Šiuos atsiminimus 2021 m. parašė Rasa Selickaitė. Ji yra gimusi Trakų rajone, baigusi istorijos studijas, mokytojavusi Aukštadvaryje ir Vievio sanatorinėje mokykloje. Dabar dėsto istoriją  Mažeikių Kalnėnų progimnazijoje.
2014–2020 m. R. Selickaitė dirbo Trakų rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje bibliografe. Ir dirbant mokykloje, ir bibliotekoje jai teko kuruoti kraštotyrinį darbą, kaupti medžiagą apie žymius kraštiečius. Dirbant Trakų bibliotekoje likimas lėmė pažinti ilgametį Trakų bažnyčios kunigą, monsinjorą Vytautą Pranciškų Rūką (1925–2020). Apie šią, 2014–2020-ųjų metų, pažintį rašoma šiuose atsiminimuose. Jų kiek pakeistas variantas buvo spausdintas knygoje „Monsinjoras Vytautas Pranciškus Rūkas“. Kn. 2. Trakai, 2021.

 

Penkeri pažinties metai su monsinjoru Vytautu Pranciškumi Rūku

Siūlau skaityti tik tiems, kuriems Dievas nėra tik tuščias žodis.

Ilgai dvejojau, ar verta man rašyti apie tokią trumputę ir ne kasdien trunkančią pažintį su šviesaus atminimo monsinjoru Vytautu Pranciškumi Rūku, bet nugalėjo pagarba šiam kilniam Kunigui ir Žmogui, kuriam esu dėkinga už nuoširdų ir nesavanaudišką bendravimą su manimi Trakams svarbiais klausimais nušviesti, ir tai, jog atminimas apie monsinjorą bus išsamesnis ir gilesnis visiems tiems, kuriems Jo atminimas brangus.

Pirmoji mano pažintis su monsinjoru Vytautu Pranciškumi Rūku, neakivaizdinė, įvyko dar tuomet, kai į rankas pateko užsakytas pašte į namus istorijos ir publicistikos laikraščio „Voruta“ 2001 m. liepos 7 d. numeris, kuriame žvilgsnis sustojo ties nuoširdumu ir šiluma spindinčiomis kunigo, būtent kunigo, anuomet man, tapus nestatistine neofite, tai, po ilgai trukusios oficialios sovietinės ateizmo diktatūros buvo itin svarbu, akimis ir ramia šypsena. Tiesa, anuomet gyvenau kitame, deja, jau ne Trakų rajonui priklausiusiame administraciniame vienete, ir tai, kas vyksta Trakuose, nelabai domėjausi ir žinojau, labiau domino pasaulio istorijos klausimai, bet ta pirmoji surasta žinutė iš Trakų apie monsinjorą straipsnyje „Dievo namų statytojas“ pirmiausia ir patraukė būtent ta nuotrauka. Ir jau po akimirkos, skaitydama redakcijos darbuotojų sveikinimą monsinjorui Lietuvos Respublikos prezidento V. Adamkaus Lietuvos karaliaus Mindaugo – Valstybės dienos proga apdovanojusio „Trakų dekaną, Trakų parapijos kleboną, monsinjorą Vytautą Pranciškų Rūką Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordinu“ (Vorutos inf., psl. 5.), sužinojau apie ypatingus monsinjoro nuveiktus darbus Trakų bažnyčiai ir miestui, jo parapijiečiams. Šiandien, jau laikydama rankose šio išsaugoto pageltusio laikraščio puslapį, negaliu nustoti žavėtis būtent mano pačios pažintu monsinjoro kuklumu, žinant Jo nuveiktų darbų mastą, gautų apdovanojimų, daugelį pažintų iškilių asmenybių. Iki šiol ta pirmoji „Vorutos“ žinutė apie monsinjorą, pirmoji nuotrauka išliko atminty, ir anuomet tapo lyg orientyru į ateitį, juk praslinkus šiek tiek ilgėliau nei dešimtmečiui, likimas mane atvedė į Trakus, ir kaip neįtikėtina, visai netrukus ir į monsinjoro namus.

Pirmą kartą, jau Trakuose, sutikau monsinjorą bažnyčios papėdėje 2014 m. pavasarį po Šv. Mišių, neskubriai besiramsčiuojantį lazdele į savo mėlyną namelį. Aplink monsinjoro kojas, lyg saugodamos nuo netikėtos griūties, vijosi dvi, kaip vėliau sužinojau, Jo globojamos katytės. Mano akims tuomet tai pasirodė lyg papildoma maišatis po Jo kojomis, bet monsinjorui tai nebuvo jokia kliūtis, veikiau lyg Šv. Pranciškaus, gyvūnų globėjo, pagalba. Besileisdamas nors ir sudėtingai Jam eiti akmenuotu taku, monsinjoras domėjosi aplink esančia aplinka, ir staiga ramus ir smalsus Jo žvilgsnis nukrypo į netoliese einančią, iki tol nematytą Trakuose, iš darbo kulniuojančią mane. Iki šiol pamenu pirmo susitikimo emociją – tuomet aš, lyg išvydus gyvojo šventojo portretą, be žodžių nusilenkiau Jam, susijaudinusi, nedrįsdama nė garsiai pasisveikinti, norėdama kuo ilgiau išsaugoti man taip svarbios šios pirmos susitikimo akimirkos rimtį bei sakralumą. Vėliau tokių trumpų, ramių susitikimų daugėjo – žiemą, jau kartu besileidžiant snieguotu slidžiu taku, prilaikant vienas kitą, ir pavasarį, ledams tirpstant, nes mūsų susitikimų laikas sutapdavo su Šv. Mišių pabaiga monsinjorui, o man – darbo dienos pabaiga. Tie susitikimai buvo be žodžių – monsinjoras nieko neklausdavo, o aš, būdama ir šiaip mažakalbė, nedrįsdavau jam kvaršint galvos neesminiais savo pliurpalais „iš mandagumo“, juk kartais tyla būna kur kas iškalbingesnė. Tik kartą pasiteisinau, nes jaučiau gėdą, jog nedalyvauju Šv. Mišiose dėl darbo dienos grafiko, o kartą monsinjoro rankose pastebėjau plastiko maišelį su dviem knygos egzemplioriais „Monsinjoras Vytautas Pranciškus Rūkas“ (2005 m. „Vorutos“ leidykla), kurios viršelyje švietė ta pati, mano pirmą kartą pamatyta monsinjoro šypsena 2001 m. laikraščio „Voruta“ puslapyje. Išdrįsau pasakyti, jog ir aš šią knygą turiu, mintyse pagalvodama, jog kaip norėčiau monsinjoro įrašo joje, kurį – „su pagarba ir meile prisiminimui gerb. Rasai mons. Vyt. Rūkas“, praslinkus porai metų ir gavau. Turiu prisipažinti, gal kam ir keistai šiandien skambės, jog Trakų bažnyčios spindinčiais kryžiais pirmą kartą susižavėjau tik 2011 m. kovą, 2013 m. balandį pirmą kartą atvėriau jos duris, ir nuo to karto mane ėmė lydėti Trakų Švč. Mergelės Marijos globa ir apsauga, nes kiekvienas sakralus mano noras kažkaip stebuklingai išsipildydavo. Išsipildė ir aukščiau pasvajotas… Vartydama knygos puslapius pažinau šią asmenybę išsamiau, žavėjausi monsinjoro tikėjimu, tarnyste, nuoširdžiais pamokslais, pagarba ir meile tėveliams, aplink jį esantiems žmonėms, ir prie viso šito – pastovumu – ta pačia ramia nekintančia šypsena ir geru tėvišku žvilgsniu, užfiksuotu nuotraukose, pažintu susitinkant.

