Rūta Verkauskaitė, dabar gyvenanti Vilniuje, kilusi iš Širvintų rajono, Gelvonų seniūnijos Pasodninkų kaimo (vietiniu dialektu vadinamo Pasadnykais,) pateikia savo, atsiminimų apie šio kaimo žmonių kasdienybę, buitį, papročius.

PRISIMINKIME. 1960 – 1970-ieji
Vasario mėnuo: Gaspadorystės darbai

Ale gi greit prabėgo laikas. Rodos, seniai čia Kalėdos ir Nauji Metai buvo, o jau vasario antra pusė. Pradžioj mėnesio apie grabnyčias šaltelis paspaudė ir pustynė buvo, kad dangus su žeme maišėsi. Mat, vilkų veselija…  Šitas mėnesis trumpesnis. Rytais jau nuo stogų varva, atodrėkis.

Gaspadinė, pirštą paseilindama linus verpia, dažnai nuo ratelio atsistodama, pečiuj malkas pataiso, puode viralą pamaišo. Gaspadorius gyvuliukus pašėręs ir pagirdęs užsilipa ant pečiaus snūstelėti valandžiukei. Prieš užsnūstant apgalvoja, kokio čia darbo reikėtų imtis? Taigi, posmą numigęs, lipa žemyn, eina į savo „staliarnę“, susirenka lentukes, saują cviekelių kišenėn susibėręs, grįžta trobon. Čia pielavoja, brūžuoja, kala: reikia špokines pataisyti, o gal ir naują sukalti. Greitai kovo mėnuo, parskris špokai, kitos paukštytės, kad jau turėtų kur perėti. Kiekvienon obelėlėn įkelti, pritvirtinti.

Punėj gardukai jau paruošti: tuoj karvytė apsiveršiuos, o avelė per šalčius „gėriukų“ atsivedė. Kad mažuliukai nesušaltų, teko ją trobon atvesti ir virtuvės kerčioj atitverti. Čysta bėda su jom: iš dviejų, trijų savo vaikų – vieno nemyli ir gana! Tenka vargti, nemylimą gyvuliuką per „papuką“ girdyti. Kai jau kiek atšyla oras ir mažulėlį „atšiušina“, vėl išveda punėn.

Dabar pats laikas peržiūrėti pakinktus, sutrūkusias vadeles sutvarkyti. Patikrinti vežėčių stebules, drobynas, plūgą, akėčias. Pavalkai gal suiro. Paskui nebus kada, kai jau reiks į laukus važiuoti. Todėl, turint laisvo laiko, renka šikšnas, yla durdamas skyles „cyravoja“, taiso. Sekančią dieną eina su pieluke ir kirviu paširvintin: susiranda tinkamą ievos medį ir parsineša. Išmirko baloj, pečiuj iškaitina ir lenkia lanką. Varstotą turi iš seniau. Sulenkęs pašaly išdžiovina, žievę nuskuta, nudažo ir bus nebaisu, kad pilną vežimą prikrovus mėšlo ar šieno, sulūš lankas. Turi pasiruošęs.

Taip ir bėga dienos, mėnesiai, metų laikai… Vis darbai nesibaigia, vienas kitą veja.

Kovas

Kartais tarp žmonių pasklisdavo kalbos apie galimai būsiantį karą. Gal kas nors per radiją ar iš kitų girdėjo, gal laikraščiuose perskaitė. Tada ant pečiaus stovėjo maišas druskos, už pečiaus – didelė terba degtukų. Prisimenu, kad sudžiovindavo gerą pusmaišį duonos. Pergyvenę karus ir nepriteklių – būdavo atsargūs. Ką gali žinoti… Kai šnekos aptildavo, džiovintą duonytę karštam virale pamirkydami suvalgydavo.

O šiaip, pavasarėjant, jausdavosi pagyvėjimas: žingsnis spartesnis ir į lauką dažniau išeiti norisi. Ankstyvą kovo mėnesio rytą gaspadorius iš lauko atvėręs duris džiaugsmingai sušukdavo: „Ai, girdit! Špokus jau parskrida!!!”. Ir tada vis dažniau akys krypdavo į aukštojo uosio pusę. O va! Tas bjaurybė katinas jau drykt drykt ir lipa medžio kamienu aukštyn, į inkiliuką spoksodamas ir laižydamasis… Pašaly atremta stovėjo ilga kačerga tam “negadnėliui“ stimburin bakstelėti: “A, tu, bastyja! Pelių tau maža!? Da nepribambęs!” Gavęs niuksą į pasturgalį, rainys skuosdavo į daržinę slėptis. Tik ar gaudys jis peles, nežinia: gauna šviežio pieno ir dar lašinių kąsnelį…

Diena jau daug ilgesnė. Kai rytais prabundi, švinta. Nusižiovavusi pati klausdavo gaspadoriaus, vaikštinėjančio po aslą: “Kažna, kiek dabar valandų?”. “Adynikus in pinkių, a minutnykus in vienuoliktas” – atsakydavo šis. Aišku, kad be penkių minučių penkios…

Gėriukai paūgėjo, karvytė gražią telyčiukę atsivedė: buvo krekenų, iš kurių šeimininkė makaronų pridarė ir sudžiovino, skanią bulbinę košę su jomis pietums kepė. Meiteliokas dar šalteliui spaudžiant irgi sutvarkytas: lašiniukai, kumpiai jau sūrėjasi, dešros kybančios prie pečiaus jau apdžiūvusios. Neužilgo reikės užkurti rūkyklą ir išrūkyti mėsytę. Valia Dievo! Velykoms bus ką ant stalo padėti! Vištytės irgi jau pradeda kiaušinius dėti, reiks pridažyti daugiau, gal kas užeis, tai reikės duoti.

Gaspadinė vis pašluoja, dulkes pavalo, surenka žlugtą: kad paskui prieš didžiąsias šventes valantis, tvarkantis, darbai nesupultų krūvon. Apžiūri visus podėlius: ar liko džiovintų mielių, razinkų, gvazdikėlių ir kitokių prieskonių. Jeigu nėra ko nors, užsirašo ant popieriuko: kai eis į krautuvę, kad nepamirštų.

Duos Dievulis, sulauksim ir Velykų! Tik jau saugok Dieve, kad nors tik nebūtų karo!  Ištarę tai, žegnojasi, sukalba poterius ir keliasi. Gyvuliukai laukia.

Senesnieji laikai, balandžio mėnuo

Ale gi ir greit lakia laikas. Risčios. Va, jau Dėkui Dievui, Velykų sulaukėm. Pavasaris su kožna diena vis linksmyn, gražyn. O prieš Šventas Velykas darbo tai jau daug: ir apsišvarint, ir pyragų prikept, ir kiaušinių pridažyt… Vištelės jau deda kiaušinius. Daugiausia jaunykliukės, senės ir tos neatsilieka. Tik vis dažnai prisieina padaboti: viena senė višta įprato kiaušinius lesti. Kai tik jos „tavoriška“ atsisėda gūžton, toji jau stovi šalia ir laukia… Reikės būtinai žvyro atnešt ir atšlaime pripilt, kad galėtų pasikapstyt ir sau reikalingų medžiagų palesioti. Gaspadinė kamaroj, po girnom laiko seną suskilusią puodynę prikrautą kiaušinių lukštų, patrupina jų kartais savo raibosioms.

