2024 m. karštą vasaros dieną Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus bibliotekos darbuotojai Giedrė Saulienė, Irina Jarec, Danutė Kasiulytė, Algimantas Mozolis ir Šalčininkų rajono viešosios bibliotekos vyresnioji bibliografė-kraštotyrininkė Kristina Slavinska keliavo po Dieveniškių apylinkes. Ekspedicijos metu buvo aplankyta Dieveniškių istoriniame regioniniame parke stūksanti renesansinė Norviliškių pilis. Pilies prižiūrėtoja Genoefa Byčkovskaja maloniai pavedžiojo po pilį, papasakojo įspūdingą šio pastato istoriją.

Genoefa Byčkovskaja pasakoja apie Norviliškių pilį

Norviliškių pilis pastatyta XVII a. pradžioje, kai 1603 m. čia apsigyveno grafaitė Darata Zienovičiūtė ir turtingas Marienburgo pirklys Vaitiekus Šorcas. Vaitiekus į Dieveniškes atvyko iš Prūsijos, Darata buvo kilusi iš Baltarusijos. Jie pamilo vienas kitą ir susituokė. Vaitiekus pastatė šią pilį savo šeimai. Vaikų jie neturėjo. Mažai jie kartu pagyveno. Vaitiekus buvo medžiotojas ir karys. Jis išjojo į karą ir žuvo. Darata negalėjo viena išlaikyti pilies. Ji pakvietė iš Vilniaus 8 mažuosius brolius pranciškonus ir jie kartu čia gyveno. Daugiau apie Daratą nieko nežinome. Nežinome, ar buvo išvykusi iš pilies, kada ji numirė ir kur buvo palaidota. Buvo viskas užrašyta ir saugoma bažnyčios archyve, bet vienuolyne kilo gaisras. Vietiniai gyventojai pasakojo, kad pranciškonai buvo išgėrę ir netyčia sudegino bažnyčią. Mažiesiems broliams pavyko išsigelbėti, bet archyvas sudegė.

Kalbama, kad Vilniuje, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, išlikę šiek tiek vienuolyno inventoriaus aprašų, bet mes negalime jų gauti. Net vienuolyno savininkai negalėjo jų gauti, po kruopelę rinko informaciją, kurią dabar galiu jums papasakoti. Išlikusi vienos Baltarusijos gyventojos parašyta knyga, kurioje pasakojama apie Norviliškių pilies šeimininkus Daratą ir Vaitiekų.

Legendose pasakojama, kad čia yra požeminis kelias į Trobų miestelį (Gardino sr., Baltarusija), bet jo surasti mums nepavyko. Kalbama, kad čia važiuodavo dviem arkliais pakinkytos karietos į Trobas. Kažkur yra požeminis kelias, bet kur jis, ir dabar niekas nežino.

Pasakojama, kad pranciškonai buvo turtingi. Vienuolyno teritorijoje jie užkasė aukso, 18 tūkstančių zlotų. Jo ieškojo, bet nieko nerado. Prieš kelis metus buvo atvažiavę su minų detektoriais aukso ieškoti. Bet jiems aukso ieškoti nebuvo leista. Tokie dalykai draudžiami.

Norviliškių pilyje vaidenasi. Maža mergaitė vaikšto. Vienas pranciškonas pamilo vietinę merginą. Mergina pastojo. Vienuolis pasakė, kad tai turi išlikti jų paslaptis. Jis negali jos vesti, reikia nutraukti nėštumą. Nėštumas buvo nutrauktas ir dabar pilyje mažos mergaitės vaiduoklis vaikšto. Kai pradėjau čia dirbti, visur išjungdavau šviesas, kelis kartus patikrindavau duris. Atvažiuoju kitą dieną, šviesos įjungtos. Atvažiuoju vėl po kelių dienų, šviesos įjungtos. Galvojau, kad tai aš šviesą išjungti pamiršau. Pirmasis pilies nuomininkas turėjo mažą dukrytę. Vieną kartą jo žmona vaikštinėja po pilį, o dukrytė žaidžia. „Lelia, Lelia“ [mažas vaikas], – sako dukrytė. Paklausta, su kuo ji žaidžia, atsakė, kad su Lelia. Ji 10–15 min. taip žaidė. Po šio įvykio dvaro šeimininkas Klimkevičius pakvietė ekstrasensus. Ekstrasensai patvirtino, kad pilyje gyvena mažos mergaitės vaiduoklis. Kad turėtų kaip žaisti, mes su anūkėmis šiai mažai mergaitei palikome žaisliukų.

Kaip jau anksčiau pasakojau, tolimesnis Daratos likimas nežinomas. XVIII a. pradžioje čia buvo kareivinės. Sovietmečiu čia viskas buvo apleista, bet visos šios sienos, ypač rūsio sienos, yra identiškos. Pakeista tik pora kvadratinių metrų plytinės sienos. Galite patys tai pamatyti. Sovietmečiu visas rūsys buvo užpiltas smėliu. Reikėjo labai kruoščiai jį nuvalyti, kad išsaugotume XVII a. pradžios plytas. Bet mums tai pavyko.

