Vytautas Šiaudinis (1929–2004) gimė Budriškės vnk., Mielagėnų valsčiuje, Švenčionių apskrityje (Ignalinos r.). Lavintis pradėjo pas kaimo daraktorius, vėliau mokėsi Mielagėnų ir Vilniaus mokyklose. 1942 m. Vilniuje baigęs dvi gimnazijos klases atvažiavo į Švenčionių gimnaziją, kurią 1947 m. baigė. Įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. 1948 05 20 buvo areštuotas Kauno saugumo ir ištremtas į Krasnojarsko kraštą. Tremtyje gamino statines sakams, dirbo statybose. 1956 m. grįžęs į Lietuvą mokėsi Vilniaus statybos technikume. Jį baigęs buvo paskirtas į Pramprojekto Vilniaus filialo dujofikacijos skyrių. Tuo pačiu metu studijavo KPI Vilniaus filialo vakariniame skyriuje. Baigęs institutą ir gavęs inžinieriaus diplomą, 1965 m. pradėjo dirbti LŪT statybinių medžiagų pramonės valdyboje. Susikūrus ministerijoms, 25 metus dirbo skyriaus viršininko pavaduotoju. Tremtiniui tai buvo aukščiausias postas. 1990 m. išėjo į pensiją. Kelis metus dar dirbo Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje.
Palaidotas Karveliškių kapinėse.

Vytautas Šiaudinis yra tyrinėjęs Vilniaus bažnyčias, išleidęs knygą „Vilniaus maldos namai“ (Vilnius, 2001). Taip pat parašė autobiografinę prisiminimų knygą „Mano gyvenimo keliai ir klystkeliai“ (Kaunas, 2005).

Pateikiame ištrauką „Į Vilnių“ iš Vytauto Šiaudinio prisiminimų knygos „Mano gyvenimo keliai ir klystkeliai“.
Leidinio pirmąją dalį galite skaityti čia: https://bit.ly/3Uw7CLS.
Leidinio antrąją dalį galite skaityti čia: https://bit.ly/4bqQle4.

Į Vilnių

Nepastebimai artėjo 1938 m. rugsėjo pirmoji diena – mokslo metų pradžia. Broliuko jau nebebuvo, todėl į Vilnių važiuoti semtis mokslo ruošė mane vieną. Aš turėjau Mielagėnų mokyklos 2-jų skyrių baigimo pažymėjimą (tai lapelis su antspaudu, kuriame parašyta, kad aš keliamas į trečią skyrių), gimimo metrikus lenkų kalba, išrašytus vargonininko Buroko. Sesuo pasiuvo man lietpaltuką iš kažkokio seno drabužio ir kostiumėlį iš mamos austo pusmilio. Taip rugpjūčio pabaigoje su sesute Mielagėnuose sėdom į autobusą važiuojantį Breslavas – Vilnius, ir išvykom į Vilnių. Kelionė baugino ir jaudino, nes aš be Mielagėnų, Paringio ir Daugėliškio daugiau niekur nebuvau. Antroje dienos pusėje jau buvome Vilniuje. Autobusas sustojo Ožeškienės aikštėje (dabar Savivaldybės), išlipom iš autobuso, pasiėmėm bagažą, kuris buvo uždėtas ant autobuso ir dairėmės vežiko, kad nuvežtų mus į Birutės bendrabutį. Ožeškienės aikštėje buvo lyg ir tarpmiestinė autobusų stotis. Aplink aikštę išsidėstę stotelės, iš kur išvažiuodavo autobusai į Breslavą, Gardiną, Lydą ir kitur. Sesuo sustabdė vežiką ir ėmė derėtis dėl kelionės į Žvėryną. Vežikas sėdėjo ant aukštos pasostės prie arklio uodegos. Arklio kamanos ir visi pakinktai papuošti blizgučiais. Kas man buvo nuostabu, pakinktai buvo be lanko. Vežimas – tai tam tikra karieta su atvožta būda virš pasostės. Man pasirodė, kad ji buvo daug gražesnė už mūsų „lineiką“: sėdimos vietos minkštos ir aptrauktos oda, ratai, kaip automobilio su padangom. Sesuo sodina mane į tą karietą, sudeda mūsų bagažą ir važiuojame. Pakaustytas arklys monotoniškai kaukšėjo į gatvės grindinį, o ratai minkštai ir tyliai riedėjo tik truputį mus palinguodami. Gatvė, kuria važiavome, atrodė man labai plati, o namai didžiuliai, net trijų aukštų, langai dideli ir gražūs. Važiavom A. Mickevičiaus gatve (dabar Gedimino). Pervažiavus Žvėryno tiltą, gatvė nuo Vytauto gatvės buvo negrįsta, kaip paprastas vieškelis. Neries upę pamačiau pirmą kartą, ji man pasirodė labai plati, tai ne mūsų griovys pamiškėje. Privažiavom pušyną, prie upės vingio stovėjo dviejų aukštų geltonų plytų namai. Sesuo sumokėjo vežikui, ir, pasiėmę savo bagažą, įėjom į pastatą. Tai ir buvo mergaičių „Birutės“ bendrabutis. Sesuo, kai mokėsi siuvėjos amato, čia gyveno kelerius metus, todėl turėjo čia pažįstamų ir galėjo su manim prisiglausti, kol neprasidėjo mokslo metai. Čia gyveno gimnazistės studentės ir amatininkės bei pradžios mokyklos mokinės. Mane atvedė į kambarį, kur stovėjo daug metalinių lovų, gražiai užklotų, parodė vieną lovą ir liepė gulti pailsėti. Taip aš pirmą kartą nakvojau didelio miesto, apšviesto elektros šviesa, mūriniame name. Čia viskas buvo nematyta, negirdėta, nuostabu. Mane stebino elektros pasukamas jungiklis, labai baltos lubos ir švelniai oranžinės spalvos sienos. Grindys medinės, dažytos morkine spalva. Nesimatė jokių dulkių. Langai dideli, dvigubi, atidaromi į vidų pasukant rankenėlę. Aplink elektros lemputę skraidė nedidelės muselės, o kaimiškų musių visai nebuvo. Pagalvojau, kadangi čia nėra tvarto, tai ir musės didelės neužauga. Palyginus su mūsų pirkia vienkiemyje, čia aš jaučiausi kaip bažnyčioje. Ryte sesuo mane pažadino, parodė, kur nusiprausti, ir su visu bagažu nuvežė mane į Mikalojaus bendrabutį, esantį ant Tauro kalno, prie liuteronų vokiečių kapinių. Dabar čia stovi profsąjungų rūmai, kapinės sunaikintos. Bronė, pasitarusi su bendrabučio vedėja Marija Žukauskaite, laikinai apgyvendino mane ir išėjo tvarkyti reikalų dėl nuolatinio gyvenimo. Jau rinkosi bendrabučio gyventojai naujiems mokslo metams po prabėgusių atostogų, tvarkė savo buitinius reikalus, kūrėsi nurodytame kambaryje, kai kas jau žaidė tinklinį. Prie tinklinio aikštelės buvo spygliuota tvora aptvertas daržas, kuriame, greičiausiai bendrabučio virtuvei, augo morkos, burokai, svogūnai, kopūstai. Visa teritorija buvo aptverta 2 metrų aukščio medine tvora, o įėjimui buvo iš vidaus uždaromi varteliai, kurie visą laiką buvo uždaryti. Norint patekti į bendrabučio teritoriją, reikėjo paskambinti varpeliu patraukiant rankenėlę, esančią prie vartelių. Kieme esantys vaikai atidarydavo ir vėl uždarydavo, kad svetimi, neprašyti svečiai čia nesivalkiotų. Vaikai žaisdami tinklinį dažnai nutrenkdavo kamuolį į daržą, dėl ko vedėja labai pykdavo. Vieną kartą nukritus kamuoliui į daržą, pasiuntė mane jo paimti. Aš įlindau pro spygliuotą tvorą, išmečiau kamuolį vaikams ir lįsdamas atgal pamačiau ateinančią vedėją, išsigandęs kilstelėjau nugarą, užsikabinau už vieno spyglio ir perplėšiau marškinius. Pamačiusi mane vedėja priėjo arčiau ir ėmė barti, kodėl aš lendu į daržą, parodė perplėštus marškinius ir pasakė: „va štai tave jau Dievas ir nubaudė“. Atėjus sesei, jai sumelavau ir aiškinau, kad marškinius persiplėšiau į vinį, kuris buvo medinėje tvoroje. Nieko man tuo kartu sesuo nesakė, o paėmus tuos marškinius ėmė ir gražiai suadė. Tik aš jaučiau, kad vedėja pasakė jai tikrąją marškinių suplėšymo versiją.

