai [2]. Apsigyvenęs Švenčionyse, ne tiek žiūrėjo gydytojo praktikos, kiek lietuvių švietimo ir visuomenės veiklos reikalų. 1919–1929 m. Švenčionių gimnazijos direktorius, gydytojas, higienos ir zoologijos mokytojas [4].

Lietuvių švietimo „Ryto“ draugija Švenčionyse įkurta 1913 metais. Ją organizavo kun. Mikaila, felčeris V. Valiulis, A. Jurkėnas ir kiti. Iš pradžių jų veikla buvo rengti vakarėlius ir paskaitas, platinti lietuvišką spaudą, o vėliau ir mokyklų steigimas. 1924 m. ir nuo 1932 m. „Ryto“ draugijai sėkmingai vadovavo dr. A. Rymas. Jis buvo Šv. Kazimiero draugijos valdybos narys, Švenčionių „Ryto“ draugijos atstovas ir valdybos narys Laikinajame Vilniaus lietuvių komitete. Ryški jo veikla buvo ir Vilniaus krašto lietuvių Sanitarijos draugijoje. Jis buvo šios draugijos valdybos narys, nuo 1934 m. – vicepirmininkas, o nuo 1938 m. – pirmininkas [1].

1940–1944 m. dr. A. Rymas vadovavo Švenčionių ligoninei, įsteigė medicinos seserų kursus. Ligoninės darbuotojai jį pažinojo ir gerbė kaip teisingą, principingą ir jautrų vadovą, nesavanaudį gydytoją [2]. Dr. Aleksandras Rymas buvo ryški ir šviesi asmenybė. Jo visuomeninės ir kultūrinės veiklos nuopelnai žymūs visame Švenčionių krašte. Su meile ir dėkingumu prisimena ir Ignalinos, ir Švenčionių kraštų vyresniosios kartos žmonės, nes visiems, kurie į jį kreipdavosi, jis rasdavo laiko ir padėdavo, patardavo [1].

Dėl lietuviškos veiklos lenkų administracija jį baudė kalėjimo bausmėmis, suiminėjo, trukdė gydytojo praktiką. Jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą  A. Rymas pradėjo medicinos bei higienos klausimais rašyti spaudoje: „Lietuvos Ūkininkas“, „Vilniaus žinios“, „Lietuvos žinios“ ir kt. [4].

Daktarą A. Rymą verta vadinti Švenčionių krašto patriarchu. Kaip dr. Jonas Basanavičius nepasitraukė į Lietuvą Želigovskio kariuomenei užėmus Vilniaus kraštą, taip ir Rymas, 1939 m. grąžinus dalį Vilniaus krašto Lietuvai, nepasitraukė iš Švenčionių, nors siena tarp Lietuvos ir Tarybų Sąjungos buvo čia pat, tiesiu spinduliu vos už 4 kilometrų. Jis neišvyko gyventi į Švenčionėlius kaip kiti veikėjai, o pasiliko su didžiąja apskrities lietuvių dalimi, kuri nepagrįstai buvo atskirta nuo Lietuvos ir laikinai priskirta Baltarusijai [1].

Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, dr. A. Rymas buvo suimtas ir neaiškiomis aplinkybėmis mirė, spėjama, Lukiškių kalėjime 1945 m. Palaidojimo vieta nežinoma [2].

Stasys Kadzevičius laikraštyje „Žvaigždė“ apie Aleksandrą Rymą rašė, kad „atsižvelgiant į jo nuopelnus visam Švenčionių kraštui, būtina dabartinės Adutiškio gatvės atkarpą nuo Laisvės aikštės iki Vidžių ir Naujosios gatvių sankryžos pavadinti dr. A. Rymo gatve, o naujai statomą ligoninę pavadinti jo vardu. Tai būtų geriausias jo veiklos ir atminimo įamžinimas mūsų mieste šiuo reikšmingu mūsų tautos atgimimo laikotarpiu“ [3]. Deja, minėta ligoninė taip ir nebuvo pavadinta jo vardu. O gatvė, tik ne minėtoji, tačiau taip pat miesto centre, buvo pavadinta A. Rymo vardu ir taip vadinama ligi šiol.

Atgimimo sąlygomis mokytojo S. Kadzevičiaus, gydytojo B. Jablonsko paraginta Švenčionių miesto žmonės sukaupė lėšų ir buvo įgyvendintas sumanymas pagerbti ir įamžinti A. Rymo atminimą. 1990 m. rugsėjo 29 d. Švenčionių kapinėse buvo pastatytas ir pašventintas paminklinis akmuo – kenotafas [2]. Tą dieną neįprasta gedulinga procesija su kunigu priekyje, bet be velionio karsto, ėjo pagerbti kapo, kurio nėra. Minėtas kenotafas yra dešiniajame senųjų Švenčionių kapinių kampelyje, šalia nepelnytai užmiršto šviesuolio A. Rymo žmonos kapo.

Literatūra ir šaltiniai:

1. Juodagalvis, Jonas. Švenčionių kraštas. – Vilnius, 1996. – 175, p. 93–95.
2. Juodagalvis, Jonas. Švenčionys: dvaras-miestelis-miestas. – Vilnius, – 2001. – 168, p. 132.
3. Kadzevičius, Stasys. Likimas lėmė sunkią dalią // Žvaigždė. – 1989 rugpj. 26, Nr. 104 (5724).
4. Lietuvių enciklopedija. – JAV, 25 t., p. 293.
5. Švenčionių kraštas, 2021 m. vasario 13 d. [Fotografija].
6. genocid.lt/Statiniai_Vietos/Paminklai/nuotraukos/Svencionys/svencioniu07_d.htm
7. vle.lt

Parengė: Asta Podnebesnova (Švenčionių RSVB), 2024