Šių atsiminimų autorė Milda Marija Vosylienė – mokslininkė, vadovėlių rengėja, matematikos mokytoja, jaunesnioji pedagogų lituanistų Bronės ir Ipolito Cieškų dukra (plačiau apie Ipolitą Ciešką ir Bronę Cieškienę (Dragūnaitę) žr. Bičių korys. Bendruomenių kraštotyra). Vyresnioji Mildos sesuo – keramikė, dailėtyrininkė, pedagogė Laima Cieškaitė-Brėdikienė (1936–2012).

Milda Marija Cieškaitė gimė 1939 m. spalio 1 dieną Kaune (tuo metu šeima Vaškuose (Pasvalio r.). 1939 m. lapkritį Cieškų šeima su pusantro mėnesio Milda ir jos trejų metų sesute Laima atvyko iš Vaškų į ką tik Lietuvai grąžintą Vilnių. Tėvai mokytojavo lenkiškoje Vilniaus miesto pradžios mokykloje Nr. 31, buvusioje Jeruzalėje (dabar Baltupiai). Šeima apsigyveno priešais mokyklą stovinčiame name, išlikusiame iki šiol (apie šį Cieškų šeimos gyvenimo laikotarpį rašoma Bronės Cieškienės atsiminimuose (žr. Bendruomenių kraštotyra. Bičių korys, adresu: https://bit.ly/43Q0Zaq). Karo metais teko gyventi keliose Lietuvos vietose, o nuo 1946 m. pavasario – Vilniuje. Daug metų Cieškai gyveno senamiestyje (Aušros Vartų g. 19 – dabar 17). Milda mokėsi Arklių, paskui – Aušros Vartų, gatvėje įsikūrusioje pradinėje mokykloje, vėliau – 1949–1956 m. – Salomėjos Nėries ir Vilniaus 1-oje vidurinėje mokykloje, 1957 m. pavadintoje Antano Vienuolio vardu. Studijavo matematiką tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute (1956–1961 m.). Dirbo šio instituto Algebros katedroje, mokytojavo Vilniaus 31-oje vidurinėje mokykloje (1967–1972), buvo Pedagogikos mokslinio tyrimo instituto mokslinė bendradarbė, dirbo ir kitose įstaigose. Neakivaizdžiai studijavo aspirantūroje Maskvoje ir 1983 m. apgynė socialinių mokslų kandidato disertaciją. 1990 m. gavo vyresniojo mokslinio bendradarbio vardą (dabar – docento). Yra kelių matematikos vadovėlių bendraautorė. Dr. Mildos Marijos ir prof. Romualdo (1938–2022) Vosylių šeima užaugino tris vaikus. Šiuo metu M. M. Vosylienė gyvena Vilniaus Šeškinės mikrorajone.

Pateikiama M. M. Vosylienės atsiminimų apie vaikystės metus ir mokymąsi, nelengvą buitį pokario Vilniuje. Dalis šių atsiminimų jau buvo spausdinta knygoje „Dėstytojas – humanistas Ipolitas Cieška“ (Vilnius, 2010, p. 103–105), kiti – užrašyti 2020–2023 metais. Prisiminimai daugiausia iliustruoti Mildos tėvelio, Ipolito Cieškos, XX a. penktame ir šeštame dešimtmečiuose darytomis nuotraukomis.

