Šiuos atsiminimus apie Katariną Kajackaitę (1924–1993) – savo buvusią anglų kalbos mokytoją, klasės auklėtoją Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje (Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazija) – parašė Gražina Drėmaitė 2023 m. pabaigoje.
Gražina Drėmaitė yra gimusi Vilniuje. 1954 m. baigė Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą. Ji daug metų dirbo restauratore, paminklosaugininke, yra žinoma visuomenės veikėja.

Mūsų auklėtoja

Atrodo, 1945 m. mus iš Vilniaus pavyzdinės mokyklos, kuri buvo dabartiniame Gedimino prospekte, kieme, ties Mažojo teatro įėjimu, pervedė į naujai įkurtą Vilniaus II mergaičių gimnaziją. Netrukus ji buvo pavadinta Salomėjos Nėries vardu. Iš didelių, nors ir apšiurusių patalpų Gedimino prospekte (tuomet tai buvo Stalino prospektas), persikėlėme į VIENUOLYNĄ… Kai tarybų valdžia iš jo kažkur išvežė benediktines vienuoles, vienuolyno celės liko laisvos. Vieną tokią celę gavo mūsų klasė. Iš ryto į pamokas ateidavome nuo Ignoto gatvės pusės, siauru kiemu, ilgais tamsiais koridoriais pasiekdavome savo klasę. Ypač buvo baugu žiemos tamsiais rytais. Bet mūsų amžiui tai buvo ir savotiška atrakcija. Juk kaip smagu netikėtai išgąsdinti kokią nors klasiokę!

Aš gyvenau palyginti netoli mokyklos, todėl galėdavau būti klasėje šiek tiek anksčiau nei kitos. Atėjusi į savo klasę – celę, jau rasdavau besikūrenančią krosnį. Taip žiemą šildydavo klasę. Neapsakomas džiaugsmas būdavo, jei pavykdavo gerai įkaitinti iki raudonumo kačergą ir, išgirdus koridoriuje žingsnius, tamsoje tą kačergą iškišti pro duris į koridorių. Geriausias tokios akcijos apdovanojimas – ilgai trunkantis spiegimas ir riksmas koridoriuje.

Mokėmės dviem pamainom. Po pietų mūsų klasėje mokėsi vyresnės. Mano suole sėdėjo Vytautė Žilinskaitė (vėliau rašytoja, publicistė). Tais laikais tarp mergaičių buvo mada turėti atminimo albumėlius (svarbu buvo – kurios gražesnis, o kurios negalėjo tokio turėti – susikarpydavo iš sąsiuvinio lapų ir apdailindavo piešinėliais). Į juos klasiokės įrašydavo visokius palinkėjimus ir tuos įrašus dekoruodavo gėlytėmis ar plaukiančiomis gulbėmis meldų apsuptame ežere. „Rašau ant galo, nes myliu be galo, o kas myli dar labiau – tegu rašo dar toliau“ arba „Kiek ant žemės akmenukų, tiek linkiu tau penketukų”.  Noriai kiekvienai į tuos albumėlius vėliau palinkėjimus įrašydavo ir klasės auklėtoja.

Mokyklinis gyvenimas vienuolyno patalpose mums buvo įdomus, pilnas netikėtumų ir paslapčių. Vienuolyno teritorijos vidiniame kieme buvo sodas ir daržai. Juos prižiūrėdavo likusi vienuolė, kurią visi vadinome PANI (kalbėjo ji tik lenkiškai). „Pani“ kartu su mokytoja asistuodavo per gamtos ir biologijos pamokas. Kartais ravėdavome, kartais tvarkydavome aplinką, dažnokai pasivogdavome kokią uogą ar žirnį. Šiltomis pavasario ar vasaros dienomis sode vykdavo ir kai kurios pamokos. Jas labai mėgo matematikos mokytojas Lazaris Mejerovičius, braižybos mokytojas Ribačiauskas. Susėdusios aplink mokytoją ratu, klausydavome jo pasakojimų, bet mintys dažnai nuskrisdavo toli už vienuolyno ribų.

Kitame vienuolyno vidiniame kieme vykdavo kūno kultūros pamokos – bėgiodavome ristele aplink kiemą, šokinėdavome į aukštį (dvi mergaitės laikė ištempusios virvę, o mes per ją šokdavome), mėtėme į tolį granatą (sportinę), bet mieliausiai žaisdavome kvadratą. Kiemo danga buvo nepritaikyta sportui – smėlis ir žolytė, kuri ilgainiui likdavo tik kiemo pakraščiuose. Dėl šios priežasties po tokių žaidynių būdavome gerokai purvinos.

