Vaclovo Klimavičiaus (1923–2002) 1945–1948 metų dienoraštis

Vaclovas Klimavičius gimė 1923 m. gegužės 1 d. Alytaus raj., Krokialaukio miestelio Čiurlionių kaime, vidutinio ar smulkaus ūkininko šeimoje. Šeimoje buvo vyriausias, dar buvo dvi seserys ir keturi broliai. Kadangi buvo silpnos sveikatos, tėvai išleido toliau mokytis į Alytaus gimnaziją, nes matė, jog ūkyje dirbti gali būti nenaudingas. 1945 m. jam buvo 22 metai ir, rusams įsigalėjus Lietuvoje, bijodamas, kad nepaimtų tarnauti į sovietinę armiją, jis nuėjo mokytojauti į Miroslavo mokyklą Alytaus rajone, nes mokytojų į armiją tuo metu tarnauti neėmė. Dienoraštis pradėtas rašyti 1945 gegužės 1 d., baigtas rašyti 1948 m. rugpjūčio mėn. Dienoraštyje atsispindi skurdus jauno mokytojo gyvenimas, kasdienybės džiaugsmai ir rūpesčiai, jausmai merginoms, pamąstymai apie ateitį, ilgėjimasis ir viltis laisvos Lietuvos, pastangos šviestis ir aistra knygoms, pokario metų nerimas, išvežtų į tremtį draugų atminimai ir jų lemties pergyvenimai. Galų gale apsispręsta nesitenkinti gan patogia to meto sąlygomis mažo miestelio mokyklos mokytojo duona ir siekti aukštojo mokslo Kauno politechnikos institute, Hidrotechnikos fakulteto I-ojoje laidoje. Dienoraštis baigiamas rašyti 1948 m., besimokant geležinkelių inžinieriaus specialybės pirmajame kurse. Po Vaclovo Klimavičiaus mirties 2002 metais, jo dienoraštį rado žmona Valerija Klimavičienė ir perdavė vienintelei dukrai Vidai Klimavičiūtei (Leonienei).

Tolesnė Vaclovo Klimavičiaus biografija

Baigęs studijas, 1951 m. Vaclovas Klimavičius pradėjo dirbti Vilniuje, Geležinkelių valdyboje inspektoriumi, o vėliau, matyt, įtakos turėjo jaunystėje įgyta mokytojo patirtis, įsidarbino dėstytoju Vilniaus Geležinkelių transporto technikume, vėliau dėstė braižybą ir braižomąją geometriją Kauno politechnikos instituto Vilniaus filiale, po to – Vilniaus inžineriniame statybos institute (VISI). Kurį laiką (apie 1969–1973 metus) buvo VISI Mechaninės technologijos fakulteto Vakarinio skyriaus prodekanu. Apie 1972–1973 metus ruošėsi dėstyti savo discipliną prancūzų kalba Afrikos valstybėje Gvinėjoje, sostinėje Konakryje. Todėl metus mokėsi prancūzų kalbos specialiuose kursuose Maskvoje. Deja, bet į užsienio šalį išvažiuoti nepavyko, nes neišleido saugumas – jį sulaikė Vilniaus geležinkelio stotyje prieš pat išvažiavimą. Priežastys liko neaiškios. Vėliau iki pat pensijos dirbo VISI (dabartinis Gedimino technikos universitetas) Braižybos katedroje ir dėstė būsimiems inžinieriams braižybą ir braižomąją geometriją. Susituokė Vaclovas Klimavičius 1953 metais, 1955 m. susilaukė vienintelės dukros Vidos. Žinybinį butą iš geležinkeliečių sistemos gavo 1953 m. Vilniuje, Gedimino prospekte, 64 (tuomet Stalino pr.). Namas buvo tais pačiais metais pastatytas ir užbaigė kairiąją prospekto pusę prie Žvėryno tilto. Šiame bute V. Klimavičius gyveno iki pat mirties 2002 m. lapkričio 4 d. Palaidotas Vilniaus Rokantiškių kapinėse.

