Šiuos atsiminimus parašė vilnietė Palmira Džervienė (Steponėnaitė). Ji gimusi Švenčionių rajone, netoli Adutiškio esančiame Jakelių kaime. Adutiškyje baigė dvi klases. Yra gyvenusi trejus metus Trakuose. Šeštą klasę pradėjo lankyti tuometinėje Vilniaus Antano Vienuolio vidurinėje mokykloje (dabar – Vilniaus Antano Vienuolio progimnazija). Nuo tada gyvena Vilniuje. Baigė Vilniaus Technologijos technikume chemiko-analitiko specialybę, paskui – chemijos studijas Vilniaus universitete. Tris dešimtmečius dirbo pagal specialybę chemike inžiniere energetikos sistemoje. Vėliau, susiklosčius aplinkybėms, teko 23 metus dirbti buhaltere. Vilniuje iš pradžių gyveno Universiteto gatvėje senamiestyje, vėliau – Žirmūnuose, dabar – Užupyje.
2023 m. parašytuose atsiminimuose pasakojama apie vaikystės dienas 7-me XX a. dešimtmetyje.

Prisimenu, kaip su broliu vis prašėme tėvų broliuko ar sesutės, kol pagaliau pažadėjo. Kai sužinojome, kad bus, iškart pradėjau siūti jai naujagimio kepurytę. Ir nesvarbu, kad ji negalėjo nešioti, nes kepuraitė buvo per maža, tinkama tik lėlei. Juk man tada tebuvo vienuolika, o broliui – devyneri. Sesutė Jūratė gimė Vilniuje 1962 metų gruodį, likus savaitei iki Kūčių. Buvo laikmetis, kai po vaiko gimimo mamai teko į darbą išeiti vos po kelių mėnesių. Tokiu būdu sesės auginimas ir auklėjimas teko mums – vyresniems vaikams. Kartais net graudu ir pavydu buvo, kad kiti vaikai galėdavo ilgai žaisti, eiti į kiną, nevaržomi laiko, o čia buvo atsakomybė. Manų košę išvirti mokėjau puikiai. Tėvai dirbo universitete ūkinius darbus, todėl ir gyvenome senoje Universiteto gatvelėje. Ir ne tik gyvenome, bet ir bendravome su vaikais, kurių tėvai buvo aukšto išsilavinimo, vėliau tapę visuomenei žinomais žmonėmis (lietuvių kalbininkas, prof. Zigmas Zinkevičius, Tarvydas ir kt.).

Pagrindinė mūsų žaidimo vieta buvo dabartinės Prezidentūros kiemas, kuriame dabar tiesiamas raudonas kilimas žygiuojant pro garbės sargybą. Tada kiemo centre buvo apvalus fontanas, (rodos, berniukas su žuvimi), kurį supo keturkampio formos raudoni takeliai (ten gi buvo Karininkų namai), o takelius juosė svarainių krūmai. Jie mus džiugino, kad žydi rausvais gražiais žiedais, o sulaukę ragaudavome labai rūgščių geltonų obuoliukų. Kartą kokių trejų metų sesė, uostydama svarainio žiedą, įtraukė į nosį žirniuką, ir teko ją vežti į ligoninę Subačiaus gatvėje, kad jį ištrauktų. Aš laukiau kieme, o ji taip verkė, kad garsas sklido pro ligoninės langus, kol ten stovėjau. Iki dabar prisimenu tą laukimo jausmą.

Kur dabar per ceremonijas renkasi gyventojai, buvo Kutuzovo aikštė [dabar – S. Daukanto a.], kuri mus traukė dėl ten augančių kaštonų. Tai buvo mūsų pinigai, kai žaidėme „parduotuvę“. Kuo daugiau kaštonų, tuo daugiau pinigų.

Šitame kieme, kairėje nuo fontano, dar buvo pastatas su kolonom. Jame veikė sporto salė. Ten fechtuotojai, apsirengę baltais kostiumais ir su veidus dengiančiais šalmais, fechtuodavosi špagomis.

Dabartiniame Prezidentūros kieme susirinkdavo mamytės su mažyliais ir vežimukais. Tikros mamytės man sakė, kad mano rankos auksinės, ir kad sesė man atsidėkos, padėdama auginti mano vaikus. Deja, taip nenutiko…

Antrame kieme buvo daug medžių, tarp jų – takeliai ir daug statulų. Ant žemės išsikasdavome po kauburėliais šampinjonų, kuriuos namo parsinešę išsikepdavome keptuvėje. Ten taip pat buvo nedidelis fontanas, visas apaugęs baltomis kvepiančiomis pakalnutėmis. Tie fontanai retai būdavo paleisti. Šalia stovėjo pavėsinė iš medžio plaušų pintomis sienomis. Ją vadinome „besetka“. Ten slėpėmės nuo lietaus. Mamytės mėgo ten sukti lanką ant liemens, kad greičiau atsistatytų, padailintų figūrą.

Kristijono Donelaičio statula buvo pagrindinė slėpynių žaidimo vieta, o universiteto kiemai visi buvo išnagrinėti iki siūlelio. Mes ten užkasdavome žaisliukus, uždengdavome stiklu, tai buvo mūsų slėptuvės amžiams – „sekretai“. Tais kiemais mes išlįsdavome į dabartinę Pilies (tada – M. Gorkio) gatvę. Ten buvo blyninė, kurioje mes už tėvų paliktus pinigėlius valgydavome blynus ir gėrėme kompotą. Kaip dabar prisimenu, kainos buvo nuo 16 iki 32 kapeikų. Ir toliau „varydavome“ į Bernardinų parką (tuo metu – Jaunimo sodas). Oi, ir kiek ten buvo visokių užsiėmimų – žaidimai su kauliukais, kuriuos galima buvo tiesiog gauti pažaisti ar išsinuomoti. O sūpynės, karusėlės lėktuvuose, džiaugsmo – iki kaklo ir daugiau. Statula su trim drambliukais ir „Vasaros“ kino teatras.

Sesė visus praeinančius šaukdavo: „Laba, laba”, nes jai labai patiko, kai kas nors ją kalbindavo. Neaplenkėme ir Vilnelės, kurioje maudėmės be jokios baimės, o kitoje jos pusėje lipdavome į kalną smėlio taku, nors tai buvo fiziškai sunku. Kartą radome pribirusių monetų, kurios tuoj pat buvo panaudotos mūsų „restorane“ – blyninėje skanukams, saldiems kringeliams nusipirkti.
Vėliau išsikėlėm gyventi į Žirmūnus.

2023 m.