Pridažiusios Didijį Šeštadienį kiaušinių, „kvarbos“ palieka ir Atvelykiui: dar nusidažys keletą kiaušinėlių…

Štai ir atėjo toji, ilgai lauktoji Didžioji Kristaus Prisikėlimo šventė! Šeimyna sukyla dar prieš gaidžiagystę: iškūrenamas pečius, greitai apsirengiama švariais rūbais ir skubama ankstyvųjų Šv. Mišių: valgį pašventinti, švęsto vandens parsinešti. Namuose – šventė: sotus ir gausus stalas. Linksma! 

Rytais jau anksčiau švinta, o vakare – vėliau temsta. O gi paukštelių čiulbėjimas – net grynčion eiti nesinori, ypač kai saulytė žeme ritinėjasi. Gražumas neišpasakytas! Žinia, kartais naktimis pašalvena ir sniegelis iškrenta, bet dieną vėl greit ištirpsta, pranyksta. Nėr ko norėt – tegul išsisninga, šalnelos žemę sugniaužia – žiema tegul išsidurniuoja, kad paskui stotų pagada ir sodams žydint obelėlas žiedelių šalteliai nenukundžiotų…

Kaimynai rečiau beužsuka, nebent kokiu nors reikalu. Kiemuose girdisi kalant, stuksint, pielavojant. Visi ruošiasi pavasario darbams, sėjai. Gaspadinė ties namo suspara didelį kiaurą bliūdą pripilusi žemių, rasodą pasėjo ir žagarais apkrovė, kad vištos „neišmaudytų“ pasėlio. Ant pečiaus košikėliuose „spieškos“ bulvikės, ana va, kokius diegus išleidusios. Greit sodins į sukastą ežią, kad greičiau šviežių galėtų „pasikrapštyti“.

Tuoj tuoj pasipils žaluma, laukai užsiklos pienių kvapniu geltoniu… Vesim karvutes į ganyklas, šviežios žolytės paragauti. Ir lakstys, šėlios žalosios ir juodmargės, gaivų laukų vėją ir šviežios žolės kvapą užuodusios, iš tamsių „punių“ išėjusios ir saulutę išvydusios!

Atėjo labai lauktas pavasaris!

Pavasaris įsibėgėjo. Gegužė

– Ai, tu Dievuli mano! Tai kad darbymetė! Tai kad dienos stačiai tirpte tirpsta, nėr kada net rankų praskirt! Bulbelas jau pasodinta, ale gi kur tų darbų pabaiga? Ir lauke ir grinčioj: reikia rasodą, kur didesnė prarauti ir vagelasnan susodint, čia jau laikas mažą telioką buza pagirdyt, o šitas paškuda be piršto sriaubti dar nemoka! Čia jau pečius baigia išsikūrenti, reikia puodus žarijom apžerti. Ir perekšlė višta savo gūžtoj ant kiaušinių sėdėdama pradėjo kvaksėti: laikas palesinti, kiaušinius šiltu apklotu pridengus, kad šieji neatšaltų. O ir pas gyvuliukus ganyklon reikia lėkti, pagirdyti, pamelžti. Visą dieną skubi, bėgi, darbai vienas kitą veja… Norisi dar kokį gabalą audimo paaudėti: varstotą tik atšilus orams gali trobon įnešti, žiemą nepaausi, gryčioj šalta, o šaltais vakarais gali tik susiverpti vilnas ir linus, kad būtų ataudams.

Kai sutemsta, ateini į namus, pavalgius vakarienę atsisėdi galustalėn su rožančium rankose. Majava. Ir žiūri pro langą. Tai gražumas, tai Dievulio duota žmonėm! Daržely tulpės, narcizai, o už kamaros alyvos jau sužydėjo. O jau obelelas kad apsipylusios žiedais! Grūšelas jau pačios pirmos, anksti nužydėjo. O kad jau kvepia – kvėpuoji tuo pavasario žiedų kvapu ir atsidžiaugti žmogus negali!

Sukalbi „Tėve mūsų“, „Sveika Marija“. Klausaisi vakaro ir ateinančios nakties garsų. Diedelis apsilpo: vis pakosėja, dažniau prigula ant pečiaus, sako pavargsta… Dievuliau brangus, kad tik nelikčiau viena! Ką tada reikėtų daryt? Kiek sakiau, nerūkyk tos savo pypkės! Tai argi klauso? Žiūrėk, prisėda ant vagos ir papsi. Jau šiemet tabokos tikrai nesodinsiu! Sudek ana kur! Žinia, pavasarį visiem slobna. Valia Dievo, tuoj svogūnėliai išlįs, ridisiukai paaugs, pripjaustysiu su smetona; atsiras rūgštynių, tai puodan su rūgštyniene gabalą rūkyto kumpio įmesiu. Atsigaus mano žmogus. Visgi pavasarį sunkiai dirbti reikėjo: kol mėšlus išvežė, dirvoj iškratė, kol užarė viską.

Taip mintyja gaspadinė, tyliai rymodama ir pro langą žvelgdama į žydinčius pienių laukus. Paskui atsidūsta, persižegnoja ir eina gultis, nors mažumėlę poilsio, nors trumpam bluostą sudėti. Naktis labai trumpa, tuoj žiūrėk ir gaidys užgiedos… Rytas. Vėl darbai: ruoša, daržai dar nebaigti sodinti…

Birželis: darbai darbeliai, vargai vargeliai…

Tik rodos akis užmerkei, o jau pradeda švisti. Gaidys kelintą giesmę gieda. Nėr kada, reikia keltis. Pirmiausia pas karves, kad pamelžtas pienelis kiek atvėstų prieš nešant pieninėn. Grįžti iš jos su seperuoto pieno bidonėliais ir skubiniesi: kiaules pašerti, vištas palesinti, prieš tai pečių užkūrus. Greit paruoši puodus, ko kalviak pietums sumįslyji. Žiūrėk, tuoj brigadierius su motociklu atbirbės kolchozan varyti. Prieš tai dar kokį metrą kitą burokų vagą paravi… Žolė auga kaip ant mielių!

Jau ir šienapjūtė čia pat! Anksti rytais visas kaimas žvanga: gaspadoriai dalges plaka, paskui nebus kada.

Kol šienelį suglobstai, kiek darbo, kiek vargo ir kiek prisinervuoji! Gerai, kai orai išsipagadija, tada suveži sausą, kvepiantį pašarą gyvuliams. Bet pasitako, ir neretai, kad diena regis graži, saulytė žeme ritinėjas, o žiū, staiga iš pietvakarių pusės dangus patamsėja, griaustinis pradeda murmėti. Tada puoli į ganyklą karvėms lenciūgų nuo ragų nuimti, o tada risčios prie šieno, kad iki lietaus suspėtum į kopkas sukrauti. Ypač blogai, kau užlyja pavartytą šieną. Grįžus iš kolūkio darbų, net pavalgyti nėr kada. Sugriebę lašinių ar dešros ir duonos kriaukšlelį prie savųjų kopkelių vežimai darda. Vežti baigi jau naktį, mėnuliui šviečiant… Kitaip negali, tiek vargo padėta, kol paskirtą pievos normą nusišienauji, kol išdžiovini. Gerai, kam pasiseka su arkline kasarka nusišienauti: jų darbai vyksta greičiau.

