Alicija Teresė Liubkovska (Alicja Teresa Łubkowska, mergautinė pavardė – Bielska) – buvusi mokytoja, istorijos mokslų magistrė. Edvardo Bielskio (Edward Bielski) ir Marijos Sinkevičiūtės (Maryja z Sienkiewiczów) duktė. Gimė 1933 m., Vilniuje, inteligentų šeimoje (tėvai buvo sveikatos apsaugos srities darbuotojai: tėvas – gydytojas, motina – medicinos sesuo).1940 m. pradėjo mokytis Vilniaus 37-ojoje bendrojo lavinimo mokykloje, vėliau mokslus tęsė slapta organizuojamuose kursuose. Pokaryje, vykstant lenkų iškeldinimui, kartu su tėvais išvyko iš Vilniaus. Iš pradžių gyveno Zlotorijoje (lenk. – Złotoryja), Žemutinėje Silezijoje, vėliau – Choinicėse (lenk. – Chojnice, vok. – Konitz). Torunės (lenk. – Toruń) Mikalojaus Koperniko universitete baigė istorijos studijas. Kartu su vyru – gydytoju Andžėjumi Liubkovskiu (Andrzej Łubkowski) nuo 1962 metų gyvena Krokuvoje. Iki 1981 m. dirbo mokykloje, šiuo metu yra pensininkė.

A. T. Liubkovska yra knygos „Dwie powieści z Wilnem i Wileńszczyzną w tle“ (Bydgoszcz, 2007) autorė. Jai sutikus – pateikiame ištrauką iš šios knygos apie namą, esantį Vilniuje, Vytauto g. 16. Tekstą iš lenkų kalbos vertė Marius Jonaitis.

Evelinos namas – mano meilė

Sakoma, jog namai, panašiai kaip ir žmonės, turi savo nuosavą istoriją, o tie, kurie buvo jos liudininkai, kartais nešiojasi ją savo širdyje visą gyvenimą, jei ši kažkokiu būdu paženklino savo „buvimą.” Manau, jog mano atveju tokiems priklauso ponų Pšyborų (lenk. – Przybora) namas Vilniaus Vytauto (lenk. – ulica Witoldowa) gatvėje. Mano vaikystėje (1943–1945 metais), o galiausiai ir iki šiol jis buvo ir išlieka nepakartojamas… Vienintelis, magiškas. Jo būta gražioje vietoje – Tomo Zano (lenk. – ulica Tomasza Zana) ir Vytauto gatvių sankirtoje (galop, ir šiandien jo tebesama, nors kiek ir apnaikinto laiko). Kaip ir kadaise, jis stovi su žavingu vaizdu į Viliją, Žvėryno tiltą ir prakilnią cerkvę. Šios vietos grožį yra pastebėjęs garsus menininkas fotografas R. Bertrandas, kuris puikią šios vietos fotografiją (vienintelę padarytą šioje Europos dalyje) publikavo albume „Iš dangaus regima žemė.“ XX amžiaus 4 dešimtmetyje (iki 1946 metų) ten gyveno mano vienmetė namo savininkų duktė ir du jos broliai: Liucijanas (būsimas Poznanės Medicinos akademijos mokslų daktaras) ir jaunesnysis Jasius, kuris, būdamas 16 metų amžiaus, 1942 metais už konspiracinę veiklą buvo sušaudytas Paneriuose.

