Vilija Jurėnienė 1950 m. Vilniaus valstybiniame universitete baigė filologijos studijas. 1959–1960 m. dirbo Lietuvos valstybiniame dailės institute, 1960-1992 m. – Lietuvos dailininkų sąjungoje. 2015 m. tapo Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto garbės nare. Vilija Jurėnienė 2010–2022 m. yra išleidusi prisiminimų knygas „Dėžutė su senais laiškais“, „Giminės“, „Pavogti laiškai“, „Vieno namo istorija“.
2023 m. balandžio 13 d. Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje vyko susitikimas su knygų autore. Čia skelbiama susitikimo metu pasakyta Vilijos Jurėnienės kalba.

„Bitė“, atnešusi medaus į „Bičių korį“

Čia esu trečią kartą. Pirmuosius du kartus Irenos Geniušienės ir MČTAU Literatūros fakulteto dekano Jono Kirtiklio pristatymuose buvau palaikymo komandoje. Buvo įdomu. Šiandien visai kitas reikalas. Logiškai aišku, kad „Koriui“ reikia medaus, ir ne bet kokio, o sunešto iš Vilniaus krašto viržynų. Jaučiuosi esanti bitė, bet be kokybės ženklo, nes gimiau ir augau ne Vilniaus, o Utenos krašte.

Į galvą lenda įkyri mintis, jeigu kviečiami įrenginį ne vilniečiai senbuviai, čia gimę ir augę, o „šiaudiniai“ reiškia, kad tikrųjų arba nebėra, arba jų kojos nebeklauso, o jaunimui tokie renginiai rūpi kaip pernykštis sniegas. Tokia reali tikrovė. Viskam sava vieta ir savas laikas. Jeigu atvirai, tai nežiūrint, kad esu „šiaudinė“, jaučiuosi esanti tikrų tikriausia vilnietė, nes pirmą kartą Vilnių pamačiau dar dvidešimto šimtmečio pirmoje pusėje, 1939 metais, baigusi šešis Utenos pradžios mokyklos skyrius. Ta proga buvo suorganizuota trijų dienų ekskursija į ką tik Tarybų Sąjungos Lietuvai sugrąžintą jos sostinę. Augome nuolat kartodami „Mes be Vilniaus nenurimsim“. Šis šūkis mokytojų į mūsų vaikiškas galvas buvo įkaltas taip, kaip „Tėve mūsų“ ar „Sveika Marija“. Šį šūkį kartodavome ne tik su užsidegimu, bet ir karingai. Važiuodami į ekskursiją, kartojome kitą iš tėvų girdėtą šūkį „Vilnius mūsų, o mes rusų“. Šis šūkis mums tada nelabai ir suprantamas buvo, bet kažkodėl jį kartojome ir ne taip garsiai, ir ne taip karingai. Čia kažkas buvo netaip.

Neprisimenu, kaip mes tada Vilnių pasiekėme. Buvo dvi galimybės: traukinys Utena-Vilnius su persėdimu švenčionėliuose ir Utenos žydo Jankelio Gordono sunkvežimis. Po keturių skyrių baigimo į Kauną važiavome sunkvežimiu, o į Palangą traukiniu Utena-Kretinga su keliais persėdimais. Tikriausiai važiavome vienintele mūsų miesto susisiekimo priemone Jankelio Gordono sunkvežimiu. Kelionė kiekvienam vaikui kainavo po dešimt litų, todėl toli gražu ne visi galėjome pamatyti Kauną, Palangą ir svarbiausia Vilnių. Dešimt litų buvo dideli pinigai tiek ūkininko, tiek darbininko kišenei.