Mūsų klajonės karo metais

Kai 1939 metų lapkritį po tris paras trukusios kelionės atvykome į Vilnių, apsigyvenome Jeruzalėje, vadinamoje „Jeruzalimkoje“ [dabar – Baltupiai. Mildos tėvas 1939 m. buvo paskirtas ten buvusios lenkiškos Vilniaus miesto pradžios mokyklos Nr. 31 vedėju, o mama Bronė Cieškienė dirbo čia lietuvių kalbos mokytoja – N. S.]. Šalau 40-ųjų metų žiemą Jeruzalėje, močiutės Petronėlės Cieškienės globojama.
Karo pradžioje gyvenome bute prie Aušros Vartų. Vėliau mes su mama patraukėme į jos tėviškę – Aukštakalnį (Varėnos r.), netoli Valkininkų. Tėvelis liko Vilniuje tęsti pradėtų lietuvių kalbos ir istorijos studijų Pedagoginiame institute. Gyvenome pas mamos brolį Joną Dragūną. Iš to meto prisimenu tik, kaip kaime mane vijosi veršiukas. Iš Aukštakalnio išvažiavome į Suvalkiją pas mamos brolienę Jadvygą Dragūnienę, į Jundilus netoli Sintautų. Jadvygos vyras, mamos brolis Adolfas Dragūnas, buvęs Lietuvos karininkas, pasitraukė iš armijos, nenorėdamas tarnauti rusams, liko ūkininkauti žmonos tėviškėje. Lyg bandė organizuoti pasipriešinimą sovietams. Jau nepriklausomybės laikais tuo domėjosi jo anūkas Laimonas Briedis [geografas, kultūrologas, kelių knygų apie Vilnių autorius, sovietmečiu gimęs ir užaugęs Vilniuje, dabar gyvenantis Kanadoje – N. S.].

Apie 1943 m., kai pajudėjo frontas, susikrovėme vežimus, mamos brolis Adolfas su žmona ir dukra, visa mūsų šeima kartu su vokiečiais traukėmės nuo fronto per Karaliaučiaus sritį į Žemaitiją. Iš čia jau likę daugiau įspūdžių. Prisimenu, kaip vasarą moterys lauke kūreno laužus ir virė vištas, pagautas iš vokiečių paliktų ūkių. Mama parsinešė du ar tris lapių kailius. Ten buvo berniukas, kuris man patiko.

Dėdė Adolfas, pasikinkęs arklius, grįžo į tėviškę pasiimti maisto, bet jį sučiupo vokiečiai, atėmė arklius. Jis labai ilgam išsiskyrė su savo šeima.

1944 m. patraukėme į Žemaitiją, kur Tėvelis turėjo giminių. Persikėlėme per Nemuną netoli Eržvilko ir  Tauragės. Naktį išgirdom važiuojant tankus. Tėvas pamatė žiežirbas iš po vikšrų. Suprato – eina rusai. Apsigyvenom Varlaukyje (Tauragės apskrityje), prie Šešuvies. Tėvas čia organizavo progimnaziją. Abu tėvai mokytojavo, o sesuo Laimutė ėjo į mokyklą. Mes gyvenom su dėdiene Jadzyte Dragūniene, kuri taip pat buvo mokytoja.

Karo metų neprisimenu, bet pokario vargai atmintyje išliko. Papasakosiu vieną epizodą. Varlaukyje pasišviesdavome žibaline lempa ir žvakėmis. Pritrūkus ar negavus geresnių žvakių, tėvai susiruošė daryti lajines žvakes. Išlydė lajų plačiame puode, ant lazdos pririšo lininių virvelių dagtims ir jas vis mirkė lajuje ir vėsino, kad lajus sustingtų. Taip ir apsirūpinome žvakėmis. Maistu paremdavo mokiniai ir tėvelio pusbrolis ūkininkas, švenčių proga pavaišindavo ir kunigo „gaspadinė“. Mane ir porą metų jaunesnę pusseserę Audronę Dragūnaitę prižiūrėjo namų pagalbininkė Prūsijos vokietė, kurią vadinome Frau. Po metų, kad nebūtų nuobodu ir turėčiau užsiėmimą, mane dar nesulaukusią šešerių metų išleido į mokyklą. Varlaukyje baigiau pirmą skyrių. Pirmoje klasėje mokydamasi aritmetikos iš pradžių neskyriau skaičių 1 ir 4 rašybos ir todėl būdavo daug klaidų.

1946 m. grįžtant į Vilnių teko važiuoti Lyduokių tiltu per Dubysą. Karo metu tiltas buvo sugriautas ir nutiestas laikinas medinis. Visi drebėjo ir meldėsi, kad tik jis nesugriūtų, kai per jį važiavo traukinys iš Varlaukio stoties į Radviliškį. Radviliškio stotyje buvo karšta, saulė, dulkės. Laukėm traukinio į Vilnių. Sunkiai įsėdom ir atvažiavom į Vilnių. Išlipom ir einam iš geležinkelio stoties, o aš vos ne prie kiekvieno kiemo vartų vis klausiu: „Ar čia jau Aušros vartai?“. „Dar ne, dar ne“.