Alia gi ir bėdų negana! Anundy teliokas apsirgo: guli, nesikelia, buzelos gert nenori. Veterinorius buvo, vaistų suleido, Gliaubero druskos sugirdėm. Niekas nemačyjo, prisiėjo užkast… Kų darysi, taip Dievulis davė. Mažas da buva, o va, susiedijoj karvė krito. Dobilų su rasa apsiėdė, išpūtė, laiku nepamatė ir… gatava. Čia tai žmanėm bėda!

O naktys vasarą ne visada ramios: žiūrėk, pradeda žaibuoti, griaudėti. Šeimyna keliasi iš patalų ir laukia griausmo pabaigos. Senesnieji meldžiasi, debesį žegnoja…

O čia dar kaimynystėj pagrabas: jauna mergiotė … Būk tai apsinuodijus mirė. Tai vakare renkasi kaimynai: pasimelsti, pagiedoti, tėvus užjausti. Neduok tu, Dievuli, kai tėvams vaikus laidoti prisieina! Guli tokia graži, baltai pastrajyta, su baltu nuometu… Tokiam gražume, kai viskas žaliuoja, žydi ir tokioj jaunystėj: žemėsnan gultis reikia. Šneka žmonės ir taip ir kitaip… Tik ar tai svarbu? Mat, jau kiek Dievulio atmatuota… Kavos (laidos) trečion dienon. Jau tokia mada anų rozų buvo: prieš leidžiant grabą duobėn, būtinai atkelia dangtį ir artimieji dar kartą atsisveikina, mergiotės ant baltos suknelės rūtų lapelių pribarsto … Ant žalabnų pietų tai musėt nedaug kas eis, nėr kadu, darbai vienus kitų vejasi…

Vėlai vakare pareini namon, insipyli pieno, su duona ar bulka užvalgai, persižegnoji ir gulnies patalan, kad nors mažumėlę nusnūstum. Gerai jeigu naktis rami, bet vasarą neretai naktį debesis griausdamas užeina. Žaibuoja, trankosi. Tadu jau ne miegas. Kelia gaspadoriai visą šeimyną: „Kelkitės, nemiegokit. Griaudžia.“ Būdrauja visi, kol dangumi tolyn nugriaudžia. Bet dažnai vienas nuslenka, o kitas vėl grūmodamas artinasi. Taip ir ateina rytas, praėjus nakčiai be miego, be mažumėlės poilsio.

Rytą gaivu, rasa didelė ir daržams labai gerai, kai palyja. Tada jau skubinies ravėt, kol rasa nukris ir lankoj šieną vartyt, kopkosnan dėt, paskui vežt.

Oi tu, varge, vargeli… Dirbi žmogus, dirbi, ale kiek gi tos naudos? Viskas susinaudoja, pamažėl ištirpsta. Tik tiek, kad su kožnais metais vis daugiau kupron traukies…

Greitai vasara praeis, varganą žemdirbėlį darbais skubindama. Paliks jį nušienautoj pievoj; ataugusiame atole; sodų takeliuose; gryčioj užustalėje duoną beraikantį arba su rožančiumi rankoje; laukų pilkuose arimuose bestovintį… Trumpai pasidžiaugti nudirbtais darbais, trumpomis poilsio minutėmis…

Ir ausyse suskamba sena daina: apie sodietį ir vyturį. Jie abu: vienos, pilkos lino drobės spalvos…

Kai būna pagada, savaitgaliais jaunimas gegužinėn renkasi. Dieną lygioj pievelėj aptveria berželiais, atneša suolų, muzikontui kėdę ir vakare renkasi pasilinksminti. Toli girdėt muzika, dainos. Klausosi senesnieji sugulę pataluosna tų garsų. Tik va, mergiotės ėmė spiegti, aptilo armonika: vėl berniokai susimušė! “I kakio čia vealnio drunčytis? Gražiai sau pavakarotų, ale nie! Mat, arielkos išgeria, tadu ir piktumus ima” – mintyja senas gaspadorius. Atsimena, kad senais, Smetonos laikais, kavalieriai eidami vakaruškosna, jeigu būdavo kiek nugėrę, svogūno užkramtydavo, kad arielkos kvapo nesijaustų… Piauny, keiksis rytoj pieninėj tie, kurių budinkai netoli tos gegužinės: tvorų štankietai išlaužyti, tvoros išgriautos, daržai išmindžioti… “A, sudeg anas kur…!” – apsisuka ant kito šono ir atsidusęs užmiega. Naktis labai trumpa.

Su tomis mintimis ir užsnūsdavo gaspadorius. Neilgam … rytas jau čia pat.

Liepa: Broliai miegantys – „myžniai“, vidurvasario kaitra, darbai ir rūpesčiai

Viduvasaris. Rodos, šienelį laimingai susivežėm: lietaus beveik nemačiusį, kvepiantį, sausą, daržai apravėti, daržovės ūgtelėjusios, piktžoles praaugusios – galėtum ir snūstelėti pietų miego apie gyvuliukus vidudienį apėjus. Rugiapjūtė dar po kelių gerų savaičių. Ale, kur tau! Prinoko serbentai, reikia nuskinti, o tai pradės tuoj byrėti, o ir vištelės pasistiepusios nuo šakelių lesioja uogeles. Pats laikas „prisismožyti“ emaliuotus kibirus uogienių žiemai. Dar kokią dieną norėtųsi į mišką ištrūkti, pamėlyniauti, vėliau, kai jau pradės obuoliai ir kriaušės byrėti, pabrukniauti. Kokia gaspadinė, jeigu žiemai nepripildo emaliuotų kibirų, puodų ar puodynių įvairiausių uogienių; antraip, ypač per pasninką, nebus ko šeimynai paduoti… O beuogaujant randi ir grybų. Tai gardžios grybienės bus pietums!

Po liepos 10-sios vis dažniau palynoja. Mat, Septyni broliai miegantys. Daržams tai labai reikalingas tas lietutis, tik kad per daug neįsilytų, o tai viskas patyžta ir bulvelėms negerai: gali pradėti pūti. Kai ateis laikas rugelius pjauti, vėl labai reikia kad saulytė gubosna sustatytus pėdus džiovintų ir sausus javus klaiman suvežtume. Žinia, norėtųsi, bet Dievulis visada „suparėdkavoja“ savaip…

Viščiukai paūgėjo, jau matyti, kurios bus vištytės, o kurie gaidžiukai: šitie tuoj giedoti pradės. Kartais ir labai į vištytę panaši, meiliai kalbinama, ima ir užgieda… Perekšlė vis dažniau užkudakuoja: tuoj mes savo šeimyną, bus daugiau rūpesčio, kol suglobosi…

Paršiukai irgi jau didesni, ėda gerai. Pradžioj gegužės parsivežėm iš Ukmergės turgaus, kainavo nepigiai. Bėda kai apserga mažučiai. Prašai veterinoriaus pamačės, o neduok Dieve, jeigu krinta! Tada nuostolio kiek apturi…

Daržuose gi, jau visko yra: bulbelas „spieškas“ jau pasikasam ir agurkėlių nusiskinam. O jau gardumas tų šviežių bulbyčių! Rytą sumuši „boikeloj“ sviesto, tai su maslionkom, dar krapų užsibarstai! Karštą dieną pasidarai šaltibarščių, pietums prisiverdi batvinių arba rūgštynių, į viralą įmeti gabalą rūkyto kumpio … !

