Šiais prisiminimais pasidalijo viena pirmųjų, ilgametė Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos darbuotoja (dirbusi VAVB 1950–1966 m. ir 1975–1994 m.) Jonė Kunskienė (Varnaitė), kuri apie dešimt metų (1966–1975 m.) buvo Lietuvos rašytojų sąjungos bibliotekos vedėja. Ateiti į Lietuvos rašytojų sąjungos biblioteką Jonę prikalbino ten jau iš anksčiau dirbusi jos bičiulė Danutė Dautartienė (Montvilaitė, 1927 –2019) [rašytojo Vlado Dautarto žmona. 1951–1961 m. ji dirbo VAVB – N. S.]. Jonei teko bendrauti su daugeliu to meto lietuvių literatūros kūrėjų. Kai kurie epizodai išliko atmintyje iki šiol. Čia pateikiami fragmentai iš pokalbių su Jone Kunskiene ir jai skirtos rašytojų dedikacijos, įrašytos į jai padovanotą knygą „Poezijos pavasaris, 1967“. Prisiminimus užrašė VAVB darbuotoja Nijolė Sisaitė 2022–2023 m.

Vienas epizodas iš rašytojų Antano ir Tomo Venclovų gyvenimo

Jonei dirbant Rašytojų sąjungos bibliotekoje, pas ją pasikalbėti čia dažnai užeidavo rašytojas Antanas Venclova. Jonei ypač įdomu buvo klausytis jo įspūdžių iš tolimų kelionių. Bendradarbė Danutė Dautartienė stebėjosi tuo ir sakė, kad anksčiau rašytojas čia retai užsukdavęs. „Buvau jauna, vilkėdavau raudona suknele, turėjau juodus plaukus…“ – pasakojo Jonė Kunskienė.

1971 m. birželį Antano Venclovos sūnų Tomą turėjo priimti į Lietuvos Rašytojų sąjungą. Posėdis buvo uždaras. Dalyvavavo tik partijos nariai [sovietmečiu TSRS veikė vienintelė – komunistų –partija – N. S.], taip pat saugumiečiai [KGB struktūros darbuotojai – N. S] ir tuometinis rašytojų klubo vedėjas.

Antanas Venclova tuo metu gulėjo ligoninėje. Jis paskambino Jonei ir paprašė nueiti pasižiūrėti, kaip vyksta posėdis. Ji nubėgusi bandė praverti salės duris, bet klubo vedėjas liepė uždaryti. Grįžusi prie telefono pasakė Antanui Venclovai, kad posėdis tebevyksta. Po kurio laiko rašytojas vėl paskambino. Jonė nuėjusi pamatė, kad posėdžių salėje stovi nuleidęs galvą Tomas Venclova, pasirėmęs ant fortepijono. Jonė suprato, kad jam šis posėdis baigėsi nesėkmingai. Ji pasakė Antanui Venclovai, kad posėdis dar nesibaigęs. Rašytojas paskambino ir trečią kartą. Vėl nuėjusi prie posėdžių salės Jonė pamatė, kad salės durys jau atidarytos. Visi šnekučiuojasi tarpusavyje. Jonė suprato, kad Tomas Venclova nebuvo priimtas į Rašytojų sąjungą. Ji nedrįso pasakyti to poeto tėvui, kuris tuo metu sunkiai sirgo. Paėmusi ragelį, pasakė, kad posėdis dar nesibaigė.

– Tu man meluoji, tu – melagė, – buvo paskutiniai Antano Venclovos žodžiai, pasakyti Jonei. Ir jis padėjo ragelį. Vėliau paaiškėjo, kad kažkas jau buvo pranešęs Antanui Venclovai, kaip baigėsi posėdis. Jonei iki šiol skaudu prisiminti tą pokalbį su rašytoju. Iš ligoninės jis jau nebeišėjo. Mirė 1971 m. birželio 25 dieną, prieš tai patyręs du infarktus. Turbūt ir sūnaus nesėkmė smarkiai paveikė jo nesveiką širdį. O Jonei iki šiol negera prisiminti jų pokalbį, nors tai buvo „šventas melas“, saugant rašytojo sveikatą.