Mūsų butas Aušros Vartų gatvėje 19–2 buvo antrame aukšte, penkių kambarių. Vienas kambarys subombarduotas, grindyse – skylė. Zigmo Žemaičio žmonos sesuo Petronėlė Bizokaitė karo metais saugojo mūsų butą, jos vardu buvo orderis. Mums iš to buto atiteko du kambariai ir koridorius. Vėliau subombarduotame kambaryje apsigyveno rusė su dukra. Virėm kambary ant elektrinės viryklės, koridoriuje – ant primuso, paskui – ant kerogazo. Vonią šildėm briketais ir net senais batais. Didysis prausimasis – pirty. Pirtys – Pylimo, Tilto ir Subačiaus gatvėje prie namų, kuriuos statė vokiečių belaisviai.

Prisimenu, kad Aušros Vartų gatvėje, netoli vėliau čia įsikūrusio Medininkų restorano, dirbo žydas batsiuvys. Kitoj gatvės pusėj buvo lenko Muralio kirpykla, gal net privati. Aušros vartų gatvėje buvo šventų daiktų parduotuvės. Mes su seserim, pas vieną mus priimančią moterį, ėjom žiūrėti, kaip ji  veria rožinį.

Kiemo gyventojai

Kieme nedaug gyventojų. Kaip bebūtų gaila, bet Vilnius nebuvo lietuviškas miestas. Mūsų kieme gyveno tik dvi lietuvių šeimos: mes, Cieškų šeima, ir Žilinskų šeima. Žilinskaitės buvo už mane vyresnės. Būsimoji rašytoja Vytautė jau tada bandė rašyti. Jos brolis, žymiai jaunesnis, ilgai gyveno tėvų bute. Jo sūnus Rokas Žilinskas (1972–2017), dėl kurio dūsavo mano dukra, tapo Seimo nariu ir, deja, ne laiku paliko šį pasaulį. Dar buvo viena pusiau lenkiška, pusiau lietuviška šeima: sulenkėjęs bajoras Audėjas, jo žmona, buvusi tarnaitė, ir dukra Zosia. Bent du butus užėmė sovietinės armijos majoras Judinas su žmona, panašia į raganą iš pasakų, jo dukra, keleriais metais už mane vyresnė ir dvi, ištekėjusios už karininkų, jo dukros. Nemažame bute gyveno buvusi partizanė Šura su sūnumis, kurių vienas buvo kurčias. Kaip kalbėjo pikti liežuviai, jis apkurto todėl, kad motina už nepaklusnumą skaldydavo jam antausius. Kitame bute įsikūrė irgi buvusi partizanė rusė su motina. Gyveno dvi žydų šeimos. Rabinovičiai parsivežė iš Ukmergės lietuvių nuo mirties išgelbėtą anūkę Rozą. Vėliau visi mūsų kieme gyvenę žydai išvyko į Izraelį, ir tuomet pagausėjo lietuviškų šeimų.

Parduotuvės su kortelėmis

Sugrįžus į karo nuniokotą Vilnių vargų buvo daugiau. Maisto pirkdavome nurodytoje parduotuvėje pagal korteles. Ne visada ir pagal korteles galėjai gauti  priklausančių produktų. Gyvenome Aušros Vartų gatvėje 19 name netoli Halės turgaus, todėl dalį produktų pirkdavom turguje pas ūkininkus. Ryte tėvai eidavo į turgų, pas įvairius ūkininkus nusipirkdavo po kilogramą miltų, parsinešdavo namo ir su vandeniu užmaišydavo blynų tešlą. Iš kurių miltų iškepti blynai buvo geriausi, iš to ūkininko nupirkdavo visą maišą. Dar abu tėvai „šiečkavodavo“ ir užraugdavo žiemai kopūstų. Taip pokario žiemomis ir maitinomės: trofėjinėje vokiškoje elektrinėje vaflinėje kepdavom pusryčiams „čirvus“, o vakarienei – bulvės su aliejumi pagardintais raugintais kopūstais.

