Kazimiera Šiaudinienė (Daščioraitė) gimė 1933 m. balandžio 17 d. Rokiškio rajono Ragelių kaime. Mokėsi Ragelių mokykloje ir Rokiškio gimnazijoje. Pokario metais jos šeima rėmė partizanus, o paaiškėjus, kad yra susekti, vengdami įkalinimo ar tremties, 1947–1949 m. slapstėsi. Kurį laiką Kazytė (Kaziūtė, kaip ją vadindavo rageliečiai) negalėjo lankyti mokyklos. Gerų žmonių ir sėkmės dėka pavyko legalizuotis. 1959 m. Vilniaus universitete baigė lituanistikos studijas. Iš pradžių keletą metų mokytojavo Trakų rajono Kariotiškių, vėliau – Onuškio vidurinėje mokykloje. Po to dirbo buvusiuose Knygų rūmuose (jų pagrindu 1992 m. įsteigtas Bibliografijos ir knygotyros centras). Ilgiausiai, nuo 1965 m. iki pat išėjimo į pensiją, Kazimiera Šiaudinienė dirbo Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje, ilgus metus buvo Bibliografijos skyriaus vedėja.
Kazimiera išėjo amžinybėn 2020 m. gegužės 14 d., palaidota Vilniaus Karveliškių tremtinių kapinėse šalia savo vyro Vytauto.

Šiuos atsiminimus Kazimiera Šiaudinienė (Daščioraitė) parašė 2001–2003 m., vėliau juos šiek tiek tikslino ir papildė. Atsiminimus sudaro dvi dalys. Pirmojoje, skirtoje gimtajam Ragelių kaimui, su didele meile savo gimtinei ir šeimai, kartu labai savikritiškai ir atvirai, kartais su humoru prisimena savo vaikystės ir paauglystės metus. Pateikiamos detalės apie tarpukario ir pokario Lietuvos kaimo materialų ir dvasinį gyvenimą bus įdomios besidomintiems ne tik Ragelių, bet ir Lietuvos to laikmečio istorija.
Antroji dalis – tai autentiškas liudijimas apie dramatiškus karo metus ir pokario partizanų kovą, kokią matė paauglė, kurios šeima rėmė laisvės kovotojus. Ragelių kaimas ir jo apylinkės buvo svarbi partizanų priebėga. Ne veltui tarybų valdžia 1947-50 m. Rageliuose buvo įsteigusi valsčiaus centrą su kareivių garnizonu ir NKVD poskyriu.
Nors autorės simpatijos ir širdis neabejotinai priklauso laisvės kovotojams, atsiminimai vertingi dėl noro pateikti nepagražintą to laikmečio realybę. Nevengiama kalbėti apie visų kovojusių pusių žiaurumus ir klaidas. Greta aprašomų įvykių įtaigiai atkuriamos to meto nuotaikos bei emocijos, kurias išgyveno ne tik pati paauglė Kaziūtė, bet ir ją supę artimieji ir kiti žmonės.
Knygoje panaudotos nuotraukos iš sūnaus Sigito Šiaudinio ir Balio Daščioro dukters Eglės Markevičienės archyvų, jeigu nenurodyta kitaip.

Pateikiame ištrauką iš Kazimieros Šiaudinienės atsiminimų „Gimtieji Rageliai“. Visą leidinį galite skaityti čia: https://bit.ly/3VSTYVJ.

Gimtieji namai

Einant nuo Ragelių Audros kaimo link, priėjus Muraliaus sodybą, keliukas vedė į Juozo Daščioro namus – mano gimtuosius namus. Aplink juos dabar nebėra kaimynų sodybų. Tebestovi tik Mikalkėnų trobos. Visa kita numelioruota, nugriauta, sunaikinta. O gimtieji namai tebėra: vieniši, apleisti, seniai parduoti, seniai išduoti. Stovi perpūsti vėjų, žiūri išdaužytų langų kiaurymėm ir laukia nežinia ko… Nieko nebesulauks. Tie, kurie ten gyveno, visi jau mirę. O aš, atvažiavusi lankyti kapų, nebedrįstu ten eiti. Man baisu į juos žiūrėti. Labai, labai skauda širdį. Nežinau, ar nebūtų geriau, jei mūsų namai savo laiku būtų nugriauti kaip ir visų kaimynų.

