2024 m. vasarą Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos darbuotojai Giedrė Saulienė, Irina Jarec, Danutė Kasiulytė, Algimantas Mozolis ir Šalčininkų rajono viešosios bibliotekos vyresnioji bibliografė-kraštotyrininkė Kristina Slavinska keliavo po Dieveniškių istorinį regioninį parką.

Dieveniškių istorinis regioninis parkas – vienintelis istorinis regioninis parkas Lietuvoje. Jo plotas – 8598 ha. Šiame parke, įsikūrusiame atokiame Lietuvos pietrytiniame kampe, tarp miškų ir kalvų, slepiasi ne tik nuostabios gamtos grožybės, bet ir senovės istorijos šaknys, kurias jautriai išsaugojo šio krašto žmonės. Dieveniškių istoriniame regioniniame parke vyrauja kultūrinis kaimo kraštovaizdis, išlikę vertingi etnografiniai gatviniai kaimai, susiformavę po valakų reformos. Čia gausu pilkapių ir pilkapynų, retų Lietuvos geologinio paveldo darinių, mitologiniais pasakojimais ir legendomis apipintų akmenų, teka Gaujos upė. Gaujos upės slėnyje galima pamatyti didingų ažuolų, paupio pievose augančių saugomų itin retų rūšių augalų.

Ekspedicija prasidėjo Poškonyse, Dieneviškių istorinio regioninio parko lankytojų centre. Lankytojų centro vyr. specialistė Irutė Eidukienė papasakojo apie šiame parke saugomas vertybes, kultūros ir gamtos paveldo objektus, lankytinas vietas, pristatė Dieveniškių krašte naudojamų namų apyvokos daiktų, darbo įrankių, audinių ekspoziciją. 

Po Lankytojų centro buvo aplankytos Dieveniškių senosios žydų kapinės.

Dieveniškių miestelyje, Subotninkų gatvėje, stovi Švedų koplyčia. Ar žinote, kaip ši koplytėlė atsirado Dieveniškėse? Manoma, kad ji pastatyta XVII a. pab. – XVIII a. pirmoje pusėje. Koplyčios atsiradimas siejamas su 1655–1660 m. Švedų tvanu ir su 1700–1721 m. Šiaurės karu. Nežinoma, kas ją pastatė: švedai ar vietos gyventojai. Vietos gyventojai pasakoja, kad koplyčios vietoje galėjo stovėti kryžius. Jis, o vėliau ir pati koplyčia, buvo statomi kaip apsauga nuo maro. Kultūros paveldo tyrinėtojai teigia, kad koplyčia gali žymėti ir kapavietę. XIX a. pab. – XX a. pr. Švedų koplyčia buvo remontuota ir perstatyta.

Aplankę Švedų koplyčią, ekspedicijos dalyviai išvyko į šiaurės vakarus, link Dieveniškių pilkapyno. Dieveniškių pilkapynas – tai ypatinga vieta, kurioje susilieja gamtos grožis ir istorijos paslaptys. Miške išliko 8 pilkapiai. Sampilai 6–10 m skersmens, iki 1 m aukščio. Prie vieno pilkapio yra apeiginis akmuo – Dieveniškių Mokas. Akmuo rastas per 1951 m. archeologinę ekspediciją prie VI–VII a. pilkapio. Pasak padavimų, po Dieveniškių Moku palaidotas senis (ar generolas) Mokas. Manoma, kad akmuo susijęs su senovės lietuvių kultu. Anksčiau prie Dieveniškių Moko buvo ieškoma lobių.

Prie Moko akmens lobio neradę ekspedicijos dalyviai pasigrožėjo apylinkėmis nuo Bėčionių piliakalnio. Bėčionių piliakalnis buvo įrengtas Gaujos upės dešiniajame krante. Iš šiaurės ir šiaurės rytų piliakalnį juosia upės slėnis, iš vakarų – pelkėta lygumas, o pietinis jo kraštas siekia aukštumą. Piliakalnio pakraštyje dar ir dabar galima pastebėti pylimo liekanas, o šalia jų – griovio pėdsakus. Bėčionių piliakalnis yra vienintelis tyrinėtas piliakalnis Dieveniškių apylinkėse. Jis datuojamas I–III a. Jo aikštelėje archeologai aptiko kultūrinį sluoksnį bei keramikos brūkšniuotu ir lygiu paviršiumi.