Panaikinus korteles reikėdavo į parduotuvę pataikyti tuo metu, kai parduotuvėn atveždavo produktų ir jais pradėdavo prekiauti. Žmonės sakydavo: „Išmetė mėsos, duonos, miltų“ ir pan. Nežinau kaip, bet moterys sužinodavo, kad bus parduodami miltai, ir jau iš vakaro stodavo į eilę. Pasikeisdamos stovėdavo per naktį, o ryte mama mus su seserimi pasiimdavo į eilę, ir visos gaudavome po pakelį miltų. Stovėjimas eilėse, tiesa, jau ne per naktį, buvo viso sovietmečio kasdienybė. 

Mano pirmieji mokslai

1946 metų vasarą grįžome į Vilnių. Mama manė, kad man derėtų Vilniuje vėl mokslus pradėti nuo pirmo skyriaus. Gyvenant Varlaukyje jau buvau baigusi pirmąjį skyrių. Aš apsiverkiau, o Tėvelis slapta man pamojo, kad neverkčiau ir viskas bus, kaip noriu. Paėmęs už rankos nuvedė į Arklių gatvėje buvusią pradžios mokyklą ir užrašė į antrą skyrių pas mokytoją Šimą. Taip ir mokiausi būdama jauniausia klasėje. Trečioje klasėje mane mokė gražuolė rusų karininko žmona Malachovienė. Ketvirtoje klasėje buvo mokytoja Karatajienė [dailininko Vlado Karatajaus žmona – N. S.]. Vėliau – labai griežta mokytoja Čekuolienė (Algimanto Čekuolio mama). Mokiausi kartu su jos sūnumi, jaunesniuoju Algimanto broliu Vyčiu, mano pirmąja meile.

Pradinėse klasėse rašėme plunksnakočiais, paskui – parkeriais. Klasėje stovėjo atverčiami suolai su išgręžta vieta rašalinei.
Ketvirtoje klasėje mokykla buvo dabartinės filharmonijos pasažo antrame aukšte, trečiame – veikė rusų mokykla.

Pradinėse klasėse sunkiau sekėsi skaityti, todėl Tėvelis nutarė, kad kasdien po pietų aš privalau perskaityti po vieną Prano Mašioto pasakėlę. Tą nemalonią prievolę vykdžiau kasdien, kol pramokau gerai garsiai skaityti, bet P. Mašioto knygelių daugiau neėmiau į rankas ir savo vaikams jų neskaičiau. Mokslams Tėvelis skyrė daug dėmesio, domėjosi, kaip sekasi mokykloje, ragino skaityti, kartu eidavome į simfoninės muzikos koncertus, Operos ir Dramos teatrą. Namie per radiją vėliau ir iš grotuvų klausydavome klasikinės muzikos. O mokytis sekdavosi ne visuomet gerai. Problemų buvo su tekstiniais uždaviniais, kurių sprendimą Tėvelis man aiškindavo labai metodiškai – su brėžiniais ir praktiniais pavyzdžiais, taip vėliau ir aš aiškindavau savo mokiniams. 1949 metais baigiau pradinę mokyklą.

Aš – gimnazistė

1949-aisiais pradėjau mokytis „Salomeikos“ gimnazijoje [Salomėjos Nėries – N. S.], o 1954–1956 m. mokiausi Vilniaus 1-oje vidurinėje mokykloje, vėliau pavadintoje Antano Vienuolio vardu. Vilkėjome rudas uniformas. Su jomis eidavome net į operą ir koncertus.

Pradžioje „Salomeikos“ patalpos buvo vienuolyne Šv. Ignoto gatvėje prie Kotrynos bažnyčios. Stiklių gatvele eidavom į mokyklą. Šia gatve dar važinėjo arkliais su rogėm. Žiemą ilgai išlikdavo suplukto sniego vėžės, mes eidavome jomis. Plytelės buvo tik nuo Aušros vartų iki filharmonijos, toliau – akmeninis grindinys. Į „Salomeiką“, kaip sakiau, vienas kelias buvo Stiklių, o kitas – Vokiečių gatve. Ja iš savo „pirmabudės“ [Vilniaus I-osios vidurinės mokyklos Didžiojoje gatvėje, 1957 m. pavadintos Antano Vienuolio vardu – N. S.] eidavo ir berniukai. Susitikę susižvelgdavom.