Užrašyta 2022 09

Kaip „ieškota“ vietos Žemaitės paminklui

Poetams reikia mūzų. Reikėjo jų ir žinomam, tuo metu jau pusamžį perkopusiam talentingam lietuvių poetui, prozininkui ir vertėjui Albinui Žukauskui (1912–1987). Jis jautė didelę simpatiją, gal net buvo įsimylėjęs žavią Rašytojų sąjungos bibliotekininkę Jonę. Vis ieškodavo progos su ja pašnekėti, pabūti, pabendrauti. Jonei ypač įsiminė vienas epizodas, kai poetas pasikvietė ją nueiti parinkti vietą Vilniuje būsimam rašytojos Žemaitės paminklui. Nusivedęs Jonę į skverelį Gedimino prospekte (tuo metu tai buvo Lenino pr.) paklausė, kaip jai atrodanti ši vieta. „Labai tiktų“, – atsakiusi Jonė. „Čia pat „Neringos“ kavinė. Čia atėjus bus galima pasėdėti, pakvėpuoti grynu oru…“

Paminklas Žemaitei šioje vietoje buvo pastatytas 1970 metų rudenį. Jo autoriai – skulptorius Petras Aleksandravičius, architektai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai – N. S.

Du rašytojai gynė nuo Simonaitytės „užpuolimo“

Tikriausiai tai vyko 1968-aisiais. Tuo metu buvo švenčiamas žymios lietuvių rašytojos Ievos Simonaitytės (1897–1978) 75-metis. Rašytojų sąjungoje vyko nemažos vaišės. Jonė po treniruotės Vilniaus Sapieginės kalnuose [ji aktyviai užsiiminėjo alpinizmu. Yra kopusi į Tian Šanio ir Kaukazo (Pamira Alai) kalnus. – N. S.] užėjo į savo darbovietę kažko pasiimti ir kažkurio svečio buvo pakviesta pasivaišinti. Kai prisėdo prie stalo, jai pasiūlė užkąsti. Kažkas paprašė jos paduoti šalia stovėjusį alkoholio butelį. Jonė su sumuštiniu vienoje rankoje kita suėmė butelį. Tuo metu į ją pažvelgė jubiliatė Simonaitytė. „Iš kur čia šita „komsomolka“?, – su pašaipa paklausė. Rašytoja kartais taip pavadindavo jaunas moteris. Aplink sėdintys tylėjo. Tik Jonas Mikelinskas ėmė aiškinti, kad Jonė esanti rašytojų knygų šventovės, t. y. bibliotekos, saugotoja. Greta sėdėjęs poetas Albinas Bernotas ramino Jonę ir liepė nekreipti dėmesio į Simonaitytės žodžius. Iš tikrųjų Jonė visai nepritarė sovietinei santvarkai. Pokario metais, dar neturėdama nė šešiolikos, palikusi gimtinę Utenos rajone, ji turėjo slapstytis Vilniuje, kad nebūtų ištremta.

Prisimenant poetą Eugenijų Matuzevičių

Poetas Eugenijus Matuzevičius (1917–1994) daug keliavo po įvairias šalis. O sugrįžęs mėgdavo pasakoti kolegoms iš Rašytojų sąjungos savo kelionių įspūdžius. Ypač daug kalbėdavo apie ten valgytą maistą, įdomius patiekalus. Jonė Kunskienė buvo susidraugavusi su antrąja Matuzevičiaus žmona, kuri tuo metu irgi dirbo Rašytojų sąjungoje. Kartą Jonė prasitarė Matuzevičienei, kad ją nelabai domina tie „kulinariniai“ poeto įspūdžiai. Ji pati maistui skirianti mažai dėmesio ir namuose beveik nieko negamina. Kai poeto sutuoktinė perdavė rašytojui Jonės žodžius, Matuzevičius buvo labai nustebęs, kad moteris gali negaminti naminio maisto…

Dar įstrigęs Jonės atmintyje epizodas, kai Rašytojų sąjungoje buvo svarstomas klausimas dėl lėšų skyrimo vienai Jonės kelionei į kalnus [Jonė Kunskienė 11 metų aktyviai užsiėmė alpinizmu – N. S.]. Eugenijus Matuzevičius pasakęs, kad tai būtų nereikalingas lėšų švaistymas, o jeigu dar atsitiktų, kas negero, tai dar ir nuostolių tektų patirti. Jonę palaikė tik „Pergalės“ žurnalo (dabar „Metai“) sekretorė. Ji paprašė žodžio ir papriekaištavo bendradarbiams, kad jie neįvertina Jonės nuopelnų, nesupranta, kokia svarbia veikla ji užsiima ir nenori suteikti jai paramos. O turėtų netgi didžiuotis, kad Rašytojų sąjungoje dirba toks energingas jaunas žmogus. Sekretorės žodis pakeitė padėtį. Jonės kelionei buvo skirta lėšų iš Rašytojų sąjungos. 

Užrašyta 2023 03