Žiūriu aš į 1947 metų I a klasės fotografiją (tuomet pragyvenome ne vieną mokyklų reformą, nuo ko keitėsi mūsų klasių numeracija), darytą vienuolyno kieme. Tai pokario moksleiviai. Pokario vaikai iš įvairių pokario šeimų. Marulė Abraitytė (dešinėje) ir aš – baltomis suknutėmis, supintomis kasytėmis. Panašiai atrodo ir Rūta Horodničiūtė, Jūratė Vaivadaitė. Tai vaikai iš inteligentų šeimų. Dana Vainoraitė – vienintelė su pionierišku kaklaraiščiu, tvarkinga. Ji iš tuometinio politinio elito – Mečislovo Gedvilo šeimos. Prisimenu, labiausiai nuskurusios klasėje buvo Kovarskaitė, seserys Jakučiūnaitės, dar keletas. Jų ne tik rūbeliai buvo vargani, bet ir kažin, ar tą dieną ką nors buvo valgiusios… Ne visada buvo malonu šalia jų stovėti (dvelkė nešvara), plaukai utėlėti…

Nedidelė klasiokių dalis atsinešdavo buterbrodą. Ir aišku, būti alkanai ir užuosti valgomos duonos ar dešros kvapą – buvo sunku. Klasėje ilgą laiką buvo mada – „Duok atsikąsti…“ arba „Musė pusė…“. Dažniausiai nukentėdavo Rūta H., nes jos sumuštiniai būdavo skaniausi. Reikia pripažinti, kad būdavome draugiškos, ne viena pasidalindavo savo noru. O dėl švaros – kas savaitę auklėtoja tikrindavo švarą: buvo žiūrimos panagės, galva ir kaklas. Nešvaruolės gaudavo pastabų, raštelių tėvams. Dažna vilkėjo uniformą su prisiuvama balta apykakle.

Dar apie tų laikų drabužių madą. Mokykloje uniforma būdavo privaloma. Rudos spalvos suknelę (dažnai klostytą) dengė juodas žoržetinis žiurstas ir būtinai balta apykaklė (paprasta, šilkinė, dažnai megzta). Ta vienintelė balta spalva mus įpareigodavo ją išskalbti, išlyginti. Ne visos turėjo namuose tam tinkamas sąlygas ir joms tekdavo atsisakyti to balto ruoželio.

Nelabai išsiskyrė ir tos mūsų pokario mokytojos. Daugumos jų gyvenimas buvo kova už būvį, už išgyvenimą. Taigi, mokykloje vyravo tik šimtai atspalvių juodos ar rudos spalvos. Veidai buvo liūdni, eidavo nuleistomis galvomis, retai šypsodavosi. Ta egzistencijos būklė, matyt, vieną dieną privertė mūsų mylimą matematikos mokytoją Mejerovičių atsisveikinti su savo gyvenimu, neišėjus iš mokyklos patalpų… Liūdėjome.

Ir štai vieną dieną atsidarė klasės durys ir įėjo JI.
„Aš esu Katarina Kajackaitė, būsiu jūsų auklėtoja ir mokysiu anglų kalbos“.

Aukšta, liekna, garbanotais plaukais, judri, gyva, su nuoširdžia šypsena veide ir… tas BALTAS MEGZTUKAS su iškiliu kauburėlių ornamentu, o tarp jų – mažos spalvotos gėlytės…

Klasėje tapo labai šviesu, visų akys taip ir liko išsiplėtusios, nes TAS baltas megztukas… Jo niekad neužmiršome, net baigusios savo universitetus…

Prasidėjo mūsų mokyklinio gyvenimo universitetai… Auklėjimo valandėlės paprastai vykdavo po pamokų. Jų metu Auklėtoja ramiai, motiniškai kalbėdavo apie švarias panages; kad einant pro duris reikia praleisti vyresniuosius; kad būtina nepamiršti žodžių „ačiū“ ir „atsiprašau“; kad batai visada turi būti nuvalyti, išblizginti; kad sėdint prie pietų stalo nevalia ant jo dėti alkūnių; kad peilis dedamas iš dešinės, o šakutė iš kairės; būti visada sušukuotais plaukais… Kadangi buvome tik mergaitės, sužinojome daug patarimų intymiais klausimais. Auklėtoja norėjo, kad būtume gražios, mandagios, santūrios, švytinčios jaunyste… Auklėjimo valandėlių metu mokėmės įvairių žaidimų. Nepamirštamas išliko vaizdas, kai Auklėtoja su dideliu šaliku rankoje bėga aplink mus, stovinčias ratu ir dainuojančias „eina žiužis aplinkui… neša žiužis bindžiką…“ Kiek būdavo nuoširdaus juoko…