Aš laukiau mokslo metų pradžios, o sesuo Bronė mynė įvairių žinybų slenksčius, kad mane priimtų į bendrabutį gyventi. Į mokyklą jau buvau priimtas, tiktai neturėjau kur gyventi. Man dar nebuvo 10 metų ir tokio nenorėjo priimti, aiškino, kad man reikės atskiros auklės, nes pats nesusitvarkysiu. Atėjo pirmoji mokslo diena. Su visais vaikais išėjom į mokyklą, kuri buvo J. Pilsudskio gatvėje (dabar Algirdo), už Basanavičiaus gatvės cerkvės. Pagal dokumentus buvau priimtas į trečią skyrių. Viename kambaryje buvo du skyriai – trečias ir ketvirtas. Pastatas nebuvo pritaikytas mokyklai, o paprasčiausiai gyvenamojo namo butai per du aukštus iš vienos laiptinės. Mes iš pirmo aukšto mediniais laiptais pakildavom į savo kambarį, o už mūsų kambario jau buvo klasė 5 ir 6 skyriams. Vadinasi, mūsų klasė buvo pereinama. Prie tų medinių laiptų stovėjo lenta, o dešinėje durys į kitą klasę bei į koridorių su tualetu ir prausykla. Kairėje pusėje buvo trys langai. Pirmame aukšte rūbinė, mokytojų kambarys ir klasė 1 ir 2 skyriams. Nebuvo jokių iškilmių mokslo metų pradžios proga, paprasčiausiai susėdom į suolus ir auklėtojas Tamutis mus supažindino su esama tvarka, nurodė, kokias turime nusipirkti knygas bei sąsiuvinius, pieštukus, rašalinę, kotelį su plunksnom, trintuką. Taip po vienos pamokos išleido mus namo. Iš bendrabučio šioje klasėje aš buvau vienas. Atėjau į mokyklą su penktokais, atrodė viskas aišku, o dabar priėjau prie cerkvės, o toliau ir nežinau, kur eiti. Paklausti praeivių irgi negalėjau, nes nežinojau adreso. Sugalvojau paklausti, kur čia yra bendrabutis. Man parodė kryptį už cerkvės, aš tuoj pat atpažinau savo gatvę ir laimingai parėjau į namus. Į bendrabutį grįžau, bet laukiau sesers ir nerimavau, ar priims mane į bendrabutį, ar ne, juk nuo to priklauso mano likimas. Po pietų išėjau už tvoros ir laukiau sesers, bet ji vis nesirodė. Tada nužiūrėjęs kryptį į „Birutės“ bendrabutį iškeliavau pasitikti sesers. Perėjau Žvėryno tiltą, užlipau į kalniuką iki cerkvės, o toliau smėlėta gatve pėdinau iki galo. Radau bendrabutį, čia paklausiau, ar galiu matyti sesę Bronę, man atsakė, kad ji dar negrįžusi, ir liepė keliauti atgal, laukti jos bendrabutyje, nes ji tikrai pas mane ateis. Taip nieko nepešęs, vėl parkėblinau atgal į savo būstinę ant Tauro kalno. Netrukus atėjo sesuo, pasiėmė mane ir nusivedė į kažkokį komitetą, kur pristatė mane kažkokiam dėdei, ir ėmė įrodinėti, kad aš jau nemažas, savarankiškas ir su savo pareigomis susitvarkysiu pats vienas. Prie to dėdės aš neverkiau, bet prie sesės ašarojau ir aiškinau, kad nenoriu grįžti į Mielagėnus, o likti tiktai čia, šioje mokykloje. Dar tą pačią dieną nuvykom į Šlapelienės knygyną Domininkonų gatvėje, kur man nupirko visas trečiam skyriui reikalingas knygas, sąsiuvinius ir pieštukų, rašalo, plunksnakotį bei visa kita, ko reikia mokinukui.