Pirmą sykį į šį namą pas Eveliną atėjau 1943 m., baisiais vokiečių okupacijos laikais, kai Vilnių kaustė baimė, alkis. Miestas buvo tamsus, uždangstytais langais, varganas, nukabinėtas svastikomis ir pilnas gatvėse patruliuojančių pasipūtusių, baimę ir siaubą keliančių vokiečių kareivių. Tokiu metu jos pačios namuose pažinau savo draugę Eveliną. Būdavau ten labai dažnai, keletą kartų netgi teko ten nakvoti. Tuo tarpu aš gyvenau kitame Vilijos (Neries) krante, prie Lukiškių kalėjimo sienos (Kalėjimo g. 6/d, dabar Lukiškių skersgatvis) ir iki Evelinos namų man buvo labai arti. Trumpindama kelią, prabėgdavau Lentpjūvių gatve iki Žvėryno tilto ir jau būdavau vietoje. Evelinos namai skendėjo gėlėse – spalvinguose flioksuose, nasturtose, geltonose saulėgrąžose ir pakalnutėse. Rudenį jį nuauksindavo besileidžiančios saulės spinduliai… O žiemą ten nebūdavau. Sodo gilumoje buvo šiek tiek paslaptinga pavėnė – mūsų žaidimų vieta. Neturėjome nei nerūpestingos vaikystės, nei pramogų, kurių priklausytų turėti dešimtmetėms. Vyko karas, kuris savąjį atspaudą paliko net ir mūsų žaidimuose. Nebuvo lėlių, nebuvo meškučių, nežaidėme nei parduotuvės, nei mokyklos. Buvo baimė ir siaubas, ar neateina kareiviai arba policija ir nepasiims mūsų ir neišveš. Saugi jausdavausi pačiame name, susidomėjimą kėlusiuose gausiuose kambariuose, o jų buvo išties daug. Nuo įėjimo iš gatvės pusės buvo p. Liucijano kambarys, o beveik greta jo tamsi biblioteka su senų ir naujų knygų pilnomis spintomis. Ant dailaus rašomojo stalo, greta įvairių popierių (galbūt dokumentų) gulėjo siaubą ir susidomėjimą kėlusi žmogaus kaukolė (sic!) – neabejotinas namų gydytojo domėjimųsi ženklas. Toliau buvo patenkama į pastato gilumoje buvusį valgomąjį kambarį, apstatytą tamsiais baldais, su įspūdingu stalu ir kėdėmis, sena ir puošnia koklių krosnimi. Viskas ten buvo labai gražu, tačiau valgomasis niekada nebūdavo mūsų žaidimų vieta. Turėjo būti ir kažkoks salonas, tačiau jo neatsimenu. Tuo tarpu toliau, einant koridoriumi į dešinę buvo mažas Evelinos kambarėlis. Ir tai buvo mūsų rojus. Visiško saugumo jausmas, nes kas gi galėtų čia mūsų ieškoti? Kartais pasikalbėti su mumis (dažniausiai apie augalus, herbariumus, nes pagal išsilavinimą buvo botanikė) čia užsukdavo Evelinos mama. Dažnai sėdėdama savo mėgstamame, gerokai nuzulintame fotelyje, dėliodavo pasjansą. Manyje ji žadino pagarbą ir susidomėjimą. Vilkinti juodai, glotniai sušukuotais tamsiais plaukais, gana aukšta, vaikščiojo lengvai raišuodama (tikriausiai po traumos), griežta, bet maloni. Panašu, jog visas tas josios „juodumas“ buvo likęs nuo vyro Ivo Pšyboros (lenk. – Iwo Przybora) – tolimo jos pusbrolio ir Vilniuje žinomo advokato mirties. Vėliau sužinojau, kad Evelinos mama Eugenija yra kilusi iš grafų Lopacinskių, bet man tai neturėjo jokios reikšmės, nes ji niekuo neišsiskyrė, nebent tik žiniomis ir išsilavinimu. Tame dideliame name būta ir dar kitų kambarių: miegamojo, svečių ir pan., bet jie nekėlė didesnio susidomėjimo. Mums užteko Evelinos kambarėlio ir kartais virtuvės, kurioje viešpatavo visada prastai nusiteikusi Paulina – namiškių dievinama šeimininkė. „Čia pašaliniams įeiti draudžiama“, –  pareikšdavo rūsčiai, ir mes jos iš tolo vengėme.