Atrodo, tuos pamokymus ar tas elgesio taisykles turėjome gauti namuose. Tačiau tai buvo sunkus pokaris, ir tėvai rūpinosi pragyvenimo šaltiniais – kaip prasimaitinti, kuo apsirengti, dauguma neturėjo būtinų gyvenimo sąlygų (vandens, vonių, erdvių kambarių…).

Mokėmės anglų kalbos. Pradžioje Auklėtoja daug su mumis šnekėdavo (aišku – angliškai), vėliau daug skaitydavo ir pratindavo skaityti mus. Didelį tokio mokymosi efektą lėmė tai, kad Auklėtoja viską darydavo gyvai, raiškiai, dažnai su šypsena – kaip tikra aktorė. Atsimenu, kai Auklėtoja skaitė apsakymą „The last leaf“ („Paskutinis lapas“). Apsakymas baigėsi liūdnai. Kai Auklėtoja jį užbaigė – klasėje ilgai buvo tylu, o mergaičių akyse vos vos laikėsi ašaros.

Ypatingą dėmesį Auklėtoja skyrė angliškų žodžių tarimui. Jį geriausiai suvokdavome deklamuodamos arba dainuodamos. Ypač mums patikdavo dainuoti (Auklėtoja turėjo puikų balsą). Jau praėjus ne vienam dešimtmečiui po mokyklos baigimo, visada susitikusios užtraukdavome –

„Stalin – our leader, we shall not be moved (2 k.).
Just like the tree, that standing by the water –
We shall not be moved…“

[Pažodinis vertimas: „Stalinas – mūsų vadas, ir mes niekada nesitrauksim (2 k.). Taip kaip ant kranto stovintis medis, Mes niekada nesitrauksim“].

Tai buvo privaloma duoklė tam laikmečiui… Bet dainavome ir kitas labai melodingas dainas:

„My Bonnie lies over the ocean,
My Bonnie lies over the sea…

Arba –

When it‘s spring time in the rockes
I‘ll become back to you…“

[Pažodinis vertimas: „Mano Boni – už vandenyno,
Mano Boni yra už jūros… Kai ateis pavasaris tarp uolų,
Aš sugrįšiu pas tave…“].

Sunkiau sekdavosi su anglų kalbos gramatika, bet ir čia Auklėtoja sugebėdavo priversti mus susivokti ir šioje srityje. Taigi, baigusios mokyklą, buvom giriamos už tobulą anglų kalbos vartojimą (ypač stojant į universitetus).

Tačiau, toli gražu, nebuvome angelai. Klasės mergaičių amžius svyravo tarp 13 ir 16 metų – tai buvusios mokyklos reformos pasekmė. Taigi, mūsų mintys buvo kupinos šmaikščių išdaigų.

Labiausiai mums rūpėjo paslaptingos visos vienuolyno durys, į kurias mums buvo draudžiama brautis. Čia turėčiau pasakyti, kad jau tada klasėje susiformavo grupelės drąsesnių, aktyvesnių ir labiau vadovaujančių, ir tylenių bei bailesnių, dažnai paklūstančių aktyvistėms. Paprastai aktyvistėms vadovavo pilnos idėjų Irena Aleksaitė ir Irena Juškevičiūtė. Nuo jų neatsiliko Vera Raguotytė, Marulė Abraitytė, Rima Aleksaitė, Audra Perednytė. Prie santūresnių priklausė Rūta Horodničiūtė, Jūratė Vaivadaitė, aš, Marytė Mažuolytė, Milda Kaveckytė, Birutė Kiškytė, dar keletas. Bet jei reikalas buvo, klasė buvo vieninga.

