Esu Marius Jonaitis. Gimiau 1977 m. spalio 31 d., Vilniuje. Namas Žvėryne, Vytauto g. 16 / A. Mickevičiaus g. 3, yra mano gimtasis namas. Vilniuje pradėjau lankyti ir baigiau tuometinę Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą. Vėliau mokiausi Vilniaus universitete, Teisės fakultete ir jį baigiau. Įgijęs teisininko profesinę kvalifikaciją, tęsiau studijas socialinių mokslų srities, teisės krypties doktorantūroje Mykolo Romerio universiteto Teisės fakultete (dabar – Mykolo Romerio universiteto Teisės mokykla) ir 2006 m. apsigyniau socialinių mokslų srities teisės mokslo krypties daktaro disertaciją, kurios tema „Romėnų privatinės teisės įtaka šiuolaikinei civilinei ir civilinio proceso teisei.“ Nuo pat doktorantūros studijų pradžios Mykolo Romerio universitete dėsčiau Romėnų teisę, vėliau Civilinio proceso teisę, šiuo metu – ir Teisės istoriją bei filosofiją, Vytauto Didžiojo universitete – Romėnų teisę ir Teisės istoriją. Esu (tiek vienas, tiek su bendraautoriais) išleidęs leidinių, skirtų romėnų teisės tematikai. Pavyzdžiui, kartu su šviesios atminties profesoriumi Stasiu Vėlyviu „Dvylikos lentelių įstatymai ir jų komentaras“, „Gajaus Institucijos“, taip pat mano parengtą vadovėlį „Romėnų privatinė teisė“. Taip pat esu (vienas ir su bendraautoriais) paskelbęs mokslinių straipsnių romėnų teisės, jos įtakos šiuolaikinei privatinei teisei ir romanų-germanų (kontinentinei) teisės sistemai, civilinio proceso teisės temomis.

Vytauto gatvė – mano praeities ir prisiminimų šalis

Žalsva upės juosta su joje atsispindinčiais baltais debesų kalnais, tiltas, palengva į kalnelį kopianti Adomo Mickevičiaus gatvė, masyviais kupolais lyg teatro dekoracija į viršų kylanti ir tartum kelią pastojanti cerkvė… Ir žinojimas, kad netrukus už posūkio, gatvių sankryžoje, pro žaliuojančius alyvų krūmus išnirs jis… Mano gimtasis namas.

Taip – tai Vilnius, ramiai pro šalį plaukiantys Neries vandenys, 1906 metais pastatytas tuometinio Vilniaus miesto architekto V. Malinovskio suprojektuotas senasis Žvėryno tiltas ir kaskart vis tolstanti vaikystės šalis – namas ir sodas Vytauto gatvėje. Numeris 16. [1].

Šiandien, kai naujuosiuose savo namuose, kitame mieste – Kaune (nors simboliška – Vilniaus gatvėje Nr. 15), ėmiausi šio rašinio, ant darbo stalo iš karto pasidėjau, galbūt, pirmąjį ir pagrindinį šių eilučių įkvėpėją. Tai… 1898 metais Sankt Peterburge išleistas prancūzų – rusų kalbų žodynas. Atverčiu pirmąjį pageltusį priešlapį ir dar kartą išvystu gerai pažįstamus, kaligrafiška rašysena, kurią pats sau vadinu senovine (nuolat skubantys šiandieniniai žmonės taip rašyti nebemoka…), lotyniškais rašmenimis ir rusų kirilica įrašytus knygos savininko inicialus: „Ives Przybora“.

Man pavardė Przybora – tarytum žodis – raktas, padėjęs netikėtai praverti duris į praeitį…

Apie gimtąjį namą Vytauto gatvėje Nr. 16, Vilniuje, apie sodą, kuriame snigdavo obelų žiedais, svaigiai kvepėdavo alyvos, o patvoryje palei gatvę pavasaris ištiesdavo puošnų aromatingą pakalnučių kilimą, žinojau tik tiek, kad mano senelis Jonas Jonaitis namą ir sodą įsigijo iš karto po karo. Keista, bet vaikiškoje mano sąmonėje greta šio fakto nuolat egzistavo ir „žodis – raktas“ – Przybora. Tuomet ir dar ilgą laiką man buvo žinoma tik tiek, jog tai savininkės, kuri pardavė namą prieš išvykdama gyventi į Lenkiją, pavardė…