Pasigrožėję vaizdingomis Dieveniškių istorinio regioninio parko apylinkėmis ekspedicijos dalyviai nuvažiavo į Stakų kraštovaizdžio draustinį prie didingojo Stakų ąžuolo. Pagal apytikrius paskaičiavimus Stakų ąžuolui apie 1000 metų. Ąžuolo kamieno apimtis – 4,90 m, skersmuo – 1,6 m, aukštis apie 24 m.

Netoli nuo Stakų ąžuolo, Stakų kaimo apylinkėse, yra valstybės saugomas geologinis gamtos paveldo objektas – Stakų konglomeratų luistai. Stakų geologinį objektą sudaro 2 luistai, gulintys vienas šalia kito ant kalnelio, apaugusio medžiais, viršūnės. Jų sudėtyje esančios pagrindinės uolienos yra smėlis ir žvyras. Stakų konglomeratų luistai, kaip geologiniai kūnai, netirti ir jų būdingosios ir ypatingosios savybės nėra moksliškai apibūdintos.

Stakų kaime stovi metalinis kryžius. Vietos gyventojai pasakoja, kad šio kryžiaus autorius buvo kalvis Francišekas Andruškevičius, kilęs iš Baltarusijos, netoli Graužiškių miestelio esančio Andreikiškių kaimo. Jis buvo labai pamaldus žmogus, kaimo koplyčioje atlikdavo krikščioniškąsias apeigas. Jis gerai mokėjo rožančių, todėl kaimo žmonės rinkdavosi pas jį per Gegužines. Žmonės gerai prisimena, kad darydamas kryžių, jo autorius pasakė: „aš mirsiu, o kryžius liks, primins mane“. Anksčiau metalinio kryžiaus vietoje stovėjo medinis. Antrojo pasaulinio karo metais rusai medinį kryžių sunaikino. Vietoje senojo kryžiaus F. Andruškevičius padarė metalinį kryžių iš surasto šarvuočio dalies.

Stakų kaimo vakarinėje yra Stakų pilkapynas. Tai yra didžiausias pilkapynas Dieveniškių istorinio regioninio parko teritorijoje. Pilkapyną sudaro 54 pilkapiai. 1952 m. Lietuvos istorijos instituto ištyrė 9 pilkapius. Buvo surasta keliolika sudegintų mirusiųjų kapų su V–VII a. (storagalė apyrankė ir žalvarinio įvijinio žiedo fragmentas, 2 apdegę geležiniai peiliai) ir X–XII a. (žalvarinis žiedas, apyrankė, geležinė yla, puodų šukės) datuotomis įkapėmis.

Apžiūrėję kai kuriuos Stakų pilkapius, ekspedicijos dalyviai pasivaikščiojo po Rimašių etnografinį gatvinį kaimą. Rimašiai istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėti 1744 m. Iki baudžiavos panaikinimo gyvenvietė priklausė Daubutiškių dvarui. Po Valakų reformos kaimo žemė buvo suskirstyta į rėžius. Kiekvienas rėžis turėjo savo pavadinimą (Siaurutės, Plačiosios, Dvarnos, Kamša ir kt.). Taip buvo buvo suformuotas 26 sodybų etnografinis rėžinis kaimas su gatve, grįsta akmenimis. Rimašių kaimo sodybos įsikūrusios kairiajame Gaujos krante, atkartoja jos vingį. 8 sodybos pažymėtos paminklinėmis lentomis, į architektūros paminklų sąrašą įtraukta 13 sodybų su 29 pastatais. Jie pastatyti XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje.

Pasivaikščioję po gražų Rimašių kaimelį džiugiai nusiteikę ekspedicijos dalyviai grįžo namo.

Informaciją pateikė Dieneviškių istorinio regioninio parko lankytojų centro vyr. specialistė Irutė Eidukienė. Straipsnį parengė Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos vyresnioji bibliografė Jurgita Lazauskaitė. Nuotraukos Giedrės Saulienės ir Irinos Jarec.