Mūsų įsivaizdavimas apie patį Vilnių buvo ribotas, net negalėjome pačios nueiti į miestą. Tai pavyko tik keletą sykių ir tai be didelio noro. Kartu su vienmečiais rengėmės Šv. Jokūbo bažnyčioje, esančioje Lukiškių aikštėje, priimti Sutvirtinimo sakramentą, tačiau nepavyko. Šeimos stengėsi saugoti mus nuo visokių pavojų. Mums girdint net nebuvo kalbama apie karo baisumus, sušaudymus, areštus ir pan., bet daugelį dalykų mes ir taip supratome ir žinojome. Tokiais laikais sparčiai augome ir plačiai atvertomis akimis žvelgėme į mus supantį pasaulį. Kiek saviškai interpretavome įvykius, tačiau tame buvo ir tam tikra dalis tiesos. Jau kitų metų vasarą iš nervingo okupantų elgesio sprendėme, jog galbūt ketina išsinešdinti iš Vilniaus. 1944 metų liepos pradžioje atsirado naujų ribojimų gyventojams, susijusių su sustiprėjusiais sovietinių lėktuvų antskrydžiais virš miesto, bombardavimu, miestiečių pasitraukimu ir priverstiniu iškeldinimu iš Vilniaus, už kurių nesilaikymą grėsė mirties bausmė. Kaip skelbė plakatai, „Vilnius bus besiginanti tvirtovė iki Didžiojo Vokiečių Reicho pergalės.“ Esant tokioms sąlygoms, nustojau lankytis Evelinos namuose. Vieną iš artimiausių dienų, auštant, išgirdome nepaprastą trenksmą. Paaiškėjo, jog vokiečių kariuomenė kariniais tikslais susprogdino vidurinę Žvėryno tilto santvarą. Niekaip nebebuvo galima pasiekti Vytauto gatvės. Man buvo liūdna… Atėjo susirėmimų dėl Vilniaus dienos. Dar vaikiška mano vaizduotė įsiminė nebūtinai esminius ir svarbiausius faktus, bet, pirmiausia, tuos, kuriuos papasakosiu Evelinai jos namuose, jos kambaryje, kai tik viskas aprims: kaip bijojau, kai liepos 4 d. įkalintieji peršokdavo kalėjimo sieną ir bėgdavo Vilijos (Neries) link arba slėpdavosi mūsų soduose ir namuose, kaip sargybiniai šaudė ir pirmą kartą gyvenime mačiau nušautą jauną vaikiną. O, siaube! Pasipasakosiu jai, kaip septynetą dienų išbuvau be maisto, kai pasislėpėme kaimynų Viežbickių (lenk. – Wierzbiccy) namo rūsyje. Pasigirsiu, kad padėjau nešti iš šulinio vandenį, kai bombų sukeltas gaisras apėmė beveik visus Tartokus (Lentpjūvių priemiestį) – daugelį medinių namukų ir ne tik juos, taip pat, pavyzdžiui, medienos sandėlius. Degė viskas aplinkui, nuolat buvo girdėti šūvių kanonada. Nemiegojau keletą naktų, bet ir neverkiau! Visa tai kuo greičiau papasakosiu Evelinai. Galbūt jos namuose, o gal sode. Tik kaip ten nueiti? Nėra tilto. Kur yra Evelina? Ar tebestovi namas? Ilgiuosi ir jo, ir Evelinos, ir ten tvyrančios atmosferos. Vilniaus apgulties pradžioje iš Vytauto gatvės dirstelėjau, kas su tuo namu vyksta? Stovėjo nepajudintas, aklinai uždarytas, užvertomis langinėmis ir vartais. Kėlė apleisto įspūdį. Kažkas tragiško glūdėjo visoje valdoje. Greitai sprukau ir neišsiruošiau aplankyti Evelinos tol, kol sovietų kariuomenė ėmė laisvai judėti po miestą ir nauju pontoniniu tiltu (kairiau Žvėryno tilto) galėjo naudotis ir gyventojai. Vedina kažkokio susidomėjimo pasiekiau senojo tilto prieigas, o ten mane nustebino žioplių minia. Įsispraudžiau tarp susijaudinusių stebėtojų ir paaiškėjo, kad  ant sugriautos tilto santvaros užvažiavo ir nukrito karinis sunkvežimis su vairuotoju, o aš pasirodžiau kaip tik tuo metu, kai mėginta ištraukti jį iš kabinos. Ar tebebuvo gyvas? Nežinau. Stoviniuojantys žmonės spėliojo, kokios buvo įvykio priežastys, o aš akimis ieškojau Evelinos, kuri turėtų čia būti, nes juk gyveno šalia. Tekina nubėgau jos namo link. Stovėjo nesugriautas, nors ir buvo matyti kulkų pėdsakai, išdaužytais beveik visų langų stiklais. Pasirodė man kažkoks suvargęs ir svetimas. Pasibeldžiau. Nudžiugome susitikę. Juk, nepaisant viso karo veiksmų žiaurumo, susitikome gyvos ir sveikos, saugiame, numylėtame name… Tik kažin kas nutiko, kad taip ir nepasidalinome pasakojimais apie tai, kaip išgyvenome, kad neįgyvendinome planų, kurių turėjome iki prasidedant karui, kad net ir Sutvirtinimo sakramentą priėmėme atskirai. Į Vytauto gatvę užsukdavau vis rečiau. Tiesa, ir Evelina keletą kartų mane aplankė, bet tai jau nebebuvo tas pat kaip kadaise. Labai norėjau viską išpasakoti bičiulei, jaučiau tam didelį poreikį, tačiau niekada visiškai neatsivėrėme viena kitai. Nei aš, nei Evelina. Mus supantis pasaulis keitėsi, o drauge su juo ir mes, nors jo ir nesuprasdami. Visur su susirūpinimu buvo kalbama apie išvažiavimą „į Lenkiją“ (?), nervingai bėgiojama, tvarkomi kažin kokie reikalai, kalbama apie naujas sienas ir pan. O mes buvome paliktos pačios sau ir netrukus išsiskyrėme negrįžtamai. Verkdama pirmoji palikau Vilnių, o praėjus kiek daugiau nei metams, išvažiavo ir Evelina su šeima. Niekada nebesusitikome. Viskas pasikeitė… Liko tik neblėstantys prisiminimai. Namą Vytauto gatvėje išvydau praėjus 43 metams. Stovėjo gal kiek pasikeitęs, tačiau kupinas prakilnumo, be savo senųjų gyventojų, o aš su ašaromis akyse ieškojau savo draugystės su Evelina pėdsakų…

Praėjus penkiasdešimt metų, atsitiktinai iš Evelinos svainės, Poznanėje gyvenančios ponios docentės Janinos Guminskos-Przyboros (lenk. – Janina Gumińska-Przybora), sužinojau, kad Evelina mirė 1968 metais po ilgos ir sunkios ligos ir buvo palaidota Kiekže (lenk. – Kiekrz) prie Poznanės.