Dievulio duotas laikas toji vasara: tiek visokių gėrybių duoda žmonėms mūsų Žemelė, Dievuliuko rankos laiminama.

Rugpjūtis: rūpestėliai, buitis

Dievuliau, kaip tas laikas neria pirmyn! Jau greit vasara baigsis. Kiek čia liko, savaitė kita ir rugsėjis. Jau laukan išėjus, rudeniu kvepia. Rugeliai nupjauti, pėdai sustatyti laukuose džiūna. Ale gi ir privargta žmonelių, paki nupjovė: stojo tokia kaitra, saulytė stačiai degina, dulkės akis graužia. O dar usnių pilni delnai, net rankas svilina. Dabar, kad Dievulis duos, dar pagada pasilaikys, išdžius gražiai pėdeliai, tadu klaiman susiveš. A jau po stogu, tai kult bus galima ir vėlai rudenį, kai visi darbai nusidirbs. Miežius tai kombainu daug kam nukūla: kombainistui duodi puslitrį, žmogus ir atvažiuoja arasnan, iškulia greit, ant ištiestų marškų išpila grūdelius, reikia tik svirnan, aruodan susinešt. Mažiau vargo. Kitas ir grūdėlių bunkery palienka, naktį susineši… Sakau: tai jau vygada žmonėm…

O rugius ir kviečius patys su spragilais išsikulia: kad kūlių būtų.

Dabar biškį daugiau laiko lieka ir pasilsėt. Apsiruoši, pietus pečiuj žarijom apžeri, obuolių pripjaustai blėton, kad žiemai kokį maišioką prisidžiovintum. Daržų ravėt jau nereikia, tik kartkartėmis kokią didelę balandą išrauni. Svogūnus gaspadinės jau nurovė, ant aukšto išdžiovins ir kokį spalio mėnasį supins kasas, pakabins netoli pečiaus. Paskui per žiemą ir nukrapštys visus – valgį begardindamos.

Tik labai atsipalaiduot negali, vis myslyji, ko dar nepadarei, kas dar mažnėtų  padaryt. Anundy, kad jų nogla, lapė atšlaiman atėjo, tai gaidį ir nunešė. Net šuva nepajuto ir nesulojo. Vaikai kai parvažiuoja iš miesto, džiaugiasi: mat, kvaraba buvo mušeika: be šluotos atšlaiman negalėjai išeiti. Rodos, gale arų su vištom kapstosi, o žiūrėk, jau ir čia… Tik sparnais daužo į šonus, gieda ir kerta. Škada gaspadoriams jo: gerai vištas vedžiojo, markatna, rytais negieda. Užsiauginsim kitą, gal nesimuš, o tai gaidys aršiau ir už šunį, tas nors savų nepuola, o šitas tai visus muša…

Vanagas irgi paskraido virš namų: girdi, kad vištos tik „girkt“ ir pasikavoja po serbentais. O viščiokai paūgėjo, jau maži gaidžiokai ir giedot pradeda. Vištyčių tai nedaug ir tos pačios, žiūrėk, užgieda. Bus per atlaidus mėsytės, vištienos! Taigi, vis langan pažiūri, ar neprašyta viešnia neatsirioglino…

Valia Dievo, šiemet obuolių nemažai yra – obuolienes verdi, pečiuj prikepi ir šiaip pagrauži: alyvni byra, minkšti, gardūs. Jau po Žolinės galima valgyti “žaliaukas”, o iki tol, žmonės sako, mamoms, kurios palaidojusios savo vaikus – nevalnia…

Rytais būna tokie tiršti rūkai lauke, kad anksti nuėjęs ganyklon, karvės ilgai nerandi… Dieną taip karšta ir dušna, kad pietų karvę pamelžus, let ne let prieš kalnelį namon pareini. Ganykla pakalnoj, prie upės, tai nors tiek gerai, kad su gyvuliukų pagirdymu bėdos nėr: kuolą iš žemės ištrauki ir pačios lekia prie girdyklos.

Jau pradedi mislyt, kaip čia atlaidams pasiruošti. Agurkus bačkelan užraugėm ir plytom prislėgėm, jau reikės ir alų po kokios savaitės daryt, kad iki Gelvaninės “išsivaikščiotų”, pas kaimyną, gyvenantį pamiškėj nueiti: “skystymėlio” užsiprašyti.

Varstotas dar grynčioj stovi, taigi dabar dažniau gaspadinė atsisėda paaudėti. Dar kaimynka labai prašė divoną išausti. Reikia skubintis, ataudų radosi, iki bulbakasio kad suspėti viską ką užplanavai išausti ir varstotą kamaron išnešti, nes prasidės didieji rudens darbai. Nebus kada!

Vis to rūpesčio, darbų netrūksta. Žiūri pro langą: už lango dar karšta rugpjūtė, jau už dienos kitos busilai išskris, paliks mus žiemai šalti vienus. Ore pamatęs plevenantį gelsvą obelies lapelį, sodietis giliai atsidūsta ir palinguoja galvą…

Vasara – pats trumpiausias metų laikas. Gal todėl, kad per darbus ir rūpesčius nepamatai to gražumo? O gal todėl, kad jis toks šiltas ir mielas, žmogui gerumą nešantis?

Rugsėjis, Atlaidai ir rudens pradžios darbų sūkurys

Rugsėjo pradžia – pasiruošimas didžiulei šventei: Mergelės Marijos gimimo dienai, mūsuose vadintai Gelvonine. Ji sutampa su visoje Lietuvoje gerai žinoma Šiline. Gelvonai taip pat šventa vieta.

Gelvonų akmuo su Marijos pėda įmūrytas Pliaterių koplyčioje. Vienas iš ankstyviausių šaltinių, aprašančių Gelvonų pėduotąjį akmenį, saugomas Lietuvos mokslų akademijos Rankraščių skyriuje. Tai išrašas iš Vilniaus vyskupijos konsistorijos aktų knygų – Vilniaus vyskupo Mykolo Slupskio 1670 m. atliktas žmonių, patyrusių stebuklus prie to akmens, protokolas.