Liko ten mūsų gyvenimas, tėvų prakaitu aplaistyta kiekviena žemės pėda. Kiek ten ašarų išlieta! Kiek vargta ir kovota su nesėkmėm ir bėdom! Kiek šviesių džiaugsmo akimirkų patirta! Dabar niekam nebereikia nei tų namų, nei tos žemės. Mano tėviškė brangi liko tik man.

Nežinau, kada tiksliai Ragelių kaimas buvo skirstomas į vienkiemius, kada pastatyti mano gimtieji namai. Labai gaila, kad tuo nepasidomėjau, kai buvo laikas. Dabar galiu tik spėlioti. Manau, kad apie 1930-uosius namai jau stovėjo, o pradėti statyti gal dar anksčiau. Jonas, mano brolis gimęs 1927 m., statybas prisimindavo, nes pats gimė senelių namuose Ragelių centre. Ten 1928 m. gimė ir Balys. Aš gimiau jau mūsų namuose 1933 m.

Pirmiausia buvusi pastatyta nedidelė trobelė – priemenė ir vienas kambarys. Ten tėvai ir broliai gyveno, kol statybos vyko toliau. Vėliau, pastačius gyvenamąjį namą, ta trobelė tapo klėtimi. Ir vadinom ją klėtele. Vasaros metu dažnai ten miegodavom. Man ji labai patiko – maža, jauki, kažkokia senoviška. Po langu žydėjo nuo senų laikų užsilikusios lelijos, prie sienos prigludęs miniatiūrinis darželis aptvertas tvorele. Man buvo labai gražu.

Gyvenamoji troba buvo pastatyta, bet nebaigta įrengti. Turėjome priemenę, kurią kažkodėl vadinom „nameliu“, virtuvę ir vieną nemažą kambarį. Kitas trobos galas liko neįrengtas. Trūko grindų ir lubų. Jį nepagarbiai vadinom kamara, o galėjo būti seklyčia. Galėjo, bet nebuvo. Kaip nebuvo ir gonkelio. Buvo pastatytos „kolonos“, uždengtas stogas, išlieti laipteliai, o sienų ir grindų trūko. Ten buvo mano vaikystės žaidimų vieta. Vėliau gonkelyje pradėjo augti avietės. Niekas jų nenaikino, matyt, nesitikėjo kada nors statybas užbaigti.

Dabar sunku pasakyti, kodėl tėvai, užsibrėžę pasistatyti namus, nesugebėjo jų pabaigti. Tikriausiai viską nulėmė skola. Nežinau, kieno patarti ar įkalbėti tėvai keldamiesi į vienkiemį pasiėmė paskolą iš Žemės ūkio banko. Juos galima suprasti: trūko pinigų, išlaidų turėjo daug, o tuo metu, kai skolinosi, jiems atrodė, kad grąžinti nebus sunku. Tačiau prasidėjo ūkio krizė, labai smuko žemės ūkio produktų kainos ir skola grėsmingai pakibo virš jų lyg Damoklo kardas. Neįstengė net palūkanų susimokėti. Apie tolimesnes statybas ar jų užbaigimą nebuvo nė kalbos. Taip viskas ir liko.

Atrodytų, trūko visai nedaug. Malkinėje (ją vadinome paviečiu) iki pokario buvo sukrauta kažkokia mediena, visai jos nemažai. Reikėjo tik supjauti, ir būtų grindys, lubos ar dar kas. Bet taip nebuvo padaryta. Daug kas nebuvo padaryta. Tvartas buvo po vienu stogu su daržinėle. Kartu ten tilpo ir malkinė. Klojimas, kaip ir visose sodybose, stovėjo atokiau nuo kitų statinių.

Apibendrindama galiu sakyti, kad mūsų sodyba buvo nedidelė, nelabai išvaizdi, bet iš aplinkos neišsiskyrė. Daug buvo panašių sodybų ir panašiai gyvenusių žmonių. Buvome vidutiniokai.