Tik Šv. Mišių metu, klausant išpažinčių matydavau monsinjorą kitokį, pilną susikaupimo ir rimties, giliai susimąsčiusį, o 2014 m. rudeniop, minint Baltijos kelio 25-metį prie Trakų kultūros rūmų, išdrįsau pirmą ir vienintelį kartą monsinjorą nufotografuoti. Dabar gailiuosi, kad nebuvau įkyri, juk galėjau mūsų bendros pažinties metu daug kadrų istorijai palikti, tik, nesijaučiau deja, teisi, įsibrovusi į tokio atviro ir patiklaus žmogaus asmeninę erdvę. Savo ypatingumu akį traukė ir erdvė aplink monsinjoro gyvenamą namelį, ypač pavasarį, kai rožiniais žiedais sužydėjusi gudobelė, nutvieksta saulės spindulių, netikėtai, tik akimirkai, atverdavo tarytum Rojaus sodo lopinėlį, primenantį apie Esamą, bet Neregimą, kaip ir kartą pamatytas mėnulio pilnaties sidabro apšviestas mirgantis Galvės ežeras vėlyvą rudenį, „lyg gyvybės vandens upė, tvaskanti tarsi krištolas“ (pgl. Apr. 22,1), kurios fone nuo bazilikos papėdės kalniuko pamačiau apšviestą, besileidžiančio į namus monsinjoro siluetą, kai mūsų atsitiktinis susitikimas neįvyko dėl vienos kitos minutės skirtumo. Šie vaizdai verti žymiausių impresionistų teptuko…   

Dar kitokia pažintis su monsinjoru, vis dar neakivaizdi, bet dar gilesnė, laukė manęs, kai artėjo monsinjoro 90-tasis gimimo jubiliejus (2015 m.). Tuomet Trakų viešojoje bibliotekoje nusprendžiau paruošti kraštotyrinę parodą „Būkime šviesos vaikai“ // V. P. Rūkas. Apie šią parodą rašiau straipsnį. Visą parodos ruošimo laiką gyvenau mons. V. P. Rūku, stebėjau ženklus, „gaudžiau“ žodžius apie tai, ką ir kaip kalba apie monsinjorą trakiečiai, ką rašo ir rašė rajoninės spaudos korespondentai. Iš kolegės Irenos išgirdau įdomų faktą, puikiai iliustruojantį monsinjorą kaip visą Dievo kūriniją mylintį žmogų, jog kadais monsinjoras turėjo du įnamius – šunelius pudeliukus, kurie (juk ne veltui sakoma, kad pagal šeimininką ir augintinį galima pažinti), buvo meilūs ir geri, laisvi migruodavo po Trakus ir visi miestelėnai žinojo, jog tai taikingi monsinjoro globotiniai. Jau bendraudama su monsinjoru užklausiau apie tai ir abu labai šiltai pasijuokėme, kai išsiaiškinome, jog abu turėjome tuo pačiu vardu – Princas – šunelius. Beje, nuotrauką su pudeliais monsinjoras, kaip ir dar kelias, leido išsisaugoti prisiminimui, kai 2016 m. noriai dalijosi savo gausiu foto archyvu apie Trakų–Reinės miestų bendradarbiavimą. Grįžtant prie 90-ojo monsinjoro V. P. Rūko jubiliejaus vertėtų akcentuoti, jog sprendžiant iš kraštiečio V. Žemaičio nuotraukų, kurias teko matyti, jis buvo unikalus ne tik norinčių ir mylinčių monsinjorą pasveikinti gausa, bet vargiai talpino visus norinčius dalyvauti ir stebėti sveikinimo ceremoniją Trakų bažnyčioje. Išsirikiavusių sveikintojų ilgoje eilėje nuo altoriaus iki šventoriaus tarp Trakų krašto ir Lietuvos politikų ir šviesuolių nuotraukose teko matyti garbingiausių Lietuvai nusipelniusių asmenybių – kalbininką profesorių Zigmą Zinkevičių (1925–2018), skulptorių profesorių Antaną Kmieliauską (1932–2019), kuriuos su monsinjoru siejo nuoširdus ryšys. Verta pridurti, jog prof. A. Kmieliauskas, monsinjoro užsakymu, yra autorius Trakų bažnyčios šventoriuje esančios skulptūros „Gerasis ganytojas“ (beje, monsinjoras neklaustas pasidalino ir jos kainos paslaptimi!), prie kurios Prisikėlimo dienai atgulė mūsų visų taip mylimas V. P. Rūkas. Profesorius taip pat yra nutapęs monsinjoro bei Jo mamos Marijos portretus, kuriuos jau mūsų artimesnio bendravimo metu komentuodamas juokavo, jog „nelabai portrete panašus išėjo…“

Pirmasis, jau neatsitiktinis mano susitikimas su monsinjoru įvyko 2016 m. kovo 17 d. Trakų viešojoje bibliotekoje. Susitikę kažkaip ypatingai vienas kitam šypsojomės, nes pažinę vienas kitą tik iš netikėtų ir trumpučių atsitiktinių akimirkų, šiuokart susipažinome oficialiai, sustodami prie parodos VšĮ „Voruta“ redaktoriaus ir žurnalisto Juozo Vercinkevičiaus 75-osioms gimimo metinėms „Trakų krašto šviesuolis ir švietėjas“, kur šalia eksponuojamų leidinių, centre, buvo J. Vercinkevičiaus sudarytos knygos „Monsinjoras Vytautas Pranciškus Rūkas“ egzempliorius, su ta pačia, prieš daugelį metų mane sužavėjusia monsinjoro nuotrauka. Tą įsimintiną dieną ir gavau taip brangų man monsinjoro įrašą mons. V. P. Rūkui skirtoje knygoje, tik einamojo momento sakralumą ne monsinjorui, laisvam nuo šio pasaulio tuštybės, bet man, nes visai to nenorėjau, trikdė foto blykstės, ir, jau tais pačiais metais darbo reikalais myniau taką į monsinjoro namus. Minėtos knygos paskutiniame puslapyje pieštuku įrašiau – 2016 05 18 – pirmas vizitas pas monsinjorą, 05 23 – antras vizitas, daugiau nesirašiau kiek jų buvo, mūsų dalykiškų-darbinių susitikimų, jų buvo ne vienas, dabar jau nėra taip svarbu, kiek jų buvo, svarbiau, kas po jų liko. Paskutinis vizitas – žmogiškas – 2020 12 19. Mūsų žmogiškoji pažintis truko tik šiek tiek daugiau nei ketverius metus, sakrali – manau, ir labai norėčiau, tęsis amžinai…