Pasakojimas byloja, kad kadaise rudenį pėsčiomis iš Ukmergės į Vilnių ėjo pamaldi ponia, lydima tarnaitės. Ponia vyko į Švč. Mergelės Marijos gimimo šventės atlaidus pasimelsti ir prašyti dangiškosios Motinos pagalbos, kad pagydytų jos ligotas akis. Sutemus moterys pasiklydo, išsigando ir nežinojo, ką daryti. Auštant jos pamatė netoliese ant akmens stovinčią Mergelę Mariją. Regėjimui išnykus, keliauninkės priėjo prie akmens ir išvydo jame įspaustą pėdą su vandeniu. Nusiplovusi tuo vandeniu skaudamas akis, ponia pasveiko. Vėliau šioje vietoje buvo pastatyta koplytėlė, kurios sienoje įmūrytas stebuklingas akmuo. Viena jo dalis su pėda yra koplytėlės išorėje, o kita – sidabrinėje plokštėje – viduje. Ši vieta iki šiolei gausiai lankoma maldininkų, ypač per Švč. Mergelės Marijos gimimo šventę rugsėjo 8 d., vadinamą Gelvonine. Atvykusieji čia meldžiasi, prašo globos, sveikatos sau ar artimiesiems. Apie koplytėlę einama su procesija.
(Jolanta Stupelytė „Liaudies pamaldumo praktikos prie Gelvonų akmens su Marijos pėda ir Liukonių kryžiaus“ // Lietuvos lokaliniai tyrimai. Etnologija www.llt.lt 2009 06 01 p. 2–7).

Taigi, rugsėjo pradžioje mano sodiečiai gyveno šventine nuotaika: tvarkė namus („pabeliavodavo“ sienas, išmazgodavo ir išbalindavo firankas, žibalinę lempą išpuošdavo blizgančiais popierėliais, stropiai iš kampų, nuo lubų nubraukdavo voratinklius, iššluodavo kiemą, patvarkydavo šalia namo esantį gėlių darželį).

Dvi-tris dienas prieš pačią šventę virdavo, kepdavo, maišydavo, plakdavo… Iš kaimynų parsineštas avinuko kumpelis jau užmarinuotas su prieskoniais ir bidonėlyje nuleistas giliai šulinin. (Šaldytuvų anuomet neturėjo).

Mūsų namuose Gelvoninei mama kepdavo tokį senovinį tortą, vadinosi jis „ežiukas“. Iškepdavo biskvitą, iš kurio formuodavo gyvūno formą: su nosyte, letenėlėm ir su iš miltų, kakavos ir vandens iškeptais spygliukais. O koks nuostabus to tortuko skonis! Gal todėl, kad pertepimui naudojo virtų ir mėsmale sumaltų džiovintų obuoliukų „kremą“… (Tiesa, obuoliukai būdavo džiovinti „pečiuj“, t.y. duonkepėje). Vėliau jau nieko panašaus neteko ragauti.

Kepdavo sausainius, meduolius, uogiene arba varške perteptus pyragus; atlaidų dieną pečiuj troškinosi ėriena su bulvėmis, lėkštėje „rikiavosi“ kindziuko riekelės, ant stalo puikavosi ir ruginukės butelis (dėl visa ko bufete „savo eilės“ laukė ir valstybinė su vyno butelaičiu…).

Atlaidų dieną, po pietų gaspadinės jau žvilgčiodavo į kelią: gal jau grįžta šeimyna, vedina svečiais. Kažin, ar šiemet sulauksime giminių ar pažįstamų iš toliau atvykusių. O taip norėtųsi su visais susitikti, už stalo susodinti, pasišnekučiuoti…

Vakare, sutemus ir jau svečiams „apšilus“ uždainuodavo, prieš tai išėję į kiemą pasiklausyti, ar ir kaimynystėje dainuoja. Ir liejosi pro atvertus trobos langus: „Aš nuskinsiu žiedą, puikų astros žiedą…“, arba „Girdisi dainos, girdis toli...“. Kartais uždainuodavo ir tyliau: „Grįžki sese, išvežtoji, iš Sibiro dykumų. Grįžki sese, pavergtoji: gana šalti tarp ledų...“ O dainuodavo tikrai gražiai. Daug balsingų, mokančių gražiai užtraukti dainą gyveno mano kaime. Giedorių.

Kitos dienos pavakarę, išleidę svečius, nurinkdavo nuo lovų gražiuosius divonus, nuo stalų raštuotas staltieses, užtiesę prastesnėmis, kasdieninėmis, jau pradėdavo galvoti apie bulbakasį. Prašydavo Dievulio, kad duotų gerą, saulėtą orą, kad bulbytės sausos į kamaras, o vėliau į kapčius „subyrėtų“. Šeštadieniais pažvilgčioja Padubnyko pusėn. Iš miesto ruošėsi talkon vaikai parvažiuoti, tai kad puls visi vagosnan!

Bekasant, aukštai danguje pasigirsdavo į pietus išskrendančių laukinių žąsų gagenimas. Tada sodietis atsilenkdavo nuo vagos, pasiremdavo ant kapstuko, pažvelgęs į klykaujantį trikampį danguje, liūdnai pratardavo: „Tai jau išskrenda… Kažna, ar ras mumi pavasarį parskridi? Ir ar patys visi parskris? Laimingai…“ Kartais akies kamputyje sublizgėdavo ašarėlė… Didelėj darnoj su gamta gyveno kaimo žmogus.

Paskui, nukasus savo bulves, laukia kolchozo burokai, sėklojai. Tai daug darbelio su jais: vagos kilometrinės… Gerai „sosiedui“: vasarą, kad būtų mažiau ravėjimo, nušienavo „pleikėm“, tai dabar, rudenį, greičiau nuraus… Ir brigadierius lac ir nemato, neburba, nesibara, mat „turi akį“, su jais lipšniau bei artimiau bendrauja…

Savaitė po savaitės, diena po dienos baigsis ir rugsėjis…

Senieji laikai, spalių mėnasis

Ale gi vis nesibaigia darbai. Nors bulbos jau nukastos, dar daržai nenuimti. Reikia batvinius nurauti, morkelas nurinkti. Burokai dar ne visi po stogu. Bet vis gi, kaip kalviak: prie namų laukas, tai priepuoliais ir pasidarys. Paskui sėklines bulbas kapčiun supilti reikės. Dar ir didelių košiką kitą, cvikliukų burokėlių, morkelių truputį, tai pavasarį kai atkasi, būna švieži, kaip vakar nurauti. Lauke, beveik iki Visų Šventų gaspadinės palieka kopūstus ežioj baltuoti. Mat anie šalnų nebijo, gal dar kiek galvos paūgės.

Lapų nuo medžių irgi pribyrėjo, iš vakaro apgrėbi, o rytą vėl pilna. Sugrėbstai krūvelosnan, tai kiaulėms pakloji, tvarte pribarstai kur karvytės stovės.