Turėjome septynis hektarus (tik!) dirbamos žemės ir dar vieną hektarą pievos už trijų kilometrų nuo namų, prie Kuosių kaimo. Nei žemė, nei pieva nebuvo geros – su kalneliais, slėniais, dviem pušynėliais, trimis balomis…

Mama yra pasakojusi, kaip vyko žemės skirstymas, kai kėlėsi į vienkiemius. Abu broliai Daščiorai, mano tėvas ir dėdė Antanas, norėjo, kad sklypai būtų šalia, o gal daugiau šito norėjęs tėvas. Tad baigėsi tuo, kad dėdė vadovavo, ir pasirinko neblogą sklypą, o mano tėvas – daug prastesnį, bet šalia brolio. Mama mėgino atkalbėti, bet nepasisekė. Vėliau savo sklypą dėdė pardavė ir išvyko laimės ieškoti į Argentiną. Taip šalia vienas kito broliai niekada ir negyveno.

O man mūsų žemė labai patiko. Graži vieta – puikūs vaizdai į visas puses. Rytuose – senų klevų paunksnėje skendintys Rageliai, vakaruose – aukštyn kalneliais kylančios žalios Audros kaimo sodybos, šiaurėje – vėl aukštumos, o ant jų – tvarkingos Didėjos gyventojų trobos. Slėnyje – Audrupys, jo vingiai, pievos, skardžiai. Ir dabar nežinau gražesnės ir mielesnės vietos. Deja, šis grožis gyvas tik mano atminty. Dabar ten nyku ir tuščia. Praūžusi melioracija nušlavė beveik viską. Nebėra sodybų, nebėra medžių – plyni laukai, o Audrupys užgožtas užaugusio naujo „miško“. Upelė visai pradingusi tarp tų naujų, kažkokių grėsmingų, svetimų medžių ir krūmų. Ten dabar tikri brūzgynai, vietos neatpažįstamos.

Žinoma, gamtos grožis gyventi nepadėjo. Kiek tik atsimenu, tėvai visada turėjo bėdų, sprendė visokius uždavinius. Visada ko nors stigo, o bėdų buvo įvairiausių: slėgė skolos, sirgo vaikai, sirgo gyvuliai, vargino sausros, ledai išmušdavo javus ir daržus. Tai vienam, tai kitam reikėjo batų, trečiam – kelnių, ar dar ko. O pinigų nebuvo. Ir nebuvo kaip jų prasimanyti. Užaugina bekoną, o parduoti negali. Veža kelis kartus, stovi eilėse per naktis, o nepriima, nes per daug norinčių parduoti. Jei priima, mažai moka. Sviestas, kiaušiniai – viskas pigu. O pramoninės prekės – baisiai brangios…

Sunku būdavo klausyti skundų. Norėjosi, kad namuose nieko netrūktų, būtų gera ir jauku. Bet taip nebuvo. Mama priekaištavo tėvui, kad jis blogai tvarkosi, kažką daro ne taip. Tėvas atsikirsdavo. Kildavo barnių. Didelių skandalų nebuvo, bet nuoširdumo ir harmonijos dažnokai trūko.

Daugelis to laiko kaimiečių šeimų panašiai vargo. Tuo įsitikinau, kai vėliau pokaryje teko gyventi pas svetimus žmones. Pamačiau, kad ir kitiems ne pyragai. Visi taupė, sukosi savo rūpesčių rate, net ir gerokai turtingesni už mus. Mums daug ko trūko, bet buvome ir pavalgę, ir apsirengę ne prasčiau už daugelį rageliečių.

Kol buvom maži, mokėjom atsiriboti nuo tėvus slegiančių rūpesčių. Buvome linksmi ir nerūpestingi. O ir tėvai ne visada graužėsi ir liūdėjo. Buvo visko. Kartais namuose net smarkiai įsilinksmindavome. Todėl gal neverta dabar akcentuoti vargų ir bėdų.