Anuomet monsinjoro slenksčio duris paskatino atverti artėjantis Trakų–Rheinės miestų bendradarbiavimo 20-asis jubiliejus. Sumanytai parodai Trakų viešojoje bibliotekoje (TVB) teko ieškoti autentiškos medžiagos. Paraginta TVB direktorės Danguolės Banevičienės labai nenorom, su jauduliu, nesijausdama verta kreiptis ir trukdyti monsinjorą, ryžausi paskambinti, ir visai netrukus, išgirdus Jo malonų, ramų ir nuoširdų balsą, tas mano jaudulys bemat išgaravo, o paaiškinus klausimo esmę pirmą kartą išgirdau taip dažnai monsinjoro kartotą, šiltą – „Prašom“. Tad mano kelias iš Trakų viešosios bibliotekos nuvingiavo į Trakų Švč. Mergelės Marijos bažnyčią prie stebuklingo paveikslo prašant pagalbos ir jau po to per bažnyčios šventorių link mons. V. P. Rūko namų. Pirmą kartą peržengusi šio, dabar jau taip brangaus, namelio slenkstį, nežinojau, kad teks jį peržengti ne vienerius metus, kad lankyti monsinjorą teks ne tik Trakuose, bet ir Šv. Roko ligoninėje Vilniuje, dalyvauti su juo kartu Jo aukojamose Šv. Mišiose Jo namų kambarėlyje, ir kad man jau išvykus iš Trakų, teks grįžti į juos, palydint tokiu artimu tapusi monsinjorą į Dievo namus. Bet tada tas išgirstas pirmas ramus-skambus-pratisas kvietimas „PRANŠOMM“ (panašiai kaip maldų metu pritariama AMEN), intonacija, skamba ir šiandien, nes iš monsinjoro lūpų, jau bendraujant betarpiškai, jį tekdavo išgirsti labai dažnai, ir tai lyg dar vienas monsinjorą charakterizuojantis simbolis – mandagumas, kaip ir reta nūnai savybė priimti ir suprasti kiekvieną, kuris beldėsi į monsinjoro namus, neskubant klausti, bet skubant išklausyti. Ir tokių besibeldžiančių pas monsinjorą buvo daug – nuo imančių iki duodančių. Juk ir aš tuomet buvau priversta imti. Imti Jo ilgo ir turiningo gyvenimo akimirkas, idant apie jas sužinotų, iš jų mokytųsi dar tik gyvenimo kelio pradžioje esantys, o gal ir klystkeliuose atsidūrę brandūs parapijiečiai. Man, sąlyginai jaunai, buvo labai graudu žiūrėti, kaip nelengva monsinjorui, besiremiančiam į ramentus, judėti, kaip nėra paprasta ant sofos atsisėsti ir sėdėti, bet niekada nemačiau Jo surūgusio ar nusiminusio veido. Liepė man monsinjoras pačiai šeimininkauti svetainėje, traukti senus nuotraukų albumus, kartu nuotraukas peržiūrėti, ieškant su Reine susijusių epizodų, klausantis Jo ramių pasakojimų, prisiminimų, nuotraukų komentarų. Monsinjoro albumų ir nuotraukų gausybėje buvo ir daug nuotraukų ne Reinės tematika. Įstrigo atminty seminarijos laikų albumas, pildytas dar jauno seminaristo Vytauto Pranciškaus, kuriame po nuotraukomis, liudijančiomis svarbiausius gyvenimo momentus seminaristo, būsimo kunigo, gyvenime, su giliu tikėjimu, labai tvarkinga rašysena, vienas po kito po nuotraukomis buvo įrašyti jų komentarai, kuriuos paeiliui sudėjus perskaitomas credo – „Jei Tavo širdis prisipildė meilės Dievui, gali neabejoti, Dievas pasirinko tave. …Padaryk mane savo ramybės pasiuntiniu…“. Menu ir mažytę nuotraukytę 2×2 cm, gal iš buvusio mokyklinio pažymėjimo, kurioje V. P. Rūkas dar visai mažas berniukas, monsinjorą Vilniaus Šv. Onos bažnyčios fone, aukojant Šv. Mišias, pirmą kartą keliant Trispalvę Trakų pilyje 1988 m., su parapijiečiais, pašventinus Trakų pašto naują pastatą, gausų Trakų–Reinės miestų bendradarbiavimo foto archyvą, kurį nešdavaus dalimis į biblioteką skenuoti, po savaitės grąžindavau ir imdavau kitą dalį.

Tų susitikimų metu sužinojau įdomių epizodų iš monsinjoro gyvenimo, kurie gal šiandien žinomi kiekvienam trakiečiui, bet nebuvo žinomi man – kad vaikystėje monsinjoras svajojęs tapti gydytoju, kad ypač mokslo vaikams linkėjusi ir mokytis raginusi mama Marija, kad tėviškėje iki šiol Jo jaunystę mena išlikęs ąžuolas prie namo, kurį, pačių tėvų pasistatytą ir sovietų „prichvatizuotą“, monsinjoro tėvukams teko iš jų nusipirkti.

Įdomu buvo klausyti ir stebėtis, jog mons. V. P. Rūkas yra vargonavęs Vilniaus Šv. Onos bažnyčioje, studijų seminarijoje laikais iš prancūzų kalbos išvertęs knygelę apie Fatimos Švč. Mergelę Mariją, tik knygelės ir vertimo likimas nežinomas, nes seselei vienuolei įduotas tekstas padauginti buvo saugumiečių kratos metu konfiskuotas, Jo  bendramoksliu Tarpdiecezinėje Kauno kunigų seminarijoje (1958 m. laida) buvęs kun. Ričardas Mikutavičius (1935–1998), žavėjęs gebėjimu testuoti meno kūrinius ir net vienu metu paskirtas į Trakus kunigauti, bet į juos nenorintį vykti R. Mikutavičių sutiko pakeisti V. P. Rūkas. Bendraudami radome ir bendrų pažįstamų – šviesaus atminimo kunigą Romualdą Šalčiūną (1925–2014), suteikusį Krikšto sakramentą man. Jo dėka buvau gavusi Česlovo Kavaliausko (1923–1997) verstą iš graikų kalbos Naujojo Testamento antrąjį specialųjį papildytą 1988 m. leidimą (Salzburg, 1989).