Kitos dienos popietę atėjo sesuo ir pranešė, kad mane priėmė į bendrabutį, tiktai ne į šitą, o į Kęstučio, kuris yra Žvėryne. Tuo metu gatvė buvo vadinama Jasna IV, nuo 1939 m. Onos Vytautienės, o jau nuo 1946 m. – D. Poškos Nr. 18. Atsisveikinom su Mikalojaus bendrabučiu ir visu bagažu nešini išvažiavom į naują bendrabutį. Sesuo sutvarkiusi formalumus su bendrabučio vedėju Cicėnu, sumokėjusi už bendrabutį numatytą mokestį, o tai buvo 2 zlotai už vieną mėnesį, pasiruošė važiuoti namo. Atsisveikindamas aš vėl paleidau dūdas. Neįsivaizdavau, kaip aš čia vienas gyvensiu tarp svetimų. Sesuo truputį mane paguodė, padrąsino ir atsisveikinusi išvažiavo. Taip pradėjau naują gyvenimo etapą. Liūdnos buvo mano dienos be artimųjų ir savųjų, tačiau greit įsitraukiau į vaikų draugiją ir nebuvo kada liūdėti. Vaikai nekreipė dėmesio, kad aš tarp jų esu mažiausias ir jauniausias. Susipažinau su kaimynu iš Krikiankos, tai mano brolių draugo jauniausias broliukas Zigmas Maldžiūnas. Jis už mane pora metų vyresnis, tačiau mes pasijutom lyg savi.

Bendrabučio vedėjas – Valerijonas Cicėnas – buvo stambaus sudėjimo nors ir neaukštas vyras. Jis gyveno Kęstučio ir Jasna IV gatvių Nr. 39 kampinio namo antrame aukšte, virš parduotuvės. Jam mano sesuo paliko keletą zlotų sąsiuviniams ir kitoms smulkioms išlaidoms. Reikalui esant reikėjo užeiti pas jį, pasakyti, kiek ir kokiam tikslui man reikia pinigų, tada jis prie užrašytos sumos pažymėdavo paimtą sumą. Taip vaikai pas jį laikė pinigus ir jautėsi saugūs, kad nieks nepavogs, o tėvams buvo ramu, kad pinigai nebus be reikalo iššvaistyti, nes tai juk šiokia tokia kontrolė. Iš mano naujųjų namų jau buvo toliau nukulniuoti iki mokyklos Pilsudskio gatvėje 41, tačiau po poros mėnesių mūsų mokyklą perkėlė į Sierakausko gatvę, priešais Tauro gamyklą, tuo metu ji vadinosi Šopeno gamykla. Iš Žvėryno čia buvo daug arčiau vaikščioti nei į Pilsudskio gatvę.

Prasidėjo mokslai Broniaus Suduikio mokykloje („universitete“). Tada taip replikavom. Mokytojų buvo nedaug – 1 ir 2 skyriams vadovavo S. Audaitė, 3 ir 4 skyriams vadovavo R. Tamutis, 5 ir 6 skyriams – pats mokyklos vedėjas, matematikas, Bronius Suduikis. Įsiminė jo nuolatiniai posakiai: „panie, šidlo dubina – zwai“, „sėsk draniau, ablaūke“. Dar buvo lenkų kalbos ir istorijos mokytojas Bivanas, nes istoriją ir geografiją reikėjo mokytis lenkiškai. Kai mes išdykaudavom, tai jis sakydavo: „co za zweczenta, co za bydla“. Tikybą dėstė kun. Edmundas Basys, kun. Bieliauskas, o vėliau – kun. Kazimieras Pukėnas, kuris po kiek laiko tapo Lietuvos kariuomenės kapelionu bei kun. Navickas. Kai karo metu Bivanas išvažiavo į Lenkiją, o Vilnių grąžino Lietuvai, atėjo naujas mokytojas Urbonas, kuris mus mokė lietuvių kalbos istorijos, gamtos, geografijos ir organizavo skautų draugiją.

Po poros savaičių mokytojas Tamutis pastebėjo, kad man trečiame skyriuje nėra ką veikti, liepė iškeisti trečio skyriaus knygas į ketvirto skyriaus ir persėsti prie ketvirtokų. Trečio skyriaus knygas nunešiau į Šlapelienės knygyną ir iškeičiau į ketvirto skyriaus. Taip per vienerius metus atsirado galimybė užbaigti du skyrius. Kai padariau tokį šuolį, tai mokslai sekėsi sunkiai. Lietuvių kalba, aritmetika, gamtos pažinimas ir tikyba sekėsi neblogai, tačiau lenkų kalbą ir istoriją lenkiškai sunkiai gromulojau. Budriškėj pas M. Buroką menkai išmokau lenkų kalbą ir nelabai prakutau Mielagėnų antrame skyriuje. Palyginus su miestiečiais vaikais, aš lenkų kalbą prastai išmaniau. Ketvirtame skyriuje iš bendrabučio aš buvau vienas, suolo draugas ir visi kiti buvo miesto vaikai. Mano suolo draugas prastai mokėsi tikybos. Kun. Pukėnas mus vieną su kitu painiodavo ir mano pažymius užrašydavo jam, o jo dvejetus įrašydavo man. Iš pradžių mes juokėmės, bet vėliau vargome, kol įrodėme, kad aš tai aš, o jis tai jis. Viskas baigėsi gerai: sukeitė mūsų pažymius ir į 4-erių skyrių baigimo pažymėjimus įrašė tikruosius pažymius. Keturis skyrius baigiau iš lenkų kalbos gavęs nepatenkinamą pažymį (niedostatenie). Tada aš mažai supratau, ar reikės rudenį laikyti egzaminą, ar ką nors kitką daryti, tačiau pažymėjime buvo parašyta, kad keliamas į penktą skyrių. Per atostogas aš Budriškėje tikrai neišmoksiu lenkų kalbos ir rezultatas po atostogų gali būti dar liūdnesnis. Pernelyg nesijaudinau dėl lenkų kalbos, svarbiausia, kad buvau keliamas į penktą skyrių.