Tai buvo mūsų namai. Juose jautėmės saugūs. Jautėmės mylimi ir patys mylėjome. Atsimenu dabar kiekvieną žemės kampelį: darželį, kurį prižiūrėjau, sodą, kuriame obuolius skyniau, daržus, kuriuos ravėjau, laukus, kur pjovėm rugius, pievas, kur grėbiau šieną. Ir viską, viską…

Kokie vešlūs ir jaukūs buvo mūsų pušynėliai netoli namų! Vaikystėje mėgau ten žaisti. Susigalvodavau visko: susikurdavau bažnyčią, mokyklą, ligoninę ir mokiau, ir slaugiau, ir vaikus auklėjau. Ten rinkau žemuoges. Buvo jau ir mėlynių užsiveisę. O pokary vieną šeštadienį grįžusi iš Rokiškio, kur tada mokiausi, mūsų pušynėlių neberadau. Net už kelių kilometrų pastebėjau, kad horizonte kažko trūksta. Negalėjau patikėti savo akimis. Parėjusi pamačiau neseniai išpjautas pušis. Nė vienos nepaliko. Mat kolūkio fermoms malkų pritrūko. Pušys dar gulėjo neišvežtos, lyg nužudytos. Buvo neapsakomai skaudu.

O pievos prie upelės – žiedų žiedais pražydusios, medumi kvepiančios… Ten eidavom po keletą kartų kasdien – prižiūrėti gyvulių, kurie ten ganėsi, šieno tvarkyti, maudytis, o sekmadieniais ir šiaip pasėdėti, su draugėmis susitikti. Kartais strimgalviais lėkdavom gelbėti šieno, kai pamatydavom grėsmingai kylantį lietaus debesį. Prisimenu, kaip vieną kartą smagiai šieną vežėm. Dirbome trise: Jonas, Balys ir aš. Balys vežime šieną mynė, Jonas jam padavinėjo, o aš grėbsčiau, kad nieko nepaliktume. Staiga Jonas paragino arklį, vežimas pajudėjo. Aš atsisuku – o Balio ant vežimo nėra, spėjau pamatyti tik jo padus, kai krito žemyn, versdamasis kūliais. Mat neišlaikė pusiausvyros. Labai išsigandau. Bet pieva buvo vešli, žolė minkšta, tad krito patogiai, nesusižeidė. Tik baisiai ant Jono supyko. O tam buvo juokinga. Jis mėgo šposus krėsti.

Pieva vadinome ir akmenynę netoli upelės. Iš kur toje vietoje atsirado tiek daug akmenų, ir dabar nesuprantu. Mažų, didelių ir dar didesnių. Visokių spalvų ir formų. Gal ledynai senovėje juos ten sunešė? Ir sugrūdo taip, kad niekas nesugebėjo jų pergalėti. Kolūkis bandė išvežti. Deja, neįveikė, tik „sušiaušė“, išvartė ir paliko. O mūsų laikais prie tų akmenų augo sodri žolė ir buvo gera galvijų ganykla.

Mūsų sodas – tėvelio ir brolių sodintas. Jau antras. Pirmasis iššalo speiguotą 1937–38 metų žiemą. Jau buvo ūgtelėjęs, bet vaisių dar nedavė. Antrą kartą sodino 1940-aisiais. Sodinukų gavo iš rageliečio Skardinsko. Jis augino obelaites pardavimui. O tada, 1940-aisiais, kai atėjo suirutė, keitėsi pinigai. Pirkdami susitarė, kad atsiskaitys, kai padėtis sunormalės. Užėjo karas, pokaris – nesulaukėm nieko normalaus. Tik sodas augo, žydėjo ir derėti pradėjo, nors už jį ir liko nesumokėta. Skardinskus ištrėmė į Sibirą, mes pabėgom iš namų ir slapstėmės. O sodas klestėjo. Viena kita obelis buvo tikrai gera: obuoliai skanūs, kvepėjo medumi, ilgai laikėsi nuskinti. Buvo alyvinių ir bulvinių, taip juos vadinom. Bet daugiausia – pepinų, kuriuos vadinom papinkiniais ir nelabai mėgom.

Už tas obelaites su Skardinskiene atsiskaitė Balys tik 1957 m. Jis pyko ir stebėjosi, kad Skardinskienė užsiprašė labai brangiai. Pasakė jai, kad obelaitės buvę prastos, ne tokios, kokių tikėjosi pirkdami. Sumokėsiąs tiek, kiek ji prašanti tik dėl to, kad atsiskaityti nori mūsų mama. O obelys – jau ne visos, bet jų ten dar nemažai – ir dabar puošia tuščius, apiplėštus mūsų namus.