Prisiminimai prasideda kareivinėmis, kurios tebestovi prie tilto, kur Vilnelė įteka į Nerį. Ten mus apgyvendino, nes kareiviai buvo išvykę į vasaros stovyklą. Miegojome didelėje patalpoje visi, ir mokytojai, ir mokiniai. Berniukai viename patalpos gale, mergaitės – kitame, o per vidurį mokytojai, kad galėtų palaikyti tvarką, o svarbiausia drausmę. Miegojome ant šieno prikimštų čiužinių, padėtų ant grindų. Nusirengdavome tik viršutinius drabužius ir apsiklodavome atsivežtomis paklodėmis. Mergaitės ilgai kikendavome, šnibždėdavomės, o berniukai kumščiuodavosi, todėl mokytojams vis tekdavo mus barti ir tildyti. Ekskursijas po Vilnių vedė mokyklos direktorius. Kiek atsimenu, didžiausią įspūdį padarė Gedimino pilis, į kurią lipome drebančiomis iš susijaudinimo širdimis. Įspūdį paliko ir „Aušros vartai“, aišku ne „Aušros vartų“ Marijos paveikslas, o tai, kad pro juos eidami visi vyrai nusiima kepures, svarbiausia, kad net žydai jas nusiima. Apie tai buvo kalbama ir prieš šią ekskursiją, o dabar tai pamatėme savo akimis. Lyg pro rūką prisimenu Petro ir Povilo bažnyčią, Katedrą ir Šventos Onos bažnyčią. Pastarąją atsimenu geriausiai, todėl kad visiems vaikams labai patiko direktoriaus papasakota istorija, jog Onos bažnyčią Napoleonas norėjo pasiimti ir nusinešti į Paryžių, kur pastatytų šalia Paryžiaus katedros. Čia tai bent istorija. Visi buvome sužavėti. Gerai atsimenu apsilankymą Vytauto Didžiojo gimnazijoje, kur mus pasitiko ir mokyklą aprodė ne koks nors mokytojas, o sargas. Sargas tai sargas, vaikams buvo vis tiek, bet man ne vis tiek, nes tas sargas ryšėjo lygiai tokį patį kaklaraištį, kaip mano tėvas, kuris jį įsirišdavo tik eidamas į bažnyčią, giminių vestuves, balius ar važiuodamas į atlaidus. Kad paprasčiausias sargas ir dar šiokiadienį nešioja tokį kaklaraištį kaip mano tėvo, pasiturinčio ūkininko ir išvaizdaus vyriškio, jaučiausi įžeista, įskaudinta ir pasipiktinusi. Visai neatsimenu gatvių, išskyrus Pilies ir Didžiąją. Vilnius tada buvo nedidelis miestas: Senamiestis, Žvėrynas, Kalvarijų rajonas ir Antakalnis šiek tiek už Petro ir Povilo bažnyčios. Aplinkui dirbama žemė ir miškai. Tiesa, dar Pavilnys ir Naujoji Vilnia.

Grįžus buvome klausinėjami, o ir patys noriai dalijomės savo patirtais įspūdžiais. Mano motina ir kaimynės buvo nepatenkintos, kad nematėme „Vilniaus Kalvarijų“. Nesupratau, kodėl joms tos Kalvarijos taip rūpėjo. Tiek apie pirmąjį susitikimą su Vilniumi.

Antrasis susitikimas įvyko 1946 metų kovo mėnesio viduryje. Vilnių pasiekiau Ukmergės areštinės automobiliu užtamsintais langais, nemokamai. Tą kartą ir į Ukmergę, ir vėliau į Vilnių nuvedė meilė išėjusiam partizanauti bendramoksliui Juozui Jankauskui. Jau tos meilės ir laimingos, ir nelaimingos amžinai pridaro rūpesčių, o kartais net nelaimes prišaukia, bet be jų gyvenimas būtų ne tik bespalvis, beskonis, bet pilkas ir visai neįdomus. Tą kartą Vilniuje prabuvau ne tris dienas, o tris savaites ir Vilnių mačiau tik pro Vidaus reikalų ministerijos kameros langą. Tai ką mačiau aprašiau apsakyme „Ukmergės areštinėje“. Cituoju: „Ištisą dieną, išskyrus tardymo valandas, pro grotuotą langą žiūrėjau į Gedimino pilį ir Katedros aikštę. Mačiau į vieną ar kitą pusę einančius žmones: motinas, stumiančias vaikiškus vežimėlius, už rankų susikibusias jaunas poras, pagyvenusius ir senus žmones. Girdėjau skambant varpus, stebėjau sprogstančius medžių pumpurus, skraidančius balandžius ir varnas. Iš širdgėlos plyšo širdis, norėjosi verkti“.