Bendrabučio vedėjas Valerijonas Cicėnas pas mus dirbo tiktai iki Naujųjų metų. Po to atėjo aukštas vyriškis Budėnas. Jis gyveno pačiam bendrabutyje, pirmajame aukšte, kambaryje koridoriaus gale. Bendrabučio personalas buvo nedidelis, o ir mūsų, vaikų, nelabai daug: apie 30–35. Čia didžiausias viršininkas – vedėjas, po to auklėtoja Barbora, kurios pavardės nežinojau. Ji buvo nedidukė, apkūni, tamsių plaukų, truputį žilstelėjusi, visada vilkėjo juodą chalatą, nešiojo pensne ant grandinėlės. Buvo dar vyresnio amžiaus virėja Agnieška ir skalbėjos seserys – Onutė ir Marytė, gal dvynės, nes buvo labai panašios. Grįžęs iš Sibiro, Antakalnyje buvau sutikęs, bet nedrįsau užkalbinti, o vėliau neteko pasimatyti. Dviejų aukštų medinis bendrabučio namas ir dabar tebestovi. Pirmame aukšte per virtuvės kampą patekdavom į valgomąjį kambarį, kur pasieniais stovėjo du ilgi stalai, o per vidurį, prie lango, trumpas staliukas keturiems asmenims. Čia mes valgydavom ir ruošdavom pamokas. Stalai uždengti baltom su melsvu rašteliu ceratėm. Iš valgomojo ėjo koridorius, kurio kairėje Barboros kambariukas, toliau neveikiantis tualetas, nes nebuvo nei kanalizacijos, nei vandentiekio. Dar toliau prausykla, tiksliau skardinis lovys, pripiltas vandens, o apačioje rankomis pakeliami „kamštukai“, žemiau anga vandeniui nutekėti. Kitais metais įvedė vandentiekį, tada jau nereikėjo nešioti vandens iš šulinio. Gale koridoriaus buvo vedėjo Budėno kambarys, kuriame vėliau gyveno Žukauskaitė. Dešinėje koridoriaus pusėje – sandėlis maistui, toliau didelis kambarys, kuriame pamokas ruošė vyresni gimnazistai.

Įėjus iš lauko į prieškambarį buvo laiptai į antrą aukštą. Antrame aukšte, kairėje, palėpėje, buvo sandėliukas, kuriame laikėme savo lagaminus su iš namų gautais skanėstais. Vieni atsiveždavo medaus, kiti skilandžio, rūkytos dešros, lašinukų. Kai išalkdavo, tai atėjęs pasistiprindavo. Pirmas ir antras kambariai buvo pereinami. Čia dviem eilėm stovėjo lovos, užklotos vienodos spalvos užtiesalais. Kaip apačioje, taip ir čia buvo koridorius, iš kurio buvo dar trys miegamieji kambariai, o dešinėje, virš maisto sandėlio, buvo kambarys, vadinamas izoliatoriumi. Čia stovėjo dvi lovos ir spinta su pirmosios pagalbos būtiniausiais vaistais. Tame kambaryje ir aš sirgdamas gulėjau. Kol buvo šilta, tai laisvalaikį daugiausia praleisdavom kieme, čia buvo sodelis, aptvertas aukšta tinklo tvora, tinklinio aikštelė, šulinys, malkų sandėlis ir skalbyklos namukas, kur seserys Onutė su Maryte gyveno ir skalbė mūsų baltinius bei patalynes. Prie skalbyklos buvo pririštas vilkinis šuo, kurį nakčiai paleisdavo su grandine, pritvirtinta prie vielos nuo skalbyklos iki vartelių. Laisvalaikiu mes ne tik žaisdavom, bet ir dirbdavom įvairius darbus. Rudenį atveždavo kelis vežimus kopūstų ir išmesdavo kieme, o mes turėdavom sunešti į rūsį, po to juos nuvalyti ir duoti vyresniems su elektrine mašina susmulkinti ir dėti į statines. Talkininkavom visuose darbuose, kad žiemą turėtumėm skanių daržovių ant stalo. Visiems darbams vadovavo Marytė, Onutė ir virėja Agnieška. Šeštadieniais, paruošę pamokas, valgomojo bufeto stalčiuje turėjome susirasti išskalbtas savo puskojines, apžiūrėti, ar nesuplyšusios ir susitvarkyti. Suplyšusias reikėjo užsiadyti. To meno mus mokė auklėtoja Barbora. Kai nesunkiai išmokau, tai visada savo kojines susitvarkydavau be jokios pagalbos. Dar gyvendamas Švenčionyse su pussesere Stase ją irgi išmokiau, kaip reikia gražiai užadyti kojinių skylutes. Patalynės turėjom po 2 komplektus, kurią keisdavom vieną kartą per mėnesį, o baltinius keitėm kiekvieną šeštadienį, į pirtį eidavom kas antrą savaitę. Skalbėjoms darbo buvo sočiai. Šeštadienį rasdavom ant lovos padėtus baltinius, kuriuos tuoj pat pasikeisdavom, o nešvarius atiduodavome į skalbyklą. Į pirtį, kuri buvo Tilto gatvėje, eidavom organizuotai. Tai didžiulė salė nusirengimui ir kita salė su dušais. Kada mes ateidavom, tai pašalinių tuo metu pirtyje nebūdavo. Tilto gatvės pirtį Vilniuje buvo pamėgę žydai. Po daugelio metų išlikę žydai ir apsigyvenę Izraelyje, rašydami laiškus į Vilnių, vis paklausdavo: „kaip ten laikosi mūsų pirtis Tilto gatvėje?“.

