J. Skruodys gimė 1882 09 07 Brizgių k., Onuškio vlsč., valstiečių šeimoje. Mokėsi Onuškyje, vėliau Mintaujos gimnazijoje, kur priklausė slaptajai Kūdikio draugijai. 1896 m. buvo drauge su kitais iš gimnazijos išmestas už atsisakymą rusiškai melstis. Jau suaugęs įstojo į Vilniaus kunigų seminariją ir 1907 m. gavo šventimus. Tais pačiais metais buvo paskirtas Svyrių vikaru, o vėliau perkeltas į Ašmeną kapelionu, kur susikirto su stačiatikiais dėl unitų. Už tai buvo perkeltas į Šalčininkėlius, o vėliau į sugudėjusią Ikazanę, kur pastatė bažnyčią. Būdamas tiesaus, bekompromisio būdo, Skruodys turėjo įvairių konfliktų ne tik su kitataučiais, bet ir su tautiečiais. Pirmojo pasaulinio karo metu Kaukaze rūpinosi lietuviais tremtiniais. 1918 m. grįžo į Lietuvą ir buvo vyskupo J. Matulaičio paskirtas Vilniaus kunigų seminarijos profesoriumi. Čia jis skaitė katechetikos ir lietuvių kalbos kursą ir kartu mokytojavo Vilniaus lietuvių Vytauto Didžiojo gimnazijoje. 1920 m. J. Skruodys dar dėstė Lietuvių mokslo draugijos aukštuosiuose kursuose etikos, religijų, istorijos ir kitus dalykus.

Vyskupui Jurgiui Matulaičiui pasitraukus, 1925 m. J. Skruodys, kaip lietuvis, buvo atleistas iš Vilniaus universiteto teologijos fakulteto dėstytojų. 1925 –1932 m. J. Skruodys Švenčionių Lietuvių gimnazijoje dėstė istoriją ir lietuvių kalbą, vadovavo „Ąžuolo“ kuopelei. Joje buvo nagrinėjama lietuvių literatūra, mokinių savarankiška kūryba, rašomi ir skaitomi referatai, mokoma vaidybos.

Be tiesioginių pareigų prof. Jonas Skruodys dirbo įvairiose Vilniaus krašto lietuvių draugijose. 1922 m. su kitais steigė šv. Kazimiero draugiją, buvo jos vadovybėje, 1924 m. dirbo Vilniaus Lietuvių Laikinajame komitete, 1922–1925 Blaivybės draugijos valdyboje, 1926 m. išrinktas Švenčionių „Ryto“ draugijos pirmininku, jaunimo organizacijos jį buvo išrinkusios garbės nariu, o vėliau garbės pirmininku.

Prof. J. Skruodys buvo nepaprastai atsidavęs savo tautai, karštai mylėjo ir vertino paprastus šio krašto žmones. Dėl lietuviškos veiklos ne tik iš profesoriaus pareigų buvo atleistas, bet ir tremtas dirbti į nelietuviškas parapijas. Nemėgęs lietuvių Vilniaus arkivyskupas Jalbžykovskis norėjęs Skruodį ir iš Švenčionių iškeldinti, bet šis surado teisinį pagrindą Vilniaus kurijai paprieštarauti, kad galėtų čia likti dirbti „Ryto“ išlaikomojoje gimnazijoje.

Kur kas vertingesni jo moksliniai darbai, kurių jis nemažai parašęs įvairiais klausimais, jo skaitytų paskaitų kursas. Daugumą jų išleido Lietuvių mokslo draugija. Praėjo daug metų kai J. Skruodys rašė, todėl dabar jo knygos užmirštos, randamos antikvariate. Jis parašė 22 knygas, o spaudai buvo paruošęs dar kelias. Paklausi buvo „Laikymosi ir elgimosi taisyklės“, įdomi eiliuota knyga (270 psl.) „Auštras“ – panaši į suomių epą „Kalevala“. Tai keturiolikos giesmių mitologinė poema apie senovės lietuvių valdovą – Saulės sūnų Auštrą. Būdamas pedagogu, matė, kaip trūksta lietuviškų vadovėlinių leidinių: „Religijos mokymo metodika“ (1920), „Etika“ (1920), „Religijų istorija“ (1920), „Tikyba“ (1921), „Tarptautinė teisė“ (1921), „Politikos ekonomija“ (1923), „Teisės filosofija“ (1923), „Lietuvių kalbos senumas“ (1932).

Būdamas „Ryto“ draugijos pirmininku J. Skruodys labai rūpinosi lietuviškų mokyklų darbu kaime, skatino mokytojus rinkti tautosaką, saugoti mūsų kultūros paminklus. Vasarą, atostogaudamas netoli nuo Švenčionių, nenuilstamai rinkdavo tautosaką. Išspausdinta knygelė „Tautosaka“ (1929 m.) ir „Atminimai“ (I d. – 1923, II d. – 1924).