Sename žodyne įdėtas per tiek dešimtmečių išlikęs pirkimo–pardavimo sutarties nuorašas: „1946 metų spalio 29, Vilnius. Eugenija Przybora, duktė Sergejaus, parduoda Jonui Jonaičiui, sūnui Petro, gyvenamąjį namą, esantį Vytauto g. 14/3, [2] Vilniuje už 120 tūkstančių rublių…“

Sunku paaiškinti, kodėl anuomet manęs, linkusio gilintis į istoriją, nesudomino tai, jog tame pačiame name gyvenę žmonės privalėjo nedelsdami išvykti, palikę didelius, gražius namus, savo gatvę, miestą… Gal dėl tos priežasties, kad, be vaikiškų pasakų, iš kitų senelių, mano mamos tėvų, patyrusių lygiai dešimtį metų trukusią Sibiro tremtį, teko girdėti apie jaukų jų butą kitame Neries krante, Žygimantų gatvėje stovinčiame name, apie viską, ką ten reikėjo palikti: baldus, paveikslus, vaikų žaislus, prieš leidžiantis į nežinią, per valandą pasiėmus tik būtiniausius daiktus… Tokios skaudžių išgyvenimų, praradimų, netekčių istorijos buvo nuolat egzistuojanti epochos dalis. Galbūt, svetimų praradimų istorija nebuvo aktuali, nes užteko pasakojimų apie tai, ką prarado ir, gyvendami svetur, patyrė patys artimiausieji žmonės…

Kita vertus, tai buvo istorija, kuri keistoje erdvėje ir sunkiai paaiškinamu būdu egzistavo šalia manęs…

Dideli blizgaus ąžuolinio parketo kvadratai, trijų kambarių lubas puošiantys lipdiniai, aukštos dvivėrės durys, nepaprastai puošniai dekoruotos metalinės jų rankenos ir raktai… Tie raktai man visuomet asocijuodavosi su pasakomis – tokiais rakinamos tik paslapčių pilnos pilys ir stebuklingi, turtų pilni rūmai… Gal todėl, kai vaikas pirmą kartą Sudervėje prie Vilniaus pamačiau seną kunigą didžiuliu raktu atrakinant bažnyčios duris, mane pribloškė tik rakto dydis, bet nenustebino jo forma – tokie buvo mano vaikystės namo kambarių durų raktai… Saugau vieną jų – savo kambario raktą su dailiai išriesta galvute. Man tai simbolis, suteikiantis galimybę dar ir dar kartą mintyse praverti tas nematomas duris į laiką ir erdvę, likusią  ten – gimtajame name…

Nebylūs šalia alsuojančios istorijos liudytojai, tyliai primindavę apie gyvenusius čia iki mūsų, buvo mano kambario pasididžiavimas – baltų koklių krosnis, ant kurios bronziniais dažais nudažytoje emblemoje išpiešti arfa ir laurų vainikas, didžiulė balta vonia, stovinti ant kažkokio fantastinio žvėries letenas vaizduojančių kojų ir tokia pati kriauklė su įdubimais muilui padėti, primenančiais jūros kriaukles, pagaliau žalios ir vyšninės spalvos vonios grindų plytelės… Kiekvieną kartą, kai užsuku į šventosios Teresės (Aušros Vartų) bažnyčią Vilniuje ir išlikusiu senų plytelių taku artinuosi prie didžiojo altoriaus arba nueinu į Karmelitų bažnyčią Kaune, širdyje tyliai sau nusijuokiu – tokios plytelės, grindų apdailai plačiai naudotos praėjusio šimtmečio pradžioje, buvo mūsų vonioje… Ten, Žvėryne, Vytauto gatvėje…

Apie šias detales užsimenu ne veltui – būtent žodynas su jame įrašyta Iwon Przybora pavarde ir tie, vaikystės name ir atminty likę praeities ženklai, vieną vakarą paskatino į interneto paieškos puslapį įvesti žodį – raktą: „Przybora“, atvėrusį Alicijos T. Łubkowskos papasakotą jaudinančią, išgyvenimų kupiną mūsų „pirmtakų“ Vytauto g. 16 – Przyborų šeimos istoriją…