Labai jau laukiau Šv. Kalėdų atostogų. Pasiilgau namiškių, nes per tuos keturis mėnesius manęs nieks neaplankė. Tas laikotarpis virto amžinybe. Sesutė, matyt, irgi buvo kuo nors užsiėmusi Švenčionyse, kadangi pas mane neatvažiuodavo.

Ožeškienės aikštėje sėdau į autobusą, atvažiavau į Mielagėnus, kur manęs jau laukė Julius su į rogutes pakinkytu Arabu. Iš anksto buvau parašęs, kurią dieną autobusu grįšiu į Mielagėnus.

Pirmas namų įspūdis buvo labai juokingas: namas žemutis, lubos žemai, langai mažiukai. Viskas atrodė labai keista po Vilniaus namų ir kambarių. Džiaugiausi atostogom ir namų šiluma, tėvais ir broliais. Važinėjau slidėmis su šuneliu Mopsa. Šunes, nors ir po ilgokos pertraukos vis tiek iškart mane atpažino ir džiaugėsi mano atvykimu. Ilgai pamiegodavau, mama vis palepindavo gardesniu kąsneliu. Geros dienos labai jau greit prabėga. Po Trijų Karalių šventės mane vėl pavėžėjo į Mielagėnus, įsodino į autobusą ir aš laimingai atvykau į savo bendrabutį Vilniuje. Tą žiemą gerokai šalo ir termometras kartais rodydavo žemiau 20˚ C šalčio. Vieną dieną leido visiems neiti į mokyklą, tačiau mes su draugeliu pasinaudodami laisva diena nutarėm nueiti į mokyklą ir gauti mums reikalingus pažymėjimus. Kai mus pamatė mokykloje, tai mokytojas Tamutis ir sako: „jeigu jau atėjot, tai ir pamokos bus, be to, aš negaliu jūsų išleisti į tokį šaltį. Kai po pietų atšils, tai pareisit namo.“ Mes juk taip nenorėjom tų pamokų.

Artėjant pavasariui mūsų bendrabutyje ėmė dingti vaikų pinigai, parkeriai ir kiti mums vertingi daiktai. Jau mieste buvo nutirpęs sniegas ir į mokyklą eidavom be kepurių, kai vieną rytą penkto skyriaus mokinys Ulozas ėmė ir išsipasakojo man, kad jie trise su Hubertu Paluševičium bei Bronium Naviku vagiliauja, renka pinigus ir ruošiasi, kai atšils, valtimi išplaukti į Braziliją. Tuo metu aš jau turėjau 10 metų ir būdamas už juos net pora metų jaunesnis, nelabai įsivaizdavau, kur yra toji Brazilija, bet suvokiau, kad tai yra baisi nesąmonė. Aš jau supratau, kad yra valstybių sienos, kurios neblogai saugomos ir perplaukti kitą valstybę nebus taip paprasta, be to, pamatę vaikus valtyje, tuoj pat juk sulaikys ir grąžins ten, iš kur išplaukė. Buvo dingęs ir mano parkeris. Ulozas pažadėjo man parkerį grąžinti ir nurodė vietą, kurioje aš jį, parėjęs iš mokyklos, galėsiu pasiimti. Tai buvo po mediniais laiptais už pakopų briaunų. Kitų mano draugų buvo dingę po 5 zlotus, o tai mums buvo labai dideli pinigai. Jie buvo gavę iš tėvų tuos pinigus, kad galėtų apsimokėti už bendrabutį ir įvairioms smulkmenoms nusipirkti. Kai mano draugai buvo apgauti, tai labai išgyveno, nes liko be lėšų, kurias tėvai labai sunkiai uždirbo. Aš niekam nieko nesakiau, bet rimtai susimąsčiau. Ši trijulė labai nuskriaudė mano draugus ir patys jų sąskaita nori iškylauti, valgyti saldainius arba pabėgti į nežinomus kraštus. Nusprendžiau šią kvailą istoriją papasakoti vedėjui. Grįžęs iš mokyklos po laiptais radau savo parkerį ir, nuėjęs pas vedėją, papasakojau visą istoriją, kurią ryte išgirdau. Tuoj pat į vyresniųjų kambarį buvo iškviesti nurodyti kaltinamieji ir apklausti vedėjo bei vyresniųjų gimnazistų. Pats vedėjas vadovavo šiai apklausai. Iš kokių vaikų jie pavogė pinigus, parkerius ir kur juos dėjo? Ulozas tuoj pat prisipažino ir atidavė pinigus, kuriuos jis dar turėjo, bei atnešė parkerius iš savo slėptuvės. Navikas ilgiau spyriojosi, bet prispaustas taip pat prisipažino. Tačiau H.Paluševičius užsispyręs tvirtino, kad jis niekad nieko nevogęs ir nieko neturįs. Kai tuo tarpu kiti du liudijo, kad su juo dalinosi pavogtus pinigus. Huberto tėvas priklausė tuo laiku Lenkijoj uždraustai komunistų partijai. Lenkų valdžia ne kartą buvo pasodinusi jį į kalėjimą už nelegalią veiklą. Hubertas buvo nagingas ir apsukrus vaikas, jau tada turėjo susikonstravęs detektorinį radijo aparatėlį su ausinėmis ir klausydavosi radijo laidų. Tėvas buvo mokytojas, todėl pinigas laisviau voliojosi sūnaus kišenėje, šis galėjo lengviau nusipirkti radijo detalių ir konstruoti. Išlaidaudamas greit pinigų pritrūkdavo, tai, matyt, ir sugalvojo tą kelionę į Braziliją, kad draugai, susižavėję kelionių azartu, vogtų pinigus ir jam duotų, o jis tuoj pat išleistų. Prisipažinimą iš jo teko pešti su diržu. Du vyrukai paguldė ant suolo, vienas laikė kojas, kitas pečius, o trečias vedėjo diržu velėjo apvalų, minkštą užpakaliuką. Cypė, rėkė, raitėsi, bet nesakė, kad turėjo pavogtus pinigus ir kur juos padėjo. Tiktai gavęs keletą gerų smūgių pažadėjo viską grąžinti. Žinoma, jis tų pinigų jau neturėjo, tačiau tikėjosi gauti iš tėvo ir grąžinti tai, ką buvo pavogęs. Kiek vedėjas iš jų surinko, tiek ir išdalino nukentėjusiems, o likusius vagys prisižadėjo atiduoti sugrįžę po Velykų atostogų.