Pamenu, tai buvo eilinė gruodžio 5-oji, Tarybinės Konstitucijos diena. Iškilmingas minėjimas salėje. Aišku, abi Irutkos pasiūlė pabėgti ir, kadangi visi susikaupę salėje, – pabandyti uždarytas vienuolyno duris iš kiemo pusės. Mūsų buvo nemažai. Atidariusios jas, patekome į koridorių, pilną apkrautą dėžėmis, lentynomis, kažkokiais rakandais. Kažkuri šūktelėjo – „Čia bus aukso!“. Ir tuomet kiekviena dirbo individualiai. Kažkuri rado drobinį maišiuką, atrišo, pabiro sidabrinės monetos (bene zlotai). Įtariu, triukšmas buvo didelis. Man labai patiko graži medinė lentutė tualetiniam popieriui pritvirtinti, jos iš rankų nepaleidau. Ir staiga – mūsų „Pani“ tarpdury ir, kažką garsiai pasakiusi, jas užrakina. Kas bus? Po pusvalandžio, nors atrodė – praėjo amžiai, duryse pasirodė mūsų Auklėtoja. Išsikabarojome ir nuleistomis galvomis priėmėme žinią – rytoj visos ateina su tėvais. Prasti reikalai. Ir vėl čia suveikė abiejų Irenų planas. Kitą dieną į mokyklą atėjo vienas Aleksaičių tėvas, kuris mokyklos direktorės Bagdonaitės kabinete, dalyvaujant klasės auklėtojai K. Kajackaitei, drąsiai, užtikrintai, kaip tikras partinis, įtikino – „Jos ne aukso ieškojo, jos nevogė, jos yra vertos tarybinės mokyklos mokinės…“
Bet Konstitucijos minėjimo metu ???

Gyvenome visavertį mokyklos gyvenimą. Sienlaikraščiai, būreliai, visuomeninė veikla. Bet visada šalia mūsų būdavo Auklėtoja. Jos entuziazmas, patarimai bei pačios asmeniškas dalyvavimas juose mus dar labiau skatino, būrė. Net tokiuose dalykuose, kaip dalyvavimas Lietuvos gamtos pertvarkymo ir apsaugos draugijos Jaunųjų sekcijoje, kurios narėmis tapome bene visa klasė, – Auklėtoja buvo oficiali mūsų įgaliotinė. Jau nebeatsimenu, ką mes ten darėme… bet tai buvo lyg ir garbingas darbas.

Artėjo mokyklos paskutiniai metai. Jau mokėmės naujai pastatytame mokyklos  pastate, kuris dar buvo drėgnas ir turėjo įtakos mūsų sveikatai (tą vėliau pajutome). Ne visos artėjome prie abitūros – dalis mergaičių, dėl vienokių ar kitokių priežasčių, turėjo palikti mokyklos suolą.

Atėjo 1954 metų birželis, ir Auklėtoja rūpestingai įteikė mums raštišką patvirtinimą, kad „brandos atestato egzaminus išlaikė, išduoti brandos atestatą…“ Koks brangus dabar yra tas Jos parašas – Auklėtoja labai gražiai pasirašinėjo.

Išleido mus Auklėtoja į Didijį gyvenimą, su pakilimais ir nuopuoliais, su džiaugsmais ir liūdesiais… Bet nepaliko Ji mūsų tame kelyje be dėmesio. Ilgai gaudavome Jos pasveikinimų atvirukus su GRUODŽIO 25 dienos švente. Tas ryšys kažkuo buvo ypatingas ir abipusis. Tai nebuvo tik Auklėtoja ar Mokytoja tikra šių žodžių prasme. Tai buvo kažkas žymiai daugiau ir prasmingiau – tai buvo ypatingas SIELOS ryšys, nematomas, bet stipriai jaučiamas.

Jau beveik baigusios savo universitetus, susitikusios nutarėm aplankyti Auklėtoją. Susitarėme. Ji laukė mūsų savo bute, namuose šalia Lukiškių aikštės. Atėjusios pamatėme ilgą stalą, nuklotą gausiais valgiais. Prieškambaryje nusivilkti paltus mums padėjo Auklėtojos vyras, bet kai susėdome prie stalo, jis mums nusilenkė ir tarė: „Netrukdysiu mergaitėms. Eisiu pasivaikščioti.“ Neatsimenu, ką valgėme, bet kalbėjomės visos ir kone ištisas valandas, nenutrūko įvairiatonis juokas.

Atrodo, tai viskas vyko taip neseniai, o jau ir mūsų gyvenimai trumpėja. Ne visos jau ir besusitinkame, ne visos jau gali ir vaikščioti. Bene pusė klasės jau bendrauja su Auklėtoja … – virš debesėlių…

Bet be jokių abejonių – gyvenime atsiranda ir išlieka visam laikui ASMENYBĖS, kurios tau darė įtaką ir vedė per visą gyvenimą. Mums tai buvo – MŪSŲ AUKLĖTOJA.

2023 metų gruodis
Gražina Drėmaitė