Kiek toliau savo apsakyme rašau: „Vilniuje, kaip ir Ukmergėje, niekas nelaužė rankų, nemušė, bet kankinamai graužė alkis ir svarbiausia nežinia. Dieve, kaip norėjosi valgyti!.. Jaunam organizmui neužteko dubenėlio skystos kruopų pliurzės, duonos riekės ir dviejų džiūvėsėlių su karštu vandeniu. Storai sviestu ir medumi apteptą duonos riekę net sapnuodavau. Į tardymus kviesdavo kas trečią, kartais kas ketvirtą dieną, nes tikriausiai mano atvejis spėjo įgristi ir naujiesiems tardytojams. Už lango žydėjo tikras pavasaris. Pro grotuotą langą mačiau, kad moterys jau vilki pavasarinius paltus, o jų kaklus puošia įvairiaspalviai kaproniniai šalikai ir šalikėliai, avi pavasarinius batus, mūvi odines pirštuotas pirštines, o vyrai visi vilkėjo tamsiai mėlynus arba juodus pavasarinius bobriko paltus. Kaip aš jiems visiems pavydėjau. Nebeturėjau jokios vilties, kad kada nors būsiu viena iš jų, iš tų Katedros aikšte einančių žmonių“.

Man pasisekė, nes pagailėjo, tiksliau pasigailėjo pagyvenęs tardytojas pulkininkas Anatolijus Vasiljevičius Sokolovas ar tai Sofronovas, kuris turėjo panašaus amžiaus dukterį, irgi pirmo kurso studentę. Įkliuvau važiuodama žiemos atostogų į tėviškę, sulaikius eiliniam patikrinimui sunkvežimį ir mano lagamine radus nemažai tvarsliavos, bei nuodų ampulę… Ir tvarsliavą, per žiemą supirktą Kauno vaistinėse, ir nuodus vežiau savo mylimajam, jo įprašyta Juozui Jankauskui, išėjusiam partizanauti. Tokia rūsti buvo mano kartos jaunystė. Vaikščiojome tarsi peilio ašmenimis, bet kito pasirinkimo neturėjome. Niekas negali pasirinkti nei kada gimti, nei kada gyventi.

Cituoju toliau: „Kai sprogstant medžių pumpurams vilkėdama žieminį paltą, žieminius batus, su palengvėjusiu dideliu mediniu lagaminu, nes dalis jo turinio buvo konfiskuota, atsidūriau Katedros aikštėje, saulė buvo arti laidos. Vis dar negalėjau patikėti, kad esu laisva. Vilniuje buvau pirmą kartą, todėl net neįsivaizdavau kurioje pusėje yra geležinkelio stotis, neturėjau ir pinigų traukinio bilietui“. Pasisekė dar kartą, nes mane pamatė atsitiktinai pro šalį ėjusi buvusi klasės draugė, irgi pirmakursė universiteto ekonomistė Valerija Skardžiūtė. Ji mane nusivedė į studentų bendrabutį, pavalgydino, permiegojome abi jos siauroje studentiškoje lovoje, papusryčiavome ir nešinos mano didžiuoju lagaminu pėsčiomis nuėjome į geležinkelio stotį. Ji nupirko man bilietą, įsodino į keleivinį vagoną, kur atsibučiavusios išsiskyrėme. Dėkinga jai jaučiausi visą gyvenimą. Toks buvo mano antrasis susitikimas su Vilniumi. Liūdnas, bet su laiminga pabaiga. Ačiū Dievui.

Trečiasis ir paskutinis įvyko po trijų metų, kai buvo sujungti Vilniaus ir Kauno universitetų Istorijos ir Filologijos fakultetai. Buvau būsima penkto kurso filologė, kai su savo turtu, iš Utenos dvarininkės Teodoros Balsevičienės mano tėvų nupirkta ir restauruota mėlyna kanapa, mediniu dideliu lagaminu ir krepšiu su knygomis turėjau persikelti iš Kauno į Vilnių. Būsimasis persikėlimas buvo tikras galvos skausmas. Nes Vilnius ne Utena, į kurią važinėdavau su tėvų geru pažįstamu mūsų kaimynų žentu Stasiu Katinu. Nebeprisimenu, kas patarė savo turtą vežtis prekiniu traukinio vagonu. Taip ir padariau. Į pagalbą pasisiūlė kaimynystėje gyvenę keturi studentai medikai. Jie mano kanapą ir lagaminą su krepšiu pasikeisdami iš Bažnyčios gatvės į stotį nunešė ant pečių. Stotyje įkėlė į prekinį vagoną, o aš atsisėdau į keleivinį. Vilnių pasiekiau laimingai bet visą kelionę jaudinausi, kaip aš visą tą turtą iš stoties nusigabensiu į Barboros Radvilaitės gatvėje draugės, baigusios universitetą, man paliktą kambarį. Ta draugė man patarė stotyje pasikviesti du nešikus, kurie iš prekinio vagono iškels kanapą, lagaminą ir išnešę iš stoties suras vežiką. Viskas ėjosi kaip sviestu patepta, vos spėjau eiti paskui nešikus. Vežikai tokio krovinio kratėsi iš tolo, bet atsirado vienas, kuris sutiko, tik ilgai suko galvą, kaip tą kanapą pritvirtinti prie savo prabangaus pajetono priekinės dalies, nes gabaritai buvo labai nepatogūs. Pritvirtino ir net dėl viso pikto pririšo virvėmis.