Per Šv. Velykas Vilniuje jau nutirpo sniegas, net Karoliniškių kalnuose jo nebeliko. Atėjo ir Šv. Velykų pavasarinės atostogos. Šį kartą važiavau traukiniu iki Ignalinos ir, mano nuostabai, Julius pasitiko mane vėl su rogėmis. Buvo dar tiek daug sniego, kad puikiausiai paršliaužėm žiemos keliu. Tik ir čia saulutė kaitriai šildė, todėl nuo stogų nutįso varvekliai, kurie po nakties vis pailgėdavo. Keliukai nuo arklių mėšlo patamsėjo ir intensyviau ėmė tirpti. Į bažnyčią Velykų rytą manęs nepaėmė ir leido pasilepinti lovoje. Šeimai sugrįžus iš bažnyčios visi susėdom prie šventinio stalo, trūko tiktai Bronės, nes ji pasiliko Švenčionyse ir per Šv. Velykas neparvažiavo. Pirmiausiai suvalgėme po skiltelę šventinto kiaušinio, o po to jau gardžiavomės mamytės paruoštais valgiais. Tėvelis švenčių proga pats vienas išlenkė taurelę degtinės už visų sveikatą ir po to skaniai pavalgė, tada jis sakė, kad taip pagerėja apetitas. Broliai nei vienas alkoholio nevartojo. Po to ritinėjom margučius, mamytės išmargintus, daužėm, išmėgindami jų tvirtumą. Pas mus kiaušinius margindavo labai paprastai. Katile pamerkdavo svogūnų lukštų, juos užvirindavo ir įdėdavo vaško, kuris plūduriavo paviršiuje. Tada, truputį pasukdami, leisdavo nuplautus kiaušinius. Kuriose vietose prilipdavo vaškas, ten nenusidažydavo, arba nusidažydavo silpnai, o kur netekdavo vaško, pasidarydavo tamsiai ruda spalva. Išeidavo toks margumynas su visokiais atspalviais, kokį su ranka būtų sunku nupiešti. Dar dažydavo ir vantos lapais, kiaušinis nusispalvindavo geltona spalva. Kaip visada, geros dienos labai greitai prabėga, taip ir Šv. Velykų savaitė praskriejo, turėjau išvažiuot į Vilnių.

Vilniuje tais metais buvo vienintelė Šv. Mikalojaus bažnyčia, kurioje buvo laikomos pamaldos lietuvių kalba. Čia klebonu buvo kun. Krištapas Čibiras, vikarai: kun. Edmundas Basys, kun. Kazimieras Pukėnas bei kun. Navickas. Iš visų bendrabučių vaikai eidavo organizuotai. Išpažinties eidavom nors vieną kartą per trimestrą ir priimdavom Komuniją tiktai tą sekmadienį, o ne taip kaip dabar, tris – keturias savaites. Paprastai šeštadienio vakare prieidavom išpažinties, o sekmadienį priimdavom Komuniją per Šv. Mišias. Vieną kartą po išpažinties bendrabutyje vakare susipešėm ir kad gautumėm Komuniją nusprendėm nueiti ir dar kartą išpažinti savo kaltes. Dabar jau nuėjom į Žvėryne esančią Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčią, tiktai jau pas lenkiškai kalbantį kunigą. Čia jis mus tėviškai pabarė ir davė išrišimą. 1940 m. pavasarį Šv. Mikalojaus bažnyčioje iš vyskupo M. Reinio rankų gavau ir Sutvirtinimo sakramentą.

Nėra pasaulyje tokio žmogaus ar gyvūno, kuris nelauktų pavasario. Vilniuje šis pavasaris man buvo pirmasis. Sužaliavo žolė, gležnučiai lapeliai. Vaikai ėmė žaisti „žalio“. Du vaikai susitarę tarp savęs tikrina vienas kitą, ar turi žalią lapelį su savimi. Jeigu paklaustasis neturi žalio lapelio, tai pralošia sutartą daiktą ar valgio porciją, iš ko dažniausiai būdavo sulygstama. Sniegui nutirpus laisvalaikiu dažnai patraukdavom į Karoliniškių kalvas. Čia žaisdavom indėnus, kariaudavom, slapstydavomės. Vienam ten karstytis buvo gana pavojinga, nes lenkiūkščiai užpuldavo ir primušdavo. Paprastai jie mus pravardžiuodavo – „sakė, pasakė“, tačiau kai ateidavom būriu, penkiese-šešiese, tai jau nedrįsdavo kabintis.

Pasibaigus 1938–1939 mokslo metams Suduikio mokykla organizavo išvyką į Valakampius, Verkių dvarą. Nuvykom į prieplauką, susėdom į garlaiviuką ir nupyškėjom į Verkius. Ten išlipom ir pėsti apėjom Verkių dvarą, kur mokytojai aiškino apie jo priklausomybę ir atsiradimą, bet dabar iš to aiškinimo nieko neatsimenu. Po to miške suradom aikštelę, kur žaidėm, kūrenom laužą, valgėm sumuštinius, uogavom, nes jau sirpo žemuogės. Kažkas turėjo foto aparatą ir atminimui padarė visos grupės nuotrauką. Vakare grįžom garlaiviuku į Vilnių pavargę, tačiau pilni įspūdžių ir pavasarinės gamtos gaivumo.

Jau tuo laiku, nors mes dar nieko nežinojom, buvo kaitinama atmosfera Europoje ir ruošiamasi dideliam karui. 1939 m. kovo 17 d. 21 val. Lenkija Lietuvai įteikė ultimatumą, kuriame buvo reikalaujama:
1. Tuojau užmegzti diplomatinius santykius.
2. Atkurti geležinkelio ir pašto susisiekimą.
3. Pasirašyti tautinių mažumų sutartį.
4. Sudaryti prekybos sutartį.
5. Skirti materialinę kompensaciją pašaukto lenkų tautybės kareivio šeimai.