Papusryčiavęs gaspadorius, pasirinkęs lentelių, kišenėn įsibėręs saują cviekelių, rankoj plaktuku nešinas, punėn patraukia. Reikia apžiūrėti gardukus, kur gyvuliukai stovės. Gal kur kokia lentelė atšokus, ėdžias pataisyti reikia, avytėms kampelį atitverti. Ne laikas bus tada, kai naktį šalnos prasidės ir gyvulius nakčiai reikės suvesti. Kai jau viskas apžiūrėta, sutvarkyta ir prikalta, ima į rankas lopetą ir eina į bulbieną: lygina žemę, prineša šiaudų ir ruošia kapčiui vietą. Sutvarkys, supils daržo gėrybes, storai užklos šiaudais ir žemėm apmes. Tegul sau žiemoja. Sklepus ne visi turi, tenka taip laikyti per žiemą. Paskui, kai jau pašals gerai, pasnigs, kaupą mėšlu apmeta, kad neprasiskverbtų šaltis ir nesušaltų kas vidun sudėta.

Daržinės kampe sukrautas šiaudų kūgelis: paklojimui, o jeigu pavasarį šieno trūkumas, daro pakratus, kad gyvulėliai nebadautų. Žinia, nežinai ar pavasaris bus ankstyvas. Gal į ganyklas prisieis vėliau išvesti, todėl viskuo pasirūpinti reikia iš anksto.

O ir saulytė pašvietė, šilumos pažėrė: mat bobų vasara. Pasigirsta į pietus skrendančių gervių klyksmas. Sustoja darbus dirbęs žmogus ir žiūri aukštyn. „Ai, gaspadin, gervės išskrenda!“ Išeina į lauką ir toji. Abu stovi ir liūdnai žiūri į dangų, atsidūsta. Atsisveikina su išskrendančiu pulku: „Kad visi laimingai sugrįžtumėt“ – palinki. „Ale gi, Dievo galybė! Paukštei ir tai razumas duotas. Žino kada ir kur skristi… A da saka, kad Dievo nėra! Mat, sovietų valdžia netiki“. „Aaa, kad jū chaliera, kiek sumarnavojo žmanių, kiek jų gero atėmė!“. „Taigi!”.

Ir vėl įninka į darbus. Gaspadinė lipa ant aukšto, kur supilti nurauti svogųnai: jau apdžiūvę, reikia į kasas pinti, šalia pečiaus sukabinti. Išplauti bačkelę ir išdžiovinti, kad pradėjus vėliau kopūstus šietkuoti, būtų paruošta.

Subata. Namiškiai vis pasižiūri į dziegorių, kada laikas keleivinei pravažiuoti. Grįš vaikai iš miesto, padės darbus nudirbti: nuraus burokus, turnipsą, padės kapčių apipilti. Tik pareiti jiems bus sunku: anundy lietus prilijo, tai kelias pažliugo, visur balos stovi. Ale, kaip kalviak. Pečiuj jau šunta kopūstienė, bulvių košė su spirgais žarijom apžerta, Kai tik pareis, tuoj prie stalo sėsim, o tada jau kur kas prie daržų! Skubinsis visi, o tai diena trumpa, sekmadienį vėl popiet išsivažinės. Markatna, kai išvažiuoja vaikai. Vėl visą savaitę lauki…

Vakarais, užžiebus žiburį, pavalgius vakarienę, tylomis ima į rankas rožančių ir kalba poterius. Spalis – ražancava. Nei vienas vakaras nepraleidžiamas nesukalbėjus maldų.

Anksti sutemsta, daugiau laiko pamiegoti lieka. Dar laikraščius paskaito ir užgesinę šviesą gulasi poilsio. Prieš užmigdami apmąsto padarytus darbus. Pagalvoja, gal dar ką nors pamiršo, ką rytojaus dienai numatyti…

Prauda, katrų dienų reikės nuveit vilnų karšt. Paskui kai pašals ir užsnigs, prasidės verpimas. A paki sukarši, diena ir susimarnavoja: būna bobų prisirinki, eilė didžiula. Atsisėdi ir lauki. Ko tik neprisiklausai! Mat, kur susirenka bobas, ti daug apkalbų, pletkų. Būna, kad ir cekava užgirsti, a teip tai… Sėdi ir klausai. Namon grįžti sukaršus jau naktį.

Da ir linų keli pėdėliai linamarkoj išmirkyti džiūsta. Irgi darbelis laukia: išmint, iššukuot. Susiverps gražus siūlas. Dabar mat mada miestuose iš lininių siūlų bliuskelas megzt.

Pakulas suverpus – bus maišams.

Myslyji ir myslyji. Kadu tie darbai ir baigsis? Kadu pasilsėsi žmogus? Musėt jau tadu, kai akis užmerksi…

Paskui užmiega. Iki gaidžagystės. Anksti, dar visai patamsy gaspadinė keliasi karvių melžti. Patamsy pakol surandi žaląją, paskui apgraibom perriši, kad jau turėtų ką užėsti. Išaušus eini ir pririši ten, kur daugiau žolės matyti.

Vištelės jau pradėjo šertis: pilnas atšlaimas plunksnų. Kiaušinių mažiau surenki, tupi susirietusios patvory, po serbentais, ypač kai darganota diena: mat plikais šonais ir šiknom. Pakol plunksnos ataugs, jom irgi šalta.

O ruduo jau įpusėjęs, eina sau tolyn, palikdamas žmonelius vėlyvojo rudens triūsui, rūpesčiams, artėjančioms šalnoms ir tamsiajam metų laikui.

Eina tolyn, skuba, greit pakvies lapkritį, o šis – žiemą… 

Atėjo lapkritis… Vėlyvas ruduo, Visi Šventieji, Vėlinės. Ilgi, tamsūs vakarai…

Mirštančiojo lankymas, slaugymas, laidotuvių papročiai mano krašte

Prisimenu, kad ligos patale gulinčiam sunkiam ligoniui veždavo kunigą. Tada būdavo sukviečiami kaimynai. Atveždavo arkliu traukiamu vežimu ir, pas ligonį važiuodamas, veždamasis su savimi Švenčiausiąjį, reikalingą Paskutiniam patepimui, klebonas sėdėdavo nusisukęs nuo važnyčiotojo. Jis nekalbėdavo. Įėjęs į namus tuojau pat eidavo į ligonio kambarį, kur pasilikdavo tik jiedu. Po išpažinties (kartais, esant sunkiai ligonio būklei, kunigas atlikdavo tam tikrus ritualus, nes mirštantysis nekalbėdavo), ateidavo į patalpą, kur būdavo susirinkę kaimynai, tardavo „Garbė Jėzui Kristui“, susirinkusieji atsakydavo: „Per Amžius, amen“. Kartu pasimelsavo, pabendraudavo su žmonėmis. Atgalios važiuodamas jau sėsdavosi šalia, kalbėdavosi su žmogum (gerai prisimenu Gelvonų kunigą, šviesios atminties Leoncevičių).

Kol sunkiai sergantis kaimynas merdėdavo, aplinkiniai atradę laisvesnio laiko, visuomet ateidavo jo lankyti: nesvarbu, rytą, dieną ar vakare. Nekviesti. Tai buvo žmogiška pareiga – tiesiog pabūti šalia, patylėti, mintyse pasimelsti. Jeigu ligonis dar įstengdavo kalbėti, jį pašnekindavo, nuramindavo.