Atmintyje pamažu iškilo ne tik materialūs namo Vytauto g. 16 daiktai, leidę nesąmoningai pajusti praeities alsavimą, tačiau ir kai kurie senelio, tėčio pasakojimai. Iki platinant dabartines Vytauto ir Adomo Mickevičiaus (buvusią Tomo Zano) gatves, link pagrindinių, Vytauto gatvėje esančių namo durų, kurias mes kažkodėl labai iškilmingai vadinome „paradinėmis“, vedę laiptai. Platinant gatves, sklypas buvęs „apkarpytas“, o laiptai nugriauti. Namas liko keistai „kaboti“ virš gatvės, tarsi vienydamasis su virš baimės ir nerimo kupino esamojo laiko, neaiškios ir nenuspėjamos nežinomybės pakibusiais buvusių ir esamų jo šeimininkų likimais…

Tik iš senelio ir tėčio pasakojimų bei kelių senų pokario laikų nuotraukų įsivaizduoju namą iš visų pusių supusią kaltinę metalo tvorą. Pirkimo–pardavimo sutartyje taip pat užsimenama, jog ir ji pereina naujojo savininko žinion. Tiesa, dalis tos tvoros, papuoštos iečių viršūnes primenančiais antgaliais („špikiais“), drauge su mažais, į kiemą vedančiais varteliais, yra išlikusi Vytauto gatvės pusėje.

Iš tų pačių pasakojimų žinau ir apie nepaprasto grožio pagrindinius vartus. Įdomus jų likimas. Przyborų šeimos namą įsigijęs senelis netruko sulaukti ir naujo tarybinės valdžios prievarta įkeldinto gyventojo – aukšto rusų karininko su šeima, užėmusių didžiausius ir geriausius kambarius. Tai jam, po kiek laiko išvykstant atgal į Rusiją, atrodė visiškai teisėta drauge pasiimti Przyborų paliktus kambarius puošusius sietynus ir net… išsivežti gražiuosius vartus… Nežinau kodėl, galbūt, kaip iškalbingas savivalės ir neteisybės, nuo kurios nebuvo galima apsiginti, simbolis tie pražuvę vartai taip giliai įstrigo mano vaikiškon galvon, kad nuolat stengiausi įsivaizduoti, kaip iš tiesų jie atrodė…

Tarybinis laikmetis pakeitė ir sunaikino daug ką. Neįveikė tik pavasariais pražystančių alyvų, žemai, už cerkvės tekančių žalsvų Neries vandenų, vakarinės sodo tylumos. Dabartis grąžino dalį praeities, apie kurią taip jautriai pasakoja ponia Alicija: vasaros vakarais kambarius ir vėl pripildydavo plačiai virš upės sklindanti melodinga cerkvės varpų daina. Aš taip pat mėgdavau stebėti bokšte intensyviai besidarbuojantį varpininką… Deja, šiandiena negrįžtamai pasiglemžė idilišką, tik cerkvės varpų skambesio suardomą, Žvėryno tylą…

Tiesa, kai kurios aplinkybės, matyt, nekito. Kaip ir poniai Alicijai, man su seseria, lyginant su mūsų akims įprastomis katalikų bažnyčiomis, priešais stūksanti Znamenskajos cerkvė atrodė mistiška ir paslapčių pilna terra incognita. Vaikystėje ten niekuomet nebuvau. Tikriausiai mums, katalikams, tai buvo neįprasta ir nepažįstama. Galbūt dėl to, kiekvienais metais per stačiatikių Velykas užtekdavo vaikiškų jėgų ir smalsumo paslapčia sulaukti vidurnakčio ir pro langą stebėti aplink cerkvę procesijoje einančius žvakėmis nešinus žmones, klausytis naktyje skambančių giesmių ir Velyknakčio varpų… Į cerkvėje vykstančias Velykų apeigas užėjau tik kartą – 2005 metų pavasarį. Tai buvo paskutinis pavasaris Žvėryne. Mano tėvai jau buvo pardavę namą bei sodą ir turėjo išsikelti iki gegužės 1 dienos. Paslaptingai skambančios stačiatikių giesmės ir prieblandoje mirgančios žvakės buvo tarytum Requiem priešais cerkvę tamsoje stūksančiam gimtajam namui, Vytauto gatvei, Žvėrynui, laikui, į kurį bus galima grįžti jau tik prisiminimuose…