Dabar įdomi peripetija susidėlioja atminty apie monsinjoro ir kun. R. Šalčiūno gimimo dienas. Tikroji monsinjoro gimimo diena, taip monsinjoras minėjo – gegužės 1-oji, tik užrašyta dokumentuose buvo 7-oji, o R. Šalčiūno – balandžio 22-oji, pase užrašyta 23-oji. Jaunam skaitytojui tai nieko nesako, bet mano kartos žmogui sovietmečiu gegužės 1-oji (Darbo žmonių diena su paradais!) ir balandžio 22-oji (bolševikų vado Lenino gimimo diena!) buvo priverstinės šventės sekuliarizuotoje ateistinėje sovietinėje visuomenėje ir jokiu būdu nebuvo galimos minėti bažnyčioje ar kunigų aplinkoje kita proga ar tikslais, nes tai būtų traktuota kaip antitarybinė propaganda. Pasakojo monsinjoras ir apie rastas relikvijas, meno kūrinius, kuriuos paėmus į rankas kai kuriems meno specialistams ir žinovams, ypač kryžių pacifikalą (XV a. pab.), iš jaudulio sutriko net fiziologiniai procesai, įvertinus jų unikalumą bei vertę, bet, pasak monsinjoro, jaudulį šiek tiek nuramino šampano šlakelis, nulietas pašlovinti neeilinio momento svarbai. Žinoma, pasak V. P. Rūko, pasitaikydavo Trakuose ir murmančių, esą meno vertybės išparceliuojamos, ypač kai stebuklingasis Trakų Švč. Mergelės Marijos atvaizdas buvo atiduotas restauruoti į Prano Gudyno restauravimo centrą, bet kai jis sugrįžo nušvitęs ryškiomis spalvomis, kaltintojai nė žinote nežinojo, jog restauratorė prie šio sakralaus paveikslo nedrįsdavo nė prisiliesti, jei būdavo slegiama mažiausių neigiamų emocijų ar gyvenimo negandų. Neatsitiktinai V. P. Rūkas prisiminė kun. R. Šalčiūno išsakytus žodžius apie monsinjorą, matyt šių kaltintojų dėka, jog nėra matęs tiek labai mylimo žmonių kunigo ir tiek pat nekenčiamo (citata rašyta iš atminties). Minėjo monsinjoras ir aukštas pareigas ėjusio Trakuose asmens, geranoriškai talkinusio bei saugojusio relikvijas seife neramiais ir nesaugiais metais, pavardę. Beje, teko ir man išgirsti monsinjoro švelniai, tyliai dainuojamą taip mėgstamą „Žirgelį“ bei įvertinti humorą vieno pasakojimo metu bei kartu pasijuokti iš monsinjoro laimėtos aukštos antros vietos dar mokyklinėse bėgimo varžybose, nes bėgikų buvo tik du. Arba kalbėdami apie Dievo sukurtą pasaulį ir erkių vietą jame (apie covid-19 dar buvo nežinoma), nusprendėme, jog mokslininkams dar tik ateity teks išsiaiškinti jų egzistencijos prasmę, gal ir naudą, jei jau jos žemėje yra. Apie monsinjoro subtilų humorą kalba ir tas faktas, jog yra padovanojęs Trakų Vytauto gimnazijai, jos mokiniams, medinę skulptūrą (nepamenu, kur apie tai skaičiau ir mačiau skulptūros nuotrauką, spėju, kad tai monsinjoro bičiulio, tautodailininko Ipolito Užkurnio (1926–2004) autorystė, kurią, norint suprasti humorą – reikėtų ir pamatyti!) su užrašu pagal lietuvių patarlę „Už vieną luptą (muštą) dešimt neluptų (nemuštų) duoda“, kaip ir už vieną mokytą – 10 nemokytų, ir kuria, žinoma, jokiu būdu nepropaguodamas smurto, bet turėdamas patirtį, žinodamas gilią patarlės mintį, ragina jaunąją kartą nepamokslaudamas, bet vizualiai, krikščioniškai ištverti gyvenimo sunkumus ir siekti tobulumo. Laimingi moksleiviai, kuriems, anuomet gimnazijos direktoriaus J. Bagdono (1931–2021) kvietimu tikybą dėstė monsinjoras, prisimindamas gimnazijos direktorių šiltu žodžiu bei juntama pagarba monsinjorui, nuolatine pagalba bei rūpesčiu minėtoje mokykloje. Dar vienas įdomus faktas, bylojantis apie monsinjorą, apie Jo gebėjimą bendrauti su „paprastais“ ir su ypatingais žmonėmis, tas, jog Jis asmeniškai buvo pažįstamas su šviesios atminimo maestro Virgilijumi Noreika (1935–2018), atvirai bendravęs, sprendžiant iš kelių papasakotų epizodų, ne kartą žavėjęsis jo unikalaus balso tembru Kernavės Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės klebono Česlovo Krivaičio (1921–2004) organizuotuose susitikimuose prie Neries esančioje sodyboje, netoliese Karmazinų piliakalnio, kur ir įžymusis maestro turėjo vilą (taip anuomet buvo įprasta vadinti), iš kurios, liudininkų teigimu, nuostabios žymaus tenoro atliekamų arijų melodijos plačiai pasklisdavo ir kitapus Neries kranto, ir į kurią maestro kartais atplaukdavęs Nerimi iš Vilniaus motorine valtimi.