Mūsų žemė, tie septyni hektarai, didelių derlių nedavė. Tačiau nebuvo visai prastai. Kartą mano dėdė Aleksas pasakojo, kaip kūlimo talkoje žmonės stebėjosi, kad mes daug grūdų prikuliam. Šis tas mūsų žemėje užaugdavo. Tręšiama buvo mažai. Trąšų pirkdavom visai nedaug. Pagrindinės trąšos buvo mūsų gyvulių mėšlas. O ir gyvulių turėjom nedaug. Kasmet laikėme po dvi karves ir prieauglį – telyčią, dar dvi avis su ėriukais, arklį, kelis paršus. Gal septyniems hektarams tiek ir užteko.

Stipriausias ryšys su namais mane siejo iki 14-os metų. Vėliau – treji metai slapstymosi. O grįžusi mokiausi Rokiškyje, vėliau Vilniuje, todėl namus aplankydavau tik retkarčiais, dažniausiai per atostogas.

Partizano Broniaus Balaišio-Perkūno žiemojimas mūsų namuose

Po persekiojimų ir žudynių partizanai 1945 m. žiemą nutarė išsiskirstyti pas rėmėjus. Matyt, dar nespėjo įsirengti saugių bunkerių. O miškai mūsų apylinkėse nedideli, sunku ten nepastebėtiems žiemoti. Balaišis pasiprašė lapkričio mėnesį ir tėvai jį priėmė, nors labai rizikavo.

Slėptuvė mūsų klojime buvo likusi nuo karo. Ten tėvai slėpė geresnius daiktus. Priimdami partizaną tėvai praplatino slėptuvę, įrengė gultą. Ten galima buvo sėdėti ir išsitiesus gulėti. Įėjimo anga buvo užkemšama kieta šiaudų gniūžte, per ją ir vėdinosi. Pati viduje niekada nebuvau, tik porą kartų esu galvą įkišusi. Kiek prisimenu, sienos buvo iškaltos lentomis ir uždangstytos paklodėmis. Gamtiniams reikalams buvo kibiras, kurį mama vis išvalydavo. Nuolat ten gyventi turėjo būti labai sunku.

Pavojų buvo daug. Kartą mama deda į krepšį maistą, rengiasi nešti Broniui valgyti. Žiema. Langai užšalę, nieko nematyti. Priemenėje staiga kažkas subildėjo. Mama vos spėjo išimti iš krepšio maistą – į trobą suvirto kareiviai ir paprašė valgyti. Su šuniu, su metaliniais strypais, kuriais ką tik badė klojimuose šiaudus, ieškodami slėptuvės ir „banditų“, o mes net nepastebėjome. Krėtė visur, bet slėptuvės nerado. Panašių atvejų buvo ne vienas.

Kartais, kai apylinkėse buvo ramu, leisdavom Broniui išlįsti ir klojime pakvėpuoti grynu oru, bet tai buvo retai. Dar rečiau jis vakarais ateidavo į trobą pabūti su žmonėmis, pasišnekėti. Troboje rūkydavo, bet buvo griežtai sutarta, jog slėptuvėje niekada nerūkys, kad neišsiduotų. Per visą laiką, kiek pas mus gyveno, niekur toliau nebuvo išėjęs.

Vieną gražų žiemos vakarą (buvo 1946 metų sausis ar vasaris) išdrįsome išeiti paslidinėti ant kalnelių netoli sodybos. Taip, pasitarę su Broniumi, nusprendė tėvai, o man liepė jam palaikyti kompaniją. Mėgau ir dažnai slidinėdavau su kaimo vaikais. Slides mes vadinome čiūžėmis, o slidinėjimą – čiūžinėjimu. Sulaukėme vėlyvo vakaro kai apie dešimtą valandą jau niekas nebečiūžinėjo, dar atidžiai apsižiūrėjome, ar tikrai aplink nesimato žmonių. Švietė mėnesiena, sniegas puikus ir nešalta. Bronius slidinėjo vienplaukis, tik su megztiniu, į kišenę įsikišęs granatą, o gal pistoletą. Jo Lietuvos kariuomenės puspaltis ir kepurė visai netiko tokiai pramogai. Slidinėti jam, taip užsisėdėjusiam, nesisekė – kiek tik bandė leistis nuo visai nestataus kalnelio, tiek griuvo, o aš ne. Matydama tai, kartą nugriuvau tyčia, bet jis, manau, suprato. Po gero pusvalandžio, visas snieguotas, pats nusprendė baigti. Pasisekė, kad mūsų niekas nepamatė, bent jau taip mums atrodė. Tačiau daugiau nerizikavome.