1949 m. buvo pakeista klasių numeracija pagal tarybinę sistemą. Mes, pirmos gimnazijos klasės mokinės, staiga tapome vidurinės mokyklos penktokėmis, o tikros abiturientės (Sigita Paleckytė, Vytautė Žilinskaitė, jos sesuo ir kt.) su berniukais rengė vaidinimus išleistuvėms.

Nuo antros pradinės mokyklos klasės mokėmės su Gražina Mareckaite [Gražina Mareckaitė (1939–2022), teatrologė, dramaturgė – N. S.] ir Jūrate Marcijonaite-Darginavičiene, vėliau tapusia biologijos mokslų daktare. Nuo penktos klasės mokiausi su Inga Chadaravičiūte, žymių aktorių Mečio Chadaravičiaus ir Onos Juodytės dukra, su būsima dailėtyrininke Ingrida Korsakaite, aktorės Leimontaitės dukra Antra Steponavičiūte, vėliau studijavusia tiksliuosius mokslus. Mūsų klasėje mokėsi dvynės Kiškytės – Vida ir Judrė ir Dagytės – Erika ir Violeta, biologijos prof. Jono Dagio dukros, Atėnė Laužikaitė, Virgilija Regina Vaučeskaitė (ji ištekėjo už kompozitoriaus Teisučio Makačino, dirbo televizijoje). Su pastarąja mes buvome jauniausios klasėje.

Baisiausios man buvo muzikos pamokos, ypač solfedžiavimas. Choras buvo visiems privalomas, bet chorvedys leido man nelankyti. Iš pradžių man nelabai sekėsi ir matematika. Kartą mokytojas pakvietė mane prie lentos įrodyti geometrijos teoremą. Neįrodžiau, tai paliko po pamokų. Kai išmokau, išleido. Kitą dieną vėl manęs paklausė žinojimo įtvirtinimui. Taip privertė kaskart kruopščiai ruoštis matematikos pamokoms. Man stresas su šitos teoremos įrodymu išliko visam gyvenimui – net jau pačiai mokytojaujant. Spręsti žodinius uždavinius man padėdavo tėvas – jis gerai išmanė aritmetiką, kadaise norėjo studijuoti mediciną.

Gal aštuntoje ar devintoje klasėje mus pradėjo mokyti matematikos žydas mokytojas Lazeris Mejerovičius, vadinome jį Mejeriu. Tada aš jau gerai mokėdavau, mokytojas manimi pasitikėdavo. Fizikos mokytojas buvo labai originalus, panašus į prancūzų aktorių Žaną Mare (Jean Marais). Mums jis labai patiko. Kartą gavau lapelį su išspręstu uždaviniu – man parašytas trejetas, o draugei už tokį patį sprendimą – ketvertas. Ėjau pas mokytoją aiškintis, kodėl. O jis pasakė: „Tu galėjai geriau“. Tada man jau sekėsi tikslieji mokslai.

Nuo devintos klasės mokiausi ir lotynų kalbos. Turėjom lotynų kalbos vadovėlį ir reikėdavo versti. Dėstė, rodos, buvusi vienuolė, vėliau – kalbininkas, vadovėlių autorius, žymus lotynų kalbos specialistas Kazimieras Kuzavinis. Mokyklos direktoriaus pavaduotoja ir anglų kalbos mokytoja Katarina Kajackaitė buvo labai gera pedagogė [jos sesuo buvo Kauno muzikinio teatro baleto solistė Marija Kajackaitė-Jučienė (1919–1979) – N. S.]. 

Kai baigėm devynias klases [1954 m.], mergaičių mokyklą sujungė su 1-ąja vidurine berniukų mokykla. Tada mokinius suskirstė pagal gyvenamąją vietą. Su daugeliu klasiokių teko išsiskirti.