Bet grįžkime prie bendradarbiavimo su monsinjoru Reinės klausimais. Peržiūrėjus visas nuotraukas išdrįsau monsinjoro paprašyti ir su Reine susijusių eksponatų, dovanotų vokiečių draugų su įrašais monsinjorui Biblijų. Vienoje jų aptikau skaidraus plastiko lakštus su scenomis iš Senojo ir Naujojo Testamento siužetų, kurių kopijos buvo padarytos remiantis žymiausių Europos katedrų vitražais. Tie vaizdai nuostabiai vizualiai papildė parodą „Dangaus palaiminta Trakų ir Reinės miestų draugystė“. Apgailestavau, jog monsinjoras negalėjo tos parodos pamatyti, tad visą surinktą medžiagą apie parodą, nufotografuotus jos vaizdus įrašiau monsinjorui į bibliotekos dovanotą laikmeną bei kartu su tokiu pačiu straipsnio pavadinimu „Trakų žemėje“ apie parodą nunešiau monsinjorui. Dėkodama už nuoširdžią pagalbą parodžiau straipsnį, kuriame rašiau apie V. P. Rūko pagalbą ir indėlį miestų bendradarbiavimų tematika, pasiteisindama, jog nesu žurnalistė ir nelabai moku rašyti, į ką jis man pasakė: „Ar kas moko lakštingalą čiulbėti!?“… Nedrįsau nieko atsakyti, tik dabar, jau žvelgdama iš šios dienos taško, suvokiu, jog viskas, prie ko monsinjoras priliesdavo, ką bedarydavo, kam bepadėdavo – lyg palaiminimu į ateitį tapdavo. Ir kalba eina ne tik apie relikvijas, sutvarkytą bažnyčią, restauruotus paveikslus ar vargonus, bet ir apie žmones, sėkmingai susiklosčiusius jų gyvenimo etapus, ir apie tai, kad monsinjoro leidimu parapijos namuose kadais besiglaudusi dar tik laikraščio „Voruta“ redakcija tapo žinoma VšĮ „Voruta“ leidykla, V. P. Rūko bičiulystė su draugais iš Reinės tapo jau tris dešimtis metų trunkančia tautų draugyste, noriai monsinjoro paskolintas Trakų–Reinės bendradarbiavimo archyvas tapo knyga („Trakų–Reinės miestų partnerystė: pokyčius skatinanti partnerystė“, Trakai, 2018. Sud. mons. V. P. Rūkas, R. Bologovienė, dr. Z. Ramanauskas ir kt.), pašventinti kryžiai, skulptūros – lankomais traukos objektais. Ir tokių pavyzdžių atrastų kiekvienas, kas turėjo su monsinjoru bent mažiausią kontaktą.

Ši mano pažintis su mons. V. P. Rūku, užsimezgusi 2016 m., dėkingumas Jam skatino ir toliau, bent retkarčiais monsinjorą neįkyriai aplankyti, pasveikint vardadienio – Šv. Pranciškaus dieną, o kartą bažnyčios šventoriuje išgirsti linksmai pasakyti žodžiai tik man – „Seniai matyta!“ – suteikė drąsos monsinjorą aplankyti dažniau, paskambinti, užbėgti mano pietų pertraukos minutėlėmis ir susitikus vėl skubėti savo reikalais. Artėjant Trakų Švč. Mergelės Marijos paveikslo vainikavimo 300-osims metinėms su monsinjoru derinau kelių Jo asmeninio archyvo nuotraukų viešinimą parodoje ir spaudoje pirmą kartą (būtent – monsinjoro su pacifikalu ir monstrancija Jo rankose), kartu džiaugėmės pašto ženklais ir voku, išleistais jubiliejaus proga, laukėme popiežiaus Pranciškaus vizito į Lietuvą, o aš tikėjausi popiežiaus vizito į Trakų baziliką ir pas monsinjorą Pranciškų bent incognito, tą savo svajonę išsakiau ir monsinjorui, nuoširdžiai to linkėdama.

Bet Judviejų susitikimą – dviejų Pranciškų – visų kraštiečių ir mano džiaugsmui, visai atsitiktinai („Atsitiktinumas – Dievo slapyvardis!“, V. Naumovas) pamačiau „Panoramos“ reportaže iš Vilniaus Arkikatedros Šv. Kazimiero koplyčios, kur užfiksuotas dviejų brolių Kristuje susitikimas, popiežiaus dovanojamas monsinjorui rožinis bei monsinjoro pagarbus nusilenkimas ir rankų pabučiavimas pontifikui, Trakų Švč. Mergelės Marijos atvaizdo įteikimas. Tiesa, spaudžiančių popiežiui ranką teko matyti daug, bet nusilenkusių rodytame reportaže, bučiuojančių ranką buvo vos vienas kitas, ir tarp jų – mūsų į 10 dešimtį įkopęs monsinjoras! Dviejų Pranciškų užfiksuotą susitikimo nuotrauką, tarp daugybės šventų paveikslų, mačiau pas monsinjorą, rodė ir dovanų iš popiežiaus gautą rožinį, buvo laimingas ir dėkingas Vilniaus Arkivyskupui Metropolitui Gintarui Grušui bei Trakų dekanui Jonui Varaneckui už šį organizuotą susitikimą, tik į mano pastebėjimą dėl matyto reportažo ir mažai žmonių, nusilenkusių popiežiui bei itin pagarbų monsinjoro nusilenkimą nieko neatsakė, nes ne tik kuklumas, bet ir santūrumas, kaip ir nenoras tuščiažodžiauti ar skubėti teisti, vertinti, kaip ir begalinis paslaugumas, kantrumas – dar keli mano pastebėti ir ryškūs monsinjoro būdo bruožai.

Monsinjoro V. P. Rūko 50-osioms kunigystės metinėms dovanotame 2016 m. lankstinuke, išleistame „Vorutos“ 2008 m., įrašytos Dovydo 27-osios psalmės eilutės – „Vieno teprašau iš Viešpaties <….> Viešpaties namuose gyventi <…> Viešpaties žavumu gėrėtis ir lankyti jojo šventyklą“, ir monsinjoras, jau būdamas emeritas, žiemą-vasarą, rudenį-pavasarį, su lazdele, dar vėliau su ramentais, o kai jėgos seko – elektriniu mobiliu – atvykdavo į baziliką, aukodavo Šv. Mišias, dalyvaudavo jose, klausydavo išpažinčių, ir kai matydavau į klausyklą atremtus ramentus ar bazilikos prieangyje stovintį mobilį, nusiramindavau – ačiū Dievui, monsinjoras gyvas, su mumis, Jam viskas gerai!

Taip, po Šv. Mišių mobilį vairuojantį monsinjorą 2019 m. keliskart teko palydėti link namų važiojantį jau Reinės aikšte, atrakinti namelio verandos duris, pro kurias specialiai tam suręstu tiltu monsinjoras įvažiuodavo tiesiai į verandą. Man būdavo patikėtas raktas jas ne tik atrakinti, bet ir užrakinti, bet kartą, visai netikėtai, vakare monsinjoras pakvietė užsukti į svečius. Tokių bendrų vakarų su bendra vakariene ar arbatos puodelio buvo vos keli, bet jų pakako, kad matyčiau, kaip monsinjoru nuoširdžiai rūpinasi, kaip myli parapijiečiai, nešini šviežiomis žemuogėmis ar medaus stiklainiu, tik ką sužvejota žuvimi ar pagamintu naminiu sūriu, surinktais liepžiedžiais ar sunokusiomis slyvomis, net šiltu bulvių plokštainiu ar pagamintu karaimišku troškiniu (geradarių vardai žinomi). Vakarojant žvarbų vakarą šiltoje virtuvėlėje ir pasiteiravus apie malkas žiemai, sužinojau, jog jų monsinjorui parūpina, nuolat noriai talkina Trakų seniūnas K. Vilkauskas, nuoširdžiai monsinjoru rūpinosi ir trakietis Žilvinas, kurį ne kartą teko matyti pas monsinjorą mūsų pažinties pradžioje.