Po 1863 m. sukilimo buvo uždrausta lietuvių spauda, o už lietuviškų knygų platinimą caro valdžia knygnešius ištremdavo į Sibiro katorgas. Knygnešio darbas buvo pavojingas. Jaunas būdamas ne tik globojo knygnešius, kurie gabeno iš Tilžės, Ragainės ir kitų vietų lietuviškus laikraščius bei knygas, bet ir pats buvo nuvykęs į Rytprūsius parsivežti reikalingos rokiškėnams literatūros. Knygoje „Atminimuose“ pasakoja kaip keliavo per sieną su knygnešiais. Tai – bene vertingiausia knyga iš Skruodžio palikimo. Autorius pradeda nuo vaikystės akimirkų, o baigia gyvenimo kelio rinkimusi. Pasakojimas gyvas, žodingas, sklandus, paįvairintas kitų žmonių prisiminimais iš baudžiavos ir spaudos draudimo laikų, papročių aprašymais, padavimais. Rašydamas atsiminimus Skruodys nekėlė sau programinių užduočių, jam nereikėjo laikytis griežtų žanro reikalavimų, todėl pasakojama gana lengvai, mėgaujantis gamtos grožiu, žmonių išmintimi, atmintyje išsaugotais epizodais, susitikimais ar nutikimais.

„Atminimų“ kalba gyva ir turtinga. Kone kiekvienam požymiui ar veiksmui nusakyti autorius randa ne vieną, o du tris žodžius. Gausu išraiškos priemonių: retų sinonimų (eiti – liurbinti, gorinti, lauminti, tratėti, styrinti; valgyti – žebėti, purkuoti, tepėti), vaizdingų posakių, palyginimų (valgėme net ausis glaustydami; išlėpę lyg seni papurę krembliai; į kūną susikrės; eini kojas išrietęs lyg vėjo supūstas; liurbini, tartum kerėplas ir pan.).  O žemiau pateiktoje „Atminimų“ II d. ištraukoje, rodos, gyvas miško vaizdas, kiekvienas medis vis kitaip stovi, vis kitaip šlama: „Čia siuravo daug aukštų, lieknų pušų, sultingais storais drebančiais lapais epušių, aukštų pasakingų žemyn nusvirusiomis šakomis eglių, lyg žalčių karalienių; tolėliau pasipūtę stovėjo uosiai, klevai, vinkšnos; tarp jų iškilmingai tvaskėjo maumedžiai, mūsų šalies retenybė. Praslinkę keliolika žingsnių matome galingą skroblą, kurio nė lapelis nekruta, arti jo stovi grakšti guoba, jos dailūs lapai iš lengvo šlama, toliau augo mylimosios iš senų senovės gerbiamosios liepos; šaly jų stiepėsi svyruonėlis beržas, gluosnis, tolėliau matyt galingasis šimtametis ąžuolas, tikrasis mūsų miškų karalius.

Dvasininko ir pedagogo darbas padėjo Skruodžiui vykdyti dvi jo užsibrėžtos gyvenimo programos „Tikyba, lietuvystė, švietimas“ dalis – pirmąją ir trečiąją. Lietuvybės stiprinimas, regis, buvo jo grožinės kūrybos motyvacija, nes visi jo kūriniai giliai patriotiniai, žadinantys lietuvio pasididžiavimą savo kilme ir praeitimi. Skruodys išleido keturių dalių dramatizuotą pasakojimą „Dievakis“ (1922–1926) apie lietuvių protėvių kelionę nuo Gango iki Baltijos, dramą „Jogaila“ (1923).

Jonas Skruodys – tauri asmenybė, nors kaip dvasininkas buvo iš dalies apribotas įvairiais kanonais, privalėjo klausyti savo vyresnybės, bet apskritai jo būdas visus žavėdavo. Nors dėl asmeninių savybių amžininkai Skruodį vertino įvairiai, tačiau pripažino, kad jo tautinė veikla, dėl kurios ne kartą nukentėjo, prisidėjo prie tautinio atgimimo žadinimo, lietuvių kalbos plėtojimo, o kūrybiniais darbais skatino lietuvių tautos kultūrinę raidą.

J. Skruodys buvo silpnos sveikatos, po sunkios operacijos mirė 1935 m Vilniuje, būdamas 52-ejų metų. Tai buvo mylimas žmogus Švenčionių mieste. Jo kapas Švenčionių kapinėse puošiamas gėlėmis, kurios simbolizuoja jo mokinių dėkingumą už gimtosios kalbos mokymą.

Jono Skruodžio parengtos knygos

• 

• 

• 

• 

• 

• 

Literatūra:

1. Kadzevičius S. Po šaltu antkapiu – karšta širdis. Žvaigždė, 1990 05 16.
2. Kairiūkštytė, Nastazija. Lietuvybės kovų verpetuose. – Vilnius, 2009.
3. Maminskas. Kun. Prof. Jono Skruodžio jubiliejai. Švenčionys, 1932, p. 21.
4. Lapinskienė, Alma. Vilniaus lietuvių literatūra, 1920-1940. – Vilnius, 2008.
5. Umbražiūnas K. Vilniaus krašto rašytojas. Žvaigždė, 1970 03 21.

Parengė Švenčionių rajono viešosios bibliotekos skaitytojų aptarnavimo ir bibliografinio-informacinio skyriaus bibliografė
Asta Podnebesnova