Bronius Balaišis buvo linksmas gražus vaikinas – aukštas, skaisčios odos, šviesiaplaukis. Retai kada matydavome jį liūdną ar piktą. Atmintyje liko jo šypsena, linksmas juokas, pokštai, po kurių vis ištardavo savo mėgstamą priežodį „tai šiteip“.

Bronius turėjo gerą balsą ir labai mėgo dainuoti. Nežinia, iš kur, bet mokėjo dainelę iš Dunajevskio operetės „Laisvas vėjas“. Dažnai ją dainuodavo:
Tu man dainelę padainuoki,
Laisvas vėjau.
O laisvas vėjau!
Girias ir kalnus aplankyki,
Jei suspėji…
Jeigu suspėji…

Tuo metu tik vėjas ir buvo laisvas. Žmonės apie laisvę galėjo tik svajoti. O jis tvirtino, kad Lietuva bus laisva. Tikėjo, kad kils karas, amerikiečių armija padės nugalėti raudonuosius okupantus, ir kurie išliks, bus laisvi. Dabar aišku, koks buvo naivus, o tada ir mes tikėjome šviesia ateitimi.

Normaliais laikais Balaišis galėjo būti puikus žmogus: draugiškas, nuoširdus, pilnas jaunatviško optimizmo. Kilęs iš turtingos šeimos, gabus mokslams, būtų galėjęs siekti mokslo aukštumų. O tuo metu buvo baigęs 3 gimnazijos klases, ir viskas. Iš Ragelių mokyklos bibliotekos jam parnešdavau knygų. Atsimenu, jam ypač patiko latvių rašytojo Vilio Lacio romanas „Žvejo sūnus“.

Gyvendamas mūsų slėptuvėje jis pradėjo susirašinėti su savo mylimąja – Vlada Laurinonyte nuo Vabalninko (laiškuose vadino slapyvardžiu Lyda ar Lydute). Tais metais ji mokėsi Panevėžio medicinos mokykloje. Savo laiškus ji siuntė iš pradžių mano brolio Balio, o paskui mano vardu. Mes juos perduodavom Broniui.

Balandžio pradžioje, po beveik penkių mėnesių, Bronius Balaišis išėjo iš mūsų namų pas partizanus ir daugiau į slėptuvę nebegrįžo. Mes ir toliau perdavinėjome jam mylimosios laiškus ir persiųsdavome jai Broniaus laiškus. Apie pavojų kupiną tolesnį Balaišio gyvenimą iki pat žūties žinau nedaug.

Sprendžiant pagal apibūdinimą, Bronius Balaišis yra minimas Janinos Semaškaitės knygoje „Vaičėno būrio žūtis“, Vilnius: Amžius, 1994. Tik ten jis vadinamas Bilaišiu, slapyvardžiu Perkūnėlis6 . Knygoje partizanų ryšininkė Ksavera Valainytė pasakoja apie vieną labai pavojingą nuotykį gilią žiemą 1946 m. pabaigoje. Namuose dienos metu buvo trys partizanai, kai staiga atlėkė kaimynė perspėti, kad stribai apsupo gretimą sodybą. Supratusi, kad partizanams per gilų sniegą nepavyks pasitraukti nepastebėtiems, ryšininkė ryžosi juos išvežti rogėmis dienos metu. Stribai turėjo juos matyti, bet negalėjo patikėti, kad partizanai taip atvirai vidury dienos rogėmis važinėtų. Taip tąkart Valainytė pro gretimą Norkūnų kaimą į mišką sėkmingai išvežė Sakalą, Panterą ir Perkūnėlį.