Dukros prisiminimai apie tėvą

Tėvelį labai mylėjau, jis buvo artimas savo siela ir būdu, panaši į jį esu ir iš. Buvo ramaus būdo, tolerantiškas, pakantus kito nuomonei. Kadangi buvo labai apsiskaitęs, tai turėjo platų akiratį. Ilgai su juo pasišnekėdavome įvairiomis temomis. Dar giliais sovietmečio metais jis man kalbėjo, kad ateis laikas, kai sovietų sistema žlugs, kaip tas supuvęs suolelis. Kažkaip man tada buvo sunku tuo patikėti. Laikas parodė, koks jis buvo įžvalgus. Tėvelis gerai mokėjo dvi kalbas: vokiečių (kurios mokėsi Alytaus gimnazijoje), o vėliau gerai buvo išmokęs ir prancūzų, todėl pirkdavo tuo metu daugiausia antikvariatuose senas prancūziškas knygas ir jas skaitydavo. Po jo mirties liko kažkiek vokiškų knygų, kurias pirkdavo „Draugystės“ knygyne Gedimino prospekto pradžioje, taip pat sukaupta nemaža prancūzų grožinės literatūros knygų kolekcija, kai kurios išleistos net 19 amžiaus pabaigoje ir 20 amžiaus pradžioje. Skaitydama jo dienoraštį supratau, kad savo nelengvame gyvenimo kelyje išsaugojo tas vertybes, kurias turėjo ir jaunystėje – meilę tėvynei, norą šviestis, daug skaityti, tobulinti savo pedagogines žinias, siekti užsibrėžto tikslo. Prisimenu jo posakį „Yra valia – yra žmogus, nėra valios – nėra žmogaus“. Dienoraštį man buvo įdomu skaityti – gal todėl, kad aprašė ne tik įvykius, bet ir savo nuotaikas, jausmus, kartais su ironiškais pastebėjimais. Atskleistos įdomios to meto buities, žmonių bendravimo detalės. Visa tai atspindėta per jauno, gana romantiško, jautraus jaunuolio prizmę. Atsimenu, kad yra man pasakęs: „Rašytoju gal nebūčiau tapęs, bet geru knygų kritiku tai galėjau būti“. Per visą gyvenimą buvo sukaupęs didžiulę knygų biblioteką. Namuose jos nebetilpo, todėl gyvenimo pabaigoje jų beveik nepirko, o ėmė skaityti iš A. Mickevičiaus bibliotekos. Simboliška, bet staigi mirtis dėl infarkto jį ištiko ryte, prie pat namų gatvėje, nešant pasikeisti knygas į minėtąją biblioteką. Ėjo 79 metus. O dabar, po šitiek metų, A. Mickevičiaus biblioteka sudarė galimybes išsaugoti ir susipažinti dabartinei ir ateities kartoms mano brangaus tėvelio egodokumentą – jaunystės dienoraštį.

Vida Leonienė
Vilnius, 2023 11 24

Vaclovo Klimavičiaus dienoraštis

1 gegužės. Toks gražus rytas. Saulutė taip gražiai šviečia pro rūkus, pranašaudama gražią dieną. Štai, jau atėjo ir seniai lauktas gegužis. Jau ir miške girdėti gegutė kukuojant, kas rodo, kad jau tikrai lauktos pavasario grožybės, gamtos atbudimo laikas atėjo. Kaip gera ir smagu būtų džiaugtis gamtos teikiamomis grožybėmis, tačiau šis sunkus metas mums tai aptemdo…
Šiandien mano gimimo diena. Šiandien jau man sueina lygiai 22 metai. Ką aš per tą laiką gero žmonijai ir tėvams padariau?

Skaityti daugiau: Dienoraštis Nr. 1