Pats atsisėdo ant keleiviams skirtos sėdynės, man liepė sėstis greta, o lagaminą ir krepšį padėjo po kojomis. Manau, lengvai galite įsivaizduoti, kad iš šalies žiūrint, atrodėme ir juokingai, ir kvailai, kadangi praeiviai su mumis prasilenkdami dėl visa pikta pasitraukdavo kiek galima daugiau prie sienų, kad jų neužkliudytų skersai vežiko pajetono užkelta vargšė mano mėlynoji kanapa, ištikimai man tarnavusi visus studijų metus. Visa laimė, kad Vilniuje kitokio transporto, išskyrus supratingus, geranoriškus vežikus, kurie prasilenkiant visada mums suteikdavo pirmenybę, tada nesutikome. Sėdėjau kaip ant adatų, kol pagaliau vargais negalais pasiekėme tikslą. Neatsimenu, kaip tas mano turtas buvo įneštas į kambarį. Tikriausiai padėjo būsimieji šeimininkai, to buto savininkai. Prisiminusi tą kelionę su įžymiąja savo kanapa Vilniaus senamiesčiu visada susigraudinu.

Taigi, tą kartą įvažiavusi į Vilnių jame ir šiandien tebegyvenu ir jaučiuosi esanti tikrų tikriausia, o ne „šiaudinė“ vilnietė, nes ateinančiais metais Vilniuje būsiu pragyvenusi septyniasdešimt penkis metus. Tai, kad drįstu vadintis tikra vilniete irgi kalta meilė, šį kartą jaunam dailininkui Eduardui Jurėnui, kuris mano gyvenimą pakreipė nenumatyta vaga. Jo dėka pagal paskyrimą dirbti lietuvių kalbos mokytoja Pagėgių vidurinėje mokykloje iškeičiau į darbą Lietuvos dailininkų sąjungoje, Vilniuje. Vyro Eduardo dėka turėjau įdomų gyvenimą, nes jis dirbdamas Lietuvos dailės akademijoje, o anksčiau ir „Vagos“ leidyklos vyriausiuoju dailininku turėjo nemažai pažįstamų ne tik dailininkų, bet ir rašytojų. Susidūriau, o teisingiau artimai bendravau su jo bendradarbiais profesoriais Jonu Kuzminskiu, Vytautu Mackevičiumi, Vytautu Palaima, Juozu Galkumi, jų žmonomis. Kartu praleidome daug gražių vakarų su profesoriumi Juozu Balčikoniu ir jo žmona Regina. Vilniuje, išskyrus studijų metus, pragyventus Barboros Radvilaitės gatvėje, su Eduardu gyvenome tik Antakalnio rajone. Pirmuosius dešimt metų Petro Vileišio ir Rudens gatvėse, o nuo 1960 metų savo nuosavame name Pavasario gatvėje.

Jau greit bus trisdešimt metų, kai Eduardas paliko šį pasaulį ir apsigyveno Vilniaus Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje. Tikiuosi, kad jis kantriai manęs ten laukia. Laukti ko gero nusibodo, bet ne nuo manęs priklauso diena, kada mudviem lemta dar kartą susitikti.

Tai toks mano senos „šiaudinės“ vilnietės prisiminimų įnašas į Adomo Mickevičiaus bibliotekos „Korį“. Dėkinga už pakvietimą čia ateiti, nes turėjau progą prisiminti tai, ką buvau seniai pamiršusi.

Vilija Jurėnienė
2023 04 13

Susitikimo su Vilija Jurėniene akimirkos. Mindaugo Masaičio nuotraukos

• 

• 

• 

•