Taip atėjo laikas ir artimesnio mūsų bendravimo, kai monsinjoras į mane jau kreipdavosi vardu – „Rasute“, ir tas tariamas monsinjoro kreipinys, toks mielas ir šiltas, kaip ir buvimas kartu monsinjorui įprastoje aplinkoje – virtuvytėje, mane nukeldavo lyg į saugią vaikystę, į ramų užutekį (manau, taip saugiai jautėsi dauguma atvykusių pas monsinjorą), saugantį nuo pikto. Žavėjo tai, jog monsinjoro būtyje nė karto nemačiau nė kruopelės chaotiško skubėjimo, blaškymosi, visame kame buvo regimas ir juntamas gražus orumas, savotiška kontempliacija – monsinjorui  kalbant, klausant, valgant, verčiant knygą, vaišinant, net kai netikėtai užsukdavo nekviesti svečiai. Durys buvo visiems atviros, viskas buvo patikėta Aukščiausiojo valiai, nors Dievo vardo niekada be reikalo negirdėjau tariant.

Tie mūsų bendri vakarojimai netrukdavo ilgai, bet pokalbiai būdavo atviri ir šilti, ir rodos tam, kad turėtum jėgų eiti pirmyn. Pasidalindavau su monsinjoru savais rūpesčiais, pasakojau apie save, darbą ir tai, kad Trakų biblioteka 2020 m. pavasarį švęs 80-metį, kad ruošiu knygą šiam jubiliejui. Tuomet, dar 2019-ųjų rudenį, paprašiau monsinjoro parašyti ruošiamam leidiniui savo prisiminimus apie Jo pažintį su knygomis, bibliotekomis ar pan. Tuomet pirmą kartą ir išgirdau monsinjoro mintį apie tai, jog savo asmeninę biblioteką galėtų padovanoti Trakų viešajai bibliotekai. Sutarėm po mėnesio susitikti, tik deja, monsinjorą teko lankyti jau ne namuose, bet Vilniaus Šv. Roko ligoninėje. Tuomet pirmą kartą pamačiau monsinjorą sergantį, be linksmo spindesio akyse, bet neprarandantį vilties, su rožiniu rankose ir gražiai juo besirūpinančiais palatos ligoniais. Kalbėjome apie Kalėdas ir pavasarį, ir jog būtinai susitiksime Jo namelyje. Ir tikrai, 2020 metų pradžia buvo viltinga, o apie atsitraukusią ligą priminė tik monsinjoro padovanotas Šv. Roko paveikslėlis su užrašu „Gerb. Rasai, Prisiminimui ligonis Vytautas, Trakai, 2019 m.“. Kaskart atėjus pas monsinjorą rasdavau jį su rožiniu arba skaitantį Šventąjį Raštą, Senojo Testamento Patarlių knygą, klausantį Marijos radijo. Žinojau, jog karantino metu monsinjorui buvo suteiktas leidimas aukoti Šv. Mišias namuose, jas aukodavo kiekvieną dieną. Savo vizitus pas monsinjorą derindavau su Jį dukteriškai prižiūrinčia Onute, nes dabar ir pagalbos, daugiau priežiūros Jam reikėjo, ir Jo namelis nuo nekviestų prašalaičių būdavo rakinamas, o ir bauginančių pranešimų apie plintančią pandemiją vis dažniau pasigirsdavo. Taip šių, „ikikarantininių“ ir „pokarantininių“, popietinių susitikimų dėka ir buvo surašyti mons. V. P. Rūko prisiminimai „Apie šventoves, knygas ir bibliotekas Trakuose“ TVB knygai. Jie išspausdinti sutrumpintu variantu dėl vietos stokos leidinyje „Trakų viešoji biblioteka. 80 žingsnių iki šiandien“ (Slinktys, 2020) ir patvirtinti asmeniniu monsinjoro parašu bei antspaudu. Juo, monsinjoro man patikėtu, pažymėjau ir 40 pirmųjų, paimtų iš monsinjoro palėpės ir jo dovanotų bibliotekai bei atneštų į bibliotekos kraštotyros fondą, knygų. Dabar galvoju, ar turėjau aš teisę priimti tokį pasiūlymą? Juk tų knygų, ypač religine tematika, gal reikėtų naujoje klebonijoje, retų – muziejuje, o gal TINP direkcijai kils mintis steigti memorialinį muziejų visiems taip dabar brangiame mėlyname mons. V. P. Rūko namelyje, ir kaip tada!? Bet viltį teikia monsinjoro pasakyti žodžiai, jog „Knygos turi gulėti ne vienoje vietoje, o keliauti iš rankų į rankas, būti skaitomos“. Kita vertus, kiekviena knyga ras savo skaitytoją, kaip ir skaitytojas tik jam skirtą knygą, juk jos tokia paskirtis. Girdėjau tuomet savo atžvilgiu ir tokią pretenziją, esą, galima tas knygas visas urmu atsivežti, o nenešioti krūvelėmis. Dabar atėjo laikas paaiškinti mane suprasiantiems, kodėl jas dalimis nešiojau. Monsinjoras, kaip žinia, visada pasižymėjo tvarkingumu ir preciziškumu, juk net bazilikos lobyno nė viena brangi kruopelytė nepradingo, remiantis inventorinėmis bažnyčios knygomis, net karūnų mediniai dėklai, kuriuose jos buvo vežamos XVIII a. buvo išsaugoti. Tad ir knygas monsinjoras norėjo kartu peržiūrėti, ir kad sąrašas jų būtų sudarytas. Su monsinjoru kartu peržiūrėjome kiekvieną nukeltą nuo palėpės knygą, pasklaidėme jų puslapius, radome šv. paveikslėlių ir kt. O aš sudariau knygų rankraštinį sąrašą monsinjorui matant, bibliotekoje tą sąrašą perrašiau kompiuteriu, papildydama jį nuskenuotais radinių knygose vaizdais ir perdaviau monsinjorui. Kita vertus, nenorėjau, kad tos knygos, monsinjorui matant, būtų skubiai kraunamos kaip malkos ar dar kaip nepagarbiai su jomis elgiamasi, nes juk kiekvieną jų lietė monsinjoro rankos, o ir įsigytos jos buvo už lėšas, gautas atlikus sakralias paslaugas. Ir mano akimis, tai būtų buvęs nedovanotinas netaktas, manau, ne tik sugluminęs ar nustebinęs, bet ir nuliūdinęs monsinjorą. O ir knygos monsinjoro bibliotekoje ypatingos ne tik savo turiniu. Tarp jų: Šventasis Raštas Senojo ir Naujojo įstatymo arba Testamento su Vulgatos tekstu. Vertė ir komentarų pridėjo Kauno Arkivyskupas-Metropolitas Juozapas Skvireckas, 4 tomas (Kaunas, 1932 m.), kun. P. Kraujalio „Trakų pilis ir jos likimas“ (1924 m.), tarpukariu leista „Lietuviškoji enciklopedija“. Gaila, nebuvo laiko jų, tuomet atneštų bibliotekai, ilgėliau pavartyti, paskaityti, nedrįsau graviūromis iliustruotos Biblijos, eksponuotos parodoje apie Trakus–Reinę prisiminimui paprašyti. Tik verandoje nuolat mano vizitų metu į akiratį „krentančios“ knygelės „Šventoji žemė“ (Vilnius, 2000, parengta kun. L. Virbalo) paprašyti išdrįsau. Ją su monsinjoro palinkėjimu „Ją aplankyti“ bei įrašo data 2020 m. liepos 2 d. saugau kaip brangiausią relikviją. Tiesa, atsitiktinai dar vieną knygą su monsinjoro įrašu, ne man rašytu, esu radusi TVB mainų lentynoje, kaip ir pasirašytą kun. Vytauto Rūko Pirmosios Šv. Komunijos liudijimą Trakų bažnyčioje 1992 m. gegužės 24 d. Valdui Z., taip pat patekusį į rankas atsitiktinai, pagarbiai atiduočiau jo pasigedusiam savininkui į jo rankas.