Įvairiuose šaltiniuose rašoma, kad tunelis į Baltarusiją neatrastas, bet rastas tunelis į bažnyčią. Pas mane buvo atvažiavę į ekskursiją senjorai iš Šalčininkų. Viena senjorė pasakojo, kad yra ėjusi per tą tunelį nuo čia iki bažnyčios. Aš paklausiau, ar tikrai ėjo. Ji atsakė, kad tikrai ėjo. Aš klausinėjau visų vietinių gyventojų, bet niekas apie jį nežino. Nežinau, ar yra jis, ar ne. Jeigu ji per jį ėjo, tai apie 2000 m., šiais laikais, jis turėjo išlikti.

Dabar eikime į antrą aukštą. Dabar baldų nėra, tik patalpos suremontuotos. Antrame aukšte kada nors bus įrengti miegamieji, bet dar neatvežti baldai. Bet tai užtruks vienerius ar dvejus metus. Dabar dizaineriai rengia projektą autentiškiems pilies baldams. Tikimės kitais metais jau turėti baldus.

Anksčiau čia buvo viešbutukas. Čia buvo švenčiamos vestuvės, krikštynos, gimtadieniai, vaikų šventės, europietiški festivaliai vykdavo. Antrame aukšte yra 8 langai, nes buvo 8 vienuoliai (4 iš Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės, 4 iš Lenkijos). Tai yra dvivietės celės. Čia stovėjo lova, dvi spintelės ir kėdutė. Prie kiekvienos celės įrengtas dušas, kad viskas būtų šiuolaikiška. Prie vienuolių to nebuvo. Kai stovėjo baldai, čia buvo jauku. Tikimės, kad ir vėl taip bus. Tapetus mes išklijavome naujus, senovinio stiliaus. Juos užsakėme Italijoje. Langinės yra išlikusios. Štai ir viskas. Laukiame baldų.

O dabar nusileiskime į apačią. Iš karto galima atskirti, kad ši pastato dalis senovinė. Sienos, akmenys, viskas čia sena. Matosi, kur naujai išklota. Senesnė siena yra šaltesnė. Čia dar išlikusi sena virtuvė. Šiais metais įrengė naują, geresnę virtuvę. Ten viską atnaujino, o čia viskas išliko sena. Net šiuos gruoblėtus akmenis stengėsi išsaugoti.

Čia ir dar vienoje vietoje išlikusios XVII a. lubos, senos sijos. Čia yra rūsys, buvusi ledainė. Ten labai gilu ir niekas nesutvarkyta. Čia viskas išlikę originalu. Šitas kambarys man patinka, šitos išlikusios freskos… Kai kas mato šioje vietoje moterį, bet aš nematau. Viskas čia buvo užpilta smėliu. Rekėjo labai kruopščiai viską nuvalyti. Tik Klimkevičiaus pastangomis buvo išsaugotos šios senovinės patalpos. Kažkada čia buvo priekalas. Medžiotojo Vaitiekaus laikais čia arba pirtis buvo, arba odų apdirbimo patalpa. Niekas nežino.

Norviliškių kaimo bažnyčia ir kapinės

Greta Norviliškių pilies yra medinė Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, bažnyčia ir kapinės. Kapinių tvora – Lietuvos ir Baltarusijos siena. Nustatant Lietuvos ir Baltarusijos ribas, beveik visa Norviliškių parapija atiteko Baltarusijai, o bažnyčia ir kapinės Lietuvai. Anksčiau per religines šventes prie kapinių tvoros Baltarusijos teritorijoje susirinkdavo daug žmonių. Kunigas iš Lietuvos pusės jiems per tvorą dalindavo komuniją.

Lietuvai įstojus į NATO, baltarusiams prie tvoros artintis draudžiama. Kai numiršta Norviliškių parapijai priklausęs Baltarusijos pilietis, karstas su jo palaikais atnešamas iki neutralios teritorijos ir perduodamas lietuvių pasieniečiams. Šie per mažus vartelius perduoda karstą Lietuvos pusėje gyvenantiems žmonėms. Laidotuvių ceremoniją mirusiojo artimieji stebi stovėdami už tvoros.

Nuo baltarusių gyvenvietės iki kapinių yra tik 300 metrų atstumas, bet Baltarusijos gyventojai negali į kapines patekti. Norviliškių pasienio punktas Baltarusijos gyventojams atveriamas tik per Vėlines ir didžiąsias katalikų šventes. Kad galėtų atvykti į Lietuvą, baltarusiai turi gauti vizas. Neturintys lėšų vizoms įsigyti su artimaisiais pasikalba per tvorą.

Įdomūs yra kapinių antkapiniai paminklai. Čia yra daug senovinių paminklų, pagamintų iš vieno didelio suskaldyto akmens. Pagal paminklo išsikišimus galima nustatyti, kiek šeimoje buvo vaikų.

Informaciją pateikė Genoefa Byčkovskaja, garso įrašą transkribavo ir iš rusų kalbos vertė Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos vyresnioji bibliografė Jurgita Lazauskaitė. Nuotraukos Giedrės Saulienės ir Irinos Jarec