Pirmojoje vidurinėje mokykloje mūsų klasėje buvo ilgi studentiški suolai. Sėdėjome keturios – Gražina Mareckaitė, Vita Misevičiūtė, būsimoji pediatrė, Jūratė Marcijonaitė ir aš. Antroje eilėje – keturi berniukai, o toliau – jau dviviečiai suolai. Patalpas šildė krosnimis. Auklėtoja Bronė Svecevičienė liepė mums nestovėti prisiglaudus nugara prie krosnies – tik šildytis rankas.

Berniukai kartais sudrėkinę sugeriamąjį popierių įsukdavo jį į klasės lemputę. Kol popierius būdavo šlapias, lemputė degdavo, o kai išdžiūdavo – srovė nepraeidavo ir ji staiga užgesdavo. Pamoka būdavo sutrikdyta… Lietuvių kalbą dėstė Henrikas Steponavičius (mokiniai jį pravardžiavo Hansu, vėliau – Stiopka). Jis mokėjo dėstyti sistemingai, ypač gramatiką. O apie rašytojus kalbėdavo gana laisvai. Salomėją Nėrį jis nelabai mėgo. Iš mokinių jo numylėtinė buvo Gražina Mareckaitė. Jis pažinojo mano tėvus lituanistus, tai ir mane pakentė. Bet kitus, ypač Leoną Plumpą, dažnai puldavo. „Mano mielas, kokį tu čia žiponėlį apsivilkęs?“, – klausdavo jo su pašaipa.

Vakarais eidavom „šlifuoti Gediminkę“ [vaikščioti po Gedimino prospektą, centrinę Vilniaus gatvę – N. S.]. „Hansas“ irgi eidavo. Kitą dieną kviesdavo atsakinėti kurį ten pamatydavęs.

Auklėtoja buvo anglistė Bronė Svecevičienė, kurią vadinome Meri. Matematiką dėstė žydas Jankelis Terespolskis (1909–1998). Ten aš jau buvau autoritetas – geriausiai matematiką mokėjom Cieškaitė ir Ciechanavičius Aleksandras. Bet jis matematikos nestudijavo – nuėjo dirbti į televiziją.

Mano klasiokas Algimantas Kaminskas atėjęs vis guosdavosi dėl nelaimingos meilės Jūratei Marcijonaitei. Jis baigė teisę. Savo dukrą pavadino Milda. Klasiokas Gediminas Jurėnas tapo tautodailininku. Rimgaudas Muralis dirbo Marijampolio mokyklos (Vilniaus r.) direktoriumi, vėliau – Mokytojų tobulinimosi instituto direktoriaus pavaduotoju.

Apie keliones po Vilniaus apylinkes

Pokario metais sudėtinga buvo toli keliauti, bet mes keliaudavome po Vilniaus apylinkes. Vasarai Valakampiuose pas žmones išsinuomodavome kambarį ir ten praleisdavome visas mokinių atostogas. Su Tėveliu vaikščiodavome po apylinkes, o vakarais visa šeima eidavome „šilumos gaudyti“. Per dieną įšilęs oras užsilaikydavo tarp jaunų pušelių, tad vakarais, kai oras atvėsdavo, tarp pušelių buvo galima „pasigauti šilumos“. Gerai prisimenu ir išvykas prie Žaliųjų ežerų, kai eidavome kelis kilometrus pėsčiomis, o kelionei vadovaudavo Tėvelis, susikvietęs ir kartu vasarojusius kaimynus.

Neužmirštamą įspūdį paliko išvykos į Verkius. Ten lankėmės tuo metu, kai rūmų koridoriuose dar stovėjo riterių šarvai ir matėsi neuždažytų sienų ir lubų tapyba, nors rūmai po karo buvo nukentėję. Aplankę rūmus eidavome ant Neries šlaito, čia Tėvelis pasakodavo legendą apie Lizdeiką, rodydavo kalnelį, ant kurio šokdavo baudžiauninkės šokėjos. Į Verkius dažniausiai vykdavome su grupe studentų, kurių kuratoriumi buvo Tėvelis.

Parengė Nijolė Sisaitė (Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka), 2023 m.