Skaitant ponios Alicijos prisiminimus, kartkartėmis pajusdavau keistą jausmą – kitas žmogus, gyvenęs Vilniuje kitu laiku jautė tai, ką vėliau teko pajusti ir man… Tos didelės vaikiškos kelionės iš Žvėryno į Katedrą, Gedimino pilies kalną ir tolimieji stebuklingieji Aušros Vartai… Tai būdavo tolimiausias mano vaikiškų kelionių iš Žvėryno „į miestą“ taškas. Gal todėl taip mėgstu šventosios Teresės (Aušros Vartų) bažnyčią. Kelionė į ją sekmadieniais iš Vytauto gatvės būdavo savotiška piligriminė kelionė, besitęsianti per visą senąjį miestą – link Katedros, Pilies, Didžiąja, Aušros Vartų gatvėmis…

Tiesa, negaliu neprisiminti paskutinio atsisveikinimo su senuoju namu Vytauto gatvėje. Nakvojau name vieną iš paskutinių naktų prieš mano tėčiui pasirašant perdavimo aktą. Taip norėjau, taip reikėjo. Iš miesto, per tiltą, pro cerkvę namo, nors teisine prasme tai jau nebebuvo mano namai, grįžau vakarėjant. Besileidžiančios saulės šviesa pro didelius, viršuje užapvalintus langus krito į tuščius, be baldų kambarius ir auksine spalva nudažė senąjį ąžuolinį parketą. Įeinu pro didžiąsias – kaip man įprasta sakyti – „paradines“ duris. Jų formos gražiai atkartoja trikampį namo frontoną. Iš karto patenku į koridorių. Trejos dvivėrės durys: tiesiai prieš mane – vedančios į didįjį saloną, kairėje mano kambario durys, kurios iš visų išsiskyrė tuo, jog buvo įstiklintos. Vienintelės visame name. Nežinau, ar iš tikrųjų taip, bet senelis ar tėtis pasakojo, jog namą valdant Przyborų šeimai, ten buvęs darbo kambarys ar biblioteka. Trečiosios durys dešinėje pusėje. Pravėręs jas, patenki į valgomąjį. Du jo langai žvelgia į žydintį sodą…

Apeinu visus šešis kambarius. Buvo sekmadienis, todėl mintyse pagalvoju – man tai tarytum pirmojo mėnesio sekmadienio procesija, kuri visuomet rengiama mano, kai tik esu Vilniuje, lankomoje šventosios Teresės bažnyčioje. Paskutinė. Pirmiausiai plačiai atveriu didžiojo salono duris. Šis kambarys mano atmintyje išliks ne toks tuščias, kaip dabar. Didysis salonas – tai, pirmiausia, švytinti ir išpuošta Kalėdų eglė, kurios viršūnė dažniausiai siekdavo aukštas kambario lubas. Tėtis, prisimindamas savo vaikystę, yra užsiminęs, kad net sunkiausiais pokario laikais senelis salone statydavo didelę, lubas siekiančią Kalėdų eglę. Nesvarbu, kad, anksti netekus mamos, puošti ją tekdavę žaislais, pagamintais išėmus graikiško riešuto branduolį ir vėl suklijavus kevalo puseles…