Kuo dar ypatingi buvo mūsų nedažni „ikikarantininiai“ ir „pokarantininiai“ susitikimai? Vieno susitikimo metu monsinjoras man padovanojo savo jaunystėje rašyto pamokslo 1968 ar 1969 m. sausio 17 d. „Pražuvęs vaikas“, skirto šeimos šventei, rankraštį, kurį, manydama, jog bus prasmingiau, palikau Trakų bibliotekai, kaip ir daug ką, prašydama palikti įrašus Trakų bibliotekos vardu. Pamokslą sau išsisaugojau, kompiuteriu surinkusi tekstą, ir tokį pat, atspausdintą, nunešiau monsinjorui. Buvo mintis šį tekstą paskelbti monsinjoro 95-jų gimimo metinių proga „Trakų žemėje“ šalia straipsnio „Monsinjorui Vytautui Pranciškui Rūkui – 95 !“ bei virtualioje TVB tinklalapyje iki šiol veikiančioje parodoje „Dievo rasa nusileis į vaikų sielas“, skirtoje gražiam monsinjoro bendradarbiavimui su biblioteka, bet sulaikė pamoksle vieno minimo asmens mirties data sulaukus 96, tad šios minties atsisakiau, bet dabar jį būtų labai pravartu paskelbti šioje knygoje.

Ir dar, labai norisi papildyti šiuos prisiminimus apie monsinjorą dar keliais nežinomais Jo gyvenimo epizodais. Daugumai ne paslaptis, jog monsinjoras turėjo ypatingą pašaukimą muzikai, mokėjo groti vargonais, bet gal šiandien mažai kas žino, jog Jis, dar besimokydamas Kauno gimnazijoje lankė Kauno jėzuitų bažnyčios chorą, kuriam vadovavo ir savo studijų Kauno konservatorijoje 1944–1948 metais bažnyčioje vargonavo prof. Julius Juzeliūnas (1916–2001). Mane ypač nustebino tai, jog bažnyčios choro repertuare buvo didingasis G. F. Hendelio kūrinys „Mesijas“. Dabar bijau suklysti, bet kiek pamenu, monsinjoras yra pasakojęs, jog prof. J. Juzeliūno ir monsinjoro keliai buvo dar kartą susikirtę pokariniame Leningrade (dabar Sankt Peterburgas), ir būtent profesorius, 1949–1952 m. studijavęs Leningrado N. Rimskio-Korsakovo konservatorijos aspirantūroje, monsinjorui pataręs ieškoti vargonininko darbo anuomet vienintelėje veikiančioje Leningrade katalikiškoje, prancūzų bendruomenės dar XX a. pr. statytoje, Švč. Lurdo Dievo Motinos bažnyčioje. Trečias kartas, kiek galiu spėti, galėjo būti jau Trakuose, Atgimimo metais, kai nuo Sąjūdžio Trakų–Kaišiadorių rinkimų apygardoje J. Juzeliūnas buvo išrinktas į SSRS Aukščiausiosios Tarybos liaudies deputatus.

Dar vienas pastebėjimas, liečiąs monsinjorą V. P. Rūką. Kažkaip stebuklingai monsinjorą kai kurios relikvijos tiesiog pačios „susirasdavo“. Štai remontuojant namo palėpę monsinjoras surado kardą, kurį padovanojo Trakų istorijos muziejui, bet man, svečiuojantis pas monsinjorą Jo namelyje viskas buvo lyg gyvas, pulsuojantis muziejus, dvelkiantis sakralumu. Jo būties erdvė ir visa kas joje buvo – buvo perpildyta kažkokios nematomos, bet juntamos šviesos, šilumos, sakralios ramybės, kurioje lyg egzistuotų kitas laikas, kiti laiko parametrai, kita tikra realybė, kurioje visa kartu sudaro vieną nedalomą visumą – su šventųjų atvaizdais, Lietuvos istorijos siužetai paveiksluose ant sienų, šventomis knygomis ant stalo, šalia kurių ir pats monsinjoras, gražus savo šviesa, švara, ramia išmintimi, savo spindinčia senatve, irgi yra lyg brangi gyva relikvija, kurioje Pasaulio kūrėjas pašalino visa, kas nereikalinga ir išryškino pirmapradę, amžiną, gražią, tobulą esatį. Pirmą kartą tokį Žmogaus žvilgsnio sakralumą, žvilgsnio spindesį teko pamatyti tik nuotraukose – dr. Jono Basanavičiaus, Vydūno, vėliau tik vieno kito brandaus amžiaus artimo akyse. Ir monsinjoro V. P. Rūko – kai gauni dovaną suvokti, jog tobula senatvė – graži, kai joje ima šviesti tai, kas duota Dievo ir yra amžina, tik tokios senatvės reik nusipelnyti – tikint Dievą, mylint žmogų, aukojantis, tarnaujant…, nors mano atsivertimų metu monsinjoras yra pasakęs – „Ir aš nesu šventas“ ir nuraminęs žodžiais „O Dievo Meilė – amžina!“. Juk ne veltui mons. V. P. Rūko jubiliejų metu iš visos Lietuvos, net kitų kraštų plaukė žmonės – Kunigui ir Žmogui nusilenkti, Jį karūnuoti, ir net 2020 m. karantino paženklintą gegužę monsinjorą mylintys Jam glėbiais nešė rožes, kurias Jis aukojo Trakų Švč. Mergelei Marijai. Beje, verta pridurti, jog monsinjoras buvo modernus žmogus, puikiai vairavo automobilį, mokėjo filmuoti video kamera, kurią atsivežė lankydamas giminaičius Kanadoje, yra basomis kojomis bėgiojęs per įkaitusias žarijas („ir po to miegojęs kaip naujagimis“!). Būdamas 95-erių (!), įsisavino modernų iPhon‘ą, turėjo modernų plazminį plačiaekranį televizorių, susidomėjęs sekė pasaulio ir Lietuvos įvykius ir beje, mokėjo stebėtis viskuo, kaip nekaltas vaikas, nustebintas pasaulio grožio ir darnos, ir tokiu pačiu nustebusiu, bet jau nusiminusiu žvilgsniu klausti „Kodėl!?“, jei matydavo ar išgirsdavo apie niūrius to paties pasaulio epizodus.

