Vos 30 km nuo Vilniaus nutolęs Šalčininkų rajono Baltosios Vokės miestelis – nedidelis ir jaukus. 2022 m. duomenimis čia gyvena 524 gyventojai. Ir mes atvykstame susitikti su viena jų  – ilgamete lietuvių kalbos mokytoja Adele Česnulyte-Zieniene, kurios pastangomis 1998 m. įsteigtas kraštotyros muziejus. Bet apie šią mokytoją – kitame įraše, o šįkart leidžiamės į pažintį su Baltąja Voke.

1957 m. statytuose kultūros namuose (dabar – Baltosios Vokės pramogų centras), kurio patalpose prieglobstį randa ir minėtas kraštotyros muziejus, ir atvira jaunimo erdvė, ir etnografinis ansamblis, atliekantis lietuvių bei lenkų folklorą, ir daugelis kitų, mus pasitinka centro direktorė Ana Voroneckaja ir Šalčininkų rajono viešosios bibliotekos vyresnioji bibliografė-kraštotyrininkė Kristina Slavinska. Šios moterys mielai tampa mūsų gidėmis ir ne tik padeda planuoti susitikimą su A. Česnulyte-Zieniene, bet ir pažinti miestelį.

Lietui lyjant sėdame į Kristinos automobilį ir leidžiamės į ekskursiją po Baltąją Vokę, apžiūrime XX a. šeštajam dešimtmečiui būdingus vieno ir dviejų aukštų gyvenamuosius namus, visuomeninius pastatus. Klausydamiesi vaizdingo Kristinos pasakojimo, įsivaizduojame, kaip kuriasi pirmieji gyventojai, o šalia daugiabučių gyvenamųjų namų iškyla kultūros namai, kino teatras, parduotuvės, valgykla, pirtis, ligoninė, švietimo įstaigos ir kt.

Miestelio istorija prasideda 1950 m., kai Baltosios Vokės pelkės pakraštyje, šalia Žagarinės kaimo, pradėta statyti durpių įmonė – jos čia kastos dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Taip šalia naujosios įmonės, išretintame Rūdninkų girios plote, ėmė kurtis darbininkų gyvenvietė, iš pradžių vadinta Naująja Žagarine, vėliau – „Stroika“, o 1958 m. gyvenvietei suteiktas Baltosios Vokės miestelio vardas. Pavadinimas kilo iš Vokės upėvardžio. O kadangi prie šios upės įsikūrusios dar kelios gyvenvietės, gavusios tą patį Vokės vardą, prie pavadinimo pridėtas pažymimasis žodis – Baltoji.

Nors miestelis palyginti jaunas, skaičiuojantis 75-uosius metus, tačiau turi ir savo legendą. „Kai norėjome sukurti herbą Baltajai Vokei, heraldikos komisijai pasakėme, kad turime legendą. Jie atsakė, kad 50-ies metų miesteliui neįmanoma turėti. Bet jie gali galvoti kaip nori, o mes norime turėti ir turime,“ – juokiasi Kristina ir mielai mums ją papasakoja. Apžiūrime ir dailininkės Laimos Ramonienės sukurtą herbą, kurio žaliame fone pavaizduotas Rūdninkų girioje gyvenantis tulžys, naguose laikantis žuvį, pagautą iš Merkio ar Visinčios, tekančių per tą pačią girią, vandenų.

Tad kviečiame pasiklausyti, kaip gyvenvietė, turėjusi būti laikina ir greitai nugriauta, išaugo į vietinių gyventojų mylimą daugiakultūrį ir daugiakalbį miestelį.

Pasižvalgę grįžtame ten, kur ir pradėjome kelionę – į Baltosios Vokės pramogų centrą. Čia mus šiltai pasitinka centro direktorė A. Voroneckaja ir kalba pasisuka apie Rūdninkų girią bei atkuriamą poligoną.

Poligonas Rūdninkų girioje įsteigtas dar 1948 m. Iš pradžių veikęs kaip tankodromas, vėliau daugiausia naudotas aviacijos pratyboms rengti. Šaltojo karo metais iš Sovietų Sąjungos karinių bazių atskridę kariniai lėktuvai čia atlikdavo aviacinių bombų bandymus, mėtė sviedinius, o dalis jų taip ir nesprogo. Tokių šioje teritorijoje randama ir šiomis dienomis. Ir gana daug. Tad poligono apylinkės laikomos viena pavojingiausių vietų Lietuvoje ir čia tebevyksta išminavimo darbai.

Dėl nuolatos mėtytų bombų, jų sukeltų gaisrų teritorijoje susiformavo unikalus kraštovaizdis – gilios duobės, dideli atvirų smėlynų plotai, viržynai. 2021 m. Lietuvos Respublikos Seimas atkūrė Rūdninkų karinį poligoną ir anksčiau šioje teritorijoje plytėjęs miškas buvo iškirstas. Poligono plotas yra apie 17 000 ha, čia numatoma statyti ir karinį miestelį, kuriame galėtų apsistoti Vokietijos brigada. Tačiau, kai mokymai nevyksta, didžiojoje teritorijos dalyje galima lankytis, grybauti, uogauti ir poilsiauti.

Informaciją parengė Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos vyresnioji bibliografė-kraštotyrininkė Giedrė Saulienė ir vyresnysis multimedijų dizaineris Mindaugas Masaitis, garso įrašus sumontavo vyresnioji bibliografė Jurgita Lazauskaitė.