Kai ateidavo TOJI VALANDA, tuojau pat pranešdavo viso kaimo žmonėms. Patys artimiausi mesdavo pradėtus darbus ir atskubėdavo velionio šeimai į pagalbą: mirusįjį nuprausdavo (vyrą – tvarkė vyrai, o moteriškę – moterys). Kiti gi tvarkydavo patalpą (daugiausia tai būdavo didysis, švarusis kambarys – stancija) kurioje šarvojo numirėlį. Kol nupirks ir atveš karstą (senieji kaimiečiai sakydavo grabą), guldydavo ant lentos, užtiestos balta linine marška.

Pjaudavo kiaulaitę arba avį, vietinės, to paties kaimo moteriškės „gaspadinaudavo“: virė, kepė, troškino. Ruošė gedulingus pietus. Mirusiojo šeimos nariai, šiukštu, negalėdavo liestis prie maisto ar jo gaminimo! Viską namų ūkyje tvarkydavo kaimynai, atvažiavę į šermenis giminės. Artimiausieji tiktai sėdėdavo šalia velionio ir gedėdavo.

Vakare susirinkdavo giedoriai: irgi mūsų kaimo žmonės. Giedama būdavo du vakarus iš eilės.

Kapuose duobę kasdavo kaimo vyrai. Jokio užmokesčio, gink Dieve, neimdavo, išskyrus tai, kad šeimininkai nešdavo duobkasiams degtinės ir užkandos. Žinia, kasant kapinėse duobę, kartais iškasdavo ir žmonių kaulų… Juk kapinės senos…

Dar buvo giliai įsigalėjęs paprotys: fotografuotis šalia karsto. Samdydavo fotografą ir stodavosi nuotraukai artimieji, kaimynai, giminės. Fotografavo ir patį velionį. Išlydint iš namų visi sustodavo prie atviro karsto ir nusifotografuodavo.

Laidotuvių dieną pakinkytame ir berželiais apkaišytame (šiltuoju metų laiku, žiemą – eglaitėmis) vežime, ant pakylos, uždengtos tamsia marška, dėdavo karstą ir veždavo į bažnyčią. Iš tolo, dar neįvažiavus į miestelį, pasigirsdavo varpų gaudesys, o šventoriuje jau laukdavo kunigas. Mišioms pasibaigus, laidotuvių procesija patraukdavo į kapines: kas pėsti, kas vežime, o kas ant drobynų prisėdę, kartas nuo karto giesmei „Angelas Viešpaties“ aidint, neskubėdama slinko liūdnoji procesija. Į Amžinojo poilsio vietą, pro savo sodžių, tuo keleliu, kuriuo visą amželį vaikščiota, pro kaimynų sodybas, į kurias ne kartą užsukta, svečiuotasi – veždavo paskutinį kartą. Ties numirusio namais būtinai stabtelėdavo. Atsisveikinti. Tie kurie dėl kažkokios priežasties negalėjo lydėti į bažnyčią, išeidavo prie kelio ir tylia žegnone (seni žmonės visada atsiklaupdavo) palydėdavo išvažiuojantį…

Dar prisimenu, kad seniau buvo įprasta prieš leidžiant į duobę, dar kartą nuimti karsto dangtį ir atsisveikinti su išėjusiuoju jau amžinai. Tuomet jau užkaldavo ir leisdavo į duobę. Artimiesiems užpylus saujas smėlio, giedant „Amžinąjį atilsį duok mirusiam Viešpatie“, kapas užkasamas.

Kai jau kapo duobę užkasdavo (mūsų krašte nesakydavo „palaidojo“, o sakė „pakavojo“), rinkdavosi į velionio namus gedulingų („žalabnų“) pietų, „ant ražončio“. Pasimeldę ir užkandę, skirstydavosi tyliai. Kiekvieno laukė ūkio darbai, ruoša. Kai kurie giminės tą dieną neišvažiuodavo, būtinai pasilikdavo nors nakčiai, kad namiškiams nebūtų taip liūdna ir, be abejo, baisu. Ne paslaptis, kad iš namų išvežus kapinėsnan nabašnyką, troboje tapdavo nyku… Ir žmonės kalbėdavo visaip: vieni tuo netikėjo, kiti gi teigdavo, kad kartais pasitaikydavo ir keistų dalykų…

Po laidotuvių kaimynai labai dažnai lankydavo velionio artimuosius, ypač vakarais.

Tokia tad graži tradicija gyvavo mano kaime.

 

***

… Jau lapkritis (pas mus sakydavo: lapkritys). Lauke žvarbu, giedrais rytais laukus balina šarma, o dangui apsiniaukus, lietus pliaupia nesustodamas nei dieną, nei naktį. Jeigu kartkartėmis apstoja lyti, tai papučia šaltas rytys, kiaurai „košdamas“ apdarą iki kūno, gnaibydamas odą šaltais savo pirštais ir tada norisi skubėti į gryčią, prisėsti prie besikūrenančios krosnies. Dieną dar ganosi gyvuliai, kas rytą išvedami į ganyklas, kai žolelė kiek atšyla nuo šalnos, tačiau vakarop vėl pargenami punėn. Jeigu naktį „droblys“ – negerai gyvuliukams, ypač veršingoms karvutėms.

Vakarais sodiečiai užsiima šiuo bei tuo: matai, dabar jau čėso daugiau, tai viskas darosi „iš valios“: moteriškos rūšiuoja linų pluoštelius: pakulas į vieną šoną – bus virvėms arba suverps ir išaus pakulinius audinius maišams; švarius ir auksu žėrinčius lininius kuodelius mauna ant verpstės – verps ploną siūlą ataudams arba mezginiui.  Atidėjo maišelį sukarštų vilnų, katroj dienoj reiks siųsti diedą kitan kaiman, pas žmogų, kad suveltų vailokus: žiema artėja, o seni jau susinešioję, skylučių juose atsirado. Ir kaliošus naujus reiks nuėjus krautuvėn nepamiršt nupirkti, o tai senų padai susinešioję ir praplyšę vietom.

Tarbeloj peržiūri, kiek dar yra likę vilnonių siūlų nuo pernai: reikia škerpetkų numegzti ne vieną porą, pirštinių, o anūkams su rašteliu, spalvotais kraštais. Tokias nešioja labiau. Mezga gaspadinė vakarais, kai užlipa ant pečiaus ir kojas po šilta kaldra pakiša. Su mezginiu pasėdi, kol miegas apima. O kai lauke vėjai ūžauja, lietus langan barbena, miegas greičiau apima…

Dar liko koks pėdelis linų nesumintas, neiššukuotas, bet tai – vėliau. Suspės bet kada.

Kopūstai jau rūgsta bačkeloj, neužilgo reikės, kai subatoj parvažiuos vaikai iš miesto, su talka kamaron išnešti, kad neperrūgtų.

Vyrai kažką kalinėja, brūžuoja arba „košikus“ pina, iš pakulų virves veja.

Vakarais, užžiebus lempą, užeidavo kaimynai pavakaroti, „pautaroti“. Žibalinės lempos knatą pakeldavo aukštyn, todėl ši degdavo šviesiau.