Neįvykdžius šių reikalavimų, grasinama griežčiausiomis priemonėmis ir kariniais veiksmais. Ultimatumo priėmimo ar atmetimo terminas – 48 valandos. 1939 m. kovo 19 d. (per Juozapines) ultimatumas buvo priimtas. Tuoj pat, 1939 03 20, vokiečiai įteikė ultimatumą atiduoti Vokietijai Klaipėdą ir jos kraštą. 1939 03 22 J. Urbšys pasirašė priverstinę sutartį su Ribentropu dėl Klaipėdos 50 miesto ir jo krašto perdavimo Vokietijos reichui. Jau kovo 24 d. Hitleris atvyko į Klaipėdą pademonstruoti savo galios. Čia vietinių vokiečių buvo džiaugsmingai sutiktas.

Pavasaris, pavasaris, visur ir visada gražus, tai atgimimas ne tik gamtos, bet ir kiekvieno žmogaus. Lenkai šaukė – marš na Kowno, o studentas Žižmaras susikivirčijo su lenkų studentu ir stojo dvikovon su špagomis – iki pirmo sužeidimo. Čia laimėjo Žižmaras, perdurdamas lenkui ranką. Tuo metu mes Žižmarą dievinom, lyg jis būtų nugalėjęs Lenkiją, o ne studentą. Žižmarą esu kelis kartus matęs, tai sportiškas jaunuolis su baltom kelnėm arba skauto uniforma. Kažkaip iš to laiko man įsiminė kompozitorius, choro vadovas Julius Simas ir Žižmaras.

Pavasarį visur gražu, bet nėra gražiau niekur, kaip vienkiemyje Budriškėje. Kai visą laiką gyveni kaime, tai ir nepajunti tos staigios pavasario gamtos permainos, nes apsipranti ir nepastebi tų pasikeitimų gamtoje. Visai kas kita, kai atvažiuoji iš miesto ir patenki į gamtos glėbį. Žalios žydinčios pievos, siūbuoja plaukiantys rugiai, o miškas kiekvieną dieną ošia vis kitaip. Didžioji drebulė su sūpuoklėmis virpina savo lapeliais be jokio vėjo, o žaluma tokia jauna, vaiski, tiesiog prisotinta gyvybės. Dangus toks platus, papuoštas krūminiais baltais ir pilkais debesėliais. Nuvirtęs į žydinčią pievą ir žiūrėdamas į dangų matau tuos debesėlius tai augančius, tai nykstančius, tai besijungiančius į draugę ir slenkančius nuo vieno horizonto iki kito. Tuose debesyse viskas verda, juda, sukasi. Kvepia pievos, kvepia miškas, lauko gėlės, darželio jazminai, alyvos ir visas oras kvapus be jokių dulkių. Net tvartų mėšlas kvepia rūgštimi… Taip visko pasiilgta, taip viskas miela, kad negaliu čia nei aprašyti, nei atpasakoti. Prie tvarto, mėšlyne, kapstosi būrys vištų gražuolio gaidžio priežiūroje, kuris (tik jau ne tas) kažkada užpuldavo mane ir atimdavo duonos kriaukšlę iš rankų. Matyt, visada taip būna, kad niekad nevertiname to, ką turime, tiktai tada pradedame branginti ir vertinti, kai netenkame, kai atgauname arba pamatome po ilgos pertraukos jau kitokioje šviesoje, ir tik tada pajuntame tikrąją vertę. Taip man būdavo kiekvieną pavasarį grįžus į vienkiemį. Girdėdavau paukščių čiulbėjimą ir bitelių dūzgimą, jaučiau visus kvapus, primenančius ankstyvą jaunystę, vaikystę, tačiau po mėnesio darbų laukuose jau nieks taip nežavėjo, pasidarydavo viskas kasdieniška, nes darbai užgoždavo tą didžiulį žavesį. O ko čia žavėtis, jeigu viską girdi ir turi kiekvieną rytą ir vakarą.

Pagal gamtos grafiką darbai vijo darbus, juos reikėjo padaryti laiku ir gerai. Pirmiausiai prasidėdavo nuo mėšlavežio. Aš turėdavau vežioti mėšlą į laukus. Vieną vežimą nuvarydavau į dirvoną, palikdavau išvertėjams, o pasiėmęs tuščią parvažiuodavau į tvartą. Čia vėl jau gaudavau pilną vežimą ir kėblindavau į lauką. Taip sukau ratus visą dienelę su pietų pertrauka. Vieną kartą grįžtant iš lauko, važiuojant per griovelį pasmuko ratų lentos ir pradėjo liesti kumelės kojas. Ji labai išsigando ir ėmė lėkti, o aš nesupratęs, dėl ko ji taip puolė bėgti, vis bandžiau sustabdyti, tačiau nuo greičio nelygiu keliu lentos visai išslydo ir ėmė kristi iš ratų, o aš, negalėdamas išsilaikyti, prieš įvažiuodamas į kiemą šokau iš ratų ir paleidau kumelę bėgti, kaip ji norėjo. Kada ratuose neliko lentų, tai įlėkusi į kiemą kumelė sustojo prie tvarto, o aš sėkmingai „katapultavęs“ parėjau, net neužsigavęs.