Ir dar. Didysis salonas mano atmintyje neatsiejamas nuo vieno paveikslo. Tai įspūdingo dydžio gerai žinomo ispanų tapytojo Bartlomé Esteban Murillo paveikslo „Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimas į dangų“ (Assuncion) kopija dailiuose senoviniuose rėmuose. Vos pravėrus salono duris, ant priešais esančios sienos išvysdavai jį kabantį ir darantį kambarį panašų į šventyklą. Seniai nebėra amžinybėn iškeliavusio mano senelio, antrojo namo Vytauto g. 16 savininko, o taip norėtųsi paklausti, ar į Žvėryną jis atkeliavo drauge su juo, ar buvo paliktas į Lenkiją išvykstančios Przyborų šeimos? [3] Dabar žvelgiu į šį paveikslą, kabantį mano bute, Kaune. Daugybę metų Marija, tarsi danguje pakibusi viltinga žvaigždė, budėjo virš senojo namo Žvėryne, virš visų jame gimusių, augusių, iškeliavusių svetur ir amžinybėn likimų… Iš tiesų, didysis salonas tam tikra prasme ir buvo šventykla – būtent iš šio kambario į už Žvėryno, žaliose Šeškinės kalvose paskendusias senas kapines iškeliavo tokie man brangūs žmonės, tiek kartų jame tarti atsisveikinimo žodžiai, kuriuose sudėta viltis susitikti. Ne čia, nebe Žvėryne, kažkur ir kažkada…

Paskutinę savo naktį, praleistą name Vytauto gatvėje, mintyse prisiminiau visus tuos, kurie kadaise gyveno čia. Savo artimuosius, o taip pat ir tuos, kurių istorijos tada dar nežinojau… Visus, kas čia turėjo savuosius namus…

Dabar Žvėryne būnu nedažnai. Kai važiuoju aplankyti kapų į Žvėryno kapines, užvažiavus ant naujojo Žvėryno tilto, visada atsisuku į tą pusę, kur Znamenskajos cerkvės papėdėje, prisiglaudęs prie seno, šiandien jau nykstančio senų obelų sodo, rymo mano gimtasis namas… Šiandien tylus, apleistas, negyvenamas, į Vytauto gatvę žvelgiantis dviem abipus didžiųjų durų išdėstytais langais. Tie langai lyg mąslios senyvo, gyvenimo nuvarginto žmogaus akys… Paskutiniuosius pavasarius jau niekas nebepasodino loveliuose ant palangių augančių gėlių, sode nedrąsiai savo spalvotas taureles dar iškelia baigiančios išnykti tulpės, kurių anksčiau čia žydėdavo daug ir įvairių. Visai neseniai neliko sodo gale buvusios medinės altanos, vasarą mums, vaikams, tapdavusios žaidimų vieta, kurioje mėgdavome įkurti laikinąją savo vasaros „rezidenciją“… Tik visą sodo dalį palei Vytauto gatvę užkariavusios konvalijos kasmet gegužės pradžioje nuvilnija patvoriu tarytum veržlus, gaivų kvapą skleidžiantis upelis… Kažin, ar dar ilgai?…

Prisiminimai apie metus, praleistus ten, Vytauto gatvėje, kažkodėl dažniausiai atklysta per iškiliausias metų šventes: Kalėdas, Velykas, Vėlines… Tuomet visada stengiuosi rasti laiko praeiti pro gimtuosius namus Žvėryne, pereiti senąjį tiltą, kuris lyg simbolinė riba skiria dabarties ir prisiminimų pasaulį. Tik po juo tekanti upė – tai žalsvavandenė Neris, o ne mitologinė graikų Letė, kurios vandenų atsigėrus, praeitis nugrimzta užmarštin… Ten, Žvėryne tebestovintis namas, senas sodas, kurio obelys gal dar ir šiemet subrandins vaisius – tai praeities ženklai dabartyje… Tariant Stanisławo Balinskio žodžiais, tai, iš tiesų, toji „moja ziemia widmowa“…