Paskutinį kartą, nesitikėdama, jog matau monsinjorą paskutinį kartą, lankiau Trakinių atlaidų metu, įsitikinusi, jog dar laukia daug mūsų susitikimų, bet Apvaizdos kitaip buvo lemta. Antro karantino metu nebuvo galimybės monsinjoro aplankyti ligoninėje. Drovėjausi į ligoninę skambinėti, trukdyti, ne laiku paskambinti, bijodama išgirsti negerą naujieną arba tik ilgą, nesibaigiantį telefono signalą su pranešimu – „Abonentas yra išjungtas arba už ryšio zonos ribų“,  skambutį vis atidėdama šventiniam Kalėdiniam laikui su viltimi ir linkėjimu pasveikti, sustiprėti, vėl susitikti pavasarį, nespėjau… Kaip ir nespėjau monsinjorui dar Čia esant pasodinti baltų bijūnų krūmo prie lango, nespėjau jau be skubos užduoti ir išgirsti atsakymus į asmeniškai mane dominančius egzistencijos klausimus, bet dėkoju Apvaizdai ir monsinjorui V. P. Rūkui už tai, ką suspėjau – kad iki Žolinių atlaidų priėjau pas monsinjorą išpažinties ir dalyvavau aukojamose Šv. Mišiose mėlyno namelio kambarėlyje. Jų metu gaudžiau kiekvieną sakinį,  įsidėmėjau kiekvieną skaitomą Šv. Rašto eilutę – skaitinį iš pranašo Ezekielio knygos – „Man atėjo Viešpaties žodis: Marusis, tu gyveni maištinguose namuose. Jie turi akis, bet nemato, turi ausis girdėti, bet negirdi, nes yra maištingi namai <…> pralaužk sienoje skylę ir išnešk pro ją savo ryšulį…“ (Ez. 12,1-6) ir iš Naujojo Testamento Evangelijos pagal Matą, kurioje Petras klausia: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta ? Ar iki septynių kartų? Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau – iki septynių kartų, bet iki septyniasdešimt septynių kartų“ (Mt 18, 21-22). Dabar suvokiu, kad tos monsinjoro aukotos Šv. Mišios, dalyvavimas kartu toje Ypatingoje Šventojoje Eucharistijoje, ir tik mudviejų lyg Paskutinėje Vakarienėje Čia buvo Dievo dovana man, Trakų Švč. Mergelės Marijos dar vienas stebuklas, monsinjoro palaiminimas jau kitame mano gyvenimo etape – vis dar mokytis – tikėti, liudyti, mylėti, viltis, atleisti…

Monsinjorui V. P. Rūkui 95-ojo gimimo jubiliejaus proga buvo dėkota ,,už šviesą jo namų languose gūdžiais metais, už nemarų tikėjimą ir viltį“, bet ir monsinjoro iškilimas pas Dievą kitoks, lyg Evangelijoje pagal Joną, kuriam Jėzus į Petro užduotą klausimą „Viešpatie, o kas šitam bus?“ atsakė: „Jei noriu, kad jis pasiliktų, kolei aš ateisiu, kas gi tau? Tu sek paskui mane! Ir taip pasklido gandas tarp brolių, jog tasai mokinys nemirsiąs. Bet Jėzus juk nesakė: „Jis nemirs“, tik: „Jei noriu, kad jis pasiliktų, kolei aš ateisiu, kas gi tau?“ (Jn. 21, 21-23). Juk mums ir neteko monsinjoro pamatyti maraus. Visų monsinjorą mylinčių žmonių atminty V. P. Rūkas liks nemarus, kaip ir yra mums sakęs – „Mes visi, ačiū Dievui, nemarūs“, kaip „tikėdamas Henochas buvo perkeltas, kad neregėtų mirties, ir žmonės jo neberado, nes Dievas jį perkėlė. Mat prieš perkeliamas, pasak liudijimo, jis patiko Dievui“ (Žyd. 11, 5), o susirinkusieji į vakarines Šv. Mišias laidotuvių dieną galėjo pastebėti dar vieną iškalbingą akimirką. Netoliese Trakų Švč. Mergelės Marijos bazilikos altoriaus buvo elektros lempele apšviesta monsinjoro V. P. Rūko nuotrauka, šalia degė žvakelės, o negausiai susirinkusieji pakaitomis prieidavo prie nuotraukos, uždegdavo žvakelę, sukalbėdavo maldelę, dar savaip pabendraudavo, ir kai jau visi rodos atsisveikino, padėkoję monsinjorui susėdo laukti Šv. Mišių pradžios ir iki jų buvo likusios vos kelios akimirkos, staiga lempelė, tarytum nutrūkusi „sidabrinė grandinėlė“ (Koh 12, 6), laikanti sielą prie kūno, apšvietusi mons. V. P. Rūko nuotrauką, užgeso, lyg monsinjoras su mumis ČIA viską atlikęs, visiems tarnavęs, kiekvieno išklausęs – atsisveikino, kad dabar jau mus iki Prisikėlimo globotų ir saugotų iš Dangaus. Užgeso lempelė, užsidegė švieselė, tik dabar jau šviečianti ne pro langą, bet mūsų širdyse ir Dievo namuose amžinai…

Pagarbiai ir nuoširdžiai dėkinga Rasa Selickaitė