Taip per pora dienų išvežus mėšlą į laukus reikėjo jį iškratyti, paskleisti po dirvoną, o po to dar aparti. Ardavom dviem ar net trimis plūgais. Didesnį plūgą tempė Lankas, o kitą plūgą – pora (Čigonas ir kumelė). Kartais lengvesnėje žemėje užkinkydavo visus atskirai, tada ir man tekdavo vienas plūgas. Aparus laukus prasidėdavo šienapjūtė. Tai būdavo prieš pat Petrines arba iškart po jų, tai priklausė nuo pavasario ankstyvumo. Kol neturėjau 10 metų, tai manęs prie didesnių darbų dar nekviesdavo, o po pusryčių reikėdavo pakeisti piemenuką ir ganyti karves. Karvių su prieaugliu buvo 12–14 galvų ir 20 avių būrys su galingu avinu riestais ragais. Piemens darbas vaikėzui buvo ne iš lengvųjų, o svarbiausia, kad vienam buvo labai nuobodu. Gerai neprisimenu, nuo kelių metų amžiaus ėmiau keisti 14–15 metų piemenuką, kuris eidavo dirbti lauko darbų. Ganydavau visą vasarą per pačius didžiausius laukų darbus. Mamertas su piemenuku, grėbdavo šieną, rišdavo dobilus, rugių pėdas, avižas ir kitus darbus, o aš nuo pusryčių iki vakaro ganydavau. Gera būdavo mažesniam, kai ganydavau su Mamertu ar piemenuku. Prisimenu, vieną karštą dieną abudu su Mamertu nesulaukdami pietų ėmėm zysti, o karvės pakėlė uodegas ir pasuko bėgti namų link. Taip mes jas uždarėm į tvartą, o patys nuėjom pamiegot ant šieno. Tai buvo mudviejų paslaptis ir šunybė. Tik vėliau jau tekdavo ganyti vienam, tuo labiau, kai parvažiuodavau iš Vilniaus. Laukai ir ganymo plotai keitėsi kas metai. Kiekviename lauke aš turėjau savo mėgstamas žaidimo vietas. Labiausiai patiko būti prie miškelio, kur buvo kasamas smėlis, o ten jau buvo nemaža duobė. Ten aš daugiausiai palaikydavau gyvulius, o pats žaisdavau toje smėlio duobėje. Statydavau pastatus, kasdavau tunelius, tiesdavau kelius su telefonų linijom. Iš molio lipdydavau arkliukus, vežimus ir žaisdavau. Žinoma, mane už tai kartais ir pabardavo, kad gyvulius laikau vienoje vietoje ir neleidžiu sočiai priėsti.

Atostogaudamas namuose iškrėsdavau ir šunybių. Mama man siūlydavo išgerti žalių kiaušinių. Dažniausiai kiaušinius gerdavau šviežius iš gūžtos. Vieną kartą paėmęs porą kiaušinių pradūriau abiejuose galuose po skylutę ir išsiurbiau jų turinį. Po to pripildžiau vandens ir vėl padėjau į gūžtą. Mama parsinešusi kiaušinius pastebėjo, kad jie kažkokie šlapi. Gerai apžiūrėjo kiaušinius ir pastebėjo mano šunybę. Juokais patarė, kad taip negalima daryti, nes jeigu tokį kiaušinį sumuštų ant keptuvės su karštais spirgais, tai ir rankas nusiplikytų karštais taukais. To daugiau aš nedariau.

Keturis skyrius baigiau iš lenkų kalbos gavęs nepatenkinamą pažymį (niedostatecrna), tačiau buvau keliamas į penktą skyrių. Tada aš mažai supratau, ar reikės rudenį laikyti egzaminą, ar ką nors kitką daryti, tačiau pažymėjime buvo parašyta: „prechodzi do klasų piqtei“. Per atostogas aš Budriškėj tikrai neišmoksiu lenkų kalbos ir rezultatas po atostogų gali būti dar liūdnesnis. Pernelyg nesijaudinau dėl lenkų kalbos, o kur gi čia kaime pasimokysi, kai visi kalba tik lietuviškai.

Taip vasara ėjo į pabaigą ir mes klojime jau kūlėme linus su kultuvėm. Iškultus pėdelius nešėm į lauką ir dėjom į stirtas prie tvoros, vėliau jie bus išvežti į laukus ir pakloti pievose. Abudu broliai už miškelio kirtime arė pūdymą. Netikėtai atjojo seniūnas, kuris labai retai lankydavosi, o tėvas su juo pašnekėjęs liepė man pakviesti brolius iš lauko. Aš bėgte nubėgau pas artojus ir pasakiau, kad tėvas liepė pareiti namo, nes atjojo seniūnas su kažkokia žinia. Jie truputį pasvarstė, koks čia reikalas galėtų būti, iškinkė arklius, pririšo pievoj ir parėjo namo. Čia ir aš sužinojau, kad lenkai skelbia mobilizaciją. Tai buvo 1939 m. rugpjūčio 25 d. Mama puolė raudoti, o ir man pasidarė liūdna, juk nežinai, kas gali atsitikti kare, o jei jau mobilizacija, tai bus ir karas. Balys buvo atleistas nuo karinės tarnybos, o Julius tuoj pat turėjo išvykti.

Sunku man žinoti, kodėl Lenkija prieš savaitę paskelbė mobilizaciją, ar jau žinojo apie Molotovo ir Ribentropo sutartį, ar pastebėjo vokiečių kariuomenės kaupimą prie Lenkijos sienos. Tada dar pas mus niekas nežinojo apie Molotovo ir Ribentropo slaptus susitarimus. Pirmiausiai, 1939 08 23 Molotovas su Ribentropu ne tik pasirašė taikos sutartį, bet ir pasidalino Lenkiją, Lietuvą, Latviją ir Estiją. Lietuvą atidavė Vokietijai, o Latviją ir Estiją Rusijai. Kai 1939 09 28 kraugerių kariuomenės susitiko Lenkijoje, paaiškėjo, kad vokiečiai buvo nužygiavę toliau, negu buvo nubrėžta slaptame susitarime. Tada Stalinas paprašė už tai atiduoti Lietuvą iki Nemuno. Tą ir padarė. Dar 1940 01 10, prieš Rusijai okupuojant Lietuvą, Rusija už 7,5 mln. aukso dolerių nusipirko ir Suvalkijos Užnemunę. Man dabar įtartina, ar kartais Lenkijos šnipai nesužinojo apie kraugerių susitarimą ir paskelbė mobilizaciją 1939 08 24 – tai buvo ketvirtadienis, o jau penktadienį atjojo pas mus seniūnas ir įteikė šaukimą Juliui vykti į kariuomenės dalinį Švenčionyse.