Ponia Alicija, rašydama savuosius priminimus apie Przyborų šeimą, jų namą Vytauto gatvėje, užsiminė apie vieną, iš tiesų, reikšmingą detalę. Žymus prancūzų fotografas Yann Arthus – Bertrand savo fotografiniame projekte „La terre vue du ciel“  iš oro užfiksavo Znamenskajos cerkvę, Przyborų, o vėliau – mūsų šeimos namą, senąjį sodą. Lietuvoje pasirodžiusiame Yann Arthus – Bertrand fotonuotraukų albume „Žemė iš paukščio skrydžio“ šios nuotraukos nėra, tačiau man ją teko matyti kitame leidinyje – „Lietuva. 24 valandos“. Šis albumas į mano rankas pateko jau tuomet, kai tėvai iš Vytauto gatvės buvo išsikėlę, o 60 metų trukęs mūsų šeimos istorijos laikotarpis, susijęs su Vytauto gatve, pasibaigęs. Atvertus puslapį su minėta fotografija, širdį suspaudė sunkiai nusakomas jausmas: gal ilgesys, gal bejėgiškumas… Atrodo, viskas – sodas, namas, jame tekėjęs gyvenimas buvo visai neseniai, čia pat. Gerai įsižiūrėjęs pastebiu, jog fotografas užfiksavo net ir seną medinę kėdę, ant kurios saulėtą dieną, išėjęs į kiemą mėgdavo sėdėti mano senelis… Nuotraukoje namas fotografuotas iš oro, tarytum iš toli. Taip, kaip dabar į jį žvelgiu ir aš… Tik iš tolo, kai praeidamas Vytauto gatve, stengiuosi, nors ir nelėtindamas žingsnio, akimis aprėpti kiekvieną taip gerai pažįstamo sodo kertelę, kiekvieną namo langą, kad kažkokiu būdu sugerčiau į save tą vaizdą, kad galėčiau jį visados nešiotis atmintyje. Stabteliu tik ties Vytauto ir Adomo Mickevičiaus gatvių kampu. Į kiekvieną iš jų išeina po vieną mano kambario langą, o saulėtą dieną kambario gilumoje baltuoja gražioji koklinė krosnis ir auksine spalva blankiai šviečia emblema su joje pavaizduota lyra ir laurų vainiku…

Kampinis namas Vytauto gatvėje. Man jis tartum bažnyčia, kurią uždarius ir išnešus Sanctissimum, užgesinama amžinoji lempelė, tačiau išlieka į sienas įsigėręs praeities aidas. Gal todėl, kai tik einu pro šalį, už visus, kam šie namai buvo brangūs, mintyse kalbu „Viešpaties angelą“.

Paaiškinimai:

1. Man tiksliai nėra žinoma, kas buvo namo Vytauto g. 16 projekto autorius. Mano asmeniniu spėjimu, tai gali būti vilnietis inžinierius architektas Antoni Filipowicz-Dubowik, suprojektavęs nemažai vilų Žvėryne, bažnyčią Naujojoje Vilnioje, nepaprasto grožio savo paties vilą M. Valančiaus gatvėje ant Tauro kalno. Be to, bet kas, gerai žinantis namą Vytauto gatvėje 16, aplankęs architekto Antoni Filipowicz-Dubowik šeimos mauzoliejų Rasų kapinėse, pastebėtų stebinamą kai kurių architektūrinių formų ir detalių panašumą, tą patį anuomet plačiai paplitusį vadinamąjį „plytų stilių.“ Beje, panašia architektūrine stilistika pasižymi ir tose pačiose Rasų kapinėse esanti senojo Žvėryno tilto projekto autoriaus V. Malinovskio šeimos koplyčia. Iš tiesų, būtų labai įdomu pamėginti paieškoti archyvinės medžiagos, ar Antoni Filipowicz-Dubowik nėra namo projekto autorius?
2. Gatvių pavadinimai, kaip ir namų numeracija keitėsi. Przyborų, o vėliau Jonaičių šeimos nuosavybės teise valdytas namas yra sklype, esančiame Vytauto ir Adomo Mickevičiaus (buvusios Tomo Zano) gatvių sankryžoje. Dabartinis namo numeris – Vytauto g. 16 / Adomo Mickevičiaus g. 3. Mano seneliui perkant namą iš ponios Eugenijos Lopacinskos-Przyboros, jo numeris buvo Vytauto g. 14 / Adomo Mickevičiaus g. 3.
3. Esama dar vieno aliejiniais dažais tapyto religinio turinio paveikslo “Kristus alyvų sode”, kuris, kiek man žinoma, tikrai buvo paliktas Przyborų šeimos, jai išsikeliant į Lenkiją. To paveikslo kabant Žvėryno name neatsimenu, kadangi jis atiteko mano tėvo seseriai, todėl jį teko matyti tik jos namuose Nidoje. Man, tuomet vaikui, jis paliko labai gilų įspūdį.