Susėdus aplink stalą, užsimegzdavo šneka apie šį bei tą, o kamine sudejavus vėjui, visi nutildavo ir suklusdavo. Sakydavo, kad visą lapkritį „dūšelės“ po gimtas vietas klajoja, o pakūtavojančios vis padejuoja: tai kamine, tai po langu… Tada ir kalba pakrypdavo ta tema…

–  Cychu! Paklausykit, lac kas durysnan barbena…!
–  Ai, tai piauny kaciokė kamaros duris atsidaryt nori – nuramino gaspadinė. – Mat paškuda, paprata inlyst ir šėpas duris atsidaryt. Anundy rytą nuvėjau šėpon ir radau sūrį apgraužtą. Paimč šluotų, ale škada! Labai gerai peliauja ir tokia meili… Truputį pabaru ir prabočyjam jai, tik vakarais kamaros duris kabliuku užkabinam.
– Ale, žinotumėt, kadaj, da apyjaunis buvau, grįžau rozu vėlai namon ir, ties Paversmio pirtela nug kapų beainunt, raptum lac koks vėjas papūtė, tik durelas subrazdėjo, tai kad jau lakiau neatsigrįždamas… Kažna, kas tai būtų? Gal kakie strakai pasirodė?
– Musėt neprauda, gas gi ti galėtų būt? Durelas gal pacukai brazdina, dabar jų pilna: iš laukų budinkasnan sulinda.
– Aaa… nesakyk! Kadaj žmonys šnekėdava, kad ir pablūdydavo kur vėlai aidami: lac kas ratu vedžiotų i net savų namų nepažindava…
– Mat, reikia visadu nuveit ir apžiūrėt, – įsiterpia į šneką gaspadorius. – Rozu girdim, kad kas tai ant aukšto brazda. Boba jau truputį nusigunda. Apsivilkau kailinius ir palypėjau. Nugi luntela atplyšus, vėjys krutina, tai ir daužosi. A vot, nepažiūrėjus sakytum, kad strakai…

Apie siaučiančias vėtras lapkrity (ir ne tik…) sakydavo:
– Anundy tokis vėjys buva. Myslyjau kad stogų nuplieš i lungus išdaužys. Jau kas kalviak pasikorė…

Vėliau kalbos sukosi apie šiųmetį derlių, gyvulius, kaimynus, vieni mėgo „pašposyti“ ir tą darydavo dažnai, vaizdžiai nupasakodami vieną ar kitą įvykį, kitas garsėjo kaip mėgėjas pameluoti, pablevyzgoti, trečias sėdėdavo tylus: daugiau klausydavo kitų, pats mažiau kalbėdavo. Būdavo, kad kažkas mėgdavo pasigirti savo sumanumu, sėkme, gerove… Bet vis tiek būdavo linksma visiems.

Ir taip iki vėlumos. Kai jau ruošdavosi namo, tėvukas iš bufetėlio ištraukdavo butelaitį su „žalalių“ užpiltine, kad „drųsiau būt namon ait“. Vyrų akys džiaugsmingai sublizgėdavo:
– Aaaa… Nekanieč…
– Ale, kvaraba, kaip tumsu. Nors akin durk.

Užsidegdavo žibalines žibinyčias (vadintas „fanarais“), kas prožektorių įsižiebdavo.

Tuo metu, apie 1960-uosius, neturėjo žmonės televizorių, radijo aparatų irgi, nebent pas kai ką bateriniai stancijos kamputyje stovėjo, retai įjungiami. Taigi rinkdavosi draugėn, leisdavo laiką ir vieni kitus linksmino. Arba pasakojimais šiurpino…

Kitame kaimo gale pamiškėj, vyrai sueidavo vakaroti pas kitus kaimynus: tenai žaisdavo kortomis, namų šeimininkė „pavaražydavo“, iki  vėlumos liejosi šnekos, pokštai, aidėjo juokas. Išsiskirstydavo vėlai.

Rytui išaušus – vėl laukia kasdieniniai ruošos darbai.

Išeini į lauką, o aplink arimai ir takai baltai apsitraukę, rytą šalna didela buvo, tik ožekšnis raudonuoja iš tolo, o oras tykus tykus: paukštytės nečiulba, tik kažna kur toliau varna arba kranklys sukranksi, dar kaime šuva suloja, už svirno katė kniauksi, musėt kaciokam pelę atanešė…

Lapkritis skubinasi į gimtinę žiemą parsikviesti…

Gruodis

Štai ir skaičiuoja paskutines metų dienas gruodis, po poros dienų – Kūčios. Rytais šaltelis paspaudžia, sniego irgi beveik kasdien iš dangaus pabarsto. Adventas. Rimties ir susikaupimo metas belaukiant Šventų Kalėdų, viso pasaulio krikščionių šviesios ir iškilios šventės. Taigi, žmonėse jai ruošiantis ir darbų buvo: gaspadinė pakilnojo terbeles, suradusi saujelę aguonų, džiovintų grybų – pasidėjo šėpelėn, kad būtų „po ranka“. Paskui užlipusi ant aukšto, kur nekotėlėn supiltos spanguolės jau sušalo: pamaišė, nurinko šapelius. Bus skanaus kisieliaus Kūčioj. Svirne ant balkių šalia miltų maišų kabo  terbos su džiovintais obuoliukais, grūšelėm. Jie atrišti ir apžiūrėti, kad nebūtų sukandėję. Žlugtas irgi jau išskalbtas, lininės „firankos“, užvalkalai ir marškiniai iškočioti ir šėpoj gražiai lygiai sudėti laukia, kol bus pakabinti, užvilkti.

Gaspadorius seniai išgalando šerdešniką, šventėm bekonioką ant šono vertė, kad būtų mėsytės. Šeimininkė spėjo ir dešrų padaryti. Kalėdų rytą kūrenant pečių bus įdėta kaminan ir išrūkyta. Iškepusi karšta šviežia dešrytė su bulbom ir rugintais kopūstais – skanėstas šeimynai. Tik va, valgyt gardu, ale kol susitvarkai su skerdiena – darbo labai daug. Vienas nevalioji, visada ateina kaimynai talkon.

Kol dar neturėjo savos mėsytės, vakarop priemenėj pasigirsdavo trepsenimas ir brūžavimas su šluota valant sniegą nuo vailokų: kaimynas rankoj „sietkute“ nešinas (jie šiek tiek anksčiau turi šviežios), atnešė kaimynui skerstuvių: kad turėtų kuo kopūstienę privirti, „kųsnelį“ šviežios mėsytės paragauti. O kai jau pasiskersdavo savąjį, vakare nueidavo su skerstuvėm pas prietielių.

Kamaroj laukia dar prieš savaitę iš miško parnešta eglutė: Kūčių dieną, popiet bus vaikų „pastrajyta“, apkabinėta „cackom“ ir stovės stancijoj iki Trijų Karalių.

Sulig Kalėdom kasdien po minutę, po dvi vėl ims diena ilgėti. Tarpušvenčiu aplankys kaimynai, pasėdės už stalo, pautarys. Niekur skubintis nereikia, tik apeini apie gyvuliukus ir vėl gali ant pečiaus užlipęs nusnūsti. Valia Dievo, sulauksim ir Naujų Metų.