Straipsnio autorė Adelė Zienienė (Česnulytė) – mokytoja, literatė, Baltosios Vokės pramogų centro kraštotyros muziejaus iniciatorė. Adelė Zienienė yra parašiusi 382 eilėraščius. Parengė respublikinę parodą „Iš Mančiugirės kaimo istorijos“. Sudarė gimtojo Mančiugirės kaimo (Marcinkonių parapija, Varėnos r.) dzūkų tarmės žodynėlį, taip pat rašomų, bet skirtingą prasmę turinčių žodžių žodynėlį.

Tvirtas lietuvių liaudies meno pamatas visada buvo ir bus tradicinė etninė tautos kultūra. Mažosios architektūros formomis, o ypač tokia savita tautodailės sritimi kaip kryžiai, imta domėtis jau XIX a.

Kryžiai ir koplytėlės – tai grynai religinio pobūdžio statiniai. Prie jų meldžiamasi, daromi apžadai, padėkos pareiškimai. Dėl kryžių garso Lietuva vadinama kryžių šalimi ir Šventąja Lietuva – Marijos žeme. Jos pakeles puošia kryžiai ir koplytstulpiai. Kai kurie jau sutręšę, statyti dar prieškarinėje Lietuvoje, kiti žvilga naujutėlaičiai. Visi jie mums brangūs: senieji – išlaikę mūsų tikėjimą sovietmečiu, naujieji – įtvirtinantys mūsų tikėjimo šaknis. Su Marijos vardu išlydėjom į tremtį, su Marijos vardu prašome malonių ir sveikatos artimiesiems, su Marijos vardu palydim amžinajam poilsiui išėjusius artimuosius. Jos vardas visada mūsų lūpose. Perduokime šią meilę ir savo vaikams, ir anūkams.

Dzūkijos kryžiai gali būti laikomi pačiais tipingiausiais ieškant bažnytinės įtakos. Juose matome Kristaus kančios simbolius, kurie suteikia ne tik simbolinę, bet ir puošybinę prasmę.

Pirmieji kryžiai, statyti įvairiomis progomis ir įvairiose vietose, be abejo, buvo mediniai. Juos statė kapinėse. Palaipsniui jų statymas plito įvairiose vietose: laukuose, miškuose, nelaimių vietose, prie namų ir t.t. Kiekvienas tų kryžių turėjo savo paskirtį bei statymo prasmę. Daug kryžių atsirado darant vienus ar kitus apžadus, meldžiant sveikatos ar palaimos. Ypatingai paskatindavo liaudį statyti kryžius nelaimės metai.

Kryžių puošime svarbiausią vietą užima geometriniai ornamentai: danteliai, lankeliai, pusapskritimiai. Spinduliai aplink kryžių križmas pasižymi didžiausiu liaudies menininkų išradingumu ir originalumu. Kiekviename kryžiuje slypi liaudies menininko individualybė ir jo išradingumas.

1990 metai tapo ne tik krikščioniškosios moralės ir auklėjimo grįžimo į visuomeninį gyvenimą pradžia. Iškilo nauji mediniai kryžiai kaimuose ir pakelėse. Jie ir panašūs, ir skirtingi, padabinti įvairiais ornamentais ir detalėmis.

2006 m. balandžio mėnesį Baltosios Vokės miestelio seniūnas Genadij Baranovič, pasitaręs su miestelio bendruomene, nutarė Rūdninkų kapinėse pastatyti medinį kryžių. Reikėjo suderinti daugybę klausimų, nes kapinės – Jašiūnų seniūnijos teritorijoje, o laidojami žmonės daugiausia iš Baltosios Vokės seniūnijos. Seniūnas kreipėsi į girininką p. Venckų, kad išrinktų tinkamą medį. Buvo nuspręsta nupjauti ir paaukoti bendruomenės reikmėms beveik šimtametį ąžuolą. Žmonės dirbo be jokio atlyginimo. Jie tiesiog aukojo savo darbą. Organizaciniai klausimai teko seniūnui G. Baranovičiui, visam darbo procesui vadovavo miestelio medžio drožėjas Edvardas Kurkianec. Pagrindiniai darbai vyko Baltosios Vokės miestelio katilinės kieme.

2006 m. birželio 30 d. nuo 8 valandos ryto buvo ruošiamasi kryžiaus kelionei į Rūdninkų naująsias kapines. Prieš tai darbininkai naujose kapinėse paruošė vietą: iškasė duobę, sutvarkė įvažiavimą, privežė akmenų, seniūnas nupirko cemento. Atvažiavo pakeliamasis kranas, traktorius. Pakrauti ir nugabenti kryžių buvo gana sudėtinga. Mašinų kolona lėtai važiavo Rūdninkų link.

Kryžius, kad nepūtų žemėje, buvo sutvirtintas metaliniais strypais, žemėje sutvirtintas cemento skiediniu ir akmenimis.

Sekmadienį, po šv. mišių tikinčiųjų procesija su kunigu R. Maskoliūnu patraukė link kapinių. Nors ir negailestingai kepino saulė, bet nemažas būrys tikinčiųjų dalyvavo iškilmėse. Kunigas pašventino naująjį kryžių ir padėkojo parapijiečiams už šią auką.

„Chcę dzisiaj, – kalbėjo kunigas, – złożyć serdeczne podziękowanie parafianom, którzy przyczynili się do ustawienia krzyża na cmentarzu rudnickim. Odchodzi nas conaz więcej do wieczności i musimy rozczerzyć miejsca spoczynku.

Inicjatywa ustawienia krzyża należy do pana Baranowicza. Materiał na krzyż dostarczyli panowie Wienckus, Bojarin, Milewskij. Wcielili w życie tą ideę panowie Ew. Głuszczenko, M. Zacharczuk, Wlad. Daukszewicz i Korzenewski pod kierownictwem miejscowego mistrza Edwarda Kurkianca. Oni wykonali krzyż.

W ustawieniu wzięli udział Drobato Ignacy i Witalij, Artur Grygorowicz, Kazimiesz Drusejkis, Tadeusz Balkiewicz. Serdeczne Bóg zapłać za ofiarność na rzecz parafii.

A teraz zapraszam parafian do wspólnej modlitwy na cmentarzu pod nowym krzyżem“.

Kryžiaus gimimas

Baltosios Vokės katilinė. Čia buvo dirbdinamas ąžuolinis kryžius, skirtas naujosioms Rūdninkų kapinėms.

Išaušo 2006 m. birželio 30 d. rytas. 8 valanda. Į katilinės kiemą atrieda pakeliamasis kranas (vairuotojas Druseikis), traktorius (vairuotojas Koženevskij). Labai svarbu išgabenti kryžių iš po katilinės pastogės. Iš vakaro buvo ruošiamasi: pasirūpinta dailiai nuobliuotais rąstigaliais (kad ridenant gerai slystų paviršiumi ir nesubraižytų kryžiaus), vyrai treniravosi, ką reikės atlikti. Jie labai atidžiai klausėsi ir vykdė visus meistro Ed. Kurkianec nurodymus. Kiekvienas žinojo, už ką jis atsakingas.

Sekmadienis. 2006 m. liepos 9 d. Po Šv. Mišių parapijiečiai su kunigu Rimantu Maskoliūnu eis į naująsias kapines šventinti kryžiaus.